_files/I-Laisve-1989-106(143)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji ............................................................. 2
Šviesesnės Lietuvos viltys
Puikybė prieš toleranciją
Kęstutis Girnius — Drama tebesitęsia (politinis komentaras) ........... 5
Skaitytojų žodis ...................................................... 7
Vytautas Skuodis — Lietuvos pogrindis ir Molotovo-Ribbentropo
slaptieji dokumentai ........................................... 11
Ričardas Mikutavičius — Sąjūdžio išpažinimas ......................... 21
Algimantas Gureckas — Nepriklausoma Lietuva ir Karaliaučiaus sritis .. 29
Vytautas Volertas — Lietuva ir išeivija: konkretūs darbai ir projektai 40
Adolfas Ramanauskas-Vanagas — Partizanų gretose (ištrauka iš
prisiminimų knygos) .................................................. 43
Juozas Kojelis — Sugrįžimas .......................................... 47
Zenonas Prūsas — Kodėl ukrainiečiai tyli? ............................ 50
Einame teisingu keliu (pokalbis su Arvydu Juozaičiu) ................. 58
Baltijos kelias ...................................................... 63
Juozas Ardys — Išeivijos susitikimas su Lietuva (Europos lietuvių
studijų savaitė) ............................................... 65
Juozas Baužys — Darbinga ir pozityvi LFB savaitė Dainavoje ........... 72
JAV vyriausybė pagerbia dr. V. Dambravą .............................. 78
Knygos ir leidiniai .................................................. 79
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1989 106(143)
VEDAMIEJI
Galima tikėti ar netikėti pranašais, bet reikia sutikti, kad yra žmonių, kurie, sekdami žmonijos istorijos raidą, nuoseklius įvykių pasikartojimus, savo jautria nuojauta neblogai pramato tautos ar žmonijos ateiti. Paprastai, žmonės nemėgsta klausyti tų, kurie nujaučia pavojų, bando įspėti prieš kylančių audrą. Geriausiu atveju įspėjimą pasiruošti galimai bėdai atidedama rytojui. Juk taip buvo ir 1939, kai Kazys Pakštas garsiai kalbėjo ir ragino rimčiau pažiūrėti į gresiantį pavojų mūsų valstybei. Jis davė ir konkrečių receptų, kaip galimus nuostolius sumažinti. Ar kas jo klausė? Priešingai, valdžios sluoksniuose privačiai buvo vadinamas ,,varjotu", o ,,tauta gali būti rami”.
Oskaras Milašius, kitų vadinamas dar ir mistiku, taip pat prieš Antrąjį pasaulini karą artimiesiems ne sykį kalbėjo panašiai. Jono Aisčio žodžiais, kuriam teko ne sykį su Milašium susitikti, Lietuvai gresia labai juoda ateitis, jos laukia tokia nelaimė, kokios nebuvo per visą jos praeitį. Pati tauta bus prie prapulties slenksčio. Tačiau Lietuva tą nelaimę pakels. Po to ji pasieks didelės garbės ir tautų pagarbos, dvasinės didybės, kokios neturėjo nei kunigaikščių laikais, kai valstybės ribos siekė Juodąją jūrų.
Skaityti daugiau: ŠVIESESNĖS LIETUVOS VILTYS
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio informacinio biuletenio ,,Atgimimas" 1989 liepos7 dienos numeryje buvo išspausdintas literatūros kritiko Alberto Zalatoriaus pokalbis su keliais Santaros-Šviesos atstovais. Kai kurios šiame pokalbyje pareikštos mintys skatina bent trumpai dėl jų pasisakyti.
Violeta Kelertienė, Lituanistikos katedros Illinois universitete profesorė, atsakydama į vieną pokalbio vadovo klausimą, teigia:„Mes, liberalų sparnas, visada didžiavomės, kad esame idėjų šaltinis. Kiti tegu renka pinigus, parūpina popieriaus Šapokos ,Istorijai’ ir t.t. Jie tai geriau sugeba, mums tai ne tiek įdomu. Mes generuosime idėjas, padėsime sudaryti planus, nubrėšime kontūrus..."
Atkreiptinas dėmesys, kad istorijos žodis yra išskirtas kabutėmis. Matyti, kad to gero projekto idėja nebuvo ,,generuota liberalų idėjų židinyje". Toji kai kurių Santaros-Šviesos vadovų nepakenčiama ir net niekinama Lietuvių Bendruomenė ir pačią istorijos perspausdinimo idėją iškėlė, ir tam reikalui pinigus rinko, ir spausdinimu pasirūpino. Tai pagirtinas veiklumas, nes ką gi reiškia idėją iškelti, bet jos nevykdyti? Tai tušti žodžiai, ir tuo didžiuotis nėra pagrindo.
Skaityti daugiau: PUIKYBĖ PRIEŠ TOLERANCIJĄ
Politinės padėties komentaras
Rugpjūčio 26 dienos Maskvos CK pareiškimas dėl padėties Pabaltijy buvo vienas griežčiausių Kremliaus įspėjimų Pabaltijo nepriklausomybės sąjūdžiams. Jame nebuvo apsieita be aiškių grasinimų tautos gyvybingumui. Tautos reakcija buvo labai rami. Jei savo pareiškime Lietuvos kompartija dar kalbėjo apie „realizmą", apie tai, kad Ribbentropo-Molotovo pakto pasmerkimas nepakeičia Lietuvos juridinio statuso, tai komjaunimo pareiškimas buvo gerokai kovingesnis. Jame nurodoma, kad TSKP CK pareiškimas destabilizuoja padėti ir kursto tautines aistras. Rugsėjo 5 Sąjūdžio seimo taryba vienbalsiai priimtame kreipimesi į Lietuvos žmones aiškiai pasakė, kad TSKP CK pareiškimas panašus į ultimatumą, po kurio gali būti panaudota prievarta, kad jis kupinas dezinformacijos, šmeižto, jame nesidrovima paneigti visuotinai pripažintą tautų apsisprendimo teisę. Sąjūdis pabrėžė, kad pernai prasidėję procesai dabar gali būti sustabdyti tik fizine jėga ir tik laikinai. Paprasti žmonės panašiai galvojo. Mokslo Akademijos filosofijos, sociologijos ir teisės instituto apklausa rodo, kad 93% visų Lietuvos gyventojų pritarė Baltijos keliui, 82% nepritarė TSKP CK pareiškimo tvirtinimui, kad esą LKP nepavyko sustabdyti neigiamų tendencijų pertvarkos procese.
Skaityti daugiau: DRAMA TEBESITESIA
Gorbačiovas, KGB ir ateizmas
Dėkoju už žurnalo „Į Laisvę" Nr. 105. Žurnalas man įdomus, ir, nežiūrint užimtumo, visada perskaitau nuo pirmos iki paskutinės raidės. Dažnai randu staigmenų, o kartais dėl žurnale išreikštų minčių turiu savo nuomonę.
Pavyzdžiui, dėl Gorbačiovo reformų. Jos pradėtos tikrai ne „Vakarų laisvės jėgos" įtakoje, kaip rašote vedamajame. Tiesiog po Stalino mirties komunistų partija palaipsniui atleidinėjo vadžias, kiekvienas naujas valdovas darė žingsnį pirmyn, norėdamas įsiteikti liaudžiai, ir įsitvirtinti valdžioje.
Gorbačiovas nebuvo išrinktas demokratiniu būdu. Įsitvirtinti valdžioje jam reikėjo save parodyti dar didesniu reformatorium, žengti dar vieną žingsnį pirmyn. Jis įvedė seniai reikalaujamą „glasnost", kas atrišo bumas. Ir čia visa šalis sujudo, iš visų pusių pasigirdo reikalavimai. Sibiras pareiškė, kad jų dujos, kaip iš pavergtos kolonijos, parduodamos Vakarų Europai, tuo metu, kai tikrieji tų gamtos turtų šeimininkai patys jomis negali naudotis, vargsta. Sutraškėjo Maskvos diktatūra ir kitose respublikose, pradedant Vidurine Azija, baigiant Moldavija, Kaukazu ar Ukraina.
Mums rūpi Lietuva, ir iškovojimai tikrai nuostabūs. Juk už trispalvę, Vytį ar himną KGB veždavo į Sibirą ar Gulago salyną. Dėl KGB, tai negirdėjau, kad to baisaus „komiteto" veiklą kas nors būtų apribojęs. Pakeitė pirmininką, pakalbėjo, bet, kiek girdėjau, kadrų ne tik nesumažino, o dar pridėjo. Mano nuomone, Maskva per KGB turi labai gerą informaciją apie vidinius Lietuvos reikalus, padėtį ir nuotaikas, ir dėl to, masių spaudžiama, nusileido, net pradėjo „remti" tautinį judėjimą, atseit, reikia vesti teisingą nacionalinę politiką, gerbti mažas tautas, o rusams, suvažiavusiems į Pabaltijį, liepia prisitaikyti, išmokti kalbą ir neiti į konfliktus su vietiniais gyventojais. Kas su tuo nesutinka, Maskva rekomenduoja išvažiuoti. Kai kas, iš tikrųjų, išvažiavo atgal į Rusiją.
Nenorėčiau sutikti su profesoriaus Kuzmicko tvirtinimu, kad ateizmas atvedė į hedonizmą. Buvo ir laisvojoje Lietuvoje ateistų, tačiau neteko girdėti, kad jie buvo pakrikusios moralės. Mano manymu, hedonizmas Tarybų Sąjungoje kilo iš komunistų išsigimimo, idealų nebuvimo. Gavę neribotą valdžią, žinodami, esą nenubaudžiami, vadovaujantys komunistai vogė, plėšė ir sukčiavo. Na, o ištvirkavimas lydi visus nusikaltimus. Ateizmas galėjo prisidėti prie pilno išsigimimo, bet nebuvo pagrindinė priežastis.
Gyd. A. Zaksienė,
Virš. Nazaretas, Izraelis.
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
ISTORINĖ APŽVALGA
VYTAUTAS SKUODIS
Šiandieną Lietuvoje turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų kas buvo tie nelemti slaptieji protokolai, kuriuos 1939 metais Maskvoje pasirašė TSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Molotovas bei Ribbentropas ir nuo kurių prasidėjo naujas ciklas visų mūsų tautos nelaimių, besitęsiančių jau visą pusšimtį metų.
Dabar dideliu laimėjimu reikia laikyti tai, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė jau nebeneigia fakto, kad 1939 metais jos pirmtakai ir tuometiniai Vokietijos valdovai slapto suokalbio pasekmėje pasidalijo laisvus Rytų Europos kraštus, įjungdami juos į savo politinių interesų sferas. Tačiau dabartinė TSRS valdžia ir toliau tebekartoja melą, kad Lietuva, Latvija ir Estija pačios pasiprašė būti prijungtos prie TSRS. Žiūrint iš šalies, tas melas dabar atrodo dar keistesnis ir kvailesnis. Juk visas pasaulis dabar žino, kad tas „pasiprašymas" įvyko po to, kada į Pabaltijo kraštus buvo įvesta daugiau kaip pusė milijono Raudonosios armijos kareivių. Kaip tas ,,pasiprašymas" įvyko, dabar nesunku parodyti ir įrodyti ir dokumentaliai.
Nežinau, kada išeivijoje buvo sužinota apie Molotovo-Ribbentropo pasirašytus slaptuosius protokolus ir susipažinta su jų turiniu. Lietuvoje iki 1975 metų apie tuos protokolus tikriausiai niekas nežinojo. Veikiant pogrindyje ir skaitant beveik visą Lietuvos pogrindžio spaudą, taip pat palaikant plačius konfidencialius ryšius, iki 1975 metų rudens man niekur neteko girdėti apie Molotovo-Ribbentropo slaptus protokolus, kurie apsprendė Lietuvos prijungimą prie TSRS jau 1939 metais.
Lietuvoje nedaug kas žinojo ir Sovietų Sąjungos ultimatumo, pareikšto Lietuvos vyriausybei 1940 birželio 14 dieną, turinį. Po jo paskelbimo jau sekančią dieną Lietuva buvo okupuota. Vyresnieji kalbėjo, kad 1939 metais, Vilniaus kraštą sugrąžinus Lietuvai, joje įsteigtos sovietų karinės bazės reiškė Lietuvos nepriklausomybės saulėleidį: „Vilnius mūsų, o mes rusų", — kartojo žmonės sunerimę.
_files/I-Laisve-1989-106(143)-3.jpg)
Vienas iš Tremtinių sąjungos mitingų šią vasarą. Fone matyti dail. Kęstučio Balčikonio Vytis.
Skaityti daugiau: Lietuvos pogrindis ir MOLOTOVO-RIBBENTROPO SLAPTIEJI PROTOKOLAI
RIČARDAS MIKUTAVIČIUS
Kun. Ričardo Mikutavičiaus straipsnis ,, Sąjūdžio išpažinimas" pasiekė redaktorių rugpjūčio mėnesi. Paruošus straipsni spaudai ir atidavus numerio medžiagą surinkti, redaktorius neseniai gavo iš Lietuvos žurnalo„Literatūra ir menas" rugpjūčio 5 dienos numerį 32 (2229), kuriame buvo atspausdintas tas pats kun. Mikutavičiaus straipsnis. Kadangi didelė dalis „Į Laisvę" skaitytojų ,,Literatūros ir meno" negauna, o straipsnis savo originaliomis mintimis ir stiliumi yra tikrai įdomus, buvo apsispręsta jį spausdinti ir čia. (Red.)
SĄJŪDŽIO KILMĖS BRANDUOLYS
Pastovėjus prie fasadinių, euforija išpuoštų Sąjūdžio triumfo arkų, laikas pažvelgti į šį lietuvių tautos fenomeną ir iš kiemo pusės. Tik iš ten galima pažinti ir atidengti Sąjūdį, suvokti jo reikšmę tautai.
Sąjūdį jau pažįstame, gyvename jo idėjomis, dedame į jį viltis. Ši politinė, intelektualinė, kultūrinė bei dvasinė struktūra vis plačiau ir galingiau skleidžiasi žaibiškai besikeičiančiame mūsų gyvenime. Todėl įvairiai svarstoma ne tik apie jo ateitį, bet ir apie kilmę. Samprotavimų, išvadų apie tai apstu. Vieni tvirtina, kad Sąjūdis grynai politinis judėjimas, politinė jėga. Kitiems atrodo, kad Sąjūdis — ilgai slopintos, merdėjusios tautos saviraiškos staigus proveržis, užtvenkęs kelią atgal į visišką tautinę pražūtį. Dar kitiems Sąjūdis — nepaneigiamas ,,atgimimų cikliškumo pasireiškimas". Pagal pastarąjį požiūrį Sąjūdis — tautos gyvybinių resursų dar vienas raiškus išsiliejimas, kurio dėka liovėmės „prievarta keliavę atgal" nepriklausomos valstybės idealo gesimo, tautinės pražūties, dvasinės degradacijos kryptimis. Šitokios nuomonės aptaria Sąjūdžio veiklą, bet ne jo kilmę. Būtina pabrėžti ir tai, kad Sąjūdžio suvokimui nepakanka priskirti vien politinės situacijos Tarybų Sąjungoje foną, tarsi tik jis būtų Sąjūdį pagimdęs. Sąjūdžio kilmė, laikas, vieta, asmenys yra tam tikros ontologinės tikrovės regimybė. Reiškia politinis fonas nėra Sąjūdžio lygties sprendimo būdas. Taip, Sąjūdis atspindi ir laiko tėkmę, ir jo dvasią. Tačiau visų pirma jis išreiškia tautos fenomeną, nes išryškina esminį ryšį tarp idealaus ir realaus, įsivaizduojamo ir esamo. Lietuvių tautos dvasia, istorijos tėkmės paliečiama, įgauna konkrečią formą bei turini ir jį išsako, tačiau prieš tai lyg kažkokiame žaizdre tyliai ir esmiškai išsigrynina, išsilaisvina nuo sąnašų ir tampa visos nacijos filosofija. Todėl Sąjūdžio suvokimui nepakanka kad ir didžių jo darbų suvestinių. Būtina vertikali Sąjūdžio kaip lietuvių tautos kultūros išsikerojimo analizė, kuri ir tegali atskleisti Sąjūdžio kilmę.
Skaityti daugiau: SĄJŪDŽIO IŠPAŽINIMAS
Kliūtis kelyje į nepriklausomybę:
NEPRIKLAUSOMA LIETUVA
IR KARALIAUČIAUS SRITIS
ALGIMANTAS GURECKAS
Nepriklausomybės sąjunga ir Persitvarkymo Sąjūdis Lietuvoje, o Lietuvių Bendruomenė išeivijoj paskleidė peticiją, kuri reikalauja, kad TSRS likviduotų Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes, išvestų iš Pabaltijo valstybių savo okupacinę kariuomenę ir leistų tų valstybių tautoms pačioms nustatyti politinę-socialinę santvarką Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
_files/I-Laisve-1989-106(143)-8.jpg)
LFB savaitė Dainavoje. Grupelė stovyklautojų su kun. A. Svarinsku prie pakelės kryžiaus. Nuotr. V. Maželio.
Lietuvoj šią peticiją pasirašė virš 1,4 milijono žmonių. Mes turbūt visi ją taip pat pasirašėm, tad tikime, kad jos reikalavimai ne tik teisingi, bet ir realūs, kad juos įmanoma įvykdyti.
Paskaita, skaityta 1989 rugsėjo 2 ateitininkų studijinio savaitgalio Dainavoje metu.
Lietuva su dideliu pasiryžimu veržiasi į nepriklausomybę. Gilėjanti Sovietų imperijos krizė turėtų sudaryti progų išsivadavimui. Juk Sovietų Sąjungoj ekonominė padėtis vis dar blogėja, ir nematyti net aiškaus plano, kaip šį smukimą sulaikyti ir apsukti atgal, kad imperijos ekonomika išvengtų visiškos katastrofos.
Dar gilesnė jos ideologinė krizė. Totalistinė komunizmo ideologija žlunga ne kokių nors pašalinių priešiškų jėgų užsmaugta, bet pilnai išryškėjus jos klaidingoms prielaidoms, pragaištingoms išvadoms ir pasibaisėtiniems rezultatams, pareikalavusiems milžiniško aukų skaičiaus. Neaišku, ar pasiseks rasti komunizmo ideologijos pakaitalą, kuris Sovietų imperiją išgelbėtų nuo subyrėjimo.
Skaityti daugiau: Nepriklausoma Lietuva ir Karaliaučiaus sritis
VYTAUTAS VOLERTAS
Šį pranešimą Vytautas Volertas skaitė šios vasaros Lietuvių Fronto bičiulių studijų ir poilsio savaitės metu Dainavoje.
Lietuvos padėtis yra nepaprastai paini. Ten narpliojasi du rūpesčiai — laisvinimosi ir ekonomikos. Lietuvos žmonės, taip pat Sąjūdis ir LKP, sunkiai orientuojasi, ko griebtis. Nors Sąjūdis slenka nepriklausomybės kryptimi, šiose sąlygose negali matyti tiesesnio kelio, nujausti gyvenimo tvarkymo būdo, žinoti, ko laukti ir kokios pagalbos prašyti iš išeivijos. Kasdien vis kitokioje aplinkoje ieškoma išeities ir kartais drąsiai bandoma aplinką keisti. Komunistų partija yra pasimetusi ir vos išsilaiko nebyrėdama.
Sąjūdžio žmonės — ir tai yra mano asmeniška nuomonė, sudaryta iš pokalbių ir įspūdžių, kurie tarp turistų įvairuoja plačia skale, — apie išeivijos politines pastangas žino nepakankamai. Vlikas jiems pasako mažokai, apie Altą beveik negirdėję, LB laiko išeivijos rėmais, bet kas randasi šių rėmų viduje, pilnai nesusigaudo. Vlikas būdavo niekinamas, pajuokiamas, o Sąjūdis, įvairaus galvojimo junginys, tam niekinimui yra beveik patikėjęs. KP apie Vliką žino daugiau. LLL su pasiaukojusių kankinių branduoliu, mūsų nepakankamai respektuojamu, Vliką vertina, nes prieš ką šmeižtais kovojo valdžia, tas jiems, valdžios kankintiems, buvo brangu. Vliko ¡taką jie turbūt pervertina.
Skaityti daugiau: LIETUVA IR IŠEIVIJA: KONKRETŪS DARBAI IR PROJEKTAI
Spausdiname dm ištraukas iš Adolfo Ramanausko-Vanago, paskutinio Lietuvos partizanų vado, užrašytų prisiminimų iš laisvės kovų laikotarpio. Užrašai sudaro 214 mašinėle rašytų puslapių, pavadinti PARTIZANU GRETOSE, I ir II dalys. Abidvi užrašų dalys mašinėle rašyto rankraščio forma neseniai buvo išleistos Lietuvoje Laisvės Kovų Archyvo. Rankraščio kopija buvo perduota Į Laisvę Fondui Jungtinėse Amerikos Valstybėse, ji dabar ruošiama spaudai ir bus išleista knygos pavidalu.
Knygai specialų įvadą apsiėmė parašyti dr. Kęstutis Girnius.
Verta pacituoti keletą sakinių apie autorių iš Lietuvoje išleisto leidinio:
,,...Kaip nurodo K. Girnius knygoje ,Partizanų kovos Lietuvoje',
1949 metų vasario 1 d. ¡vyko paskutinis didesnis partizanų vadų suvažiavimas, kuriame LLKS Tarybos pirmininku ir Ginkluotų Pajėgų vadu buvo paskirtas Žemaitis, o jo pavaduotoju Vanagas — A. Ramanauskas. Vyriausias partizanų vadas Žemaitis, sunkiai susirgęs, 1951 metais savo pareigas perdavė A. Ramanauskui. Partizaniniam judėjimui pasibaigus, A. Ramanauskas slapstėsi Alytaus apylinkėse, vėliau nelegaliai gyveno Kaune, kur ir buvo suimtas 1956 metų rudenį. Manoma, kad mirties nuosprendis A. Ramanauskui įvykdytas 1957 metų gruodžio mėnesį.
A. Ramanausko-Vanago ‚Partizanų gretose' šalia Juozo Lukšos-Daumanto ,Partizanų’ yra stambiausias žinomas rašytinis pokario kovų paminklas. Knyga teikia unikalios medžiagos apie žmones ir įvykius..."
SUSITIKIMAS SU SVEČIAIS IŠ UŽSIENIO
Kazimieraičiui nupasakojau apie savo kelionės rezultatus. Jis tuoj pat ėmė ruoštis kelionėn, nes susitikimui nustatytas terminas jau buvo priartėjęs.
Pradžioje su juo perėjau į savo vadovietę. Parūpinome pastoti, kuria Kazimieraitis turėjo važiuoti Alytun. Miestan jį nuvežė viena moteris, kuri tą pačią dieną sugrįžo ir man pranešė, kad Kazimieraitis svarbiais reikalais išvažiavo net Kaunan.
Tik vėliau paaiškėjo, kad Kazimieraitis Alytuje jau nerado tų asmenų, kurie norėjo su juo susitikti. Jie jau buvo išvažiavę Kaunan, nes Alytuje jiems buvo pasidarę „ankšta". Garibaldis Kazimieraičiui nurodė, kur juos Kaune bus galima susirasti. Čia paaiškėjo, kad Kazimieraitį susitikiman kviečia Prapuolenis ir Hektoras, kurie pogrindžio reikalais kaip repatrijantai buvo atvykę Lietuvon iš užsienio.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ GRETOSE
_files/I-Laisve-1989-106(143)-10.jpg)
Bangų nuzulintas akmuo, kurio tik viršūnė kyšo iš vandens. Prieš 45 metus čia nendrės neaugo,— buvo gražus paplūdimys.
JUOZAS KOJELIS
PO 45 METŲ SAVO TĖVIŠKĖJE
Lankiausi Lietuvoje šiais metais nuo gegužės 19 iki birželio 17. Turėjau daug išvyvenimų Kražiuose, kur lankiau gimnaziją, ir Kaune bei Vilniuje, kur studijavau humanitarinius mokslus, ir Kretingoje, kur mokytojavau. Bet vienas išgyvenimas išsiskyrė iš visų. Tai apsilankymas savo tėviškėje, Viekšneliuose, 5 km į pietus nuo Luokės.
* * *
Prisiminimai siekia 1944-jų metų vasarą. Gyvenau tada pas tėvus, laimingai ištrūkęs iš nacių kalėjimų. Rusų-vokiečių frontas buvo tuo metu sustojęs apie 20-25 km į šiaurės rytus nuo mūsų. Mūsų pusėje vokiečiai, anoje — rusai.
_files/I-Laisve-1989-106(143)-11.jpg)
Šią vasarą Dainavoje. Iš k.: L. Stepaitienė, B. Brazdžionis, J. Kojelis, S. Aušrotienė,S. Smalinskas, V. Aušrotas, S. Smalinskienė. Nuotr. V. Maželio.
Sulaukėme spalio 6-sios. Tą dieną nuo ryto žemė ir dangus buvo tarsi pritvinkę sunkios ir grėsmingos tylos. Niekas laukuose nedirbo, nors buvo pats bulviakasis, ir į bulvienojų laukus kvietė saulėta „bobų vasara". Net gyvuliai, paleisti į nušienautas pievas, prižėlusias atolo, buvo ramūs ir lyg kažko laukė. Danguje nepasirodė nė vienas rusų lėktuvas.
Nerimo stumiamas, pro klėtį ir sodo vartelius iš sodybos išėjau link Žiograkalnio. Tai kalnas, ne daug žemesnis už netolimą Šatriją , tik daug nuolaidesniais šlaitais. Viršūnė didesnės apimties ir plokštesnė, todėl Žiograkalnis sudaro ne kalno, o aukštumos vaizdą. Anomis dienomis čia rinkdavosi apylinkių jaunimas vasarų sekmadieniais į gegužines, o kartais pavasarininkai suruošdavo vaidinimus iš alksnių nupintose palapinėse.
Skaityti daugiau: SUGRĮŽIMAS
ZENONAS PRŪSAS
Sovietų Sąjungos ribose gyvena apie 49 milijonai ukrainiečių. Taigi maždaug 13 kartų daugiau negu lietuvių ir 30 kartų daugiau negu estų. Kai paskaitome spaudoje apie šimtatūkstantines demonstracijas Vilniuje, Rygoje ar Taline, gal kas pagalvojame: o kur ukrainiečiai? Tokiame Kijeve turėtų susirinkti mažiausiai milijonas. To nėra. Ukrainiečiai jei ir pademonstruoja, tai jų skaičiai daug mažesni. Bene didžiausios dvi demonstracijos buvo praėjusiais metais birželio mėnesį, sutraukusios 50,000. Bet tai buvo ne sostinėje Kijeve, o provincijos mieste Lvove, vakarų Ukrainoje. Šiaip susirenka tarp 200 ir 20,000. Kodėl tiek mažai? Yra daug faktorių, nėra vienos pagrindinės priežasties. Trumpa Ukrainos demografinė, geografinė, istorinė ir politinė apžvalga gal padės geriau suprasti situaciją ir gal palengvins spėliojimus ateičiai: ar vieną dieną ukrainiečiai irgi išeis į gatves kaip ir pabaltiečiai?
Demografiniai daviniai
Pasaulyje priskaitoma apie 52 milijonai ukrainiečių. Iš šio skaičiaus apie 37 milijonai gyvena Ukrainos respublikos ribose, o apie 12 milijonų kitose Sovietų Sąjungos respublikose. Pavyzdžiui, apie 2 milijonai gyvena Kazachstane. Beveik 3 milijonai gyvena už Sovietų Sąjungos ribų, iš jų 1.1 milijono Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir 0.7 milijono Kanadoje. Ypač Kanadoje ukrainiečių bendruomenė yra labai aktyvi ir įtakinga. Turi keletą atstovų Kanados parlamente ir daug svarbių pozicijų provincijų ir federalinės valdžios viršūnėse. JAV ukrainiečiai irgi veiklūs. Pvz., jie įsteigė savo kalbos ir kultūros katedrą Harvardo universitete anksčiau negu mes Čikagoje. Išleidžia daugybę laikraščių ukrainiečių ir anglų kalbomis.
Skaityti daugiau: KODĖL UKRAINIEČIAI TYLI?
Pokalbis su Arvydu Juozaičiu
Arvydas Juozaitis — jaunosios kartos Lietuvoje filosofas, Sąjūdžio pradininkas, jo ideologas, tarybos narys ir ideologiniams reikalams sekretoriaus pavaduotojas, Sąjūdžio žinių įsteigėjas ir redaktorius, sportininkas. Savo kelionės po Ameriką metu lankėsi spalio pradžioje Čikagoje. Jam ir jo žmonai Laimai viešint vaišinguose p. Jadvygos ir dr. Adolfo Damušių namuose, spalio 5 buvo sudarytos sąlygos šiam pokalbiui tarp Arvydo Juozaičio ir Į Laisvę redaktoriaus.
_files/I-Laisve-1989-106(143)-13.jpg)
Iš kairės: dr. K. Ambrozaitis, dr. A. Damušis ir Arvydas Juozaitis. Nuotr. I. Baužio.
Jūs esate vienas iš pagrindinių Lietuvos Sąjūdžio ir bendrai tautinio atgimimo minties formuotojas, ideologinio veido kūrėjas. Kas jus prie to privedė asmeniškai, kaip šis minties projektas perteikiamas tautai, kaip jis priimamas?
Nuo pat ankstyvo 1988 pavasario, kai Vasario 16 minėjimas buvo apipiltas tarybinės propagandos melu, manyje kilo milžiniškas pasipriešinimas ir noras radikaliai, atvirai pasakyti tiesą apie šį komunistinio režimo melą. Daugelis žmonių to melo nepriėmė, bet sunku buvo kažkam pradėti kalbėti tiesą. Nutariau surizikuoti, galvojau, kad tai bus mano įnašas pasipriešinimui prieš tarybinę propagandą. Vasario 16 minėjimo išniekinimas buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę. Galvojau, nereaguodami į tai, nebeturėsime ką iš tikrųjų beginti. Padariau pranešimą „Lietuva ir politinė kultūra" Dailininkų sąjungoje balandžio 20 ir automatiškai įsijungiau į Sąjūdžio kūrimo darbą, užsibaigusi birželio 3 steigiamuoju susirinkimu. Tad tas ideologinis Sąjūdžio veido kūrimas buvo susijęs su mano apsisprendimu daryti viską, kad kuo greičiau atsikratytume melo.
Kodėl būtent man teko tai daryti, aš nežinau. Manau, kad krikščioniškosios moralės akcentavimas, kuris man yra būdingas, ir istorinės tiesos įtraukimas į tos moralės argumentaciją Sąjūdžio veikloje, yra tiek visai tautai priimtinas, kad aš savo pažiūromis atitikau tam, kas visai tautai yra artima. Sąjūdžio ideologija tiesiog yra susijusi su tautos morale ir jos elementariausios tiesos nuojauta. Tad nieko tautai nebuvo primesta.
Skaityti daugiau: EINAME TEISINGU KELIU
Kiekviena šios vasaros diena Lietuvoje buvo pilna vis dar augančios vilties ir entuziazmo, pilna susirinkimų, mitingų bei naujų organizacijų steigimosi. Į vasaros pabaigą viską nustelbė ruošimasis minėti ir pats paminėjimas lemtingojo Stalino-Hitlerio suokalbio prieš 50 metų.
* Dėl šio suokalbio nepasiliko abejingas ir Vakarų pasaulis. Net ir JAV prezidentas George Bush savo pareiškime 1989.VIII.18 iš Baltųjų Rūmų Washingtone pasisakė prieš slaptuosius Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus ir jų pasekmes. Pareiškimo pabaigoje sakoma: ,,šios tragiškos datos paminėjimo dieną, vadinamą Juodojo kaspino diena, mes tvirtai palaikome visus kovojančius už žmogaus laisves ir tautų teises Rytų Europoje, o ypač trijų okupuotų Baltijos valstybių žmones". Gražūs žodžiai, kokius Washingtonas dažnai moka pasakyti, bet jie tik žodžiais ir pasilieka.
* Lietuvos miestuose ir miesteliuose rugpjūčio 22-23 dienomis vyko mitingai, susirinkimai, kuriuose buvo pasmerktas 1939 metų Stalino-Hitlerio paktas. Vilniaus Kalnų parko mitinge, organizuotame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, kalbėjo jo tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis: Prieš 50 metų prasidėjo paskutinysis šitos gražios žemės — mūsų žemės pardavinėjimas... Teises žmogui ar tautai duoda pati prigimtis... Neveltui vienas krikščionių filosofas aiškina, kad tautos — tai Dievo mintys, skirtingos, įdomios Dievo mintys. Ir kas gali pasikėsinti pakelti ranką prieš Dievo mintį?... Aišku, kad tiktai šėtonas".
_files/I-Laisve-1989-106(143)-14.jpg)
Vokiečių dienraštis ,,Die Welt" šių metų rugpjūčio 24 d. Nr. 196 savo vedamųjų skyriuje įsidėjo šią karikatūrą: Gorbačiovas su tankais nežino ką toliau daryti.
Skaityti daugiau: BALTIJOS KELIAS
Europos lietuvių studijų savaitė
Švedijoje, Gotlando salos rytinės pakrantės Katthamarsviko vietovėje, 1989 liepos 30 — rugpjūčio 6 dienomis vyko 36-toji Europos lietuvių studijų savaitė.
Šioje apžvalgoje bus bandoma ribotis specialiu šios savaitės charakteriu, būtent išeivijos susitikimu su Lietuva. Tikimasi, kad šitoks titulavimas nėra pretenzingas, nes jau pirmąją ELS savaitės dieną tiek atvykusių iš Lietuvos visuomeniniai kredencialai, tiek dalyvavimas Vliko pirmininko ir PLB atstovės, aiškiai rodė, kad tiek Sąjūdis, tiek kiti dalyviai iš Lietuvos bei išeivijos ruošėsi ne pripuolamam, bet gana išsamiam susitikimui viešoje ir ne sekliuzinėje atmosferoje. Ypač sudėtis iš Lietuvos atvykusios grupės dalyvių, apimančių visas Šiuo laiku reikšmingas politines sferas ir kitas valstybinės reikšmės funkcijas (ekonomika, kultūra, sveikata, politinis spektras ir t.t.) tik patvirtina, kad šis susitikimas nėra atsitiktinis. Paskutinės dienos atsisveikinimo pareiškimai ir bendras komunikatas prašosi išvados, kad svečiai atsaką išeivijoje rado patenkinamu. Padarytas kontaktas su plačia lietuvių išeivija, su Vliku ir PLB. Tikriausia daug kas manytų, kad išeivijos atstovavimas turėjo būti platesnis, bet prisiminus Vliko pretenduojamą mandatą atstovauti visus lietuvius, galima galvoti svečius gerai supratus, kad ateinančioje veiksnių konferencijoje šios savaitės rezultatai ir komunikatas palengvins veiksnių išsirikia-vimą ir padės abejones išsklaidyti.
Savaitės programą pradėjo dr. Kajetonas Čeginskas savo tinkamai įrėminta 35-kių ELS savaičių apžvalga. Joje buvo vaizdžiai atiduota duoklė ir įvertinti šios savaitės organizatoriai, pradininkai ir nuolatiniai darbuotojai — Lietuvių Fronto bičiuliai. Prof. Brazaičio žodžiai, tarti šių studijų savaičių steigime, tinka ir 36-tajai ELS savaitei. Steigiamoji konferencija apeliavusi į išeivius, kalbėjęs Brazaitis, „kad pasisavintų laisvojo pasaulio dvasią ir sykiu išlaikytų tvirtą tikėjimą nepriklausoma Lietuva, širdies šilumą Lietuvos praeičiai, o ypač ištikimybę tėvynės laisvės kovų sąjūdžiui ir jo dvasiai, pagarbą ir prisirišimą jos didvyriams, pasiryžimą atiduot jėgas Lietuvai, nors ir kaip ilgai tremtis užtruktų". Įvade prelegentas nuosekliai supažindino su visų studijų savaičių vedamosiomis mintimis. Šios savaitės visuomet buvusios organiška kovojančios ir kuriančios lietuvių tautos dalis, bet jos niekada nėra buvusios taip arti Lietuvos fizinės geografijos prasme kaip šiemet, kalbėjo K. Čeginskas. Ir niekad jose nesitikėjome tokio skaičiaus dalyvių ir paskaitininkų iš Lietuvos. Tai esą nauji laiko ženklai.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS SUSITIKIMAS SU LIETUVA
Lietuvių Fronto bičiulių studijų savaitė Dainavoje
Šią vasarą Dainavoje įvykusi 33-ji Lietuvių Fronto bičiulių studijų ir poilsio savaitė buvo gana gausi dalyviais ir įdomi savo paskaitomis bei simpoziumais. Prie jos pasisekimo, be abejo, prisidėjo ir patys Lietuvos įvykiai, atnešę ir į išeivijos tarpą naujo impulso ir naujų temų. Tad Lietuva ir su ja susiję klausimai išimtinai užpildė paskaitų ir svarstybų temas, o taip pat vyravo ir privačiuose pokalbiuose prie pietų stalo ar bevaikščiojant Spyglio pakrantėmis. Prie programos aktyviai prisidėjo ir Lietuvos lietuviai, dalyvavę savaitės metu ir labai teigiamai ją vertinę.
Jau net ir pats atidaromasis žodis buvo duotas Sauliui Galadauskui, jaunam Lietuvos Sąjūdžio ir ateitininkų veikėjui. Savaitės programos metu tas pats Galadauskas skaitė paskaitą apie Lietuvos jaunimo įnašą į Sąjūdžio veiklą. Išsamiai kalbėjo apie atsikuriančias Lietuvoje jaunimo organizacijas, jų specifines problemas. Kitą paskaitą Lietuvos Bažnyčios atgimimo tema skaitė kun. Ričardas Repšys, supažindinęs klausytojus apie sunkią Bažnyčios padėtį ankstesniaisiais okupacijos laikais, kada visomis priemonėmis buvo bandoma palaužti, ir dalinai pasisekė tai padaryti, daugelį kunigų. Jų ryšys su žmonėmis pasidarė negyvas. Tik kalėjimo kančios ir lageriai, kur lietuvių kunigai, susitikę kitų tautybių disidentus, atgijo dvasioje, sustiprėjo ir grįžo iš tremties pasiruošę kovai. Bažnyčia, ypač tikintis jaunimas, atgimė. Dabar tik reikėtų daugiau perspektyvinės įžvalgos ir programos ateičiai. Reikėtų keistis kunigais su išeivija, kurios kunigai — pensininkai galėtų dar dirbti pastoracinį darbą Lietuvoje, o iš Lietuvos atvažiuotų laikinai jaunesnieji.
Kun. Alfonsas Svarinskas savo paskaitoje kėlė dabartinės Lietuvos problemas, Bažnyčią, dvasinių vertybių stoką, ekologinius rūpesčius. Jis palietė ir prieš keletą dienų Gotlando saloje įvykusį susitarimą, atsisėdus prie vieno stalo su komunistų partijos ideologu J. Paleckiu. Kun. Svarinskas priešingas tokiam bendradarbiavimui, nes dar ne laikas ir dar negalima išskirti Lietuvos komunistų iš visos komunistinės sistemos. Jei KP eina kurti nepriklausomos Lietuvos, darosi baugu.
_files/I-Laisve-1989-106(143)-17.jpg)
Dainava. Į LFB stovyklautojus kalba tarybos pirm. dr. A. Šležas. Nuotr. V. Maželio.
Skaityti daugiau: DARBINGA IR POZITYVI
JAV vyriausybė pagerbė PLB valdybos vicepirmininką ir Baltų Unijos pirmininką Venezueloje dr. Vytautą Antaną Dambravą padėkos ir įvertinimo žymeniu — diplomu už „įžvalgias analizes užsienio reikalus liečiančiais klausimais Venezuelos spaudoje ir už nuolatinį ir tiesų gynimą laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių".
Amerikos ambasadorius Otto Reich savo sveikinimo kalboje pabrėžė, kad JAV ambasada yra laiminga, turėdama šiame krašte asmenį, buvusį Amerikos diplomatą, padariusį labai svarbų įnašą savo gabumais ir patirtimi. Jis sakė pagerbiąs asmenį, kurio linija visais laikais ir visomis sąlygomis buvo aiški ir tiesi. Specialiai atspausdintas padėkos ir įvertinimo diplomas buvo pasirašytas prezidento Busho paskirto Jungtinių Valstybių Informacijos agentūros direktoriaus Bruce S. Gelb.
Iškilmingas aktas vyko ambasadoriaus Otto Reich rezidencijoje, JAV Nepriklausomybės šventės proga sukviestame priėmime, kuriame dalyvavo arti tūkstančio svečių, jų tarpe Venezuelos prezidentas Carlos Andrės Perez, buvęs prezidentas dr. Rafael Caldera, vyriausybės ir parlamento nariai.
_files/I-Laisve-1989-106(143)-22.jpg)
JAV ambasadorius Venecueloje Otto Reich, antras iš kairės, įteikė žymenį dr. V. Dambravai. Kairėje ponia Reich, vidury dr. V. Dambrava, toliau U. Dambravienė, G. Farmer.
ŠIMTAS METŲ „VARPUI” (1889—1989)
Didžiulis 264 psl. Varpo žurnalo 24 nr. atžymi šią reikšmingą lietuviškosios spaudos gyvenime sukaktį. Varpo puslapiuose per visą šimtmetį atsispindėjo vis naujai iškylančios lietuvių tautos, valstybės bei visuomenės problemos.
Jei anais laikais, minėdamas Varpo dešimtmetį dr. Vincas Kudirka rašė: ,,Kiek per tą dešimtmetį nuplaukė Nemunu vandens, kiek atsidūsėjimų iš lietuvių krūtinių atsiliepė kalėjimuose, kiek mūsų dorų vyrų pavirto į minkšta-duonius!..'', tai dabar redaktorius Antanas Kučys rašo: ,,... O dabar jau ir šimtas metų! Kilome ir kritome, džiaugėmės savo darbo vaisiais ir savo akimis matėme jų naikinimą. Patyrėme laisvės palaimą ir žiauriausios priespaudos metus. Nepaženklintais kapais nuklojome Sibiro tundras ir savo žemės miškus bei laukus. Kokie buvo laikai, taip į juos atsiliepė ir Varpas, bet vis ragindamas siekti tų pačių idealų..."
Numeris įdomus ir vertingas straipsniais, nesustingusiais vien tik savosios istorijos prisiminimuose, bet liečiančiais ir nagrinėjančiais dabartines politines problemas, žvelgiančiais į ateities Lietuvą. Straipsnių autorių tarpe sutelkti įvairių pažiūrų asmenys. Tai redaktoriaus nuopelnas, suteikiant žurnalui platesnę bazę, kuri ypač šiam sukaktuviniam numeriui tinka.
Skaityti daugiau: KNYGOS IR LEIDINIAI
Lieuvoje speciali komisija, veikianti prie Lietuvos Mokslų Akademijos, renka duomenis apie Sibiro tremtyje, kalėjimuose ir lageriuose be kaltės atsidūriusius Lietuvos gyventojus ir apie tuos, kurie tame genocido pragare mirė ar buvo nužudyti. Renkami duomenys ir apie tų nusikaltimų vykdytojus. Sudaryta komisija tiems nusikaltimams tirti jau iškėlė eilę baudžiamųjų bylų.
Žinantieji išeivijoje apie išvežtuosius, tremtinius ir žuvusius prašomi atsakyti sekančius klausimus:
Nukentėjusio pavardė, vardas; gimimo data ir vieta; socialinė padėtis iki arešto ar trėmimo; kur ir kada suimtas, ištremtas; ištrėmimo ar įkalinimo vietos; ar palaikė ryšius su Lietuva; ar grįžo ir kada Lietuvon; trukdymai grįžimui ir apsigyvenimui; mirimo data ir vieta; jei rehabilituotas, kada; kitos žinios. Laiškus su šiais atsakymais siųsti: Dr. Mečys Laurinkus, MA Sociologijos ir teisės institutas, 232600 Vilnius, Mičiurino g. 1/46, arba Vytautas Skuodis, Lithuanian Research and Studies Center, 56th St. and Claremont Ave., Chicago, IL 60636. Siunčiant laiškus į Lietuvą, jų kopijas prašoma prisiųsti ir p. Skuodžiui į Lituanistikos tyrimų ir Studijų centrą.
Šeštasis Mokslo ir kūrybos simpoziumas įvyks Čikagoje ir Lemonte 1989 lapkričio 22-26 dienomis. Organizaciniam simpoziumo komitetui vadovauja Leonas Maskaliūnas, simpoziumo tarybai — Albertas Kerelis, o mokslinės programos komitetui — prof. Rimas Vaičaitis. Buvo sudaryta įvairių mokslo ir kultūros sričių sekcijos, kurių vadovai ir talkininkai nustatė paskaitų bei pranešimų temas. Bus nagrinėjami klausimai nuo kompiuterių technologijos iki religijos, nuo griežtųjų mokslų iki meno ir muzikos.
Skaityti daugiau: MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMAS
Fotografinė kopija 
BOX 
