V. Ašmenskas "Didžiosios tautos aukos"
Rašydamas knygą „Didžiosios tautos aukos" galvojau: kuo kalta buvo lietuvių tauta, kad turėjo iškentėti 120 metų trukusią carinės Rusijos ir 4 metus vokiečių okupaciją ir, būdama Europos kryžkelėje, nuolat tapdavo savo kaimynų grobiu.
Apverkusi T. Kosciuškos 1794, 1831 ir 1863 m. sukilimų, 1893 m. Kražių skerdynių aukas, iškentėjusi spaudos draudimą ir trėmimus, tauta nepalūžo. 1915 m. rusų okupaciją pakeitė vokiečių okupacija - nors trumpa, bet palikusi kraujo pėdsakus.
Nepaisydami šių sunkumų, Lietuvos šviesuoliai, dar tebevykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. sugebėjo sušaukti Didįjį Vilniaus seimą, kuriame buvo išrinkta Tautos Taryba. Pastaroji, vadovaudamasi Ruzvelto deklaracija, kuria tautoms suteikiama apsisprendimo teisė, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę, vėliau sudarė Ministrų Tarybą, išsirinko Prezidentą, sukūrė visas valdžios struktūras ir vietos savivaldybes, pati viena apsigynė nuo Lietuvos priešininkų: raudonarmiečių, bermontininkų, lenkų, tapo Tautų Sąjungos nare ir buvo pripažinta pasaulio valstybių. Nors ir netekus Vilniaus ir Vilniaus krašto, sugebėjo suklestėti visos valstybės ūkio šakos.
Tačiau nuo 1938 m. Lietuvą viena po kitos ištinka nelaimės: lenkai paskelbia ultimatumą, 1939 m. vokiečiai užima Klaipėdos kraštą, tų pačių metų rudenį sovietai grąžina Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet sudaroma savitarpio pagalbos sutartis, kuria išsiderama įvesti į Lietuvą ribotą sovietų kariuomenės įvairių dalinių kiekį su jų technika.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
| Web - html |
 |
 |
|
| PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
 |
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje: 
