Laisvės kovų archyvas 7 T 1993m.

Septintasis žurnalo numeris skirtas Žemaitijos rezistencijai. Šio regiono ypatumus nulėmė keletas faktorių: čia ilgiausiai išsilaikė vokiečių okupacija, čia buvo susikūrusios ypač stiprios LLA Vanagų (VS) struktūros; sovietams okupavus Lietuvą daugelis jiems vadovavusių karininkų pasiliko ir ėmė vadovauti naujai pasipriešinimo bangai. Žinoma, keičiantis sąlygoms, turėjo keistis ir pasipriešinimo taktika, strategija. Priklausomai nuo to keitėsi partizanų junginių struktūra. Žemaitijoje galima pasekti tą kaitą: LLA Vanagai — Žemaičių Legionas — Žemaičių apygarda. Žemaičių Legioną, įkurtą LLA vadų, J. Kubiliaus, J. Eidimto ir kt., matyt, galima sąlyginai laikyti pereinamąja struktūra. Po jų arešto nuo 1945 m. rugsėjo mėnesio Ž. L. ėmė vadovauti J. Semaškos — Liepos, Rikio štabas, jo pavaduotoju paskirtas Š. Jazdauskas, štabo viršininku — Vl. Kučinskas—Ipras. Šis štabas bandė sujungti 10 Žemaitijos apskričių: Telšių, Šilutės, Mažeikių, Kretingos, Tauragės ir kt. Šiose apskrityse buvo įkurti štabai, LLA pavyzdžiu organizuojamos OS ir VS struktūros.

1946 m. kovo 15 d. Z. L. vadas Liepa užmezgė ryšius su Vilniuje veikusia Lietuvių Tautine Taryba, vad. J. Noreikos — gen. Vėtros. Pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo sujungti visas potencialias pasipriešinimo pajėgas. Tačiau ši organizacija nedaug tenuveikė: buvo planuojama Lietuvą padalyti į 4 apskritis, sudaryti karinę ir politinę vadovybę; buvo išleista keletas instrukcijų, atsišaukimų, kuriuose atsispindėjo organizacijos programa. 1946 m. kovo mėn. buvo sunaikintas LTT branduolys, suimti J. Noreika, S. Gorodeckis ir kt., o balandžio mėn. — suimti 32 Z. L. vadai, ryšininkai (tarp jų J. Semaška, VI. Kučinskas ir kt.).

1946 m. gegužės mėn. Žemaitijoje atkuriamas štabas, kuriam vadovavo F. Ašoklis — Vilkas (jis buvo ir J. Semaškos štabe). Štabo viršininku skiriamas V. Ruzgys — Margis, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku — Br. Staliūnienė — Vyšnia. Matyt, tada imtas naudoti pavadinimas „LLA Žemaičių apygarda“. Į šį karinį vienetą įėjo 5 rinktinės: Šatrija (Telšių a.), Alka (Mažeikių a.), Kardas (Kretingos a.), o taip pat Lydžio (Tauragės a.) ir Rasos (Raseinių a.) rinktinės, kurių pagrindu po pusmečio susikūrė J. Kęstučio apygarda.

1946 m. rugsėjo mėn., areštavus F. Ašoklį ir Br. Staliūnienę, nauju apygardos vadu tapo K. Antanavičius, jo pavaduotoju — P. Antanavičius, organizaciniam skyriui ėmė vadovauti buv. štabo narys V. Ruzgys — Margis, Algimantas, Algis; štabas pasipildė dar dviem naujais nariais: K. Malakausku — Bimba ir vokiečių majoru Viliu. Jiems vadovaujant galutinai susiformavo Žemaičių apygarda —ją sudarė 3 rinktinės, suskirstytos į kuopas, suformuota (pagal galimybes) rinktinių ir kuopų vadovybė.

1947 m. pavasaris ir vasara — tai kritinis laikotarpis Žemaičių apygardai. KGB, savo agentų, esančių kiekvienoje kuopoje, pagalba, rengė sėkmingas operacijas vieną po kitos. 1947 m. balandžio mėn. vienos tokios operacijos metu visiškai buvo sutriuškintas apygardos štabas, dislokuotas Plungės apyl. Per keletą 1947 m. mėnesių apygardos ribose žuvo 200 partizanų, buvo suimta 650 asmenų (tarp jų — ryšininkai ir rėmėjai).

1947 m. balandžio—gegužės mėn. Žemaičių apygardos štabas suskilo: apygardos vadais pasiskelbė 2 asmenys: Šatrijos rinktinės vadas K. Juozaitis — Meteoras ir J. Vygantas — Ivanauskas. Abu sudarinėjo štabus, konfliktas gilėjo. Šia situacija netruko pasinaudoti KGB: agentų pagalba buvo sužaista kombinacija, kurios pasėkoje K. Juozaitis nušovė J. Vyganto štabo operatyvinio skyriaus viršininką Tomkų, o po to partizanai sunaikino visą K. Juozaičio štabą — M. Lukauską, Pr. Lukauską, Vasiliauską ir Juozaičio žmoną.

1947 m. spalio mėn. J. Vygantas — Ivanauskas išvyko į Vilnių susitikti su „BDPS“ vadovybe (KGB iniciatyva). Bebūdamas Vilniuje, jis „savo“ iniciatyva išleido apygardai keletą instrukcijų, kuriose buvo įsakoma keisti kovos taktiką, t. y. persiorganizuoti pasyviam pasipriešinimui.

Matyt, tolesnis Ivanausko panaudojimas buvo netikslingas, nes 1947 m. spalio mėn. jis buvo areštuotas (taip pat ir visi jo štabo nariai).

Tokiu būdu Žemaičių apygarda liko be vadovybės ir tokia padėtis tęsėsi iki 1948 m. pavasario, kol Kęstučio apygardos vadovybės iniciatyva buvo pradėtas atkuriamasis darbas.

Apygardos vadu buvo siūloma tapti mjr. A. Milaševičiui, tačiau įkūrus Jūros sritį pastarasis tapo jos vadu. Žemaičių apygardos vadu tapo VI. Montvydas — Žemaitis, Etmonas, Algimantas, Dėdė, Virškalnis, Arūnas, jo pavaduotoju — N. Keršys — Napoleonas, Švogeris, Margis; štabo viršininku — Jonas Čėsna—Žentas, Balandis; štabo karininku ir ūkio dalies viršininku — B. Alūza—Bedalis, propogandos ir agitacijos skyriaus viršininku — V. Stribys, ryšių karininku — J. Kentra—Tigras.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ APYGARDA Kardo (Kardų) rinktinė

REZISTENCIJA ŽEMAITIJOJE IR KLAIPĖDOS KRAŠTE

1. Bendroji apžvalga

Šiandien dar daug ko apie pokario tragediją neįstengiame paaiškinti. Tačiau jau galima tvirtai pasakyti, kad tai buvo ne sovietų mokslininkų užgauliai vadintas „banditizmas“, o lietuvių tautos kova už laisvą gyvenimą, nepriklausomybę. Tikėdami galutine šios kovos sėkme, partizanai fotografavosi, kruopščiai tvarkė, saugojo savo archyvus ir atsiminimus. Kad didelė to palikimo dalis nepasiekė mūsų dienų — tai ne jų kaltė. Išlikę negausūs dokumentai liudija, kad raudonajam terorui buvo atkakliai pasipriešinta. Partizaniniame judėjime dalyvavo įvairūs visuomenės sluoksniai — pradedant Lietuvos kariuomenės karininkais, mokytojais ir baigiant ištisomis kaimiečių šeimomis. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti Kurmių istoriją: tai buvo daugiavaikė šeima, kurios visi nariai, net paaugliai ir moterys, buvo įsitraukę į partizaninę kovą.

Pokario ginkluotosios rezistencijos istoriją būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius:

1) masinis organizuotas partizaninis judėjimas (1944—1947),

2) naujos taktikos, smulkesnių būrių ir bendro vieningo vadovavimo (LLKS) metai (1947—1952),

3) individualios rezistencijos laikotarpis (1952—1959).

Partizaninio judėjimo tyrinėtojai ne visada nurodo trečiąjį tarpsnį.

K. Girnius apie laikotarpį po 1952 metų beveik nekalba. Tačiau iš parinktos medžiagos apie Žemaitijos partizanus galima daryti išvadą, kad čia judėjimas išsilaikė ilgiau, palyginus su visos Lietuvos ginkluota rezistencija. Žemaitijos žmonės netgi likę po vieną, nenorėjo atsisakyti savo pradėtos kovos. Paskutinieji partizanai F. Urbonas ir P. Oželis buvo nukauti 1959 metais Šilalės rajone.

Okupantai, vykdydami Lietuvoje savo užmačias, organizavo gerai apginkluotų aktyvistų, milicininkų, istrebitelių reidus. Beje, Žemaitijoje tuos vadinamuosius liaudies gynėjus vadina stribokais. Taip vadinsiu juos ir aš. Tik tokie ginkluotų grupių reidai padėjo prievarta platinti valstybines paskolas, organizuoti rinkimus, pareigūnų skyrimus. Sovietiniai pareigūnai be kariuomenės nebūtų galėję išsilaikyti kaimuose, gyvenvietėse. Pagrindinės jų jėgos buvo dislokuotos apskričių ir valsčių centruose. Tad mažesniuosius kaimus kontroliavo partizanai. _;Jie nevengė žygių į didesnius miestelius, kur buvo stribokų štabai. Galima paminėti antpuolius 1948 m. Veiviržėnų, 1949 m. Endriejavo, 1950 m. Priekulės miestelyje ir kitose vietose. Partizanai ilgą laiką kontroliavo kelius Šilutės—Šilalės rajonuose ir Žemaičių kelio atkarpą ties Laukuva.

Po 1949 metų partizanai atkreipė dėmesį į Klaipėdos krašto rajonus. Vadinamajame „parubežyje“ jie veikė ir anksčiau. Tačiau vis dėlto šiuose rajonuose partizaninis judėjimas buvo epizodinis. Vietos gyventojai, kurių buvo likę nepaprastai mažai, nepatikliai žiūrėjo ne tik į partizanus, bet ir į čia atsikėlusius lietuvius. Partizanus jie retai rėmė maisto produktais. Tačiau Lietuvos partizanų siekiai jiems buvo žinomi, suprantami, o dažnai ir pateisinami. Tai liudija vietos gyventojo pasakojimas: „Buvo mūsų kaime (Agluonėnuose) tokia pana, komjaunuolė, dažnai su dviračiu į Pėžaičius ir kitur važiuodavo agitaciją varyti. Kai du kartus buvo perspėta ir nepaklausė, kad baigtų savo komjaunuolišką veiklą, ją nušovė. Pati kalta buvo.“

Skaityti daugiau: REZISTENCIJA ŽEMAITIJOJE IR KLAIPĖDOS KRAŠTE

LIETUVOS REZISTENCIJOS CENTRALIZACIJOS KLAUSIMU

1949—1953-ieji — LLKS veiklos laikotarpis. Po daugelio nesėkmių pavyko sudaryti vyr. vadovybę, turinčią intelektualinių pajėgų ir galinčią vadovauti pasipriešinimui krašte. Po steigiamojo suvažiavimo vyko nenutrūkstamas darbas tobulinant priimtus dokumentus, sąjūdžio struktūrą.

