_files/I-Laisve-1990-110(147)-1.jpg)
T U R I N Y S
Į Laisvę Fondo Lietuvos filialo kreipimasis ................... 2
Vedamieji ..................................................... 3
Naujam pavojui Lietuvą ištikus
Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas
Edita Nazaraitė, Reikia naujų sąjungininkų ir jėgų ............ 7
Sovietų žurnalistai apie Sovietų Sąjungos ateitį .............. 9
Skaitytojų žodis ............................................. 10
Nuo redaktoriaus stalo ....................................... 12
Alfredas Smailys, Istorinė Lietuvos misija ................... 13
Į laisvę Fondo romano konkursas .............................. 20
Leona Korkutienė, eilėraščiai ................................ 22
Pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu ............................. 25
Juozas Kojelis, Auka ir kančia Lietuvai (Vladas Nasevičius) .. 31
Algirdas Statkevičius, Žmonijos tikslas — kultūros kūrimas ... 37
Vidmantas Valiušaitis, Jonas Grinius — Lietuviškojo
integralizmo pradininkas .............................. 43
Henrikas Kudreikis, Už Raseinių ant Dubysos saulė netekėjo ... 47
Juozas Šaltinis, Lietuvos valstybės ekonominis atkūrimas, II ..52
Mintys ir projektai: Vidmantas Valiušaitis ir Arvydas Juozaitis
apie pilnutinę ir pilietinę demokratiją ............... 62
Juozas Kojelis, 25 metai lietuvių literatūrai Los Angeles .... 66
Mirė kun. Viktoras Dabušis ................................... 70
Apžvalgos ir nauji leidiniai ................................. 71
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1990 110(147)
_files/I-Laisve-1990-110(147)-4.jpg)
Šis kreipimasisį lietuviškąją visuomenę, pasirašytas ĮLF Lietuvoje tarybos narių, 1991 sausio 13 dieną, tuoj po kruvinųjų įvykių, buvo paskelbtas per radiją ir per Kauno TV lietuvių ir anglų kalbomis, o kitą dieną išspausdintas Kauno spaudoje, nes Vilniaus laikraščiai tuo metu negalėjo išeiti. (Prašome toliau skaityti redaktoriaus skiltį 12 psl.)
VEDAMIEJI
I
Ir vėl lenkiame galvas žuvusiems už Lietuvos laisvę, kartu reikšdami pagarbą ir padėką demokratiškai išrinktam Lietuvos parlamentui už ištvermę ir drąsą.
Dar kartą įsitikinome, kad laisvės veltui niekas neduoda. Laisvė perkama krauju. Lietuvos žemė jau permirkusi kovotojų ir nekaltų žmonių krauju, bet ji vis dar reikalauja naujų ir naujų aukų. Iškilmingos žuvusiųjų laidotuvės virto tautos švente ir įrodymu, kad tai yra tikrasis plebiscitas, išreiškęs nepalaužiamą tautos valią ir demonstraciją už Lietuvos nepriklausomybę.
Laisvės šauksmas jau nebegali būti pasaulio neišgirstas ir ignoruojamas. Tiesa, dar neseniai laisvasis pasaulis tikėjo, kad ir Sovietų Sąjungoje gimsta demokratija, kad Gorbačiovui vertai buvo paskirta Nobelio Taikos premija. Tačiau beginklių patriotų žudynės Vilniuje sugriovė Vakarų iliuzijas. JAV ir Vakarų Europos spaudoje pasigirsta aiškūs balsai, kad įvykiai Lietuvoje, Latvijoje ir apskritai visoje Rytų Europoje yra lygiai svarbūs kaip ir įvykiai prie Persų įlankos. Atsiranda vilčių, kad Vakarai ir JAV nustos tikėję sovietų melu ir sustabdys jiems teikiamą materialinę paramą.
Skaityti daugiau: NAUJAM PAVOJUI LIETUVA IŠTIKUS
_files/I-Laisve-1990-110(147)-5.jpg)
Tą baisiąją sausio dvyliktosios naktį Vilniuje: beginklė minia prieš tanką ir dvi tos nakties aukos. Nuotraukos iš slaptai į JAV parvežto rinkinio.
Atgimstančios Lietuvos vadovų vienu iš didžiausių rūpesčių yra greičiau išgydyti tautos dvasines žaizdas, o religijai, kuri per 50 okupacijos metų buvo ui įstatymo ribų, užtikrinti visišką laisvę. Valstybės pareiga bendradarbiauti su visomis religinėmis bendruomenėmis. Buvusi LTSR Aukščiausioji Taryba vieną nusikaltimą, bažnytinių pastatų nacionalizavimą, panaikino 1990 vasario 14 nutarimu. Tai pirmas geras žingsnis. Dabartinė A.T., vadovaujama Vytauto Landsbergio, sąžinės laisvės principą paskelbė Lietuvos Respublikos Laikinajam pagrindiniam įstatyme, o 1990 birželio 14 Bažnyčios padėties restitucijos akte pabrėžė norą su Bažnyčia artimai bendradarbiauti kultūros, švietimo ir labdaros srityse. Kiek vėliau A. T. buvo sumanymas svarstyti ir atskirą įstatymą, detaliau aptarti sąžinės laisvės punktus.
Bažnyčios ir valstybės santykių klausimu atsiliepė Lietuvos Episkopatas, jo vardu kardinolas Vincentas Sladkevičius spaudoj paskelbė, kad naujo įstatymo, pakartojančio tikėjimo laisvę, nereikia; pakanka to, kas jau buvo paskelbta. Tik reikia papildyti, kad Katalikų Bažnyčios padėties restitucijos aktas būtų taikomas visoms Lietuvoje veikiančioms konfesijoms. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nereikalauja sau išskirtinų teisių ar privilegijų, o tenori, kad ji nebūtų diskriminuojama.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIOS IR VALSTYBĖS BENDRADARBIAVIMAS
EDITA NAZARAITĖ
Vytauto Landsbergio privataus vizito Kanadoje komentaras
Privatus Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio vizitas Kanadoje truko nuo 1990 m. gruodžio 6-os iki 9-os dienos. Pirmininkas Landsbergis lankėsi Otavoje ir Toronte, kur susitiko su Kanados valdžios atstovais, lietuvių išeivijos visuomene.
Kalbėdamas Otavoje su Premjeru ministru B. Mulroney ir užsienio reikalų ministru J. Clark'u, Landsbergis aiškino apie sunkią ekonominę ir politinę Lietuvos padėtį, apie atvirą spaudimą iš Kremliaus, apie bekylančią grėsmę Lietuvos išsilaisvinimo eigai ir prašė Kanados vyriausybės, kad teikiama ekonominė pagalba TSRS nevirstų jos ginklu prieš Lietuvą. Pirmininkas Landsbergis teiravosi, ar, galimos blokados metu, Kanada galėtų grūdus Lietuvai teikti tiesioginiu būdu, be Kremliaus tarpininkavimo. Ministras Clark pasakė, kad tiesioginiai kontaktai su Lietuva yra sunkūs ir todėl patarė dėl kanadiškų grūdų tiekimo kreiptis į Maskvą, Ševarnadzės asmeniško tarpininkavimo prašant.
Antanas Maceina. Apie jį kalbėdamas Juozas Brazaitis, išsireiškė, kad ,,Maceina dešimtmečiais pralenkė savo laikus". Kai kurie konservatyvesni katalikų veikėjai nenorėjo su tuo sutikti ir Maceiną skundė net Vatikanui. Deja, II Vatikano Susirinkimas tas mūsų filosofo mintis patvirtino. Jeigu iš tikrųjų bus nuoširdžiai vykdomi dabartinių valstybės atstatytojų ir Bažnyčios hierarchų susitarimai, dėl ateities Lietuvos moralinio veido neturėtumėm nuogąstauti. Bus ir antra nauda: mažiau užgauliojančių replikų katalikams dėl tariamo klerikalizmo tais atvejais, kada tam nebus jokio pagrindo. č. g.
Skaityti daugiau: REIKIA NAUJŲ SĄJUNGININKŲ IR NAUJŲ JĖGŲ
1990 lapkričio mėnesį Amsterdame įvykusioje tarptautinėje konferencijoje, kurioje buvo svarstomos ekonominės reformos Sovietų Sąjungoje, dalyvavo ir keturi sovietų ekonomistai bei žurnalistai. Tuo metu Gorbačiovo tolimesnieji ėjimai dar nebuvo galutinai išryškėję, jis dar nebuvo atsukęs antrąją savo veido pusę, pasitenkindamas tik grasinimais neklusnioms respublikoms. Tad įdomu pažvelgti, kaip apie Sovietų Sąjungos ateitį dar lapkričio mėnesį galvojo ir pranašavo toje Amsterdamo konferencijoje dalyvavę sovietų intelektualai.
Vienas iš jų — Genadij Lisičkin, ekonomistas ir rašytojas, optimistiškai reiškė pasitikėjimą Gorbačiovu ir perestroika. Jo įsitikinimu, politinėmis ir ekonominėmis reformomis, kurios dabar ten vykstančios, visos esamos problemos bus išspręstos taikiai, ir Sovietų Sąjunga išliksianti nesubyrėjusi.
Skaityti daugiau: Sovietų žurnalistai — APIE SOVIETŲ SĄJUNGOS ATEITĮ
Tiltas tarp išeivijos ir Lietuvos
Kadangi paskutiniajame (109) numeryje esate įdėję apklausos anketą, jaučiu pareigą pasisakyti šio numerio adresu šiek tiek plačiau.
Visų pirma, galima konstatuoti, kad Į laisvę leidinys tampa tikru tiltu tarp išeivijos ir Lietuvos. Ir ne šiaip sau tiltu pasivaikščiojimams, o rimtiems susimąstymams. Taip leidžia kalbėti būtent staipsnių, ateinančių ir Tėvynės, rimtumas. Jūs žinote neblogiau už mus, kad Lietuvoje dabar galima rasti visko, ko tik širdis geidžia ir negeidžia; rašliava tiesiog užplūdo spausdinamojo popieriaus plotus, ne taip lengva aptikti skaidrių minčių ir racionalių svarstymų. Jūs, pasirinkdami autorius, išvengiate pigumo ir tai didelis džiaugsmas. 109 numeryje paskelbta M. Martinaičio kalba ar V. Makovecko pranešimas — puikūs.
Antra, šiame numeryje ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos ekonomikos reikalams, kas iš tikrųjų svarbu. J. Šaltinio, J. Pabedinsko ir I. Baužaitės-Šemogienės straipsniai nauju, ar primirštu kampu praveria ekonomikos problemas. Manau, kad J. Šaltinio straipsnis nusipelno rimtos diskusijos pačioje Lietuvoje. Tuo tarpu J. Pabedinsko mintys apie pilnutinės demokratijos ribas reikalauja dėmesio iš LFB. Mano asmenine nuomone, jis labai aiškiai iškelia liberalios visuomenės, liberalios ekonomikos galią ir būtinybę kuo adekvačiau tai įvertinti iš „frontininkų" nepasaulėžiūrinės politikos pozicijų.
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
Jau užbaigus paruošti spaudai šį numerį buvo gautas iš Lietuvos reikšmingas Į Laisve Fondo Lietuvos filialo tarybos narių kreipimasis į Lietuvos ir jos išeivijos visuomenes (žr.2 psl.) ir pluoštas sausio kruvinojo savaitgalio nuotraukų. Tad kai kuriuos numerio puslapius teko greitosiomis pertvarkyti.
Naktis iš sausio 12-sios i 13-ją bus atsimenama kaip vienas iš lietuvių tautos heroiškų, tragiškų ir kartu labai taurių momentų kovoje dėl laisvės. Neįmanoma raidėmis ant popieriaus išlieti to istorinio momento nuotaikas ir žmonių ryžtą, o tačiau Į Laisve Fondo kreipimesi visa tai ryškiai pajuntame. Ir kartu stebimės jų drąsa...
Skaityti daugiau: NUO REDAKTORIAUS STALO
ALFREDAS SMAILYS
LIETUVOS IR KITŲ MAŽŲ EUROPINIŲ
VALSTYBIŲ REIKŠMĖ IR PASKIRTIS
SENAJAME KONTINENTE
Vertindami mažų valstybių reikšmę Europoje, matome, kad čia, tarp Vokietijos ir Prancūzijos prisiglaudę prie jūros, sėkmingai egzistuoja Nyderlandai, Beniliuksas, Monakas, o žemyno viduryje — Andora, San Marinas, neseniai priimtas į SNO Lichtenšteinas. Dėl susiformavusio palankaus didžiųjų valstybių požiūrio į jas, jos gali egzistuoti, čiuoti sausumos sienų perimetro santykį (km), dalindami jį iš jūros sienos atkarpos (km). Gautas koeficientas buvo panašus į jūrinį indeksą. Europos indeksas, vertinant kultūriniais, industriniais ir politiniais pasiekimais, matyt, yra pats idealiausias. Ten, kur žemė ir kontinentas įgauna persvarą, stebima stagnacija ir konservatyvizmas. Arti plėtoti savo kultūrą, daryti įtaką Europos politikai.
Vienas iš svarbiausių faktorių valstybių egzistencijoje yra priėjimas prie jūros arba tam tikra proporcija tarp jūros ir kontinento. Kai kas mėgina išskaičiuoti vadinamąjį ,,jūrinį indeksą". Jis paremtas tuo, kad nurodoma, kiek vienam jūros kranto km tenka km2 sausumos. Azijoje šis indeksas yra 772 km2, SSRS — 560 km2, Europoje — 270 km2, Lietuvoje — 658 km2, Estijoje — 36 km2 (indeksai sudaryti, naudojantis LSSR enciklopedijos duomenimis).
Skaityti daugiau: ISTORINĖ LIETUVOS MISIJA
Į LAISVĘ FONDAS LIETUVIŠKAI
KULTŪRAI UGDYTI
savo 30 metų veiklai atžymėti paskelbė
ROMANO KONKURSĄ
Konkurso tikslas — sukurti kūrinį, kuris pavaizduotų lietuvių tautos rezistenciją įvairių priespaudų metuose. Tauta pergyveno kelias sunkias okupacijas, kalėjimus, tardymus, vežimus, trėmimus, pasitraukimus. Visa tai vienokiu ar kitokiu būdu giliai palietė kiekvieną lietuvį. Tegu tai būna įamžinta romane.
