Viršelyje: Ulonas Lietuvos kavalerijos konkūruose.
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 10 (1315) LAPKRITIS—NOVEMBER 1955
T U R I N Y S
VI. Mingėla — Mūsų kariuomenė *
Dr. V. Sruogienė — Konstantinas Ostrogiškis ir Oršos mūšis *
Nežinomas Dailininkas — Oršos Mūšis, paveikslas *
G. Butkus — Nuo dragūnų užsisklendė duris *
P. Alšėnas — Kariuomenė—mūsų Jaunimo mokykla *
A. Žygimantas — Karo reiškinys gyvulių pasaulyje *
H. Sienkievičius — Kryžiuočiai *
J. Kęsgaila. — Tautinių vertybių bejieškant *
J. L. — Amerikos Legionas *
Karinės žinios *
Karinė spauda *
Kariai ir Jaunimas *
B. Svalia — Įspūdžiai *
Kuprinės pabiros *
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 1955m. Nr.10 - Turinys, metrika
VLADAS MINGĖLA
Lietuvos kariuomenė — mūsų kariuomenė, lietuvių tautos kariuomenė. Tautos kariuomenė niekad nebūdavo samdoma iš svetimtaučių, pasaulio perėjūnų, nuotykių jieškotojų. Jos kadrai ir eilės daugumoje būdavo kilę iš kaimo žmonių, kurie amžių amžiais mylėjo savo žemę, iš kurios jie pelnėsi sau pragyvenimą ir maistą. Kovose dėl Lietuvos laisvės ir garbės jiems visad švietė, lyg skaisti saulė, nuoširdi ir didi Tėvynės Lietuvos meilė. Toji meilė padėdavo nugalėti visus kely pasitaikiusius sunkumus; ji taip pat padėdavo net mirties baimę nugalėti.
Mūsų kariuomenė turi ilgą praeitį. Senovėje, 1236 m., mūsoji kariuomenė ties Saule (Šiauliais) sumušė kalavijuočių ordino kariuomenę, tikriau ją sunaikino. Tai priklauso mūsų pirmojo karaliaus Mindaugo laikams. Vėliau, viešpataujant Vyteniui, Gediminui, Algirdui, Kęstučiui ir Vytautui Didžiajam vyko nuolatiniai karai. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kariuomenę sudarydavo beveik išimtinai raiteliai. Mūsų senovės narsieji raiteliai pasiekdavo ne tik kryžiuočių valdomas sritis, bet ir tolimos Rusijos plotus, kaip antai: Maskvą ir kt. miestus, be to, nekartą prijodavo net Juodąją jūrą. Bet paskutinis Lietuvos — Lenkijos (1795 m.) padalinimas laikomas mūsų senovės Lietuvos valstybės ir kariuomenės kapais.
Bet istorija mini, jog Lietuvos kariuomenės dvasia dar buvo gyva net 1863 m. Tais metais, vykusio sukilimo metu, generalinio štabo pulkininkui Sierakauskui pavyksta sukurti nedidelę Lietuvos kariuomenę, būtent: 9 reguliarinės kariuomenės batalionus — 2500 vyrų. į tą kariuomenę susibūrė laisvu noru Lietuvos sūnūs — partizanai, sukilėliai.
Tadui Kosciuškai pabėgus Amerikon (1746—1317), kuris kovojo taip pat JAV išsilaisvinimo kare prieš anglus, čia susidarė greta lenkų ir keli būreliai kariškai galvojančių lietuvių. Jie net buvo įsisteigę karinio pobūdžio organizaciją. 1894 m. jos pastangomis buvo išleistas pirmasis karo statutas. Buvo manyta, jog teks dar grįžti Europon ir vėl kautis dėl Lietuvos nepriklausomybės. Deja, Lietuvos kariuomenės idėjos įgyvendinimas tegalėjo pasireikšti tik Didžiajam karui (1914—1918) atėjus.
Tauta buvo išblaškyta po visą pasaulį, panašiai, kaip šiandien, bet tremtinių dauguma buvo išsklaidyta Rusijos plotuose: Ukrainoje, šaltajame Sibire ir Turkestane, net Kaukaze ir kitur. Po 1917 m. spalio revoliucijos, kurią įvykdė Kerenskio demokratinės pajėgos, sugriuvo Rusijos caro imperija, žlugo monarchija. Tuo laiku, tačiau, daugybė lietuvių tarnavo Rusijos kariuomenėj. Jų tarpe irgi pabudo lietuviška savigarba, patriotizmas ir jie ėmė organizuoti lietuviškus dalinius, lietuviškus batalionus.
Skaityti daugiau: MŪSŲ KARIUOMENĖ
Vytautas Tarvainis
REGĖJIMAS
Matau, bažnyčių blizga bokštai,
Laukų vingiuosius takelius,—
Ten neša priespaudą palinkę žmonės
Ir mina Sibiran kelius.
Matau, bažnyčių blizga bokštai,
Varpai, bet nešaukia maldos.
Giliu tikėjimu išgirsti trokštu
Skaudžius gaudėjimus dienos.
Matau, pakyla vėliavos ir leidžias,
Bet kruvinas—visad regiu.
Languos kalėjimo saulutė žaidžia,
Numirs po kalinio naru.
Matau žemaičių kalnelius ir klonius,
Šventuosius liūdnus pakelių,—
Ten neša priespaudą palinkę žmonės
Ir mina Sibiran kelius.
Vytautas Jiesia
UŽ TĖVYNĘ
Tėvynės šaukimą išgirdę
Jie stojo kaip vienas į gretą,
Ir, žirgus balnotus pagirdę,
Nujojo, kur šautuvai trata.