Kita vertus, diena iš dienos sunkėjo partizanų padėtis. Nepavykus infiltruoti KGB agentų tiesiogiai į vyr. vadovybę, buvo keičiama taktika. Į naujai kuriamas ryšių sistemas buvo infiltruojami agentai (ar užverbuojami ryšininkai), kurie prieidavo iki aukščiausių pareigūnų ir sudarydavo sąlygas jų likvidavimui.

Taip buvo suimta ir užverbuota A. Ramanausko—Vanago ir L. Grigonio—Užpalio pagrindinė ryšininkė (per šiuos du pareigūnus buvo palaikomas ryšys tarp sričių, o t. p. Prezidiumo narių) (žr. dok. faksimilę). Laimingo atsitiktinumo dėka Vanagui ir jo žmonėms pavyko išvengti smūgio, o Užpalio bunkeris buvo apsuptas, pats Užpalis mirė nuo širdies smūgio, o visi kiti buvo likviduoti.

Tai ne vienintelis atvejis, kai ryšių sistema sudarydavo tokias galimybes.

Šiuo laikotarpiu būdingas KGB veiklos metodas — smogikų būrių panaudojimas. Jie paprastai buvo sudaromi iš perverbuotų partizanų, kuriuos suimdavo slapčia, nežinant kitiems partizanams. Grupę sudarydavo 2—3 buvę partizanai ir keli

KGB kariškiai. Visi jie vilkėjo partizanų pavyzdžio rūbais, nepriekaištingai elgėsi. Grupės veikė tuose rajonuose, iš kur buvo paimti perverbuotieji grupių nariai. Žinoma, po keleto operacijų tiek partizanai, tiek gyventojai juos išaiškindavo, bet nuostolių paprastai išvengti nepavykdavo.

Vien per 1951 m. 4 mėnesius agentūrinės grupės likvidavo 62 partizanus, tarp jų 25 vadus (1).

Vis dėlto 1949—1951 m. LLKS vadovybė žinojo realią padėtį Lietuvoje (prasčiau Rytų Lietuvoje — dėl nepastovių ryšių). Vanago ataskaitoje, datuotoje 1950.05.02 (2), nurodoma, kad:

1948 m. lapkričio 12-ai dienai Dainavos apygardoje yra 346 kovotojai ir vadai,

1949 m. balandžio 21 d. — 218 kovotojų. (Duomenis pateikė L. Baliukevičius—Dzūkas).

Tauro apygardoje 1949 m. balandžio 2 d. buvo 118 partizanų.

1950 m. gegužės mėn. Dainavos apygardoje — 174 partizanai, o Tauro apygardoje — apie 70 partizanų. Taigi, pastebimas beveik per pusę sumažėjęs partizanų skaičius. Be to, Vanago teigimu, Tauro apygardoje labai trūksta vadų — dėl jų trūkumo negalima pilnai sukomplektuoti štabų.

Skaityti daugiau: LIETUVOS REZISTENCIJOS CENTRALIZACIJOS KLAUSIMU

VYČIŲ SĄJUNGA

Kiekvienas, kas jaučiasi galįs ką nors geriau padaryti— teateinie ir tedarai, tauta bei sąjūdis liks už tai jam dėkingi. Bet tegul pagalvoja ką darąs tas, kas savo viską neigiančia kritika teprisideda tik prie naikinimo to, kas yra perkama brangiausiomis tautos aukomis.

/LLKS Tarybos kreipimasis į gyventojus. 1949 m. vasaris/

1952-ieji — ginkluotos rezistencijos saulėlydžio metai. Vienas po kito žūsta vadai, dalis areštuojama ir panaudojama „operatyviniams tikslams“. Kaip pasakoja liudininkai, tik spėjus sukurti ryšio grandinę, tuoj pat prasideda areštai ir darbas nueina vėjais. Tokia padėtis sekino likusiųjų fizines ir dvasines jėgas.

KGB agentai fiksavo ir pranešinėjo kiekvieną p. žingsnį, jų nuotaikas.

Viename iš tokių pranešimų /datuotas 1952 m. vasario 16 d./, kurio autorius agentas Perkūnas, pasakojama, kad A. Bakšys—Klajūnas, Germantas buvo apsistojęs Gudžiūnų kaime. Jis sakęs, kad blogai jaučiasi, skauda širdį, negali miegoti, nors labai pavargsta. Bet tai esą nesvarbu — kam gydytis, jei vis tiek greitai reiks mirti. Jo nuotaika buvo baisi. (1)

Antanas Bakšys—Klajūnas, Germantas gimė 1923 m. Raseiniuose, mokytojavo Raseinių gimnazijoje. Paskutiniu metu — 1952 m. — ėjo Jūros srities vado pareigas, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotojo pareigas.

A. Bakšys-Klajūnas, Germantas

Taigi, puikiai suprasdamas, koks likimas laukia jo paties, Germantas kūrė kovos tęsėją — Vyčių Sąjungą. Būdamas vienu iš LLKS vadų, jis matė, kad kova tolydžio sunkėja, jos formos nebeatitinka sąlygų.

