Karys 1961m. 5-6

Aš padedu minčių mažytę puokštę
Ant tolimojo Tavo kapo, Mama—
Tegu dainuoja Tau
Šiandien visi varpai bažnyčios bokšte
Ir guodžia mano širdį kenčiančią, neramią . . .

(Impromptu, 1960.4.28)

M. Katiliūtė — Motina

Pavasaris su pilnais gėlių krepšeliais beldžiasi į mūsų duris. Sprogstąs pumpuras praveria savo vaikiškai giedrą veidą besijuokiančiai saulei, ir pamiškės žibutė savo nekaltom mėlynom akim nedrąsiai žvalgosi aplink. Visa gamta bunda naujai gyvybei. Ir žmogaus širdis suplaka ir virpa smarkiau, žvelgdama į šiuos mums Kūrėjo padovanotus žydinčius klonius. Nuostabus gegužis eina per lankas ir pievas ir žieduotais pirštais mezga senutei žemei naują gėlėtą mezginių skarą.

Ir tada, kai mūsų siela jaučia bundančią gamtą, kai kiekviena žolytė keliasi gyvenimui — šitą gražiausią gegužės mėnesį mes skiriame atminimui tos, kuri mums davė gyvybę, padovanojo jaunystę ir už rankos išvedė į šį gražų, gyvybės sulčių ir viliojančių paslapčių kupiną, gyvenimą. Šiuose žaliuose pavasario rėmuose švyti malonus ir besišypsąs mūsų Motinos veidas.

Kaip dailininkas, kuris iš mažų spalvotų akmenukų sudeda didelį paveikslą, ir aš norėčiau Tavo atvaizdą, Mamyt, sudėstyti iš daugelio tūkstančių nematomų ir ranka neapčiuopiamų dvasinių vertybių, kurių tiek daug esi pabarusi čia žemėje savo vaikams. Ir dažnai Tu pati pamiršti, kurioj dirvoj Tavasis grūdas dideliu medžiu užaugo . . .

Šiuos pabirus žodžius dėstau, tarsi impresionistinių minčių mozaiką ir nuo lietuvės Motinos aušromis spindinčio veido bandau nupūsti amžių apneštąsias dulkes . . .

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKO ŽIDINIO VAIDILUTĖ

DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

O. URBONAS

Įvadas.

Vertindama mano studiją apie Livonijos karą gerbiamoji dr. V. Sruogienė rašė (1958m. KARYS Nr.6 ir 7): “1600-1611m. karas su švedais negali būti teisingai ir pilnai atvaizduotas, nepanaudojus greta švediškų ir mūsų turimųšaltinių, kaip kanclerio Leono Sapiegos.....“

Pulk. O. Urbono straipsnis, labai svarbus ir įdomus, tačiau paremtas daugiausia švedų šaltiniais irgi yra vienpusiškas. Todėl jisai daugiau vaizduoja švedų, o ne mūsų kariuomenės žygius, švedų, o ne mūsų vadus ir reikalus......“.

Su kiekvienu čia parašytu žodžiu visiškai sutinku, esu lygiai tos pačios nuomonės ir laikau, kad p. Sruogienei pasisekė mano darbo įvertinimą tiksliai suformuluoti.

Nesu istorikas, ir į istoriko vardą pretenzijų neturiu. Į savo darbus žiūriu ne kaip į vispusišką ir pilną karo atvaizdavimą, bet kaip į švedų šaltinių pažiūrų ir interpretacijų santrauką, vienkart mėgindamas (tik mėgindamas) suformuluoti tuometinės Lietuvos kariuomenės būdingesnius bruožus, žinoma, tiek, kiek tas yra įmanoma švedų šaltiniais remiantis, nes be švedų šaltinių, man kiti beveik visiškai yra neprieinami.

