RŪPINTOJĖLIS

Minėdamas išrinkimo popiežiumi 15 metų sukaktuves, 1978 m. birželio 29 d. popiežius Paulius VI kalbėjo apie savo žemiškojo gyvenimo vakarą ir greitą jo pontifikato pabaigą. Bet niekas nesitikėjo, jog toji pabaiga taip greit ateis: vos mėnesiui praslinkus po tų žodžių, jo jau nebebus tarp gyvųjų. Nors sklido kalbos apie silpnėjančią Popiežiaus sveikatą, bet jis nenustojo ėjęs pareigų, skyrė audiencijas ir dar kelios dienos prieš mirtį priėmė naujai išrinktą Italijos respublikos prezidentą Alesandrą Pertinį.

Žinia apie Popiežiaus mirtį sulaukė labai jautraus atgarsio. Iš visų pasaulio žemynų į Vatikaną plaukė telegramos. Užuojautas siuntė pavieniai tikintieji, įvairios organizacijos, katalikų ir kitų krikščioniškų Bažnyčių hierarchai, valstybių vadovai, neišskiriant ir socialistinių kraštų. Mirusįjį plačiai paminėjo pasaulio spauda. Į laidotuves atvyko daugelio šalių valstybės galvos arba jų pavaduotojai ir daug delegacijų, atstovaujančių skirtingoms tautoms, konfesijoms bei organizacijoms.

Skaityti daugiau: POPIEŽIŲ PAULIŲ VI PALYDINT

263-IASIS KRISTAUS VIETININKAS POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II

Trumpu laiku pasiekęs tobulybę - nuėjo ilgą kelią...

Užėjus vasaros karščiams, popiežius Paulius VI kaip ir kiekvienais metais išsirengė mėnesiui į netoli Romos esantį Kastel Gandolfo miestelį -popiežiaus vasaros rezidenciją. Išvykdamas pasakė: Nežinau, ar grįšiu, ir kaip grįšiu. Grįžo karste... Kas užims jo vietą?

1978 m. rugpjūčio 26-ąją, pirmąją konklavos dieną, visų žemynų kardinolai išrinko naują popiežių - Venecijos patriarchą kard. Albiną Lučianį. Išrinktasis pareiškė: Nesitikejau šito. Neturiu Jono XXIII širdies gilumo nė Pauliaus VI erudicinio platumo, tačiau norėčiau sekti jų pėdomis. Naujasis popiežius, nusistatęs savo pontifikate sekti pirmtakų Jono XXIII ir Pauliaus VI kelią, pasirinko jungtinį jųdviejų vardą: Jonas Paulius I.

Albinas Lučianis gimė 1912 m. spalio 17 d. netoli Venecijos Forno Kanale darbininko socialisto šeimoje. Jo tėvas dirbo stiklo fabrike. Albinas su broliu ir seserimi augo gana vargingai. Tėvas pradžioje buvo nepatenkintas, kad sūnus Albinas pasirinko dvasininkų luomą. Tačiau sūnaus pašaukimas buvo tvirtas ir jau 1935 m. buvo įšventintas kunigu, 1958 m. konsekruotas vyskupu, o 1969 m. paskirtas arkivyskupu ir Venecijos patriarchu, 1973 m. - kardinolu. Dirbo vikaru, klebonu, kunigų seminarijos retoriumi. Gyvenime buvo labai kuklus, paprastas, nemėgo - net smerkė ištaigingą gyvenimą, užjautė vargšus ir jiems padėjo. Žmonių buvogerbiamas ir mylimas. Aktyviai dalyvavo Vatikano 11 Susirinkime svarstant taikos, socialinio teisingumo klausimus.

Skaityti daugiau: 263-IASIS KRISTAUS VIETININKAS POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II

KATALIKYBĖS VAIDMUO LIETUVOJE

istorijos puslapiai

D r. Juozas Stakauskas

Katalikybė - Lietuvos jungėja su Vakarų kultūra

Katalikybė, priimama lietuvių tautos, jau turėjo labai didelę ir turiningą praeitį. Krikščionybė jau buvo įveikusi milžiniškus darbus žmonijos labui. Seniai buvo praėję tie amžiai, kuriais ji kankinių krauju sukilnino antikinę kultūrą ir šventu misijų darbu civilizavo germanų tautas, perteikė gausingą ir brangų antikos palikimą. Sujungdama antikinį ir germaniškąjį pasaulį, ji buvo sukūrusi naują galingą viduramžių kultūrą su universalumo antspaudu ir vieninga visuotine dvasia, kuri, nenaikindama tautinių skirtumų, visas tautas jungte jungė į vieną visuotinį vienetą.

Per tą ilgą laikotarpį katalikybė taip pat jau buvo spėjusi išgyventi daug įvairių nelaimių ir sukrėtimų, iš kurių pažymėtinas Rytų Bažnyčios atskilimas nuo Romos katalikiškojo centro. Šių pasaulinio masto padarinių tolesnė raida turėjo reikšmės ir lietuvių tautai. Rytų Bažnyčiai pavyko laimėti Rusiją, su kuria, kaip su kaimyniniu kraštu, Lietuvai savaime reikėjo tiesiogiai susidurti ir turėti daug sąskaitų. Pati geografinė padėtis Lietuvą pastatė tarp dviejų skirtingos dvasios pasaulių - Vakarų ir Rytų. Prijungus prie valstybės rusų kraštus ir susigiminiavus kunigaikščių dinastijoms, lietuviams Rytų pasaulis darėsi kaskart artimesnis. Todėl lietuvių tautos žvilgsnis ilgai buvo nukrypęs į Rytus. Lietuvos teritorijai plečiantis rytuose, stiprėjo joje ir Rytų bizantiško stiliaus kultūra gudiškos stačiatikybės įtakos pavidalu.

Skaityti daugiau: KATALIKYBĖS VAIDMUO LIETUVOJE

KNYGŲ NAIKINIMAS LIETUVOJE 1940-1950 m.

(Vieno dokumento pateikti faktai)

Knygų naikinimo faktai žinomi nuo seno. Jų pasitaikė ir Lietuvoje, vykstant religinėms ir ideologinėms kovoms. Nemažai lietuviškų knygų sunaikino caro valdžia spaudos draudimo laikotarpiu. Kelios ar keliolika knygų cenzūros įsakymu buvo konfiskuota ir sunaikinta Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet tokio lietuviškų knygų naikinimo, koks buvo 1940-1950 m., lietuvių tauta nepatyrė per visą savo istoriją.

Masinis lietuviškų knygų naikinimas prasidėjo 1940 m. vasarą, įvedus tarybų valdžią Lietuvoje. Paskirų komisarų įsakymu iš knygynų, leidyklų, sandėlių, bibliotekų kupinai pripildyti sunkvežimiai gabeno knygas į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Komisaro A. Kleino įsakymu iš Šv. Kazimiero draugijos sandėlio pro langą tiesiai į kiemą buvo verčiamos didžiausios knygų krūvos, kraunamos į sunkvežimius ir gabenamos į popieriaus fabriko katilus. Čia buvo mindžiojami arkivysk. Juozapo Skvirecko išversti stori Šventraščio tomai, Salomėjos Nėries versti Enrikos Handel-Manzeti „Ritos laiškai“ ir daugelis kitų vertingų leidinių. Buvo sunaikinta visa, ką toji draugija buvo išleidusi, nesvarbu, ar vadovėliai, ar religinė, ar grožinė literatūra. Šv. Kazimiero draugijos knygų fondai buvo nemaži. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ji turėjo 14 000 prenumeratorių. Be jiems skirtų egzempliorių, dar 3-4 tūkstančius išleisdavo pardavimui.

Skaityti daugiau: KNYGŲ NAIKINIMAS LIETUVOJE 1940-1950 m.

MEILĖ NEIEŠKO SAU NAUDOS

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Kaip fizikas, t.y. žmogus, kuris visą savo gyvenimą tarnavo blaiviam mokslui ir materijos tyrimui, aš tikriausiai nebūsiu įtariamas ir laikomas paiku svajotoju. Po visų atomo tyrinėjimų noriu pasakyti štai ką:Materija neegzistuoja pati savaime! Materija atsiranda ir egzistuoja tik dėl tos jėgos, kuri priverčia judėti elementariąsias daleles ir išlaiko jas vienoje mažytėje atomo sistemoje. Tačiau kadangi visoje Visatoje nėra protingos nei amžinos jėgos -žmonijai niekada nepavykdavo atrasti karštai trokštamo perpetuum mobile - todėl šia jėga mes turime pripažinti sąmoningą mąstančią DVASIĄ.