Skaityti daugiau: VYČIŲ SĄJUNGA

ŽEMAIČIŲ APYGARDOS KARDO RINKTINĖS PARTIZANAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Jadvyga MALŪKAITĖ-PETKEVIČIENĖ

1944 m. spalio 10 d. Mosėdžio valsčių okupavo sovietų armija. Vyrai, anksčiau priklausę Plechavičiaus būriams, tuojau pasitraukė į miškus. Kai okupantai paskelbė mobilizaciją, jų gretos pagausėjo. Pas mus, prie Skuodo, laikėsi Liepojos frontas. Per visą žiemą iš jo veždavo kareivius pailsėti. Kariuomenės visur buvo pilna, ir vyrams slapstytis buvo labai sunku. Tuos, kurie ėjo dirbti prie geležinkelio, prie stotyse esančių sandėlių, į kariuomenę neimdavo. Frontui nutolus Liepojos link, tokių darbų liko mažiau, tad miško vyrų gretos dar pasipildė.

Vyrai daugiausia laikėsi miškuose. Kasėsi bunkerius juose ar gretimai esančių sodybų pastatuose. 1944 m. gruody, Kūčių išvakarėse, žuvo 22 metų mūsų artimo kaimyno sūnus bunkeryje Griaumedžio miške. Jį nušovė ten pat besislapstantis buvęs komjaunuolis, apylinkės seniūnas Pranas Budrikis. Po to jis iš bunkerio išėjo ir dirbo prie geležinkelio darbų.

Juozą Kūpą sužeistą vežė į Salantų ligoninę, bet labai nukraujavęs, operacijos nebeišlaikė.

1945 metų pavasarį Liepojos frontas gerokai nutolo, kariuomenės sumažėjo: Vyrai rinkosi į didesnius būrius. Gegužės mėnesį pasibaigė karas. Buvo likviduotas Liepojos frontas. Vokiečių kareiviai belaisviai per Mosėdžio miestelį buvo varomi Kretingos link. Jų būriuose buvo ir lietuvių. Jie stengdavosi pabėgti ir likti Lietuvos miškuose. Tokie du pabėgėliai lietuviai ir vokietis pasiekė mūsų apylinkes. Mes, mokiniai, eidavome prie vieškelio jų pasitikti, kuo galėdami jiems padėdavome, nors pagirdydavome.

Vienas kareivėlis paprašė manęs, kad jį paslėpčiau. Aš nuomojau kambarį name, kurio krosnyje buvo šeimininkų sūnaus Mykolo Jotkaus slėptuvė, todėl jį, kareivėlį, paslėpti atsisakiau. Po poros savaičių parvažiavau namo į Daukšių kaimą — ir su būriu vyrų mus aplankė tas pats kareivėlis, kurio nesutikau paslėpti: jo tikslas buvo pasiektas.

Paskelbus amnestiją, suaugę didelių šeimų vyrai legalizavosi, o jaunimas ryžosi verčiau žūti, negu vergauti priešui.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ APYGARDOS KARDO RINKTINĖS PARTIZANAI

ŽVILGSNIS Į GENOCIDĄ IŠ VISUOTINĖS PERSPEKTYVOS

Romas VAŠTOKAS

Tema yra labai plati, paini, turinti emocinių pasekmių, ir ją pilnai išdėstyti paskaitos rėmuose neįmanoma. Tačiau čia galima padaryti keletą pastabų, kurios gal paryškintų dabartinį tariamų karo nusikaltėlių paieškų proceso supratimą.

Visų pirma mano apibūdinimas genocido šiame kontekste būtų toks: tai masinės žudynės (dalies arba iš viso) tautinių, etninių, rasinių, religinių ar politinių grupių. Į genocidą kaip į visa kita pasaulyje, galime žvelgti iš dviejų perspektyvų — iš individualios arba iš lyginamosios perspektyvos, iš ypatingo arba ir bendro taško. Galime žiūrėti į genocidą iš aukos ir tos aukos bendruomenės pusės ir jausti jo ypatingumą, arba žiūrėti į jį kaip į universalų ir pasikartojantį įvykį žmonijos istorijoje. Nors abi pažiūros gali būti ir yra išreiškiamos, tačiau pasekmės, priimant vieną arba kitą, kyla gan skirtingos.

Iš vienos pusės, kartais argumentuojama, kad jau vien tik genocidų palyginimas yra įžeidimas paliestosios grupės ir kad kiekvienas iš jų turi būti suprantamas, iš esminės jo padėties išeinant. Iš kitos pusės, jau vien faktas, kad genocidas nėra izoliuotas reiškinys, veda prie palyginamosios pažiūros — ne tik tam, kad geriau suprastume genocido priežasties struktūrą, bet ir gal užkirstume jam kelią. Šitoks priėjimas mums leidžia geriau suprasti ir auką, ir aukų bendruomenės reikalavimus bei ieškojimus. Platesnės pažiūros nauda ypač iškyla dabartiniame karo nusikaltėlių paieškos kontekste, nes nesklandumai tarp grupių sumažėtų, ir siauras viešosios nuomonės supratimas pasikeistų, jei prie problemų būtų prieinama iš bendro, palyginamojo taško.

Atsiminkime, kad mūsų šimtmetyje yra buvę vienuolika masinių žudynių — genocidų, kurie pareikalavo 50 milijonų nekaltų gyvybių — ne tik Europoje, bet ir Afrikoje bei Azijoje. Sunku todėl atsikratyti išvados, kad genocidas, kaip ir karai yra iki šiol neišvengtas ligūstas žmonijos reiškinys — vyko, vyksta ir gali ateityje vėl įvykti. Taip pat svarbu pabrėžti tai, kad jeigu žiūrėsime į genocidą palyginamai, kaip, pavyzdžiui, kaip padarė sociologas Leo Kuper savo knygoje „Genocidas ir jo politinis panaudojimas 20-tame amžiuje“, tai rasime, kad visų masinių žudynių struktūra yra panaši. Žinoma, kiekvienas atvejis yra ypatingas tuo, kad turi savo specifinį kultūrinį ir istorinį kontekstą, bet tas genocido procesas, kuriuo aukos yra išrenkamos, atskiriamos ir gale sunaikinamos, visur panašus.