Nežiūrėdamas visų tų trūkumų, drįstu ir vėl “Kario” skaitytojams patiekti studiją, kuri apima Didžiojo Šiaurės karo pradžią, taip pat tikėdamas tuo, kaip rašo dr. Sruogienė, kad “tokiu būdu, švedų karai laukia dar lietuvio istoriko, kuris, apžvelgęs visus svarbiausius šaltinius, galėtų duoti vispusišką ir pilną vaizdą.. . .”.

Gerbiamoji dr. Sruogienė užbaigia savo kritiką lotynišku posakiu “audiatur et altera pars”, — atsakysiu irgi lotynišku posakiu “Quod potui feci, faciant meliores potentes”.

Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI

JOKŪBAS BAUBLYS

(pradžia Kario Nr. 1.)

ATVYKSTA RAUDONOSIOS DELEGACIJOS

Rugsėjo mėnesį dvi savaites statybos būrys praleido ruože N. Vilnia — Smurgonys, siaurindamas rusų platumo geležinkelį į normalias vėžes. Buvo susiaurinta 52 km. geležinkelio iki Slobodka ir atiduota Susiekimo Ministerijos žinion. Po to būrys buvo atšauktas Vilniun.

Vykdant geležinkelio siaurinimo darbus tarp N. Vilnios ir Kenos, kur įvyko traukinių katastrofa, abipus geležinkelio matėsi išmėtytos vagonų ašys su ratais, vagonų rėmai, sulankstytos ir apdegusios įvairios geležinės vagonų dalys. Ten, kur katastrofos metu buvo išdegusi žolė, ataugo šviesiai žalios spalvos jauna žolė. Bet kai kur išdegusiose vietose žolė neataugo, juodi plotai liko ten, kur degė tepalai.

Dar rugsėjo pradžioje buvo ten užuodžiamas apdegusios mėsos ir kraujo kvapas, įsisunkęs žemėn. Vėliau visa tai išsisklaidė ir oras jau nebebuvo užterštas smarve. Laikas, saulės spinduliai ir lietus tą žemės plotą padarė tokios pat išvaizdos, kaip ir plotai, kur katastrofos nebuvo. Liko tik geležinkelis be katastrofos pėdsakų.

Geležinkelių persiuvinėjimo metu taip pat neapsieita be nuotykių. Vieną rytą, apie 9 val., vykdant darbus, buvo gauta telefonograma iš Kariuomenės štabo Susisiekimo Skyriaus viršininko, kad darbovietėje apie 11 val. pasitiktumėm nuo Minsko pusės atvykstančią SSSR Raudonojo Kryžiaus delegaciją ir SSSR Prekybos delegaciją, suteiktume turimas susiekimo priemones ir pervežtume delegacijas nuo darbų vietos iki N. Vilnios.

Būrys tą dieną vykdė darbus 29 km. atstu nuo N. Vilnios. Nustatytu laiku traukinys su delegacijomis neatvyko. Apie 15 val. nuo Minsko pusės lauko kelyje buvo pastebėta žmonių grupė ir ūkininkų vienkinkiai vežimai. Traukinio vis nesimatė. Kadangi jokios kitos žmonių grupės tuo laiku čia negalėjo būti, kaip tik tos delegacijos, tai nujojau prie atvykstančiųjų. Priekyje visos žmonių grupės išdidžiai ėjo augštas rudabarzdis vyras, žydų tautybės. Prijojęs mandagiai pasakiau:

— Esu Lietuvos kariuomenės karininkas. Man pavesta sutikti SSSR Raudonojo Kryžiaus ir SSSR prekybos delegacijas iš Maskvos ir suteikti joms turimas susisiekimo priemones. Ar jūs esate iš tų delegacijų?

