Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 10 (1326) LAPKRITIS—NOVEMBER 1956 
Nr. 11 (1327) GRUODI S-DECEMBER 1956
T U R I N Y S
P. Plechavičius sveikina karius *
K. T. Dubysa — Karys ir laisvė *
P. L. — Blaiviai apsižvaigius *
P. Alšėnas — Apie kareivius *
Dr. V. Sruogienė — Lietuvos sukilėlė Emilija Platerytė *
A. Novaitis — Niekeno žemėje *
J. Ruokis — Mūsų dienos Šiauliuose *
K. Kepalas — Apie graikų ir lietuvių kalbų panašumą *
J. A. Jūragis — Laisvei auštant *
J. Bulika — Karių kapai, nuotrauka *
A. Balčiūnas — Karinėje stovykloje *
T. A. P. — Kalėdų dovana *
P. L. — Pranas Vaičaitis, Zanavykų krašto dainius *
Dr. V. Sruogienė — Lietuvos prekyba su Vakarais *
A. Novaitis — Rytoj ar poryt *
O. Urbonas — Dėl Katkevičiaus pergalės ties Salaspiliu *
V. Mingėla — Sovietų Rusija — tautų kalėjimas *
A. Sodaitis — J. Kiaunė — Sukaktuvininkas *
V. Jonikas — Vėlinės *
V. Maželis — Eglutė, nuotrauka *
Ksenofonas — 10.000 žygis *
Tremties Trimitas *
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje *
Kariai ir jaunimas *
Kuprinės Pabiros *
Skaityti daugiau: Karys 1956 m. 10-11 Turinys, metrika
Lietuvių Veteranų Sąjunga RAMOVĖ Centro Valdyba Chicago, 1956 m. lapkričio 3 d.
MIELIEJI KARIAI!
Lapkričio 23-ji yra tikrasis mūsų kariuomenės gimtadienis. Tai šviesi ir garbinga diena. Daugiareikšmė, daugiaprasmė. Toji diena visada simbolizuoja mums laisvės ilgesį, siekimą, atkakliausią kovą ir nuolatinį budėjimą. Laisvė ir kova, karys ir nepriklausomybė — integraliniai, nedalomi dalykai. Tai nėra tik praeitis, bet dabartis ir ateitis. Todėl ir Lapkričio 23-ji yra žuvusių, mirusių, gyvųjų ir tebekovojančių karių diena.
Tad nuoširdžiausiai sveikiname vieni kitus tos dienos proga. Sveikindami žadinkime savo dvasią, ryžtą, glaudžiau junkimės vienon šeimon, mūsų sąjungon, daugiau iniciatyvos, aktyvumo rodykime dirbdami kitose patriotinio nusistatymo organizacijose. Niekad nepamirškime kilniųjų ir šventų įsipareigojimų Tėvynės atžvilgiu. Tatai mus skatina ir šaukte šaukia:
1. Didinga, graži ir garbinga mūsų protėvių mums palikta istorija,
2. Mūsų tautos pavergimo laikmečio knygnešių, tautos žadintojų, vargo mokyklos, Aušros ir Varpo vyrų mums įkvėpta lietuvybė ir laisvės dvasia,
3. Nepriklausomybės kovų dalyvių aukos, sudėtos ant Lietuvos aukuro 1918-20 metais,
4. Dvidešimt su viršum nepriklausomo gyvenimo metų mūsų tautos pasiekti laimėjimai ir patyrimai, kurių vertė ir prasmė, skaičiai ir apimtis, mastas ir dydis ryškiai sako, kad mūsų Tėvynė, mūsų tauta gali klestėti ir jaustis laiminga tik laisva būdama.
5. Mūsų tautos kankinių pralietas kraujas nacių kacetuose, Sovietų mirties stovyklose Sibire, o taip pat — Červenėje, Pravieniškėse, Rainiuose, Pagiryje, Panevėžyje ir daugelyje kitų vietų,
6. Mūsų tautos ir jos partizanų kraujas, pralietas ir liejamas ligi šios dienos.
Šitokia prasme, šitokiais jausmais ir mintimis Lapkričio 23-sios dienos proga Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” Centro Valdyba nuoširdžiausiai sveikina visus skyrius, savo organą “KARĮ” ir linki visada pasilikti ištikimais ir kovojančiais savo Tėvynės sūnumis ir dukromis.
P. Plechavičius M. Rėklaitis
Pirmininkas Sekretorius
K. T. DUBYSA
Žodis laisvė yra plačios apimties. Jame telpa paskiro asmens, visuomenės, tautos ir valstybės sąvokos. Tai turtas brangesnis už gyvybę ir auksą, kuris turi daug draugų, bet nemaža ir priešų.
Laisvės nevertas, kas ją negina. Kova už laisvę, kova dėl jos išlaikymo yra sunki, reikalaujanti aukų ir turto, kančios ir ryžto. Krašto laisvę ginti privalo visi gyventojai, pirmoje eilėje kariai. Karys yra laisvės sargas, pirmasis dėl jos aukojasi, žūsta. Labai lengva paskelbti laisvės deklaraciją pasauliui, bet tos deklaracijos laisvę apginti, išlaikyti yra labai sunku.
Lietuvis žino laisvės kainą. Visa mūsų krašto praeitis, nuo giliausios senovės, sudaro nenutrūkstamą kovos kelią už krašto laisvę. Už ją kovojo visas kraštas, pirmose linijose grūmėsi lietuvis karys. Lapkričio 23 diena — Lietuvos kariuomenės šventė. Tą dieną prieš 37 metus buvo išleistas įsakymas suorganizuoti karines jėgas kraštui ginti. Rinkosi savanoriai, vėliau pašauktieji, kurie sudarė karinę jėgą, apgynusią Nepriklausomybę, savistovumą ir laisvę.
Lapkričio 23 d. yra visų lietuvių, visos tautos, visuose kraštuose gyvenančių šventė. Per 22 metus mūsų kariuomenėje piliečio prievolę atliko šimtai tūkstančių žmonių. Jie prisiekė savo kraštą ginti nesigailėdami nieko. Ir šiandien Tėvynėje likusieji savo priesaikos tebesilaiko. Iš kario pasidarė partizanas, miško brolis. Jų kova yra viršžmogių — didvyrių. Jau 16 metų, kaip Lietuvos kariuomenės auklėtiniai nekapituliuoja, veda kovą su bolševiku — krašto laisvės smaugėju. Jie laikosi priesaikos: be reikalo ginklo nepakelk, be garbės nenuleisk. Jie yra ne tik Lietuvos laisvės gynėjai, bet ir visos žmonijos. Svetimiems jie yra pavyzdys, įrodymas, kaip tas mažasis kraštas myli savo laisvę, kaip žmonės už ją kovoja ir deda aukas ant laisvės aukuro.
Nepriklausomos Lietuvos motorizuoti kariai. V. Augustino nuotr.
Skaityti daugiau: KARYS IR LAISVĖ
P. L.
Jau 16 metų praslinko, kai Lietuvoje staiga sutemo laisvo gyvenimo diena. Nuožmios maskolių vergijos pančiai darosi kasdien baisesni. Nuolat retėja lietuvių eilės, mačiusios, kūrusios, pažinusios laisvą savitą tautos gyvenimą. Sovietų sukurtasis pragaras planingai siaubia pavergtųjų kraštų gyventojus, juos žudydamas, rusindamas, tremdamas į darbo vergų stovyklas arba perkeldamas ištisas šeimas į Azijos dykumas. Po tariamąja laisva lietuviška priedanga veržiasi Lietuvon bolševikų — azijatų įtaka, nutautindama ir demoralizuodama lietuvišką jaunimą. Bolševikai įvairiausiomis priemonėmis žudo krikščionybę, naikina katalikybę, lietuvių tautos ramstį kovoje su maskoliais. Sovietų budeliai labai vykusiai dumia pasauliui akis, jų propaganda veikia visur, kaip rytuose, taip ir vakaruose, kaip pačioj Maskolijoj, taip ir šiapus geležinės uždangos. Štai pabudęs arabų pasaulis laiko Maskvą laisvės kelrodžiu; Abisinijoj ir kituose Afrikos kraštuose Maskvos agentai švaistosi garsiais laisvės ir šviesos šūkiais, varydami šlykščią bolševikų propagandą. Kruvini Maskvos tironai (Bulganinas, žudikas Chruščiovas) arabų ir Indijos gyventojų laikomi tikrais išvaduotojais, laisvės ir laimės pranašai, bičiuliai ir draugais. Demokratai ir laisvasis pasaulis čia parodo visą savo menkybę bei nesugebėjimą. Ar nejuokinga, stebint, kad šiandien maskoliai UN net trigubai atstovaujami; šalia Kremliaus atstovų UN matome Ukrainos ir Gudijos atstovus!.. Ar tai ne šlykšti komedija! O ką sako vakariečiai? O gi nieko! All right!
Skaityti daugiau: BLAIVIAI APSIŽVALGIUS
PRANYS ALŠĖNAS, Kanada
Besiblaškydami po platųjį pasaulį, jau matėme gana daug žmonių ir daug kareivių. Vieni jų vienaip atrodė, kiti — kitaip.
Išklydom iš savo tėviškių. Mūruose atradom vėsumą, anot St. Ylos, o įkaitintam asfalte — ugnį, kuri degino mūsų padus...
Taip. Bet gi keliaudami daug matėme ir dar daug matysime. Todėl matytuosius žmones vis norisi lyginti su mūsų žaliųjų lygumų žmonėmis, taip lygiai ir kitų kraštų kareivius — su mūsaisiais, buvusiais žaliūkais.
Deja, kaip žmogus žmogui nelygus, taip kareivis kareiviui, šioje vietoje tenka stabtelėti ties pasaulio ir valstybių pasiskirstymu į taip vadinamus militarinės dvasios ir civiliškos galvosenos kraštus.
Tąja “militarine dvasia” persiėmusius kraštus, anaiptol, netektų skaityti kartu ir imperialistiniais kraštais, kaip buv. nacių laikais Vokietiją, nūdien — Raud. Sovietų Sąjungą ir t.t. Buvo ir dabar yra valstybių, kur žmones, taip lygiai ir tų kraštų kareiviai,
— neapsnūdę, ryžtingi, narsūs, nors — negrobuoniški. Tokių kraštų skaičiun reikėtų įrikiuoti buv. Nepr Lietuva, bei jos žvalieji kariai. Kai reikėjo Tėvynės laisvę atvaduoti — jie kovėsi narsiai, kaip liūtai, nors dažnai nepavalgę reikiamai, apiplyšę, menkai ginkluoti. Tačiau jie tenorėjo apginti tik savąją žemę, nenorėjo nieko užgrobti, nieko pavergti...
Skaityti daugiau: APIE KAREIVIUS, NEDAINUOTAS JŲ KOJAS IR KIT.
Aš, kol gyva, kovosiu už Tėvynę!
Emilija Platerytė
Nors Platerytė gyveno tais laikais, kada lietuviškas patriotizmas sunkiai teatskirtinas nuo lenkiškojo, nors ji kalbėjo lenkiškai ir vadino save lenke, ji yra giliais saitais susijusi su Lietuva, nes dalyvavo Lietuvos sukilime ir Lietuvoje kovojo su maskoliais, siekdama Lietuvą išvaduoti iš jų priespaudos. Jos tyrios sielos liepsnoj antie ji jausmai buvo taip kilnūs ir altruistiški, kad ji turi būti priskirta prie žymiausių kovotojų dėl laisvės istorijoj. Todėl nepamirština jos dviguba sukaktis, kuri šiais metais sueina: 150 metų nuo jos gimimo ir 125 metų nuo jos mirties — Emilija gimė 1806 m. lapkričio 13 d. ir mirė 1831 m. gruodžio 31 d.
Emilijos tėvai, Ksaveras ir Ona (gimusi grafaitė Mohl) grafai Plateriai, priklausė prie augščiausios Lietuvos aristokratijos. Gimusi Vilniuje, Emilija gyveno prabangoj, nepažinusi materialinio vargo, bet anksti susidūrusi su moraline kančia, nes jos tėvai savo tarpe nesugyveno ir išsiskyrė. 9 metų mergaitė su motina persikėlė gyventi pas gimines į Liksnos dvarą Latvijoje (netoli Daugpilio), kur ji toliau gyveno, brendo ir mokėsi. Skaudūs santykiai šeimoje anksti sužadino jaunoje sieloje rimtį ir palinkimą melancholijai, poezijai ir užuojautą nuskriaustiesiems. Anksti pabudo joje karštas, net egzaltuotas patriotizmas — jautrią mergaitę turėjo giliai paveikti 1823-4 m. ėjusi filomatų ir filaretų byla, jaunimo persekiojimai, ypač kada Emilijos pusbrolis Mykolas Plateris, vos 13 metų berniukas, už patriotinį parašą Vilniaus mokyklos lentoje maskolių buvo žiauriai nubaustas — apkaltas grandinėmis, išsiųstas į Rusijos gilumą ir atiduotas į “saldotus”.
Liksnos dvaro nuotaika buvo demokratiška, jos savininkai priklausė prie tų retų dvarininkų, kurie rūpinosi savo valstiečiais, tad Emilija lankėsi pas kaimiečius, gydė ligonis, mokė vaikus skaityti, taip pat rinko tautosaką ir tautodailę. Ji plačioje apylinkėje buvo žinoma, gerbiama ir mylima lygiai savo draugystėje, kaip ir kaimuose. Jai nerūpėjo puošnūs drabužiai ir pasilinksminimai, bet ji mėgo mokslą, ypač matematiką ir istoriją. Puiki jojikė, ji pasileisdavo į ilgas keliones raita, nepaisydama nuovargio ir nepatogumų, išmoko taikliai šaudyti ir mikliai fechtuotis, nekartą pralenkdama vyrus ir stebindama juos savo drąsa ir ištverme. Iš pat mažumės jos idealu buvo Joanna d’Arc; savo laiko romantiškos literatūros įtakoje, ji tesvajojo apie kovą su okupantu, apie krašto išvadavimą iš maskolių.
Skaityti daugiau: LIETUVOS SUKILĖLĖ EMILIJA PLATERYTĖ
A. NOVAITIS
1918 metų vasario pabaigoj iš Molodečnos, kur tarnavau Rusų X armijos inžinerijos štabe, atvykau atostogų į Ratomką, netoli Minsko, čia, be vietos gyventojų baltgudžių, buvo susitelkęs didokas būrys tremtinių, kurių tarpe — daug lenkų, tačiau nemaža ir lietuvių. Ratomkoje buvo rusų kavalerijos korpo tiekimo sandeliai. Čia veikė Žemietijos išlaikomas maitinimo punktas, tremtinių mokykla ir užkrečiamųjų ligų ligoninė. Ligoninės administratorium buvo Stasė Landsbergaitė (architekto Vytauto Žemkalnio sesuo). Lietuvis kun. Ruseckas ėjo tremtinių kapeliono pareigas. Tremtiniai — daugumoje ūkininkai ir darbininkai. Jie gyveno Ratomkos vasarnamiuose. Mat, tos vietovės pušynas taikos metu buvo Minsko kurortas.
Vykusios Lietuvos Brastoje Rusų — Vokiečių derybos nutrūko. Rusai atmetė vokiečių sąlygas, pareikšdami, kad jie taikos sutarties nepasirašo, tačiau karo neveda. Todėl fronto padėtis buvo netikra.
Man beviešint Ratomkoje atėjo žinia, kad vokiečiai visu frontu pradėjo žygį tikrosios Rusijos link. Pakrikusios rusų armijos likučiai be atodairos bėgo; daug pateko į nelaisvę. Korpo tiekimo sandėlius, paliktus be sargybos, minia pradėjo plėšti. Tremtiniai ir apylinkių gyventojai grobė viską, ką tik kas sučiupo: maistą, drabužius, municiją, šautuvus, vežimus, gyvulius. Niekas nekliudė. Palaida minia pasidarė pavojinga, nes ginklai atsidūrė jos rankose. Nebebuvo tikra, kad maitinimo punkto ir ligoninės sandėliai irgi nebus išgrobti. Tų įstaigų vadovai susirūpino, kas bus vėliau, kai patys tremtiniai nebeturės maisto šaltinių.
Skaityti daugiau: NIEKENO ŽEMĖJE
JONAS RUOKIS
Š. m. rugsėjo men. “Kario” numeryje aprašiau mūsų savanoriškas 1919 m. dienas Lietuvos kariuomenėje Tauragėje. Šiame numeryje noriu atsiminti savanorystės laikus 1919 m. Šiauliuose. Ir jie buvo ne rožėmis kaišyti, bet vargais ir trūkumais nusėti.
Karininkui Birontui perėmus Tauragėje mūsų 2 kuopą į Šiaulių karo komendantūrą, jos vadu buvo paskirtas karininkas Šimkus, kilęs iš Mažosios Lietuvos.
1919 m. balandžio 4 d., pasiėmę savo menką karinį turtą, Tauragėje sėdome į traukinį ir jau užpakalyje palikus Dubysos tiltą, mūsų traukinys sustojo. Mašinistas pranešė, kad garvežys pritrūko malkų, čia stovės apie pora valandų, kol iš miško prisikraus malkų. Mat, tuo laiku traukinių garvežiai buvo kūrenami malkomis, nes anglims iš užsienio pirkti neturėjome pinigų.
Proga pasinaudoję, nuėjome ant Dubysos tilto pasigrožėti gražiais Žemaitijos gamtos vaizdais ir puikiomis Dubysos pakrantėmis. Nuotaikos pagauti, užtraukėme Maironio dainą “Už Raseinių ant Dubysos”. Garvežys, prisikrovęs malkų, pajudėjo ir vakare apie 10 val. pasiekėme Šiaulius. Geležinkelių stotyje radome daug žmo-nių, ypač mergaičių, mus laukiančių. Vadas neleido išlipti iš vagonų ir su mergaitėmis galėjome pasikalbėti tik pro vagonų langus. Paskui įsakė mums iš traukinio išlipti, išrikiavo ir nuvedė į miestą, į vyrų gimnazijos rūmus.
Skaityti daugiau: MŪSŲ DIENOS ŠIAULIUOSE
KAZYS KEPALAS
Lietuvių kalbos panašumas į senąją graikų kalbą yra, bet nedidesnis kaip kitų, senųjų, indoeuropiečių kalbų sanskrito, sen. slavų, gotų, ir lotynų. Tik kuo seniau užrašyta ta kalba, tuo daugiau panašumo išlaikė, taigi, panašiausia bus sanskrito, nes ji užrašyta dar prieš 2000 metų prieš Kristų. Antroje vietoje eina graikų kalba, nes jos senieji raštai išlikę iš septinto amžiaus prieš Kristų.
Reikia skirti atsitiktinį panašumą, kurio nerodo kitos prokalbės, nuo tikrojo, kuris nekalbininkui kartais visai nesimeta į akį. Toks gr. žodis “polemos” — karas, nors ir skamba panašiai kaip lietuvių “puolimas”, bet savo kilme yra svetimas. Taipgi ir gr. “po-lemioi” — priešai, yra kitos kilmės, negu lietuvių “puolamieji”. Taip pat ir gr. “polis” — miestas, nors skamba panašiai, kaip mūsų pilis ir yra tos pačios linksniuotės, bet nieko neturi bendro su veiksmažodžiu “pilti”. Užtat gr. “kyon”, kilmin. — “kynos” ir mūsų šuo, šuns, yra tos pačios kilmės, nors pakitėję amžių bėgyje. (Garsas — y — senovėje, priešklasinėje gadynėje, buvo tariamas kaip — u —, klasinėje gadynėje kaip vokiškas — u — umlaut, o dabar kaip — i —). Taipgi gr. lykos — vilkas tos pačios kilmės, nors nepanašiai, rodos, skamba, bet tai patvirtina kitos indoeuropiečių kalbos. Taipgi gr. nyx, nyktos — naktis, nakties, nes sanskr. naktih, sen. slavų nošti, lotynų nox, noctis, vok. Nacht. Taipgi gr. poimen, poimenos (nauj. gr. pimen) — piemuo, piemens; gr. thyra — durys yra tos pačios kilmės. Daug daugiau panašumo linksniavimų galūnėse. Paimsime, kad ir paskutinį žodį “he thyra” — durys, pirmosios linksn. (atitinka mūsų antrąją) moteriškos giminės.
Skaityti daugiau: APIE GRAIKŲ IR LIETUVIŲ KALBŲ PANAŠUMUS
J. Juodis — Laisvės dvikova
Juozas Almis Jūragis
LAISVEI AUŠTANT
1. P i r m i e j i
Rūstybės minos mūsų širdys,
Vergiją nešti mums gana!— — —
Mus laisvės troškuliu nugirdo
Šviesi jos pažado diena.
Iš Vilniaus rimtos žinios eina:
Jau siaučia priešas mūs kaimuos.
Jis mūsų laisvei deda kainą
Kovos ryžtingos—kruvinos.
Kardus nukalsim kaimo kalvėj
Ir jietis smailinsim aštrias.
Sutiksim priešą šūvių salvėm,
Čia savo galą jis suras.
Nuo Palangos ligi Švenčionių,
Lig Augustavo ir Seinų
Šiandien laisvi pakylam žmonės
Apginti tėviškės namų.
Skaityti daugiau: J. A. Jūragis — Laisvei auštant
Karių kapai, kuriuose palaidoti 1920 m. ties Širvintais ir Giedraičiais žuvę kariai. Ant paminklo užrašas: žuvome, kad būtumėt laisvi.
J. Bulikos nuotr. daryta 1939 m.
ALGIMANTAS BALČIŪNAS
Penkiasdešimt šeštų metų pradžioje įstojau į kariuomenės rezervus. Ten man ir sako: “Kiekvienais metais turi važiuoti dviem savaitėm į stovyklą aktyviam apmokymui. Birželio 19 būk Camp Drum”. Nors buvo dar tik sausio mėnuo, bet laukiu. Praėjo vasaris, kovas ir pagaliau tik kelios savaitės teliko iki važiavimo į stovyklą. Susirinkimuose aš klausiu kaip, kur ir kada man važiuoti ir ką daryti nuvažiavus, o jie man pataria nesirūpinti — viskas būsią atsiųsta paštu, ir instrukcijos ir Įsakymai. Tai aš ir nesirūpinu. Nesirūpina ir kiti penki, su kuriais turiu važuoti. Likus tik kelioms dienoms iki išvažiavimo datos, pradedu nerimauti — o gal jie pamiršo apie mane. Suku telefoną ir sakau: “Alow Mykė, ar dar tau įsakymai su instrukcijom neatėjo?” Aišku visą tai sakau angliškai, nes Mykė yra amerikonas. Jis man atsako: “Ne”. Ir vėl laukiam ir nesirūpinam. Mums reikėjo ten būti sekmadienį, o šis pokalbis įvyko ketvirtadienį: nors ir sakau nesirūpinam, bet aš tai truputį susirūpinau, nes Camp Drum yra maždaug 400 mylių atstume nuo mano dabartinės vietovės, taigi toloka. Dėl visako susikroviau būtinus daiktus į savo karišką maišą ir laukiu. Penktadienio vakare, grįžus iš darbo man sako: “Kažin kas tau skambino ir sakė, kad jis kažin kam skambino ir, kad jis jam sakė, kad kažin kas kažkur kažką sumaišė ir, kad į stovyklą važiuosim gale vasaros”. Baigta! Galas! “Kas skambino, apie kokią stovyklą kalbėjo?” klausiu aš. O man ir vėl sako: “Nežinau, jis man nesakė, o aš neklausiau”. Skambinu Mykei ir sakau: “Žinai ką...” O jis man sako: “Gerai, tai važiuosim gale vasaros”. Aš einu miegoti, galvodamas ką darysiu per tas dvi savaites atostogų, kurias užsisakiau savo darbovietėje. Kitą rytą skambina man vienas iš penkių ir sako, kad jis vakar skambinęs vienam iš karininkų ir, kad jis jam sakęs, jog geriau važiuot, negu nevažiuot, nors ir be įsakymų. Gerai, važiuojam. Skambinu Mykei ir pranešu, kad išvažiuojam už penkiolikos minučių. Jis kone apalpsta, nes dar nesusipakavęs. Apsirengiu uniforma, truputį užkandu ir, greitomis atsisveikinęs, išvažiuoju. Mykės maišas atrodo kaip akmenų prigrūstas, pilnas gumbų. Vos spėjam patekti į autobusą, einantį į New Yorką ir po pusės valandos atsiduriam “Greyhound” autobusų stotyje prie bilietų langelio. Mūsų tiktai trys, kiti du nusistatė be įsakymų nevažiuoti. Nusiperkam bilietus ir, pardavėjo paraginti, nubėgam į aikštę, iš kurios mūsų autobusas jau užsidaręs duris, bepradedąs judėti, šaukiam, kad palauktų, o jis vistiek važiuoja sau. Turbūt, labai graudžiai atrodėm, nes pagaliau sustojo ir atidarė duris. Viduje radom, neskaitant kitų keleivių, dar tris tokius kaip mes, važiuojančius į tą pačią stovyklą, tik šie turėjo įsakymus ir instrukcijas.
Skaityti daugiau: KARINĖJE STOVYKLOJE
T. A. P.
Artėjant Kalėdų šventėms, kiek daug matome judėjimo tarp žmonių: visi skuba, bėga, perkasi daiktų, kurių kitomis progomis nelaikytų reikalingais. Krautuvės viena kitą lenktyniuoja puošime savo vitrinų, norėdamos kuo daugiau patraukti pirkėjų, šeimininkės vaikšto nuo vienos parduotuvės prie kitos ir stengiasi parengti kaip galima gražesnį švenčių stalą, prie kurio pakvies ne tik savo artimuosius, bet ir šiaip pažįstamus. Iš tų skubančiųjų veidų lengvai išskaitai svarbiausią susirūpinimo priežastį — norą, kaip geriau atšvęsti šią gražią žiemos šventę.
Gera ir gražu, kad žmonės rengiasi šventėms, puošia eglutes, kviečia kaimynus bei artimuosius kartu pasidžiaugti, pasilinksminti per šventes; tai prisideda prie žmogaus bendro gyvenimo gražumo. Tačiau Kalėdos yra daugiau, negu tradicinės atostogos bei proga pasivaišinti ir gauti dovanas. Kalėdos slepia didžiulę krikščioniško gyvenimo tikrovę, tikrovę, kuri tinkamai pajausta, gali turėti nepaprastos reikšmės kiekvienai sielai ir visai žmonijai. Kalėdos gi yra Dievo atėjimo pas žmones šventimas. Žvaigždes ir visą kitą pasaulį Dievas tvarko ir valdo savo visagalybe; žmogaus gi svyruojančiai valiai jis pasirinko meilės kelią. Todėl Jis paliko savo visagalybę prie pasaulio durų ir atėjo pas žmones, tartum elgeta, maldaudamas, kad Jam leistų jiems duoti slaptingus Jo Paties būtybės turtus. Pirmose tad Kalėdose Pats Dievas tapo dovana žmonijai. Ir kaip tie trys išminčiai, eidami pas gimusį Kristų, atnešė Jam dovanas, taip ir mes, rengdamiesi Kalėdoms, turime pagalvoti, kokią Kristui atnešime dovaną. Bet, jei mes neatnešime Kristui dovanos, tai nėra prasmės jos duoti kitiems. Ir jei mūsų dovanos, duodamos kitiems, neturi nė kiek Kristaus meilės, tai jų verčiau ir visai neduoti. Džiaugsmas, kurį atneša vaikučiams gautos dovanos, tik daugiau ves juos prie savanaudiškumo, jei juose neatsispindės dvasia To, kuris yra Pats Dosnumas.
Skaityti daugiau: KALĖDŲ DOVANA
P. L.
Rašau 1956 metų rugsėjo 21 dieną, šiandien prieš 55 metus užmerkė savo žydrias akis Zanavykų šalies ir visos Lietuvos dainius Pranas Vaičaitis.
Jo gyvenimas tikra liūdesio gaida. Gimė (1876 m. vasario 10 d.) ir mirė samanotoje lietuviškoje bakūžėje, Santakos kaime, Sintautų v., Šakių apskr. Tėvai ūkininkai, sunkiai vertęsi smiltėtoje žemeje. Budami šviesūs žmonės, išleido jauną Pranuką į mokslus: į Marijampolės gimnaziją. Norėjo jį vėliau matyti kunigų seminarijoje Seinuose, tačiau Pranas neturėjo kunigo pašaukimo. Tad mokėsi vėliau Petrapilio universitete, vargiai gyvendamas, šaldamas, badaudamas, kurdamas patriotinius eilėraščius, už kuriuos net teko atsisėsti garsiame Petrapilio kalėjime, Petro-Povilo tvirtovėje. Džiovos nukamuotas, mirė tėviškėje, skurdžioje aplinkoje. Ilsisi gimtosios parapijos kapinėse.
Štai keletas prisiminimų. 1924 m. birželio 4 d. baigiau Vilkaviškyje pr. mokslą. Mokyklos vedėjas J. Kelertas įteikė man kuklią dovanėlę: Prano Vaičaičio raštus. Knygele labai susidomėjau, tuo labiau, kad ją puošė Vilkaviškio pradž. mokyklų inspektoriaus p. J. Vitkausko ir miesto burmistro p. Vilčinsko parašai. Šita kukli, tačiau brangi knygelė atvėrė man naują pasaulį, ji atkreipė mano dėmesį į jauną lietuvių raštiją, kurią pamilau. Pamėgau, juoba patį rašytoją Praną Vaičaitį. Pamilau ir jo kraštą, to krašto kalbą, pamilau ir pačią tėvynę Lietuvą.
Skaityti daugiau: PRANAS VAIČAITIS — ZANAVYKŲ KRAŠTO DAINIUS
DR. V. SRUOGIENĖ
Per pastaruosius dešimtmečius atsirado nemaža istorinių darbų apie mūsų praeitį įvairiomis kalbomis, bet jie išmėtyti po visokius žinomus ir nežinomus leidinius ir sunkiai mūsų skaitytojui prieinami. Be kitų prof. Dr. V. Jungferis, vokietis, dėstęs Vytauto Didžiojo universitete ekonomijos fakultete, viename straipsnyje, antrašte “Westliche Wirtschaftsbeziehungen zu Litauen bis zum Ausgange der Deutschen Hanse”1) trumpai apžvelgia Lietuvos ūkio santykius su Vakarais viduriniais amžiais, pateikdamas kai kurių naujų ir įdomių faktų, kurie meta kiek šviesos į taip maža težinomą tų laikų Lietuvos gyvenimą.
Čia stengsimės kiek suglaudžiant paduoti svarbesnes šio straipsnio mintis.
Seniausi mums žinomi lietuvių santykiai su vakarais buvo užmegzti su vikingais, Skandinavijos riteriais pirkliais.
Vikingų pirklių žygiai buvo tik iš krašto palietę šių dienų Lietuvos geografinį plotą, būtent, anais laikais kuršių gyvenamą Baltijos pajūrį. Arkivyskupas Rimbertas savo “Vita Sancti Anscarii” pasakoja apie švedų karaliaus Olafo žygį į Seeburgą prie Grobinės, Kurše. Užkariavę ir sugriovę pilį, kurioje esą buvę 7,000 karių, švedai nuėjo toliau iki Apuolės (Apulia), šių dienų Kretingos apskrity. Jie ir užkariavo tą kraštą (tai buvo 9-me amžiuje, V. S.).
Archeologiniai radiniai Apuolėje ir netolimuose Prišmančiuose išryškina tų laikų lietuvių prekybos santykius su vikingais, žalvario papuošalų ir kitų kapinynų radinių cheminis sąstatas bei forma yra identiški su Gotlando dirbiniais. Kirviai, jiečių antgaliai ir savotiška pasaginių segių rūšis, be abejonės, liudija apie jų kilmę iš Skandinavijos. Apie tuos laikus — 9—12 amžius — taip maža težinome! Ir jau netrukus vikingų žygiai nutrūksta. Tik Gotlando sala su švedišku Visby miestu, žydėjusiu 12-13 amžiais, ir toliau lieka centru, kuris veda prekybą su rytais. Lietuvių kalbos žodžiai “vaizba, vaizbūnas”, esą tatai dar mums primena. Daugiausia prekiauta ginklais. Tik popiežiai draudžia Gotlando pirkliams pardavinėti “ginklus, arklius, laivus ir maistą” pagonims, kurie kariauja su vokiečių kryžiuočių ordinu (tokį draudimą išleido popiežius Grigalius IX 1229 m. ir popiežius Urbonas IV — 1269 m.). Bet jau tuo laiku Gotlande įsiviešpatauja vokiečių pirkliai, davę pradžią garsiajai vokiečių miestų sąjungai — Hanzai. Tada jau ėjo didžiulė vokiečių kolonizacija į rytus — sausuma, kryžiuočių vadovaujama, ir jūra — vokiečių Hanzos pirklių vedama.
1201 m. atsiranda Rygos, 1230 m. Talino ir Tartu miestai, pagaliau ištisas mūrinių miestų ratas išsitiesia nuo Vismaro per Stralzundą ir Liubeką, Dancigą, Klaipėdą iki Stockholmo ir toliau į rytus, sujungdamas Didįjį Naugardą prie Ilmenio ežero su Flandrija ir Prancūzija, su galingu Koelnu ir spinduliuopančiu Bruegge.