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į GENOCIDĄ IŠ VISUOTINĖS PERSPEKTYVOS

ATMINTIS

1992 m. gegužės mėnesio 10 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir Vilniaus Arkikatedroje buvo aukojamos šv. Mišios už a. a. Vytautą Svilą, mirusį 1992 m. balandžio 10 d. Darmstadto klinikoje.

Vytautas Svilas

Vytauto Svilo gyvenimas — ilgas ir prasmingas kovotojo už laisvą Lietuvą kelias. Vytautas Svilas gimė 1925 m. birželio 27 d. Panevėžyje. 1940 m., sovietams aneksavus Lietuvą, jis, būdamas penkiolikos metų, įsijungia į pogrindinę moksleivių organizaciją ir platina atsišaukimus, agituojančius prieš sovietinę santvarką. 1940 m. spalio mėn. 29 d. grupė likviduojama, o tarp septynių suimtų moksleivių yra ir Vytautas Svilas. Jį kalina NKVD rūsyje ir Kauno kalėjime, o ypatingas susirinkimas už akių nuteisia penkeriems metams. Tėvą, Kazį Svilą, Policijos Departamento direktorių, suėmė dar 1940 m. liepos 11 d. ir Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudė 1943 m. rugpjūčio 9 d. Motina su seserimi repatriavo į Vokietiją. Sovietai, vykdydami sutartis su hitlerine Vokietija, išleidžia į laisvę ir Vytautą. Į Lietuvą jis grįžta 1943 m. ir įsijungia į Lietuvos Aktyvistų Fronto gretas. Paskiriamas LF pogrindžio laikraščio „Į laisvę“ vyr. ekspeditoriumi. Ekspedicijos būstinėje Kaune (Radastų g. 15) suimamas, bet kratos metu pavyksta pabėgti. Toliau kovoja Lietuvos Laisvės Armijos gretose Raseinių apskrityje. Artinantis frontui LF vardu V. Svilas su aštuonių kovotojų grupe išvyksta į Vokietiją apmokymams.

Skaityti daugiau: ATMINTIS

„KĘSTUČIO“ KARINĖ ORGANIZACIJA

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

„Kęstučio“ organizacija buvo įkurta 1942 m. gegužės mėnesį Kaune. (1) Jos įkvėpėjas ir kūrėjas — teisininkas J. Vilutis (vėliau pasitraukęs į Vakarus.)

Organizacija buvo kuriama kaip LAFo karinis sektorius, t. y. aktyvioji dalis. (2) Nors ir buvo įkurtas „Kęstučio“ organizacijos politinis centras, tačiau VLIKe šią organizaciją atstovavo LAFas.

Šalia jau minėto politinio centro veikė karinis štabas, kuris sudarinėjo ir ruošė karinius būrius. Štabui buvo pavaldūs apskričių štabai, o šiems — valsčių štabai.

Vokiečių okupacijos metais į organizaciją buvo verbuojami nauji nariai, kaupiamos jėgos prieš numatomą sovietų okupaciją. Jau 1945 m. kęstutėnų būriai aktyviai įsijungė į ginkluotą rezistenciją.

1943—44 m. „Kęstučio“ organizacijos vadovai ėmėsi iniciatyvos vienyti panašias karines organizacijas — LLA, „Karo Taryba“, „Laisvės kovotojas“ ir kt. Vienas iš šio darbo iniciatorių buvo pik. J. Vitkus. (3) Būtent, jo nurodymu 1944 m. buvo vedamos derybos dėl organizacijų sujungimo tarp „Kęstučio“ organizacijos (atst. Juška) ir LLA (atst. J. Kubilius). Deja, derybos rezultatų nedavė. Galbūt tai lėmė, kad galima kalbėti ne apie organizacijų, o tik atskirų asmenų įsijungimą į aktyviąją pokario rezistenciją.

1943 m. buvo išleistas „Kęstučio“ organizacijos statutas. Jame smulkiai išdėstyta organizacijos struktūra, tikslai, veiklos strategija ir taktika. Panašius statutus turėjo ir kitos vokiečių okupacijos laikotarpiu susikūrusios karinės organizacijos.

Matyt, šiuos dokumentus reikėtų nagrinėti reguliariosios kariuomenės ir aktyviosios rezistencijos panašių dokumentų kontekste.

1. LE. //Boston, 1957. T. XI. L. 416.

2. VVOA. F. 3377. A. 55. B. 114. L. 121.

3. Ten pat. L. 122.

KĘSTUTĖNŲ BROLIJOS STATUTAS

1943

1. Bendrybės

Brolijos veikimas derinamas su kitų Lietuvos Nepriklausomybės siekiančių organizacijų veikimu.

2. Tikslas

Brolijos tikslas — kova dėl visiškos Lietuvos Nepriklausomybės. Todėl:

a. Platinama lietuviška slaptoji spauda. Ji gaunama per brolijos vadovybę ir platinama kiekvieno būrelio atskirai.

b. Įsigyjami ginklai. Jie naudojami tik prasidėjus ginkluotai kovai dėl Nepriklausomybės ar vykdant gautus uždavinius.

c. Aukos — renkamos grupių atskirai ir perduodamos per ryšininką brolijos vadovybei. Jos naudojamos ginklų įsigijimui ar slaptosios spaudos rėmimui.

3. Brolijos daliniai — vadinami grupėmis. Jai vadovauja grupės vadas. Narių skaičius grupėj neapibrėžtas.

Skaityti daugiau: „KĘSTUČIO“ KARINĖ ORGANIZACIJA

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

Daugelį Sovietų Sąjungos represinių struktūrų Lietuvoje veiksmų paaiškina dokumentai, saugomi VRM Informacinio centro archyve. Šie dokumentai pokario metais nebuvo istorinėje apyvartoje ir tenkino žinybų interesus. Tik pastaruoju metu pravertos archyvų durys leidžia susipažinti su SSSR represinių struktūrų atsiradimu, veikla Lietuvoje.

Dokumente „Apie Kalėjimų saugojimo sustiprinimą“ galima pastebėti VRM komisaro Guzevičiaus rūpinimąsi ne tik kalėjimais, bet ir operatyviniu darbu suimtųjų kamerose. Sis pasiruošimas buvo sąlygotas artėjančio LKP suvažiavimo, siekiant užtikrinti deputatų saugumą ir laukiant vasario 16-osios „kuri anksčiau, iki Tarybų valdžios Lietuvoje, pasižymėjo išskirtinai antitarybinėmis demonstracijomis ir reakciniais-patriotiniais pasireiškimais“. Skaitant dokumentą „Apie LSSR NKVD skyrių ir poskyrių organizavimą...“, pastebime, kad nors ir buvo skubama įkurti miestų ir apskričių NKVD viršininkus (net pamirštant paminėti vardus), tačiau vis tik išliko kosmetinė orientacija į nacionalinius kadrus. Pokario metu šio liberalaus žaidimo nebuvo — „nacionalinių kadrų“ paslaugų nereikėjo—žodį tarė jėga ir ginklas.

1941 m. įsakyme Nr. 0032/0018, kurį pasirašė LTSR Valstybės saugumo liaudies komisaras Gladkov ir LTSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Guzevičius, VRLK Vidaus kalėjimai buvo perduoti į LTSR VSLK dispoziciją. Visa tai buvo skirta birželio mėnesio represijoms ir rūpinantis operatyviniu tardomuoju darbu Valstybės Saugumo komisariate ir jo vietiniuose organuose.

Nepertraukiamą kontaktą su Maskva turėjo užtikrinti aukšto dažnumo ryšių stoties perdavimas VRLK naudojimui. Įsakymą „Apie valstybinės ryšių stoties „VC“ perdavimą VRLK žinion“ savo parašais patvirtino LTSR Valstybės saugumo liaudies komisaras Gladkov ir LTSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Guzevičius. Sis faktas dar kartą patvirtina, kad tikslas buvo bendras.

Dokumentai skelbiami pirmą kartą.

Parengė Vidas GRIGORAITIS

Skaityti daugiau: IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

GENOCIDAS. MVD—MGB tardymo metodai

Iš represijų Lietuvoje tyrimo centro mokslinių tyrimų medžiagos

A. Anušauskas

Straipsnyje „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai" nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai. Kaip žinia, šio laikotarpio prisiminimuose yra šiek tiek nuorodų apie enkavedistų kankinimus ir kankinimų priemones. Šiame straipsnyje remiamasi tik archyvine medžiaga. Represinio aparato struktūrų dokumentai kartu su liudytojų parodymais kaip tik ir sudaro tą įrodymų bazę, kuria remiantis būtų galima minėtų struktūrų tuometinius darbuotojus teisme kaltinti nusikaltimais žmogiškumui ir genocidu.

Sovietinio prievartos aparato tardymo metodų arsenale be provokacijų, šantažo, buvo ir suimtųjų kankinimas. Pirmos okupacijos metu Lietuvoje pirmą kartą sužinota apie NKVD—NKGB organų vykdomus tardomųjų kankinimus. 1942 m. Raudonojo teroro parodoje pirmą kartą buvo eksponuojami enkavedistų naudoti kankinimo įrankiai¹. O kiek 1940—1941 m. NKVD—NKGB vidaus kalėjimuose buvo nukankinta kalinių iki šiol ne visiškai žinoma. Prof. A. Damušio teigimu, vien 88-iuose Lietuvos valsčiuose rasta apie 1430 prieš pat karo pradžią ar karui prasidėjus nukankintų asmenų² (kartu su nužudytais Pravieniškėse, Rainiuose, Panevėžyje, Zarasuose, Petrašiūnuose ir kt.). K. Bielinis savo knygoje „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“ vienas pirmųjų akcentavo sovietinio prievartos aparato veiklos metodą — kankinimus. Taip pat sudarė nedidelį politinių kalinių sąrašą, kuriuos 1940—1941 m. kankino enkavedistai. Įvardinti ir pirmieji kankintojai — Panevėžio NKVD skyriaus viršininkas Mickūnas, čekistai Vilimas, Martavičius, Morozovas³. Bet didžiausius mastus suimtųjų kankinimai įgavo 1944—1953 metais. Ir todėl šiame straipsnyje pamėginsiu apžvelgti būtent šią sovietinio prievartos aparato veiklos pusę.