Tenai, kur vidurnaktis raudo
Skelbdamas priešo pavojų,
Kur patrankos rūsčiosios griaudė
Ir sprogo granatos po kojų.
Pakalnėje kryžiai beržiniai
Šešėlius ant juodžemio meta,
Gynėjai savosios tėvynės
Sugulę į amžiną gretą.
DR. V. SRUOGIENĖ
Tegu gyvuoja Lietuva!
Jau dūmai rūksta, dunda žemė,
Nerimsta juodbėriai žirgai.
P. Vaičaitis
Vienas iš puikiausių Lietuvos kariuomenės žygių visoje mūsų istorijoje — maskolių nugalėjimas ties Orša 1514 m. Viena iš šviesiausių praeities asmenybių — etmonas kunigaikštis Ostrogiškis, kuris šioms kautynėms vadovavo.
Ostrogo kunigaikščiai savo vardą gavo iš pilies Valuinėje, kur jie valdė didžiulius žemės plotus ir garsėjo kaip turtingiausi ir įtakingiausi didikai 16 amžiaus Didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje. Ostrogo pilį jie paveldėjo iš Drucko kunigaikščio Vosyliaus, vadinamo “Krasnyj”, kuris buvo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio giminaitis ir uolus Lietuvos reikalų gynėjas kovoje su lenkais. Lenkų kronikininkas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas paliko mums šio kunigaikščio kalną, pasakytą lietuvių lenkų derybų metu, kai Kazimieras buvo kviečiamas užimti Lenkijos sosto:
“Kazimieras sėdi Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje ne kaip laikinas, paskolintas, ar Lenkijos deleguotas valdovas, kurį kiekvieną akimirką galima atšaukti, bet savo teises iš tėvų paveldėjęs. Jis ten yra, kaip ir jo protėviai, savarankiškas, pilnas ir neaprėžtas valdovas... Jokia, nors ir didžiausia valstybė ar kunigaikštystė negali būti jam mielesnė už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, už jos plačias žemes, sritis, turtus ir galybę.
Tokį tai jaudinantį balsą iš pirmos pusės 15-jo amžiaus išsaugojo mums mūsų politinis priešas...
Drauge su dvarais ir pilimis kunigaikščiai Ostrogiškiai, matyt, paveldėjo iš jos buvusių savininkų ir didelę meilę Lietuvai, nes per kartų kartas, būdami augštuose urėduose, dirbo jos naudai ir kovojo už jos reikalą.
Kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis buvo didžiausias autoritetas Lietuvoje, su kuriuo turtais bei įtaka galėjo lenktyniauti tiktai Albrechtas Goštautas, tasai nevainikuotas Lietuvos karalius. Konstantinas veikė kaip Trakų vaivada ir vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas, kuris kiekvienu svarbiu valstybės gyvenime momentu atskubėdavo į Vilnių. Jo išmintingų patarimų klausėsi Didysis kunigaikštis Žygimantas II Senasis, jo nuomonę gerbė ne tik mūsų didikai, bet ir Lenkijos valstybės vyrai. Konstantinas dėjo nemaža pastangų, kad Lietuva būta iškelta iki karalystės rango ir tuo būdu atsipalaiduotų nuo bet kurių ryšių su Lenkija. Dar Vytauto Didžiojo siekimai nebuvo pamiršti! Jis griežtai priešinosi kunigaikščio, ypač jo žmonos Bonos, sumanymui vainikuoti Didžiuoju Kunigaikščiu jų mažametį sūnų Žygimantą Augustą, kad tuo būdu Lietuvai nebūtų primestas jaunas, nesubrendęs valdovas.
Kunigaikštis Konstantinas buvo tikras riteris, narsus ir kovose užgrūdintas karys, kuriam joks pavojus, jogs vargas nebuvo baisus. Jo vardas plačiai garsėjo kaip nenugalimo vado. Humanizmo ir renesanso įtakoje jis buvo vadinamas antruoju Hannibalu, Pyrru, Lietuvos Scipionu ir tt. Pats stačiatikis, jis uoliai globojo Lietuvos stačiatikius, bet, kaip ir visi kiti to laiko plačiųjų Lietuvos Rytų sričių slaviškai kalbantieji gyventojai, reiškėsi kaip karštas Lietuvos patriotas ir kiek tik pajėgdamas gynė ją nuo Maskvos puolimų.
Lietuvos santykiai su Maskva turi ilgą istoriią. Algirdo laikais Maskva buvo dar mažytė nereikšminga kunigaikštystė, ir ne be reikalo didysis Gediminaitis šitokiais žodžiais skelbė savo politinę platformą rusų požiūriu:
“Omnis Russia ad Letvinos deberet simliciter pertinere” (visa Rusiia turi priklausyti Lietuvai) — ir tęsė tėvų bei protėvių pradėtą darbą, jungdamas prie Lietuvos rusų žemes. Vytautas Didysis didelę savo siekimų dalį skyrė Algirdo politikai įvykdyti, visaip stengdamasis nugalėti likusias dar nepriklausomas rusų kunigaikštystes — Tvėrę ir Maskvą. Jo laikais Lietuvos persvara buvo neabejotina. Tačiau per ilgą, pusę šimto metų trukusį Kazimiero Jogailaičio viešpatavimą (1440—1492 m.) situacija pasikeitė.
Maskva užaugo, sustiprėjo, o Lietuva, valdovui rūpinantis daugiau Vakarų problemomis, nepastebėjo Rytų priešo kylančios galybės, nesudavė jam laiku reikalingo smūgio. Negabaus ir nerūpestingo jo sūnaus Aleksandro valdymo metu įžūlusis maskviškis Ivanas III jau Lietuvą puola ir ši atsiduria gynimosi pozicijoje. Jau maskvėnai ima galvas kelti ir garsiai reikalauti savo kunigaikščiui pripažinti caro titulą.