Skaityti daugiau: LIETUVOS PREKYBA SU VAKARAIS VIDURINIAIS AMŽIAIS
A. NOVAITIS
(žiur. “Kario” 10 nr. “Niekieno žemėje”)
Vokiečiai užėmė visus Ratomkos namus. Gyventojai turėjo nežmoniškai susiglaudinti. Kai, prisistatęs vokiečių komendantui ir atlikęs reikalus štabe, grįžau nakvynėn, radau ir apkrečiamųjų ligų personalo patalpas vokiečių užimtas: per gulinčių ant grindų vokiečių kojas vos praslinkau prie savo lovos. Lauke buvo begalo šalta, patalpose gi — karšta ir tvanku, žygio ir šalčio išvarginti vokiečiai kietai miegojo. Man irgi išbuvus keletą dienų be miego, dabar atėjo geras laikas išsimiegoti. Kai rytą atbudau, vokiečių kambaryje nebebuvo: jie mankštėsi miške.
Įprasta tvarka išėjau į štabą. Dienos šviesoje pamačiau, kiek daug čia būta vokiečių. Stoties aikštėje išvydau tokį vaizdelį. Vokiečiai sustabdė bejojantį Maitinimo Punkto vedėją, dailiai uniformuotą lenką, ir reikalavo atiduoti gražų širmą žirgą. Lenkas nenorėjo pasiduoti. Jie nusodino jį nuo žirgo ir kišo jam rekvizicijos raštelį, o priedo — šlubą kuiną. Bandžiau įsikišti į šias nelygių šalių derybas, norėdamas užstoti įkliuvusi lenką. Bet veltui: vokiečiai nusivedė žirgą, palikdami jiems nebetinkamą nuvargusį arklį. Vėliau paaiškėjo, kad Maitinimo punkto vedėjas norėjo iš ryto gražiai pasirodyti vokiečiams.
Čia pat jie padarė ir kitą skriaudą: išsivarė mūsų raguočius. Tokie buvo pirmieji smūgiai mūsų jaunai “respublikai”.
Skaityti daugiau: RYTOJ AR PORYT
Lietuvos-Lenkijos sunkieji raiteliai 17 amžiaus pradžioje.
O. URBONAS
Nepaneigdamas nė vieno žodžio iš gerb. p. dr. V. Sruogienės straipsnio norėčiau šią nepaprastą pergalę paaiškinti iš karinio taško žiūrint.
Pereitais metais KARYJE dr. V. Sruogienė aprašė Didžiojo Lietuvos etmano Katkevičiaus žygius ir jo pergalę kautynėse su švedais ties Salaspiliu — Kirchholmu.
Pergalė buvo nepaprasta ir nenuostabu, kad dr. Sruogienės žodžiais: “garsas apie laimėjimą greit pasklido ne tik po Lietuvą ir Lenkiją, bet ir po visą Europą ir dar toliau. Katkevičių sveikino vokiečių imperatorius Rudolfas, Persijos šachas, Anglijos karalius... Iš 14,000 švedų, 9,000 gulėjo negyvi kautynių lauke. Visos jų atsargos, 60 vėliavų, 11 patrankų, Karolio IX brangenybės, keli šimtai belaisvių teko Lietuvos karo vadui. Visa Švedijos armija buvo sunaikinta... Katkevičius įžygiavo Į Rygą ir kukliai parašė Žygimantui Vazai: Žmonių Jūsų Didenybės žuvo vos 100...”
Viskas, kas čia parašyta yra istoriniai faktai, kurie negali kelti jokios abejonės. Bet, perskaitęs visą straipsnį, gauni įspūdį, kad tas laimėjimas pasiektas vien lietuvių drąsa ir pasiryžimu kautis, kad Katkevičiaus būdo bruožai, jo nepaprastas drąsumas ir veržlumas vainikavo šią pergalę. Prie to dar, kaip rašo dr. Sruogienė: “sakoma, kad prieš kautynes Katkevičius pavaišino savo kariuomenę degtine...”
Atrodo, būk tai nei tuometinė lietuvių kariuomenės organizacija, nei jos taktika, vienu žodžiu, viskas tas, kas paprastai suprantama terminu “karinė doktrina”, nevaidino jokio vaidmens. Gerai jei taip iš tikrųjų būtų; nereikalingas būtų nei karo mokslas, nei ilgametis ir sistemingas kariuomenės apmokymas, nereikalingas būtų nei karo patyrimas, nei atitinkamas pasiruošimas.
Istorija mums sako: saujelė lietuvių sumušė 14,000 švedų kariuomenės. Bet kodėl? Kaip tas galėjo įvykti?
Skaityti daugiau: DEL KATKEVIČIAUS PERGALĖS TIES SALASPILIU
VLADAS MINGĖLA
Sovietų Rusijos bolševikai niekad neturėjo daugumos pritarimo, štai 1917 m. lapkričio 7 d. Petrapilyje turėjo įvykti visos Rusijos darbininkų — kareivių ir valstiečių atstovų suvažiavimas. Tuo metu bolševikai pagrobė valdžią ir tą valdžios užgrobimą suvažiavę atstovai “užgyrė”. Petrapilyje buvusi kariuomenės Įgula (apie 40,000 vyrų) tą perversmą parėmė ginklu, nes jiem buvo žinoma, jog jie Kerenskio valdžios būsią iš Petrapilio iškelti. Sostinę pasekė provincijos miestai.
1917 m. lapkričio 25 d., po trijų savaičių, perversmui įvykus, Rusijos bolševikai paskelbė demokratinius rinkimus, šiuose rinkimuose bolševikai tegavo vos 25% visų balsų, taigi — vieną ketvirtadalį.
Atsikratyti Steigiamojo Seimo, bolševikai pasiuntė latvių šaulių ir jūrininkų būrius, kurie suvažiavusius atstovus išvaikė (1918 m. sausio 19 d.).
Nuo to laiko prasidėjo taip vadinamoji raudonoji diktatūra. Kareiviai ir darbininkai patikėjo bolševikų propaganda, kuri skelbė, kad, Leninui valdant, būsią duota kiekvienam žemė į nuosavybę Darbininkai perimsią visus fabrikus. Be to, sustabdomas karas, žodžiu, pažadėtas kur kas geresnis gyvenimas nei prie caro. Ilgainiui, valdant Rusiją Leninui ir Trockiui, pačių bolševikų tarpe iškilo priešingumai ir nesutarimas. Jie pareikalavo daug aukų. 1921 m. sukilo Petrapily Kronštadto kareiviai — jūrininkai. Raudonieji diktatoriai tą maištą, “kontrrevoliuciją”, nuplovė sukilusiųjų krauju. Minimo sukilimo metu buvo nukauta ir kitaip nužudyta per 20,000 žmonių. Betgi pasaulis mažai težinojo apie tą sukilimą ir apie jo aukų skaičių. Vakariečiai visą laiką laikėsi nuošaliai ir negirdėjo pavergtų žmonių šauksmo gelbėti žmonės buvo apgauti, nes jie nieko negavo: nei žemės, nei kitų gėrybių. Įsiviešpatavus raudonajam terorui, niekas jau nedrįso bet kokius reikalavimus kelti arba bet kokį nepasitenkinimą rodyti. Badas ir skurdas, įvairių epideminių ligų supamas, užviešpatavo, o visą tą blogybių vainiką iškilmingai lydėjo visagalė mirtis. Žmonės buvo žudomi, tiksliau — traiškomi, kaip sliekai, kaip vabalai.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ RUSIJA - TAUTŲ KALĖJIMAS
Žmogus sutvertas ne tik sau,
Bet savo Tėvynei ir artimui.