SSRS saugumo organai buvo pakankamai gerai organizuota sistema ir joje nieko nebuvo daroma be oficialaus leidimo. Tai galima pasakyti ir apie kankinimų naudojimą. Jų panaudojimas buvo įslaptintas ir apie tai neturėjo likti jokių dokumentų. Bet retkarčiais į karo tribunolą pakliūdavo tie saugumiečiai, kurie be leidimo taikė kankinimus arba kaip jie vadino — „fizinio poveikio priemones“. Tokių bylų medžiaga ir padeda atskleisti kokios iš tikrųjų buvo taikomos „fizinio poveikio priemonės“.

Skaityti daugiau: GENOCIDAS. MVD—MGB tardymo metodai

LIETUVIŲ TAUTINĖ TARYBA IR JOS VEIKĖJAI

Viktoras AŠMENSKAS

Viktoras Ašmenskas. 1927 m.

1945 metų pabaigoje—1946 pradžioje Jonas Noreika, Stasys Gorodeckis ir Ona Lukauskaitė-Poškienė ėmė kurti pogrindinę organizaciją. Sulaukę atskirų grupuočių pritarimo, susipažinę su esama pogrindžio padėtimi, jie nutarė ieškoti būdų, kaip sujungti veikiančias pogrindines ir partizanines grupuotes į vieną organizaciją, kuriai vadovautų bendra vadovybė. Kilo mintis įkurti Lietuvių Tautinę Tarybą (LTT), o prie jos — Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiąją Vadovybę (LGPVV).

Pamėginsiu kiek plačiau papasakoti apie šios organizacijos kūrėjus, jų veiklą.

JONAS NOREIKA

J. Noreika

J. Noreika gimė 1910 m. Pakruojo valsčiuje, Šukonių kaime. 1929 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Karo mokyklą. 1931 m., baigęs mokyklą, paskiriamas į 7 DLK Butageidžio pulką. 1933 m. pasitraukė į atsargą ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, kurį baigė 1938 m. 1935 m. grįžo į kariuomenę, DLK Algirdo 2 pulką. 1936 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1937 m. J. Noreika perkeliamas į Karo mokyklą, tų pačių metų pabaigoje pervedamas Kauno teismo pirmininko žinion.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTINĖ TARYBA IR JOS VEIKĖJAI

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Viltim — į vakarus,
                                     Kančia — į rytus,
                                     Širdim — tarp žemės
                                     Ir dangaus.

Šiose keliose eilutėse, ko gero, kondensuotai išsakyta pokarinės kartos situacija. Savoj žemėj neturintys vietos, palikę šeimas, artimuosius, draugus, kiekvieną akimirksnį pasiruošę sutikti mirtį. Tačiau turintys tai, ką po jų atėjusios kartos negrįžtamai prarado—Lietuvos viziją ir tikėjimą, kad ta vizija taps realybe. Tas tikėjimas teikė jėgų, stiprybės nepalūžti ir laikytis iki paskutiniosios.

Tarp tų, kurie pakluso savo likimo šauksmui ir išėjo į mišką, būta labai įvairaus amžiaus, išsimokslinimo žmonių. Kiekvienas atėjo su savo patirtimi, žiniomis. O gyvenimas „rezervate“, matant kasdien retėjančias draugų eiles ir laukimas savo valandos uždėjo savotišką likimo ženklą ant jų rašytų laiškų, dienoraščių, poezijos.

Šioji poezija nėra tradicinė, mums įprasta tremtinių ar politinių kalinių poezija. Joje nėra vienadienės patriotikos, patetikos, kuri rodo kūrinio trumpaamžiškumą. Tautos, Tėvynės išvadavimo idėja išsakoma ne skambiomis deklaracijomis, o įtaigiu kalbėjimu apie save, savo paskirtį, apmąstant tragišką situaciją. Šios labai dažnai užlūžtančios eilutės byloja nebylų skundą, kartais rezignaciją žmogaus, suvokiančio padėties beviltiškumą ir besiruošiančio sutikti savo lemtį.

Čia nesidangstoma ir nekoketuojama, neapsimetinėjama didvyriu. Žmogus kovoje su istorija ir už istoriją, kovoje už gyvybę yra visiškai vienas, todėl nebelieka jokio optimizmo: „Tu nelaimingas tiek, kiek gyveni“. Bet tai ne juoda neviltis, greičiau situacijos ir savęs joje įvardijimas ir įvertinimas ir stoiškas susitaikymas su neišvengiamu.

Pateikiame šiuos eilėraščius skaitytojui, vildamiesi, kad šios iškentėtos eilutės leis geriau pažinti ir suprasti miško brolio sielą, mintis, svajones ir lūkesčius, akivaizdžiai parodys, ką sunaikino okupantai.

Eilėraščius pateikiame netaisytus. Atsiprašome, jei mūsų turimi tekstai atitolo nuo originalo. Šiuos eilėraščius — be autoriaus, be datos radome savo archyve ir publikuojame, tikėdamiesi, kad galbūt atsiras ką nors žinančių apie autorių, o gal ir turinčių eilėraščių originalus. Būtume labai dėkingi.

Irma ŽUKAITĖ

PARTIZANUI

Žvelgi į tautą,
Žengiančią kovos keliu.
Žvelgi iš vakarų, rytų:
Lakštingala atstos Motulę,
Liepužė— Sesę,
Miškai širdyje oš.
Tu neši gintaro smiltelę
Lyg tautą laisvės sūkury:
Su elgetos krepšiu,
Aukodamas skambias dainas.
Tarp žemės ir dangaus,
Pro ašaras graži Tėvynė,
O laisvės varpas gaudžia,
Kai su Šilu
Gal paskutinįkart.
Ir kūnas aikštėje
Ant grindinio pamintas,
O šaltas sniegas.
Griovy prie kelio
Tavo kapas nešventintas,
Gėlė žydės, kančia
Ir kryžius nestovės.
Širdy motulės.
Tu išėjai — mėnulis pilnaty.
Balta drobulė, žydros akys,
Gelsvi lyg gintaras plaukai —
Sesulė lauks rūtų daržely.
Negrįžai ir nepalikai.

Skaityti daugiau: LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Partizano St. Augusčio dienoraštis

Skaitytojui pateikiame Kęstučio apygardos Žvainio būrio partizano Stepono Augusčio dienoraštį.

S. Augustas gimė 1931 m. Raseinių apskr. Tytuvėnų valse. Kaimalės kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. 1949 m., iškilus trėmimo grėsmei, S. Augustis išėjo į mišką ir pasirinko 1946 m. žuvusio brolio Nikodemo slapyvardį Upelis.

Žuvo 1952 m. gegužės mėnesį. Jo, taip pat partizano Budgino ir dar vieno nežinomo partizano kūnai buvo sumesti į stribo rūsį. 1990 m. balandžio mėnesį visi trys buvo perlaidoti į Tytuvėnų kapines.

Dienoraštį išsaugojo ir maloniai leido jį publikuoti Albina Augustytė-Paukštienė— Stepono sesuo.

Redakcija

Dienoraštis pradėtas rašyti 1949 metais Velykų pirmą dieną. Koks gražus šiandieną oras, tiesiog negaliu apsakyti. Bet, deja, jis man visai nemalonus, nes sėdžiu vienui vienas. Visokios liūdnos mintys apie tėvelį su mažais broliukais, apie sesutę, kuriai dar vos penkeri metai, o tiek turės vargšė išvežta pernešti, iškentėti — tiek, kiek visi suaugę. Ir maišos mintys, toli nuklysta į uralus, kur vargšė kita sesutė ir sena motulė. Jau greit bus treji metai, kaip kenčia badą, visokį skurdą ir nežino, kada viskas baigsis. Nuklysta mano mintys ir prie brolio, kuris taip pat treji metai, kaip garbingai užmerkė akis. Ir prie to sustoja maišos svajonės — gal ir man kada tas bus, nes tuo keliu išėjau ir nusukti nemanau. Bet, deja, susimaišė mintys, atėjo šeimininkė, atnešė valgyti. Jau antra diena, kaip nieko burnoj neturėjau. Taigi, sudie, mielas dienoraštėli.

Velykų antra diena taip pat gana graži — aplinkui skamba jaunimo dainos. Tos mielos dainelės — taip širdį susopa, kodėl negaliu būti su jais kartu, kodėl negaliu su jais išeiti. Nueiti į Tytuvėnų bažnyčią pasimelsti už savo šeimą, už savo tėvelį, kuris paskutiniu laiku taip buvo suklydęs, dėl kurio man teko tiek vargo pernešti, tiek keistų žmonių pašiepimų girdėti, kurie tiek gulė ant mano širdies, tiek mano širdis skausmo teikė, kiek aš nepajėgiau panešti.

O neturėjau su kuo širdies skausmą pasidalyti. Su kuo nors truputėlį sau širdį nuraminti. Nėra man mamytės, kam pasiskųsti, nebuvo doro tėvo, ko man klausyti. Bet gana perdaug tuotarp nuklydau su savo mintimis į praeitį, kuri tiek daug mane kankino.

Balandžio 19 d.

Jau po Velykų, šiandien taip pat gražus oras, taip pat skaisčiai saulutė šviečia. Švelnus vėjelis šnara pernykščių metų smilgomis. Švelniai ošia žalios eglaitės, šiurpiai ošia žalios pušys ir kiti medeliai, kurie dar neišskleidė savo lapų, nepasipuošė šiai vasarai. Taigi, šiandien pirmas mano pasivaikščiojimas po Vyčių miškelį, po plačias biržias, tik didžiai gailiuosi, kad dar vienas.

Skaityti daugiau: Partizano St. Augusčio dienoraštis

KOMENTARAI „KOVŲ PRISIMINIMAMS“

PO TO, KAI RAŠĖME

Gimiau ir užaugau Šiaulių apskrityje (dab. Radviliškio rajone) Šiaulėnų valsč. Siaulaičių km. 1948—49 metais kartu su mama Elena Niparavičiene padėjau savo krašto partizanams. Mokiausi tada Šiluvos, vėliau Tytuvėnų gimnazijoje. 1949 metų spalio 8 dieną mane areštavo. Vėliau, 1950 m. pradžioje, areštavo ir mamą. Abi gavome po 10 metų lagerio. Kalėjau Intoje, Pečioros srityje, Karagandos srityje. Mama buvo Mordovijos lageriuose.

Skaitydama LKA 3—4 numerį pažinau šiaulėniškius ir kitų apylinkių partizanus. Norėčiau apie juos papasakoti.

Apie Palapyšių kautynes 1949 m. rugpjūčio 29 d. rašo Birūtėnas. Jis — vienas iš keturių brolių partizanų Žiogų — Antanas Žiogas. Anksčiau jo slapyvardis buvo Aliutas. Birutėno slapyvardį jis pasirinko 1949 m. po partizanų vadų suvažiavimo prie Radviliškio. Jis per savo apylinkes lydėjo vadus, ėjo sargybą, berods, ir kai kuriuose posėdžiuose dalyvavo.

Skaityti daugiau: KOMENTARAI „KOVŲ PRISIMINIMAMS“

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 7 T. Turinys, metrika

ŽEMAIČIŲ APYGARDA Kardo (Kardų) rinktinė