Laisvės kovų archyvas 5 t. 1992 m.

Nuoširdžiai dėkojame VLIKo Tarybai, šio numerio rėmėjui

Viršelyje Dainavos apygardos partizanai

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA

    T U R I N Y S

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Dzūkų rinktinės archyvas ..................................... 3

Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu (tęsinys).... 46

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

J. Suraučius-Tauras. Žaliojoj rikiuotėj ..................... 70

Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)........................... 102

A. Statkevičius. Okupantų ir kolaborantų valdomoje Lietuvoje 105

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

VRM archyvo dokumentai ..................................... 117

PDF:   fotografinė kopija: 


Laisvės kovų archyvas 5 t. 1992 m.

KAUNAS, 1992

UDK 947.45(084) La-148

Redakcinė kolegija:

Balys GAJAUSKAS, Irena JANAVIČIENĖ, Česlovas KIŠONAS,
Algis KAŠĖTA, Antanas KLIUNKA, Antanas LUKŠA,
Gintaras ŠIDLAUSKAS, Gintaras VAIČIŪNAS, Vidas GREGORAITIS

Viršelį apipavidalino Alvydas LADYGA

Reprodukcijos Regimanto ŽILIO

© Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992

Dzūkų rinktinės archyvas

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

DZŪKŲ RINKTINES ARCHYVAS

Dokumentai, kuriuos pokario rezistentai slėpdavo žemėje, daugeliu atvejų yra žuvę — vieni saugumo organų surasti ar atsitiktinių asmenų sunaikinti, kiti — tiesiog užmiršti ar nuo laiko sudūlėję. Laiminga išimtis yra štabo archyvas, kurį 1952 rudenį Birštono apylinkėse užkasė Dainavos partizanų apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys (anksčiau veikęs Kelmo slapyvardžiu). Jo paslaptį išsaugojo ir 1991 metais Kauno ,.Tremtinio" klubo atstovui Česlovui Kišonui perdavė Antanas Kalesinskas-Savalkietis).

Nr. 1

LLKS Dzūkų Rinktinės
     Vadas
52.07.01
Nr. 2

NV Vadui
R a p o r t a s

 

Tamstai pranešu, kad Dainavos Apygardos Dzūkų Rinktinės P. P. Margio tėvūnijos laisvės kovotojas talkininkas S a v a l k i e t i s, Sąjūdyje nuo 1949 m., savo žinioje globojo slėptuvėje nuo dviejų iki keturių partizanų ir kartu aprūpindavo maistu bei reikmenimis.

1951 m. gegužės mėn. MVD-istams masiškai siautėjant, talkininkas Savalkietis išgelbėjo tris partizanus iš mirtino pavojaus ir šelpė maistu.

Tlk. S a v a l k i e t i s ir toliau tęsia savo darbą dėl išsilaisvinimo kovos.

Prašau atžymėti tlk. S a va l k i e t į  sulig Jūsų nuožiūra.

Rinktinės Vadas /parašas neįskaitomas/

Skaityti daugiau: Dzūkų rinktinės archyvas

ANTANO PETRIKONIO-LAIVO ATSIMINIMAI

(Spausdinami patrumpinti)

1945 m. birželio mėnesį stojau į partizanų būrį, kurį suorganizavo žemaičiai Negras ir Jūra bei vietinis Vaclovas Vabuolas. Pastarajam buvo pavykę gyvam ištrūkti iš apsupimo Liepakojų kaime, kur žuvo 26 vyrai. Mūsų būrys veikė apie tris mėnesius. Po to dauguma jo narių (tarp jų mano vyresnis brolis ir svainis) legalizavosi. Aš, šešiolikametis, taip pat grįžau pas tėvus.

Tiedu žemaičiai, kuriam laikui dingę, po kelių mėnesių vėl pasirodė su nemažu būriu partizanų. Iki 1948 m. pavasario buvau šio būrio ryšininku: platinau spaudą, teikiau žinias ir t. t. Prasidėjus areštams, perėjau į nelegalią padėtį ir tų pačių metų bene spalio mėnesį, atidavę būrio draugams savo ginklus ir apsirūpinę fiktyviais dokumentais, mudu su J. Gyliu-Gintaru išvykome į Kauną. Pasijutę saugumo sekami, pasitraukėme į Žemaitiją. Kurį laiką veikėme žemaičių partizanų būryje. Tačiau pastarieji itin didelio pasitikėjimo mumis neparodė, todėl nusprendėme grįžti.

Grįžau į namus 1949 m. lapkričio mėnesį. Pasirodė, kad tėvai mane jau buvo apraudoję, nes gavo žinią, jog „banditas" Petrikonis užmuštas prie Vainuto.

Greitai pavyko susitikti su Jūreiviu-Griškoniu. Buvo susitarta mano namuose įrengti slėptuvę; tai ir padarėme 1950 m. ankstyvą pavasarį. Joje gyvenome trise: Jūreivis, Lakūnas ir aš. Kiti būrio vyrai slėptuvės nežinojo.

Skaityti daugiau: ANTANO PETRIKONIO-LAIVO ATSIMINIMAI

PRIEŠ 40 METŲ

1952 m. vasario 25 d., pirmadienį, prieš pat Užgavėnes, Kalesnykų miško pakraštyje prie Žarnaučiznos kaimo, slėptuvėje buvome šeši partizanai: Geležinio Vilko tėvūnijos vadas Varpas — Julius Makaravičius, štabo viršininkas Petras Liuza — Šernas, skyriaus vadas Petras Ašmenskas — Jovaras, jo žmona Elena — Vėtra, partizanas Algis Mažeika — Juokdarys ir aš — Granitas — tėvūnijos ūkio dalies viršininkas.

Tą rytą ruošėmės išeiti iš slėptuvės pakvėpuoti tyru oru, apsilankyti pas apylinkės gyventojus — pasirodyti, kad dar esam gyvi miško broliai. To padaryti nepavyko — buvome išduoti. Kieno?.. Slėptuvės šeimininko?.. O gal dar kažkieno, ko nežinome?.. Nors slėptuvėje turėjome KGB agentą Algį Mažeiką — Juokdarį, bet apie jos užpuolimą jis nieko nežinojo. Priešingai, būdamas slėptuvės angoje, prie atvirų durelių, sargyboje, A. Mažeika labai išsigando ir davė ženklą, kad mes supami. Jo įspėjimo dėka pradėjome sėkmingai nuo slėptuvės trauktis.

Kautynės prasidėjo tik miško pakraštyje, ties Žarnauskų sodyba, už gero puskilometrio, tada, kai KGB-istai mus pasivijo. Jos buvo nelygios ir labai sudėtingos. Išeidami į miško pakraštį, dar sugebėjome pirmuosius čekistus suklupdyti, vieną kitą likviduoti. Traukiantis toliau nuo miško, padėtis keitėsi: Juokdarys apsimetė nukautas, liko sniege. Varpas buvo atskirtas, traukėsi miško pakraščiu ties ta vieta, kur prieš 2,5 metų žuvo brolis Juozas — Žilvitis ir K. Pyplys — Mažytis.

Dzūkų rinktinės partizanai. Iš kairės: Putinas, Švendrys-Širvys, Vėtra, Granitas, Šernas, Briedis, Girėnas-Girinis, Jovaras, Varpas, Beržas

Skaityti daugiau: PRIEŠ 40 METŲ

Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu

 (Tęsinys)

Ginkluotos rezistencijos vyr. vadovybės kūrimosi proceso analizė neįmanoma be KGB veiklos, jos įtakos šiam procesui įvertinimo. Visą laiką, kol vyko pasipriešinimas, partizanų vadų veiksmai daugiau ar mažiau buvo kontroliuojami saugumo. Tik 1948 m. pabaigoje — 1953 m., atsisakius kurti vyr. vadovybę iš legaliai didžiuosiuose miestuose gyvenančių asmenų, dalinai pavyko išvengti KGB tiesioginio poveikio. Tuomet keitėsi ir KGB taktika. Dėl to būtina smulkiau panagrinėti BDPS, VLAKo įkūrimą, jų užsienio delegatūrų veiklą, konkrečių asmenų vaidmenį šiuose procesuose.

1946 m. į Lietuvą atvyksta J. Deksnys ir Stanevičius. Kaip aiškėja iš J. Lukšos-Mykolaičio ataskaitos LLKS vadovybei (pateikiamas visas tekstas), jie išvyko nesuderinę veiksmų su VLIKu, kuris jau tuomet buvo pripažintas kaip oficialiai atstovaujantis Lietuvos interesus užsienyje.

Lietuvoje J. Deksnys užmezgė ryšius su Tauro apygardos vadu Baltūsiu ir kai kuriais kitais vadais. Jie tarėsi dėl glaudesnių kontaktų. KGB tai sužinojo iš agento Marytės (vieno iš partizanų vadų ryšininko). Taip atsirado galimybė paimti į savo rankas rezistencijos vadovybės ryšių kanalus su vakarais. Tuo tikslu Deksniui buvo pakištas agentas Noreika (J. Markulis — aut. past.). (1)

KGB tikėjosi, kad Noreika bus radinys visoms pusėms (iki užverbuojant jis buvo LLA štabo narys). Kombinacija buvo vykdoma per agentą Marytę, kuris vienam iš vadų pranešė, kad turi ryšį su vienu iš Vilniaus inteligentijos grupių vadų. Tuo susidomėjo J. Deksnys ir pakvietė ag. Noreiką susitikti. Po šio susitikimo Noreika surengė Deksniui ir kitiems vadams kelionę į Vilnių, kur jie gyveno saugumo kontroliuojamuose butuose. Čia Deksnys susitikinėjo su būrių vadais — persirengusiais saugumiečiais. Viename tokių susitikimų Deksnys pranešė apie VLAKo sukūrimą. Noreika buvo paskirtas pirmininku. Pats Deksnys tapo „Komiteto" atstovu užsienyje. Jis, paveiktas Noreikos, pripažino ginkluotą kovą neperspektyvia ir kvietė pereiti prie pasyvios kovos taktikos. Su tuo sutiko ir kai kurie partizanų vadai. KGB savo agentų pagalba visaip stengėsi priversti partizanų vadus atsisakyti ginkluotos kovos. (2)

Skaityti daugiau: Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu

Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,

Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,
pasakytas 1977.VI.12 Chicagoje, 
minint tragiškuosius birželio mėn. išvežimus 
ir J. Daumantą-Lukšą.

NELIŪDEKIME. Nukankintieji kovoja drauge su mumis...
Jie stiprina mūsų gretas...
Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą...
M. Reinys, Vilniaus Arkivyskupas Vladimiro kalėjime.

VLIKo Užsienio Tarnybos 1951 m. išleistoje knygoje APEAL TO THE UNITED NATIONS ON GENOCIDE yra atspausdinti VLIKo bei Baltijos tautų memorandumai pateikti per Baltijos valstybių diplomatinius atstovus JAV-se, Jungtinių Tautų Organizacijai nuo 1946 m. ligi 1950 m. Jų tarpe yra ministro P. Žadeikio 1950.XI.21 raštu pateiktas JTO-jai VLIKo 1950.XI.15 memorandumas, kuriame yra nurodytas ūkininko Lukšos likimas. Ten taip pasakyta:

„Ūkininkas Lukša, 75 metų, turėjo 5 sūnus. Jis pats ir du jo sūnūs, studentas Jurgis, 25 ir Stasys, 20, 1947 m. buvo komunistų nužudyti. Kiti du jo sūnūs, mokytojas Antanas, 30, ir ūkininkas Vincas, 40, buvo nuteisti. Jų senutė motina, našlė, buvo išvaryta iš ūkio. Jo (sūnaus Juozo) pusbroliai, Juozas ir Antanas Stravinskai nužudyti 1946 m. Juozo Stravinsko šeima deportuota į Komi. Lukšos dėdė Vilkas deportuotas 1946 m., o du pusbroliai Vilkai — 1948 m. Artimas Lukšos giminė Varkala su visa šeima deportuotas, o sūnus Algis Varkala 1947 nužudytas. Giminaitė Danutė Dičpinigytė, gailestingoji sesuo, nužudyta 1946 m., jos motina deportuota.

Skaityti daugiau: Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,

Žaliojoj rikiuotėj

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

J. SURAUČIUS-TAURAS

Žaliojoj rikiuotėj

Frontas iš rytų užgriuvo staiga, netikėtai. Negalima pasakyti, kad nelauktai. Vokiečiai prarasdavo užkariautus plotus visuose frontuose, bet jų karo mašina dar buvo pajėgi. Galinga pramonė veikė tiksliai, kraštas buvo gerai organizuotas net ir masiškai bombarduojant aliantams. Šiaip ar taip, Hitlerio Vokietijos pralaimėjimas buvo aiškus.

Antrosios sovietų okupacijos šmėkla slėgė žmones. Vis dėlto 1944 m. pavasarį dar nedaug apie tai buvo kalbama. Labiausiai jaudino nerami padėtis Vilniaus krašte ir apskritai rytinėje bei pietų Lietuvoje. Sovietų partizanų veiksmai, nukreipti ne vien prieš vokiečių kariauną, tiek sustiprėjo, kad sunku buvo susigaudyti, kokiai paklusti valdžiai. Vis daugiau žūdavo lietuvių administracijos pareigūnų ir patriotų, neturinčių nieko bendra su pilietine vokiečių okupacijos valdžia.

Lenkų Armija Krajova (AK) Vilniaus krašte kariavo atskirą karą prieš lietuvius. Telkdama gausias ir gerai ginkluotas savo pajėgas prie Ašmenos, Svyrių ir Eišiškių, netrukus ir artimose Vilniaus apylinkėse, ji ėmė atkakliai ir nepaliaujamai pulti lietuvių savigyną. Ateidavo žinių apie dramatiškas kovas. Žuvo keturiolika vyrų su ltn. Zaleskių. Tokios aukos mažiau skaudindavo ir keldavo masinį pasipiktinimą lenkais, negu žinios apie taikių, niekur nepritampančių lietuvių gyventojų žudynes. Karas, kurį primetė lietuviams grobikiškas klastingas priešas, — vis dėlto karas, tegul ir neteisus. Žuvę kovoje kitaip apverkiami, o lenkų žudomi mūsų tautiečiai vien dėl to, kad jie — lietuviai patriotai, kad valstybinės lenkų okupacijos metais buvo Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjai, kiti tik prijaučiantys tai veiklai arba net ir dėl to, kad lenkų kaimynystėje nesislėpė esą lietuviai, — tai jau tragedija ir siaubas! Juo labiau kai tekdavo išgirsti nužudytųjų pažįstamų pavardes.

Skaityti daugiau: Žaliojoj rikiuotėj

Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS

(1896—1947)

Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.

1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.

Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.

Skaityti daugiau: Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

Okupantų ir kolaborantų valdomoje Lietuvoje

A. STATKEVIČIUS

OKUPANTŲ IR KOLOBORANTŲ VALDOMOJE LIETUVOJE

Paskaita, skaityta JAV gyventojams lietuviams Čikagoje,

Jaunimo centre, 1988 m. birželio 4 d.

Daugumai pasaulio žmonių yra žinoma, kad 1939.VIII.23 Ribentropas su Molotovu Maskvoje pasirašė nepuolimo paktą ir slaptą protokolą prie jo. Realizavus šį protokolą, Lietuva, Latvija ir Estija pateko į Sovietų įtakos sferą. 1940.VI.15 buvo okupuota Lietuva, o kitą dieną — Latvija ir Estija. Nuo tada tose pavergtose tautose prasidėjo vargai ir nacionalinio išsivadavimo kova, kuri tęsiasi iki šiol.

Būdamas medicinos studentas, aš įsitraukiau į kovą už savo ir kitų pavergtųjų tautų laisvę. Rėmiau rezistentus, partizaninę kovą. Turėjau slapyvardį Klevas. Keturis medicinos fakulteto kursus baigiau Kaune. Vengdamas arešto, medicinos studijoms iš Kauno universiteto persikėliau į Vilniaus universitetą.

1947 metais buvau jau paskutiniame kurse. Rudenį, eidami į akių ligų paskaitą, mano kurso studentai universiteto koridoriuje pastebėjo KGB prokurorą ir keletą jį lydinčių vyrų. Jie studentų klausė, kuris čia yra Algirdas Statkevičius. Mat niekur Vilniuje nebuvau priregistruotas, ir mane galėjo rasti tiktai paskaitų metu. Studentai kolegos man apie tai kuo greičiausiai pranešė ir padėjo pasislėpti. Saugumiečiai tikrino visų vyrų dokumentus, bet manęs jau nebuvo.

Po to ketverius metus su svetima Vytauto Vaicekausko pavarde dirbau kaimo ambulatorijų ir gimdymo namų vedėju. 1951. VI.22 Vainute, Šilutės rajone, į mano butą atėjęs milicininkas sakė, kad labai sunkiai susirgo jo duktė. Prašė pagalbos. Kartu su milicininku sparčiais žingsniais nuėjau į jo butą. Vos atidarėm duris, mane staiga užpuolė keletas vyrų. Žiauriai, be pasigailėjimo mušė, partrenkė mane ant grindų. Tada jie išėmė iš mano kelnių diržą ir už nugaros surišo rankas. Tai buvo KGB darbuotojai. Po to jie, užmovę maišą ant galvos, vedė per miestelį. Nenorėjo, kad žmonės sužinotų, ką jie veda. Paskui jie kaip sviedinį įmetė mane į automašiną ir nuvežė į Klaipėdą. Ten atrišo nuveržtas rankas. Norėdami sadistiškai pasilinksminti, pasityčioti bei pažeminti, padavę man akordeoną, liepė groti.

Skaityti daugiau: Okupantų ir kolaborantų valdomoje Lietuvoje

VRM archyvo dokumentai

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

Visiškai slaptai
(Vertimas iš rusų kalbos)

LIETUVOS TSR VIDAUS REIKALŲ MINISTRO
ĮSAKYMAS

1946 metai

Turinys: Apie uždavinius kovoje su banditizmu ir karinių dalinių per-dislakavimą Lietuvos TSR teritorijoje Nr. 0026    1946 m. kovo 26    Vilnius

Pastaruoju metu lietuviškas nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos aktyvina savo veiklą, vykdo teroristinius aktus prieš partinį-tarybinį aktyvą, naujakurius, terorizuoja gyventojus, skleidžia provokacinius gandus.

Galutiniam antitarybinio nacionalistinio pogrindžio likvidavimui ir jo ginkluotų gaujų sutriuškinimui —

ĮSAKAU:

1. Mano pavaduotojui karinėms dalims — generolui majorui drg. VETROVUI ryšium su man pavaldžiomis 34-to MŠP, 262 ir 285 ŠP, 1 /IV — 46 m. perdislokuoti karines dalis, išskiriant kuopų ir būrių garnizonus, reikalaujant iš minėtų dalių vadų ir garnizonų viršininkų atsakomybės už visišką banditizmo, nacionalistinio pogrindžio likvidavimą ir reikiamos visuomeninės tvarkos organizavimą šių apskričių ir valsčių administracinėse ribose:

25 šaulių pulkas: Štabas, spec. daliniai ir viena šaulių kuopa — Panevėžys.

Skaityti daugiau: VRM archyvo dokumentai

Redakcija klausia

Vienas iš KGB metodų, kovojant prieš ginkluotą rezistenciją — perverbuotų partizanų panaudojimas. Jie būdavo perrengiami partizanų uniformomis, be to mokėjo elgtis tarp jų kaip savi. Jie buvo vadinami smogikų būriais. Atsakingas už jų paruošimą buvo Sokolovas.

Viena iš tokių būrių ruošimo bazių buvo N. Vilnioje. Čia jie linksmai gyveno, buvo apmokomi, iš čia buvo siunčiami į operacijas. Žinoma, kad šią centras dar veikė 1952—53 m. 1-oje nuotraukoje — namas, kuriame gyveno šių būrių nariai.

Kreipiamės į Jus: gal kas nors atpažintų nuotraukose buvusius partizanus ar plačiau papasakotų apie Naujosios Vilnios namą? Rašykite adresu: Kaunas, Donelaičio 70b, LKA redakcijai.

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 5

Eina šešis kartus per metus

Redakcija: Dalia KUODYTE (vyr. redaktorė), Rima GUDAITYTE, Valdemaras MACIULEVIČIUS, Birutė OKSAITE, Regimantas ŽILYS

Duota rinkti 1992 05 22. Pasirašyta spaudai 1992 09 14. SL 176. Popierius rašomasis.

Formatas 70X100/16- Iškili spauda. 8 sp. 1. Kaina sutartinė.

Tiražas 10 000 egz. Užsakymo Nr. 907.

Leidžia — Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Donelaičio 70b, 3000 Kaunas. Spausdino „Spindulio" spaustuvė, Gedimino 10, 3000 Kaunas