Skaityti daugiau: GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI

SENOVĖS LIETUVA

VYT. ŠIRVYDAS

III

Mūsų tolimi protėviai, atrodo yra buvusi kuri tai IE (indogermanų) raitelių - žirgininkų šaka, dalyvė apie 2000m. prieš Kr. pasireiškusių IE persikilnojimo bangų, kurių pirmoji bene buvo hatų-hititų pasirodymas 1900m. prieš Kr. dabartinės Turkijos Anatolijoj (o gal “luvių” atvykimas pora šimtų metų anksčiau). Paskiausios to kilnojimosi bangos buvo germanų ir slavų. Pirmieji išsijudino iš Skandinavijos IIIa, prieš Kr., o pastarieji VIa. po Kr. (iš Karpatų ir Kijevo sričių). Ankstyviausieji mūsų protėviai (gal tiksliau: mūsų protėvių protėviai?) kuriuo tai būdu įsiterpė ir prasismelkė pro “tripoljiečių” ir “dunojiečių” žemdirbių sluogsnius, “apsikrėtė” (jei pirmiau jos nemokėjo) žemdirbyste ir prie jos prikergė dar ir savo žirgų bei gyvulių ūkį. Be abejojimo, jie visur susimaišė su rastais vietoje gyventojais. Lygiagreičiai su baltų protėviais gretimai vystėsi ir kitos IE šakos: graikai, italai, keltai, germanai ir slavai. Jie atpažįstami iš kapuose ir sodybose iškasamų rutulinių (angliškai vadinamų Global Amphora pavidalo) puodų, kuriuos mėgo puošti “virveliniais” brūkšniais. Atpažįstami jie ir iš “laivelių” pavidalo titnaginių kirvukų (vėliau ir žalvarinių) anglų kalba badinamų Battle-Axes — kovos kirvių.

Mūsų kalbamoji IE šaka apsigyveno Baltijos pajūryje, tarp Vyslos (ir net žemiau Vyslos iki Persantės) ir Palangos. Palaipsniai ji išplito iki Smolensko (gali būti, net iki Maskvos) bei Pripetės balų. Archeologai randa dunojiečių pėdsakus Ukrainos Volynijoje ir Lenkijos Torūnės srityje. Apie juos neseniai miręs anglas tyrinėtojas G. Childe, pasakoja: “Vidurio Europoje, nuo Dravės upės Jugoslavijoje iki Baltijos pajūrio, nuo Vyslos iki Meusės upės Prancūzijoj, kur tik buvo miškais neišbrendamai neapaugusių ar balomis nepertekusių žemės ūkiui tinkamų dirvų, mes kasinėdami užtinkame dunojiečių sodybas ir kapus. Visur randame kviečių ir miežių grūdų, titnago kaplių, pjautuvų ir girnų. Randame ir galvijų, kiaulių bei avių kaulų. Miško žvėrių liekanų nedaugiausia. Nedaug ir medžioklei įrankių. Vienas pilniausiai atkastų ir ištirtų dunojiečių kaimų yra Lindenthalio ties Koelnu, Vokietijoj. Čia stovėjo 21 namas, pailgo pavidalo”. (“What Happened in History”, 1957 m. laida).

Skaityti daugiau: SENOVĖS LIETUVA

ŠVENTIEJI AKMENYS

Poetas Faustas Kirša, parašęs daug patriotinės poezijos, kelių knygų autorius, kultūrininkas, buvęs Lietuvos Vyriausio Kariuomenės Štabo spaudos darbuotojas, Karo Mokyklos lektorius, šiais metais švenčia savo 70 metų amžiaus sukaktį. Linkėdami poetui dar daug šviesių metų, čia spausdiname jo vėlesnės kūrybos pluoštelį.

ŠVENTAS AKMUO

Sunkus akmuo man užgulė krūtinę,
Akmuo šventasis, aukuro akmuo,
Akmuo kapų, šventovių ir paminklų,
Per ištremtį keliaujant man namo.

Kaip žiedu atlape, aš akmeniu alsuoju,
Kaip meilę prarastą, aš jį jaučiu širdy,
Su juo plaukiu mares, su juo keliuos per kalnus,
Su juo mintis kovoj garbinga ir didi.

ILGIUOS

Ilgiuos, kaip padaras nukritęs į bedugnę,
Dievų leistos minties ir jųjų karalystės.
Žarstau prie aukuro jų amžinąją ugnį
Ir abejoju žodį ir tvirtybėj klystu.

Ilgiuos, kas žmogiška, kad mano veidui šviestų
Dievai iš amžių ir mintis tikriausio Dievo,
Apėjus tyrus, kaimenes ir proto miestus,
Sustodama paminklais ir gėlėtom pievom.

Faustas Kirša

Skaityti daugiau: ŠVENTIEJI AKMENYS

ŠAUTUVAS

ANT. BERNOTAS

(Pabaiga)

Rastuoju raudonarmiečio šautuvu Jogaila ir dabar tebėra ginkluotas. Tai jo laimikis. Jis labai šautuvu didžiuojasi.

Kelias ėjo pro mažą daržinėlę, stovėjusią dešinėje pusėje. Abipus kelio prasidėjo medinės karčių tvoros. Pats kelias buvo ištižęs, glitus, ir kojos slidinėjo duobėse.

— Vyrai, — kreipėsi Žilvinas į kitus. — Mes aplenksime šį kaimelį. Viena, eidami per kaimą mes sukelsime šunis, antra — čia perdidelė makalynė. Pasuksime per ganyklas. Kelią išvesiu.

Jie perlipo tvorą ir pasuko į kupstuotą ganyklą. Pakeliui buvo daug didelių akmenų ir šen bei ten kyšojo kadagiai ir skurdžios eglaitės. Atrodė lyg susikūprinę žmogystos.

Perėję nedidelį mišką, jie atsidūrė prie gilaus griovio, pilno vandens. Nieko nematyt, tik girdėt, kaip vanduo pliuškena į medžių šaknis. Nuo lietaus vanduo buvo pakilęs.

— Čia tai jau išsimaudysime! — pabūgo Girinis.

— Nebijokite, pereisime! — tvirtino Žilvinas.

Jis žinojo, kad čia kur nors turėtų būti lieptas: skersai griovį tysąs storas alksnis, nusilupusia žieve, apglitęs ir pusiau paniręs vandeny.

Skaityti daugiau: ŠAUTUVAS

LIETUVOS VALSTYBĖS SIENOS

V. Mantvydas

Lietuvos valstybes sienų klausimas mus nuolat jaudina. Nežiūrint, kad lietuviai per šimtmečius rūpinosi savo teritorijos likimu, nuo karalių gadynės, per Nepriklausomybės laikotarpį ligi šios, mūsų tautai sunkiausios dienos, tas reikalas nebuvo mums palankiai sprendžiamas. Ne visados buvome savo tautai ryžtingi ir valstybiškai sąmoningi. Dabar mėginsime vėl, šį kartą drąsiau, pažvelgti į savo valstybės žemėlapį ir tarti šeimininko, ne samdinio, žodį tautos natūralinių sienų reikalais.

Pietinė siena yra pati svarbiausia, daugiausiai nerimo kelianti mūsų tautoje, gresianti valstybės saugumui. Pajūrio kraštas, vokiečių kolonializmui žlugus, kaip lietuvių tautos žemė, etnografiškai ir ūkiškai priklausanti Lietuvai, pateko į naujo rusų — lenkų kolonializmo reples. Ta siena, galutinu mūsų, ne rusų, sprendimu, žemėlapyje turi eiti iš Danzigo įlankos per Aistmares į pietus su Braunsberg (Ruduvos) miestu mūsų pusėje, Pasargės upe, per Žalgirį — mūsų istorinės pergalės prieš kryžiuočius vietą — į Narevo upę, ja į rytus ligi linijos į Bugo upę, ja ligi Lietuvos Brastos miesto, esančio mūsų pusėje, iš čia per Pinsko pelkes, Priepetės upe į rytus ligi jon įtekančios Priča upės. Ta siena, po tikslesnio aprašymo, laikoma galutina ir nebetaisoma dėl šių motyvu: 1) kad yra tikroji aistiškų žemių ir istorinės Lietuvos administracinė siena, išnykusi tik lenkų bažnyčiai nutautinant lietuvius gyventojus, 2) kad prūsų žemės, kaip lietuvių tautos lopšys, po vokiečių administracijos žlugimo, gali priklausyti tik Lietuvai, 3) kad sienos ruožas nuo Lietuvos Brastos ligi Pričos upės Lietuvai suteikia natūralų saugumą ūkiškai ir kariškai ir prileidžia prie Ukrainos, mums draugiškiausios slavų tautos. Mes linkime lenkams išgyti iš imperializmo pomėgių ligos ir susirūpinti tomis žemėmis, kurios be ginčo jiems priklauso, kad ir kitos tautos galėtų savo valstybėse gyventi. Mes sustosime ant savo tautos sienų ir tada, kaip lygus su lygiu, galėsime kalbėti apie bnderadarbiavimą. Mūsų valstybė tik atsiims, kas savo ir tada daugiau su lenkais nebebus ginčo.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBĖS SIENOS