Detalė iš paveikslo Oršos Mūšis
Skaityti daugiau: KUNIGAIKŠTIS KONSTANTINAS OSTROGIŠKIS IR ORŠOS MŪŠIS 1514 METAIS
Nežinomas dailininkas. Oršos Mūšis 1514 metais. Centrinė dalis paveikslo, kabojusio Breslau, Museum der Bil-denden Künste.
ST. BUTKUS
Šiemet sukako 50 metų nuo 1905 metų revoliucijos Rusijos imperijoje. Toji revoliucija plačiai buvo įsiliepsnojusi ir Lietuvoje, ir įgavusi net tautinį pobūdį. Lietuvos liaudžiai mažai buvo pažįstamas socializmas ir jo siekimai. Pasinaudodama revoliucija, lietuvių liaudis stengėsi ne tik nusikratyti caro režimu, bet ir viskuo, kas rusiška, nelietuviška. Stengėsi paimti valdžią į savo rankas, t.y. lietuviškas. Nereiktų tylomis prabėgti pro šias sukaktis. Juk tai dalis mūsų kovų už Lietuvos savarankiškumą, nežiūrint kuri partija tąją revoliuciją vedė Lietuvoje.
Tais metais buvau dar mažas, vos 8 metų, taigi ir mano atsiminimai lies tai, kas vaikui krito į akis ir iki šiol išsilaikė atmintyje.
Revoliucijos judėjimas palietė ir mūsų Kurtuvėnų apylinkę prie Dubysos. Miestelis mažutis, o prie jo grafo Plioterio didelis dvaras. Visa tai iš trijų pusių supo miškai. Prie revoliucionierių buvo prisidėjęs ir grafas. Manau, daugiau iš baimės, o ne iš simpatijų. Klebonas kun. J. Vizbaras taip pat simpatizavo revoliucijai, šis, manau, nuoširdžiai, nes tai buvo reto gailestingumo žmogus, vargšų globėjas. Pas jį eidavo įvairiausi vargšai, net ir iš žydų tarpo, ir visus sušelpdavo.
Nuo seno buvo parapijos mokykla, kur mokytojavo “daraktoriai” arba “daraktorės” mokydami lietuviškai skaityti. Revoliucijos metu pradėjo “atlietuvėti” ir lenkai arba lenkuojantieji dvarininkai. Kurtuvėnų dvaro grafienė buvo tikra lenkė, Varšuvos didikų kilmės. Lietuviškai nemokėjo, o 1905 m. staiga “sulietuvėjo”. Iš savo tarnaičių išmoko populiarią liaudies dainą “Lakštingalėli, gražus paukšteli,” ateidavo į mokyklą ir lazdele pati sau diriguodama, lietuviškai padainuodavo vaikams.
Dvarininkas pasidarė net žemės reformos šalininkas. Paskelbė, kas po baudžiavos panaikinimo jėga dvarininko išmesti iš savo ūkių, gali grįžti ir ūkininkauti. O kazokų pagalba ponai išmetė iš ūkių nemaža valstiečių. Kiti kaimai smarkiai priešinosi ir buvo užsibarikadavę, ir tik per kovą išmesti. Kai kurie grįžo į savo tėvų buvusius ūkius, bet atsargesnieji lūkuriavo ir laukė galutino revoliucijos laimėjimo.
Skaityti daugiau: NUO DRAGŪNŲ UŽSISKLENDĖ DURIS
Iškilmių augštieji dalyviai: Prezidentas Aleksandras Stulginskis, K. Grinius ir kiti, su vainiku Nežinomojo Kareivio Kapui, 1920 metais. Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
PRANYS ALŠĖNAS
Mūsų tauta, išgyvenusi šimtą su viršum metų carų priespaudoj, kitais žodžiais tariant, ilgus metus gyvenusi naktimi be aušros, be ryto, 1918 m. atgavusi laisvę, pasijuto ypatingai ištroškusi mokslo, šviesos.
Taigi, ir dygo per tą dvidešimtmetį laisvojo gyvenimo mūsų krašte įvairios mokyklos: pradžios,
viduriniosios, universitetai, akademijos, muzikos, dainos ir meno mokyklos, įvairūs kursai, amatų mokymas, žemės ūkio specialistų rengimas ir t.t.
Ta pačia proga tenka pasakyti, jog ir Nepriklausomosios Lietuvos kariuomenė suvaidino ypatingai žymų vaidmenį mūsų jaunimo švietime, auklėjime, dorinimo ir patriotinių jausmų įdiegimo srityse.
Jeigu į kariuomenės eiles ateidavo kaimo žaliūkas, kuriam dažnai daug ko trūkdavo iki pilnutinio žmogaus, tai, po pusantrų metų jis išeidavo iš kariuomenės gerokai “aptašytas”. Kariuomenėj jis būdavo išmokomas švarumo, tvarkingumo, punktualumo ir netgi visuomeninio solidarumo kitų žmonių atžvilgiu. Tenai jis gerai pažindavo savo gimtąjį kraštą, išmokdavo jį mylėti, gerbti savo tautos papročius, žymiuosius žmones, įvertinti savo šalies gamtos grožį ir t.t.
