Laisvės kovų archyvas 18 T 1996

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 18 T. 1996 m. - Turinys, metrika

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA

T u r i n y s

PDF: fotografinė kopija:

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 18 T. 1996 m. - Turinys, metrika

Į TĖVYNĘ IŠ DANGAUS

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Lietuviai desantininkai 1944-1945 m.

Kęstutis Kasparas

Įvadas

1944 m. pabaigoje-1945 m. pradžioje į rusų okupuotą Lietuvą iš Vokietijos grįžo keliasdešimt lietuvių kovotojų, nusileidę parašiutais kaip desantininkai Okupacinio režimo metų leidiniuose jiems buvo skiriama ypač daug dėmesio, nors desantininkų buvo visai nedaug. Mat "Vokiečių parašiutininkai" geriausiai iliustravo komunistinės propagandos tezę apie "užsienio imperialistų inspiruotą vokiškai-lietuvišką nacionalistinį pogrindį", kompromituojančius ryšius su Vokietija.

Buvusiame KGB LSSR padalinio archyve desantininkams buvo pradėtos specialios literinės bylos - "Vokiečių žvalgybos organas Abveras" bei "Vokiškos žvalgybos ir diversinės mokyklos". Jų kol kas nepavyko rasti. Šios bylos galėjo būti tarp 1989-1990 m. išvežtos iš Lietuvos ir negrąžintos archyvinės medžiagos, saugomos Uljanovsko srities UKGB archyve arba Saratovo srities UKGB, saugančio visą medžiagą apie 1941-1945 m. nacionalines organizacijas ir karinius junginius vokiečių okupuotoje teritorijoje, Vokietijos žvalgybos bei kontržvalgybos darbuotojus ir agentus, policijos ir savisaugos dalinius bei formuotes¹.

Apie desantininkus kaupta medžiaga atsispindi kitose, dabar Lietuvos ypatingajame archyve saugomose, buvusiose KGB archyvo bylose. Daugiausia - tai pačių desantininkų baudžiamosios bylos, tardymo protokolai teminėse, literinėse ir kt. bylose bei operatyviniai pranešimai apie desantinių grupių pasirodymą, paiešką ir sunaikinimą.

Remdamasis šia medžiaga, KGB A skyrius okupacijos metais parengė nemažai propagandinės literatūros: "šaltinių" rinkinių, straipsnių, "dokumentinių apybraižų", "įspūdingais" pavadinimais - "Hitleriniai parašiutininkai", "Paskutinė radiograma", "Pasėsi vėją..." ir kt.

Dezinformuojanti medžiaga vėliau sąlygojo ir kai kuriuos netikslius objektyviosios istoriografijos teiginius. Taip K.Girnius savo veikale sugretina du nesulyginamus apimtimi dalykus - Lietuvos Laisvės Armiją ir desantininkus, nors teisingai nusako pastarųjų įtaką Pasipriešinimui². Kiti autoriai dažnai minėjo apie LLA vadovybės pasiųstus 100 ar daugiau LLA narių, nors ši organizacija desantinės politikos atžvilgiu nevaidino esminio vaidmens. A.Bubnys, žvelgdamas į desantininkų problemą kaip rezistencinę, neišvengė svarstymo - kas daugiau iš to laimėjo - lietuviai ar vokiečiai³.

Skaityti daugiau: Į TĖVYNĘ IŠ DANGAUS

JURBARKO PARTIZANAI IR JUNGTINĖ KĘSTUČIO APYGARDA

Juozas Matusevičius

Ir išėjo narsūs vyrai
Pro siūbuojančius javus.
Eglių šakos prasiskyrė,
Miškas priglaudė savus.

(Iš partizanų kūrybos)

Kodėl vyrai ėjo į mišką?

Plačiai ir išsamiai Jungtinės Kęstučio apygardos (toliau - JKA) kūrimąsi, jos organizacinę struktūrą ir veiklą tyrinėjo Dalia Kuodytė ir kiti autoriai¹. Todėl nesigilinant į bendrus JKA veiklos klausimus, šiame straipsnyje bus kalbama apie vieną JKA padalinį — Jurbarko apylinkių partizanus.

JKA teritorijoje (Tauragės, Raseinių, iš dalies Kauno, Kėdainių, Šiaulių apskrityse ir Klaipėdos krašte) pirmieji partizanai pasirodė, pasitraukus vermachto kariuomenei ir užėjus Raudonajai armijai, ty. 1944m. vasarą ir rudenį. Lietuvos vyrai ėjo į mišką dėl daugelio priežasčių, tačiau tikslas buvo vienas — iškovoti nepriklausomybę.

Pietų Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, kovai su bolševikais buvo rengiamasi nuo pat pirmosios sovietų okupacijos. Užėjus hitlerininkams, kūrėsi pogrindinės organizacijos kovai prieš naujuosius okupantus, o baigiantis karui ir artėjant sovietų armijai, pasirengta ir priešintis antrajai sovietų okupacijai Jurbarke ir jo apylinkėse Jurbarko gimnazijos mokytojo Petro Paulaičio pastangomis karo metais buvo suorganizuota "Lietuvos laisvės gynėjų" (LLG) antihitlerinė organizacija, kuri pokario metais sudarė partizanų grupių branduolį.

Lietuvos žmonės gerai prisiminė pirmąją sovietų okupaciją, raudonąjį terorą, žmonijos istorijoje nematyto masto ir brutalumo nekaltų žmonių trėmimus. Tai skatino žmones priešintis, kovoti už savo laisvę.

