Į Laisvę 1983 89(126)

PDF Fotografinė kopija BOX

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1983 89(126)

NAUJOS TENDENCIJOS BEI KRYPTYS SOVIETŲ SĄJUNGOS POLITIKOJE

Prof. dr. A. ŠTROMAS

Brežnevo valdžios laikotarpį galima būtų charakterizuoti dviem pagrindiniais bruožais.

Pirmas toks bruožas būtų valdinės sistemos apsauginis sustabarėjimas, o antrasis — mechanistinis tos sistemos oportunizmas. Žinoma, tai yra gana bendri apibūdinimai ir juos reikia paaiškinti.

Prof. dr. A. Štromas, University of Salford, Anglija

Brežnevas pakeitė Chruščiovą, kuris buvo nenuorama, “voliun-taristas”, visą laiką bandęs priversti sovietinę sistemą normaliai bei rezultatyviai veikti. Chruščiovas buvo turbūt visoj sovietinėj vadovybėj vienintelis pasilikęs žmogus, kuris vis dar tikėjo į komunizmą; tikėjo jis ir į tai, kad sovietų socialistinė valstybė yra tinkamas instrumentas komunizmui pasiekti ir, tokiu būdu, kad iš esmės ji galinti atlikti tas funkcijas, dėl kurių ji teoretiškai ir buvo sukurta. Tuo Chruščiovas ir skyrėsi iš visų kitų sovietų vadovų, kurie jau į nieką nebetikėjo, išskyrus į savo valdžią, privilegijas ir saugumą. Chruščiovas, beje, buvo milžiniško tipo tikintysis. Mužikas neskaito biblijos, jis nėra joks teologas. Jis tiki į Dievą, nes tiki — be jokių argumentų ar sudėtingų išvedžiojimų. Lygiai taip ir Chruščiovas. Nei Markso nei Engelso jis neskaitė, bet, kaip tas mužikas, tikėjo į marksizmą, komunizmą ir sovietų valdžią. Ir jis vis negalėjo atsistebėti, kodėl gi tos puikios idėjos neįsikūnija, neįsigyvendina sovietų valdžios veikloje. Jis galvojo, kad visa bėda glūdi nevisai vykusioje jos techninėje organizacijoje ir todėl visą laiką tą valdžios sistemą ir reorganizuodavo. Per visą jo valdumo laiką šalyje nieko daugiau nevyko, išskyrus vienintelį procesą — nuolatinę reorganizaciją. Tai, žinoma, tik dar daugiau dezorganizavo sovietinę sistemą, silpnino jos stabilumą ir galų gale tapo jai mirtinai pavojinga.

Iš esmės Chruščiovo veikla priminė seną Krilovo pasakėčią apie žvėrių kvartetą. Žvėrys, pasiėmę muzikos instrumentus, susėdo pagroti. Bet kaip jie besusėsdavo, muzikos iš jų grojimo vis tiek neišgaudavo. Taip ir Chruščiovui, kaip tiem žvėrim, visą laiką atrodė, kad muzika, teisingai muzikantus susodinus, gali skambėti. Jis vis persodindavo tuos savo muzikantus, o muzikos vis tiek nebuvo. Tačiau patikėti, kad muzikos ir negali būti, nes muzikantai netikę, jis vis tiek negalėjo. Kol tas jo elgesys buvo tik savotiškai keistas, bet negriovė sistemos pagrindų, nebuvo jai pavojingas, Chruščiovo sėbrai su tam tikru skeptiškumu galėjo dar tą jo elgesį pakęsti. Kaip sakė V. Hugo, — “le roi s’amuse” — karalius išdykauja, linksminasi — ir tiek. Jeigu jam patinka nuolatinė reorganizacija — te sau reorganizuoja. Bet ta pažiūra pasikeitė, negalėjo nepasikeisti, kai Chruščiovas nuėjo tąja kryptimi per daug toli, o ypač, kai jis suskaldė partinį aparatą į dvi dalis, tuo pačiu sugriaudamas sistemos monolitinę esmę, jos valdžios patį svarbiausi pagrindą. Tada jis ir buvo savo kolegų nuverstas.

Skaityti daugiau: NAUJOS TENDENCIJOS BEI KRYPTYS SOVIETŲ SĄJUNGOS POLITIKOJE

NEPALENKIAMI PEČIAI

Maceinos ir Damušio deimantinės sukakties proga

JUOZAS KOJELIS

Generacijos gauna ar pačios prisiima apibendrinančius pavadinimus, pav., karo generacija, pokario generacija, karo bijančiųjų — “lost generation” ir t.t. Kalbant apie lietuvius, prof. Juozas Eretas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje “krikščioniškos kultūros tarnyboje” randa tris generacijas. 1983 metais deimantinės sukakties sulaukusius prof. dr. Antaną Maceiną ir prof, dr. Adolfą Damušį priskiria į trečiąją generaciją, kurios “veikimas buvo pertrauktas pačiame viduryje ir paskui tęsiamas išeivijoje”. Nesigilindamas į didžiuosius šių didžiųjų Lietuvių Fronto bičiulių darbus, bandysiu priminti kai kurias jau už Lietuvos ribų publicistiniuose straipsniuose jų siūlytas idėjas ir keltas mintis, kurios padėjo arba bent turėjo padėti mūsų visuomenei susiorientuoti painiuose tremties keliuose.

1981 metais minint Lietuvių Tautos sukilimo 40 metų sukaktį Clevelande: iš kairės Vladas Čyvas, disidentas Vladas Šakalys, dr. Adolfas Damušis ir Juozas Žilionis. Nuotr. VI. Bacevičiaus

Maceina ir Damušis viena prasme gan skirtingos asmenybės. Maceina savo esme grynas mąstytojas, pirmoje vietoje atsiliepiąs į laiko problemas, ieškąs joms atsakymų, bet visada atsirėmęs į pastovią Amžinybės bazę. Net savo poezijoje, anot Brazaičio, Maceina “siekia surasti ryšių tarp savo egzistencijos ir amžinybės, tarp savęs ir Dievo”. Iš antros pusės, Damušis savo esme praktikas — planų kūrėjas ir vykdytojas, organizatorius, akcijos žmogus. Toks buvo jaunystėje, toks ir deimantiniame amžiuje. Jų skirtumui pavaizduoti galėtume paimti tokį įvaizdį: pav., turbūt nė vienas negalėtume įsivaizduoti Maceinos, kad ir jauno, stovinčio su automatu ar net pistoletu kokioje sargyboje ar ginančio kokį nors postą. Jei, pav., 1941 sukilimo metu Maceina būtų buvęs Kaune, jis būtų buvęs sukilimo dalyvis, tik ne su ginklu rankoje. Turbūt jis ir kariuomenėje nėra tarnavęs.

Skaityti daugiau: NEPALENKIAMI PEČIAI

BRAZAIČIO RAŠTŲ IV TOMAS ATEINA Į SKAITYTOJŲ RANKAS

Jeigu mūsų tautos veikėjai, valstybininkai, kultūrininkai nebūtų palikę savo idėjų raštuose, mažai žinotumėm apie jų darbus, jų mintys nesklistų ateities kartoms, jie būtų pamiršti kaip nepalikę matomo ženklo. Šiandien džiaugiamės, kad Valančius buvo ir rašto žmogus, kad toks buvo ir Kudirka. Kad daug žinome ir kasdien cituojame Kudirkos žodžius, nuopelnas Tėvynės mylėtojų draugystės, kuri 1909 - 1910 išleido šešis tomus Kudirkos raštų. Jei ne tie tomai, nei ano kovotojo mintys būtų likusios išmėtytos tik laikraščiuose, ar mes daug apie jį žinotumėm. Ar ateities kartos daug žinos, kokių veikėjų buvo užauginusi nepriklausoma Lietuva, kurie nėra palikę jokių raštiškų paminklų? Jų idėjoms, kad ir griežčiausioms, yra pavojus nepalikti jokių pėdsakų. O tokių šviesių asmenybių per aną trumpą dvidešimt laisvės metų buvo nemaža iš įvairių visuomeninių ir ideologinių sluoksnių.

Skaityti daugiau: BRAZAIČIO RAŠTŲ IV TOMAS ATEINA Į SKAITYTOJŲ RANKAS

SUSIMEZGĘ RYŠIAI ŠVIESIU SPINDULIU TEBEŠVIEČIA

Jungiantis į Adolfo Damušio deimantinę sukaktį

BALYS GAIDŽIŪNAS

Dairantis atgal į 40 metų praeitį, kada mūsų kraštą visaip teriojo okupantai, vis atsiremiu į jaunųjų veidus. Tai vyresniųjų klasių gimnazistai, studentai, tik aukštąjį mokslą baigusieji, jauni akademikai, jauni karininkai ir kareiviai, jaunimo organizacijų aktyvūs nariai kaime ir mieste. Gal todėl žvilgsnis atsigrįžta į juos, kad tada su jais buvo lengviausia susikalbėti kokį uždavinį atliekant. O gal ir todėl, kad jie patys jieškote jieškojo progos teriojamai tėvynei padėti.