Šaulė Tremtyje

Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland Beach Linden, Mich.

ŽMOGUS GALIŪNAS

V. Putvys

“Jeigu esi neramus, jeigu karščiuojies, jeigu esi sunervintas, nesąmoningai sužadintas, tai neišvengiamai reiškia, kad tavyje yra kokia nors klaida.

Tu, tur būt, arba neturi aiškiai apibrėžto tikslo, arba netiki gero pergale, arba nejauti savo jėgų, arba tau trūksta pasiryžimo eiti paskirtu keliu arba bijai klaidų, ar kas nors kito panašaus.

Žmogus, kurs giliai tiki gera, kurs nors apčiuopomis yra nusistatęs savo kelio linkme, kurs žino, jog nieks iš esmės jo neišmuš iš jo vagos, kurs lengvai pasiduoda aplinkybėms, prie jų prisitaiko, ir tuo būdu jas valdo, kurs žino, jog vėliau ar anksčiau visai ar iš dalies pasieks tai, ką nori, kurs jaučia savo nusistatymo galią, visada bus ramus, rimtas, galingas.

Du yra ramumu: ramus yra egoistas nutukėlis, ramus yra kvailys su savo nuolatine idiotiška šypsena. Šitie žmonės stovi žemiau vidutiniškojo, kurs dažnai nerimauja. Bet yra ramumas ir tame žmoguje, kuris stovi augščiau nerimstančiojo vidurio. Tai yra žmogus galiūnas, kurs ramumą semia iš savo gilaus pasiryžimo ir savo jėgos pajautimo. Tokio ramumo visi turime siekti.”

Kokios teisingos ir šiandien mums aktualios mūsų įkūrėjo V. Putvio mintys.

Esame maža, tat būkime rinkta tauta, kad ne gyvenimas mus palaužtų, o mes jį įveiktume ir savo didžiuosius tikslus pasiektume. Nepriklausomybės viltis mūsų neišsiamiamų jėgų šaltinis. Ir nesėkmėje nepasiduokime, nenusiminkime, o tiesiai, drąsiai, ryžtingai ir toliau siekime savo užsibrėžtų tautos tikslų.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

JAUNOS SIELOS KARYS - RAŠYTOJAS

Juozui Švaistui-Balčiūnui 70 metų

ANDRIUS MIRONAS

Paprastai tremtyje tautinės ir kūrybinės jėgos pamažu blėsta, nyksta, kol daugumas tremtinių susilieja su juos priglaudusiojo krašto tauta. Neveltui senovės greikai sakydavo, jog žūsta kievienas, kurį kokia nors jėga atplėšia nuo gimtosios žemės. Tačiau stiprios valios ir kieto būdo asmenybės atsilaiko ir prieš tokią niveliaciją. Lietuvio būdas, nors savotiškas, labiau dorovės ir teisingumo principais pagrįstas, paprastas ir kuklus, bet valingas ir stiprus, nemėgstąs ištižimo ir lepumo, o labiau lengvo humoro ir natūralaus sąmojo, sugeba atsispirti svetimybėms. Tam tikras užsispyrimas, kurį galima būtų vadinti tautine valia, liepia lietuviui visur rodytis tuo, kuo jis yra, kalbėti gimtąją kalba, bendrauti su savo žmonėmis.

Toks tikro lietuvio būdo žmogus yra Juozas Balčiūnas-Švaistas, žymusis mūsų rašytojas — laureatas, š.m. kovo mėn. 18 d. sulaukęs 70 metų amžiaus. Įžangoje paminėtą atsilaikymą prieš svetimybes jis atitinka nepaprastai gerai, kadangi jo kūrybinė apoteozė kaip tik pasireiškė tremtyje, jau antrojoje jo gyvenimo pusėje, tačiau ir jo visas gyvenimas— mokytojo, kario ir rašytojo fazėse — buvo valingas ir kūrybingas. Trumpai peržvelkime jo gyvenimo kelią.

Gyvenimas ir mūza

Juozas Balčiūnas gimė 1891 m. kovo 18 d. Rokiškyje neturtingo staliaus gausioje šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, dirba kaip zakristijono padėjėjas ir grafo virėjo pagelbininkas, bet po 1905 m. revoliucijos, žmonėms maištaujant ir grafams išbėgus iš dvaro į užsienį, Juozas 1909 m. įstoja į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią 1913 m. baigia ir gauna mokytojo tarnybą Stačiūnų kaime, Šiaulių apskr. Tačiau mokytojo karjerą nutraukia atūžęs I Pasaulinis karas. Juozas patenka Rusijos gilumon, Stavropolio miestan, Kaukaze, kur jis stoja į Mokytojų Institutą. Čia pirmą kartą jį apima noras kurti, rašyti, nes Kaukazo nepaprastai graži gamta, kalnai ir Juodoji jūra jį labai žavi. čia jis parašė savo pirmąjį kūrinį rusų kalba — “Pavasario smuikai”. Bet sykiu jį gniaužė ir tėvynės ilgesys bei baimė nutautėti, atkristi nuo gimtosios žemės.

Skaityti daugiau: JAUNOS SIELOS KARYS - RAŠYTOJAS

BAISUSIS BIRŽELIS

P. DIRKIS

Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.

Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.

Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.

Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.

Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.

Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.

Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų

1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas

Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.

PRIE IŠPUSTYTŲ PELENŲ

(Musų tautos genocido dvidešimtmečiui)

BALYS AUGINAS

IR vėl d v i d e š i m t a s birželis išsiskleidžia žiedais. Ir vėl dvidešimt birželių nuvys, ir laiko vėjas nupūs juos užuomarštin. Bet tie dvidešimt žaliai lapojusių birželių—virtę praeities dulkėmis—skaudžiai pražygiavę pro mus, nuo anų mūsų tautos juodųjų trėmimų dienų, vis dar žydi lietuvio atmintyje.

Jie vis dar karšti mūsų atminimuose — kaip rusenančio židinio pelenai: visa, kas liko iš gimtųjų namų;

karšti,kaip kūdikio ašara — deganti našlaitišku vienišumu;

liepsnoją,tarsi randai neužgijusių žaizdų — padarytų žiaurių, beširdžių žmogžudžio rankų:

žydį,nei ugniakuro pelenai — nes ne vien tik gėlės, ar žmogaus jaunystė, gali žydėti —

nes tas dvidešimties birželių vainikas dedamas ant masinio mūsų tautiečių kapo. Jis primena mums anas juodas, lyg anglis, gedulo dienas, kaip raudonasis viesulas — prasiveržęs iš rytų — tarsi sūkuringa kraujo upė, užliejo mūsų kraštą —

Toji sūkuringa vėtra nušlavė šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, išraudama iš savosios dirvos ir galingus užgrūdintus ąžuolus, ir tas gležnutes atžalas jaunučio atžalyno, vos bepradėjusio leisti šaknis tėviškės žemėje —

Kasmet minime to lietuvių tautos genocidinio trėmimo šiurpius epizodus — nes nėra lietuviškos šeimos, kurioje nėra pralieta ašarų dėl savo šeimos nario, kurio nebūtų palietus kraujuota budelio ranka. Nėra šeimos, kurios namų slenksčio nebūtų peržengęs pasalūniškas žudikas su raudonuoju mirties pjautuvu.