Romano konkurso premija — 3000 dolerių.
Skaityti daugiau: Į laisvę Fondo romano konkursas
Gretinant puslapy: Sausio kruvinojo savaitgalio žuvusiųjų karstai Vilniaus aikštėje. Nuotr. iš Lietuvos. Sausio 16 lietuvių demonstracijų metu Čikagos miesto centre demonstrantai su 14 žuvusiųjų paminkliniais įrašais. Nuotr. paimta iš Chicago Tribūne, foto reporteris — Ovie Carter.
_files/I-Laisve-1990-110(147)-7.jpg)
_files/I-Laisve-1990-110(147)-9.jpg)
Poetė Leoną Korkutienė, gydytoja, baigusi Vilniaus Medicinos fakultetą, rašo poeziją ir prozą, yra taip pat ir foto menininkė. Lietuvoje 1988 išleido eilėraščių rinkinį „Etiudai", o 1989 kelionių apybraižų knygą „Sveika, jūra". Šiuo metu laikinai gyvena Čikagoje ir lanko anglų kalbos kursus Daley kolegijoje.
ATGIMIMO RAIDĖ
Lietuviai garbino nuo seno kiekvieną Dievo kūrinį
Ir kunigaikščio Gedimino sapną
Apie Geležinio vilko gausmą,
Sapną, dovanotą iš aukštybių
Kaipo pavyzdį dvasinės tvirtybės,
Nes Lietuva— pasaulio žemėlapio taškas,
O ne pavergėjų rankose vaškas.
Pavergėjai, užgesinę šviesą Maldos namuose.
Stiprino patamsių galybę:
Dviprasmybei privalumas,
Maitinimui pirmenybė...
Ar tai mes,
Kalėjimuose praleidę tautai skirtas dienas,
Ar tai mes,
Ant tremties aukurų sudėję maldas!?
Dieve Tėve, Sūnau, Šventoji Dvasia,
Kodėl, už ką atgimimo raidė
Tapo keturiolikos kraujo dėme
Ant geltonos, žalios ir raudonos,
Ant visų vaivorykštės spalvų, —
Ar dėl to, kad kiekvieno gyvastyje pulsuotų:
Niekas, niekados neprivers išsižadėti Lietuvos!
Čikaga, 1991
Skaityti daugiau: Leona Korkutienė, eilėraščiai
_files/I-Laisve-1990-110(147)-10.jpg)
Šimtatūkstantinė minia sausio 16 Vilniaus gatvėse palydi žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Apačioj — vaizdas iš Antakalnio kapinių sausio 17. Nuotraukos parvežtos iš Lietuvos.
1990 metų pabaigoje Čikagoje lankėsi Vidmantas Valiušaitis iš Kauno. Jo kelionės tikslas buvo susitikti su Į Laisvę Fondo vadovybe ir pasitarti naujai įsteigto Į Laisvę Fondo Lietuvos filialo reikalais. Posėdžiai ir pasitarimai užėmė beveik visą jo kelių dienų viešnagę. Tačiau sugrįžęs į Lietuvą ir suradęs valandėlę laiko, Vidmantas Valiušaitis teikėsi laišku atsakyti į keletą klausimų, kurie redaktoriaus nuomone, tuo laiku galėjo būti įdomūs Į laisvę skaitytojams.
Šiuo metu Lietuvoje leidžiama nepaprastai daug laikraščių bei žurnalų. Ir vis dar atsiranda naujų. Ką visa tai reiškia? Kodėl jų tiek daug reikia? Ar todėl, kad metų metais žmonės negalėjo laisvai kalbėti, ir dabar, pajutę laisvę, nori turėti savo tribūną laisvai ir nevaržomai išsireikšti? Ar gal tik nereikalingas skaidymasis?
Spaudos kontrolės valdyboje prie Vidaus reikalų ministerijos įregistruota apie 700 įvairių periodinių spaudos leidinių. Tai, žinoma, nereiškia, kad šitiek laikraščių ir žurnalų Lietuvoje šiuo metu išeina. Iš to skaičiaus vieni dar tik „galandasi" ginklus, kiti gal jau spėjo ir užsidaryti, treti — nežinia ar bepasirodys apskritai. Leidiniui įregistruoti užtenka sumokėti 500 rublių ir leidimas išduodamas vieneriems metams.
Ir vis dėlto keli šimtai periodinių leidinių Lietuvoje eina. Nors į tą skaičių įeina ir provincijoje leidžiami vietinės reikšmės leidiniai, tačiau yra visiškai akivaizdu, kad laikraščių Lietuvoje yra gerokai per daug. Tai ypač krenta į akis dabar, kai jaučiamas ne tik didelis materialinių išteklių stygius, bet ir beveik kiekvieną leidinį paliečiąs kūrybingesnių pajėgų nepriteklius. Dominuoja labai vidutiniško mentaliteto, politiniais skandaliukais, ekonominėmis aferomis, erotiniais kibirkščiavimais apetitą tenkinanti žurnalistika. Net ir svarbesnieji Lietuvos laikraščiai nemaža dalimi tėra privačių nuomonių bei labai fragmentiškų informacijų rinkiniai, kuriuose gana keblu įžvelgti laikraščio poziciją. Stokojama mąslumo, analizės, duomenimis paremtų apibendrinimų, prognozių. Užtat dažnai nuogai kyšo arba ironija ir sarkazmu persmelkta destruktyvi kritika, arba akla apologetika. Charakteringa, kad retas Lietuvos laikraštis turi vedamąjį. Kai kas sako, kad pozicijos neturėjimas irgi yra pozicija...
Skaityti daugiau: POKALBIS SU VIDMANTU VALIUŠAIČIU
VLADAS NASEVIČIUS 1909-1986
Prisiminimų nuotrupos
JUOZAS KOJELIS
1986 m. birželio 16 d. rytą „Lietuvos" viešbutyje Vilniuje iš savo kambario nusileidau į apačią sutikti jaunystės draugą Vladą Nasevičių, kurį paskutinį kartą prieš karą buvau matęs 1941 m. birželio 16 d. taip pat Vilniuje. Aš jį tada telegrama buvau pakvietęs atvykti pasimatymui.
Neramia širdimi dairiausi žmonių minioje. Juk buvo praėję lygiai 45 metai nuo paskutinio susitikimo. Per tuos metus Lietuvos istorija praturtėjo didvyriškų kovų, kilnių aukų ir dangaus keršto šaukiančių Lietuvai padarytų skriaudų lapais, o mudu, tos pačios versmės priešingom kryptim tekančių srovių išskirti, rašėme skirtingo gyvenimo apybraižas.
Ar pažinsiu? Turėčiau!
_files/I-Laisve-1990-110(147)-11.jpg)
Vladas Nasevičius koncentracijos lageryje, Sibire 1956 (prieš paleidžiant).
Prisiminiau Vlado 1982 rašyto laiško žodžius: „Kuo didžiuojamės, dėl ko stūgavo jaunos širdys, doros, pareigingos, jaunystės metais, tuos sieja ir nūdien, riša ir riš — įpareigoja iki paskutinio atodūsio".
Vienoje salės pusėje nepastebėjau nieko, kas būtų panašu į Nasevičių. Perėjau į kitą šoną, kur buvo mažiau žmonių. Netoli lango stovėjo ilga, žila barzda žmogus ir ramiai stebėjo minią. Nespėjus man net pagalvoti, kad tai Nasevičius, mudviejų akys susitiko. Pradėjome artėti vienas prie antro. Tada jis iškėlė rankas į viršų ir pasakė: „Juozai, man Dievas buvo geras, kad dar gyvam leido tave pamatyti". Tokie buvo jo pirmieji žodžiai ir toks mudviejų susitikimas po 45 išsiskyrimo metų.
Nesakysiu, kad VD universitete Kaune mudviejų draugystė su Vladu buvo itin artima. Jis buvo 7 metais vyresnis už mane, studijavo Teisių fakultete, rodos, ekonomiją, aš — Humanitarinių mokslų f-te klasikinę filologiją. Priklausėme ir skirtingom studentų draugijom: jis, kiek prisimenu, buvo „Jūros" korporantas, aš ateitininkas. Kai 1936-38 gyvenau Žaliakalnyje, Utenos gatvėje (bolševikai buvo pavadinę Kalinino, dabar senasis vardas grąžintas), sekmadieniais su Vladu susitikdavome Šv. Antano bažnyčioje.
Skaityti daugiau: AUKA IR KANČIA LIETUVAI
ALGIRDAS STATKEVIČIUS
Ieškojimas kultūros esmės
Pasaulyje turbūt nėra labiau apleisto dalyko kaip žmonių ir tautų kultūra, kaip rūpinimasis kultūringumu. Blogiausia, kad vietoje augimo, jis nuolatos mažėja. Neseniai Havanoje vykusiame tarptautiniame pasitarime nusikalstamumo klausimu buvo konstatuota, kad pasaulyje kas metai nusikalstamumas padidėja penkiais procentais (1990.VIII.27 Vilniaus radijo laida).
Juk ir viso Vakarų pasaulio abejingumas Pabaltijo tautų laisvės atgavimo reikale rodo nusistebėjimą keliantį Vakarų pasaulio nuosmukį netgi paties elementariausio kultūringumo srityje. Kaip hitlerinė Vokietija, „išlaisvinusi" lietuvių tautą iš rusiškosios okupacijos, nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, lygiai taip dabar jos nenori pripažinti Nobelio premijos laureatas Gorbačiovas, o taip pat ir visas Vakarų pasaulis.
Skaityti daugiau: Žmonijos tikslas: KULTŪROS KŪRIMAS
Redaktorius gavo laišką iš p. Algirdo Kalvaičio, gyvenančio Kanadoje, su prašymu ištisai atspausdinti jo prisiųstą straipsnį „Penki milijonai žmonių remia Lietuvos nepriklausomybę". Be abejo, kiekviena akcija, kuri padeda Lietuvai, nežiūrint kas ją organizuotų, yra sveikintina ir remtina. Tačiau dėl vietos stokos ir žurnalo nusistatytų taisyklių nespausdinti jau kitoje spaudoje pasirodžiusių straipsnių, čia pateikiame tik kelias to straipsnio mintis.
Gorbačiovui pradėjus spausti Lietuvą ir vakariečių spaudai pasirinkus sunkiai suprantamą tylos laikyseną, gana daug aktyvių katalikų įvairiose pasaulio šalyse nutarė pakelti protesto balsą. Pirmoj eilėj tai buvo katalikai, susiorganizavę į „Tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo sambūrį" (TFP). Šį sambūrį dar 1960 Brazilijoje įsteigė rašytojas Plinio Correa de Oliveira, kongreso atstovas ir istorijos profesorius. TFP plėtėsi ir organizavosi Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Europoje, Afrikoje ir Australijoje, užsibrėžusi kovoti prieš socializmą ir komunizmą.
Skaityti daugiau: PENKIŲ MILIJONŲ PETICIJA UZ LIETUVĄ
VIDMANTAS VALIUŠAITIS
1990 m. lapkričio 10 d. suėjo 10 metų nuo išeivijos lietuvių rašytojo Jono Griniaus (1902-1980) mirties. Stambus ir įvairus literatūrinis jo palikimas yra įdomus, turtingas bei vertingas šaltinis, papildantis XX amžiaus lietuvių literatūros raidos, jos dramatizmo, idėjinės akistatos, estetinių koncepcijų įvairovės perspektyvą. J. Griniaus literatūrinė kūryba, apimdama maždaug 60-ties metų laikotarpį, yra susijusi su svarbiausiais lūžiais, idėjinėmis sankirtomis, atspindi mūsų literatūrinio proceso margaspalviškumą.
_files/I-Laisve-1990-110(147)-16.jpg)
Dr. Jonas Grinius 1962 lankėsi Amerikoje ir Kanadoje. Nuotraukoje matome jį su grupele LF bičiulių Čikagoje. Iš k. — dr. K. Ambrazaitis, V. Būtėnas, S. Kungys, dr. Z. Brinkis, dr. J. Grinius, J. Baužys, A. Pargauskas, S. Daunys.
Skaityti daugiau: JONAS GRINIUS - Lietuviškojo integralizmo pradininkas
HENRIKAS KUDREIKIS
1944 metų pavasaris. Stoviu ant aukšto Dubysos kranto prie tyliai ošiančių pušų. Žvelgiu į iki Nemuno besitęsiantį melsvą miškų masyvą, šiandie, kaip ankstyvoje jaunystėje, pradedu jaudintis. Juk tai mano gimtasis Žemaičių žemės kampas. Iš miškų į dangų stiebiasi geras tuzinas bažnyčių bokštų: Vilkija, Čekiškė, Seredžius, kur tryliktame ir keturioliktame šimtmety didvyriškai su įsiveržėliais kryžiuočiais kovėsi lietuviai kovotojai; Veliuona, Didžiojo kunigaikščio Gedimino žuvimo vieta; Ariogala — kunigaikščio Liutavero sostinė ir Gedimino gimtinė; Ugioniai — senovės lietuvių amžinosios ugnies vieta, su stebuklingais šaltiniais ir Lietuvos didikų Dubysos krante įmūrytais kapais; Betygala — mūsų dainiaus Maironio tėviškė, Šiluvos balta kaip gulbė stebuklinga koplyčia ir bažnyčia; Raseiniai — senoji Žemaičių sostinė; Tytuvėnai — su meniškais vienuolynų pastatais, na, ir eilė mažesnių bažnytėlių: Girkalnis, Kalnujai, Milašaičiai, Juodaičiai, Butkiškė. Tai ramus ūkininkų kraštas, šimtmečiais kovojęs už savo žemę ir laisvę su besiveržiančiais atėjūnais.
Stoviu ilgai ir stebiu ūkininkus, su gražiais žirgais ariančius žemę, sėjančius vasarinius javus. Niekas čia ir šiandie nesijaudina dėl ateities. Juk anglosaksai pažadėjo visoms tautoms laisvę ir nepriklausomybę. Mokėdamas svetimas kalbas ir klausydamas amerikiečių ir anglų radijo laidų, žinojau, jog anglosaksai, ypač amerikiečiai kasdien tiesiog garbino Staliną ir Raudonąją armiją.
Jaučiu, kad kažkoks siaubingas viesulas atslenka iš Rytų mūsų žemėn. Senelis ir senelė dažnai pasakodavo apie kažkokias pabaisas — juodašimčius. Bet juodašimčiai atimdavo pinigus ir kartais gyvybę. Tie, kurie dabar atslenka, tuo nepasitenkins, jie atims ir žemę, ir žmogaus sielą. Bet tuomet aš dar nesupratau gerai to baisumo, kurį mūsų tėvynėn atneš raudonasis košmaras.
Tik už kelių mėnesių jie atriedėjo su tankais ir patrankomis. Ir prasidėjo: vietinių, po pirmos okupacijos gyvų išlikusių, komunistų ar komjaunuolių vedami, enkavedistai ėjo per kaimus ir nurodytuosius čia pat šeimos akivaizdoje nušaudavo. Naktimis siautė kitos NKVD grupės. Suimtieji dingdavo be žinios. Tik partizanai surado prie Dubysos masinį kapą su virš 200 lavonų. Daugumas atpažino savo dingusius šeimos narius.
Skaityti daugiau: UŽ RASEINIŲ ANT DUBYSOS SAULĖ NETEKĖJO
JUOZAS ŠALTINIS
II DALIS:
KAPITALO INVESTAVIMAS
Pirmoje dalyje kalbėjome apie kapitalo telkimą kaip pirmąjį žingsnį į ekonominę gerovę. Sutelkus kapitalą, jis tuojau pat turi būti investuotas, kad uždirbtų dar daugiau pinigų. Investavimas iš tiesų yra pinigų paleidimas į apyvartą, kad būtų naudingas kapitalo savininkams tiesiogiai, ir visai bendruomenei, tautai ar kraštui — netiesiogiai.
Ši antroji ekonominio atkūrimo fazė yra kur kas sunkesnė negu pirmoji, nes kapitalas gali būti sutelkiamas naudojantis bendrais šūkiais ir formulėmis („pakelti krašto ekonomiją!) ir niekas tam iš esmės neprieštaraus. Tačiau investavimas jau yra specifinis dalykas, ir kiekvienas kapitalo teikėjas ar savininkas turi padaryti realų sprendimą: kur investuoti? šis sprendimas nėra lengvas, nes su kiekvienu investavimu yra susijusi tam tikra rizika. Vienoj srity tos rizikos yra daugiau, kitur — mažiau, bet ji visada yra, ir tai reikia iš anksto žinoti. Kapitalas juk investuojamas ilgesniam laikui, o ateities niekas negali pramatyti.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS
MINTYS IR PROJEKTAI
Lietuvoje 1990 metų pabaigoje įsteigtas Į Laisvę Fondo lietuviškai kultūrai ugdyti filialas vienu iš savo tikslų užsibrėžė supažindinti Lietuvos visuomenę su PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS idėjomis. Lietuvos atgimimas pakreipęs gyvenimą teigiama kryptimi, įpareigoja visus ieškoti jam kuo tvirtesnio pagrindo. Fondo steigėjai yra įsitikinę, kad Pilnutinės demokratijos idėjos kaip tik ir galėtų būti tokiu laisvosios Lietuvos gyvenimo pagrindu.
Mūsų mintys ir veiksmai turėtų atsiremti šiais principais: nelygstamos asmens vertės, savarankiškos lietuvių tautos kultūros ir krikščioniškosios moralės. Šie trys principai turėtų stovėti aukščiau bet kokios srovinės politikos.
1. Politiniame gyvenime:
— Lietuvai reikia konstitucinės tvarkos, visų pripažintos, kuri užkirstų kelią tiek diktatūrai, tiek anarchiniams prasiveržimams.
— Reikia konstitucinės tvarkos, kuri kiekvienam užtikrintų visas žmogaus teises ir valstybę įpareigotų savo gyventojus ginti nuo tokių teisių pažeidėjų, ar tai būtų valstybiniai organai, ar organizacijos, ar pavieniai asmenys.
— Reikia politinės kultūros, tarpusavio santykiuose tolerancijos ir pagarbos.
Skaityti daugiau: PILNUTINĖ DEMOKRATIJA LIETUVOJE
Atsikuriantis savarankiškos Lietuvos gyvenimas yra didelis lemties išbandymas, tenkantis mūsų visuomenei.
Per pastaruosius pusę šimto metų mes nežengėme koja kojon su pasaulio pažanga; priešingai — mes ėjome į šalį ar net atgal, nors darėme tai ir be savo valios. Tačiau istorinis laikas negailestingas: prarasti metai taip pat yra mūsų gyvenimo rezultatas, suformavęs šios dienos visuomenę. Ta visuomenė — tai mes.
Kaip ir prieš pusę šimto metų Lietuva vėl stovi prieš galimybę pasirinkti demokratinio vystymosi kelią. Tuokart, bundanti iš autoritarizmo snaudulio, inteligentija pradėjo formuoti pirmuosius demokratinio atsinaujinimo principus, suprasdama juos kaip „organiškos valstybės" pamatą. Bet tuokart nepakako laiko — mes praradome pačią valstybę. Šiandien yra pagrindo galvoti, kad tas praradimas sietinas ne tik su didžiųjų kaimynų okupaciniais veiksmais, bet ir su Lietuvos vidiniu gyvenimu, kuris nebuvo pasiekęs pažangios civilinės visuomenės lygmens.
Skaityti daugiau: PILIETINĖS DEMOKRATIJOS VALSTYBĖ
Los Angeles literatūrinių vakarų grandinė
JUOZAS KOJELIS
1990 gruodžio 2 Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos salėje įvyko XXV literatūros vakaras nepertraukiamoje literatūros vakarų grandinėje. Nuo 1966 tuos vakarus organizuoja Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių sambūris. Sukaktuvinio vakaro proga verta žvilgterti į jų istoriją.
Los Angeles apsigyvenau 1952. Dar tais pačiais metais kilo mintis suorganizuoti literatūros vakarą, pakvietus iš Čikagos svečią rašytoją Aloyzą Baroną. Tuo laiku Baronas, galima sakyti, buvo pradedantis rašytojas, bet į lietuviškos raštijos Panteoną įžygiavęs drąsiai, atsinešęs stiliaus originalumą, graudulį, humorą, keistas istorijas ir paprastų žmonių sprendžiamas filosofines problemas. Jo 1951 atspausdintą knygą „Debesys plaukia pažemiu" kritikai sutiko palankiai. Taip pat populiarus jis buvo tapęs savo straipsniais Drauge. Be to, gyvendamas Čikagoje, su Aloyzu buvau suartėjęs. Tai ir buvo priežastys, kodėl buvau numatęs kviesti Baroną. Tačiau nuo tos minties organizuoti literatūros vakarą teko tada atsisakyti. Los Angeles mieste tuo laiku dar nebuvo lietuvių rašytojų, kurie svečiui būtų galėję patalkinti. Trūko ir visuomeninės atramos: Lietuvių Bendruomenė buvo tik organizacinėje stadijoje, Los Angeles ateitininkai buvo gerokai apirę, frontininkai — negausūs. Naujųjų ateivių iš viso tuo laiku čia buvo nedaug, o senieji emigrantai, kaip buvau patyręs Čikagoje, literatūros vakarų nebuvo linkę lankyti. Tad kviesti rašytoją ir apmokėti jam kelionę buvo net ir finansiškai rizikinga. Todėl turėjo praeiti dar net 14 metų, kol literatūros vakarams susidarė palankios sąlygos.
Skaityti daugiau: 25 METAI LIETUVIŲ LITERATŪRAI
_files/I-Laisve-1990-110(147)-22.jpg)
Kun. Viktoras Dabušis po ilgos ligos mirė 1990 lapkričio 9 dieną. Paskutiniu laiku gyveno Seminole, FL, bet laidoti buvo parvežtas į savo buvusiąją šv. Kazimiero parapiją, Paterson, N.J., kurioje 18 metų dirbo pastoracinį darbą.
Velionis gimė 1910 gruodžio 8, Gražų km., Girkalnio vls., Raseinių apskr. 1935 įšventintas kunigu vikariavo trumpai ir jau 1938 buvo paskirtas Kauno arkiv. katalikų akcijos direktorium. Po karo iš Anglų zonos kun. Dabušis atvyko į JAV. Buvo vikaru Brooklyno Angelų Karalienės par., o vėliau perkeltas į Patersoną. Pastoracinis darbas netrukdė kun. Dabušiui dirbti ir visuomeninėje veikloje.
Buvo Ateitininkų Federacijos generalinis sekretorius, Ateities žurnalo administratorius, „Ateities" knygų leidyklos vedėjas, ilgą laiką dirbo Darbininko redakcijoje, buvo Lietuvių Bendruomenės tarybos narys, Kunigų Vienybės iždininkas, ALRK Federacijos gen. sekretorius, vienas iš pagrindinių Dainavos stovyklos organizatorių, Lietuvių Religinės šalpos pradininkas, 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejaus vajaus ir kitų panašių vajų organizatorius... ir prie viso to — nuoširdus Lietuvių Fronto bičiulis ir LFB tarybos narys. Neįmanoma trumpai visą jo veiklą ir suminėti.
Skaityti daugiau: MIRE KUN. VIKTORAS DABUŠIS
Fotografinė kopija 
BOX 