Ši mintis, paskelbta graikų filosofo Platono prieš 2300 metų, atspindi daugelio žinomų lietuvių darbuose, ji taip pat yra labai ryški ir sukaktuvininko Jurgio Kiaunės gyvenime. Likimas lėmė jam pačiose jaunystės dienose pradėti rūpintis kitais artimaisiais ir savo jėgas bei darbus skirti Lietuvai. Tokiais darbais yra grįstas jo nueitas kelias, tokiems idealams sukaktuvininkas yra ištikimas ir dabar, kai amžius jau žymimas šešiasdešimtimi.
Jurgis Kiaunė gimė 1896 m. lapkričio 13 d. Bučionių kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje gausioje ūkininko šeimoje, kurioje augo 11 sūnų ir 2 dukterys.
Gimtojo kaimo slaptoje mokykloje pramokęs lietuviškai skaityti, pateko į Krekenavos pradžios mokyklą, o vėliau į Panevėžio miesto keturklasę, kurią baigė 1815 metais. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė tolimesnį mokslą. Karo sūkuriuose Kiaunių šeima neteko tėvo, ir jaunuolis Jurgis turėjo rūpintis ūkiu. Bet karo audra išsklaidė Kiaunių šeimą. Jurgis atsidūrė Vilniuje. Čia jis pateko į lietuvių moksleivių bendrabutį. Frontui pasistūmėjus į rytus, jis liko Vilniuje ir dirbo pabėgėlių tarpe kaip sanitaras, o vėliau teko eiti sargybinio pareigas Vilniaus miesto garbės milicijoje, suorganizuotoje pačių lietuvių pairusiai tvarkai atstatyti. Pradėjus veikti “Ryto” draugijos pedagoginiams kursams, Jurgis tampa tų kursų klausytoju. Juos baigęs, 1916 m. atvyko į sulenkėjusią Jonavą, čia įkūrė lietuvišką pradžios mokyklą ir joje buvo mokytoju. Nuo tada prasidėjo jo pedagoginis darbas.
1917 metų vasarą gilino pedagogines žinias mokytojų kursuose Kaune. Rudenį pateko mokytoju į Žeimius, o vėliau į Augštųjų Kaplių mokyklą, Šėtos parapijoj.
Sukaktuvininkas Jurgis Kiaunėsu savo broliais—šauliais: inž. Juozu, inž. Vladu ir Antanu (stovi), Krekenavos šaulių būrio vadu, priešų nužudytu.
Skaityti daugiau: JURGIS KIAUNE - SUKAKTUVININKAS
VINCAS JONIKAS
VĖLINĖS
1.
Vakaras užgesta, mano dienos dega,
Mano kraujas dega pynėse žaibų—
Pakeliu prie lūpų šventą dainiaus ragą,
Sveikinti ugnelės aukure skubu.
Vėl šviesa sužimba erčiose bespalvė,
Atsigauna žodžiai buvusios šnektos,
O likimas, mano senas laimės kalvis,
Žvangina nukalęs paslapčių raktus.
Ir tuomet ateinat, atminimų vėlės,
Dailios, lino žiedo žiūrit akimis,
Prašote atverti visą mano sielą,
Viešnagę pašvęsti drauge su jumis.
Skaityti daugiau: V. Jonikas — Vėlinės
Eglutė lietuvių parodoje Elizabeth, N. J
V. Maželio nuotr,
T. KLAUSADAS
Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, 1918— 1920 m. atlikę savo garbingas pareigas ir apgynę didesnės Lietuvos dalies laisvę ir nepriklausomybę, 1921 m. baigiantis paliko kariuomenės eiles ir išsiskirstė po visą Lietuvą į civilinį gyvenimą. Išsiskirstė ir dingo tarp krašto gyventojų. Iš pradžių jokios savo organizacijos neturėjo. Reikia kalbėti savanorių kūrėjų vardu kuria nors proga — nėra kas kalbėtų. Palaida minia. Reikia ginti savanorių kūrėjų ekonominius reikalus — nėra kam. O tie jų reikalai buvo apleisti. Vyriausybė pažadėjo žemės ir pašalpos ūkiams įsikurti, bet ne visuose apskrityse savanoriai gauna pirmoje eilėje. Priklauso nuo apskrities pareigūnų simpatijų. Pašalpų gavimas ūkiams kurti taip pat kai kur sunkiai ėjosi. Daugelis savanorių negalėdavo gauti tarnybų valdinėse įstaigose. Įstaigų kai kurie viršininkai bei direktoriai yra atkirtę tarnybos prašantiems savanoriams: “O kas jus prašė savanoriais eiti. Namie neturėjote ko ėsti, tai ir ėjote savanoriais”.
Jeigu vyriausybė ir buvo ką nors įstatymu išleidusi savanoriams kūrėjams pagelbėti, tai tos lengvatos įvairių pareigūnų buvo užmirštos. Tokia savanorių kūrėjų būklė ir vertė juos susiorganizuoti ir steigti savo sąjungą, tik deja, kiek vėlai susigriebė organizuotis. ?Tik 1926 m. pradėjo kurti savo organizaciją. Vadinas, šiemet sueina 30 metų, kai savanoriai kūrėjai susiorganizavo, o kitų metų sausio mėn., kai įkūrė savo sąjungą — Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjungą.
Skaityti daugiau: SAVANORIŲ KŪRĖJŲ SĄJUNGOS SUKAKTIS
10.
Tada jis atsistojo ir sušaukė Prokseno dalinių vadus. Jiems susirinkus, jis tarė: “Vadai, aš negaliu miegoti, manau, jūs taip pat nemiegate. Negaliu ramiai gulėti, kai pagalvoju apie būklę, kurioje esame. Yra aišku, kad savo planus baigę, priešai stojo atviron kovon su mumis. Tačiau mūsų tarpe nėra nė vieno, kuris pagalvotų apie priešpriemones, kaip kuo geriau pasiruošti mūšiui. Jei apsileisime ir pateksime į karaliaus rankas, ko gi galime tikėtis iš jo? Jis yra žmogus, kuris nukirto savo paties žuvusio brolio, savo motinos sūnaus, galvą ir ranką ir prikalė prie stulpo. Taigi, kokio elgesio galime iš jo tikėtis mes, kurie savo naudai neturime nei kraujo ryšio su juo, mes, kurie žygiavome prieš jį, norėdami jį nuversti, padaryti pavaldiniu, arba net nužudyti? Argi jis nedarys viską, kad mus sunaikintų ir tuo visiems laikams atgrasintų kitus nuo pakartotinų žygių prieš jį? Ne, visiškai aišku, jog turime daryti, ką tik galime, kad nepatektume į jo rankas.