Toji Dvasia yra bet kurios materijos pirminė priežastis. Reali, tikra ir tikroviška yra ne ta regimoji, laikinoji materija (nes be Dvasios, kaip matėme, materija iš viso negalėtų egzistuoti), - tikra yra neregimoji, nemirtingoji Dvasia. Kadangi dvasia negali egzistuoti savaime ir kiekviena dvasia priklauso kokiai nors būtybei, tai mes būtinai turime pripažinti esant dvasinę Būtybę. Tačiau ir dvasinės būtybės negali egzistuoti savaime, o turi būti sukurtos, taigi aš drįstu šį paslaptingąjį Kūrėją pavadinti tokiu vardu, kokiu jį vadino visos pirmųjų tūkstantmečių senųjų civilizacijų tautos: DIEVAS.

(Maksas Plankas - 1858-1947 - gamtos tyrinėtojas, kartu su Albertu Einšteinu pradėjęs naują gamtos mokslų erą ir iš esmės pertvarkęs iki tol gyvavusį fizikinį pasaulėvaizdį.)

Vaidevutis[kun. Karolis Garuckas SJ]

Meilės tikroji savybė - visiškai užmiršti save. Ji ne kitus sau ima, bet save aukoja kitiems. Nieko iš kitų nelaukia, bet, ką gali, pati stengiasi duoti kitiems. Kuo daugiau žmogus ieško garbės ir laimės, tuo labiau viskuo nusivilia, - yra rašęs vienas jaunas mokytojas. Tikroji meilė ieško naudos ne sau, bet kitiems, todėl ji niekada nenusivilia. Jos laimė - padaryti kitus laimingus. Jeigu jai užsklendžiamos vienos durys, užkeliami vieni vartai, ji randa šimtus kitų durų ir vartų. Ji eina per gyvenimą be triukšmo, be šauksmo, todėl geba ir pro mažą durų plyšelį įeiti, nes žmogus niekada nemoka taip uždaryti durų, kad neliktų jokio plyšelio bent trupinėliui meilės prasiskverbti. Ji net moka už durų ilgai stovėti ir laukti, kol bus išgirsta ir įsileista. O kas gi, pažinęs meilę, turės jėgų ją iš to kampelio išvyti! Juk jos visi trokšta. Gal kiti gyvenime tik todėl tokie žiaurūs, kad niekada nėra pažinę tikrosios meilės.

Skaityti daugiau: MEILĖ NEIEŠKO SAU NAUDOS

MALDA

Jonas Noreika

Kur tik akis užmato, kur nuklysta mintis,
visur matau, visur pažįstu aš Tave.
Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas,
ar žydinčių javų kvapas nubanguoja per pievas,
ar paukštis glūdumoj suklykia -
visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus
kaulėtos rankos tiesias į Tave.
Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj
uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave.

Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli
ir šaukia Tavo Vardą, išgirdusi žinią baisią.

Skaityti daugiau: MALDA

ASMENYBĖS UGDYMO PROBLEMA

asmenybės ugdymas

K.[Felicija Kasputytė]

Asmenybės ugdymo problema yra pati svarbioji, nes asmenybė nulemia ne tik paskiro žmogaus gyvenimą, bet ir visos žmonijos kultūrinį bei dvasinį kilimą. Kai kurie sociologai bei psichologai teigia, kad žmonija stovi prie pražūties bedugnės ir, jeigu nori gelbėtis, privalo koncentruotis į kultūrines bei dvasines vertybes. Dvasinės galios, moralinis imperatyvas, vidinis tobulumas - tarsi kolonos, ant kurių remiasi visas asmenybės pastatas. Juk gerumas, meilė, drąsa, ištvermė, valingumas, pasiaukojimas - tai svarbiausi asmenybės bruožai. Todėl kuriant asmenybę, pirmiausia reikia sužadinti savyje dvasinius polėkius, kurie galbūt skaudins, gal kels nerimą, bet privers giliau pažvelgti į save, į savo vidaus pasaulį, jeigu norime dalyvauti žmonijos kultūros procese, privalome atgręžti į dvasios sritį.