Skaityti daugiau: KARIUOMENĖ — MŪSŲ JAUNIMO MOKYKLA
A. ŽYGMANTAS
Stebint gyvenamą laikotarpį nors ir paviršutiniškai, galima nesunkiai įsitikinti, jog modernioji tarptautinė žmonijos sugyvenimo sistema yra pagrįsta karu. Ėmimasis karo, daugelio galvojančių žmonių yra laikomas neišvengiamas reiškinys, kol žmogus yra tas, kas jis yra, t.y., gamtinės atrankos produktas, kovos dėl būvio išdava. Tačiau nevisuomet yra įžiūrima, kad palinkimas kovoti už būvį yra kartais išlyginamas stiprios tendencijos bendradarbiauti.
Darvino teorija einant, žmogaus evoliucija suprantama kaip nebaigiamas vystymasis einantis iš žemesnių formų į augštesnes, su moderniąja civilizacija atstovaujančia evoliucijos augščiausią laipsnį. Bet kadangi visas gyvenimas yra kova dėl išlikimo, tai tas, kas išliko ir išsilaikė yra ne tik stipresnis, ar tinkamesnis gyventi, bet, pagal Darviną ir pažangesnis, nes gamtinė atranka iškelia pažangesnes formas. Taigi, kadangi vakarų civilizacija iškilo kovoje su kitomis civilizacijomis augščiau, ji ir atstovauja žmonijos evoliucijos augščiausią tašką.
Žmonių bendruomenių struktūra ir forma nuolat kinta ir jų atsiradimas nėra senesnis kaip vienas milionas, o gal tik pusė miliono metų, tuo tarpu skruzdžių bendruomenės, kiek yra žinoma, pasiekė dabartinę savo formą ir pastoviai ją išlaikė per 65 milionus metų. Žmogus yra, palyginti, jaunas padaras. Perėjimas iš gyvulio į žmogų yra greičiau buvęs socialinis kaip biologinis procesas.
Tyrinėjant karo reiškinį, tikslu yra pradėti kiek galima nuo ankstesnių jo pasireiškimų ir būtent žemesnių jo formų gyvulių gamtoje. Gyvulių karo studija gali padėti suprasti karo organiškus pagrindus ir jo socialinius polinkius, taip pat karinės technikos ir bendrai karo įtaką i rasių ir bendruomenių išlikimą.
Karo psichologinės priežastys galiausiai glūdi protoplazmos charakteristikoje. Paprastesnių gyvių tyrinėjimas gali duoti aiškesnį tos charakteristikos bendrąjį vaizdą, kaip kad tyrinėjimas tokio sudėtingo padaro kaip žmogus. Tokio tyrinėjimo imantis reikėtų suklasifikuoti pagrindinius gyvulių geidimus pagal jų tikslą kaip maistas, lytis, vyravimas, savisauga, sava teritorija, veikla, nepriklausomybė ir bendruomenė.1
Geidimai čia suprantami kaip jaučiamas reikalas ir griežtai skirtini nuo paties tikslo ar siekiamos padėties.
Žmonių tarpe karu vadiname jėgos panaudojimą susidūrimuose, kai abi pusės sudaro organizuotas žmonių grupes. Jei tą patį nusakymą taikytume gyvulių pasauliui, tai gyvulių karu reikėtų vadinti tos pačios rūšies organizmų susidūrimą, o tuo būtų išskirta kaip tik pati mirtiniausia jėgos panaudojimo forma, ta kurios tikslas yra maistas (išskyrus, palyginti, retus kanibalizmo atvejus).
Skaityti daugiau: KARO REIŠKINYS GYVULIŲ PASAULYJE
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Komtūras Lichtenšteinas pasiskundė Jogailai, kad pakeliui į Krokuvą į laukiamo sosto įpėdinio krikštynas, jis buvo užpultas lenko riterio ir vos nežuvo. Zbyška prisipažino, kad pasikarščiavo ir puolė pasiuntinį jo nepažindamas. Jogaila įsakė jį suimti ir uždaryti į bokštą.
Macka nuėjęs pas Jogailą pradėjo prašyti, kad paleistų Zbyšką. Net pasiūlė savo galvą už jo. Tačiau karaliui nepritiko pasigailėti nusikaltėlio krašto papročiams ir jis perdavė bylą kašteliono teismui. Teismas rado Zbyšką kaltą ir nuteisė jį mirti nukertant galvą.
Kaip paskutinę priemonę gelbėti jaunuolį, kunigaikštienė Danutė nusprendė siųsti Ordino Magistrui laišką, prašantį užtarti Zbyšką pas karalių ir nereikalauti jo galvos už Ordino garbę. Macka nešdamas laišką išvyko raitas į Malburgą.
Zbyškai besėdint suimtam, staiga mirė tik gimusi karalienei dukrelė, o po jos netrukus ir pati Jadvyga. Tie įvykiai atidėjo bausmės vykdymą neribotam laikui ir jaunuolis liko lyg užmirštas sėdėti kalėjime.
Kai Zbyška buvo jau visai nusivylęs, kad jį visi užmiršo ir iki gyvas jis liks sėdėti bokšte, rudeniop staiga grįžo Macka. Jis buvo sublogęs ir vos gyvas. Jį bekeliaujantį sužeidė užpuolę vokiečiai.
— Kas jus išgelbėjo?— paklausė jo Zbyška.
— Jurandas iš Spychovos,— atsakė Macka.
Stojo tyla.
— Jie mane užpuolė, o pusė dienos praėjus — jis juos. Vos pusė nuo jo pabėgo. Mane pasiėmė į pilaitę ir ten Spychovoje tris savaites su mirtimi grūmiausi. Dievas neleido numirti, ir nors man dar ir dabar sunku, sugrįžau.
— Tai nebuvote Malburge?
— Ko gi būčiau jojęs? Iki siūlo galo mane apiplėšė ir laišką atėmė. Grįžau prašyti kunigaikštienės Aleksandros antro laiško, bet su ja pakeliui apsilenkiau ir nežinau, ar pasivysiu, nes jau laikas man į aną pasaulį ruoštis.