Praeitis lieka praeitis. O geri darbai, kad ir sunkiose sutemose atlikti, šviesiu spinduliu tebešviečia. Taip ir mano, tautos sutemose susimezgę ryšiai su Adolfu Damušiu, tą šviesų spindulį ne tik nesunaikina, bet laikui bėgant dar labiau paryškina. Tada taip pat jaunas veidas, sutiktas bendruose įsipareigojimuose okupantams nepasiduoti, visomis tautos jėgomis prisikelti ir laimėti.

Adolfą Damušį, dabar jau 75 m. senjorą, dar būdamas Žemės Ūkio Akademijoje, girdėjau kaip maištaujantį ateitininką, rodantį savo nepalenkiamą charakterį prieš režimo užmačias. Tada jį asmeniškai neteko susitikti, nors vienam studentų baliuje, kuris buvo Ateitininkų namuose Kaune, man jį parodė Antanas Valiukėnas, visai netoli mūsų stovintį, kaip jau buvusį Varnių stovyk-loję. Neprisimenu ano mūsų pokalbio apie ateitininkus, bet mano pastaba A. Damušio adresu buvo maždaug tokia: Tai jau šis tas skinantis kelią į politinius vadus. Mat ir tada buvau įsitikinęs, kad jei jauni nemaištauja, tai senatvėje apie juos niekas nieko ir nežino.

Skaityti daugiau: SUSIMEZGĘ RYŠIAI ŠVIESIU SPINDULIU TEBEŠVIEČIA

“KAD DAUG DIENŲ TAVE LYDĖTŲ ...”

Juozas Žilionis— sukaktuvininkas

Juozas Žilionis

Nuotr. VI. Bacevičiaus

Juozo Žilionio pavardė plačiai ir pagarbiai minima jau per paskutinius 33 metus Clevelande. Šis energingas ir nuoširdus švietėjas, kultūrininkas ir visuomenininkas, ir atšventęs savo amžiaus deimantinę sukaktį, nepasitraukė į ramią be rūpesčių gyvenimo užuovėją, bet su didele meile tęsia darbus, taip reikalingus mūsų tautinei gyvybei išeivijoje palaikyti. Jis yra vienas iš tos generacijos žmonių, kurie jaunose savo gyvenimo dienose kūrė nepriklausomą Lietuvą, vedė jį iš tamsos į šviesą, iš skurdo ir vargo į viltingą ateitį, bet, ir patyrę skaudžiausį smūgį jų svajonių realizavime — laisvės praradimą ir svetimųjų okupacijas, nepalūžo ir, atsidūrę svetimuose kraštuose kaip benamiai tremtiniai, su tuo pačiu sumanumu ir meile rikiavosi į kovotojų gretas už lietuvių tautą ir Lietuvą.

Skaityti daugiau: “KAD DAUG DIENŲ TAVE LYDĖTŲ...”

DEMONSTRACIJOS LIETUVOS LAISVEI

Clevelando Plain Dealer dienraščio Washingtono biuro vedėjas žurnalistas Thomas Brazaitis buvo apdovanotas šių metų kultūrine - visuomenine Clevelando Lietuvių Amerikos piliečių klubo premija už straipsnius, kuriuose dažnai užsiminama ir apie okupuotą Lietuvą, jos gyventojų sąžinės priespaudą ir jos laisvės siekimus. Didelio dėmesio susilaukė jo aštuonių straipsnių serija “A Soviet Odyssey”. Vienas iš jų, pavadintas “In Lithuania: Spirit of freedom alive yet today — History revised”, išspausdintas šiame pusę milijono skaitytojų turinčiame dienraštyje liepos 24-31 dienomis ir vėliau išleistas atskiru atspaudu. Thomas Brazaitis š. m. rugpjūčio 29 d. tame pat dienrašty skaitytojams pateikė įdomų rašinį apie mūsų Liną Kojelį — “Pin-striped protester is speaker now”. Čia duodame to straipsnio vertimą.

