RYŽTO IR IŠTVERMĖS GALIŪNAI

DARIAUS IR GIRĖNO ŽYGIO REIKŠMĖ

A. MERKELIS

Liepos 17 d. sukako 20 m., kai Darius ir Girėnas, perskridę Atlantą, žuvo netoli Lietuvos, Vokietijoje, Soldino miške. Visa lietuvių tauta buvo sukrėsta jų didingo ir tragiško žygio.

Per tą. palyginti, nedidelį 20 metų laikotarpį daug nepaprastų, nelauktų ir netikėtų dalykų įvyko ir Lietuvoje ir visame pasaulyje. Daug svarbių įvykių nebeteko savo pirmykštės reikšmės ir liko pamiršti. Tačiau Dariaus ir Girėno žygis mums ir šiandien tebešviečia, ir netolimos praeities skaudžiųjų įvykių perspektyvoje jis dar skaidresnis ir didingesnis.

Kpt. ST. DARIUS, Nepriklausomybės kovų dalyvis, ..žygio per Atlantą iniciatorius...

Kodėl? Kame glūdi jo nenykstanti reikšmė? Juk tai, ką prieš 20 metų įvykdė Darius ir Girėnas, šiandien jau paprastas, kasdieninis reiškinys. Dabar kasdien per Atlantą skrenda šimtai lėktuvų, gabendami tūkstančius visokio amžiaus keleivių.

Jei šiandien kelionė per audringąjį Atlantą nebepavojinga ir skaičiuojama tik valandomis, tai to pasiekė tokie drąsuoliai, tvirto ryžto ir nepalaužiamos ištvermės vyrai, kaip Darius ir Girėnas. Čia pirmiausia ir glūdi jų didingo žygio nenykstanti reikšmė.

Gyvenimas visa savo įvairybe daug kuo panašus į didžiulę upę, kurios paviršiuj pasroviui plaukia žmonės. Daugumos jų noras ir net viso gyvenimo tikslas kuo geriau ir patogiau toje srovėje įsitaisyti, nuo kitų neatsilikti. Betgi esama ir tokių, kurių monotoniška gyvenimo srovė, jos paviršius netenkina, kurie bando veržtis į gilumas ir augštumas. Tai neramios, ryžtą gimdančios dvasios žmonės. Jie palieka jaukias klonių sodybas ir kopia į kalnus ieškoti laimės žiburio, kurio šviesa nuskaidrintų klonių gyvenimą. Kiti palieka žvejų laivus ir tinklus ir neria į jūros gelmes ieškoti vertybių, kurios ne vien pilvą sotintų.

Drąsuolių ryžtas, lydimas ištvermės, ne visuomet atneša laimėjimą. Drąsių, ištvermingų pasiryžėlių kaulai ilsisi ir kalnų viršūnėse ir vandenynų dugne. Tačiau jų drąsūs nebaigti žygiai nelieka be prasmės. Jų drąsa ir pasiaukojimas įkvepia kitus naujiems žygiams, ir aukų nesigailima tol, kol tikslas pasiekiamas.

Dariaus ir Girėno testamentas įsakmiai mums byloja, kad su “Lituani-ca” per audringąjį vandenyną jie skrido ne nuotykių ieškoti, ne sau garbės ar turto pelnyti, bet pagarsinti Lietuvos vardą ir nepriklausomam gyvenimui atsikūrusią Jaunąją Lietuvą paskatinti drąsiems kilniems žygiams.

Ne su sriauniąja gyvenimo tėkme plaukią, bet ryžto ir ištvermės žmonės savo drąsiais kilniais žygiais rašo istoriją, kurdami vertybes, kurių laiko rūdys neįveikia. Ir prieš 20 metų ir šiandien Dariaus ir Girėno žygy mus labiausia žavi jų drąsus bei kilnus ryžtas ir nepalaužiama ištvermė. Taip jų žygį vertina visa lietuvių tauta.

Dešimtys tūkstančių žmonių, senų ir jaunų, susirinko Kauno aedrome laukti Sparnuotų Lietuvių. Aerodromo padangėje pasirodant Lituanicos buvo laukiama, kaip kokio stebuklo. Perskrisdami Atlantą, Darius ir Girėnas, Lietuvai nešė kažką nepaprastai didingo ir skaistaus, kažką kiekvieno lietuvio dvasią keliančio. Mažą Lietuvą jų drąsus ryžtas ir ištvermė darė didelę, savo jėgoms pasitikinčią. Lietuvis priaugęs ir dideliems žygiams, kuriuos visas pasaulis su dėmesiu seka!    

Didžiulės minios akys keletą valandų buvo nukreiptos į padangę, laukiant oranžinės Lituanicos. Laikas slinko pamažu ir susirinkusiuose kėlė įvairias nuotaikas ir kalbas. Ankstybos vasaros aušrai oranžiniai nudažius rytų padangę, besiskirstanti minia spontaniškai pradėjo liūdną liaudies dainą:

"Atskrend sakalėlis per žalią girelę,

Atmušė sparnelius į sausą eglelę”.

Toji daina sujungė visų nuotaikas ir įspėjo didvyrių tragišką likimą . ..

Darius ir Girėnas savo didingą ir tragišką žygį vykdė lyg nujausdami, kas netolimoje ateityje laukia lietuvių tautos ir kuriuos savumus ji turi ugdyti, kad galėtų perplaukti skaudaus ir tragiško likimo okeaną ir vėl tapti laisva.

Mūsų tautai labiausiai reikia Dariaus ir Girėno ryžto ir ištvermės. Ryžto — ne prakalbininkų iškilmėse skambiais žodžiais išsakomo, bet darbais remiamo. Ištvermės, kuriai viskas, net savo gyvybė aukojama.

Mes savo tautos laisvę tikrai atgausime Dariaus ir Girėno ryžtu ir ištvermė, bet ne gražiomis, nors mums palankiausiomis, rezoliucijomis (Jos mums gali padėti, bet nelemti mūsų laisvės bylos). Dariaus ir Girėno žygis skelbia, kad mes turime pasitikėti savo jėgomis, jas remti savo ryžtu ir ištverme. Ir taip iš tikrųjų esama. Kur mes dėl savo jėgų susvyravome, ar kur jos buvo per menkos atremti mūsų tautai mirštamą pavojų, ten jokia pašalinė jėga, į kurią mes kreipėmės ir kuria pasitikėjome, nepadėjo mums išvengti savo skaudaus ir tragiško likimo.

Minėdami Dariaus ir Girėno 20 metų didingo ir tragiško likimo sukaktį, mes norime kuo iškilmingiausiai juos pagerbti. Bet ar begalime juos iškilmingiau pagerbti, negu vykdydami jų testamentą, kurį jie parašė mūsų tautai savo krauju ir gyvybe. O tas testamentas skelbia, kad lietuvis turi pasitikėti savo jėgomis, ryžtis didingiems žygiams, būti ištvermingas, ir tada jis pasieks savo didįjį laimėjimą.

Kiek mumyse Dariaus ir Girėno ryžto ir ištvermės, kad pasiektume savo didįjį laimėjimą — Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvą?