K. Bielinis "Teroro ir vergijos imperija sovietų Rusija"

BAISIAJAM BIRŽELIUI

nežinomo autoriaus skirtas eilėraštis

Paliko toli savo tėviškės stotį,
Gimtinių laukų nematyti seniai,
Ne turtų, ne laimės keliauja jieškoti
Lietuviškos žemės ugdyti vaikai.
Išdžiuvusios burnos, pavargusios akys,
Ir kūdikių alkano klyksmo kančia. . .
Ir motinų širdys kraujuodamos plakės,
Ir geso gyvybė kovoj su mirčia,
Toli pasiliko tėvynės dirvonai,
Sugriautų sodybų apleistos vietovės,
Kur „Stalino saulė" sušvito raudonai,
Lietuvis neteko taikos ir gerovės.
Plombuotų vagonų langai užu grotų
Ir bado, ir troškulio kupinos dienos,
Netrumpina saulė naktų nemiegotų
Pro šaltas, rasotas kalėjimo sienas.
Toli jau tėvynės mūs girios ir lankos,
Ir laimė, ir džiaugsmas toli pasiliko,
Tik rieda vagonai bildėdami tvankūs
Į „plačią tėvynę" raudono grobiko.
Kada bus kelionės kentėjimų galas,
Nuvargusios akys įžvelgt neįmano:
Ledinis Altajus, laukinis Uralas
Ar nusiaubtos stepės rūstaus Kazakstano,
Aptemo jų žvilgsniai nuo tvaiko ir ūko,
Aplink tuštuma ir beribė naktis.
Susidrumstė siela ir mintys nutrūko,
Ir šaltą dvelkimą tejaučia širdis.