Tai taręs, nusispiovė į delną, ištiesė ranką į Zbyškos pusę ir, parodęs į kraują, tarė:
— Matai?
Ir po valandėlės pridūrė:
— Aiški Dievo valia.
Skaityti daugiau: Kryžiuočiai
(ATSILIEPIMAS Į STUDENTĖS ELENOS LAIŠKĄ)
JONAS KĘSGAILĄ
Lietuvos Kariuomenės Pulkininkas
Neseniai viename laikrašty tilpo studentės Elenos laiškas — skundas prieš vyresniąją kartą, kad ji nesugeba pateikti jaunajai kartai tautinių vertybių, su kuriomis nebūtų gėda pasirodyti prieš kitataučius. Jaunoji karta nori duomenų vaizduojančių Lietuvą šviesesnėmis spalvomis, bet nei tremties spaudoje, nei viešajame gyvenime jų nesuranda, niekas jų neiškelia. Nei žygių, nei darbų — nėra kuo prieš kitus pasirodyti, nei kuo su jais lenktyniauti. Vien srovinės — politinės rietenos, viens kito koneveikimas, juodinimas. Tėvynė pavergta, žudoma — tremtyje dvasinis skurdas. Jaunoji karta, be tautinių vertybių atramos ir be vyresniųjų auklėjamosios globos, jaučiasi kaip tremtyje pasimetusi našlaitė.
Tiesa, partinės kovos mumyse tradiciniai aštrios ir neatlaidžios. Karai, žiaurios okupacijos ir tremtinio — benamio šiurkšti dalia gerokai apardė žmonių moralę ir šį mūsų bruožą dar daugiau išryškino: žmonės tapo piktesni, kerštingesni ir negailestingesni. Partiniai priešai vienas kitą daugiau juodina, ir vienas kitą daugiau plaka, nebepaisydami nei padorumo, nei teisybės. Viską vertina iš savo srovinio požiūrio taško, į viską žiūri per savo spalvotus akinius. Srovinė neapykanta ne tik žydi periodinėje spaudoje, bet jau persimetusi ir į dailiąją literatūrą (pvz. Ora Pro Nobis) ir net įsisukusi į mokslininkų tarpą. Ir nepriklausomybės laikotarpi pavaizduojant stengiamasi parodyti, kad gera buvo tik tai, kas buvo savo srovės žmonių daroma ir bloga visa, kas buvo kitų daroma. Peikdami viens kitą, išpeikia viską, kas buvo daroma ar padaryta. Dėl to susidaro įspūdis, kad viskas mumyse, ir praeity ir dabar, yra menka, skurdu ir nebemiela, nors ir sava. Ši liūdna tremties tikrovė tautines vertybes padengia lyg dumblu, jų nebesimato ir jaunieji jų nebegali surasti. Tiesą nuo netieses atskirti, pažinti kas buvo vertinga ir kas nevertinga begali tik tie, kurie praeitį patys išgyveno, nepriklausomybę kūrė ir dėl jos kovojo, šiuo savo rašiniu noriu kiek nuvalyti dumblą nuo tautinių vertybių ir parodyti jauniesiems, kad mes nesam tokie skurdžiai, kaip atrodo, kad turim vertybių, kuriomis galime didžiuotis prieš kitus ir net lenktyniauti su kitais. Aš, kaip karys, paliesiu tik žygius, kuriuos mūsų tauta atliko šiais sunkiausiais žmonijos istorijoje laikais. Beje, žygių daugiausia ir pasigendama.
Atsiliepimuose į Elenos laišką radau jau nebenaują, dažnai mūsų spaudoje komentuojamą klausimą, būtent: kodėl mes nepasipriešinom bolševikų okupacijai? Tokį klausimą mūsiškiams dažnai užduoda ir kitataučiai. Viename Amerikos universitete, diskusijose Pabaltijo klausimais, pabaltiečiams esą ir buvęs užduotas šis “kietas” klausimas, į kurį studentams pabaltiečiams buvę sunku atsakyti. Dalyvavęs ten senesniosios kartos atstovas tik reiškė studentams užuojautą, kad jie esą turį nemalonią pareigą atsakyti ir už savo politikų klaidas.
Studentus pavaduodamas, aš kaip tik ir noriu anam amerikiečiui paklausėjui atsakyti. Pilnas jo klausimas buvo toks: “Kodėl Pabaltijo tautos nepasipriešino bolševikų okupacijai? Ir kodėl tokia Suomija drįso kitaip pasielgti ir tuo pelnė pasaulio pagarbą?
ATSAKYMAS
1. Jokia valstybė ar tauta nekariauja dėl garbės ir jokia valdžia neskelbia karo vien tam, kad pelnytų kitų pagarbos. Nebūtų kariavusi ir Suomija, jeigu nebūtų turėjusi jokių vilčių laimėti.