Kojelių šeimos nuotraukų albume vienoje nuotraukoje Linas Kojelis ir jo dvi seserys neša plakatus, kuriuose užrašyta: “Mikoyan Go Home”, o kitame “Russians Go Home”. Nuotrauka daryta 1959 metais. Lino tėvas atsivedė jį ir jo seseris demonstruoti prieš Sovietų politbiuro nario Mikojano vizitą Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tai buvo Lino pirmoji demonstracija. Tuo metu jis turėjo nepilnus ketverius metus.

Nuo to laiko Linas Kojelis, kurio tėvai pasitraukė iš sovietų okupuojamos Lietuvos, demonstravo šimtus kartų; visada prieš sovietus, išskyrus vieną kartą, kada jis suorganizavo mitingą prieš Amerikos nacių demonstraciją prie Chicagos esančiame Skokie miestelyje.

Skaityti daugiau: DEMONSTRACIJOS LIETUVOS LAISVEI

Prezidento proklamacija

1940 metais Sovietų armijos įsibrovė ir okupavo nepriklausomas valstybes — Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taikingos, vakarietiškai nusiteikusios Pabaltijo valstybės buvo jų priešiško kaimyno karine jėga sutriuškintos. Biauriu Ribbentropo - Molotovo susitarimu begėdiškai pasinaudojusi, Sovietų Sąjunga prievarta įsijungė tas tris Pabaltijo respublikas į savo imperiją.

Skaityti daugiau: Prezidento proklamacija

PABALTIEČIAI WASHINGTONE

Prez. R. Reaganas pasirašo Pabaltijo Laisvės Dienų proklamaciją

Per 200 estų, latvių ir lietuvių visuomenininkų, kultūrininkų ir spaudos darbuotojų birželio 7 d. gavo iŠ Baltųjų Rūmų laiškus - telegramas prez. Reagano vardu kviečiant birželio 13 d. dalyvauti Administracijos apžvalginiame pranešime ir priėmime Pabaltijo Laisvės dienos proklamacijos pasirašymo proga. Kviestinųjų svečių sąrašą Baltiesiems Rūmams pateikė Pabaltiečių Laisvės Lyga (Los Angeles, Kalifornija), kurios pastangomis, talkinant kai kurioms pabaltiečių organizacijoms bei pavieniams asmenims, 1982 metais birželio mėn. JAV Atstovų Rūmų ir Senato buvo pravesta ir be didesnės reklamos proklamacija prezidento pasirašyta. Šiemet tokia proklamacija vėl buvo priimta, pasirašymo iškilmėse dalyvių didžiumą sudarė lietuviai iš įvairių miestų — nuo Kalifornijos — New Yorko — iki Floridos.

Dalyvių tarpe (nuotraukos vidury) Vliko pirm. dr. K. Bobelis, Lietuvos atstovas Washingtone dr. St. Bačkis ir LB krašto tarybos prezidiumo pirm. dr. K. Ambrazaitis.

Prez. Reaganas tarp pabaltiečių.

Skaityti daugiau: PABALTIEČIAI WASHINGTONE

VLIKO SUKAKTUVINIS SEIMAS

Linas Kojelis — Baltųjų Rūmų koordinatorius, pabaltiečių istorinėje dienoje Washingtone. Už jo (su barzda) žurnalistas Thomas Brazaitis

Lapkričio 12 - 13 dienomis Detroite įvyko sukaktuvinis Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto seimas. Prieš 40 metų įsikūręs Vlikas tebėra gyva lietuvių institucija, kuri jungiasi į visų lietuvių pastangas atgauti Lietuvai laisvę.

Nors tai buvo sukaktuvinis seimas, bet jis nedaug tesiskyrė nuo kitų praėjusių metinių Vliko seimų. Visi posėdžiai, pobūviai ir pamaldos vyko Dievo Apvaizdos lietuvių parapijos pastogėje.