Linko žalios liepos,

Lūžo ąžuolai--

ANUOMET birželio saulė apniuko Lietuvos laukuose. Noksią rugiai lingavo brandžiomis varpų galvomis. Ir jie tarsi juto virš savo galvų ne laiku pakibusį dalgį. Šiurpus mirties pjautuvas kabojo virš viso krašto. Ir paukščių giesmė užkimo, nepasiekusi debesų viršūnių — ji net nesuvirpino išlakių medžio šakų — —

Ir lietuvio širdį prislėgė sunkus nuojautos akmuo. Galvoje pynėsi neramios mintys, ir kraupus nerimas sunkiu slogučiu slėgė sielą.

Ir audra atėjo.

Pasalūniškai. Tyliai. Ir staiga prasiveržė visu savo žiaurumu. Naktį iš birželio k e t u r i o l i k t o s į p e n k i o l i k t ą j ą . Raudonieji žaibai trenkė į ramius gyventojų namus. Nuogi ir spindį kraujuotais atspindžiais durtuvai apakino taiką. Jų spindėjime degė neapykanta tautai. Siaurose azijato akyse įsižiebus žaižaravo neapykantos liepsna. Ji grasė sudeginti lietuvišką kultūrą. Ant laukinių užkurto laužo žabų sumetant lietuviškus papročius, istoriją ir žmones. Baimė surakino gyvųjų lūpas ir širdį.

Žaibai trenkė. Iš šaknų virto medžiai, augę ir gimę vešlioj protėvių krauju tręštoj žemėj. Aiman, jie buvo kertami. Genėjami. Ir niokojami. Lyg tyčia retinama giria. Kartais grubiai aižant viršūnę — paliekant pakirstąs šaknis.

Ir kuo kalti tie kūdikiai — kaip jaunos šakelės, dar visai be metūgių — atskiriami nuo Laisvės Saulės?

Paliekant gimtąjį kraštą

J. Dargio medžio skulptūra

Skaityti daugiau: PRIE IŠPUSTYTŲ PELENŲ

GARDINAS XVII AMŽIUJE

Tų laikų raižinys

GARDINAS XVII AMŽIUJE

POSMAI ŽAIBO RAŠTUOSE

VINCAS JONIKAS

BALSAS IŠ NEŽINIOS

Kalbėsiu jums be pinigo,
be kardo Ir žodis bus jausmingas ir tiesus—
Regėjau, kaip teisėjai tautą spardo,
Dėl jų tiktai, dėl jos čionai esu.

Aš krivio balsas, likimą jums numanęs,
Nudilę pančiai sukruvintos taikos!
Aš pelenai sudeginto raganiaus,
Užginto žodžio sielvartas klaikus!

Kalbėsiu jums tik didį sutarimą
Senais garsiais atgimusios kalbos—
Ir susilauks teisėjai pasmerkimo,
Tautos tiesa padangėje žaibuos.

Sužeistas Vilniaus kunigaikštis (medis) J.Dagys

Skaityti daugiau: POSMAI ŽAIBO RAŠTUOSE

PAKALNĖ

V. KAREIVA

Negaliu to žodžio — pakalnė — užmiršti, nes tai ne žodis, o likimas. Dabar atsimenu, kad visados bijojau pakalnių, nuo pat vaikystės. Arkliai tenai nebesulaiko dardančių vežimų. Pakalnės vingyje laukia nelaimė ar prasižiojusi kapo duobė. Mano kapo. Tavo kapo. Mano geriausių draugų duobė.

Mūsų valstybė, pačiame savo jaunystės žydėjime, jau buvo pakalnėje. Ji buvo dvidešimt dviejų metų. Lavonėdžiai vabalai tada rausėsi laukan iš tamsių smuklių, iš keikimo lindynių ir skubėjo prie savo darbo.

— Eikime greičiau namo, tarė Kazys rišdamas ryšulėlį prie dviračio, — aš negaliu žiūrėti, kaip viskas rieda velniop.

— Eikime, — pritariau jam. Nebuvo ko daugiau sakyti.

Mes palikome Luokės miestelį kitaip negu seniau. Ir kitokį, negu seniau. Mūsų miestelyje atsirado Rusija su visu savo kvapu. Raudonarmiečių būrys rinkoje prie lauko virtuvės laukė valgio, žvangėdami indais. Vienas po pažastim nešėsi žviegiantį paršelį. Nuo kapų gatvės ėjo dainuodamas Patumšių burliokų būrys. Vienas iš jų, barzdą priekin atkišęs, nešė raudoną vėliavą. Šalia jo žengė iš abiejų pusių po mergą raudonu sijonu. Toliau sekė palaida visokių žmogystų gauja. Jie dabar valdys mūsų žemę.

Skaityti daugiau: PAKALNĖ

Kronika, įvykiai ir komentarai

KPT. VINCĄ ABRAMIKĄ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS.

Netikėtai, nelauktai, š.m. kovo 10 d. 11 vai. rytą, darbovietėje, širdies smūgio ištiktas, mirė kpt. Vincas Abramikas, pasižymėjęs Lietuvos Šaulių Sąjungos veikėjas, įvairių komitetų, komisijų ir organizacijų valdybų narys, lietuviškos knygos mylėtojas ir daugelio laikraščių bendradarbis.

Velionis buvo gimęs 1903 m. rugp. 16d. Ramoškių kaime, Pašušvio vis. Kėdainių apsk. Mokėsi Šiaulių gimn. iš kurios stojo į Karo Mokyklą. Baigęs 1928 m. Karo Mokyklos X-ją laidą ir Vytauto Didžiojo Augštųjų Karininkų Kursų Topografijos Skyrių 1931 m. Nepaprastai giliai velionis mylėjo savo tautą ir jau nuo žalios jaunystės buvo pasišventęs jai dirbti. Dar būdamas gimnazijoje, uoliai dalyvavo skautų organizacijoje. Vėliau, jau būdamas 8 pėst. pulko karininku, ypatingai pamėgo šaulius ir visą savo laisvąjį laiką nuo tarnybos pulke, skyrė vietos šaulių rinktinei. Ypatingai daug pasidarbavo šaulių kariniam parengimui. Už didžius nuopelnus dar 1933 m. jis buvo apdovanotas šaulių žvaigždės ordinu, vėliau Nepriklausomybės ir šaulių medaliais. Yra tarnavęs ir 3 pešt. pulke. Vėliau visiškai persikėlė dirbti į Šaulių Sąjungą. Dirbo Pagėgių, Rokiškio ir Raseinių šaulių rinktinėse, buvo rinkt, vado padėjėjas. II-jam Pas. karui prasidėjus, karo vadovybės pavestas, Šiauliuose organizavo pėstininkų batalioną. Bolševikų okupacijai atėjus, jis buvo dar mūsų kariuomenėje. Greitai susilaukęs bolševikų politruko nemalonės ir pajutęs besiartinantį areštą, turėjo slapstytis miškuose, organizuodamas ir ginkluodamas partizanus. Tuo metu slapstytis turėjo ir jo šeima, nes dėl kpt. Abramiko energingos veiklos prieš okupantus, NKVD jieškojo suimti ne tik jį, bet ir jo šeimą.

Skaityti daugiau: Kronika, įvykiai ir komentarai

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1961m. 5-6 Turinys, metrika

T U R I N Y S

LIETUVIŠKO ŽIDINIO VAIDILUTĖ