Kariaujama dėl tautos ir valstybės interesų ir kariaujama tada, kai yra bent šiokie tokie galimumai karą laimėti arba ką nors karu išlošti. Karu kartais siekiama įsigyti sąjungininkų ateičiai, palengvinti diplomatinę kovą, bet niekad karas nevedamas dėl garbės. Pavyzdžiu gali būti ir Amerikos vestas karas Korėjoje. Kyla klausimas, kodėl Amerika laimėjo didįjį pasaulio karą prieš stipriausias militarines valstybes — Japoniją ir Vokietiją, o neįstengė susidoroti su menkos vertės kinų “savanoriais”? Jeigu Amerika būtų išvijus kinus ir suvienijus Korėją laisvam ir nepriklausomam gyvenimui, kokia būtų pagarba ir dėkingumas ne tik korėjiečių tautos, bet ir visų Azijos tautų! Amerikos prestižas būtų nepaprastai pakilęs ne tik Azijoje, bet ir visame pasaulyje. Dabar gi, karas buvo vestas kažkaip nenorom, turėti labai skaudūs nuostoliai, ypač korėjiečių, ir baigtas negarbingai, paliekant ir toliau Korėją nesujungtą, suskaldytą ir kovojančią. Kodėl taip padaryta? Atsakymas: smogti priešui lemiamą smūgį strategija reikalavo karą perkelti ir į kinų teritoriją, o dėl to buvo pavojus kilti III-am pasauliniam karui. Gal galimumai tokiam pavojui buvo labai maži, gal rizika nedidelė, bet ji vistik buvo. Gal būt, generolai Mac Arthur ir Van Fleet, siūlę šią strategiją, buvo teisūs, gal geriau būtų buvę, jeigu būtų panaudotos visos turimos jėgos, žaibo smūgiu būtų priešas sunaikintas, išmestas iš Korėjos žemės ir dėl to nieko nebūtų atsitikę. Gal būt, 99% už tai, kad pasaulinis karas nekiltų, bet lieka baisus 1%; laisvajam pasauliui yra baisus visuotinis karas su atominėmis bombomis. Generolai yra mažiau atsakingi už tautos ir valstybės likimą, negu valdžia. Štai dėl ko karas Korėjoje buvo vestas negarbingai ir negarbingai baigtas. Tautos interesas stovi augščiau jos garbingumo. (? Red.)
Skaityti daugiau: TAUTINIŲ VERTYBIŲ BEJIEŠKANT
Amerikos Legionas yra Amerikos gyvenime reikšminga veteranų organizacija su 36 metų patirtimi.
Legiono obalsiai yra: Dievas, Tėvynė, 100% amerikonizmas ir konstitucijos gynimas.
Legiono sudėtis yra įvairi, kaip įvairi yra pati Amerika. Jo nariai yra išsisklaidę po visą JAV teritoriją ir susitelkę į 17,000 postų su apie 2.7 milionų veteranų. Amerikoje yra didesnių organizacijų už A. Legioną, bet jos negali lygintis su Legiono geru susitvarkymu, balso svarumu ir jo spaudos įtakingumu.
Legionas yra pajėgus ir vieningas, kai jo veikla liečia grynai veteranų reikalus. Atsiranda skirtingų ar visai priešingų balsų, kada Legionas paliečia kitas sritis ar kai pasireiškia labai griežtai prieš komunizmą.
Darniausia ir veiksmingiausia Legiono veikla yra postų skaidinyje. Mažesnėse vietovėse Legiono postas yra viso visuomeninio ir socialinio gyvenimo centras. Vienoje Indianapolio County, kur yra ir Amerikos Legiono vyriausia vadovybė, yra 51 postas, kurie siunčia 57 jaunuolius į “Berniukų Valstybę”, globoja 9 jaunių beisbolo komandas, padeda skautų daliniams, skiria geriems mokiniams dovanas. Kiti postai parūpina vaikams kalėdinių dovanų, užperka vaikams cirko vaidinimus, įtaiso plaukymo baseinus, praveda geriems tikslams rinkliavas, vadovauja paradams ir kariškoms laidotuvėms, įvykus nelaimėms dalyvauja pagalbos darbuose.
Politiniam gyvenime su Legionu skaitomasi; daugiausia įtakos jis turi atskirų valstybių politiniam gyvenime. Legionas padeda savo nariams iškilti į politines augštumas, nors nė vienas Legiono vadas dar nebuvo išrinktas JAV prezidentu. Dabar Legionas savo narių turi Senate — 58 ir Atstovų Rūmuose — 236, gubernatorių — 30. Prezidentas Eisenhoweris irgi yra jo narys.
Skaityti daugiau: AMERIKOS LEGIONAS — THE AMERICAN LEGION
J. A. VALSTYBĖS
— Atominės pratybos. Visų ginklų rūšių kariai pratinami išgyventi atominius sprogimus. Tokiuose pratimuose jų dalyviai įsitikina, jog baisioji atominė bomba nėra viską naikinanti.
Ten asmeniniai įsitikinama, kaip žemė ir plienas apsaugoja nuo atominio sprogimo smūgio, kaitros ir radioaktyviųjų spindulių. Savanoriai sprogimą išgyvena tik 1000 jardų nuo sprogimo centro 6 pėdų gylio sustiprintam apkase. Kiti pratimo dalyviai slepiasi 3,500 jardų atstume 4 pėdų apkase sustiprintam smėlio maišais.
Kartu yra bandomi įvairūs ginklai ir susisiekimo priemones. Trys tankai (be įgulos) buvo šešiuose atominiuose pratimuose ir yra vis dar geram naudojamam stovyje. Sekančiuose pratimuose tankai dalyvaus jau su įgulomis. Kadangi tankai gerai atlaiko atominius sprogimus, tai jie pasidaro labai veiksmingais ginklais ateities kare.
— Marinams gaminamas naujas tankas “Ontos”. Jis turi lengvus šarvus ir yra greitas bei judrus. Vietoje įprastos tankui patrankos jis turi 6 beatatrankinius 106 mm pabūklus ir 4 prisišaudymo (.50 kal.) šautuvus.
Tankas, šautuvų pėdsakinėm kulkom prisišaudo į taikinį, surasdamas tikrą atstumą iki taikinio. Tik po to jis iššauna savo beatatrankinius pabūklus taikinį sunaikinti. Beatatrankiniai pabūklai gali būti iš naujo užtaisyti tik tankui esant uždangoje.
Tanko motoras yra 145 arklio jėgų. Gali įlipti į 60° pakilimus ir nugalėti 2,5 pėdos augščio stačias kliūtis.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
THE AMERICAN LEGION MAGAZINE, Rugsėjo men. 1955.
Ką Turėtumėt Žinoti Apie Raudonąją Kiniją,R. Gilbert. Dar ir dabar ne visi žino, kad Kinija yra komunizmo bazė, iš kurios rengiamasi užkariauti visas pasaulis. Azijos kaimynas yra Afrika ir ji yra numatyta sekanti auka. Leninas yra pasakęs, kad kelias į Paryžių eina per Pekingą. šiuo posakiu komunizmas tebesivadovauja. 1921 įsikūrė mikroskopinė Kinijos komunistų partija. Vartodami parazitų taktiką, importuotų rusų vadų vedami, komunistai įsiskverbė į dr. Sun Yat Seno partiją ir ją užvaldė. Jei ne Čang Kai šėkas, kuris 1927 rusus išvijo, vietinius komunistus išvaikė, raudonieji būtų užvaldę Kiniją prieš 20 metų.
Kai po II Pas. Karo komunistai įsišeimininkavo, 1949 vienas jų kalbėtojas Pekinge, kurį jie tik ką buvo užėmę, pareiškė korespondentui: “Kiniją laimėjom. O tai reiškia Azija yra laimėta. Dabar mūsų žvilgsnis turi pakilti ir nuo dabar komunistų karo šūkis turi būti: Į Afriką!”
Amerikoje vienas iš augštųjų komunizmo bonzų Joseph Starobin, keistomis aplinkybėmis pakliuvęs į Yale universitetą, diskusijų metu apie Afriką pareiškė: “Ta pasaulio dalis susilauks to paties likimo kaip ir Kinija. Kinija yra pavyzdys, kas įvyks ir kitur: pirma
pietryčių Azijoj, Indijoj, rytų Azijoj, vėliau Afrikoj ir Pietų Amerikoj. šitas procesas nesustos, kol tos šalys nebus išlaisvintos.” Taigi, atrodo, planuojama ne į Paryžių pro Pekingą, bet į Washingtoną.
Prieš pusmetį Nikita Chruščiovas pasakė W. R. Hearstui ir jo palydovams, kad karas nėra numatomas, ir komunizmas su kapitalizmu (reiškia JAV ir SSSR) galės sugyventi taikiai besivaržydamos, kol viena ar kita laimės. Jis, aišku, kertąs už komunizmą.
Aišku, kad sutrukdyti šitą raudonųjų planą, reikia pradėti nuo Kinijos. Rusų palaikoma raudonoji Kinijos valdžia turėtų būti griaunama iš vidaus ir iš oro.
Skaityti daugiau: Karinė spauda
AŠTUNTOJOJ PASAULINĖJ SKAUTŲ JAMBOREE
Visuose laisvojo pasaulio kampuose jaunimas šios vasaros metu praleido dalį savo laiko stovyklose. Vienos iš jų buvo gausios ir iškilmingos, kitos — vos mažam būreliui težinomos. Į jamboree, apie kurią čia kalbėsime, pakliuvo vos keliolika lietuvių skautų, tačiau jos svarba viršija visas kitas stovyklas, žiūrint iš lietuviško ir iš skautiško taško.
Į šią jamboree lietuviai skautai pateko per mūsų Kanados Rajono vadeivos psktn. St. Naginionio ir psktn. kun. St. Kulbio, S.J., pastangas ir ryšius — Kanados Prancūzų Skautų Federacijos globoje.
Mūsų reprezentacinį vienetą sudarė skautai iš Bostono, Montrealio, Niagara Falls ir Toronto. Be to, dar viena pavyzdinga lietuvių skautų skiltis iš Venecuelos ten stovyklavo, tik Venecuelos skautų kontingente. Reprezentacinio vieneto vadovas buvo psktn. A. Banevičius. Jam talkininkavo kun. S. Kulbis. Skltn. V. Piečaitis buvo svetimšalių draugovės adjutantas, O psktn. O. Gešventas — vertėjas.
Dabar, kai tas mūsų skautų žygis 8-jon jamboree taip puikiai pavyko, kas beskaičiuos tas gausias įtempto darbo valandas, kurias padėjo mūsų skautai ir jų vadovai? Jie to ir nelaukia, tačiau jie su didžia padėka lenkia savo jaunas galvas prieš tuos, kurie atėjo jiems talkon, ruošiantis į jamboree. Bostono visuomenininkai skautams paremti sudarė Jamboree fondą, kurio komitete buvo: Lietuvos Garbės Konsulas adv. A. Šalna, adv. J. Grigalius, adv. K. Kalinauskas, prof. Ig. Končius, J. Tuinyla, A. Andriulionis ir kt. Stiprios materialinės ir moralinės paramos skautai sulaukė iš Lietuvos įgalioto Ministerio P. Žadeikio Washingtone ir Lietuvos Gen. Konsulo J. Budrio New Yorke. Jiems ir visiems lietuviams, kurie vienokiu ar kitokiu būdu savo parama įgalino mūsų skautus dalyvauti šioje jamboree, šiuo perduodama nuoširdi skautiška padėka.