Seimo išvakarėse, penktadienį, buvo delegatų, svečių ir detroitiškių susipažinimo pobūvis. Šeštadienį prasidėjo seimo posėdžiai. Iš 15 Vliką sudarančių grupių ir 45 turinčių teisę dalyvauti, užsiregistravo 39 atstovai iš 14 grupių. LFB atstovavo dr. Vytautas Majauskas ir Vytas Petrulis. Niekas neatstovavo Lietuvių krikščionių darbininkų s-gos. Posėdžiuose dalyvaudavo ir apie 40 detroitiečių. Pirmininkavo dr. K. Karvelis su padėjėjais Br. Bieliuku ir T. Blinstrubu. Sudarytos buvo mandatų ir rezoliucijų komisijos. Žodžiu seimą sveikino Lietuvos atstovas prie Vatikano St. Lozoraitis, jr., buvęs Vliko pirm. dr. K. Valiūnas, Alto pirm. dr. K. Šidlauskas, LB Krašto valdybos pirm. dr. Antanas Butkus, (R) Bendruomenės pirm. dr. V. Dargis ir Algis Regis ir kiti. Perskaityti gautieji sveikinimai raštu.

Skaityti daugiau: VLIKO SUKAKTUVINIS SEIMAS

NAUJI LEIDINIAI

Juozas Brazaitis. RAŠTAI IV. Kultūriniai rūpesčiai. Kultūrininkai, teatras. Mokyklos klausimai. Redakcinė komisija: Alina Skrupskelienė ir Česlovas Grincevičius. Aplankas ir viršelis Ados Sutkuvienės. “Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti” 14-sis leidinys, 5620 S. Claremont Ave., Chicago, IL 60636. 1983 m. 563 psl. Šio tomo mecenatai — dr. Juozas ir Aleksandra Kazickai. Šis ir anksčiau išleistieji tomai gaunami ir “Drauge”, 4545 W. 63 Street, Chicago, IL 60629 ir pas platintojus. Kaina 15 dol.

Bronius Kviklys. LIETUVOS BAŽNYČIOS. III tomas. Kauno arkivyskupija. Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidykla, 3001 West 59th Street, Chicago, IL 60629. 1983 m. 511 psl., kietais viršeliais, kaina 25 dol. Šio impozantiško leidinio architektūriniai tekstai — dr. inž. Jurgio Gimbuto, kiti redakcijos nariai: kun. V. Dabušis, Juozas Mažeika, T. Anicetas Tamošaitis, SJ, kun. dr. Juozas Vaišnora, MIC ir artimi redakcijos talkininkai: vysk. Vincentas Brizgys, Nijolė Gražulienė, T. Algimantas Kezys, SJ, Vincas Lukas. Žemėlapiai — Albino Kamio. Dailininkas ir techninis redaktorius Petras Aleksa. Šiame veikalo tome aprašyta 150 bažnyčių ir 50 didesnių koplyčių bei oratorijų, dalis kapinių, varpinių ir tt. su daugybe retų ir ryškių nuotraukų.

Skaityti daugiau: NAUJI LEIDINIAI

STUDIJŲ IR POILSIO DIENOS DAINAVOJE

Karšta buvo šių metų vasara. Rekordinė temperatūra vargino visą Ameriką. Ir, kai LF bičiuliai ir jų svečiai rinkosi 27-tojon Studijų ir poilsio savaitėn liepos 31 - rugpiūčio 5 Dainavon, vasaros kaitra buvo įsisiūbavusi visu įniršimu. Temperatūra siekdavo iki 90 laipsnių F ir daugiau, o nakčiai nukrisdavo tiktai keliais laipsniais. Spyglio ežeras buvo ne tik maloni pramoga, bet ir reikalinga atgaiva.

Atvažiavusieji jau rado stovyklos vadovybę pilnai pasiruošusią stovyklautojus priimti: patalpomis rūpinosi ir komendanto pareigas ėjo Vytautas Petrulis, maitinimo ir kitais ūkio reikalais — vyriausios šeimininkės Vanda Majauskienė ir Joana Kurienė, iždininkas Edmundas Binkis ir LFB centro valdybos pirm. Balys Raugas jau buvo keliose vietose iškabinęs detalizuotą visos savaitės programą. Jis moderavo ir visą studijinę savaitės programą.

Sekmadienio popietė buvo tiktai "įsikūrimo”, pažinčių atnaujinimo, pasivaikščiojimo ir Spyglio vandens malonumo išmėginimas. Pirmadienį pradėta jau nustatytoji programa. Ji buvo taip sustatyta, kad stovyklautojams nebuvo laiko nuobodžiauti.

Atidaromąjį žodį, pakeliant vėliavas prie Ateitininkų kryžiaus, tarė C. V. pirm. B. Raugas.

