Karys 1968m. 3-4

Nors vietos vokiečių karinė valdžia neleido skelbti spaudoje pagrindinės konferencijos rezoliucijos, kur kalbama apie politinius lietuvių siekimus, bet po konferencijos Lietuvos Taryba pajuto po kojų daug tvirtesnį pagrindą. Imta veikti jau platesniu baru. Paskutiniąją konferencijos dieną dr. J. Basanavičius išsiuntė lotyniškai parašytą laišką popiežiui Benediktui XV, pranešdamas apie lietuvių konferencijos nutarimą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Rugsėjo 23 d. Lietuvos Taryba išsiuntė padėką Vyriausiajam Rytų karo vadui generalfeldmaršalui Bavarijos princui Leopoldui už duotą progą susirinkti visos Lietuvos atstovams į konferenciją sostinėje Vilniuje, aptarti savo tautos ateitį ir pareikšti norą atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Kartu prašoma patvirtinti Lietuvos Tarybą. Į šį raštą tuojau atsakė Lietuvos karinės valdžios viršininkas kunigaikštis Franz Joseph Fürst zu Isenburg - Birstein, kur pranešama, jog princas Leopoldas tvirtina Lietuvos Tarybą ir tikisi, jog ji, vadovaujama karinės valdžios, apsvarstys būsimos Lietuvos valdymosi ir ūkio pagrindus. Atseit, vokiečių karinė valdžia žiūrėjo į tarybą tik kaip į patariamąjį organą prie vokiečių valdžios. Tačiau Lietuvos Taryba ir toliau atkakliai siekia savo nusistatytų tikslų. Pavyzdžiui, spalio 20 d. tarybos prezidiumas kreipiasi į Vokietijos reichskanclerį, kartu ir į Bavarijos princą Leopoldą, pranešdami apie lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimą atstatyti nepriklausomą Lietuvą, prašo vokiečių okupacinės valdžios paramos užsibrėžtiems tikslams siekti, prašo, kad būtų leista susisiekti su Vokietijos vyriausybe ir lietuvių atstovybėmis užsienyje, kad Vokietijos vyriausybė sudarytų sąlygas Lietuvai nekliudomai siekti savo užsimojimų. Prie to rašto pridedamas labai ilgas memorandumas apie vokiečių daromas rekvizicijas, prievartinius darbus, krašte įsigalėjusį banditizmą, apie blogą vokiečių elgesį su gyventojais, sunkią mokyklų padėtį, beatodairinį miškų naikinimą ir kt. (P. Klimas, Werdegang, p.68-92).

Lietuvos Taryba, kad sustiprintų savo padėtį, stengėsi išgauti ir iš užsienio lietuvių savo pripažinimą, kaip vienintelės lietuvių tautos atstovės. Pirmiausia 1917 m. spalio 18-20 d. Stockholme įvyko lietuvių konferencija, kurioj dalyvavo įvairių kraštų lietuvių atstovai: iš Lietuvos — dr. J. Šaulys, iš Rusijos — dr. J. Alekna, M. Yčas, F. Bortkevičienė, St. Šilingas, kun. J. Tumas, iš Amerikos — dr. J. Šliūpas, iš Šveicarijos — kun. J. Purickis ir kun. K. Olšauskas, iš Skandinavijos — J. Aukštuolis, I. Šeinius (iš Stockholmo) ir J. Savickis (iš Kopenhagos). Dr. J. Šauliui padarius pranešimą apie Lietuvių konferenciją Vilniuje ir apsvarsčius susidariusią padėtį, Stockholmo konferencijos dalyviai priėmė ilgą rezoliuciją, kurios pradžioje pakartojamas pirmasis Vilniaus konferencijos nutarimo punktas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo su seimu Vilniuje, o toliau tarp daugelio kitų dalykų deklaruojama:

“2. Pranešame pasaulio valstybėms, kad ir istorinė Lietuvos praeitis ir demokratinis pasaulio vystymasis teikia Lietuvių Tautai neatimamą teisę sudaryti iš naujo suverenę Lietuvos valstybę.

3. Pasiremdami tuo, kad a) minėtoji Lietuvių Konferencija Vilniuje (rūgs. 18-22 d. 1917 m.) pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės; b) kad dar anksčiau Rusijoje tebegyvenančių Lietuvių sei-

Lietuvių konferencija Stockholme, 1917 m. spalio 18 - 20 d. (Lietuvos Albumas)

mas, geg. 27 d. - birž. 3 d. 1917 m. Petrograde buvęs, kuriame dalyvavo 320 atstovų, rinktų visuotiniu, lygiu, slaptu ir tiesiu balsavimu, tokios pat nepriklausomybės Lietuvai reikalavo; c) kad ir didžiuma lietuvių, Jungtinėse Šiaurės Amerikos Valstybėse gyvenančių, per savo seimus ir memorandumais Lietuvos nepriklausomybės reikalavo; d) kad kariaujančios valstybės skelbia tautų paliuosavimo principą,— pareiškiam pasaulio valstybėms šitą Lietuvos Tautos sutartinai reiškiamą valią, jog jau metas atnaujinti Lietuvos valstybė ir primename kariaujančioms valstybėms, jog jau metas proklamuoti Lietuvos nepriklausomybė.

Skaityti daugiau: VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS AKTO GENEZĖ

TRAUKIAMĖS IŠ LIETUVOS

VLADAS KIAUNĖ

1944 metai, liepos mėnesio pradžia. Aš dar savo tėviškėje — gimtame kaime. Maloniausias vasaros laikas, dienos ilgos, saulėtos, o įvairūs ūkio darbai skatina dirbti, gyventi ir pasitarnauti šeimai ir kraštui. Bet, jau dabar nebetas galvoje, kada nebetoli, Rytuos, girdisi patrankų gaudimas ir naktimis matosi gaisrų pašvaistės. Greit pasirodo ir bėglių nuo Zarasų,' Utenos ir Ukmergės apskričių. Matydamas tai, galvoji bei klausi savęs: — kada gi ir tau teks trauktis — bėgti? Didžiausia problema, kaip reiktų trauktis — vienam ar su šeima?

Pasilikti, žinau, kad negaliu, nes bolševikų jau 1941 metais buvau gaudomas išvežimui ir tik dėka staigaus vokiečių su rusais karo išlikau. Mano šeimos dalis jau yra labai nukentėjusi. Vyresnysis brolis, ūkininkas, buvęs Krekenavos šaulių būrio vadas, nušautas pačioje (1941 m. birželio 23 d.) karo pradžioje. Jo žmona, su mažais vaikais ir mano senutė motina, išvežti Sibiran. Kitas brolis suimtas Vilniuje, irgi išvežtas. Žinau gerai, kad pasigailėjimo ar malonės iš komunistų nelauk.

Plinta gandai, kad Vokietijos pasienyje pilna bėglių ir vokiečiai neįsileidžia jų Vokietijon. Del gausybės žmonių, ten badaujama, miršta maži vaikai dėl pieno ir maisto trūkumo. Stimpa gyvuliai dėl pašarų ir vandens stokos. Girdėdamas tokias kalbas bijausi atsakomybės prieš šeimą. kada jauniausias sūnus dar nei metų neturi.

Gandų, gandelių pilna, o tikrovės nieks nepasako ir nežino. Nutilo ir nebegirdėti lietuvių kalba pranešimų—žinių. Mūsų pogrindžio veiksnių išmintingas balsas nutrūko. Slaptoji spauda, kuri buvo anksčiau platinama, dingo ir likosi eiliniai be vadų, be žinios ir nurodymų. Aš su tikrove dar nesusigyvenu ir jokio sprendimo nedarau.

Skaityti daugiau: TRAUKIAMĖS IŠ LIETUVOS

PABALTIJYS VIKINGŲ ŽYGIAMS PRASIDĖJUS

Vikingų žygis jūra

Z. RAULINAITIS

Skandinavų sagose, aprašant vikingų žygius, dažnai yra minimas Rytų kelias — Austrvegr ir Baltijos kraštai, kartais — atskiros jų vietovės. Pabaltiju vienodai domėjosi ir švedai ir danai; ir vieni ir kiti jau nuo seniausių laikų lankydavo aisčių šalis tai piratų pasiplėšimo tikslais, tai prekybos, ar kolonijų ir atsparos taškų kūrimo reikalu, ar kitais svarbesniais jų valdovų politiniais tikslais. Švedai tų žygių metu turėjo progų daugiau pasireikšti, ypač slavų kraštuose.

Prekyboje, be kailių ir vergų iš Rytų, gintaras buvo vienas iš masalų, kuris traukė ir viliojo vikingus ir varingus į Pabaltijį. Dar gausus Žalvario amžiuje Jutlandijos gintaras, buvo jau išsemtas. Vikingai, gi, mėgo puoštis įvairiomis segėmis ir ypač apyrankėmis. Vienas apyrankės tipas, ypatingai vikingų mėgtas, buvo sidabrinė, įvijinė apyrankė, spurguotais galais. Šio tipo apyrankė kaip tik buvo tipingas Pabaltijo dirbinys.

Kai kurių tyrinėtojų yra manoma, kad VIII a. pabaigoje švedai galėjo turėti savų valdomų mokestinių sričių (Sysla) Prūsuose, o vėliau ir Kurše. Maždaug tais pačiais laikais jie kūrė savo gyvenvietes ir tvirtoves pietiniame Ladogos (Al-deigja) ežero krante. Staraja Ladoga vietovėje daryti kasinėjimai parodė, kad IX a. pradžioje, net iki XI a. vidurio, ten būta didelės švedų kolonijos vadinamos Aldeigjuborg. Iš jos kelias ėjo Volchovo upe į Naugardą-Holmegardą, iš kurio toliau, per Ilmenio ežerą, upe Lovat, kelias vedė iki pat Polocko. Iš ten jau nebetoli Dauguvos, Volgos ir Dniepro augštupiai.

Skaityti daugiau: PABALTIJYS VIKINGŲ ŽYGIAMS PRASIDĖJUS

KRAUJO AUKA

JONAS JAŠKAUSKAS

Sonetų miestas švenčia nepaprastą šventę. Nors dar ankstyvas rytas, bet žmonių pilnos gatvės. Visų veidai linksmi, kupini džiaugsmo, su nuoširdžia vienas kitam šypsena. Tai laisvės prašvitimo diena. Paskutiniai bolševikų driskiai, o su jais ir keletą vietinių subolševikėjusių lietuvių, bet daugiausiai kitataučių, kurie, misdami lietuviška duona, nenorėjo Lietuvai tarnauti, o įsigeidė bolševikinio rojaus, vakar vakare, išbėgo į Rytus ir miestas nuo jų apsišvarino. Nevien miestas liko nuo jų švarus: daug kam ir turtas buvo apvalytas. Vieni neteko arklių, kiti vežimų, o kai kas ir abiejų drauge, ar dar ko daugiau. Žmonės tačiau džiaugėsi, kad juos pačius paliko ramybėj, o nepaėmė pavažnyčioti, gi dėl arklio ar vežimo, tai tuščia jų, su laiku vėl viskas atsiras.

Elenutė, atsikėlusi anksčiau kaip paprastai ir papusryčiavusi, išėjo į darbą. Ji tebedirbo ligoninės raštinėj. Bolševikai daug tarnautojų pakeitė, bet ją paliko ramybėje, lyg būtų pamiršę. Išėjusi pusvalandžiu anksčiau iš namų, ėjo palengva dairydamasi į žmonių veidus, kurie po penkių mėnesių bolševikų priespaudos, šiandien buvo linksmi, it pajaunėję.

Pereidama turgaus aikštę, pastebėjo būrį žmonių skaitančius kažkokį plakatą. Norėdama sužinoti ką ten rašo, priėjo artyn. Tai buvo pirmasis Laisvos Lietuvos Sonetų Miesto ir Apskrities Karo Komendanto įsakymas. Jis sveikino gyventojus sulaukusius nušvintant laisvę, ragindamas ramiai laikytis ir visiem sąžiningai eiti pareigas.

Žmonės skaitydami negalėjo tverti džiaugsmu, ir vienas kitą sveikino su laisvės patekėjimu.

— Ir gražumėlis tų lietuviškų kareivėlių... Tai ne tie bolševikų driskiai, — džiaugėsi viena moteris.

— O kurgi juos matei? — pasiteiravo kita.

— Ogi, pilnas mokyklos kiemas. Aš kaip tik iš ten pareinu, — paaiškino pirmoji ir dar pridėjo: — bet neapsiėjo ir be aukų . . . Mačiam į ligoninę atvežė keturis sužeistus ... sako, ir užmuštų esą . ..

—Vargšeliai... Padėjo savo galvas už mūsų laisvę, — apgailestavo antroji moteris.

Skaityti daugiau: KRAUJO AUKA

“Pradžioje buvo Žodis”

VILIUS BRAŽĖNAS

Kelios mintys prie gen. prof. S. Dirmanto viešai tarto žodžio lapkričio 19 d. 1967 m. Čikagoje prie paminklo žuvusiems kovoje dėl Lietuvos laisvės, tilpusio KARYJE # 1, sausio mėn. 1968 m.

Anot to lietuviško grandinio, prigriebto dėl nepastabumo ir generolo nepasveikinimo: — “Ponas Generole! Jeigu mes, viršininkai, tarp savęs ginčysimės, ką gi tie eiliniai pasakys?! ..

Tad ir man, atsargos (net ne kadro) jaunesniajam leitenantui, nesutikti su generolu lyg ir nelabai tiktų, nustatyta tvarka. Ypač, kad brig, generolas Stasys Dirmantas yra dar ir mano buvęs profesorius.

Tačiau, kaip vyskupai, kunigai, seselės ir net pats popiežius nėra mums visiems autoritetai karinės strategijos ir Šiaurės Vietnamo bombardąvimo srityje, taip ir generolai, nebūtinai turėtų būti laikomi neklaidingais geopolitikos, psichologinio karo, šaltojo karo, ar politinės laisvės kovos klausimuose. Mano manymu, KARIO 1968 metų 1 nr. paskelbtoje kalboje gen. Dirmantas kaip tik daugiausia ir lietė tas sritis.

“Tokios mūsų dabartinės, neva, ‘kovos’ mūsų priešas nebijo”. Tiesa, kad dabartinės “neva kovos” nebijo, jei kova tik šokiais ir dainomis bei operų pastatymais apsiriboja. Tuos dalykus ir pats mūsų priešas pavergtoje Lietuvoje kol kas puoselėja ar bent toleruoja. Bolševikai net mūsų tremties dailininkams parodas suruošia. Tačiau, kita kalba yra su peticijomis, kongreso rezoliucijomis, demonstracijomis ir panašiomis, viešąją opiniją formuojančiomis, kovos priemonėmis. Jeigu priešas jų nebijo, kodėl tad bando jas stabdyti, kodėl puola ir šmeižia jų vykdytojus, kodėl siunčia savo agentus visuomenei suskaldyti, kodėl bruka “ryšius su kraštu” kaip priemonę pavieniams veikėjams burnas užčiaupti? Kodėl Amerikos liberalų spauda, TV ir radijas, sąžiningai einą Sovietų klapčiuko pareigas, taip nuosekliai nutyli ir slopina mūsų bandymus eiti su sava byla į viešąją opiniją? Kodėl Sovietai, jei ne tiesioginiai, tai bent per savo pusbernius Washing-tone, suparaližavo mūsų veiksnių veiklą iki tokio laipsnio, kad mes net bijomės viešai pasirodyti esą antikomunistai ir antisovietai ? (Turiu omeny “Gedulo Dienos” Spalio revoliucijos proga ir “Komunizmo teismo” ši vasarį skandalą.)

Skaityti daugiau: “Pradžioje buvo Žodis”

Kolizėjus ir maudyklės neapsaugojo Romos

BALTYS

Kalbant ar rašant apie prieš 50 metų įvykusį nepriklausomybės atstatymą, mūsuose užakcentuojama, kad savanoriai, sakytum, atėjo, kraštą nuo priešų išvadavo ir vėl dingo. Arba, 1945-52 metų priešokupacinis pasipriešinimas: — partizanų prisirinko miškuose ir iš ten jie vedė kovą, o paskui ir vėl dingo. Ir taip, nuolat kartojant, jau apsipratom su mintimi, kad atėjus metui, vėl kas nors susirinks, atstatys jau dabar lyg ir apspręstas valstybės sienas, o mums beliks tik suorganizuoti policiją judėjimui tvarkyti, demokratiniu būdu išsirinkti vyriausybę ir puoselėjant kultūrines vertybes, ramiai tęsti nepriklausomą gyvenimą.

“Oficialioji paminklo paskirtis, nusakyta jo pavadinime: — Prisiminti, pagerbti, bet kokiose aplinkybėse kovojusius, nukentėjusius ir kritusius kovoje dėl Lietuvos žmonių laisvės.” (S.D.). .

Tikiuosi, kad rasis kas pilnai nusakys platesnėje studijoje tautų ir valstybių nepriklausomybės išlaikymo pagrindinius reikalavimus nūdieniniam pasaulyje; trumpai gi tariant, prisimenam ir pagerbiam, ne vien kovojusius Nepriklausomybės atstatymo metais, prie Jezno, ar Radviliškio, ten kritusius, sužeistus, bet ir dėl Lietuvos žmonių laisvės aukojusius save, savo darbą, pastangas, nežiūrint kokiose aplinkybėse.

Paskutinis eksperimentas, 1967 metų birželio mėn. 5-10 dienomis, žydų arabų konflikte, klasiškai įrodė, kad pati viena kariuomenė, nežiūrint jos skaičiaus ir modernaus apginklavimo, be visos tautos dalyvavimo ir pastangų, negali pilnai įvykdyti jai skirtų uždavinių (žiūr. KARYS #9, 1967 m. “šešių dienų karas Artimuose Rytuose”). Ir mūsų pačių tautos istorija mus moko, kad vieningos visos tautos pastangos sutelktos vienam bendram tikslui duodavo lauktas išdavas. Trumpai žvelkime: šimtmetinės rusų okupacijos nusikratymas buvo visuotinų tautos pastangų išdava. Kad ir maža kultūrininkų saujelė, formavo nepriklausomybės atstatymo idėjas, atkūrė istorinę tautos nepriklausomybės praeitį; jų idėjas knygose ir laikraščiuose išspausdino spaustuvininkai, platino knygnešiai, visi skaitė ir kitus mokė rašto ir tie skleidė idėjas patys pramokę skaityti. Tuo būdu, tautoje išaugo supratimas reikalo būti nepriklausomais ir atėjus metui, “bet kur, bet kada, bet kokiose aplinkybėse”, bet kokiomis priemonėmis, kaip kas išmanė, kovojo, tą kovą palaikė ir aukojosi bendram tikslui — Lietuvos žmonių laisvei.

Skaityti daugiau: Kolizėjus ir maudyklės neapsaugojo Romos

AR TU ATSIMENI

P. Geišionis

Ar tu atsimeni tą klaikią naktį
Kada gyvenimas tulžim pavirto,
Kada tėvynė ašarom pasruvo,—
Kaip dalgė žolę — priešai mūsų brolius kirto?

Ar tu tą naktį dar meni,
Kai sau ramiai ir be pavojaus gyveni?
Ar tu prisimeni tą didį skausmą,
Kurį ir šiandien kenčia mūs tėvynė?

Kai blaško, tremia, srūva kraujas
Ir tuos, kurie ją niekina jos išsigynę?
Ar tu tiki, kad kelsis vėl ir bus laisva
Šalis gimtoji Lietuva?

Ar tu prisimeni grandis ant rankų,
Kai širdys pagieža, kerštu liepsnoja?
Maldaukime rankas sudėję dangų,
Kad atitolintų nuo mūsų tą pavojų.

Po tremtinio našta, miels broli, nepalūžk!
Kovotojų eilėj tu pirmas būk!
O taip! Prisimenu. Mačiau ne kartą . . .
Šiurpu! Kiek vargta, kiek kovota ir kentėta.

Iš kovos lauko nesitrauksim,
Kai tiek aukų ant laisvės aukuro yra sudėta.
Pirmyn! Drąsiau! Augštai iškelta vėliava.
Laisva ir vėl žygiuos tėvynė Lietuva.

LIETUVOS VALSTYBINĖS SIENOS

JONAS VASYS

Lietuviai yra labai humaniška, taiką mylinti tauta. Tą buvo pastebėję jau žilos senovės keliautojai, pirkliai, misijonieriai ir kiti svetimieji, turėję reikalų su baltais. Prūsai, sugavę svetimtaučius misijonierius, XII a. skelbusius jiems jų žemėje nepriimtiną mokslą, jų nežudė, tik išvarė, sakydami: “Išeikite, kad mūsų akys jūsų neregėtų, mūsų ausys negirdėtų”.

Priešai, tačiau, prūsus, sūduvius, jotvingus, galindus, latvius, lietuvius ir kitus baltus traktavo visai kitaip: organizuodavo į jų kraštus baudžiamuosius žygius, išžudydami gyventojus, išdegindami jų sodybas, kad net ir kur nors miškuose pasislėpę, neturėdavo galimybių beišlikti. To, gi, meto žygiai būdavo daromi krikščionybės vardan ...

Ir dabar mūsų kaimynų užmačios, baltų atžvilgiu, nė kiek nepasikeitę, tik šūkiai, kuriais jie dangstosi, yra kiek daugiau pritaikyti šiems laikams: rusai eina komunizmo vardu, lenkai — “nesugriaunamos” unijos atstatyti, vokiečiai — plėsdami erdvę “didžiajai” vokiečių tautai. . .

Iš kitos pusės, lietuviai, pilnai išlaikę per ištisus amžius humanistinius principus, stengiasi įtikti visiems kaimynams, pasitenkindami net labai suspaustomis sienomis, užmerkdami akis prieš faktą, kad buvę labai dideli baltų gyventi plotai jau baigia būti visiškai užimti rusų ir lenkų, šiais laikais jiems taip meistriškai naudojant genocidinius principus.

Tuo tarpu, mūsų draugai, čia turiu galvoje amerikiečius, nemėgsta mažų, ekonomiškai nepastovių valstybių. Po I Pas. karo Amerikos prezidento Wilsono sudarytoji komisija, Lietuvos reikalą išstudijavusi, nubrėžė gana įdomų Lietuvos sienų žemėlapį, kuris dar ir šiandieną yra vertas dėmesio.

Taigi, mes stovime prieš dilemą: mūsų kaimynai nesutinka matyti nepriklausomos Lietuvos jokiose, kad ir ankščiausiose sienose, kai mūsų draugai amerikiečiai norėtų Lietuvą matyti gerokai daugiau praplėstose, negu 1920 m., sienose. Tam jie turi gerą pagrindą. Lieka tik patys lietuviai, kurie priešo nesveika propaganda persiėmę, pamiršdami Lietuvos istoriją, baltų gyventus plotus, stengiasi patenkinti priešo reikalavimus, o ne savo, siekdami mažos Lietuvos.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBINĖS SIENOS

KARO LAUKO PAŠTAS

EUG. PETRAUSKAS

ĮVADAS

Imdamasis rašyti bent kiek apčiuopiamesni straipsnį apie Lietuvos Karo Lauko Paštą, veikusį Nepriklausomybės kovų laikotarpyje, turėjau pasinaudoti Susisiekimo Ministerijos Pašto, Telegrafo - Telefono Valdybos išleistu leidinėliu “Lietuvos Paštas 1918-1922 metais” (inž. K. Puidos redaguotu, Kaunas, 1922 m.). Be to, pasinaudojau Karo Technikos Dalių 1919-1939 m. dvidešimtmečio proga išleistu specialiu leidiniu, KARIO žurnalo straipsniais apie Nepriklausomybės kovas, o taip pat ir gyvųjų liudininkų prisiminimais.

Kadangi mūsų paštų veikloje yra labai maža žinių apie Karo Lauko Paštą, tad teko daryti analizę bei sprendimus iš žinių, surinktų paminėtuose šaltiniuose. Tad kiekvienas šio straipsnio skaitytojas teatsižvelgia į sunkumus, su kuriais teko šio straipsnio autoriui susidurti, ir tepalydi šias mintis kaip prisiminimus apie mūsų buvusį Karo Lauko Paštą.

ISTORINĖ APŽVALGA

Kiekviena kariaujanti pusė parinkdavo ypatingai ištvermingus vyrus, galinčius nugalėti fizinį nuovargį, alkį ir ligas. Ištvermė ir drąsa turėjo lydėti šiuos parinktuosius vyrus. Tie vyrai būdavo vadinami žinių bėgliais.

Dar prieš Kristaus gimimą graikų legenda apibūdino nežinomą žinių bėglį, kaip ištvermingiausią vyrą, per porą valandų sukorusį 42 kilometrų kelią iš Maratono mūšio lauko į Atėnus, atnešusį džiugią žinią savo valdovui, kad priešas yra sumuštas. “Mes nugalėjom”, buvo jo paskutinieji žodžiai ir jis krito negyvas nuo širdies smūgio. Taigi, skubi žinia buvo perduota gyvu žodžiu iš kovos lauko vyriausiam krašto valdovui, reiškia, įvyko veiksmas karo lauko apystovose ir žinia buvo perduota lyg ir pašto sąlygomis.

Jei dabartiniais laikais Olimpiniuose žaidimuose naudojamos estafetės — perdavimas lazdelės nuo vieno bėgiko kitam, ir t.t., tai tik vykdoma tas, ką senovėje graikai ir romėnai, išlaikydami greitį, vykdė, perdavinėdami skubias žinias savo valdovams. Dabar tai yra sportas, gi, anais laikais tai buvo žinių perdavimas, lyg ir paštas.

Dažnai kronikose užtinkame nurodymų, kaip lietuviai senais laikais, ypač žemaičiai, kariaudami sugebėdavo, tiek žiemą, tiek ir vasarą išnaudoti savo krašto topografines ypatybes — miškus, kalnus, upių slėnius, ar balas. Jie mokėjo ne tik išnaudoti, kas gamtos buvo patiekta, bet mūsų gausingų piliakalnių statytojai dažnai daug pridėdavo ir savo. Pastebimos tais laikais ir ryšių tarnybos užuomazgos: iš piliakalnių dūmai ir laužo šviesa, būgnai ir trimtų garsai. Ir anais laikais buvo jau įprasta vartoti pasiuntinius (pėsčius ir raitus), šauklius ir vyčius. Būdavo duodami garsiniai ir vamzdiniai signalai. Reiškia, būta tolygaus paštiniam susižinojimui organizuotumo.

Skaityti daugiau: KARO LAUKO PAŠTAS

GYVENIMO KAPRIZAI

(ATSIMINIMAI)

Kiekvienas Lietuvos Kariuomenės pulkas turėdavo savo metinę šventę. Ji nebūtinai sutapdavo su diena, kurią tas pulkas buvo suformuotas, — pulkus steigė ne iškart, o dalimis, kuopomis, batalionais, baterijomis ar panašiai. Šiaip ar taip, viena kuri pulko dalis turėdavo kokį nors ryšį su ta diena.

Savaime suprantama, tą dieną jokių užsiėmimų nebebūdavo. Kareiviai gaudavo pagerintą maistą, nors ir šiokią dieną tas maistas būdavo ir geras, ir jo būdavo pakankamai. Apie 10 val pulkas būdavo išrikiuojamas aikštėje, kapelionas atlaikydavo pamaldas, pulko vadas pasakydavo atatinkamą žodį ir kareiviai, praėję pro tribūną, būdavo nuvedami į kareivines. Vakare būdavo surengiami kariams pasilinksminimai — šokiai ar filmas. Šitaip, maždaug, atrodė tos dienos programa. Vieną tokią dieną atsimenu ir aš.

Kareivines mūsų pulkas turėjo viename apskrities mieste, kur dar rusų laikais stovėjo kavalerijos pulkas. Patalpų buvo labai daug, vietos niekam netrūko. Karininkai turėjo atskirą flygelį, didoką 3-jų aukštų namą, — jame buvo ir keletas ramovės kambarių su valgykla, svečių kambariu, kortom ir bilijardu lošti kambariai, skaitykla ir kita. Vienais metais, atėjus pulko šventės dienai, karininkų ramovė buvo ruošiama svečiam priimti.

Ramovės šeimininku tada buvau aš, todėl su keliais kareiviais tvarkiau kambarius taip, kaip nurodė pulko vado padėjėjas, mjr . T-K., šventės komisijos pirmininkas. Beveik užbaigus darbą, majoras pakvietė mane sulošti dar vieną partiją bilijardu. Tik pradėję lošti, išgirdome, vieną po kito, du šūvius. Metę viską šalin, išbėgome į prieškambarį, norėdami iš 2-ro augšto nusileisti apačion, iš kur pasigirdo šūviai. Mums dar prieškambaryje būnant, iš laiptų pro duris įgriuvo ltn. K., pulko budintis karininkas, ir pasakęs: “Mane peršovė B.”, čia pat suklupo ir mirė. Regis, adjutantas, ltn. G., nubėgo laiptais žemyn, kur rado ant grindų antrą lavoną, — tai buvo vyr. ltn. B. Štai tau ir pulko šventė!

Skaityti daugiau: GYVENIMO KAPRIZAI

ŽEMAIČIŲ KRIKŠTAS IR VYSKUPIJOS ĮKŪRIMAS

Varnių Pilietis

Tomo taikos sutartimi atgavę Žemaičius, Vytautas su Jogaila susirūpino žemaičių krikštu¹ir bažnytinės provincijos įsteigimu Žemaičiuose, tikslu užkirsti kelią ordino kėslams. Ta mintimi vadovaudamiesi, 1413 m. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Žemaičius, sunaikino senojo kulto šventyklą ties Medviagaliu (Medininkuose) ir dar keletą kitose vietose. Apkrikštydinę žemaičius, įkūrė ir parapiją,² kurią pavadino Medininkų vardu su parapiniu centru Varniuose. Parapijos aptarnavimui paskyrė dvasininkų (deja, tie dvasiškiai, ar kunigai nemokėjo lietuvių, ar žemaičių kalbos), kurie turėjo rūpintis tų žemaičių krikštu, kurie dar nebuvo pakrikštyti, jų dvasiniais reikalais ir šventovės statyba. Valdovai dirbo Žemaičiuose neilgai (tik vieną savaitę). Kad išvengtų netikėtumų, prieš išvykstant, Vytautas sušaukė seniūnus ir kunigus ir įteikė jiems raštus, su kuriais turėjo vykti į tas vietas, į kurias negalėjo nuvykti pats Vytautas. Rašte buvo pasakyta: “Tegul jums būnie žinoma, mano tėvūnai, kad turite sušaukti dar nepakrikštytus žmones pas šio rašto laikytojus, o šie, kaip norės, taip juos pakrikštys. Kunigams duokite valgyti ir gerti, taip pat jų palydovams ir arkliams. O nenusiženkite prieš mano, Didžiojo Kunigaikščio, valią, nes kas kitaip elgsis, sumokės savo kaklu”³).

Ar Medininkų parapijos kunigam pasisekė apkrikštyti iki 1417 m. visus dar neapkrikštytuosius žemaičius, sunku pasakyti. Jie darė viską, kas buvo įmanoma. Iš esamų davinių, gaunasi vaizdas, kad apsieita be incidentų.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ KRIKŠTAS IR VYSKUPIJOS ĮKŪRIMAS

Sovietų pažiūros į tautų išlaisvinimo karus

B. B.

Komunistų požiūriu, didžiausias žmonijos laimėjimas, tai sukūrimas socialistinės sistemos, panaikinant kolonistinę vergiją.

Tautinio išsilaisvinimo kovos būdu, Kremliaus valdovai šį išsilaisvinimo judėjimą ypatingai rėmė Korėjoje, Kuboje ir dabar Vietname. Šis “išsilaisvinimo” judėjimas buvo komunistų pagrindinis ginklas 1967 metais.

Sovietų Raudoniji armija susilipdė Revoliucijos metu. Leninas, Trockis ir kiti sovietų ano laiko vadai nepramatė “išsilaisvinimo” karų sovietų reguliariai kariuomenei remiant. Reguliari kariuomenė komunistų požiūriu turėjo būti “liaudies kariuomenė”, nes ano meto kariuomenė buvo laikoma fizine jėga krašto valdžiai išsilaikyti, kuri buvo “liaudies” valdžia. Komunizmo santvarką plėsti kituose kraštuose remiant karine jėga būtų priešinga skelbiamoms idėjoms, todėl turėjo būti naudojamos subversijos, įvairūs konfliktai ir net iki revoliucijos paties krašto viduje, kas atrodytų natūraliu politiniu pasireiškimu. Iš 1917 m. revoliucijos patirties buvo pabrėžtas ir pilietinis karas, kuris turėjo pasireikšti nemažiau veiksmingas už subversijas ir revoliuciją — beliko tik pritaikyt atitinkamam kraštui atitinkamą “išlaisvinimo” priemonę.

Tuo klausimu plačiai diskutuota antrame komintemo kongrese 1920 metais birželio mėn.: M. N. Roy ryškino neramumų kėlimo ir ūkininkų-žemdirbių judėjimo idėją; vadovaujant komunistams, toks judėjimas išplitęs visam krašte parengtų dirvą revoliucijai, arba pilietiniam karui. Leninui tai atrodė per ilgas kelias, jis pareiškė: “Komunistų partija turi vadovauti išsilaisvinantiems kraštams eiti tiesioginiai prie revoliucijos” (W. D. Jacobs Ph. D. — Mary-lando universiteto politinių mokslų profesorius, atsargos pulkininkas, išėjęs į atsargą 1953 metais. Citatos iš paskaitos, skaitytos 1967 metais Dalias universitete metiniam Pietvakarių srities sociologų kongrese). M V. Frunzė, bolševikų militarinių jėgų formuotojas, stipriai pabrėžė karinės jėgos iškėlimą, kuri pirmoje eilėje turėjo būti proletariato pažiba Sovietų Sąjungoje. Tas pavyzdys būtų patraukiantis “išsilaisvinimo” siekiančiuose kraštuose; revoliucijos laimėjimas būtų tikresnis, turint rankoje ginklą, negu plytgalius prieš ginkluotą policiją, ar buržuazinę kariuomenę.

Skaityti daugiau: Sovietų pažiūros į tautų išlaisvinimo karus

Pėstininkas ir šių dienų technologija

Šiandieninio mokslo ir technologijos pėstininkas kautynių lauke, atrodo, turėtų būti taip aprūpintas, kad jis būtų nenugalimas. Tačiau pėstininko padėtis yra nė kiek nepasikeitusi, nežiūrint milžiniškų technologinių prietaisų, mašinų ir įrengimų supančių pėstininką, kuris su šautuvu rankose, yra priekinėse linijose.

Kyla klausimas ne kuo pakeisti šautuvą, durtuvą, granatą ar kurį kitą pėstininko ginklą, bet kaip pėstininką įjungti į moderniškos technologijos organizaciją kad technologijos pažanga būtų pilnai išnaudota, kaip pėstininko kautynių įrankis. Pėstininkas vis dar tebestovi karo veiksmų teatre pirmaujančiam vaidmenyje, todėl ir siekiama paversti jį geriausiu ir pajėgiausiu kautynių lauko kariu.

Sunku pakeisti šimtmečiais nusistovėjusią pažiūrą, kad pirmųjų linijų kariai turi būti šauliai, kaip kad senovėje, ginkluoti kuokomis, jietimis, lankais, kardais, alebardomis, šių dienų pažiūrai pavaizduoti, daleiskim, kad kiekvienas kovotojas turi galimybę panaudoti kautynėse ugnį ir jos galingumą tolygiai kaip ir jo priešas, ir kad ši ugnis yra taip veiksminga, greita ir tiksli, jog jau 50 metrų atstume priešas neabejotinai būtų sustabdytas, arba neutralizuotas. Daleiskim kad ugnis yra tokia palanki ir galima taip valdyti, kad nuo vieno priešo kovotojo, kairiame sparne, pasekmingai būtų galima nukreipti į dešinį sparną, prieš puolantį priešo dalinį, trumpiausiu laiku, matuojamu sekundėmis. Be to, priedui, jei kovotojo pozicija būtų išlaikyta priešo nepastebėta ir jis galėtų, bet kokioje vietovėje, keisti pozicijų vietas greitai ir nepastebėtai, tai, visumoje, tokia pėstininko technologinė parama šių dienų kautynėse būtų ideali.

Skaityti daugiau: Pėstininkas ir šių dienų technologija

Tremties Trimitas

Redaguoja — š.P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wise.

ALGIRDAS BUDRECKAS

Auksinė sukaktis

Lietuva— brangiausias žodis,
Liepsnoki mūsų širdyse.
Mylėki kraštą savo bočių
Ir būk lietuviu visada.
     Istorija juk primena kas buvo,
     Privalom iš jos pasimokini.
     Turėjom bočių mes didvyrių,
     Šiandien yra diena juos prisimint.
Šauliai, didvyriai savanoriai,
Kurie nebojo nei mirties
Visi jie stojo gint tėvynės,
Dėl mūsų krašto ateities!
     Nepriklausomybės akto signatarai,
     Jie skelbė laisvę Lietuvos.
     Auksinę sukaktį dabar minim,
     Nuo pasirašymo dienos.
Stiprybę semkim iš didvyrių,
Nors ir gyvybę mums kainuos.
Būkim signatarais kenčiančios tėvynės,
Dirbkim dėl laisvės Lietuvos.

Čikaga, 1968 metai —
Nepriklausomybės Akto auksinį jubilėjų minint.

LAISVĖ TURI RŪPĖTI KIEKVIENAM

(Ištrauka iš š. Algirdo Budrecko pasakytos kalbos per S. Barcus radiją Vasario 16 proga)

Lietuvos geografinė padėtis per amžius lietuviams buvo nelemta. Nuo neatmenamų laikų mūsų kraštą nuolat puldavo kaimynai. Visų jų norai buvo mus užgrobti. Ir šiandien mūsų kraštas yra jų auka. Todėl, lietuvis nuolat kovojo dėl laisvės ir dabar jam lieka tą nelemtą pavergtojo dalią nešti.

Dabar ir vėl minime Vasario 16-tosios šventę. Ši šventė yra mums brangi, nes tą dieną lietuvis atgavo nepriklausomybę. 1968 metai mums lietuviams yra ypatingi, — minime 50 metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktį. Tai pusšimtis metų — Auksinis jubilėjus. Todėl laisvas išeivijos lietuvis su didžiausiu respektu mini ir švenčia šią sukaktį.

Vasario 16-tosios Aktas yra išdava mūsų tautos valios atkurti nepriklausomą Lietuvą. Nepriklausomybės akto signatarai buvo pirmieji šios valios išreiškėjai, o tos valios vykdytojai buvo mūsų garbūs šauliai, kariai ir savanoriai.

Minėdami šią mums brangią šventę turime prisiminti mūsų garbingus patriotus, kurie mums tą laisvę atkovojo ir pareikšti jiems didžią pagarbą, o tuo pačiu sustiprinti pasiryžimą eiti jų pėdomis.

Lietuviui, esančiam laisvajame pasaulyje, Vasario 16-tosios šventė turi būti brangiausia, nes mūsų broliui savoje tėvynėje šią šventę švęsti yra uždrausta. Todėl mūsų lietuvių išeivijoje, ši šventė turi būti minima susikaupimo ir pasiryžimo ženkle.

Lietuvos laisvė turi rūpėti kiekvienam laisvojo pasaulio lietuviui, todėl visi ja turime rūpintis, dėti visas pastangas, kad lietuvybė užsienyje neužgęstų, o ypač musų jaunosios kartos eilėse.

Visa kas įvyko ir kas šiandieną vyksta mūsų tėvynėje turi būti visam pasauliui žinoma, todėl kiekvienas lietuvis gyvenantis laisvajame pasauly privalo būti savo krašto ambasadorius.

Ne ideologinės partijos, bei jų įsitikinimai, bet tėvynės meilė ir jai prisirišimas turi vyrauti mumyse, o ta patriotiškumo liepsnelė turi rusenti ir neužgęsti kiekvieno lietuvio širdyje. Visa tai reikia skiepyti ir mūsų jaunimui, nes jis yra mūsų tolesnis ramstis. Todėl privalome savo atžalyną tinkamai paruošti ir dėti visas pastangas kad jis išliktų lietuviškas.

Lietuviai daug tūkstančių metų gyveno prie Baltijos jūros ir tos teisės niekas negali iš jų atimti. Šiandien Afrikos tautelės ir tos gauna nepriklausomybes, kurios niekad neturėjo nei savos valstybės, nei istorijos, nei kultūros . . . Todėlei, mes visam pasauliui skelbkime ir apeliuokime, o teisė ir teisingumas ras atgarsį.

Su šia švente, kartu švenčiame ir Lietuvos karalystės įsikūrimo minėjimą — 715 metų Lietuvos valstybinio gyvenimo.

Vien verkšlenimais dėl mūsų tėvynės laisvės netekimo mes daug ko neatsieksime ir nerasime daug draugų, bet labiau juos užimponuosime ir suįdominsime, jei jiems parodysime kaip sena yra mūsų tauta, jos valstybė, istorija, kultūra ir t.t. Šiandien daugelis Amerikos universitetų domaujasi lietuvių kalba ir ją net dėsto. Lietuvių kalba yra skaitoma motina daugelio kitų kalbų. Tuo istoriniu minėjimu atkreipsime dar labiau dėmesį ne tik viso laisvojo pasaulio, bet kartu įsigysime dar ir daugiau draugų.

MIŠKO BROLIO KRAUJAS NEVELTUI PRALIETAS

Jurgio Jankaus “Peilio ašmenimis”, trijų veiksmų drama, skirta 1918 -1968 metų sukakčiai paminėti, vyksta apie 1950-52 metus. Tada lietuvių tauta, priešindamasi ginklu rusų okupacijai, laukė, kada “Vakarai ateis pagelbon ...” Kai išlaisvinimo viltis nutolo, o ginklo kova pasidarė “paprastas žudymas, kuris nebe laisvę neša, bet gyvenimų sunkina...” kovojančių “galvosena pasikeitė”. Apsispręsta “užsidarinėti ir laukti. Ir neišeiti, nors ir kažin kas darytųsi. Laukti kentėjime. Laukti neteisybėje .. . Laukti aušros, kai naktis vis labiau temsta. Laukti, laukti...” Su prarastos vilties aimana “Visa tauta pavargo. Kaip našlaitė išvaryta į kelių, kuriam galo nematyti.” Bet žuvusieji nelygioje kovoje, iš nevilties agonijos, paskatina išlikusius keisti kovos būdų, eiti į “sunkesnę kovą... tikint, kad rytoj ateis šviesa, ateis laikas be išdavimo.” O dabar, eiti “... gyveniman per melų, per apsimetimų. Bendradarbiauti su melu ir pasilikti savo teisybės pusėje.” Kai miške slėptis pasidarė nesaugu, reikia eiti į apgaulingą gyvenimų, nes “... turim augti patys ir auginti savo vaikus taip, kad būtų kietesni už titnagų ir gudresni už velnių. Tada būsim gyvi ne kaip žmonės bet kaip tauta.”

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Šauliškuoju keliu

Minėdami Vasario 16-tos šventę, svetur gyvendami, lietuviai stovi prie kryžkelės, kur yra du keliai: vienas patogus lengvas eiti, tai nutautėjimo, o antras sunkus, tai lietuvybės. Mes šauliai esame pasirinkę ne lengvąjį nutautėjimo, bet sunkųjį lietuvybės ir aukos kelią. Todėl Vasario 16-toji atneša mums ne klausimą, kuriuo keliu eiti, bet negailestingą sąžinės sąskaitą, kaip tiesiai ir kaip tvirtai žengėme jau pasirinktuoju.

Tikrojo šauliškumo dvasia yra kovingumo dvasia, ir todėl pats pirmasis ir gyvybinis mūsų sąžinės sąskaitos klausimas yra šis: ar nepraradome atkaklaus ryžto, ar dar tebesame kovotojai, Tėvynės dvasios saugotojai ir Tautos kariai?

Pats likimas, pats gyvenimas šauliams uždėjo pareigą būti tautos aukuro sargais. Mes esame tautos aukuro sargais. Mes esame tautos dalelė. Tauta iš mūsų reikalauja tvirtų, darbščių, idėjinių tautiečių. Dėkime pastangas, kad tokiais būtume.

Kad Šaulių Sąjunga amžiais būtų gyva ir veikli, reikalinga į Sąjungą suburti jaunąją kartą ir įtraukti ją į šaulišką veiklą. O tą padaryti galima jeigu visi šauliai dės pastangas.

Tegul šie Lietuvos Nepriklausomybės 50-ji Metai būna atžymėti stipria šauliška veikla.

(Iš ČVDK šauliams aplinkraščio) Kuopos Valdyba

Dalis prisiminimų apie Sofiją Čiurlionienę

1929 metų pradžioje S. Čiurlionienė, V. Europos pavyzdžiu, ėmė organizuoti Lietuvos Mergaičių Bičiulių Draugiją (Amies de la jeune fille). Nuo tos draugijos įsisteigimo dienos, iki kol ją likvidavo bolševikai, ji pati jai pirmininkavo, o man teko būti valdybos nare ir atstovauti tą draugiją Lietuvos Moterų Taryboje. Be oficialių valdybos posėdžių, ar draugijos organizuojamų platesnių subuvimų, man dažnai tekdavo lankyti Čiurlionienę ar bent tartis su ja telefonu. Teko ją arčiau pažinti ne tik kaip gabią visuomenininkę, bet ir kaip nuoširdžią draugę. Be eilinių draugijos reikalų aptarimo (buvau jos sekretorė) su Čiurlioniene kalbėdavomės apie jos kūrybą (dažnai tai buvo apie “Dvyliką brolių juodvarniais skraidžiusių”), apie jos įvairius vertimus, apie darbą Lietuvos universitete, apie jos keliones, kurių metu ji dalyvaudavo Mergaičių Bičiulių draugijos ar kituose tarptautiniuose kongresuose. Kada 1930 m. važiavau į Tarptautinį Moterų Kongresą Vienoje ir sekančiais metais — į Augštąjį Mokslą Baigusių Moterų (University Women’s Clubs) suvažiavimą, JAV (Wellesley, New Yorke ir Bostone), Čiurlionienė, o ne kas kitas, padėjo man susirankioti visas tokių kongresų dalyvėms reikalingas informacijas apie Lietuvą, išmokė mane ten prisilaikomo etiketo, padovanojo man tautinius drabužius: —“Tik tu juos dėvėk kiekvienai progai pasitaikius ir tuo patrauk dėmesio mūsų Lietuvai!”

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajam Pasaulyje

— Lietuvoje buvusiųjų partizanų šaudymas tebevyksta. Jonavoje paskutiniu metu įvyko teismas Gineikiui, kuris iki šiol slapstėsi Lenkijoje. Jis buvo nuteistas mirti; nei kaltinamojo gynybos, nei apeliacijos teisme nebuvo žiūrėta.

— Lietuvoje naujokų ėmimas į karinę tarnybą tęsiamas ir pavasarį būna, neva, iškilmingos išleistuvės, kur partijos atstovai pasako kalbas, Vilniaus Aidų ansamblis padainuoja. Išvykstantieji jaunuoliai daro liūdną vaizdą, nes kariuomenėje jie turi išbūti 3 metus. Kariuomenėje jie būna blogai auklėjami, nieko neišmoksta, demoralizuojasi, virsta nenuoramomis, grįžus iš tarnybos, net ir partija nenori priimti juos į darbus.

— Leonas Černišovas, Montrealio “Ramovės” skyriaus pirmininkas, tragiškai žuvo Kanadoje.

— Kęstutis Kuraitis, iš P. Vietnamo nuvyko atostogų Australijon, į Sidnėjų. Išvykstant atgal į frontą, lietuviai jam suruošė gražias išleistuves. Jis yra marinų dalinyje ir įstojęs į karinę tarnybą savanoriu.

— Jonas Braškus, įstojęs savanoriu į JAV karinę tarnybą, jau daug kur buvo: San Domingo 11 mėn., Pietų Vietname 16 men., o paskutiniu metu išvyko į Pietų Korėją. Jis yra raketų specialistas, kilęs iš Čikagos.

— D. Vaiciekauskas, buvęs Paryžiuje uolus tautinių šokių grupės narys, dabar atlieka karinę tarnybą Prancūzijos kariuomenėje.

— Ltn. Algis Garsys, dabar yra P. Vietname, Khe Sanh bazėje, kurią komunistai nuolatos mėgina užimti. Apie jį labai plačiai aprašė “Waterbury American” ir Chicagos “Daily News”. Ltn. Garsys sukūrė šeimą 1966 m. Jis ir jo žmona Livija kovoja prieš komunistų užmačias, jų norą pavergti, kaip ir Lietuvą, taip ir kitas tautas. Jis rašo iš fronto prašydamas, kad visi vieningai kovotų ir palaikytų karius Vietname, neklausydami jokių koloborantų ar “taikos nešėjų”.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajam Pasaulyje

Kronika

Bostono LJS Nemuno tunto gerasis darbelis, 50 metų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, Vasario 16 proga

Bostono lietuvių jūrų skautijos Nemuno tunto vadovai pagerbė savanorį - kūrėją Vladą Baldą, kuris su broliais Stasiu ir Baliu 1919 m. stojo Panevėžio Apsaugos būrin ir kvietė jaunimą ginti laisvės. Vlado ir jo brolių pastangomis keli šimtai Lietuvos sūnų savanoriškai išėjo kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Vladas už narsumą pirmose Lietuvos kariuomenės kautynėse su bolševikais, ties Šėta, buvo apdovanotas, vienas pirmųjų, Vyties Kryžiumi.

Garbingam Lietuvos laisvės gynėjui, Vladui, Nemuno tuntas padovanojo nuotraukoms albumą, kurio viršelį puošia gražūs tautinių juostų raštai, Geležinis Vilkas ir Gedimino pilis.

Vladas buvo nuoširdžiai dėkingas už dovaną ir tiki, kad ateityje, sulaukę tinkamo momento, Lietuvos sūnūs ir dukros, su Augščiausiojo palaima, didžiu pasiryžimu ir drąsa sutraukys svetimųjų vergijos pančius.

Vladas ir jo du broliai (kurių jau nėra gyvųjų tarpe) buvo vieni iš pirmųjų iš dešimties, kurie sudarė Panevėžio Apsaugos būrio branduolį, iš kurio vėliau buvo sudarytas 4 p. pulkas ir Vladas buvo to pulko Mokomosios kuopos viršila. Jam teko kautis su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Vladas dabar eina aštuoniasdešimtuosius metus, dar jaučiasi stiprus ir normaliai išdirba savaitėje 40 valandų. Pažymėtina, kad Vladas be Vyties Kryžiaus dar yra apdovanotas Savanorio ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais. B. K.

— Gintautas Barauskas, studijavęs Italijoje, grįžęs į Čikagą pas tėvą, vasario mėn. išvyko savanoriu į JAV kariuomenę, į marinus. Dabar jis yra San Diego bazėje, Kalifornijoje, kur dirba vertėju ir žada lankyti Karo mokyklą.

Nemuno tunto tuntininkas Bronius Kovas įteikia dovaną pirmajam Vyties Kryžiaus kavalieriui Vladui Balčiui. Kairėje sėdi j.s. Povilas Jančaus-kas. Gintaro Čepo nuotr.

Ramovės New Yorko sk. v-bos ir KARIO štabo pasitarimas kovo 2 d. Iš k.: B. Balčiūnas, L. Tamošaitis, V. Alksninis, K. Jankūnas, Z. Raulinaitis, L Bileris, K. Urbšaitis, J. Zabelskis, J. Rūtenis. Nuotr. L. Tamošaičio

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1968m. 3-4 Turinys, metrika

VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS AKTO GENEZĖ