Viršelyje: Nepriklausomosios Lietuvos karo aviacijos—2 oro eskadrilės lakūnų dalis. Pirmasis iš dešinės kpt. R. Marcinkus.
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1312) LIEPA-RUGPIŪTIS, JULY-AUGUST 1955
T U R I N Y S
Romualdas Kezys — Žvelkime pirmyn 193
Paskutinis žuvusio Lakūno atvirukas 194
St. Butkus — Dr. Kazys Grinius 195
A. Žygimantas — Karas ir taika 196
Dr. V. Sruogienė — D. L. K. Žygimantas ir Barbora Radvilaitė 200
Teodoras Papartis — Rodos, taip neseniai buvo 205
V. Augustinas — Bėgimas į laisvę, nuotrauka 207
H. Sienkevičiaus — Kryžiuočiai 208
Pranys Alšėnas — Anuos laikus prisiminus 212
Zigmas Rumša — L. S. Ramovė kryžkelėje . 213
E. Bulaitis — Sportas JAV kariuomenėje 214
J. Kiaunė — Būkime praktiški . 215
St. Butkus — Įdomu skaityti ir prisiminti 215
Kariai ir Jaunimas 217
Karinės Žinios 218
Kariai laisvajame pasaulyje 220
Kuprinės Pabiros 223
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 7 1955m. Turinys, metrika
ROMUALDAS KEZYS
Mūsų spaudos puslapiuose ir garsiųjų oratorių lūpose jau baigia pranykti sena, bet drauge ir labai aktuali tema — kaip išlaikyti ir plėsti lietuvišką sąmonę. Nusibodo žmonėms apie tai skaityti ir klausyti, gi veikėjams neįdomu apie tai rašyti ar kalbėti. Negi, žmonės galvoja, tu priversi ką nors būti lietuviu arba juo išsilaikyti, jei jis yra nusistatęs išversti savo kailį. Toks net ir neskaito straipsnių šia tema, nepaisant to, kad tik jam šie straipsniai ir yra taikomi. Gi tie, kurie tokius straipsnius skaito, tie dažniausiai truks-plyš lieka gerais lietuviais, ir jiems tokių straipsnių buvimas ar nebuvimas turi labai mažai įtakos. Tad nenuostabu, kad šia tema jau mažai kas rašo ar kalba — nemato tikslo.
Ir iš tikrųjų, ar įmanoma tokiom, palyginus, menkom priemonėm pakeisti subrendusio žmogaus nusistatymą tautybės atžvilgiu? Juk jei žmogus gimęs ir užaugęs kur nors gražiame Lietuvos kaimo kampelyje, pamilęs jį, praleidęs ten savo vaikystę ir jaunystę, susigyvenęs su to krašto žmonėmis, aplinka, tai nebetkas išplėš iš jo širdies meilę Lietuvai. Ar jis gyvens vienur, ar kitur, tėvynės ilgesys ir meilė visam tam, kas lietuviška bus nepakeičiama jo esybės dalis. Gi tas, kuriam pakeisti vardą ar tautybę keičiantis aplinkai yra būtina, nes jis tiki, kad ten tėvynė, kur gera, tai toks irgi savo nusistatymo pigiai neatsikratys. Jam lietuviškumas tik tiek vertingas, kiek iš jo gauna pelno, gi visa kita jo nedomina, įskaitant patriotines kalbas ir rašinius.
Tad ar prasminga mūsų veikėjams lieti rašalą ir žodžius tikslu budinti lietuvišką sąmonę, esant tokiai padėčiai? — Vargiai. Tačiau yra viena sritis — tai jaunimas — kuris yra labai jautrus visokioms įtakoms, ir mūsų visuomenės laikysena jaunimo atžvilgiu gali daug širdžių patraukti prie lietuviško židinio arba nuo jo atstumti. Jaunimo atžvilgiu visos pastangos gaivinti lietuvišką sąmonę yra daug prasmingesnės negu suaugusiųjų tarpe, bet prasmingiausios jos yra tuomet, kuomet jos yra nukreipiamos į jaunimo organizacijas, nes jos daugiausia šaukia į jaunimo širdis. Jei mūsų jaunimo or-jos bus remiamos, jos bus gausios nariais, jos pasižymės savo veikla ir jos užtikrins ateities darbininkų kadrus lietuviškam reikalui. Net šeštadienio mokykla negali duoti tai, ką duoda jaunimo organizacijos vienetas, vadovaujant patyrusiam vadovui, nes į organizacijas jaunimas savanoriškai sueina, kai tuo tarpu į šeštadieninę mokyklą dažnas yra varu išvaromas.
Skaityti daugiau: ŽVELKIME PIRMYN
Karo lakūno kpt. Romualdo Marcinkaus atvirukas, rašytas 1944 m. vasario 5 d. iš belaisvių stovyklos Vokietijoje. Lietuvos karo aviacijos lakūnas kpt. R. Marcinkus, bolševikams užėmus Lietuvą, buvo Prancūzijoje. Vokiečiams užėmus Prancūziją, persikėlė į Angliją ir ten stojo į britų karo aviaciją. Britams bombarduojant Vokietiją, rodos, 1942 m. vasario 12 d., kpt. Marcinkaus lėktuvas buvo numuštas ir jis pateko į vokiečių nelaisvę. Patekęs į nelaisvę, ilgai sirgo, matyt, buvo sužeistas. Skundėsi nugara. 1944 m. 42 britų karo lakūnai, jų tarpe ir kpt. R. Marcinkus, mėgino pabėgti iš nelaisvės, tačiau vokiečių buvo pagauti ir visi sušaudyti.
Čia dedamas atvirukas Škotijoje buvo gautas tik 1944 m. balandžio mėn., jau po kpt. Marcinkaus mirties.
Dar prieš nelaisvę kpt. R. Marcinkus yra rašęs vienai lietuvaitei Škotijoje, kad yra labai prislėgtas dėl Tėvynę Lietuvą ištikusios nelaimės. Norėtų kovoti dėl jos laisvės, bet tuo tarpu negalėdamas, kovoja nors kitos šalies karių eilėse. Matyt, kpt. R. Marcinkus tikėjosi, kad Vakarų valstybės neišduos Lietuvos žiauriajai vergijai, todėl ir stojo į vakariečių eiles kovoti, kad būtų nugalėti vokiečiai, o paskui ir rusai. Rašė, kad labai nenorėtų mirti Anglijoje. Ateityje tikimės gauti daugiau žinių apie šį nuoširdų Lietuvos patrijotą ir narsų karį.
Š. m. birželio 4 d. sukako 5 metai, kai Chicagoje, Ill., mirė žymusis mūsų tautos varpininkas, lietuvių tautos sveikatingumo aktingas darbuotojas, Lietuvos seimų narys, buvęs ministeris pirmininkas ir trečiasis Valstybės Prezidentas Dr. Kazys Grinius.
Iš trijų buvusių Lietuvos Valstybės Prezidentų, nė vieno nebeturime gyvųjų tarpe. Dr. K. Grinius ir A. Smetona mirė Amerikos Jungt. Valstybėse, o A. Stulginskis vergų stovyklose Sovietų Sąjungoje.
Dr. K. Grinius, šis didelis mūsų tautos demokratas, buvo veikli asmenybė įvairiose mūsų tautos gyvenimo srityse. Iš pat jaunystės pradėjęs dirbti lietuvių tautos labui, nenuleido rankų iki pat senatvės.
Dr. K. Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos kaime, Sasnavos val., Marijampolės aps., 18 ha ūkininkų šeimoje. 1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją, o 1892 m. Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Kitais metais gavo medicinos gydytojo laipsnį.
Pirmiausia Dr. K. Grinius gavo gydytojo vietą laive ir apie 9 mėnesius plaukiojo Kaspijos jūroje. Tačiau svetimoje šalyje gyventi Lietuvos patrijotui Griniui buvo nemiela. Traukė savoji Tėvynė. 1894 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje. Dėl savo lietuviškos politinės ir tautinės veiklos ilgai vienoje vietoje išgyventi negalėjo. Vėliau gyveno Virbalyje, Kudirkos Naumiestyje, Pilviškiuose, Vilniuje. Pirmojo Didžiojo Karo metu gyveno Rusijoje ir Kaukaze. Bolševikams paėmus į savo rankas Rusijos valdymą ir prasidėjus pilietiniam rusų karui, raudonosios armijos sužvėrėję kareiviai nužudė Dr. K. Griniaus žmoną ir dukrelę.
1919 m. grįžęs į Lietuvą, Dr. K. Grinius pasinėrė valstybės atstatymo ir tautos sveikatingumo veikloje ir visą laiką gyveno Kaune.
Skaityti daugiau: DR. KAZYS GRINIUS
A. ŽYGMANTAS
“Tikra taika bus ten, kur niekas nekentės pasipriešinimo nuo savęs ar nuo kito”. Šv. Augustinas, Dievo Miestas.
Karas atrodo daugiau neišvengiamas tiems, kurie yra studijavę istoriją ir stebėję praktiką, kaip tiems, kurie atsiduoda uždaram mintyjimui ir fotelinei filosofijai.
Įvairiems žmonėms karas turi įvairios reikšmės. Vieniems jis yra lyg maras, kuris turėtų būti išnaikintas, kitiems jis yra klaida, kurios turėtų būti vengiama, kitiems jis yra baustinas nusikaltimas, o dar kitiems jis yra anachronizmas, jokiam tikslui nenaudingas. Kita vertus, yra žmonių, kurie žiūri į karą palankiai ir laiko jį nuotykiu, kuris gali būti įdomus, arba ir įrankiu, kuris gali būti naudingas, vyksmu, kuris gali būti teisėtas ir tinkamas, arba sąlygom, kurioms reikia būti pasiruošus.1
Mūsų laikais karas nėra teisėtas jėgos panaudojimas, vykdyti savo teisėms, kaip klasiniai ‘teisingo karo’ gynėjai jį aprašo, nei antisocialinis ar kriminalinis išsiveržimas, piktų vadų paskubintas, kaip kad kurie dabartinių pacifistų yra linkę į jį žiūrėti... Iš esmės karas šiandien yra tarptautinė revoliucija prieš tarptautinę santvarką, pasidariusią nepakenčiama vienai kuriai tautai ar jų grupei. Tai bandymas tą santvarką atitaisyti, griebiantis ginklų ir kraštutiniai rizikuojant. (Iš E. D. Dickinson, The Law of Change in International Relations, 1933).
Teisingo karo (belum justum), arba geriau, karo pateisinimo reikalas yra dar neišspręstas. Kalbų apie ‘karą, kad užbaigti karus’ neužtenka. Ir šiurkšti propaganda apie karo baisumus, kokia buvo įprasta Anglijoj, J. A. Valstybėse ir Vokietijoj, vos prieš keletą metų, jau daugiau nebeveiksminga.2
Karo priežasčių randama ne vien tik neišpildytuose, ypatinguose teisiniuose reikalavimuose, bet ir valstybės pagrindinių teisių į savistovumą, nepriklausomybę ir tarptautinių santykių pažeidime. Tačiau, šiuo atveju reikalinga viena sąlyga, būtent, kad karo sukeltos galios yra gyvybiniai neišvengiamos ir būtų kraštutinis valstybės įrankis.5
Militarizmas, kaip terminas, atsirado 1860 metais ir, pradžioj, nusakė karinės minties vyravimą valdžioje, vėliau jis pradėjo reikšti kariuomenės nulemiantį svorį vidaus ir užsienio politikoj ir karinės pažiūros įsigalėjimą valstybiniame gyvenime.
“Grynas pacifizmas reikštų anarchiją; pacifistai, kurie neigia bet kokį karą, bet pripažįsta policinį darbą, patys sau prieštarauja. Atrodo lyg jie teigtų, kad bendruomenė turi moralinę teisę gintis nuo mažo kiekio priešų, bet ne nuo didesnių blogybių, kurių gali tikėtis iš didelio kiekio priešų.” 6
Skaityti daugiau: KARAS IR TAIKA
DR. V. SRUOGIENĖ
DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS
Vienintelis Žygimanto Senojo sūnus Žygimantas Augustas, 1529 m. paskelbtas Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu, nuo 1544 m. gyveno Vilniuje ir valdė Lietuvą dar prie tėvo gyvos galvos.
Jis buvo gabus ir gerai išmokslintas. Jo auklėjimu rūpinosi motina, išmintinga ir gudri italė Bona Sforza, apsupusi jį savo tautiečiais humanistais. Jis mokėjo lotyniškai, vokiškai, itališkai, bet daugiausia vartojo lenkų kalbą. Gerai nusivokė valstybės vidaus ir užsienio reikaluose bei sudėtingose Europos politi-
Barbora Radvilaitė
nėse, kultūrinėse bei tikybinėse problemose, pasižymėjo geru skoniu — didelis meno žinovas — jis buvo tikras renesanso epochos atstovas su jos geromis ir blogomis savybėmis. Augęs prabangoje, pataikūnų ir žemos moralės dvariškių apsuptas bei aplinkos lepinamas, jis anksti buvo įtrauktas į lėbaujančio bei gašlaujančio jaunimo draugystę. Tad nors išsilavinęs, bet netvirto būdo, nemėgęs darbo ir pratęs viską atidėlioti rytdienai; ši jo savybė buvo plačiai žinoma ir pašiepiama.
Dailiai nuaugęs, taisyklingų veido bruožų, juodplaukis ir juodbruvis, ilga barzda, jis dėvėjo puošnius italų ir vengrų mados drabužius. Mažakalbis ir melancholiškas Žygimantas Augustas buvo linkęs į vienumą ir žmonėmis nepasitikėjo. Šiokią dieną prie stalo sėdėdavo pats vienas, valgydavo nedaug, bet godžiai užgerdavo sunkiu vengrišku vynu, tada vidaus nerimo stumiamas, skubėjo jieškotis pramogų, draugystės ir linksmybės. Jis buvo labai išlaidus ir. kaip apie jį buvo sakoma, ypač mėgo moteris, brangenybes. karo pabūklus ir gražius arklius. Apvesdintas prieš savo norą su Vokietijos imperatoriaus dukterimi Elzbieta Habsburgaite. jis maža jos bepaisė. Kadangi jų šalti santykiai virto viešu skandalu, Žygimantas Augustas atsivežė žmoną iš Krokuvos į Vilnių, toliau nuo giminių Vienoje. Trumpai čia pagyvenusi Elzbieta greit mirė ir buvo palaidota Vilniaus katedroje.
Skaityti daugiau: DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS ŽYGIMANTAS AUGUSTAS IR BARBORA RADVILAITĖ
TEODORAS PAPARTIS
KARO LAIVAS IŠGELBĖJO SKĘSTANČIUS ŽVEJUS
1929 metų ruduo buvo ypatingai gražus, sausas ir saulėtas.
Vieną tokią gražią rudens dieną mūsų jūros pakraščio kai kurie jaunesni žvejai sugalvojo su irkliniais laiveliais vykti kiek giliau į jūrą. Čia pat, kaip bematant, keturi nedideli irkliniai laiveliai pakėlė baltas bures, kurios padėjo greičiau plaukti. Į kiekvieną laivelį įsėdo po tris žvejus ir persižegnoję pasileido į jūrą. Nuplaukę apie 8—10 jūrų mylių nuo kranto, pradėjo dirbti kasdieninį žvejybos darbą. Darbas sekėsi neblogai, nes visi buvo prityrę žvejai.
Po kiek laiko staiga iš vakarų pakilo smarkus vėjas. Greit pradėjo temti šviesus jūros paviršiaus veidas. O pati jūra netrukus pradėjo staugdama dejuoti ir raginti drąsuolius žvejus kuo greičiausiai vykti namo. Bet žvejai, kol susitvarkė su žvejybos įrankiais ir su sugauta žuvimi, gerokai suvėlino. Grįžti į krantą jau buvo pavojinga. Jūra vis smarkiau ir smarkiau rodė savo pasiutimą. Bangos kaskart vis daugiau ir daugiau išsižiodavo prieš jaunų žvejų gyvybes. Žvejų mirties šmėkla vis aiškiau ir aiškiau žiūrėjo jiems į akis. Žvejų jėgos kaskart vis silpnėjo ir silpnėjo, nes prieš tokią jūros audrą irkliniais laiveliais ilgai išsilaikyti jūroje buvo neįmanoma.
Iš pajūrio gelbėjimo stočių: Karklininkų, Nemerzatės ir kitų buvo pastebėti jūroje žvejai, kovoją su mirtimi. Iš gelbėjimo stočių telefonu buvo pranešta Klaipėdos Krašto Pasienio Policijos Valdybai, prašant gelbėti jūroje skęstančius žvejus. Iš minėtos valdybos karo laivas “Prezidentas Smetona’’ gavo įsakymą tuojau pasiruošti ir vykti į jūrą gelbėti skęstančius žvejus. Mat, tuo laiku laivas “Prezidentas Smetona” buvo Klaipėdos krašto pasienio policijos vado žinioje. Laivo vadas įsako įgulai skubiai paruošti laivą išvykimui į jūrą. O tuo tarpu pats telefonu susižino su gelbėjimo stotimi, kuri nurodė skęstančių žvejų buvimo vietą.
Skaityti daugiau: RODOS, TAIP NESENIAI BUVO...
V. Augustino nuotr.
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Lydėdami Kęstučio dukrą kunigaikštienę Danutę į Krokuvą, į karaliaus Jogailos laukiamo įpėdinio gimimo šventę, Macka ir jo brolvaikis Zbyška pakeliui pavijo būrį karių. Jų tarpe buvo kryžiuotis. Zbyškai, kuris savo širdies damai Danutei, keliaujančiai su kunigaikštienės dvaru, buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo, pasitaikė puiki proga pažadą ištesėti. Tad nieko nelaukdamas jis atstatė jietį ir paleido žirgą šuoliais. Būtų pervėręs kryžiuotį, bet buvo staiga sulaikytas garsaus riterio Povalos iš Tačevo, kuris tose vietose, karaliaus pavestas, žiūrėjo taikos ir tvarkos.
Pasirodė, kryžiuotis— komtūras Lichtenšteinas— vyko kaip Ordino pasiuntinys ir apsaugos buvo lydimas į Krokuvą. Pulti pasiuntinį reiškė mirtį. Toks buvo karaliaus įsakymas ir krašto paprotys. Povala gavęs iš Zbyškos garbės žodį, kad nebėgs nuo teismo už pasiuntinio puolimą, jo nesuėmė. Ir taip keliaudami jie visi netrukus pasiekė Krokuvą.
Kitą dieną nuėję ankstybųjų mišių ir sustoję vrie katedros riteriai šnekučiavosi apie Vytauto rengiamą žygį prieš totorius ir stebėjo ateinančius pamaldoms. Tarp kitų mišioms atvyko ir komtūras Lichtenšteinas.
Tuo pat metu praslinko pro juos ir pats Lichtenšteinas. Macka jį pažino iš kryžiaus, išsiūto ant apsiausto, bet jis nei Mackos nei Zbyškos nepažino, nes anksčiau buvo juos matęs šalmuotus, o per šalmą net ir iš arti galima buvo tik mažą veido dalį matyti. Praeidamas palenkė galvą Povalai ir Kirveliui ir netrukus su savo palydovais pradėjo lipti laiptais į katedrą atsargiais ir išdidžiais žingsniais.
Tuo pat metu pradėjo gausti varpai, išgąsdindami būrius katedros bokštuose prisilaikiusių kuosų ir balandžių ir pranešdami, kad netrukus prasidės mišios. Macka ir Zbyška, truputį sunerimę dėl staigaus Lichtenšteino pasirodymo, kartu su visais suėjo į bažnyčią. Vyresnysis riteris buvo labiau neramus, nes jaunesniojo dėmesys nukrypo į karaliaus dvariškius. Zbyška niekada savo gyvenime nebuvo matęs nei tokios bažnyčios nei tokių žmonių. Iš kairės ir dešinės jį supo žymiausi karalijos vyrai, garsūs savo patirtimi ir karais. Daugelis, kurių patarimu įvyko Didžiojo Lietuvos kunigaikščio sutuoktuvės su jauna ir žavinga Lenkijos karaliene, jau buvo išmirę, bet kai kurie dar buvo išlikę ir buvo labai gerbiami. Jaunasis riteris negalėjo atsižiūrėti kilnaus Krokuvos kašteliono Jaskos iš Tenčyno, kuriame darniai jungėsi griežtumas su kilnumu ir tiesumu. Jis stebėjosi ir kitų patarėjų kilniais ir išminties pilnais veidais ir daugybe kitų išdidžių riterių, lygiais nukirptais ant kaktų ir banguojančiais ilgais plaukais iš šonų ir užpakaly galvos. Kai kurie buvo užsidėję ant galvos plaukus prilaikančius tinklelius. Svečiai iš užsienio, Romos imperatoriaus pasiuntiniai, čekai, vengrai ir austrai su savo palydovais stebino savo apdarų įvairumu. Greta karaliaus sustoję Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai, nepaisydami meto ir karštų dienų, vilkėjo apsiaustus, pamuštus brangiais kailiais; kietais ir plačiais apdarais vilkį rusų kunigaikščiai bažnyčios sienų ir auksinių papuošalų atspindyje atrodė lyg bizantiškieji paveikslai. Tačiau didžiausiu žingeidumu Zbyška laukė pasirodant karaliaus ir karalienės ir, kiek galėdamas veržėsi artyn prie Dievo stalo, kur netoli altoriaus buvo matyti dvi raudono aksomo pagalvėlės, nes karališkoji pora visada mišių klausydavo klūpodami. Ir ištikrųjų, žmonėms neteko ilgai laukti: karalius įėjo per pirmąsias nuo zakristijos duris ir, kol priėjo iki altoriaus, galima buvo pakankamai prisižiūrėti. Jo plaukai buvo juodi, kaktoje kiek nuplikę, ilgi, šonuose užversti už ausų; nuskustas veidas buvo juodas, nosis — smaila ir kuprota, palūpiai kiek raukšlėti, akys — juodos, mažos ir žibančios, klaidžiojo iš vienos pusės į kitą, lyg skaičiuodamos susirinkusius žmones. Jo išvaizda švietė gerumu, bet kartu ir atsargumu, nes jis grynai laimės keliu buvo iškilęs augščiau, kaip tikėjosi, todėl nuolat turėjo sekti, ar jo veiksmai atitinka jo užimamą vietą ir ar niekas dėl jų jo nesmerkia. Todėl jo veide ir judesiuose galima buvo pastebėti tam tikrą nekantrumą. Lengva buvo įspėti, kad jo pyktis turi būti staigus ir baisus ir kad jis yra tas pats kunigaikštis, kuris, netekęs kantrybės dėl kryžiuočių vyliaus, sušuko jų pasiuntiniams: “Tu prieš mane su pergamentu, o aš prieš tave su jietimi!”
Skaityti daugiau: Kryžiuočiai
PRANYS ALŠĖNAS
Nuslinko užmarštin daugelis vasarų, nukūprino laukais, nuėjo visa eilė pageltusių rudenų ir pražilusių žiemužių... O mano vaizduotėje, visdėlto, dar tebėra gyvas 1933-34 m. laikotarpio prisiminimas. Tai praleistieji nepilni pusantrų metų gusarų pulke, Kauno Žaliakalnyje, atliekant būtinąją karo tarnybą.
Prisimenu, medžiai jau krovė pumpurus, jievos ruošėsi žydėti, o mus vežė artimieji į stotį, palydėdami išvykstančius į kariuomenę. Tai buvo 1933 m. gegužės pradžia. Širdyje buvo kažko liūdna, gaila nežabotos jaunystės lakumo, nes aiškiai nujautei, kad kariuomenėj reikės truputį pasitempti drausmės atžvilgiu.
Taip ir sulėkėm, suvažiavom iš visų Lietuvos kampelių. Mus pasitiko išdidžiai Žaliakalny bestovinčios naujos, didingai atrodančios, gusarų pulko kareivinės, o po to, rajone, beskirstant į eskadronus, dalinių vadai.
Teko pakliūti į ryšių eskadroną ir tenai prasidėjo jauno gusaro gyvenimas su pirmaisiais vargais, vargeliais ir džiaugsmais, o taip pat nuotykiais, nuotykėliais.
APIE NUŠVILPTĄ SŪRĮ
Tenai susirinkom, norėtųsi pasakyti, daug žalios, netašytos, bet vertingos medžiagos. Visi buvom jauni, dvidešimt vienerių metų jaunikaičiai, tačiau mūsų nei išsiauklėjimas, nei manieros, toli gražu, nebuvo vienodos. Prisimenu kaip šiandien, tai buvo pačios pirmosios gusaravimo dienos. Grįžę iš pratimų ir, atrodė, dar tebejausdami tarpukojuose kietą balno keterą, laisvalaikiu vaikštinėjom kareivinių koridoriuje. Staiga atsidarė išorinės kareivinių durys ir įėjo eskadrono vadas, ltn. (vėliau — kapitonas) J. Čėsna. Kažkas nedrąsiai spėjo sukomanduoti “ramiai” ir ltn. Čėsna tuojau ėmė kalbinti, berods, nuo Pagirių kilusį jauną gusarą, iš tuometinės išvaizdos sprendžiant, “tikrą mamutės sūnelį”, Karažą.
— Kaip pavardė? — klausia eskadrono vadas.
— Karaža, tamsta leitenante.
— Na, kaip einasi, kaip patenkintas kariuomenėj?
Skaityti daugiau: ANUOS LAIKUS PRISIMENANT
ZIGMAS RUMŠA
STRAIPSNIS DISKUSINIS
Lietuvių Sąjungos “Ramovė” legalizavimui ar reorganizavimui jau nuo seniai sėjama mintis įsijungti į Amerikos Lietuvių Legioną — pasidaryti to legiono vasalu. Siūloma ramovėnams pasidaryti tokios organizacijos nariais, kuri pati yra nykimo laipsnyje ir jos pagrindiniai siekiai ne Lietuvos Valstybės atstatymo tikslas, bet lietuvių bendravimas, lietuvių tautos kultūros propagavimas, paradai, uniformos ir t.t. (Plačiau apie šį legioną rasime p.m. Karyje Nr. 7). Jeigu nevisai tiksliai, bet apytikriai Amerikos Lietuvių Legioną galima prigretinti prie tų Amerikos lietuvių organizacijų, kurių organizatoriai, prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą, galvodami apie Lietuvių tautos laisvę ir didžiuodamiesi lietuvių praeities karo žygiais, stengėsi per šias organizacijas įdiegti rusenančią patriotinę dvasią ir sulaikyti lietuvius linkstančius į nutautėjimą. Tokias čia kelias organizacijas galima paminėti, k.a.: Lietuvių Kareivių Draugystė, Švento Mykolo Archangelo Draugija, Vytauto Posto Legionieriai ir panašiai. 1919—1923 metais, Lietuvos sūnums vejant priešą iš Tėvų Žemės, Amerikos lietuviai — veteranai taip pat organizavosi kovojantiems broliams padėti. Neskaitant smulkių lokalinių susibūrimų, buvo sudarytos dvi stambios centrinės organizacijos: Lietuvos Laisvės Sargų su centru New Yorke ir Susivienijimo Amerikos Lietuvių Kareivių su centru Chicagoje. Tačiau su ginklu kovojantiems broliams padėti gal vienas kitas teatvyko.
Pagal Lietuvių Sąjungos “Ramovė” statutą, visi nuo eilinio iki generolo buvusios Lietuvos Kariuomenės kariai ir lietuviai, tarnavę kitų valstybių kariuomenėse (atskiru skyriaus valdybos nutarimu) jungiasi į šią organizaciją, kad sutelktomis jėgomis pasipriešintų imperialistiniam — internacionaliniam komunizmui ir atstatytų Lietuvos Valstybę. Visi kiti uždaviniai tik išplaukia iš to pagrindinio nutarimo — tikslo ir yra antraeiliai. Turint ne reprezentacinį tikslą, bet Lietuvos Nepriklausomybės atstatvmo idėją ar yra prasminga “Ramovei” sutirpti minėtame legione? Tiesa, L.S. “Ramovė” prieauglio neturi, bet nyksta ir A.L. Legionas, nes tremtinių jaunimas pasirinko kitus kelius.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ SĄJUNGA “RAMOVĖ” KRYŽKELĖJE
Fort Lewis, Wash, stovykloje, per kurią yra perėję ir nemaža lietuvių. E. šulaičio nuotr.
Sportas šio krašto kariuomenėje užima gana svarią poziciją, nes jo pagalba grūdinama karių dvasia ir ryžtingumas. Tą gerai supranta kariuomenės viršūnėse esantieji asmenys, kurie suteikia galimumą jos eilėje esančiam jaunimui lavinti savo fizines, o kartu ir dvasines savybes.
Savu pobūdžiu sportą kariuomenėje būtų galima suskirstyti į 3 pagrindines rūšis: reprezentacinį, reguliarų-mokomąjį ir laisvalaikio — pramoginį.
Pirmos rūšies sportas yra daugiau pasiekiamas labiau pažangiems kariams sportininkams, daugiausia profesionalams arba buvusiems universitetų, kolegijų ir augštųjų mokyklų rinktinių žaidėjams. Tokie turi nemaža galimybių patekti į paskirų pulkų, divizijų arba stovyklų rinktines ir savo sporto šakos sezonais naudoti armijos laiką treniruotėms ir rungtynėms.
Skaityti daugiau: SPORTAS JAV KARIUOMENĖJ
Karys be šautuvo ne karys. Taiklus, sąmoningas ir mokąs prisitaikinti prie vietos, laiko ir aplinkybių karys yra pavojingas ir baisus priešui.
Mūsų priešas galingas, taigi mes turime būti labai gerai pasiruošę kovai, visuomet ir visur stoti į mūšį ir jį laimėti. Ginklai ir pasiruošimas reikalauja pinigų. Vadinas, be pasišventimo ir pasiryžimo dar reikalingos ir lėšos. Skurdžiai ir beturčiai negali kovoti ir jų ryžtas pasmerktas pralaimėti. Kartą paklaustas didysis prancūzų karo vadas Napoleonas, ką reikia turėti, kad būtų laimėtas karas. Jis atsakė: pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų. Mūsų liaudis, žinodama pinigų vertę, sako, kad aukso yla ir dangų praduria. Šių laikų karas reikalauja iš tautų sukaupti ne tik visas dvasines jėgas, bet ir ekonominius išteklius.
Politiniai vėjai ir atominiai sprogdinimai rodo, kad kalbos apie taiką yra tik žaidimas, o tikrovėje ruošiamasi žūtbūtinei kovai.
Skaityti daugiau: BŪKIME PRAKTIŠKI
Juozas Vaičeliūnas
Juozas Vaičeliūnas. TĖVYNĖS SARGYBOJE.(Lietuvos karininko — lakūno atsiminimai 1932—1941 m.). Sudbury, Ontario, 1955 metai. Viršelis dail. T. Valiaus. Išleido autorius. Rinkimo darbą atliko spaudos bendrovė “žiburiai”. West. Toronto, Ont. Iliustracijų knygoje 15. Kaina 3 doleriai.
Lietuvos karo aviacijos kpt. J. Vaičeliūnas atliko tikrai gražų ir mūsų karinei istorijai naudingą darbą — parašė ir išleido savo atsiminimus iš 1932—1941 m. tarnybos Lietuvos kariuomenėje. O tokių atsiminimų mes labai trūkstame.
Autorius savo atsiminimus suskirsto į penkias dalis: 1. Tarnyba 4 pėst. L. K. Mindaugo pulke. 2. Tarnyba Karo Aviacijoje, 3. Lietuva netenka Nepriklausomybės, 4. Kelionė į Sovietų Sąjungą, 5. Vokiečių — Sovietų Sąjungos karas.
Pirmiausia autorius aprašo savo praleistas dienas Karo Mokykloje ir pėstininkų pulke, vėliau Karo Aviacijoje. Aprašinėja ne tik tarnybinį gyvenimą, bet ir privatinį. Paliečia ir neigiamąsias karių puses.
Rusams okupavus Lietuvą, prisimena lietuvių karių gyvenimą (karo aviacijos) bolševikų vergijoje, paliečia kai ką ir iš civilinių gyventojų, su kuriais jam anuomet teko susitikti.
Gavęs atostogų, drauge su kitu lietuviu karininku vyko į Sovietų Sąjungą pažinti jos gyvenimą. Aprašinėja savo išgyventus įspūdžius Sovietų Sąjungos miestuose, geležinkelių stotyse ir kitur.
Prasidėjus vokiečių — sovietų karui, aprašinėja savo atsipalaidavimą iš raudonosios armijos eilių, pabėgimą su lėktuvu ir patekimą į vokiečių nelaisvę. Ką išgyveno nelaisvėje ir kaip buvo paleistas į laisvę.
Skaityti daugiau: ĮDOMU SKAITYTI IR PRISIMINTI
Čikagos jūrų skautai su vainiku.
Čikagos jurų skaučių laivas “Vėtra”, iš kurio buvo nuleistas vainikas
JŪRŲ SKAUTAMS ATMINTINA DIENA
Nuo 1933 m. Jūrų skautų istorijoje liepos 15 diena turi ypatingą reikšmę ir tam tikras apeigas. Pasaulyje nėra lietuvių skautų vieneto, kuris vienokiu ar kitokiu būdu šios tragiškos dienos nepaminėtų.
1933 m. liepos 15 d. Klaipėdos uoste bangų užmestas ant siauros uolos, sudužo pirmas lietuvių jūrų skautų laivas, kartu nutraukdamas į jūros dugną tris jaunus jūros skautus.
Prisimindami tą dieną jūrų skautai Nepriklausomoje Lietuvoje susirinkdavo šiaurės molo gale, kur žuvo “Budys”, ir iškilmingai nuleisdavo į jūrų gelmes kuklų vainiką. Netekus Klaipėdos uosto, ši tradicija buvo tęsiama Šventosios uoste, čia vainikas buvo leidžiamas ne nuo molo, bet nuo karo laivo “Pr. Smetona” atviroje jūroje. Taip būdavo pagerbiami netik žuvę jūrų skautai, bet ir visi lietuviai jūrininkai, kurie žuvo už idėją: Lietuva — jūrinė valstybę.
Ir tremtyje šią dieną jūrų skautai mini iškilmingai, svetimuose vandenyse nuleisdami vainikus ir prisimindami “Budžio” žuvimą.
J. sktn. L. K.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
JAV
• Nuo rugpiūčio mėn. Jungtinio Štabo sudėtis bus sekanti: pasilieka savo pareigose Jungtinio štato V-kas adm. Radford, Aviacijos Štabo V-kas gen. Twining ir paskirtas naujas Armijos štabo V-kas gen. Taylor, parašiutininkas. Paskutinio karo metu, dar prieš invazijos pradžią jis buvo Prancūzijon nusileidęs su parašiutininkų divizija vokiečių fronto užnugaryje, dabar esąs Vyr. UN Pajėgų Vadas Korėjoj. Laivyno Operacijų V-ku paskirtas gen. Burke, nežiūrint vyresniškumo, pagal kurį jis buvo 91-ju iš eilės. Jis žinomas kaip narsus kovotojas tiek kautynių lauke, tiek Pentagone dėl laivyno rolės ginkluotų pajėgų sudėtyje.
Prezidentas tiki, kad šios sudėties štatas sklandžiau vykdys jo karinius planus.
• West Point Akademija išleido 471 karininką, o Annapolis, Laivyno Akademija — 740.
• Birželio 15 visoj Amerikoj buvo pravestas atominio pavojaus bandymas. Buvo daleista, kad atominį puolimą išgyveno 58 miestai, kuriuose buvo užmušta 8,200,000 ir sužeista 6,550,000 žmonių.
Įvertinant bandymą padarytos sekančios išvados:
Federalinių, valstybinių ir miestų civilinės apsaugos apmokamų ir savanorių pareigūnų veikimas pavojingai nepatenkinamas:
paruošta tik maža dalelytė maisto, medicinos reikmenų, rūbų ir kitų atsargų, kurios būtų reikalingos atominiam puolimui įvykus;
slėptuvės kiekio ir kokybės požiūriais nepakankamos;tačiau susisiekimas visai patenkinamas.
Visa Amerikos vyriausybė su prezidentu bandymo metu iš Vašingtono išsikėlė į slaptą atsarginę vadovietę. Bet rusai tos vadovietės tikslią vietą žinojo keletą dienų prieš bandymui prasidedant.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
Raimundas Kinderis, atitarnavęs du metus Amerikos kariuomenėje, grįžta namo. Jis tarnavo Panamos kanalo zonoje.
Grįžo dr. St. Mikai. Bostoniškių lietuvių tarpe pagarsėjęs chirurgas dr. St. Mikais (Mikalauskas) kurį laiką turėjo atlikti karinę prievolę. Dabar jis iš kariuomenės grįžo ir atidarė savo kabinetą Bostone.
Algis Vedeckas, prieš kurį laiką grįžęs iš kariuomenės, jau spėjo įsijungti į organizacinį gyvenimą. Prieš atlikdamas karinę prievolę, jis buvo Liet. Stud. Sąjungos Centro Valdybos narys.
Ltn. Alg. Bacey, Uršulės, Bacevičienės sūnus, su žmona ir dviem vaikais išvyksta poros metų tarnybai į Vokietiją.
Edvardas Skopas iš Cicero, III., grįžo iš JAV kariuomenės. Kurį laiką buvo Anglijoj.
Vokietijoje, Lietuvių Evangelikų Liuterionių Vyriausios Bažnyčios Tarybos pirmininkas kun. Keleris aplankė lietuvių dalinius Schwetzingene, Bruchmuehlbache ir Uhlerborne. Ta proga Schwetzingene įsteigta lietuvių evangelikų liuteronių parapija. Tai buvo pirmas senj. kun. Helerio atsilankymas lietuvių sargybų ir darbo kuopose.
Kpt. Labanauskas su šeima grįžo iš Europos į Ameriką. Kpt. Labanauskas, paimtas į kariuomenę, buvo atsiųstas su kariuomenės daliniais į Vokietiją, kurioje dar prieš penketą metų gyveno kaip tremtinis.
Amerikos kariuomenėje tarnaudamas kpt. Labanauskas buvo labai mielas ir Vokietijoje dar tebesantiems tremtiniams. Jis ir jo žmona jų ne tik neužmiršo, bet stengėsi nuolat su jais bendrauti ir jiems padėti.
Naujakurių Stončių šeima susilaukė savo sūnaus Prano, kuris prieš pat šventes grįžo iš Vokietijos, atitarnavęs JAV kariuomenėje.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
— Už ką, Jonai, tu patekai į šią vergų stovyklą?
— Ogi už nepasakymą teisybės, kas kolchozo pirmininkui naktį pakaušį prakalė. O tu už ką?
— Aš atvirkščiai! Aš už teisybės pasakymą, kad Sovietų Sąjunga yra vienas didžiulis pragaras su visais nelabaisiais ir prakeiktaisiais.
JOKŪBAS SU GALVA
Pažinojau poną Jokūbą Akamoną, didelį veikėją ir apsukrų pilietį, nei vandenyje skęstantį, nei ugnyje degantį. Aplamai, žmogų, turintį galvą ant pečių, o ne kokį nors arbūzą.
Kartą Kaune, viename garbingos organizacijos susirinkime, ponas Jokūbas, už prezidijumo stalo stovėdamas, sakė karštą ir patriotinę kalbą. Baigdamas staiga dūrė dešinės rankos rodomuoju pirštu žemyn ir perkūno balsu sugriaudė: “Jeigu tėvynei grės pavojus, aš pirmas už jos laisvę žūsiu!”
Ir išaugo mano akyse didvyris Jokūbas. Taip mano vaizduotėje ir susidarė reginys: po stalu guli žuvęs už tėvynę ponas Jokūbas.
Praėjus porai metų, kažkaip netikėtai patekau į vienos organizacijos pirmininkus ir su visomis, pirmininkui priklausančiomis pareigomis, perėmiau ir slaptųjų raštų bylą. Dievaž, apie tokias bylas organizacijose nė svajote nesvajojau. Susidomėjęs greit sėdausi už stalo pasidairyti po slaptuosius raštus. Tarp daugelio slaptų raštų raštelių, kurie galėtų gulėti ir neslaptųjų bylose, užtikau vieną sąrašą iš tikrųjų slaptą. Tai gautą iš saugumo su keliasdešimt organizacijos narių charakteristikomis.
Visos kitos neįdomios, paprastos, trumpos. Kiek ilgesnė ir įdomesnė charakteristika buvo apie poną Jokūbą Akamoną. Saugumas šiaip gražiai jį charakterizavo: “PilietisJokūbas Akamonas krikščionių demokratų valdymo metais buvo krikščionis demokratas, 1926 metais buvo liaudininkas, o dabar tautininkas. Žmogus linksta ten, kur valdžia. Kaipo toks, jokiam režimui nepavojingas”.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