Šių metų studijinės savaitės paskaitos - pranešimai buvo sugrupuoti į dvi ryškias temas: praeities prisiminimai - minėjimai ir dabarties aktualijos bei rūpesčiai, metant žvilgsnį į ateitį.

“Aušra”, Darius - Girėnas, Vaižgantas

Istorikė Alicija Rūgytė skaitė pirmąją paskaitą “Aušra” ir jos pasirodymo istorinė apžvalga”. Davusi “Aušros” atsiradimo istoriją, jos tikslus ir nušvietusi jos svarbą lietuvių tautai, prelegentė trumpai perbėgo ir trejus metus ėjusio laikraščio - žurnalo programą bei turinį. Apolinaras Bagdonas, pedagogas, rašytojas ir poetas lyg ir pratęsė p. Rūgytės paskaitą, kalbėdamas apie aušrininkus ir Mažąją Lietuvą.

Skaityti daugiau: STUDIJŲ IR POILSIO DIENOS DAINAVOJE

LF BIČIULIAI CHICAGOJE

Dalis PLD-se dalyvavusių LF bičiulių liepos 2 d. susitiko jaukiame pobūvyje Jaunimo Centro kavinėje, Chicagoje.

Susirinkusius sveikina rašytojas Česlovas Grincevičius, Chicagos sambūrio pirmininkas — pobūvio Šeimininkas.

Dr. Juozas Kazickas — Brazaičio Raštų mecenatas — kalba apie bičiulius — deimantininkus. Jo dešinėje dr. A. Damušis, Aleksandra Kazickienė, jo kairėje Vytautas Vaitiekūnas.

Skaityti daugiau: LF BIČIULIAI CHICAGOJE

LFB KONFERENCIJOS IŠVADOS

SU KENČIANČIA IR KOVOJANČIA TAUTA

JAV ir Kanados LFB konferencija, Įvykusi 1983.VI 11.4-5 dienomis Dainavoje, Mich., išklausiusi Juozo Girniaus temos "Kritiškas žvilgsnis į save (LFB)’’ ir temos koreferentų Kazio Ambrozaičio, Adolfo Damušio ir Vytauto Vaitiekūno, taip pat dalyvių pasisakymų, pavedė savo sudarytai komisijai (Ambrozaitis, Damušis, Kojelis snjr., Raugas, Raulinaitis, Rociūnas ir Vaitiekūnas) suredaguoti išvadas. Komisija suredagavo šias savo išvadas:

— Konferencija pabrėžia didelį reikalingumą institucijos, kuri rūpintųsi okupuotos Lietuvos politinės, ūkinės, kultūrinės, religinės padėties bei raidos studijavimu. Kol tokia institucija netaps visų Lietuvos vadavimui dirbančių organizacijų bendru rūpesčiu ir bendra atsakomybe, konferencija paveda LFB vadovybei imtis atatinkamos iniciatyvos.

— Konferencija sveikina iniciatyvą sutelkti ir išleisti mūsų tautos rezistencijos prieš sovietų ir vokiečių okupaciją dokumentaciją ir skatina LF bičiulius šias pastangas visokeriopai remti.

— Konferencija primena LFB vadovybei ir LFB sambūriam, kad jie laikytų savo tiesioginiu uždaviniu bendradarbiauti su veikiančiomis išeivijos institucijomis, kurių tikslas teikti pagalbą tautos rezistencijai ir tos rezistencijos aukom.

Skaityti daugiau: LFB KONFERENCIJOS IŠVADOS

ŠEIMA LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

Prof. dr. VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS
Xavier University, Cincinnati

VYTAUTAS JUOZAS BIELIAUSKAS

(g. 1920 m.), psichologas. Filosofijos daktaro laipsnį įsigijo 1943 m. Tuebingeno universitete, Vokietijoje. Dėstė Muencheno universitete 1944 - 48 m. 1949 m., atvykęs į JAV, psichologiją dėstė King’s College, Wilkes-Barre, Pa., 1950 - 58 m. dėstė psichologiją College of William and Mary, Richmond, Virginia, kur 1952 m. gavo klinikinio psichologo diplomą ir buvo psichologijos departamento vedėjas. Nuo 1958 m. iki dabar profesoriauja ir yra psichologijos departamento vedėjas Xavier universitete Cincinnati, Ohio.

Dr. V. J. Bieliauskas spaudoje dalyvauja nuo 1934 m. 1944 m. įsteigė “Aidų” žurnalą, buvo jo vyr. redaktorius ir leidėjas iki 1946 m. 1948-49 m. redagavo savaitraštį “Im Ausland”. Daugelio knygų, studijų ir straipsnių autorius savo specialybėj ir redaktorius.

Paskaita skaityta XXX Europos lietuviškųjų studijų savaitėje 1983 m. Augsburge, Vokietijoje.

Įžanga

Prancūzų rašytojas Volteras, stipriai kritikavęs savo laikų bendruomenines ir socialines institucijas, priėjo išvados, kad viena iš šių institucijų yra virš kritikos, būtent šeima. Jis tvirtino, kad vedybos ir šeima esą patys geriausi žmonijos egzistencijos pagrindai, be kurių nebūtų galima gyventi. “S’elle n’existerai pas elle faudrai d’inventer” — Jei jos nebūtų, tai reikėtų sukurti.

Vakarų ir turbūt viso civilizuoto pasaulio tradicijoj vedybos, kurios reiškė šeimos kūrimo pradžią, buvo pagrįstos nepakeičiamu pasižadėjimu gyventi kartu, vienas kitą mylint, gerbiant, ginant ligi “mirtis juos atskirs”. Tarpusavė meilė ir ištikimybė buvo laikoma stiprybės šaltiniu, su kurio pagalba vedusieji turėjo sugebėti išspręsti visas savo problemas ir nugalėti visas gyvenimo kliūtis. Šioje tradicijoje šeima turėjo patriarchalinę struktūrą, kurioje tėvas buvo šeimos galva ir jis buvo atsakingas už šeimos gerbūvio palaikymą. Dėlto jis privalėjo sudaryti sąlygas, kuriose žmona galėtų rūpintis vaikų auginimu ir namų židinio puoselėjimu. Šioje patriarchalinėje struktūroje motina — žmona paprastai kito darbo be namų ruošos neturėdavo; kiekvienas šeimos narys čia turėjo gana aiškią rolę, kuri buvo suderinta su kitų rolėmis, taip kad šeima funkcijonavo kaip socialinis organizmas: su galva, širdimi, nariais ir t.t. Tuo būdu šeima buvo stiprus nedalomas socialinis vienetas ir šis “nepadalomumas” buvo priimtas ir remiamas ir valstybės, ir bažnyčios, ir visos visuomenės.

Skaityti daugiau: ŠEIMA LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

KAD LIKTUME TEISIAIS LAIKE

VEDAMASIS

VYTAUTAS VOLERTAS

Tikintiesiems šventieji yra tobulumo atspindžiai. Jų bendrijoje turime karališkos aplinkos brandintą ir auklėtą Gediminaitį. Tai šventasis Kazimieras, Jogailos vaikaitis. Jis mirė 1484 m. kovo 4 d. gyvenimo rytmety. Popiežių dekretais paskelbtas Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėju. (Urbonas VIII, 1636; Pijus XII, 1948).

Kai 1930 Lietuva minėjo pusės tūkstančio metų sukaktį nuo Vytauto Didžiojo mirties, visur buvo jaučiami pasididžiavimo virpesiai, palaikomi jaunos valstybės vilčių gražiai ateičiai. Už kelių mėnesių sutiksime šv. Kazimiero sukaktį. Bet ji mus ras slegiančioje nuotaikoje: šiandien lietuvių jau nejungia valstybiniai ryšiai, esame žinomi tik okupacijoje troškinamos ir pasauly besiblaškančios tautos prasme. O tų dviejų garsenybių laikais Lietuva sudarė svarbų politinį vienetą.

Paviršutiniškai ieškant nelemties priežasčių, galima skųstis, kad Vytautas ir šv. Kazimieras neįvykdė savo paskirčių. Istorija užtrynė politiko - valstybininko didybę, nes jis nesukūrė tokių vidinių ir išorinių sąlygų, kuriose galėtų išsilaikyti valstybė. Taigi Konstantinas Didysis, Napoleonas ir daugelis kitų yra kartu su Vytautu tos pačios ‘high society’ nariai. Šv. Kazimieras neišaugino mūsų jaunimo dvasios herojais ir ‘neišglobojo’ Lietuvos, nors jos engėjus pažinojo jau savo žemiškojo buvimo laikais.

Skaityti daugiau: KAD LIKTUME TEISIAIS LAIKE

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti