Karys 1971m. 1-2

Pamiegoję Latvijos žemėje po Saločių kautynių, su savo naujais likimo draugais vokiečių kariais traukiame mišku į kelią Saločiai - Bauskė. Ankstyvas vasaros rytas, apie 5 val., bet dieną žada gražią. Jaučiamas nuovargis ir nusiminimas — sudiev, Tau, brangi Lietuvos Žeme, mūsų krauju ir žuvusių aukomis nusėta. Iš kelių šimtų mūsų teliko tik keliolika. Liūdna, net klaiku. Jokio turtelio, tik nubrizgęs vasarinis kostiumas, pairę batai, o utėlių į turtą neskaičiuojam, nors jų pas kiekvieną gana apstu.

Vokiečiai mus ramina, kad dalis mūsiškių prasiveržė kita linkme. Negali būti, kad iš jų kelių šimtų (jų tvirtinimų 800) artileristų, pėstininkų ir net tankistų teliko tik 20. Vokiečiai matę juos veržiantis tilto kryptimi. Ir jų plk. von Walter yra laimingai pasitraukęs.

Žygiuojame Bauskės kryptimi. Nuovargis pjauna. Saločiai vėl atgijo. Gerai girdisi kautynių aidai. Susėdam prie kelio. Vokiečiai sustabdysią sunkvežimį ir paimsią ir mus “civiliokus” kartu. Tiesa, į Saločius sunkvežimiai mauna vienas po kito. Logiška išvada aiški, kad jie tušti grįš atgal.

Mus greit paėmė ir pristatė į rinktinės štabą. Ten radome mūsų dalinio vadą. Visi prisistatėm plk. von Walteriui. Gavome gerai pavalgyti, rūkyti ir dar po gerą burnelę. O dabar, iki 14 val., poilsis. Ramiai numigome, be jokių sargybų ir tarnybų. Senai buvome taip be rūpesčio miegoję.

Vakare apsikasėm gulom avižų ir bulvių lauke, prie štabo. Judėjimas milžiniškas. Tik koks rusiškas lėktuvas, tai, galvojau, būtų geros košės. Tikim, kad yra apsauga, jei taip be atsargos bruzda. Mes esam Bauskės šone, viename vienkiemyje.

Skaityti daugiau: PER LATVIŲ ŽEMĘ

TREMTIS IR PASIRUOŠIMAS

B. BALTYS

Supančių reikalų spūstyje, gyvendama nepriklausomybės dvidešimtmetį, mūsų tauta nepramatė pilnutinio savo gyvenimo kelio kuris vestų iš supančios tikrovės; neįstengė įžvelgti į gyvybines krašto gynybos problemas, kurios nuo 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo iki 1940 m. visiškos okupacijos, visą laiką buvo grėsmingos. Šis klausimas ir dabar yra likęs visiškai užmirštas, kai reikalas nepriklausomybės atgavimui yra neabejotinas; kaip 1918 metais, taip ir būsimam nepriklausomybės atstatyme, reikės patiems fiziniai įsiteisinti. Žinant mūsų krašto kaimynus, ypatingai lenkus, kurių išeivijos spaudoje tebevaroma Želigovskio siekių akcija, stebuklų, vargu, galima tikėtis. Pasikliauti pacifistiniu judėjimu, kuris, ypatingai šiuo metu, yra populiarus JAV-se, būtų tolygu pasikliauti miražu. Kaip praėjusiais amžiais, taip ir šiandien dar yra nesurastas būdas spręsti tarptautinius kivirčius, be karinės galios įtakos. Todėl karinis pajėgumas ir toliau pasilieka politiniu įrankiu tebevartojamu tarptautiniuose santykiuose: politiniai veiksmai nepavykę šiandieną, rytoj bus tęsiami ginkluotų jėgų.

Be pasirengimo ir metui pritaikytų kovos būdų ir priemonių, žmonių sutelkti ištekliai, medžiaginiai ir kultūriniai, virsta žaliava, kuri žūsta, kai desperacijoje rezignuojama ir nueinama vergauti. Norima ar nenorima, tauta neturinti ryžto išsilaikyti ir nemokanti gintis, yra pasmerkta pražūčiai.

Skaityti daugiau: TREMTIS IR PASIRUOŠIMAS

Šauksmas

Grįždami iš darbo New Yorke, važiuojame traukiniu. Iš miesto centro jis išeina požemiais, kimšte prikimštas žmonių. Paskui išlenda laukan ir pasirodo ant geležinio tilto — toks ilgas, ilgas kaip koks didelis slibinas. Ateina, atriaumoja. Sustoja ir atidaro duris. Retai kas išlipa, o daug įlipa.

Skubame į savo stotelę. Visus neša viena nuovargio rutina. Žinai mintinai geležinius laiptus, būdelę, kur pardavinėjami tokenai. Jau iš anksto jieškai kišenėje 30 centų, bet jie už pirštinių, ne toje kišenėje. O žmonės stumia. Nervinasi. Kai suradęs pinigus dedi prie langelio, padedi ir mintį, visada tą pačią. Buvo čia laikai, kada užteko dešimtuko, o dabar miestas nusmuko. . . Vėliau dėjome po dvidešimt centų. Dabar — mokėk kvoterį ir penketuką!

Gauni tokeną ir atsiduri prie medinių rankų. Turi įmesti gautą pinigėlį į automatą, ir tos besisukančios rankos tave leidžia praeit.

Atsirandu kabančios stoties pusaugštyje. Iš čia laiptai kyla į keturias puses. Turi ir čia sugebėti užlipti teisingai, kad rastum savo traukinį. Bet esi iš tos stoties keliavęs daug kartų, tai žinai, kaip greičiau užkopti į savo platformą.

Skaityti daugiau: Šauksmas

A. A. ALFONSAS NEVARDAUSKAS

1970 m. rugpjūčio 2 d., Hickory Hills, prie Čikagos, po sunkios ir ilgos ligos, mirė Alfonsas Nevardauskas, autorius knygos “Pajūriais, pamariais’’, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas, senas šaulys.

Alfonsas Nevardauskas buvo gimęs 1902 m., lapkričio 15 d., Leckavos bžnk., Mažeikių vls. ir aps. 1914 m. baigė Leckavos pradinę mokyklą. Prasidėjęs I-sis Pasaulinis karas sutrukdė siekti mokslo. 1921 m. jis įstojo į Mažeikių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais — į Mažeikių XII Šaulių skyrių, Moksleivių šaulių būrį. Čia susipažinau su Alfonsu. Mokykloje jam neteko ilgai mokytis, nes 1923 m. buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Tarnavo 5 pėst. pulke. Atlikęs karinę tarnybą, tarnavo pasienio policijoje, Klaipėdos krašte. Laisvu nuo tarnybos laiku lankė Klaipėdos vakarinę gimnaziją.

Jis aktyviai veikė šaulių Sąjungoje. Jo iniciatyva 1937 m. buvo įsteigtas Klaipėdos XX šaulių Rinktinės, 43-čias Juodkrantės — Jono Budrio šaulių būrys. Hitleriui okupavus Klaipėdos kraštą buvo pertvarkyta sienos apsauga. Alfonsas Nevardauskas buvo paskirtas į Kretingos apskriti, Aisėnų pasienio policijos rajoną. Įsteigus Aisėnų šaulių būrį, buvo išrinktas į būrio tarybą. Už darbštumą 1939 m. buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės medaliu.

Skaityti daugiau: A. A. ALFONSAS NEVARDAUSKAS

Vieno vyro patranka “Puepchen”

ALFONSAS NEVARDAUSKAS

Nors jau seniai viskas nugarmėjo užuomaršom ir laiko baigiama nutrinti iš mūsų atminties, tokius įvykius, kurie paliko mūsų širdyse gilius vargo ir skausmo pėdsakus. Tačiau, po ketvirčio šimto metų bevartydamas senus užrašų puslapius ir nenorėdamas, kad pasiliktų atsiminimai rankraščiuose, vieną kitą ištrauką noriu perteikti lietuviško rašto skaitytojams.

Vakarų fronte 1944 m., dar prieš Kalėdų šventes, vokiečių kariuomenės ginklų tarpe pasirodė vieno vyro patranka “Puepchen” (lėlytė) vadinama. Ji buvo skirta Rhuro krašte giliose tarpukalnėse, bei sunkiai prieinamose kalnų viršūnėse prieštankinei kovai vesti.

Kiek seniai ta Lėlytė buvo fronte prieštankinėse kovose vartota, negalėčiau pasakyti, bet pamenu kaip šiandien, kad vidurnakty buvau paimtas iš savo apkaso ir nuvestas prie vieno upeliūkščio tilto ir čia nakties tamsoje supažindintas su Lėlyte, kurią aš pirmą kartą pamačiau.

Obergefreiteris perduodamas tris patrankos šovinius, it kokius cigarus, pasakė:

— Vienas šovinys yra šovinio lizde. Reikalui esant, tik patrauk virvutę, o po to skubiai užtaisęs vėl trauk. Be reikalo nešaudyk. Taupyk šaudmenis.

— Jawohl, Herr Obergefreiter! — Fronte jokių titulavimų nebuvo.

Skaityti daugiau: Vieno vyro patranka “Puepchen”

KAIP ALFONSAS NEVARDAUSKAS KŪRĖ “PAJŪRIAIS, PAMARIAIS”

O. ŽADVYDAS

Los Angeles lietuvių visuomenei Alfonso Nevardausko ir jo kūrinio “Pajūriais, Pamariais” pristatymas įvyko 1965 m. balandžio 24 d., Meno-Literatūros vakare, kurį rengė Juozo Daumanto šaulių kuopa, Lietuvių Tautinių Namų salėje. Iš minėto veikalo ištraukas skaitė mokytoja O. Razutienė ir V. Plukas, o autorius tarė žodį, kaip jis kūrė ir išleido savo knygą. Žemiau pateikiama jo pasakyta kalba:

— Šiandien man tenka didelė garbė su jumis susipažinti. Pirmiausiai tebūna man leista jus įtikinti, jog tikrai aš esu iš Lietuvos pajūrio, Baltijos jūros krantų saugotojas, Žemaitijos krašto sūnus. Ar gana to, kad aš prisipažįstu toks esąs? Ne. Štai, mielieji šio vakaro dalyviai: žemaičiai, augštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai ir Mažosios Lietuvos mažlietuviai, galite čia vietoje ne tik iš tolo pamatyti, bet ir rankoje palaikyti šį mano tapatybei įrodyti pažymėjimą, kuris dar prieš 35-rius metus Baltijos jūros man buvo išduotas.

Aš jį gavau 1930 m. spalio mėnesio viduryj, Juodkrantės kaimo ribose. Baltijos jūros bangos yra išnešusios šį, tūkstančius metų jos gelmėse glūdėjusį, Lietuvos aukso — gintaro gabalą. Į krantą, baltų putų purslu papuošdamos, priartino prie mano kojų. Staiga linkterėjus ir abiem rankom čiumpant šią Baltijos skirtą man dovaną, štai, sunkiai sudejavusi, trejetos metrų banga, atsistojusi ir dideliu lanku sulinkdama, perpylė mane. Ištiškusi, atsimušdama į kopą ir grįždama didele jūros traukos jėga pasigriebusi mane velka į jūrą. Pačiame pakraštyje dar keletos smulkesnių bangų perpiltas, atsistojau. Tik spėjau žvilgterėti, kai visai nebetoli mane vejasi ir kita didelė banga, bet sukaupęs jėgas ir rankose laikydamas gintarą nešiausi į pakopį. Nors sušlapau, bet džiaugsmas buvo nemažas. Taigi, tas viskas įvyko prieš 35-rius metus.

Skaityti daugiau: KAIP ALFONSAS NEVARDAUSKAS KŪRĖ “PAJŪRIAIS, PAMARIAIS”

VIETINĖS KARIUOMENĖS BRIGADA 1920 M.

R. LIORMONAS

Pernai suėjo 50 metų, kai buvo įsteigta Vietinės kariuomenės brigada. Jos štabas buvo nedidelis: brigados vadas — mjr. Merkys, štabo viršininkas — mjr. R. Liormonas, adjutantas — Andrius Klemas, ūkio raštvedys — K. Mažylis.

Brigados vado tiesioginis viršininkas — Krašto Apsaugos ministeris (tuo metu mjr. K. Žukas).

Sukakties proga surašiau, kiek dar atmintis leido, buvusių brigados vado žinioje įstaigų ir jų viršininkų pavadinimus ir pavardes ir čia išvardinu:

1. Kauno m. ir apskr. komendantas — kpt. J. Mikuckis;
2. Alytaus — kpt. Daniliauskas;
3. Biržų — mjr. E. Adamkavičius;
4. Kėdainių — kpt. Žutautas;
5. Kretingos — ltn. Vl. Petronaitis;
6. Marijampolės — kpt. K. Skučas;

Skaityti daugiau: VIETINĖS KARIUOMENĖS BRIGADA 1920 M.

LAISVĖS SUKAKTIS

KALPAS UOGINIUS

Suplevėsuos, kaip būdavo, trispalvės,
Ir aikštėsna vėl virs minių minia—
Sutraiškiusi Tu šliužą daugiagalvį,
Kurs šiandien gniaužia mūsų krūtines.

— J. Aistis

Prieš 53-jus metus, labai šaltą vasario 16-tos dienos pavakarę, pas dr. Joną Basanavičių rinkosi Lietuvos Tarybos nariai. Dr. J. Basanavičius tuomet gyveno Lietuvių Dailės D-jos namuose, Vilniuje. Jo butas buvo nekūrentas. Sustirę nuo šalčio Tarybos nariai sutarė persikelti į šiltesnes patalpas ir perėjo į Lietuvių Komiteto Nukentėjusiems nuo Karo Šelpti būstinę, Didžiojoje gatv. nr. 30. Ir čia Tarybos nariai pasirašė, tapusį istoriniu, 1918 m. Vasario 16-tosios NUTARIMĄ, kurį dabar spaudoje dažnai vadina Aktu.

Kai Lietuvos Tarybos nariai 1918 m. vasario 16 d. skelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą, Lietuvą dar tebevaldė vokiečiai. Jie buvo griežtai nusistatę prieš bet kokį Lietuvos politinį savarankumą. Todėl jie Tarybai įvairiai trukdė ir net konfiskavo tą lietuvių laikraštį, kuriame kalbamas nutarimas buvo paskelbtas. Tada, Taryba rizikuodama savo ateitimi, atskirame lape, didelėm raidėm tą nutarimą atspausdino ir ne tik paskleidė visoje Lietuvoje, bet patikimais keliais paskelbė ir užsieniuose. Netrukus toji žinia, kad Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe, pasklido ir Amerikos lietuvių tarpe. Tačiau, tam nutarimui realizuoti sąlygos dar buvo nepalankios. Blaivesni mūsų tautos veikėjai, tačiau, suprato, kad be kovos laisvės neatgausime, kad Vasario 16-sios Aktu, ta mūsų tautos Evangelija, buvo tik išreikšta tautos valia, bet pats nutarimas nepadarė Lietuvos nei laisva, nei nepriklausoma.

Skaityti daugiau: LAISVĖS SUKAKTIS

Šešioliktąją

JONAS RŪTENIS

Išėję nesustokim—
nors pučia žvarbūs vėjai,
didvyriškai kovokim
Pergalės alėjoj!

Užgrūdinkime ryžtą,
kai debesys sutemę—
nemirs kas pasiryžta
už savo gimtą žemę.

Ne mums tai mirtį ruošia!
Ne mums ši eisena —
laisvi mums vėjai ošia
ir pergalės daina!

ŽELIGOVSKIADA

KAZYS ALIŠAUSKAS

Kautynes prie Seinų pralaimėjus, vadų tarpe patylomis vyko ginčai ir kaltininkų jieškojimas. Užsienių Reikalų ministeris J. Purickis susipyko su Krašto Apsaugos ministeriu plk. ltn. K. Žuku, dėl derybų su lenkais Kalvarijoje nepasisekimo. Seinai buvo puolami, kai Užsienių Reikalų ministerio buvo sutartos derybos ir paliaubos.

Vyr. Karo vadas plk. ltn. K. Žukas, kaltino armijos vadą plk. ltn. K. Ladigą, nesugebėjimu vadovauti ir nugalėti lenkus. Plk. ltn. K. Ladiga kaltino plk. ltn. K. Žuką, kad jam nebuvo leista panaudoti visas turimas kariuomenės jėgas, taip kaip kad jisai rado reikalinga ir norėjo, todėl įteikė raportą ir atsistatydino. Tiksli plk. ltn. K. Ladigos pasitraukimo data nėra žinoma.

II divizijos vadas plk V. Grigaliūnas-Glovackis, tuoj po įvykusios nesėkmės prie Seinų, buvo iškviestas į kariuomenės generalinį štabą Vilniuje. Diviziją perėmė generolas M. Katche. Divizijos štabas iš Seirijų persikėlė į Simną, kur rezidavo gen. M. Katche — Marijampolės grupės ir šio fronto vadas. Kariuomenės štabe plk. V. Grigaliūnas-Glovackis kaltino 5 pėst. pulko vadą kpt. K. Škirpą ir 6 pėst. pulko vadą plk. ltn. J. Butkų. Tenka manyti, kad būtų buvę kaltinami dar ir 2 pėst. pulko vadas mjr. J. Laurinaitis ir 8 pėst. pulko vadas mjr. J. Čaplikas, tačiau pastarųjų nebuvo, jiedu rugsėjo 22 d. pateko į lenkų nelaisvę. Pasiaiškinti, kpt. K. Škirpa nei plk. ltn. J. Butkus, nebuvo šaukiami.

Skaityti daugiau: ŽELIGOVSKIADA

LIETUVIŲ PERGALĖ TIES SAULE

Iš A. Tyruolio red. knygos

“NEMARIOJI ŽEMĖ”

(Iš "Eiliuotos Livonijos kronikos")

Tai buvo metas, kai į
Rygą Daug piligrimų atvyko;
Pamatę, kaip yra krašte,
Magistrą meldė jie melste,
Kad žygį ruoštų Lietuvon—
Juos vestų vasarą kovon.
Magistras Volkvinas jiems
Pasakė garsiai: “Ne bailiems
Teks, vyrai, būti toj kovoj,
Tikėkite, nepaprastoj.”
“Dėl to mes esam čia atvykę,”
Magistro žodin tuoj iš sykio
Atsakė jie visi —
Turtingi, bėdini.
Magistras, leidęs jiems karan
Traukt, tarė: “Prašant jums, ir man
Į šitą žygį ruoštis reikia
Su parama, kur Dievas teikia.
Kaip rūpi jums kova, matau,
Bet tik kantrybės, ir tuojau
Nuvesiu jus visus tenai,
Kur sotūs būsime tikrai.”
Ir tuoj negaišęs prieš rusus
Pagalbon kvietė jis estus,
Atvyko šaunūs jų būriai —
Ryžtingi žygiui šiam kariai.
Ir latviai, lybiai prie anų
Tuoj dėjos papročiu senu.
Tai džiugino piligrimus,
Bematant tuos suėjimus.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ PERGALĖ TIES SAULE

KUNIGO TUMO LINKSMAS NUOTYKIS

(100 m. gimimo sukaktį minint)

VLADAS MINGĖLA

1920 m. antroje pusėje Juozas Tumas-Vaižgantas persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Atsikėlęs ėmė redaguoti buvusių viltininkų “Tautą”. Jis 1921 ir 1922 m. jis redagavo “Trimitą” ir buvo įsirašęs šauliu; tais pačiais metais redagavo universiteto leidžiamą žurnalą “Mūsų senovę”. Buvo įsteigęs Lietuvos literatų ir žurnalistų draugiją. Veikė įvairiose visuomeninėse organizacijose. Tačiau, pastoviausiai ir ilgiausiai dirbo universitete ir Humanitarinių mokslų fakultete, kur ėjo lektoriaus, o vėliau docento pareigas — skaitė paskaitas studentams. Išeinančiam į pensiją (1929 m. spalio 20 d.) kan. J. Tumui universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas suteikė litratūros garbės daktaro laipsnį.

1921 m. kanauninkui Tumui ėjo 51 metai. Tą dieną Milukų namuose viešpatavo tikrai didelė šventė: kan. Tumas pakrikštijo Mato A. Miluko naujagimį sūnų.

— Vakare tikrai būsiu svečias, tik kiek palaukite, jeigu pavėluočiau. — Pasakė Tumas ir greit, bėgte, išbėgo.

Numatytą valandą visi svečiai susirinko, bet kunigo Tumo vis nėra. Pagaliau, su valandos pavėlavimu, jis vėsulu įlėkė į butą. Visi svečiai jau buvo nuotaikos pagauti. Girdėjosi juokavimai, tačiau, visi pastebėjo “įskridusį” Tumą.

Kan. J. Tumas buvo nuraudęs, sušilęs ir, atrodė, susijaudinęs.

— Na, brolyčiai, tai buvau pakliuvęs, — sako jis. — Kad dar truputį ir šį vakarą manęs nebūtų jūsų tarpe! ...

— Kas atsitiko? — nustebo svečiai.

Skaityti daugiau: KUNIGO TUMO LINKSMAS NUOTYKIS

LIETUVOS DIDIEJI ETMONAI

ALGIRDAS BUDRECKIS

Jau nuo XIV amžiaus antros pusės Lietuvos valdovai patys nedalyvaudavo karo žygiuose. Sekdami lenkų pavyzdį, Didieji Lietuvos kunigaikščiai skirdavo vyriausią karo vadą (Supre-mus arba magnus dux exereitum). Taip atsirado hetmono arba etmono urėdas.

1. VYRIAUSIAS, ARBA DIDYSIS ETMONAS

Didysis kunigaikštis, reikalui esant, vienam kartui paskirdavo karvedžius, ir po to jų valdžia nykdavo. O, kadangi, beveik nuolatos grėsdavo pavojus, tai jau XV a. pabaigoje atsirado nuolatinis vadas, tiek visuotinės tarnybos kareiviams, tiek samdiniams (Žalnieriams).

Pas lenkus jau veikė vadinamas hetman wielki. Hetmono ar etmono terminas pas lenkus kildinamas iš vokiečių Hauptmann. Vėlyvuose viduramžiuose ir renesanso pradžioje Hauptmann arba, lotyniškai tariant, capitaneus buvo karaliaus paskirtas karvedys. Hetmono titulas ir sąvoka ilgainiui per Ukrainos kazokus perėjo ir į Dono kazokus. Pas Dono kazokus vyriausias karvedys yra vadinamas ataman.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje iš viso yra buvę 27 didieji etmonai. Kadangi jie dažniausia buvo patys turtingiausieji ir karingiausieji iš Lietuvos didikų, etmono urėdas buvo bene įtakingiausias visoje Kunigaikštijoje. Kas laikė didžiojo etmono buožę, tas faktinai valdė ir Lietuvą. Didžiojo etmono vaidmuo Didžiojoje Kunigaikštijoje priklausė nuo paties etmono charakterio. Kai valingas asmuo miklino etmono buožę, tai kaimynai gerbė Lietuvos kariuomenę, kai turtuoliai ar viliūgos užimdavo šitą urėdą, tai Lietuvos kariuomenė nyko. Kadangi didysis etmonas buvo galingiausias valstybės valdininkas, tai jisai kartu buvo ir Lietuvos politinio savarankiškumo gynėjas. Jam vadovaujant kariuomenei, net ir karalius — didysis kunigaikštis turėjo skaitytis su juo.

Etmono urėdas ir pats titulas Lietuvoje atsirado DLK Aleksandro valdymo metu. Aleksandras Jogailaitis (1492-1506 m.) nebuvo joks karžygis. O jo valdymo metu valstybei grėsė pavojus ir iš maskvėnų ir iš totorių.

Skaityti daugiau: LIETUVOS DIDIEJI ETMONAI

PATIKSLINIMAI APIE ŠARVUOČIŲ RINKTINĘ

Tankų batalionas, 1924 m.

O. ŽADVYDAS

Rašydamas apie Šarvuočių Rinktinę pažymėjau, kad naudojausi pagrindiniu šaltiniu Karo Technikos dalių XX-čio leidiniu (1939 m.). Vieną faktą praleidau, nepažymėjau, kurį patikslinu. Minėtame leidinyje 197 ir 198 psl. atspausdinta: “1923 m. rugpjūčio mėn. KAM iš Prancūzijos nupirko 12 kare vartotų “Renault” tipo lengvųjų tankų, kuriuos ginklų dirbtuvėse atremontavus ir apginklavus, buvo sudarytas tankų b-nas. Jo vadu buvo paskirtas plk. Kubiliūnas”.

Faktą, kad plk. P. Kubiliūnas buvo paskirtas tankų bataliono vadu, savo straipsnyje nežymėjau, nes kiti šaltiniai minėtą faktą paneigė. Plk. A. Liutermozos teigimu, plk. P. Kubiliūnas klaidingai pažymėtas Karo Technikos dalių XX-čio leidinyje, tai korektūros klaida. Plk. P. Kubiliūnas buvo 1 pasienio pulko vadu iki pulko išformavimo (1924 m. kovo 1 d.), o to pulko vado padėjėju buvo mjr. A. Liutermoza. Išformavus pulką, plk. P. Kubiliūnas buvo perkeltas į Kariuomenės štabą ir paskirtas ypatingiems reikalams karininku. Rudenį, jis išvyko į Augštuosius Karininkų kursus, kuriuos baigė 1925 m. Nėra duomenų, kad plk. P. Kubiliūnas būtų buvęs pažemintas iš pulko vado į žemesnę bataliono vado vietą. Tos pačios nuomonės yra vienas iš pirmųjų šarvuotininkų gen. K. Musteikis, karo istorikas plk. ltn. K. Ališauskas ir plk. ltn. inž. J. Matonis.

Dėjau pastangas gauti žinių iš buv. šarvuočių Rinktinės pirmojo adjutanto kpt. J. Čiuvinsko, gyvenančio Brazilijoje. Iš vieno asmens gavau adresą, bet klaidingą ir po ilgo klajojimo laiškas grįžo nepasiekęs adresato. Vėliau, per laikraščio redakciją pasisekė sudaryti ryšį. Tačiau, kai sulaukiau žinių ir nuotraukų, buvo per vėlu, straipsnis buvo baigtas spausdinti “Karyje”. Tai papildau dabar.

Skaityti daugiau: PATIKSLINIMAI APIE ŠARVUOČIŲ RINKTINĘ

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

Spauda — tautos stiprybė

ALGIRDAS BUDRECKAS

Užėjus II Pasauliniam karui, lietuviai tremtiniai, gelbėdami savo gyvybes, buvo priversti palikti savo brolių krauju pasruvusią ir griuvėsiais pavirtusią tėvynę.

Senieji lietuviai išeiviai, keliaudami toli už jūrų į Ameriką, prisiekinėjo, kad švykšta trumpam. Prisiminimui ne vienas iš jų pasiėmęs savo tėvynės žemės saują, saugojo ją kaip relikviją. Tai buvo meilės ir prisirišimo savo tėvų kraštui simbolis. Daugelis jų nebesugrįžo. Tas pats atsitiko ir su tremtiniais. Visiems sugrįžimas į savo gimtąjį kraštą atidėtas. Daugelis jų nebesugrįš, nes jų norus nutraukia senatvė, ar mirtis.

Lietuviai išeivijoje turėtų suprasti, kad geriausias ginklas laisvei atgauti, šiuo metu, yra ne fizinė jėga—ginklai, bet kultūriniai ir dvasiniai turtai. Mums turi rūpėti savo tautos kėlimas dvasinėmis gerybėmis ir vertybėmis, nes dvasinis ir kūrybinis tautos lygis greičiau prilygsta didelių tautų, negu fizinis.

Kas vertė daugelį lietuvių rizikuoti gyvybe, nešant uždraustas lietuviškas knygas per tankiai rusų sargybomis apstatytas sienas? Tėvynės meilė. Jokio atlyginimo, jokių gėrybių knygnešiams už tai nežadėta, o tik menkas, mažutis žemės kampelis lietuvių kapuose. Prisiminkime, tas pats buvo ir su šauliais — savanoriais-kūrėjais, kurie ryžosi stoti kovon prieš daug didesnį priešą — lenką, vokietį, rusą... Juos visus vedė karšta tėvynės meilė, kuri jų širdyse ruseno.

Tautos tragedija yra ne jos ekonominė būklė, bet laisvės netekimas.

Nepriklausomybė buvo sunkiai iškovota. O kas sunkiai įgyta, tą reikia mylėti ir visom jėgom ginti.

JAValstybėse mūsų tautinis išlikimas yra mūsų pačių rankose, todėl visi tuo turime rūpintis, dėti visas pastangas, kad lietuvybė išeivijoje neužgęstų, o ypač mūsų jaunosios kartos eilėse.

Jei nebūtų lietuviškų laikraščių, nebūtų mūsų organizacijų veiklos, o lietuvybei reiktų skelbti mirtį. Lietuviška spauda mus ne tik informuoja, bet ir saugo nuo nutautėjimo.

Kaip vaikai gali būti gerais lietuviais, jei tėvai nesistengia patys su savo vaikais kalbėti lietuviškai, neskaito lietuviškų knygų ir neduoda skaityti jų savo vaikams; neišrašo lietuviškų laikraščių ir nepratina iš mažens savo vaikų skaityti lietuviškai.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Naujus metus pradedant

Ar jau atsinaujinai, sese, “Kario” prenumeratą? Ar jau įsijungei į “Šaulė Tremty” bendradarbių eiles?

Pradedame Naujuosius Metus išeivijoje. Be gimtosios žemės po savo kojomis, kaip snaigės nešamos vėjo, dar tebeklajojam svetimų miestų gatvėmis. Dažnai apatijos pagautos apsnūstam. Pradėdamos 1971 metus pasitempkime, pagyvinkime moterų sekcijų veiklą. Darbų daug. 1970 m. lapkričio mėn. 23 d. lietuvių tauta davė naują kankinį — Simą Kudirką. Gėdingas jo atidavimas rusams sujudino amerikiečių ir pasaulio spaudą. Ar kiekviena prisidėjom, kad atgarsiai būtų dar stipresni? Ar sušelpėm siuntiniais Punsko lietuvius? Ar aplankėme savo apylinkių ligoninėse esančius brolius, seses? Ar suteikėm šventinio džiaugsmo seneliams, nelaimės paliestiems? Ar parašėm apie savo veiklą į “Šaulę Tremty”?

Norėtųsi daugiau žinučių apie atskirų kuopų moterų veiklą. Neatidėliodamos siųskim, kad sekančioje “Šaulė Tremtyje” kaip veidrodyje, atspindėtų visų kuopų veikla. Siųskime nuotraukas, žinutes apie šeimynines šventes, vaikų atsiektus laimėjimus moksle. Visa tai suartins mus, pasidarysim tikros sesės.

Sveikų, darbingų ir sėkmingų metų visoms!

Garbės svečiai V. Tamošiūno pagerbtuvėse. Iš k.: Audronė ir Vincas Tamošiūnai, Vladas Išganantis ir Povilas ir Algis Tamošiūnai. Nuotrauka K. Sragausko

LŠST GARBĖS NARIO IR DABARTINIO PIRMININKO VINCO TAMOŠIŪNO PAGERBIMAS

Gruodžio mėn. 12 d. Detroito Stasio Butkaus kuopa suruošė Lietuvių Namuose labai šaunų savo ilgamečio pirmininko brolio Vinco Tamošiūno šauliškos veiklos auksinės sukakties pagerbimo pobūvį.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

LIETUVOJ BUVAU ŠAULĖ — LAKŪNĖ

Clevelando Karininko Juozapavičiaus kp. šaulė Salomėja Knistautienė

Žmonės mėgsta gyventi maloniais praeities prisiminimais. Mano, gi, svajonė buvo — rytoj padaryti ką nors geresnio negu vakar, t.y. praeity, padariau.

Šiemet, kariuomenės šventės proga, į Clevelandą, į Ramovėnų suruoštą minėjimą, iš Detroito atvyko keturi šaunūs šauliai: LšST centro valdybos pirm. V. Tamošiūnas, V. Mingėla, M. Šnapštys ir M. Vitkus. Šie puikūs vyrai, viešėdami pas mus, labai gražiai užsirekomendavo. Kiekvienas iš jų buvo talentingas kalbėtojas. Prisivežę dovanų apdovanojo knygomis, šauliškais auksiniais ženklais, lietuviškais atvirukais, pinigais, o šauliui Klimui prisegė Šaulių žvaigždės ordeną. Taip pat jie nepašykštėjo komplimentų, bei nepraleido nei vieno nepastebėto. Šiems garbingiems šaulių sąjungos ambasadoriams gražiausios sėkmės!

Kalbėdamsi su mielaisiais svečiais pasigyriau, kad kadaise Lietuvoje ir aš buvau šaulė-lakūnė. Žinoma, toks staigus prisistatymas atrodė neįtikinantis, todėl, jų prašoma, bandysiu įtikinti, kad Lietuvos šaulių s-ga turėjo ne tik lakūnų, bet ir lėktuvų, nes iš tikrųjų būna skaudu kai sutikti buvę Karo aviacijos lakūnai užklausia “ar šaulių aviacija turėjo lėktuvų?”

1937 m. Amerikos lietuvis lakūnas M. Vaitkus, atskridęs į Lietuvą, atvežė Amerikos lietuvių dovaną lėktuvą “Cub” ir padovanojo šaulių aviacijai. Dovanos įteikimo ceremonijose teko ir man dalyvauti. Lakūnas Vaitkus su šaulių vadu kpt. Antanu Audronių, įsėdę į lėktuvą, apskrido aplink Kauną. Nusileidęs ir išlipęs lak. Vaitkus pasakė: “Šį ląktuvą atvežiau dovanų nuo Amerikos lietuvių. Nors jie taip toli nuo Lietuvos, tačiau jų širdys su jumis”. Tuo metu man kilo nesuvaldomas noras paskraidyti tuo lėktuvu. Čia pat kreipiausi į kpt. A. Audronį ir pareiškiau savo norą. Jis patarė ateiti į šaulių aviacijos susirinkimą. Sekantį sekmadienį susirinkime buvo rodomas filmas apie suomių karžygiškas kovas su rusais komunistais.

Skaityti daugiau: LIETUVOJ BUVAU ŠAULĖ — LAKŪNĖ

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Gauta žinia, kad Mardvijoje, Fotmos priverčiamo darbo stovykloje, mirė Lietuvos kar. savanoris kpt. Jonas Steikūnas. Jis buvo kalinamas Lietuvoje ir Sibire. Lapkričio 12 d. Čikagoje mirė Balys Pupalaigis, buvęs Lietuvos kar. 5 pulko karys, šaulys ir spaudos darbuotojas. Povilas Jocas, buvęs Karo policijos puskarininkis, žuvo spalio 10 d. Kanadoje, ties Torontu, gyveno Montrealyje. Sav.-kūrėjas E. Sinkevičius mirė lapkričio 17 d. Worcesteryje, sulaukęs 68 m. Spalio 8 d. mirė Konstantinas Andrijauskas, Dariaus ir Girėno posto narys. Jis, karinėm iškilmėm, buvo gražiai palaidotas Liet. šv. Kazimiero kapinėse. Visų mirusių šeimoms ir artimiesiems reiškiame užuojautą.

Detroito jūros šaulių švyturio kp. šaulys Algirdas Norkūnas tarnauja Amerikos kariuomenėje, kur už gerą šaudymą buvo atžymėtas augščiausiu ženklu.

Mjr. Martynas Lidys

— Plk. ltn. Antanas Vaitiekūnas Azorų salose dirba karinio inžinieriaus darbą.

— Sav.-kūrėjas Konstantinas Petrauskas, kuris yra darbštus skyriaus veikloje ir mūsų spaudoje, šiais metais surinko 10 naujų “Kario” prenumeratų Čikagoje. Kad taip pasidarbuotų kiekvienas ramovėnas, “Karys” galėtų lankyti daugelį šeimų.

— Serž. Lewis Striupas, atvyko į Čikagą pas savo tėvelius atostogų.

— Mjr. Martynas Lidys jau antrą kartą yra Pietų Vietname ir antrą kartą sužeistas. Už pasižymėjimus kautynėse buvo apdovanotas “Purple Heart” medaliu ir kt. atžymėjimais.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Karinės Žinios

— Povandeninis laivas James Madison ginkluotas Poseidon C3 raketomis, kurios yra galingesnės už iki šiol turėtas Polaris ir didesnės tolinašos — iki 2800 mylių. Poseidon raketos galės pasiekt bet kurią žemės vietą iš vandenynų. Poseidon C3 raketomis bus perginkluoti 31 amerikiečių povandenis laivas.

— Laser (koncentruoti šviesos spinduliai) bus panaudojami pakeisti elektroninius signalus-impulsus į šviesos vaizdus, pav., žvalgybos lėktuvai, toki kaip U-2, nufotografavę kurią nors vietą, Laser pagelba foto vaizdus pavers į elektroninius impulsus -signalus, kuriuos satelitų pagalba per keletą minučių perduos iš bet kurios pasaulio vietos i Vašingtoną.

— Amerikiečiai mažus pakrančių apsaugos laivus perginkluoja, pritaikydami nedideles 3,5 colio raketas, kurios bus laidomos iš baterijų po keturius vamzdžius. Raketų tolinaša iki 900 metrų. Raketos paleidžiamos elektros pagalba.

— Kautynių ruožui skirtam transportui sunkvežimiai (įvedamas naujas .75 to. M37) bus ginkluoti 81 mm minosvaidžiais, 7,62 mm kulkosvaidžiais, turės keltuvą ir ryšiui radio, tuo būdu, amerikiečių kautynių ruožo transportai nebus reikalingi specialios apsaugos, bet turės savo sunkiuosius ginklus, kuriuos, reikalui esant, galės pavartoti ir pėstininkų paramai.

— Amerikiečiai gamina ir bando pripučiamus oro tiltus, kėlimo galios iki 20 to., 90 pėdų ilgio. Toks oro pripučiamas tiltas transporto padėtyje svers apie pusantros tonos ir galės būti vežamas vienu sunkvežimiu. Tiltą iškraut iš sunkvežimio, pastatyt vieton ir pripūsti oro truks apie 30 minučių; tiek pat laiko reikės nuimti ir pakrauti transportui.

Skaityti daugiau: Karinės Žinios

Kronika

DETROITE PAGERBTI LAISVĖS KOVŲ SAVANORIAI

Paskaitą skaitė gen. št. plk. Itn. Jonas Šepetys

V. MINGĖLA

Paskaitininkas g. 1901 m. Kučgalio km., Papilio v., Biržų aps. Mokėsi Biržų gimnazijoje, augštesnj mokslą baigė Kaune, 1931 m. Į Lietuvos kariuomenę įstojo 1920 m. rugsėjo mėnesį. Karo mokyklą baigė 1921 m. gruodžio 18 d. Tarnavo 9 pėst. pulke. 1928 m. baigė Augštuosius Karo Technikos kursus Kaune - Šančiuose. Tarnavo 7 pėst. pulke ir vėliau Ryšių batalione. 1937 m. baigė Augštąją Karo mokyklą (Generalinio štabo akademiją) ir buvo paskirtas į Kariuomenės štabo operiacijų skyrių. 1938 - 1940 m. buvo Augštosios Karo mokyklos lektorius. Tarnavo gen. P. Plechavičiaus vadovaujamoje Vietinėje Rinktinėje ir ją vokiečiams likvidavus, išvyko į Austriją (1944), 1945 m. II Pas. karui besibaigiant, persikėlė Vokietijon, gi 1949 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Detroito m.

Šis gilios erudicijos karininkas Detroite lietuvių visuomenės yra labai gerbiamas. Jo skaitomos paskaitos gausiai lankomos. Plk. J. Šepetys gana daug svarbių studijinių (karo taktikos ir strategijos klausimais) straipsnių yra paskelbęs ‘‘Mūsų žinyne”, “Karyje”, “Karde”. Prie žymesnių jo raštų priskirtini tokie str. kaip “Lenkijos užkariavimas”, “Šių dienų karo psichologija” ir kiti.

Jo paskaita čia tik atpasakota ir gal būt nevisai tiksliai, tačiau, taip ji buvo suprasta.

Žodis ne kariams ir ne savanoriams

Savanorių tema jau pakankamai išsemta: savanoriai kalbomis apkalbėti, dainomis apdainuoti, jų nuopelnai įvertinti, raštais aprašyti, žodžiu, jų nuopelnai nepriklausomai Lietuvai jau pateko istorijon. Kai kas savanorystę pabandė net komerciniu būdu įvertinti, girdi — savanoriais išeiti apsimokėję, nes už tai žadėta gerai atlyginti — duoti nemokamai žemės ir t.t. Taip ima atrodyti nutolusiųjų generacijų ne savanoriams, kurie visai jau nebeįsivaizduoja Nepriklausomybės karo nedėkingumo ir pavojų gyvybei.

Tuo tarpu, patys savanoriai anuo metu tikrai taip nesijautė. Išeidami Lietuvos kariuomenėn jaunuoliai visiškai nieko nelaukė ir nežinojo ką jie laimės. Kaip žinome, anais sunkiais metais jie negaudavo nei apavo, nei drabužių, o ir maisto labai trūko. Jų ryžtas tebuvo jaunuoliškas idealizmas ir tėvų įkalbėtoji nepriklausomos Lietuvos (savo valstybės) vizija, kuri buvo nei konkreti, nei dalykiška. Juos žavėjo Nepriklausomybės, t. y. suvereninės, savo lietuviškos valstybės idėja: sava valdžia, sava kariuomenė, sava lietuviška kalba. Vargiai kuris tų jaunuolių įsivaizdavo kaip Lietuva atrodys kai ji bus suvereninė ir laisvė valstybė. Tuo labiau, jie negalėjo iš anksto ko nors tikėtis, ar kad jiem bus atlyginta. Tuo tarpu, pavojų buvo daug: epideminės ligos, mirtis nuo kulkos ar durklo.

Tautos šviesuoliai žadino tautą nepriklausomam gyvenimui ir tą žygį įvykdyti, jauni vyrai buvo šaukiami prie ginklo. O tie, kurie tą šaukiantį balsą išgirdo — buvo savanoriai.

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1971m. 1-2 Turinys, metrika

I n t r a d a

PER LATVIŲ ŽEMĘ