Ko gi mums labiausiai trūksta? - Materialinių gėrybių tikrai netrūksta. Esame sotūs, apsirengę. O vis dėlto kažko trūksta. To kažko negali užpildyti puikūs kooperatiniai butai, kilimai, televizoriai, krištolas... Visa tai sukelia tik dar didesnį prabangos godulį, ir tai skurdina sielą.

Skaityti daugiau: ASMENYBĖS UGDYMO PROBLEMA

VAIKUS AUKLĖTI KRIKŠČIONIŠKAI - ŠVENTA TĖVŲ PAREIGA

[Kun. Jonas Maksvytis]

(Iš pamokslo)

Bažnyčia, atiduodama tėvams pakrikštytą kūdikį, sako:

Imkite šį kūdikį, dabar jau tapusį Dievo vaiku, išauginkite jį Dievo garbei, žmonių džiaugsmui ir gerovei.

Vatikano II Susirinkimas Krikščioniškojo auklėjimo deklaracijoje sako: Kadangi tėvai yra davę savo vaikams gyvybę, vadinasi, vaikų auklėjimas - svarbiausia tėvų pareiga.

Tėvams pripažįstama svarbiausia - vaikų auklėjimo pareiga. Toji pareiga yra tokia svarbi, kad jos trūkumo beveik neįmanoma užpildyti. Ypač svarbu, kad krikščioniškoje šeimoje, praturtintoje Santuokos sakramento malone ir. pareigomis, vaikai nuo ankstyvo amžiaus būtų išmokyti pažinti ir pamilti Dievą, gerbti artimą. Per šeimą vaikai įvedami į pilietinę žmonių sąjungą ir Dievo tautą. Tad tepagalvoja tėvai, kokią reikšmę turi krikščioniška šeima Dievo tautos gyvenimui ir pažangai.

Tėvai yra pirmieji vaikų auklėtojai. Jie turi atsiminti dvejopą žmogaus tikslą: galutinį - išauginti vaikus Dievo garbei, ir žemiškąjį - kad jie taptų naudingi visuomenei, gyventų žmonių džiaugsmui ir gerovei. Krikščioniškame auklėjime šie tikslai yra neatskiriami.

Skaityti daugiau: VAIKUS AUKLĖTI KRIKŠČIONIŠKAI - ŠVENTA TĖVŲ PAREIGA

KĄ SAKO LOMONOSOVO EILĖRAŠTIS

P. Digrys[Antanas Patackas]

Rusų mokslui davė pradžią įžymi figūra - Michailas Lomonosovas. Jis padėjo chemijos, fizikos, astronomijos, geologijos, kalbotyros ir kitų mokslų raidos Rusijoje pagrindus. Jis vadinamas ir Rusijos poezijos tėvu. Todėl suprantama, kad vadinamojo mokslinio ateizmo skleidėjai nori jį įtraukti į ateistų būrį. Tokiame palyginti rimtame veikale kaip „Filosofijos enciklopedija“ (rusų k.) rašoma, kad Lomonosovas buvo mąstytojas materialistas (T. 3, p. 35i), kad jis kūrybiškai ugdė materializmą.

Pažiūrėkime, ką pats M. Lomonosovas apie tai sako savo eilėraštyje „Rytmetinis mąstymas apie Dievo didybę“, kurį į lietuvių kalbą yra išvertęs įžymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas Petras Kriaučiūnas (I850~i9i6):

     Jau saulės žėrinti šviesybė
     Spindėt pradėjo iš dangaus
     Ir Viešpaties darbų grožybę
     Atidengė akims žmogaus.
     Jei jais stebies, kai pamatai,
     Tai koks Tvėrėjas yr patsai!

          Jei mes miruoliai ten aukštybėn
          Galėtume patekt,
          Idant mūs akys ton šviesybėn
          Arti galėtų paveizėt,
          Regėtumėm ten kaip girias,
          Pasaulio degančias marias.

Skaityti daugiau: KĄ SAKO LOMONOSOVO EILĖRAŠTIS

IŠ DIENORAŠČIO

ĮVAIRENYBĖS

J. M-tis [Jonas Ambraziejus]

Jeigu už visus laimėjimus mūsų civilizacija sumokės tikėjimo praradimu, tai ši karta - pati nelaimingiausia žmonijos istorijoje... Mažas žmonių mirtingumas, smarkiai išaugęs vidutinis žmogaus amžius - įspūdingi laimėjimai. Tačiau vargu ar jie gali paguosti.

Pažinojau ir pažįstu nemaža žmonių, kurie patys save sunaikino arba dar tebenaikina. Ir dabar vienas pažįstamas labai sparčiai artėja prie ribos... Mėgo „linksmą" gyvenimą. Kaip paprastai, galop pašlijo sveikata. Gerti nebegalėjo - vis tiek gėrė. Teko operuoti skrandį. Gydytojai pastatė ant kojų, bet - viskas po truputį grįžo į senas vėžes ir atomazga, atrodo, nebetoli... O jam tik 40. Turi sūnų.

O kiek pažįstu 25-30 metų amžiaus žmonių, kurie jau „savo atgėrė“, „jau nebepakelia kaip seniau“, kurie savo gabumus ir jaunatvišką energiją negrįžtamai iššvaistė restoranuose. Ar ne paradoksas: medicinos ir technikos pažanga pailgino žmogaus gyvenimą ir laisvalaikį, bet daugelis tuo pasinaudojo tik tam, kad savo valia patys susinaikintų. Netgi medikamentai, ir tie panaudojami (ir gana plačiai) savęs naikinimui... Tad ar verta žmogų gelbėti nuo vidurių šiltinės, jei jis vis tiek pribaigs save?.. Ir kur kas baisiau... Tai, atrodytų, dvelkia demagogija. Juk žmonės „griovė“ save ir prieš 100, ir prieš 500 metų, ir dar seniau... Ir Lietuvoje masinis girtavimas - ne naujiena. Tereikia prisiminti Motiejaus Valančiaus laikus.

Skaityti daugiau: IŠ DIENORAŠČIO

ATLEISK

Victoria[Margarita Gusak]

     Tu atleisk, jeigu medžiai paniurę
     Tau myliu šakomis nekartos,
     Jeigu paukščiai, išskrist susibūrę,
     Tart prie kryžiaus sudie nesustos.

          Jei darželiai Tau mūs rudeniniai
          Pagailės paskutinių žiedų,
          Jeigu jaunos ir drąsios krūtinės
          Atsikvėps ne Tavuoju Vardu.

     Tu atleisk... Matyt, aš nemokėjau
     Išdalyt, ką gavau iš Tavęs,
     Tuščiai laukdama, Meilės Kūrėjau,
     Kada meilėje žemė paskęs.

PALANGOS LURDO GROTOS MARIJOS STATULOS ATNAUJINIMO ISTORIJA

Palangos bažnyčioje esanti Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos statula anksčiau stovėjo parke Lurdo grotos nišoje, kurią 1899 m. įrengė grafas Feliksas Tiškevičius. Birutės kalną puošė ir XV a. statyta koplytėlė, kuri iš pradžių buvo medinė, o 1869 m. pastatyta aštuoniakampė raudonų plytų mūrinė.

Antrasis pasaulinis karas skaudžiai palietė ir koplytėlę, ir grotą. 1941 m. Birutės kalne įsikūrė Raudonosios armijos jūrų žvalgybos postas. Kalnas buvo aptvertas aukšta medine tvora, o grota ir koplytėlė buvo apeitos. Taip išsilaikė ir vokiečiams okupavus Lietuvą. Bet kai 1944 m. vėl grįžo tarybinė armija, čia buvo atliktas barbariškas išniekinimas: koplytėlė apiplėšta, altorius ir šventieji paveikslai suniokoti, Marijos statula grotoje sušaudyta - liko tik atskiros armatūros prilaikomos dalys. Aikštelė prie grotos buvo paversta šiukšlių sąvartynu, o kalno koplytėlė - išviete... Tik po poros metų, karui pasibaigus, šiukšlės buvo išgabentos, koplytėlė iš viršaus aptinkuota, viduje išbaltinta ir paversta kiosku.

Nukentėjo ir Palangos bažnyčia. Vokiečių ir tarybinės armijos artilerijos sviediniai apgriovė bokštą ir stogą. 1944 m. kovoms prie Palangos užsitęsus, įsakyta bažnyčią laikinai uždaryti. Dalis inventoriaus buvo išgabenta į Žibininkų kaimą, kur Astrauskų name įrengta koplytėlė. Per tris mėnesius ten buvo atliekamos pamaldos. Vėliau vietinis karo komisaras leido grįžti į Palangą kun. klebonui Jonui Ilskiui ir sargo teisėmis saugoti bažnyčią.

Skaityti daugiau: PALANGOS LURDO GROTOS MARIJOS STATULOS ATNAUJINIMO ISTORIJA

AUŠROS VARTŲ KOPLYČIA ROMOJE

Popiežiui Pauliui VI leidus, Romoje, Šv. Petro Bazilikoje, prie šv. Petro kapo užsienio lietuvių pastangomis buvo įrengta Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia, skirta pagerbti lietuvių kankiniams. Ji yra gražiai įrengta patyrusių menininkų, tarp kurių - ir lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Koplyčios centre - mozaikinis Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Kairiojoje sienoje - skulptūros, vaizduojančios karaliaus Mindaugo krikštą ir liudijančios Lietuvos įsijungimą į krikščioniškų tautų šeimą. Lotyniškame užraše Mindaugas minimas kaip Lietuvos karalius. Nišoje - Rūpintojėlio skulptūra. Sienos viduryje - marmurinė lenta su koplyčios šventinimo metrika ir įrašu lotynų kalba. Už marmurinės lentos - bareljefinis Vilniaus ir Kauno miestų vaizdas su jiems būdingomis bažnyčiomis ir įrašu Vilnius-Kaunas. Toliau - Vytauto ir Jogailos skulptūros: Vytautas rankoje laiko Vytį.

Įėjus į koplyčią, dešinėje sienoje - Sibiro lietuvaičių maldaknygės paveikslas su įrašu lietuvių kalba: Marija, gelbėk mus! Toliau - Kražių skerdynių paveiksle vaizduojama bažnyčia ir prie jos mirštantis kražietis. Už jo - Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero ir unito kankinio Juozapo Kuncevičiaus paveikslai.

Koplyčią pašventino, altorių konsekravo ir pirmąsias šv. Mišias atnašavo Šv. Petro Bazilikos arkiprepozitas kard. R Marela; jam asistavo kun. Abromavičius ir kun. Narbutas. Šiose iškilmėse dalyvavo kardinolai - R Marela, Tralja, A. Samorė, J. Slipyj, arkivyskupai ir vyskupai - V Brizgys, A. Deksnys, F Marcinkus, diplomatai ir svečiai iš Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Kanados, Australijos.

Skaityti daugiau: AUŠROS VARTŲ KOPLYČIA ROMOJE

SPAUDOS APŽVALGA

Tarybinė spauda dažnai rašo religiniais klausimais ir mini tikinčiuosius. Už tai būtų galima pagirti, jeigu rašydama remtųsi tikrais faktais ir teisingai apžvelgtų dalykus. Deja, taip. nėra. Skaitant straipsnius apie religiją dažnai krinta į akis didelis tendencingumas, tiesos nepaisymas ir noras religiją suniekinti, tikinčiuosius pažeminti. Kad taip yra, nesunku įsitikinti.

„Moksleivis“ (1978 m., Nr. 5) straipsnyje apie Pabiržės vidurinės mokyklos ateistinio klubo veiklą rašo: Religinės tradicijos yra gyvos kai kurių ne itin išprususių vyresnės kartos žmonių sąmoneje <...>, religija - beraščių ir mažaraščių žmonių savybė, <...> išprususių tarp tikinčiųjų nėra. Kad čia pasakyta aiški netiesa, nesunku įsitikinti. Pažangios kultūros šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) milijonai žmonių laiko save tikinčiais, anko bažnyčias ir praktikuoja religiją. Tarp jų yra tūkstančiai garsių pasaulio mokslininkų (žr. Dr. J. Prunskis. Mokslas ir religija; Kurtua. Ką apie Dievą sako šiuolaikiniai mokslininkai). Ir mūsų pirmosios lietuviškosios knygos autorius Martynas Mažvydas, literatūros klasikai Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Maironis, Vaižgantas buvo ne tik tikintieji, bet ir kunigai. Argi jie beraščiai, neišprusę? Kad visais tais teiginiais sakoma netiesa, be abejo, geai žinojo ir „Moksleivio“ redakcija, bet vis dėlto juos spausdino.

Skaityti daugiau: SPAUDOS APŽVALGA