“Aš pats, dar paliauboms besant, vis apgailestaudavau mūsų būklę, su pavydu žiūrėdamas į karalių ir jo šalininkus. Aš galvojau apie tai, koks didelis ir puikus yra jų kraštas, kokius neišsemiamus išteklius, kiek tarnų, galvijų, aukso ir aprangos jie turi. Iš antros pusės aš galvojau apie sąlygas, kokiose mūsų vyrai yra, neturėdami nė dalies tų gerų dalykų, nebent pirktų juos. Tačiau žinau, kad nedaug tokių jau beliko, kurie turėtų pinigų ir galėtų mokėti, o priesaikos, kurias davėme, draudė mums pasirūpinti ištekliais kitaip kaip mokant už juos. Sudėjęs visa tai kartu, aš jausdavau didesnį nepasitenkinimą paliaubomis, kaip dabar karu. Tačiau nutraukus jiems paliaubas, pasibaigė jų išdidumo laikotarpis ir mūsų nesmagių jausmų. Dabar tie visi geri dalykai guli prieš mus lyg laimikiai, tai pusei skirti, kuri pasirodys vertesnė jų. Dievai bus varžybų teisėjai ir, aišku, jie bus mūsų pusėje, nes mūsų priešai buvo tie, kurie panaudojo dievų vardą tuščiom, kai mes, nors ir turėdami prieš akis tiek gėrybių, griežtai laikėme savo rankas atokiai, nes buvome prisiekę dievams. Todėl, man atrodo, jog galime eiti į tas varžybas su daug didesniu pasitikėjimu už juos. Be to, mes sugebame geriau už juos pakęsti šaltį, karštį ir vargą; turint dievus savo pusėje, mūsų moralė yra augštesnė už jų; o jei dievai laiduos mums laimėjimą, kaip jie darydavo anksčiau, mūsų priešai bus lengviau pažeidžiami ir žudomi, kaip kad mes būtume.
Skaityti daugiau: Ksenofonas — 10.000 žygis
PRANYS ALŠĖNAS
KOKIE JIE YRA IR KOKIE BUS?
Dar labai neseniai skaitėme spaudoje ir girdėjome pranešimus per radiją apie tai, jog New York Times karinio skyriaus redaktorius, Hanson Baldwin, pasikeitė laiškais su dabartiniu raudonosios Sovietų Sąjungos krašto apsaugos ministeriu maršalu Žukovu, klausdamas jo nuomonės, kokie karai gali būti ateityje ir ar galės būti juose panaudoti atominiai ir hidrogeniniai ginklai bei milžiniškos armijos.
Mūsų nustebimui, maršalas Žukovas atsakęs, jog ateities karuose, greičiausiai, nebūsią panaudoti nei super-galingumo ginklai, nei milžiniško dydžio armijos.
KĄ LOGIŠKOJI DABARTIS DIKTUOJA
Kaip matėme labai netolimoje praeityje, o taip lygiai ir nūdien, vis dėlto, iš tikrųjų, nebekariaujama žaibinių smūgių ir didelių kumščių karais. Pav., jau esame matę ir dabar matome, jog visoj eilėj karų buvo kariaujama ir dabar dar tebekovojama, naudojant šautuvus, automatinius ginklus, lauko minas ir, pagaliau, paprasčiausius — banditiško tipo — peilius, o — tuo labiau teroro strategiją. Taigi, partizaniniai karai, prieš kuriuos dažnai negali atsispirti netgi gana stiprios karinės jėgos, reguliarios kariuomenės sudėtyje.
Tradicinės karinės jėgos — reguliari kariuomenė dažniausiai reikalauja ypatingai komplikuoto organizuotumo, taktinių gudrybių, gi partizaniniai kovotojai — dažnai milžiniškos žalos pridaro priešui savo griaunamaisiais veiksmais. O, kaip visi iš praktikos žinome, visada lengviau griauti, negu statyti.
VISA EILĖ PAVYZDŽIŲ
Jeigu žvelgsime kiek į praeitį, tokios rūšies karas buvo kariaujamas Airijoj, pradedant 1920 m. Britų karinės jėgos begaliniai viršijo airių partizaninius kovotojus. Betgi anglų reguliarioji kariuomenė buvo visiškai bejėgė tenai kovoti, nes nežinojo, kur ir ką ji turi šauti ir su kuo kovoti, nežinojo, nei kas priešas, nei kas draugas. Britų kariai nuolat rasdavo mirti beveik kiekviename žingsnyje, kaip miestuose, taip lygiai laukuose, provincijoj, kiekvienas krūmas dažnai sugrodavo jiems mirties maršą.
Tokiame kare Airija laimėjo nepriklausomybę.
Skaityti daugiau: DABARTINIAI IR ATEITiES KARAI
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
Š A U L I Ų R I T E R I Š K U M A S
Vladas Putvinskis-Putvys
KAIP ŠAULYS TURI ELGTIS SU MOTERIMIS
Vyrų ir moterų santykius visame kultūringame pasaulyje normuoja, valdo etika, tikyba, viešoji opinija, papročiai.
Sveika žmogaus sąžine ir įgimta dora aiškiai rodo, kaip turi elgtis vyras su moterim.
Šauliui netenka j ieškoti atskirų taisyklių. Nėra reikalo jam išgalvoti kokio ypatingo kodekso lytiniuose reikaluose. Gerajam šauliui pakanka sekti bendrąją kilnaus ir kultūringo žmogaus dorą.
Būk doras, šauly! Būk skaistus, šauly! Pasiek tiek tobulumo, kiek turi pasiekti kiekvienas geras žmogus — ir užteks. Mes čia nieko savo originalaus pridėti neturim reikalo.
Bet vis dėlto vieną įsakymą šaulys turi išskirti, ypatingai jo laikytis, niekad jo nepamiršti.
Tas įsakymas: gerbk moterį!
Moters garbė šauliui tiek pat brangi, kaip jo paties, kaip tėvynės.
Moters garbė šauliui šventa!
Niekuo bjauriau nesusitepsi, šauly, kaip įžeisdamas moterį.
Visad ir visur ginsi moterį.
Niekad niekam neleisi įžeisti savo motinos, savo sesers, savo žmonos, savo dukters, savo draugės. Niekad niekam neleisi įžeisti tos, su kuria eini, kalbi, nei tos, kurią iš tolo matai skaudžiamą, įžeidžiamą.
Težino moteris, kad šaulys jos gynėjas.
Jei esi jos tėvas, globėjas, arba viršininkas, darbdavys ir jeigu ji nusikalto, gali ją nubausti, gali pašalinti iš vietos, gali barti, bet vis tiek neturi įžeisti jos garbės!
Nėra tokios būties, nėra tokio nusižengimo, kuris galėtų pateisinti moters garbės įžeidimą.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
