Partizanai: Istorija ir dabartis
 Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
 Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
 Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
 Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
 Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
 Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
 Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
 Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Redaguoja: kpt. Sim. Urbonas, Dom. Penikas, Br. Aušrotas ir St. Butkus. VYR. REDAKTORIUS KPT. SIM. URBONAS. Leidžia KARYS. Prenumerata: metams 4 dol., pusm.— $2.50, atsk. nr. 45c. Adresas: 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y., SpausdinamasTėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
Turinys
LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 METAIS
Juozas Mikuckis
Įsakymas keli tik žodžiai:
Lig paskutinio ginti gimtą sodžių!
Griaudimas uraganiškas tęsias ...
Nerimstam žemėj įsikasę. —
Mes matom Nemuną banguojant,
Kur rauda motina brangioji,
Kur vysta rūtos paliai taką ...
Ir... keliamės atakon!
Iš kur esi čion atsitrankęs?
Mes giname savus iš seno
Laukus, nes juos pureno
Vien mūs, tik mūsų rankos.
Kam milijonais tu keliesi
Prieš mažą panemunės kraštą?
Tau svetimi čia kryžiai pakelėse
Ir neišskaitomi audimo raštai.
Mes mylim samanotą grįčią,
Čia gimėm, čia mes augom
Ir šeimininkai mes tikri čia!
Ne skaičiuj mūs jėga, ne daugy!
Šauliai iššoko žvalūs,
Kryžiuojasi prožektorių liežuviai,
Raketų, tartum, karnavalas ...
Pirmyn, kas dar nežuvęs!
Įsakymas keli tik žodžiai:
Lig paskutinio ginti gimtą sodžių!
A. A.
Plk. Vladui Rėklaičiui
Chicagoje staiga mirus, jo brolius ir gimines nuoširdžiai užjaučiame.
KARIO Redakcija
DOMAS PENIKAS
Kaip šiame krašte, taip ir Lietuvoje pačiu gražiausiu metuose mėnesiu yra birželis. Deja, nuo anų siaubu ir liūdesiu prisimintinų dienų tas gražusis birželis Lietuvos istorijon bus amžiams įrašytas kaip siaubingiausias ir tragiškiausias.
Laisvajame pasaulyje pasklidę lietuviai, kurie yra gyvi liudininkai 1940 m. birželio 15 d. tragiškų įvykių, kiekvienais metais skaudžiais prisiminimais vėl pergyvena anuos skausminguosius mūsų tautai įvykius, sekusius nenutrūkstama grandine ir tebesitęsiančius iki šios dienos. Tai data, kada mūsų nepriklausomos valstybės sieną rytuose perriedėjo raudonojo siaubo tankų spiečius. Jiems įkandin masėmis plūdo piktais ir nedraugiškais aziatiškais veidais žmonės, kuriems buvo įsakyta ieškoti kaltininkų niekuo nenusikaltusiame krašte.
Be krikščioniškos etikos bei artimo meilės išauklėti bolševikiškieji pareigūnai žiauriuosius brutalios valdžios įsakymus pradėjo vykdyti skubotai ir negailestingai : nepraslinkus nė mėnesiui nuo raudonojo antplūdžio, tūkstančiai geriausiu lietuvių tautos sūnų sugrūdo į kalėjimus ir tamsius bei drėgnus rūsius, kad ten juos negailestingai nukankintų vien už tai, jog jiesąžiningai dirbo savo krašto gerovei. Ir taip ištisus metus tęsėsi Lietuvos rinktinių vyrų izoliavimas iš savosios visuomenės tarpo neva “liaudies priešų” priedangoje, kol pagaliau 1941 metais birželio 14—24 dienos mūsų kraštą paskandino didžiausiame siaube: užkaltuosegyvuliniuose vagonuose išvežė šaltajan Sibiran dešimtis tūkstančių žmonių, net nepasakant, už ką jiems tokia žiauri bausmė atiteko. Užplanavimas išvežti į nežinią 700.000 mūsų tautiečių bolševikiškiems budeliams tuo metu nepasisekė, nes Vokietijos diktatorius Hitleris birželio 22 d. savo draugui Stalinui smogė staigų smūgį. Bebėgdami iš mūsų krašto raudonieji okupantai, paliko žiaurius ir kruvinus savo pėdsakus: Rainių miškelis, Pravėniškis ir daug kitų vietovių kultūringojo pasaulio dabar žinomi Mažųjų Katynų vardu, kur šimtai mūsų paprastų darbininkų bei ūkininkų bolševikiškųjų budelių žiauriausiu ir šlykščiausiu bei saditiškiausiu būdu nukankinti.
Ištisus trejis metus mūsų tauta kentėjusi rudojo okupanto priespaudą, dar skaudesnį Golgotos kelią pradėjo, kai raudonasis siaubas, su pagelba apviltųjų vakariečių perbloškęs naciškąją Vokietiją, užplūdo antrukart mūsų kraštą. Dabar jau mūsų kraštui siaubinguoju birželiu virto ištisi metai. Nežmoniškiausiu būdu ir planingai tauta yra naikinama, apiplėšiama ir ištremiama iš nuo amžių savosios žemės. Jei šiuo metu, būkime tikri, mūsų tautos trečdalis nebegyvena savo tėvynėje, kasgi beliks dar po kelerių metų? Atsakymu gali būti tik viltis, jog laisvasis pasaulis, supratęs raudonojo slibino grobuoniškus ir žudikiškus kėslus, greičiau nusuks jam galvą, negu jis spės galutinai mūsų tautą praryti.
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
1830 M.
Šie keli puolimai, netrukę nė dviejų valandų, padarė priešui didelių nuostolių. Ištisi trys batalionai, sudarę jo dešinįjį sparną (C), iš viso 2.000 vyrų, liko paimti nelaisvėn, su trimis aukštesniais karininkais ir keturiolika žemesniojo laipsnio karininkų.
Tuo būdu priešas liko nublokštas iš miesto ir užėmė kitą poziciją iškilioje vietoje, priešingoje nedidelio upelio pusėje, netoli miesto, Ši pozicija buvo stipri ir pirmavo miestui ir visam antram upelio krantui. Gen. Sakenas tikrai būtų galėjęs ilgam pasilikti šioje pozicijoje, jei mūsų dešiniajam sparnui, pulkininko Kosso vadovaujamam, nebūtų pavykę persikelti per upelį aukštesnėje vietoje ir veikti į jo sparną. Susitvarkę savo naujoje pozicijoje, rusai pradėjo šaudyti į miestą. Atsiliepė ir mūsų artilerija. To susišaudymo metu pulkininkui Kossui pavyko persisikelti per upelį kiek aukščiau miesto, dešinėje. Tai įvykdyta nugriovus kelis gretimus trobesius ir iš šios medžiagos pastačius tiltą artilerijai persikelti. Pamatęs pavojų savo kairiajam sparnui, gen. Sakenas pasitraukė iš šios pozicijos, kurioje, kaip anksčiau sakyta, jis būtų galėjęs kurį laiką gerai laikytis, jei ne šis sparninis puolimas.
Trečią valandą rusai pradėjo trauktis keliu į Kauną ir taip nutraukė mums palankiausio pobūdžio kautynes, kuriomis prasideda svarbus mūsų kovų laikotarpis.
Šiomis kautynėmis mūsiškių jėgos įgijo didelių pirmenybių tiek strategijos, tiek taktikos požiūriu, ir davė gaivinančių didelių vilčių ateičiai.
Didžioji mūsų armija tuo metu buvo netoli Varšuvos. Ją sudarė stiprios jėgos, kurios Skyneckio vadovybėje laimėjo visas kautynes. Ten susidarė naujos kariuomenės dalys. Maistas ir pašaras kariuomenei nuolatos buvo teikiamas iš Varšuvos, nežiūrint kur mūsų armijos dalys bebūtų.
PLK. O. URBONAS
Vertimai visų mūsų šių įsakymų, nurodymų, instrukcijų, visi mūsų apskaičiavimai, tabelės ir kt. ėjo į Hinzes štabą. Jie įspūdingai atrodė, ir vokiečiai, matyt, buvo patenkinti. Keletą kartų man net pakartojo, kad dabar jie įsitikinę, jog mobilizacija rimtai rengiama. Aš kiekvieną kartą jiems atsakydavau, kad štabas daro ką gali, bet kadangi visa eilė mūsų pageidavimų ir reikalavimų nėra išpildyta, mes už pasekmes, už mobilizacijos pasisekimą neimam ant savęs jokios atsakomybės.
Paskutinis aktas . . .
Generolas grįš tik sekmadienio vakare (gegužės 14 d.) ar pirmadienio rytą. Turiu porą dienų šį Kubiliūno pasiūlymą apgalvoti. Mus siunčia į Rytų Lietuvą. Kodėl? Aišku, norima mumis nusikratyti. Kaune liks antrasis štabo viršininkas su visais įgaliojimais mobilizacijos ir šaukimo reikalais. Jo žinioje lieka ir komendantų Vietinės Rinktinės daliniai. Noroms nenoroms kyla baimė, kad tie komendantų daliniai gali būti panaudoti prieš nestojusius vyrus. O taip pat prisimenu ir žuvusį Beką, ir nužudytąjį metropolitą Sergejų. Tai vis pavyzdžiai biauraus gestapo darbo. Generolas būtų Vilniuje, vadinas, jis priverstas būtų važinėti, o ten kandidatai, ten įvairūs partizanai ... Išvados prašosi savaime . . . Nutaria niekam nieko nesakyti, palaukti generolo — jis nuspręs. Tačiau spręsti neteko.
Pirmadienio rytas štabe. Generolas, kuriam aš pranešiau su Kubiliūnu turėto pasikalbėjimo turinį, paveda man pranešti Kubiliūnui, kad jis norėtų su juo pasimatyti, nes kaikurios detalės jam esančios nevisai aiškios. Kalbu su Kubiliūnu asmeniškai. Jis žada parinkti laiką ir tuojau man pranešti. Tuo metu ateina štaban iš miesto vienas patarnavusis Vietinėje Rinktinėje karininkas ir man praneša, kad Vidaus Reikalų Vadyboje jau vykstąs naujosios Vietinės Rinktinės vadovybės posėdis. Tokį pat pranešimą gauna ir plk. Šova. Pavardės? Seniai mums žinomos: tai B., T., Š.
KARAS AR TAIKA 1952?
Šis klausimas yra kiekvieno stratego smegenyse, kuris šiandien yra užsiėmęs busimojo karo planavimu. Į jį atsakyti nėra jau taip lengva, bet kai kurie duomenys kalba už tai, kad šiais metais rusai karo nepradėsią.
Gerai informuoti šaltinai tvirtina, kad numatomoje ateityje sovietai karo nepradėsią. Šie šaltiniai galį klysti, nes rusai galį sukelti karą dėl tokio jautraus punkto, kaip Berlynas. Vienok, vyrauja įsitikinimas, jog sovietai dar toli ligi to, kad pradėtų puolamąjį karą.
Galima sakyti, kad Vakarai turi pakankamai šaltinių, iš kurių galima spėti, kaip toli rusai yra pažengę puolamojo karo pasiruošime. Kol kas tokie pasiruošimai tėra žinomi Vengrijos erdvėje, kur stiprinamos jėgos prieš Jugoslaviją. Tačiau tai dar nereiškia, kad Jugoslavija bus tikrai užpulta.
Pagal čia turimus techninius davinius sovietai neturi gerai parengtų atominei bombai nešti aerodromų ir, bendrai imant, visa spauda perdeda bolševikų pasiruošimą kariauti ir jų karines jėgas. Ypač daug įtakos į vakariečių nuomones turi tikslios žinios apie sovietų radaro tinklo įrengimą. Esą raudonieji yra labai toli atsilikę šioje srityje ir šis darbas toli nuo užbaigimo. Dar svarbiau, rusaineturį gerų naktinių naikintojų ir jie bijo naktinių bombonešių puolimų. Prileidžiama, kad sovietai tol nedrįs provokuoti karo ar patys užpulti, kol ši spraga bus užpildyta.
Laukiama, kad šaltojo karo ugnis ir toliau būsianti sutelkta prieš V. Vokietijos respubliką. Šios strategijos pasėkoje rusai stengsis net išprovokuoti Rytų ir Vakarų Vokietijos susidūrimus, neprileidžiant prie atviro karo. Bet augant vakarų vokiečių karinei jėgai ir įsigalint minčiai, kad Vokietija bus ilgam padalyta, vokiečiai patys galį iškrėsti “baiką” ..., taip rašo NEWSWEEK.
Butautas
JAM NEPATINKA AMERIKOS TVARKA. — KODĖL NĖRA ENKAVEDISTINIŲ SARGYBŲ PRIE ĮĖJIMŲ Į POŽEMINIUS TRAUKINIUS? — NEW YORKO VIEŠBUTYJE LAUKIA ATVYKSTANT AMERIKIEČIŲ ENKAVEDISTŲ.
Tai buvo 1945 metų vasarą. Ant denio vieno danų prekybinio laivo, plaukiančio vieno Amerikos uosto link, stovėjo jaunas 31 metų vyras. Jis dėvėjo sovietų aviacijos pulkininko leitenanto uniformą, o jo krūtinę puošė visa eilė ordinų, gautų kovose už pasižymėjimus ir už du sužeidimus. Dabar šis vyras atrodė susijaudinęs ir net kiek nusigandęs. Nejučiomis įsikibęs ranka į medinį laivo ramstį, jis sustingusiu žvilgsniu stebėjo artėjantį Amerikos krantą. Šis jaunas sovietų pulkininkas leitenantas, Vosylius Kotovas, be Sovietų Rusijos gyvenimo, beveik nieko daugiau nebuvo patyręs ir matęs.
Kada laivas pasuko į kanalą, Vosylius pamatė daugybę gražių namelių. Jis pagalvojo, kad jie priklauso, be abejo, augštiesiems, šio krašto biurokratams, kapitalistams ir spekuliantams. Kiek vėliau laivas praplaukė keltą, perkeliantį daugybę automobilių. Daugelyje jų, vietoje šoferių, sėdėjo puošniai apsirengusios amerikietės. Panašaus vaizdo niekuomet nepamatysi Sovietų Sąjungoje, kur automobiliais naudojasi tik komisarai, fabrikų direktoriai ir kiti augštieji valdžios pareigūnai. Jiems būtų gėda pasisodinti prie vairo, vietoje šoferių, savo vargšes žmonas. Na, o šios amerikietės, taip turtingai ir puošniai atrodančios, be abejo, galėtų, kad jų vyrai pasamdytų šoferius, jeigu tik jos to panorėtų. Vosylius nutarė, kad jos automobilius vairuoja vien todėl, kad parodytų savo savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo vyrų. Kotovas, dar būdamas Vengrijoje, buvo girdėjęs, kad Amerikoje moterys esančios labai galingos, turinčios didelę įtaką ir autoritetą. Todėl kada jos čia atkakliai žiūrėjo į Vosylių Kotovą, jis buvo kiek nusigandęs, nedrįsdamas joms nė nusišypsoti, kad neiššauktų jų pasipiktinimo ir neturėtų reikalo su policija ...
Purvinų rusiškų-bolševikiškų batų Lietuva trypiama jau nuo 1940 metų
Leonardas Žitkevičius
PARTIZANO MIRTIS
Broliai, žemę išpurenę,
Apraudojo arimus:
— Mielas broli partizane,
Ar sugrįši į namus?
Sugirgždėjo tik varteliai,
Ir išėjo jis tylus:
— Jei negrįšiu, grįš paukšteliai
Į pavasario šilus.
Grįš į lauką artojėliai,
Grįš į laisvę Lietuva. —
Ir sudundo arimėliai,
Ir nusviro jo galva ...
Už laisvę kritę kovotojai sapnuoja raitelius, kurie išlaisvins pavergtą jų Tėvynę.
M. V. Dobužinskis
“Radvilos Perkūno” operos scenos uždanga
DAILININKAS M. V. DOBUŽINSKIS
Žymus lietuvis dailininkas M. V. Dobužinskis iš JAV neseniai išvyko į Paryžių, kur dirbs savo mėgiamoje dekoracijų srityje.
Metislovas Dobužinskis yra vienaamžis su M. K. Čiurlioniu, gimęs 1875 metais Naugarduke. Jo motina buvo operos dainininke, o tėvas artilerijos generolas, labai išsilavinęs ir kultūringas žmogus, savo kilmę kildinęs iš senovės Lietuvos bajorų.
RUSAI DABAR BIJO KARO
Amerika labai griežtai reaguotų, jei tik Sovietai dar kartą, bandytų užblokuoti Berlyną. JAV armija reikalaus laisvo koridoriaus žeme ir tikrai siųs savo sunkvežimius ir karinius ešalonus. Tikima, kad dabar Rusija nenorinti karo ir del Berlyno nekilsiąs III-sis Pasaulinis Karas.
MARINAI LAIMĖJO
JAV ketvirtoji ginklų rūšis Marinai laimėjėo ilgai vestą kovą už svaresnį savo reikalų atstovavimą Jungtiniame štabe. Pagal Kongreso priimtąjį įstatymą J. Štabe dabar būsiąs ir Marinų atstovas. Kol kas jis būsiąs tik patariamuoju balsu.
ZONOS, ZONOS ...
Išilgai Bulgarijos Juodosios Jūros pakrantes sovietai įvedė 9-rių mylių karinę zoną. Į tą zoną įvažiuoti reikia spacialaus leidimo.
IŠEINA VANDENBERG’AS
Aviacijos Štabo V-kas gen. Hoyt Vandenberg’as šiuo metu sunkiai serga ir tikras dalykas, kad iš savo vietos turės atsistatydinti. Į jo vietą, greičiausia, būsiąs paskirtas jo pavaduotojas gen. Nathan Twining ar JAV Oro Jėgų V-kas Europoje gen. Lauris Norsted.
Į gen. Vandenbergo vietą tik todėl nepaskirs gen. Curtis LeMay, kad jis labai bloguose santykiuose su Navy ir Armija dėl savo teorijų apie strateginį bombardavimą. Le May idėjų nemėgsta ir NATO kraštai, kurie stovi už tai, kad jų teritorijas gintų stiprios žemyno jėgos.
(Tęsinys iš 3 nr.)
— Per kiek laiko surinksi žinias apie priešą?
— Per tris valandas, tamsta vade.
— Kiek padėjėjų nori?
— Užteks mūsų trijų: manęs, Gražučio ir Diržio.
Trinkūnui buvo malonu gauti tokį uždavinį. Jis seniai beturėjo tokių progų. Pasišaukęs savo draugus, Gražutį ir Diržį, tarė:
— Eisim žvalgybon, vyrai.
Tyliai čiuožė vakaris vėjas. Dangus buvo pilkas, debesuotas, niūrūs. Gerai turėjai įsižiūrėti, kad baltuojančio sniego paviršiuje galėtumei pastebėti per porą dešimčių žingsnių juoduojančius žemės lopus. Oras buvo kelių laipsnių šiltumo. Sniegas tižo, nuo stogų varvėjo vandens lašai, ir kojos klimpo į juodus žemės lopus, kurie kyšojo kaip salelės baltoje tirpstančio sniego jūroje.
Savo lauko sargybos buvo išslinkusios per kilometrą nuo Barvainių kaimo į priešo pusę, ir iki lauko sargybų linijos Trinkūnas su draugais ėjo be ypatingo atsargumo. Iš lauko sargybos viršininko jie sužinojo, kad iki šiol visiškai ramu, kad kuopos vadas liepęs jiems palaukti, kol jis pats ateisiąs. Kuopos vadas atėjo greitai. Jis rūpinosi po kelių valandų įvyksiančiu puolimu, ir neturėjo laiko galvoti apie savo nuovargį. Kareivių du trečdaliai ilsėjosi pakaitomis, o jis, valandą nusnaudęs, išėjo su savo ryšininkais į lauko sargybas. Reikėjo skubiai naudotis nakties tamsa ir kuo arčiau pritraukti visas jėgas prie priešo. Tik staigus ir sutelktas puolimas galėjo pasisekti.
— Jūs turite išžvalgyti visą tą tarpą, kuris yra tarp mūsų ir ano kaimo. Veikite visiškai slaptai, kad priešas nepastebėtų. Puolimo pradžiai aš paleisiu baltą raketą. Tada galite veikti savo nuožiūra. Pranešimus neškite į šią vietą per mano ryšininką Labutį, kuris drauge su jumis.
MIELAS IR BRANGUS KARY!
Savaitrašty DIRVOJ skaičiau žinutę, kad Tu esi pakliuvęs į sunkumus. Ta trumpa žinute mane jaudinančiai prislėgė, todėl ir rašau Tau šį laiškutį.
KARY, Tu Nepriklausomos Lietuvos simboli, argi taip puikiai sužibėjęs užgęstum, tuo pačiu aptamsindamas ir mūsų visų puoselėjamų Tėvynės išsilaisvinimo viltį! Ne, su Tavimi neprivalo taip atsitikti, Tuturi gyventi! Mes, kurie Tave skaitome ir kurie tik iš savo apsileidimo ligi šiol dar neskaitėme, privalome Tau įkvėpti drąsos, ryžto ir jėgos, kad įveiktum Tavo kelyje pasitaikiusius sunkumus. Juk dabar mes visi, laisvame pasaulyje išsiblaškę lietuviai, esame kovotojai savo pavergtos ir žudomos Tėvynės fronte. O Tu, KARY, esi mūsų organas, kurį visokiais būdais remti yra mūsų pareiga.
Visi žinome, jog lietuviškam spaudos žodžiui, netekusiam savos Tėvynės, egzistavimo sąlygos nėra lengvos, bet Tau, KARY, esančiam 50.000 pasklidusių laisvajame pasaulyje naujųjų tremtinių priešaky, tos sąlygos turi būti bent pakenčiamos. Už tą mažą $4 Tavo metinę prenumeratą mes nė namų nė automobilių nenusipirksime, bet, sąžiningai Tau ją sumokėję, Tavo gyvybę, esu įsitikinęs, tikrai išlaikysime. Jei ir to būtų maža, kreipkis į mus, po vieną kitą dolerį primesime ir virš prenumeratos. Tik gyvuok!
Giliai tikėdamas į Tavo gyvastį, linkiu Tau ištvermės reguliariai kas mėnesį lankytis pas kiekvieną lietuvį, kuriame Tėvynės laisvės atgavimo viltis dar nėra išblėsusi.
Tavo
Petras Matekūnas
Brooklyn, N. Y.