Kelionė per svetingą Kanados žemę buvo įdomi ir trumpa. Montrealyje skautus apspito spaudos atstovai, paskui didžiulis paradas tūkstančio skautų gretose to miesto gatvėmis su lietuvių trispalvėmis gairelėmis.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
(Linksmas reportažas)
Daugelis chicagiečių labai laukė artėjančios Kariui rengiamos gegužinės, mat pirmoji, rengta pavasarį, neįvyko, tada dar šaltas vėjelis pūtė ir lietutis krapeno. “Nejaugi ir dabar rengiama gegužinė nepavyks? Negi Karys kuo nusikaltęs?” Dažnas iš skaitytojų ir šiaip bičiulių man prasitardavo.
Bet, kai išaušo rugsėjo 18 dienos rytas, toks skaistus ir šiltas, visų veidai nušvito. Oro žinovai vis kartojo, kad diena bus šilta, 90 su viršum laipsnių. Ir tikrai, jie nemelavo, saulė tiek kepino, kad dažną suviliojo jūra ir kitoks gamtos poilsis. Radio ir laikraščiai visiems Kario bičiuliams ir skaitytojams kartojo “Visi keliai veda į Kario gegužinę, Bučio sodan”. Tikrai, mašinos paskui mašiną slinko, pilnos senimo ir po kiek jaunimo, buvusių Lietuvos karių; o apie 2—3 val. gražusis sodas, kur šimtamečiai ąžuolai ošia, prisipildė ir kalbų bei muzikos garsų klegesiai pasklido. Tuo pat metu užvirė darbas ir bare, salėje ir lauke, štai ir dabar pilna juoko, visokių kalbų, tik paklausykite:
— O, sveikas generole, miela, kad jūs pasistengėte atsidangyti į Kario gegužinę, kaip gražu, — taria vienas puskarininkis, gerai ramovėnams pažįstamas.
— Matote, kokios švarios publikos Karys susilaukė! Einam prie baro, ten širdelę nuraminsim ir atsigaivinsim, o jei panorėsi ir kojeles pamiklinsim.
Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ KARIO GEGUŽINĖS
ŠYKŠTŪS VAIKAI
(Žemaičių šiauliečių jumoras)
Susirinko šiauliečių aukštaičių trys sūnūs ir tariasi, ar pirkti mišias metinėms tėvo mirties sukaktuvėms. O visi trys buvo labai šykštūs.
— Na, brolali, kaip su tėvu! Pirksime jo metinėms mišias, ar ne? — klausia jaunesnysis sūnus Jonas.
— O kam! — atkerta vyresnysis sūnus Jokimas. — Jeigu tėvas danguje, tai jam maldos nebereikia. Gera ir be jos. Jeigu pragare, tai dar labiau nereikia, nes malda tik pragaro ugnį labiau kaitins.
— O jeigu skaistykloje? — paklausė vidutinysis Mikas.
— Hm, skaistykloje būtų reikalingas, — atsako vyresnysis sūnus, — bet ar verta. Gyvas būdamas man kailį gerokai išpėrė, tau, Jonai, taip pat diržo nepagailėjo. Na, ir tau, Mikai, gerokai plaukus nurovė. Na, tegul pasimoko skaistykloje.
Ir taip visi trys sūnūs nutarė nepirkti mišių už tėvą. M. B.
PABŪGO ŠYPSENOS AKADEMIJOS
Ivan Dimitrijovič, vargšas Maskvos darbininkas, paskutiniu metu praeidamas pro vieną agitacijos ir propagandos įstaigą, pastebėjo naują iškabą. Susidomėjo, sustojo ir pradėjo skaityti naująjį įrašą: “Agitacijos, propagandos ir šypsenos akademija”. Perskaitęs nusigando ir pastiro. Net bėgte parbėgo namo. O namie verkia žmona ir vaikai, kad nėra ko valgyti.
Vakare vėl reikia bėgti į mitingą. Uolus sovietinis pilietis Ivanas neapsileidžia. Eina ir į mitingą. Juk reikia. Argi būsi liaudies priešas, nenuėjęs į mitingą.
Po ilgos agitatoriaus Mišos Afanasjevičiaus paskaitos vargšas Ivanas pradrįso duoti paklausimą:
— Girdi, drauge Miša Afanasjevič, šiandien pastebėjau, kad šalia agitacijos ir propagandos, dar ir šypsenos akademiją įsteigėte. Vadinas, pradėsite mus mokyti šypsotis. Tai jau perdaug! Viską mes darbininkai galime padaryti: ir ilgas valandas dirbti, mažai valgyti, tylėti, susispaudus gyventi, bet šypsotis, drauge Miša, negalėsime, kada namuose verkia alkani vaikai ir žmona.
— Na, ir kvailas tu, Ivan Dimitrijovič, — pertraukė jį Miša. — Tavęs šypsotis niekas nevers, nes sovietinis pilietis ir toliau lieka rūstus, šypseną eksportuosime į užsienį — į kapitalistinius kraštus. Matai, kapitalistiniai Vakarai jau nebebijo mūsų ginklų, armijų ir mus apsupo karinėmis bazėmis ir visokiais Natais. O šypsena Ženevoje, žiūrėk, kokius stebuklus padarė. Tuoj ištižo kapitalistų širdys ir pasirodo, kad šypsenomis daugiau galime laimėti, negu ginklų žvanginimu. Supranti, draugas!
— Suprantu ir aš! — iš pakampės atsiliepė snaudžianti darbininkė Maša Ivanovna. — Jeigu su šypsenomis daugiau laimėsime, taigi, gal partija sumažintų ginklų gaminimą ir vietoj kokio tanko pagamintų adatų. Jau nebeturiu kuo lopų prisiūti.
— Na, ir kvaila tu, — supykęs rėžė Miša. — Adatų, o ne tankų pasigaminę turėtumėm kapitalistams ne tik šypsotis, bet ir “kazoką” šokti. M. B.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