Kaip rašė LKP(b) Alytaus apkomo sekretorius V.Sakalauskas LKP(b) CK sekretoriui A.Sniečkui, "... didelė lietuvių tautos dalis Raudonosios armijos grįžimą Lietuvon laiko lygiu vokiškai okupacijai..."²

Skaityti daugiau: JURBARKO PARTIZANAI IR JUNGTINĖ KĘSTUČIO APYGARDA

PARTIZANŲ MIRTIES NUOSPRENDŽIAI: PRASIMANYMAI IR TIKROVĖ

Nijolė Gaškaitė

Visuomenės nuomonės formavimas

Laisvės kovose padėjo galvas dvidešimt tūkstančių nušautų, sudegintų, nusišovusių, susisprogdinusių, nukankintų partizanų. Neliko nei jų kapų, nei vardų: okupantui jie buvo pavojingi ir po žeme. Tačiau ištrinti žmonių atmint} baudėjams nepakako - reikėjo sunaikinti ir tą aureolę, kuri gaubė laisvės kovotojo vardą pasakojimuose, dainose, prisiminimuose. "Kur beeitume šiandien po kaimą, ten visur girdime jaunimą partizanų dainas dainuojant, ir ne tik jaunimą, bet ir mažus vaikus — piemenukus. Tose dainose vėl atgyja seniai žuvę partizanai ir jų darbai, vėl prieš akis stojasi lietuvių tautos dalia. Tai, kas dainos žodžiais mažyčio vaiko lūpose kartojasi, giliai sminga ir į jo sąmonę. Šiandien mažiausias vaikas pasakys, kad bolševikas — tai pabaisa, kad stribas - išgama. Komunisto, istrebitelio ir enkavedisto vardai siejasi su žvėriškumo, dvasinio nuskurdinimo ir niekšiškumo sąvokomis," — rašė partizanas L.Baliukevičius¹.

Todėl, pasibaigus laisvės kovoms, sovietinė propaganda pradėjo kurti priešingą paveikslą.

1959m. balandžio mėn. Lietuvos KP CK biuro nutarimu buvo sukurta speciali redakcija, į kurią įėjo trys KGB operatyviniai darbuotojai. Jų pareiga buvo atrinkti ir parengti medžiagą apie "buržuazinių nacionalistų" nusikaltimus. Netrukus į šį darbą įsitraukė daugelis centrinio aparato ir periferinių KGB organų darbuotojų. Jiems talkino LKP CK Partijos istorijos institutas. Ši medžiaga, "tarpininkaujant patikimiems asmenims iš literatūrinių darbuotojų, buvo perduodama į Lietuvos KP CK arba tiesiai į respublikinių laikraščių redakcijas, kur buvo publikuojama mūsų patikimų asmenų vardu"².

Šių publikacijų tikslas buvo formuoti visuomenės nuomonę apie partizanus kaip apie banditus ir nekaltų žmonių žudikus.

Skaityti daugiau: PARTIZANŲ MIRTIES NUOSPRENDŽIAI: PRASIMANYMAI IR TIKROVĖ

ALMA MATER AUKLĖTINIAI KOVOS SĄJŪDYJE

Vytautas Bukauskas
Celestinas Aįauskas
Kazimieras Banys
Adomas Lukoševičius
Juozas Petkevičius

Atskleisdami skaudžius Lietuvos naujausios istorijos puslapius, vis randame faktų, įrodančių, kad bolševikinės okupacijos laikotarpiu pasipriešinime dalyvavo didžioji tautos dalis. Vieni priešinosi aktyviai, su ginklu rankoje, kiti — nepritardami bolševikinei ideologijai, nei jos politikai, sudarė priešišką atmosferą. Aktyvų ir pasyvų pasipriešinimą sukėlė Nepriklausomybės praradimas, represijos, teroras ir lietuvių tautos bei valstybės sunaikinimo perspektyva. Ypač jautriai į tai reagavo tarpukario Lietuvoje išauklėta jaunoji karta. Jie būrėsi į pogrindines organizacijas, būrelius, ratelius ir veikė, dirbo, vedini Tėvynės meilės ir neapykantos okupantui Besimokančio jaunimo pasipriešinimo židinių buvo daugelyje gimnazijų ir kitose mokslo įstaigose.

Pavyzdžiui, Ariogaloje vienminčių grupė subrendo pirmosios laidos klasėje. 1949 metų pavasarį, išleistuvių dieną, visa buvusi aštuntoji klasė pasirašė slaptą testamentą, kuriame įsipareigojo visomis galimomis priemonėmis kovoti už Lietuvos Nepriklausomybę ir dirbti jos naudai Deja, testamentas, įdėtas butelyje ir užkastas Taurupio upelio krante, neišliko. Iš tos klasės vienuolika vaikinų - Celestinas Ajauskas, Jonas Bersėnas, Algirdas Bitvinskas, Vytautas Bukauskas, Pranas Čižas, Liudas Gaižauskas, Tadas Jagelavičius, Vytautas Kaminskas, Jonas Kreimeris, Juozas Petkevičius, Alfonsas Urbonas - įstoję mokytis į Vilniaus ir Kauno aukštąsias mokyklas, netapo nei aktyvistais, nei pasyviais kolaborantais.

1950 metų vasarą vienuolika vaikinų, Ariogalos gimnazijos pirmos laidos auklėtinių, jau būdami studentai, nutarė pradėti aktyvią antisovietinę veiklą. Pirmame pasitarime nutarė pradėti kurti teorinius veiklos pagrindus, Juozui Petkevičiui, kaip būsimam teisininkui, pavedė parengti organizacijos programos projektą.

VDS narių susitikimas 1990m. rugsėjo mėn. Iš kairės; L. Gaižauskas, J. Petkevičius, V. Kaminskas, K. Banys, C. Ajauskas, už jo - J. Kreimeris, B. Kryževičūtė, už jos -K.Vaišvilas, V. Bukauskas, T. Jagelavičius, A. Lukaševičius, A. Urbonas

Skaityti daugiau: ALMA MATER AUKLĖTINIAI KOVOS SĄJŪDYJE

AR TIKRAI NEREIKIA IEŠKOTI KALTŲ DĖL PASTATO GEDIMINO pr.40, VILNIUJE, SUNIOKOJIMO?

Diana Varnaitė

Buvusio KGB padalinio Lietuvoje, esančio Gedimino pr.40, Vilniuje, remonto darbai plačiai nuskambėjo 1995m.: apie tai rašė spauda, kalbėjo politikai, visuomenininkai ir paminklosaugininkai, reportažų nepašykštėjo televizija. Beveik niekam nekėlė abejonių, kad vykdant remonto darbus, buvo smarkiai apnaikintas autentas, aplinka, liudijusi čia planuotą ir vykdytą Lietuvos gyventojų genocidą.

Šiame straipsnyje norėtųsi dar kartą apžvelgti šią didelį rezonansą turėjusią istoriją ir atkreipti skaitytojo dėmesį į kai kuriuos svarbesnius dokumentus, leidžiančius geriau suprasti įvykių raidą.

Dar sovietiniais metais KGB padalinio Lietuvoje pastatas Gedimino pr.40 buvo įtrauktas į paminklų sąrašus (istorijos ir architektūros). Nenuostabu, kad anuo metu šis pastatas tapo respublikinės reikšmės istorijos paminklu, kadangi jame veikė keli komisariatai 1990m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tikėjomės, kad bus aiškiai įvardyta šio pastato istorinė vertė. Juo labiau, kad 1991m buvo atvertos jo durys, o viduje kiekviena detalė liudijo sovietų vykdytą genocidą.

Kitaip nei akibrokštu negalima pavadinti tuometinio Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos generalinio direktoriaus J.Glemžos 1994 0912 įsakymo Mr51: juo buvo panaikintas ankstesnis apibūdinimas (kelių 1919m. komisariatų išvardijimas), pakeičiant kitokiu. Deja, ir čia nei vieno žodžio apie sovietų planuotą ir vykdytą genocidą šiame pastate. Vietoj to randame išplėstą chronologiją nuo pat pastato pastatymo pradžios. Citata iš paskutinio sakinio: "(...) 1940-1941,1944-1991m. pastatas priklausė valstybės saugumo organizacijai NKVD, NKGB, MGB, KGB."

Skaityti daugiau: AR TIKRAI NEREIKIA IEŠKOTI KALTŲ DĖL PASTATO GEDIMINO pr.40, VILNIUJE, SUNIOKOJIMO?

AG. PETRAUSKO - J.DEKSNIO VEIKLA SEPTINTAJAME DEŠIMTMETYJE

Įvadas

Apie Jono Deksnio, vėliau tapusio KGB agentu Petrausku, biografiją, veiklą ne kartą rašyta tiek mūsų žurnale, tiek kituose leidiniuose. Jau nebbgai žinoma jo, kaip agento, veikla dar vykstant ginkluotam pasipriešinimui; kiek mažiau medžiagos skelbta iš vėlesnio laikotarpio, septintojo, aštuntojo dešimtmečių. Čia skelbiami trys agentūriniai pranešimai įdomūs dviem aspektais: juose galime įžvelgti tam tikrą to laikotarpio inteligentų rato atmosferą, taip pat atsiskleidžia J.Deksnio kaip asmenybės degradacija. Nenagrinėsime čia plačiau tokių sąvokų ir kategorijų, kaip prisitaikymas, kolaboravimas, išdavystė ir pan. Manytume, kad publikuojami dokumentai duos erdvės skaitytojui apie tai pamąstyti pačiam.

Kaip minėta, publikuojami dokumentai - agentūriniai pranešimai. Jiems duoti redakciniai pavadinimai, datos.

Dokumentai yra buv. KGB archyve (pateikiamos pirmųjų lapų faksimilės), jie versti iš rusų kalbos (vertė Bronius Kašelionis). Norint išsiaiškinti kai kuriuos agento teiginius, kreipėmės į tekstuose minimą Bronį Savukyną. Jo pastabos spausdinamos publikacijos gale.

Redakcija

1. Ag. Petrausko agentūrinis pranešimas apie inteligentų pažiūras, nuotaikas ir kt.

1962m. rugpjūčio 26d.

Visiškai slaptai
egz. Nr.2

SSSR KGB

Valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos
Agentūrinis pranešimas A/b Nr.1031

Šaltinis "Petrauskas"

Priėmė Basenko

1962m. rugpjūčio 26d. Bylai_

Atrodo, aš nieko nepasakysiu naujo, tvirtindamas, kad svarbesni pasikeitimai mūsų šalyje per pastaruosius metus( panaikinus asmens kulto praktiką ir pasekmes) ir santykiai su Vakarų pasauliu (paplitęs turizmas, kultūriniai ryšiai ir pan.) sukūrė mūsų respublikoje visiškai naujas sąlygas ir klimatą kauptis ir reikštis žmonių nuotaikoms.

Maždaug iki 1960 metų pavasario vietos inteligentijos nuotaikas ir psichologiją aš pažinojau labai paviršutiniškai: rėmiausi daugiau subjektyviu sovietinės tikrovės vertinimu, negu objektyviu padėties vertinimu pagal betarpiškus santykius su žmonėmis. Po žinomo mano straipsnio "Tiesoje" publikacijos ir mano asmeninio gyvenimo sąlygų pasikeitimo, mano santykiai su žmonėmis įgijo atviresnį, pastovesnį ir natūralesnį charakterį. Savo asmeninius įspūdžius ir patirtį per nurodytą periodą aš noriu čia atspindėti.

Skaityti daugiau: AG. PETRAUSKO - J.DEKSNIO VEIKLA SEPTINTAJAME DEŠIMTMETYJE

LIETUVOS PARTIZANŲ POŽIŪRIS į SOVIETINIUS RINKIMUS

REPRESINĖS STRUKTŪROS

Juozas Starkauskas

1946m. vasario 10 dienos rinkimai Lietuvoje

Tai buvo pirmieji okupantų ir dar negausių kolaborantų organizuoti rinkimai į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą. Sovietijoje visa reali valdžia priklausė komunistų partijai, Tarybos buvo tik širma komunistų valdžiai pridengti. Šia širma komunistai sėkmingai naudojosi ir vidaus politikoje, ir užsienyje. Šitaip naivesniems buvo kuriama "liaudies valdžios" regimybė, rinkimų rezultatus pristatant kaip žmonių pritarimo įrodymą. Partizanai atstovaujantys Nepriklausomos Lietuvos idėjai, ir realiai ginklu paremtai valdžiai visa tai gerai suprato ir įnirtingai priešinosi okupantų organizuojamiems rinkimams. Todėl 1946 metų rinkimai vyko ypač aršiai kovojant. Tam buvo keletas priežasčių.

Pirma, Lietuvos žmonės dar nebuvo okupantų ypatingai nuvarginti. Dvasią palaikė nepriklausomybės prisiminimai ir tikėjimas, kad Vakarų demokratinės šalys Lietuvos vienos nepaliks, kad kaip nors — derybomis ar karu -spręs okupuotų šalių likimą. Lietuvos kaimo privatus ūkis, nors ir prispaustas pyliavų bei mokesčių, žmonėms padėjo išlikti pakankamai savarankiškiems.

Antra, partizanų ginkluotosios pajėgos buvo pakankamai stiprios. Nelegaliai gyvenusių partizanų buvo apie 6-7 tūkst, ir jie kontroliavo didelę Lietuvos dalį. Okupantai valdė tik miestus, o valsčiuose — tik nedideles teritorijas apie NKVD ir stribų būstines. Į kaimo vietoves sovietų partiniai pareigūnai galėdavo eiti tik lydimi stiprios ginkluotos palydos - enkavedistų ir stribų.

Trečia, tai buvo rinkimai, svetimos valstybės — Sovietų Sąjungos valdžios organus. Daugelis Lietuvos žmonių manė, kad nedalyvaudami rinkimuose, juos sužlugdydami visam pasauliui parodys Lietuvos žmonių nusistatymą. O dalyvaudami rinkimuose, įtvirtins okupacijos faktą. Viename Vilniaus jaunimo pogrindiniame lapelyje, pavadintame 'Trimitas", šios mintys dėstomos taip: "Šių rinkimų metu visa lietuvių tauta turi aiškiai pasakyti, ar ji nori likti amžiais bolševikų valdoma, ar turės drąsos duoti ir duos jiems antausį. (...) Mes turime vieną išeitį - visiškai nedalyvauti rinkimuose, nei vienas lietuvis neturi balsuoti"¹.

Skaityti daugiau: LIETUVOS PARTIZANŲ POŽIŪRIS į SOVIETINIUS RINKIMUS

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA

ANTINACINIS PASIPRIEŠINIMAS

Tarp kitų antinacinės rezistencijos prisiminimų

Juozas Kojelis

1943 metais, po pavasario atostogų grįžus darban į Šventosios gimnaziją Kretingon, buvau gestapo areštuotas, ir pirmasis tardymas prasidėjo taip

- Ar pažįsti Kazį Veverskį?

- Taip.

- Kada paskutinį kartą su juo mateisi?

-1941 metų vasarą.

- Ar pažįsti K.? [Pavardė redakcijai žinoma — red. past]

- Taip.

- Ar žinai, kur jis dabar yra?

- Žinau, kad buvo areštuotas, bet girdėjau, kad yra paleistas.

- Jis vėl suimtas. (Gestapas melavo, K. nebuvo suimtas.) Ar iš jo gavai instrukciją, kaip minėti Vasario 16-ąją?

- Negavau.

- Jis tvirtina, kad gavai.

- Ponas K. arba netiesą sako, arba sumaišė mane su kitu.

- Mes jus suvesime į akistatą.

- Prašau.

- Ar žinai, kas yra Lietuvos Laisvės Armija?

- Šiek tiek žinau.

Gestapininko klausimas apie instrukcijos gavimą buvo labai svarbus, nes iš karto supratau, kad apie mano priklausymą LLA gestapas žino iš K. Tą instrukciją buvau tikrai gavęs, ir niekas apie tai nežinojo, išskyrus K. Tuo momentu aš intuityviai paneigiau instrukcijos gavimą, menkindamas priklausymo LLA reikšmę. Apie mano didesnį "nusikaltimą", kad gabenau Kretingon pogrindžio spaudą, K. nežinojo. Spaudos reikalu ryšius viename apskrities mieste palaikiau ne su LLA, bet su Lietuvių Fronto žmonėmis. Mano intuicija buvo teisinga ir ji man buvo naudinga, kai maždaug po dviejų ir pusės mėnesių iš Ragainės kalėjimo gestapas grąžino mane Lietuvon ir Kaune ilgai ir sunkiai tardė.

Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA

IŠTRAUKA IŠ KAROLIO DRUNGOS-J.J.VALIULIO 1944-1945m. ATSIMINIMŲ

Autorius apžvelgė savo gyvenimo tarpsnį nuo suėmimo ir kankinimo nacių stovyklose iki pasitraukimo iš sovietinės Lietuvos į Vokietiją.

Nepaisant, kad atsiminimai rašyti 1982m., t.y. praėjus 40 metų nuo aprašomų įvykių, jie tikslūs ir be nereikalingo patoso.

Spausdinamas tekstas neredaguotas.

Karolio Drungos (gim. Jurgio Juozo Valiulio) suėmimo 1944 04 30 aplinkybės bei priežastys ir kalinimo Vokietijoje kronika

Nuo 1943ra pradžios Kaune gyvenau Ugniagesių g-vėje Nr.7, D aukšte. (Kitoje gatvės pusėje buvo "Aušros" berniukų gimnazijos kiemo mūrinė siena ir kažkokie nauji, ilgi triaukščiai rūmai, kurių paskirties neprisimenu.)

1944m balandžio 30d, tai buvo šeštadienis, prieš pat 7.00 vai. ryto, buto durų skambutis dzingtelėjo triskart trumpai (... - kaip Morzės kodo "S" raidė). Nors ir nemiegojau, bet dar gulėjau. Motina buvo jau atsikėlusi ir, žinodama, kad toks paskambinimas reiškia savą žmogų, nuėjo ir atidarė duris. Stovėjo nepažįstamas, tvarkingai apsirengęs, neaukšto ūgio žmogus, su barzdele. Pasakė motinai, kad turi svarbių žinių iš "Rudolfo" ir norėjo mane pamatyti Motina pakvietė jį į valgomąjį kambarį ir po to atėjusi į mano kambarį pasakė kame reikalas.

Užsimečiau greit "chalatą" ir nuėjau į valgomąjį, kur manęs laukęs žmogus pasisakė esąs iš Joniškio ir turįs man žinią iš "Rudolfo". Atsisėdus jis man pasakė: "Rudolfas išvyko iš Talino atostogų į Karaliaučių, bet balandžio 25d., nors ir žadėjęs, į Kauną užsukti negalėjęs".

Man to užteko, nes Joniškyje buvo vienas iš "estafetės" punktų žinioms (siuntoms) iš Švedijos per Latviją ar Estiją perduoti į Kauną. O "Rudolfas" buvo plk. K.Ambraziejaus slapyvardė. Jį (...) 1944 kovo mėn. 21 ar 22d (tiksliai dienos nebeprisimenu, bet tai buvo 2-a diena po to, kai sovietai stipriai subombardavo Taliną). O "balandžio 25d." - reiškė, kad tą dieną estų pogrindis, kurio globoje K.Ambraziejų palikau, pervežė jį motorine valtimi į Suomiją.

Skaityti daugiau: IŠTRAUKA IŠ KAROLIO DRUNGOS-J.J.VALIULIO 1944-1945m. ATSIMINIMŲ

LAISVĖS KELIU

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Algirdas Šertvytis

Pratarmė

Pagaliau įvyko tai, ko daugel dešimtmečių laukė okupacijos kryžių nešdama ir ne kartą sielvarto ašaras braukusi Lietuva. Kelias iki nepriklausomybės, paskelbtos 1990m. kovo 11 dieną, buvo ne tik erškėčiuotas, bet ir apsčiai tos laisvės aukų krauju apšlakstytas. Nors dar ir dabar negalime tvirtinti esą visiškai laisvi, tačiau atėjo laikas istoriškai užfiksuoti bent jau tą Laisvės kelio etapą, kuris nueitas 1940-1991 metais, nes dalyvių ir liudytojų kasmet belieka vis mažiau.

Būdamas ne tik to etapo įvykių liudytoju, bet ir tiesioginiu jų dalyviu, jaučiu pareigą, kiek tai man pavyks, padėti atkurti kai kuriuos to laisvės kelio istorijos puslapius.

Istorija, kuri 45-eriems metams atskyrė mane nuo Lietuvos padangės ir atsiėjo man 15 metų "kurorto" už bolševikinių spygliuotų vielų, yra susijusi su pirma didžiausia lietuvių tautinio pogrindžio organizacija Lietuvos Laisvės Armija (LLA). Kadangi niekada neturėjau galimybių naudotis bibliografine medžiaga šia tema (jei tokia išvis Lietuvoje yra), galiu operuoti vien savo prisiminimais bei įspūdžiais.

Manau, neklysiu, darydamas prielaidą, kad LLA buvo tam tikras Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) tęsinys, gal tik su tuo skirtumu, kad LAF buvo ne organizacija, o greičiau spontaniškas aktyvus išsivadavimo iš pirmosios bolševikinės okupacijos 1940-1941 metais judėjimas, neturėjęs tipiškos organizacinės struktūros kaip LLA.

LLA, nepaisant demagogiško šios organizacijos traktavimo tarybiniuose šaltiniuose, buvo tam tikra nacionalinės savigynos forma, susikūrusi dėl kolonijinės Reicho politikos Rytų regione. Tai pirmoji konkreti lietuvių reakcija į tokius fašistinės Vokietijos vadovybės veiksmus Lietuvos ir jos gyventojų

Algirdas Šertvytis Vilniuje, 1975m.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KELIU

DIRBOME LIETUVAI

Ona Mockutė-Šimoliūnienė

Jurbarko raj., Eržvilko valsč., Rudžių k., gyveno Rozalija ir Juozas Mockai. Aš, jų duktė - Ona Mockutė, gimiau 1923m. Turėjau du brolius: Izidorių, g.l920m., ir jauniausią - Alfonsą, g,1936m.

Su sovietų valdžia arčiau teko susipažinti 1941m. birželyje, kai jie pradėjo mūsų tautos genocidą.

Tuo metu pas mus gyveno girininkas Kazimieras Bastys. Tai buvo labai geras ir ramus žmogus. Iš mūsų krašto į pirmąją išvežimo bangą ir pateko mūsų girininkas. Matėme, kaip su juo elgėsi labai žiauriai, nieko jam neleido pasiimti - nei duonos, nei kepurės. Ramiai gyvenusiems žmonėms šis vaizdas buvo sukrečiantis.

Ona Mockutė. Jurbarkas, 1944m.

Neilgai trukus toks pat sunkvežimis įsuko ir į artimiausio mūsų kaimyno Juozo Sabonaičio kiemą. Sabonaitis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o tada ūkininkavo. Matėm, kaip išvežė Sabonaičių šeimą — Sabonaitį, jo nėščią žmoną Rozaliją ir 9 metų dukrelę Antaniną.

Jau tada supratom, kad sovietų planai - pirmiausia sunaikinti inteligentiją. Visų planų jie nespėjo įvykdyti, nes sutrukdė birželio 22d. prasidėjęs sovietų - vokiečių karas.

Vokiečių okupacijos metais mokiausi Jurbarko gimnazijoje.

Skaityti daugiau: DIRBOME LIETUVAI

KYBARTŲ ŠEIMOS TRAGEDIJA

Z. Kušeliauskas

Nedaug rasime šeimų Kelmės valsčiuje, taip pat Liolių parapijoje, kurios būtų labiau nukentėjusios nuo bolševikinės okupacijos, kaip Kybartų šeima. Tai tikrai neeilinė tragiškos lemties šeima. Joje figūravo net trys pavardės.

Partizanas Vladas Kybartas

Netoli Liolių bažnytkaimio, šalia vieškelio, prigludęs Kaspariškės kaimas. Viduryje to kaimo, tarp miškelių ir pelkių, įsikūrusi Boleslovo Kybarto sodyba.

Turėdama nemažą žemės plotą (34ha), gausi Kybartų šeimyna, deja, vertėsi gana sunkiai.

Užpelkėjusi žemė nebuvo dosni nors ir gerai prižiūrima. Šeimos galva Boleslovas Kybartas buvo stikliuko mėgėjas, todėl beveik visus ūkio darbus nudirbdavo gausi šeimyna. Vyriausias iš vaikų Kybartų šeimoje -posūnis Kostas Kušeliauskas, mano tėvas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tėvo motina buvo ištekėjusi už Jagaudo. Jagaudų šeimoje buvo du vaikai - duktė Marytė ir sūnus Jonas. Tačiau po kelerių metų Jagaudienė lieka našlė. Apie 1918m. ji išteka už Boleslovo Kybarto. Nuo to laiko Kaspariškės kaime įsitvirtina Kybartų šeima.

Skaityti daugiau: KYBARTŲ ŠEIMOS TRAGEDIJA

LEITENANTAS ADOLFAS EIDIMTAS

Vienas įžymiausių Lietuvos Laisvės Armijos kūrėjų ir organizatorių yra Lietuvos kariuomenės karininkas Adolfas Eidimtas. Gimęs 1915m. Žemaitijoje, Telšių apskrityje, Žarėnų valsč, Smilgių kaime, gausioje ūkininko Boleslovo Eidimto šeimoje.

Baigęs Telšių gimnaziją, 1935m. Adolfas įstojo į Lietuvos karo mokyklą Kaune, kurią baigęs leitenanto laipsniu 1938m, gavo paskyrimą būtinai karo tarnybai į Kauno Jonušo Radvilos husarų pulką.

Adolfas Eidimtas, 1940m. Nuotr. iš šeimos archyvo

Rusams okupavus Lietuvą, husarų pulkas buvo išformuotas ir Itn. A.Eidimtas perkeltas į Vilnių. Ten susikūrė slapta antisovietinė karininkų organizacija, kurioje dalyvavo ir ltn. A.Eidimtas. Prasidėjo areštai, buvo suimtas ir A.Eidimtas. Susirgęs dizinterija, buvo perkeltas į užkrečiamųjų ligų ligoninę Antakalnyje, saugant ginkluotam sargybiniui Bet, padedant sužadėtinei Gabrielei Milvydaitei, A.Eidimtas iš ligoninės pabėgo. Pailsėjęs ir sustiprėjęs pas pažįstamus Rimavičius Ukmergėje, A.Eidimtas pasitraukė į Vokietiją.

Skaityti daugiau: LEITENANTAS ADOLFAS EIDIMTAS

ŠVIESUS TĖVELIO PAVEIKSLAS

/Juozo Kasperavičiaus atminimui/

Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė

Tėveli, nejaugi Tu numiręs?

Oi, patikėti man sunku.

Per anksti našlaitę gi palikęs,

Tu pasitraukei ne laiku.

Tai posmelis eilėraščio, sukurto vaikystėje apie žuvusį Tėvelį, - ir šiandien aš saugau tą pageltusį lapelį, kuriame atsispindėjo mažos našlaitės širdies skausmas.

1940 metų birželio mėnuo - Lietuva okupuojama rusų. Tėvelis tada buvo Lietuvos kariuomenės aviacijos leitenantas ir tarnavo Panevėžyje. Visa eskadrilę iškėlė į Joniškėlį. Tai lėktuvus uždarė ir užrakino dvaro pagalbiniame pastate, o karininkus laikė dvaro rūmuose. Vėliau visus lakūnus iškėlė į Ukmergę, užkabino ant lietuviškų aviacinių uniformų rusiškus ženklus ir leido skraidyti apie Ukmergės teritoriją.

Artėjant vokiečiams, įsakė visiems lakūnams skristi į Rusiją. Tėvelio draugas - aviacijos kapitonas Kovas su savo lėktuvu pakilo į viršų, krito į gimtąją žemę ir užsimušė - nenorėjo tarnauti svetimoje padangėje... Tėvelis su kitais lakūnais skrido netoli ir patogioje Lietuvos miško aikštelėje nusileido -nenorėjo skristi į Rytus, laukė, kas bus toliau. Mišku jau žygiavo rusų kariškiai ir paklausė: "Kodėl neskrendate?' Aviatoriai paaiškino, kad pritrūkę benzino. Laimė, kad rusų kariškiai nepažiūrėjo į benzino bakus - jie buvo pilni. Taip jiems bestovint miške, užėjo vokiečiai ir pamatė stovinčius lakūnus su rusiškais ženklais ant švarkų ir kepurių. Klaidą padarė nepaslėpę aprangos miške. Vokiečiai juos palaikė rusais ir paėmė į nelaisvę. Išbuvo aštuonis mėnesius Vokietijoje.

Sugrįžęs iš nelaisvės į Lietuvą, Tėvelis dirbo Subačiuje, Panevėžio apskrityje, kooperatyvo pirmininku.

Artėjant rusams, antrą kartą 1945 metais išvažiavome į Tėvelio tėviškę - Jurbarko rajoną,

Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas su žmona

Skaityti daugiau: ŠVIESUS TĖVELIO PAVEIKSLAS

PARTIZANO VYTAUTO LUKOŠEVIČIAUS-LIZDEIKOS GYVENIMAS IR KOVA

(Kęstučio apygarda)

Elvyra Lukoševičiūtė-Narutienė

Vienintelė pastogė - miškas

Vytautas Lukoševičius gimė 1927m sausio 5d. Upynoje, Tauragės apskrityje. Pradžios mokyklą baigė Tauragėje. Lietuvai atgavus Vilnių, tėvai persikėlė į Vilnių. 1940m. Vytautas įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Bolševikams okupavus Lietuvą, Vytautas persikėlė mokytis į Šilalės gimnaziją.

Vytauto tėvas Viktoras daug kentėjo Didžiojo karo metu ir nuo vokiečių ir nuo rusų: apie ketverius metus buvo priverstas kariauti įvairiuose caro kariuomenės frontuose, pateko vokiečiams į nelaisvę. Vokiečių nelaisvėje Štutgarte išbuvo porą metų, bet Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pėsčias grįžo namo.

Kadangi per pirmąją bolševikų okupaciją jis turėjo slapstytis nuo išvežimo (vieno pažįstamo žydo buvo perspėtas), tai, antrajai bolševikų okupacijai artėjant, tėvui buvo sunku apsispręsti likti ar bėgti.

Antroji okupacija grėsė nelauktai Bolševikų frontui priartėjus labai staiga, teko greitai apsispręsti. Nuspręsta laikinai pasitraukti nuo fronto linijos su viltimi, kad atmuš bolševikus ir jie grįš į namus. Visa šeima su arkliais išvyksta, traukiasi Vokietijos link.

Bet čia, prie vokiečių sienos, įvyko šeimos tragedija. Vytautas pareiškia, kad jis negalįs palikti Lietuvos.

Tėvas mėgina atkalbėti septyniolikos metų sūnų, kad jis per jaunas, kad geriau jis, tėvas, pasitiksiąs. Vytautas traukiasi nuo fronto su mamą su seserimi ir dvylikos metų broliuku. Vytautas pasakė: "Ne senų reikia, o jaunų reikia, kad kovotų!"- ir išlipo iš vežimo. Paprašė, kad tėvas duotų jam revolverį. Tėvas jam atidavė, o mama drebančiomis rankomis apkabino ir mėgino dar vežime surasti jam šiltesnį rūbelį, paltą, nes jau buvo vėsu, spalio 8d. Vytautas nuramino mamą- "Aš lieku Lietuvoje. Man nieko nereikia. Savoje žemėje užteks man visko." Taip Vytautas atsiskyrė ir dingo nežinioje. Toks buvo tvirtas Vytauto apsisprendimas — likti Lietuvoje. O ir mūsų viltys — kad, frontams dingus, grįšime į Lietuvą ir mes...

Kryžius partizanui Vytautui Lukoševičiui, pastatytas 1992 06 06 Šilalės "Brolių kapinėse"

Skaityti daugiau: PARTIZANO VYTAUTO LUKOŠEVIČIAUS-LIZDEIKOS GYVENIMAS IR KOVA

GYVENIMO KELIAS

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Šiais metais, pavasarį Varėnoje vyko moksleivių viktorina "Kovų ir kančių istorija". Čia publikuojami geriausi mokinių rašiniai apie partizanus.

Redakcija

(Mano senelis Jonas Tamulevičius pasakoja)

Giedrė Tamulevičiūtė,
Varėnos 1 -osios vidurinės mokyklos
10a kl. mokinė

Čia sraunios upės per klonius teka,
Čia medžiai šnara tėvų žodžius.
Aš čia pažįstu kiekvieną taką -
Vardais lyg žmones šaukiu medžius.

Ir man pripildo jausmais krūtinę
Tarytum rūtos žali šilai,
Brangesnės žemės nėr už Tėvynę,
Kur žydras skliautas, pilki keliai.

Sėdžiu savo senelio kambaryje. Ant stato — tuščias popieriaus lapas. Pro langą spindi baltuojantis sniegas, į vidų veržiasi pirmieji pavasario saulės spinduliai. Akys bėga sienomis, papuoštomis šventųjų paveikslais. Žiūriu į kunigaikščio Kęstučio portretą... Tūkstančius kartų aš tai mačiau. Visa tai mane taip traukia. Tačiau pati brangiausia trauka - mano senelis - Diedulis, Diedukas, — kaip aš vadinu. Į mane žvelgia jo akys, palydinčios mano dairymąsi po pirkią. Akyse šviečia tokia jauki vidinė šiluma, tokia dvasios ramybė, kad aš nusišypsau ir priglundu prie jo skruosto. Išblyškusių lūpų krašteliu nusišypso ir Diedukas, tarsi norėdamas pasakyti kažką, ko dar nepasakė... Tada pakelia savo raukšlėtą ranką, pasitaiso plaukus, kurie man atrodo tokie gražūs - balti balti, kaip obels žiedų prikritę, vešlūs, lengvai banguojantys. Jis kalba, o balsas vinguriuoja tyliai, kartais visai nutrūksta, tarsi norėdamas apginti mane nuo nežinomybės, klastos ar sunkių išgyvenimų. Krūtinė alsuoja ramiai Mano senelis mintimis jau ten, kur basakojė vaikystė...

Skaityti daugiau: GYVENIMO KELIAS

KOVOS RYTAS

Deimantas Sidorenka,

Varėnos 2-osios vidurinės mokyklos
Xlb klasės mokinys

Virš Merkio lėtai kyla rūkas. Dar tvyro prieblanda, ir miške nesigirdi jokių paukščių čirškimo. Susirangę tarp alksnių guli du vyrai Abiem apie 30 metų. Jų kūnus dengia žalios uniformos, ant galvų Lietuvos kariuomenės kepurės. Abu nebyliai tvarko savo ginklus. Vienas, šviesiaplaukis, į dėtuvę grūda šovinius, kitas reguliuoja taikiklį.

Netoliese sutraška šakelės, pasirodo vaikinas, taip pat ginkluotas. Jis ramiai prišliaužia prie dviejų savo draugų.

— Aš juos mačiau, vyrai! - jaunuolis susijaudinusiu balsu ištaria ilgai lauktą naujieną.

— Stribai? - pasigirsta klausimas.

— Gali būti ir enkavedistai!

— Kiek?

— Mačiau penkis, visi su automatais, eina prie liepto.

Skaityti daugiau: KOVOS RYTAS

PASKUTINĖ KOVOS DIENA

Deimantas Sidorenka,

Varėnos 2-osios vidurinės mokyklos
Xlb klasės mokinys

Snapą pažadino knarkimas. Jis atsimerkė, įsiklausė. Aplinkui visiška tamsa. Jam netgi pasirodė, jog guli kape. Miegodamas virš jo, ant dviaukščio gulto, knarkia Ešerys. Snapas dar nesiruošia keltis - bunkery šalta, ir jis stipriau įsisupa į antklodę, galvą vėl padeda ant susuktos milinės, atstojančios pagalvę. "Na ir bjaurumas!" - pamąsto jis, ir jį visą nukrečia šiurpas. Kažkur nuo lubų krinta vandens lašai ir monotoniškai būgnija į kartonines grindis. "Ne, šitos duobės su mano mokytojišku butu nė už ką nepalygintum", -taria jis sau į jo sužvarbusią nuo drėgmės galvą grįžta prisiminimai. Snapas atsimena savo klasę Alytuje, mokinius, tėvus... ir emgebistus su jų tardymo įrankiais. Atsiminus tas baisias valandas, praleistas su tardytoju, Snapui iškart suskausta petį — tai tardytojo "dovana".

— Antradienis, trečiadienis... ketvirtadienis, - vyras pamažu suskaičiavo tas dienas, praleistas miške su partizanais.

Skaityti daugiau: PASKUTINĖ KOVOS DIENA

LAIŠKAI

Knygoje "Laisvės kovų archyvas" Nr. 15 straipsnyje "Z.Jaškos pastabos apie LLA Žemaičių legiono štabo (Kubiliaus grupė) veiklą" psl. 298 autorius, pasitikėdamas genocido tyrimo darbuotojo D.Stanciko tvirtinimu, jog karinis tribunolas 1946m. sausio mėn. 6-8d. penkių žmonių grupę nuteisė mirti, bet pažymos apie mirties įvykdymą prie bylos nėra, ir toliau, ko gero daro, įvairias nepagrįstas išvadas apie Kubiliaus tolimesnes išdavystes. Šiuo klausimu visgi prašyčiau perskaityti š.m. savaitraštį 'Tremtinys" Nr 6 psl. 7, kur nuteistų mirties bausme 1944-1947 metais pagal sąrašą Nr.315 pažymėta, jog Kubiliui Adolfui, s. Leono, (jis gi Sadauskas Albinas, Jurgio) g,1918m., mirties bausmė įvykdyta 1946m., baudžiamosios bylos Nr.P-15551. Iš šių duomenų kyla, ko gero, teisėta abejonė, ar nebus tas pats Kubilius papildoma pavarde Sadauskas. Juk anksčiau Každailienė tvirtino, jog Kubilius bei kiti štabo nariai turėjo dokumentus svetima pavarde. Tad gal geriau vertėtų Jaškai nepatingėti ir savo akimis pasistengti patikslinti, o ne tikėti bet kokiom paskalom ir tą dar rašyt į tautos kovų su bolševizmu istoriją. Viską patikrinus ar ne gausis taip, kad Kubiliaus palaikų bus tikslingiausia ieškot Tuskulėnuose. Vertėtų taip pat patikrinti ir knygose išdėstytus faktus "Bažnyčios prieglobstyje", "Kalba faktai" (Vilnius, 1983m.) bei palyginti su Kubiliaus parodymų protokolais. Nereikia užmiršti, kad KGB buvo ypatingai geri dezinformacijos meistrai. Tas lietė ypač "faktus", kuriuose jie iš savo darbo skelbė. Apie tai gerai prisimenu, kaip dzūkas, apie savo laiku išspausdintą straipsnį 'Tiesoje", kaip jiems pasisekė įkoptuot į "Dainavos" apygardos partizanų būrį savo patikėtinį, vėliau išaiškinti ryšininkę ir su jos pagalba suimti vieną partizaną (suėmimo metu jis kramtėsi, ryšininkei pasikabinus ant kaklo), o tas per naktį persigalvojo ir rytojaus dieną išdavė, ko pasėkoje buvo likviduotas Litas. Kam taip reikėjo sugalvot? Matyt, apšmeižt nujaučiamą ryšininkę ir nuslėpt tikruosius išdavikus. Prašau pasiimti "Laisvės kovų archyvą" Nr.6 ir perskaityti psl. Nr.133-134. įsitikinsite!

Sinkevičius

Vilnius

· * * *

Sužinojusi, kad Jūs renkate žinias apie partizanus, kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę, rašau Jums.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI

ENGLISH SUMMARY

Juozas Matusevičius.Jurbarkas partisans and united Kęstutis district

First partizans units were organized in the territory of United Kęstutis district (Jungtinė Kęstučio apygarda, JKA), i.e. Tauragė, Raseiniai, partly -Kaunas, Kėdainiai, Šiauliai and Klaipėda regions, in summer and autumn of 1944.

Lithuanian men retreated to the forest for many reasons, but the purpose was the only - to fight for independence.

Underground organizations of South Žemaitija, as well as all over Lithuania, prepared to fight with Bolsheviks since the first Soviet occupation. Organization of Lithuanian freedom defenders (Lietuvos laisvės gynėjai, LLG) was organized in Jurbarkas and its region by teacher Petras Paulaitis during the war and it became a basis of partizans groups after the war.

Partizans activities of Jurbarkas region could not be imagined without the personality of LLG founder Petras Paulaitis.

Skaityti daugiau: ENGLISH SUMMARY

PO TO, KAI RAŠĖME

Knygos "Lietuvos partizanai 1944-1953m." klaidų atitaisymas

I. 152 psl. 1 eil. nuo viršaus išsp: Vilkaviškio apskr. Pilviškių valsč. T.b.:

Šakių apskr. Lukšių valsč. *

2.161 psl. 1 eil. nuo viršaus išsp.: Kirsnos. T.b. Krosnos.

3.161 psl. 6-7 eil. nuo. viršaus išsp.: Žalio Velnio. T.b.: Žaliavelnio.

4.165 psl. 16 eil. nuo viršaus išsp.: J.Dėmikis. T.b.: J.Demikis.

5.168 psl. 18 eil. iš apačios išspj Margio rinktinės. T.b.: Dzūkų rinktinės Margio grupės.

6.171 psl. 9 eil. iš apačios išsp.: L.Lisauskaitė. T.b.: L.Lazauskaitė.

7.172 psl. 1 eil. nuo viršaus išsp.: 1948m. vasario 2d. T.b.: 1948m. vasario ld.

Skaityti daugiau: PO TO, KAI RAŠĖME

PAVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abakanas 330
Abarius L 345, 346, 348, 351, 352
Abromaitis 318, 322
Abukauskas Jonas 342, 343
Adomas ag. 30, 48
Adomaitis Vytautas 30, 48, 70
Adutiškio apyl. 43, 61
Ajauskas Celestinas 111-115, 129, 355, 356
Akmenaliai 337
Aksamitauskaitė Marytė 82

Skaityti daugiau: PAVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti