Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1392) GEGUŽIS - MAY 1963 
V. Augustinas — Nepr. Lietuvos jūrininkai paraduoja Kaune... Viršelis
Nr. 6 (1393) BlRŽELIS / LIEPA — JUNE 1963
Dariaus ir Girėno paminklas Puntuko akmenyje ... viršelis
TURINYS
P. Dirkis — Gegužės mėnuo — Motinų mėnuo
P. Būtėnas — Lietuvos valstybės įsikūrimas
V. Širvydas — Prosenių tikyba
J. Miškinis — Iš partizano Dienoraščio
P. Dirkis — Kun. B. Sugintas
S. Baltrimas — Arų žygis
K. Uoginis — Birželis ir kova dėl laisvės
T. Papartis — Kovos ir kančios
O. Urbonas — Didžiojo Šiaurės karo frontas Lietuvoje, II
V. Jonikas — Baladė apie Lietuvą
J. Skardis — Pasikalbėjimai su Stalinu
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
V. Mingėla — Gen. Jonas Černius
A. Diržys — Vaclovas Alksninis
Kronika, spauda, komentarai
Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas
Administratorius —Leonas Bileris
Skaityti daugiau: Karys 1963 m. 5-6 - Turinys, metrika
POVILAS DIRKIS
Gegužės mėnuo virto ne vien Marijos — Dievo Motinos, bet ir visų motinų mėnesiu, nes beveik visame krikščioniškame pasaulyje gegužės mėn. yra švenčiama Motinos diena.
Motinos dienos įsteigėja yra Ona M. Jarvis, amerikietė, kurios motina mirė 1905 metais gegužės mėnesio antrąjį sekmadienį. Pirmą sykį tojišventė buvo atšvęsta Crofton, W. W., kur gimė pati jos sumanytoja. Šventė JAV valdžios oficialiai buvo paskelbta 1914 m. Gi Lietuvoje pradėta švęsti tik 1929 metais.
Atgimstančio pavasario gamtos grožyje mes pagerbiame ir naujo žmogaus gimdytoją — motiną. Ne be prasmės motinos vardui pagerbti skiriama pats gražiausias metuose laikotarpis, pilnas gyvybės, grožio ir džiaugsmo mėnuo. Vienas tik žodis — motina — kiek daug jis reiškia! Motina — tai žmogaus pradžia ir jo šaltinis. Motina pirmoji įkvepia kūdikiui savo tautos, savo tėvų kalbos ir tikėjimo meilę. Šia prasme motina turi nepaprastą svarbą ir reikšmę savo tautos ateičiai.
Lietuvė motina yra lietuvių tautos simbolis. Ji yra šeimos sargas. Dėka jos, per šimtus metų svetimieji atėjūnai nepajėgė išplėšti tautai gimtosios kalbos ir tikėjimo. Lietuvė motina šiaudinėje pastogėje išsaugojo lietuvių kalbą, dainą, pasaką, papročius, tautinį meną. Ji išaugino tautinės kultūros pačius tvirčiausius pamatus, ant kurių atsistojo mūsų buvę laisvės rūmai. Ji, ne tik pagimdė, bet ir išugdė tautai patvarius, narsius savanorius, kovotojus, kurie 1919-20 m., ne tik apgynė kraštą nuo įvairiaspalvių užgrobikų, bet ir įgyvendino 1918 m. Vasario 16 d. Akto nutarimus.
Šiandieną tėvynėje likusi lietuvė motina eina Birutės ir Gražinos keliais. Tūkstančiai jų už tai keliauja į tremtį, kalėjimus, kankinių kameras.
Gi, išeivė lietuvė motina yra tas inkaras, už kurio tikrai išsilaikys mūsų lietuviškasis jaunimas. Už tat tokias motinas Dantė ir vadina angelais sargais žemėje, kurie pridengia savo vaikus rūpestingumo ir meilės sparnais.
PETRAS BŪTĖNAS
Kai šiemet buvo minima Lietuvos valstybės — respublikos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metų vasario 16 diena, tai kai kur susirinkimuose vadovai ar ir, matyt, painformuoti JAV atstovai, brėžte yra pabrėžę “Lietuvos valstybės” įsisteigimą karaliaus Mindaugo laikais (jis mirė 1263 m.). Taip, daug metų. Bet, mat, tuo patim ir daug amžių Lietuvos valstybei yra be reikalo nusukta.
Sen. Lietuvos valstybės yra du gyvavimo etapai:
a) priešmindauginės Lietuvos valstybės įsikūrimas ir
b) tos Lietuvos valstybės susijungimas, jos mindauginis centralizavimas.
Tam yra ir dv imilžiniškos politinės priežastys. Tuo tarpu plačiau neaiškindamas, čia tenužymėsiu tam reikiamas istorines gaires:
A. Lietuvos valstybė susikūrė VI-VII amžių tarpe po Kr. dviejų istorinių grėsmių greitinama:
1. VI amžiuje po Kr. nuo Pakarpačio iš Užpripečio dėl vidurinės, pietinės ir vakarinės Europos tautų kraustynių Slavėnai - slavai ėmė veržtis į žiemryčius į Dniepro vidurupį ties Kievu, kurie ilgainiui suskato padniepriu slinkti į šiaurę per rytinių baltų žemę į vakarinių suomių - ugrų žemę jau šiauriau Dauguvos vidurupio ir augštupio ir beslinkdami perskėlė rytinius baltus, tuo būdu uždniepriniams baltams priverstiems pasiliekant atėjūnams vergauti, ir, antra, veržtis į žiemryčius pagal Desną (Dniepro kairys - rytinis įtakas ties Kievu), Sožę (Dniepro., kairys - rytinis įtakas šiauriau Kievo) ir Oką (Volgos dešinys - vakarinis įtakas, o Okos versmės toli į žiemryčius nuo Kievo, šiauriau Kursko prie Seimo upės miesto) per rytinių galindų žemę į dabartinės somiško vardo Maskvos upės ir miesto sritį, kur gyvena rytinių suomių - ugrų giminės. Tada ir buvo Slavėnų (rusų) apsupti dešimt kartų plačiau gyvenę, negu slavėnų istoriniai šaltiniai skelbia ar jų žemėlapiai dar kartais parodo, rytiniai galindai, dar ir XII amžiuje minėti istoriniuose dokumentuose, o gyventojų ten tipas ir dabar tebesiskiria nuo rusų tipo.
2. Tuo pat laiku, VI a., jau nebe baltų rytuose, bet baltų vakaruose šiauriniai germanai (skandinavai, įvairiai vadinami — danai, švedai, norvegai ir islandai, arba normanai — varingai, rus. variagai — vikingai) iš Baltijos jūros pradėjo baltų pajūrinę juostą puldinėti. Ir t.t.
Tada rytinių slavėnų - slavų (rusų) ir šiaurinių germanų (skandinavų) grėsmėje ir turėjo kurtis Lietuvos valstybė net greit, net iš abiejų savo teritorijos pusių — ypač rytinės ir vakarinės. Bet baltų valstybingumo daigų jau galima užčiuopti net nuo Ptolomėjo II a. po Kr. laikų. Šitą Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį vadiname priešmindauginiu.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBĖS ĮSIKŪRIMAS
V. ŠIRVYDAS
Mūsų apšviestūnija emigracijoje negausi (tėvynėje ji pavergta), todėl nėra kam plėtoti jos genialesnių sūnų seniau užvestas sritis. Pavyzdžiui, dar neturime rimto įpėdinio kalbininkui Būgai, kaip neturime gilios senovės tyrėjo koks buvo dr. Basanavičius. Neturime net pilkų sekėjų ką kitataučiai mokslo vyrai atidengia mūsų kalbotyros, proistorės ir istorijos dalykuose. Proistorė, rodos, teturi vieną p. Gimbutienę besirūpinančią kurti ir leisti veikalus (vieną jau išspausdino Harvardo u-to leidykla, ruošiama kiti.).
Dr. Basanavičius, be abejojimo, būtų radęs daug savo trakų-phrygų “lietuviškumo” teorijai džiugios medžiagos Anglijos Cambridge u-to prof. A.B. Cooko trijų tomų veikale “Zeus, A Study in Ancient Religion”. Pirmas tomas išėjo 1914 m., antras 1925 m., trečias 1940 m.
Čia keliose vietose, be trakų ir phrygų, minimi ir lietuviai. Pavyzdžiui, cituojama vokiečio profesoriaus Hermanno Usenerio, Bonnoje 1896 m. išėjęs, veikalas “Goetternamen — Versuch einer Lehr von der religioesen Begrifsbildung”. Skaitomas “vienu geriausių moderninių tyrinėjimų senovės graikų ir romėnų tikybos.” Veikalą žinojo dr. Basanavičius, nes juo rėmėsi paskaitai “Iš senovės lietuvių mitologijos”, kurią skaitė 1926 m. bal. 6 d. Vilniuje, Lietuvių Mokslo Draugijos metiniam susirinkimui ir tais metais išspausdino atskiru leidinėliu.
Prof. Useneris vysto įdomią indo-europiečių (prie kurių mūsų tauta kultūriniai ir kalbiniai priklauso) dievų atsiradimo ir išsirutuliojimo teoriją. Šie dievai, sako, išgyvenę tris vystymosi laipsnius.
Pirmąjį Useneris vokiškai pakrikštija “Augenblicksgoetter”. Šie, pirmapradžiai dievai buvę “pripuolami”, “laikini”. Pavyzdžiui, garbinta kuris nors tuo metu ypatingai į akį kritęs kalnas, miškas, medis, akmuo (kaip mūsų Rambynas ar Puntukas), ar kuris dalykas (karžygio kardas, ugnis).
Antrą laipsnį vaizduojanti “senovės lietuvių tikyba” ir romėnų “indigitamenta” dievai, kurie, kaip dr. Basanavičius sako, buvę surašyti oficialiuose maldoms pavyzdžių rinkiniuose, pamokant “kurių dievaičių, kuriais vardais, kuriomis maldomis, kuriais atvejais šauktis”. Useneris šitą antrą vystymosi laipsnį vadina “Sondergoetter” — ypatingi dievai. Mūsų proseniai, rodos, tepasiekė šį laipsnį ir jame dalinai
Perkūno medinė statulėlė (c. de Danilowicz, La Lituanie Artistique)
pasiliko net krikščionybę priėmę. Plačiausiai senovės prūsus pažinęs ordino istorikas Dusburgas rašė, kad prūsams negyvoje gamtoje viskas gyva: jie “dievybę” matė saulėje, mėnulyje, žvaigždėse, griaustinyje, miškų alkuose, vandenyse, paukščiuose, gyvuliuose, net rūpužėse ir žalčiuose.
Skaityti daugiau: PROSENIŲ TIKYBA
(PENKIOLIKOS METŲ PROGA)
JONAS MIŠKINIS
Gaisrų dūmuose skendo Lietuva. Liepsnos liežuvių viršuje, be paliovos, veržėsi tamsūs dūmai, temdydami Lietuvos padangę. Buvo 1944 m. vasara.
Degančių sodybų dūmai dengė saulę, kuri atrodė lyg kraujais pasruvusi. Stiprus patrankų dundėjimas, lėktuvų skraidymas ir jų ūžimas, bombų sprogimai, kulkų zvimbimas gaudė nesibaigiančio griaustinio aidais. Naktį liepsnojančios ūkininkų sodybos atrodė lyg milžiniški laužai. Vaizdai buvo klaikūs ir šiurpūs. Retai kur, prie tų degančių sodybų matėsi stovįs, gilaus skausmo palaužtas žmogus. Daug kam nebuvo laiko savo tėviškės gimtųjų namų gesinti, nes čia pat slinko ilgomis voromis ištysęs karo frontas. Jis ritosi, kaip koks įkaitęs velenas iš rytų į vakarus, viską naikindamas, griaudamas, degindamas.
VOKIEČIAI TRAUKĖSI
Sovietų raudonoji armija stūmė vokiečius į vakarus. Išvargę vokiečių kariai traukėsi pakrikę, nedidelėmis voromis. Kai kur jie dar bandė, plūstančią bolševikų armiją, sulaikyti, net sunaikinti. Vokiečiai nepajėgė bolševikų sulaikyti nei Nemuno plačioj juostoj, nei jo krantuose.
Krito Vilnius, Ukmergė, Kaunas ir, po keleto dienų, frontas priartėjo prie Mariampolės ir Vilkaviškio. Vokiečių daliniai greit traukėsi jau mažai kur atsispirdami.
Traukdamiesi vokiečiai Lietuvos negailėjo ir jos nebrangino; jie buvo atėjūnai, okupantai. Lietuvos žemė buvo jiems svetimas kraštas, todėl ir ginti jį nebenorėjo. Traukdamiesi sprogdino tiltus, įmones, didesnius pastatus ir, be gailesčio, degino ūkininkų puošnias sodybas. Ūkininkai iš savo sodybų bėgo į vakarus, palikdami visą savo turtą, kad tik išgelbėjus gyvybę.
ANTROJI BOLŠEVIKŲ OKUPACIJA
Galop, karo slibino ritimąsis per Lietuvą baigėsi. Frontas sustojo vakaruose, Vokietijos žemėje. Lietuvoj dingo vokiečių valdymo gadynė. Lietuvą užvaldė antri okupantai — bolševikai, kurie dar skaudžiau suspaudė nualintą ir vargo iškankintą mūsų tautą, ašaromis ir krauju paplūdusią Lietuvos žemę. Kas drįso nepaklusti komunistam, tam kalėjimas ar Sibiro taigų stovyklos . . .
Skaityti daugiau: IŠ PARTIZANO DIENORAŠČIO
RETA ASMENYBĖ
Kiekvienas žmogus yra asmuo, tačiau ne kiekvienas yra asmenybė. Beveik kiekviena asmenybė tampa istorine. Čia noriu kolegas, buvusius karius, supažindinti su tampančiu tikrai istorine asmenybe kunigu Benediktu Sugintu, kuris dirba neįkainuojamos vertės darbą savajai tautai, saviems broliams, kad pastarieji nenutaustų. Kunigas B. Sugintas nuo savo kolegų kitų kunigų žymiai skiriasi savo idealizmu ir savaiminga elgsena bei galvosena.
Jo gyvenimiškas šūkis yra kartu ir skautiškas šūkis: “Dievui, tautai ir artimui”. Tuo šūkiu vadovaudamasis, dešimties metų bėgyje, jis yra surinkęs $100,000 aukų Vasario 16 gimnazijai ir kt. lituanistinėms mokykloms Europoje. Ta suma tai vieno žmogaus triūsas, kas mėnesį pėsčiomis aplankant Chicagoje ir jos priemiesčiuose gyvenančius 1180 asmenų ir surenkant jų įsipareigotą vieno dolerio auką.
Kun. B. Sugintas yra nepaprastai gailestingos ir dosnios širdies žmogus, kuris lietuviui, savo broliui, nieko nesigaili ir viską jam atiduoda. Pavyzdžiui, minint kun. B. Suginto 35 m. kunigystės jubilėjų, Chicagos lietuviškoji visuomenė, norėdama padėti jam taupyti jėgas, sudėjo kelis šimtus dolerių, kad jis nusipirktų automobilį. Visuomenė nupirko jam ir batus. Tačiau, kun. Sugintas tuos pinigus ir tuos batus paskyrė labdaros tikslams, pats ir toliau pasitikėdamas savo nuosavom kojom. Donelaičio mokyklos mokytojai, artėjant kun. Suginto 68 m. amžiaus sukakčiai, surinko apie 70 dol. ir kaip simbolinę auką įteikė jam, kad jis už juos nusipirktų laikrodį ir tiksliau apeitų tuos 1180 aukotojų. Atseit, iki šiol, be automobilio, be laikrodžio ir suplyšusiais batais jis vis dėlto punktualiai surinkdavo pažadėtas sumas ir pasiųsdavo laiku mokykloms. Kai dalis rėmėjų savo pažadų neįvykdo, tai tą skirtumą prisieina padengti pačiam rinkėjui. Tačiau, tas jo nejaudina ir jis visuomet yra gero ūpo ir nuotaikos. Tebevaikšto iš namo į namą, arba iš gatvės į gatvę, vis deklamuodamas, ar tai Šilerio, ar tai Puškino, ar tai kokio lietuvio jautriausius kūrinius. O kadangi kun. Sugintas moka apie dešmtį kalbų, tai jis nesidrovi prakalbinti bet kuria europietiška kalba kiekvieną sutiktą žmogų ar praeivį.
Skaityti daugiau: KUN. B. SUGINTAS
S. BALTRIMAS
(Minint Dariaus ir Girėno žygio 30 m. sukaktį)
Du žemaičiai, narsūs vyrai,
Tikri sūnūs mūs tautos,
Sugalvojo drąsų žygį
Didžiai garbei Lietuvos.
Jie Atlantą nugalėti
Pasiryžo ne juokais—
Lituanicon įsėdę,
Greit išskrido su arais.
Iš New Yorko iki Kauno
Kelias ilgas ir sunkus,
Bet drąsuoliai mūsų tikri,
Jog įveiks dausų rūkus.
Ir į savo gimtą šalį
Skuba kupini vilčių.
Širdys plaka džiaugsmo ritmu,
O galvoj pilna minčių:
Skaityti daugiau: ARŲ ŽYGIS
KALPAS UOGINIUS
. . .“Sunkūs be galo laikai
Lietuvą brangią suspaudė:
Žūsta vergijoj vaikai,
Daugel jų priešas iššaudė”. . .
— Maironis
Taip, berods, nesenai šiurpo krečiami, išsigandę, dairėmės Kauno gatvėse, kur prie didžiųjų Lietuvos valstybės įstaigų, riogsojo įsibrovėlių bolševikų milžiniški, gremėzdiški, tankai, o iš įstaigų pro visų augštų langus, rūko tiršti dūmai. . . Buvo naikinama svarbesnieji dokumentai, raštai, kurių NKVDistai dar nebuvo spėję pagrobti. O nuo to meto, štai, šiemet birželio 15-tąją sukanka 23-ji metai, kai žiaurūs rusai-komunistai nuplėšė mūsų tautai laisvės žiedą ir sukaustę ją retežiais, negailestingai žudo ir naikina.
O, Laisve! Ar yra kas už tave brangesnio?. .. Po virš šimtmečio nelaisvės metų, laisvos mūsų tautos dvidešimt dviejų metų dienos, buvo lyg Velykų ryto šventė... Laisve alsuojant mūsų mylimam kraštui, išaugome, subrendome ir pamilome jį, kaip nieką kitą. Deja, 1940 metų birželio 15-tąją, po klastingų diplomatinių, neva, pasitarimų, niekšišku melu pagrįstom griežtom notom ir ultimatumu, rusai-komunistai atgrūdo į mūsų laisvąją šalį kelis šimtus tūkstančių savo išalkusios, skarmaluotos, kariuomenės su milžinišku kiekiu jų “pryšakinės” technikos puolamųjų ginklų: aviacijos, artilerijos, tankų ir kt. rūšių šarvuočių, ir motorizuotų susisiekimo bei transporto priemonių. Tuo mūsų nepriklausomos šalies laisvė ir nepriklausomybė buvo grubiai sutrypta.
Vai, karčiomis ašaromis po to pravirko visa mūsų vargšė tauta. Anų dienų buvusi opozicinė mūsų spauda — valstiečių liaudininkų organas “Lietuvos Žinios” ir krikščionių demokratų organas “XX-as Amžius” džiūgavo, kad “tautininkų diktatūra, 14 metų sunkiai slėgusi kraštą, pagaliau susilaukė paskutiniojo galo”, kad “visi spaudos ir susirinkimų laisvės varžtai, pagaliau, bus pašalinti. Liaudies vyriausybė ves kraštą šviesesnėn ateitin ir todėl kiekvieno piliečio pareiga — remti ją žodžiais ir veiksmais”. “XX-as Amžius” rašė, kad “nuo šios dienos visi piliečiai galės be skirtumo naudotis tomis laisvėmis, kurios jiems konstitucijos patvirtintos, o privačios ir draugijinės iniciatyvos veikla bus sukurta nauja ir laimingesnė Lietuva”. Katalikiškojo dienraščio redaktoriai rašė, kad naujoji liaudies vyriausybė pasižada ir tikybos laisvę saugoti, lyg iki priešo okupacijos tikybos laisvei Lietuvoje būtų grėsęs koks pavojus... Bet neilgai trukus buvo patirta, kokią “laimę” ir “laisvę” atnešė Lietuvai okupantas, komunistas-burliokas.
Skaityti daugiau: BIRŽELIS IR KOVA DEL LAISVĖS
TEODORAS PAPARTIS
PARAŠIUTININKŲ GRUPĖS LIKVIDAVIMAS
Pavasaris pilnu įsibėgėjimu veržėsi į Lietuvos laukus. Paskutinieji, dar kur ne kur užsilikę, žiemos pėdsakai nyko. Sužaliavo pievos, sodai ir miškai. Išsiliejo upės. Patvino ežerai. Atskridę iš tolimų kraštų paukščiai giesmininkai išsijuosę krovė sau lizdus. Žiūrint į pavasario gamtos veidrodį, atrodė, kad visi kampai, kampeliai, Lietuvoje juda, kruta. Nemenkiau judėjo ir krutėjo vokiečių kariai fronte. Juos lydėjo vienas nepasisekimas po kito. Netrukus vokiečių — rusų frontas subraškėjo ir lyg didelis milžinas palūžo. Prasidėjo vokiečių karių traukintasis atgal, kaip jie patys dažnai sakydavo: “zurueck nach Heimat”.
Esant tokiai padėčiai fronte, rusų-bolševikų nuotaika pakilo. Prasidėjo didesni ir dažnesni rusų desantininkų nuleidimai vokiečių fronto užpakalyje. Tokių desantų neišvengė ir Lietuva. Čia aprašoma viena parašiutininkų grupė, kuri slankiojo ir prisilaikė Gruzdžių valsčiaus apylinkėje, kur terorizavo vietos gyventojus. Gruzdžių policija gaudavo dažnai vis naujas žinias, kad tai vienoje, tai kitoje Gruzdžių valsčiaus apylinkėje vykdomi ūkininkų apiplėšimai. Tokia būklė tęstis ilgai negalėjo; ją reikėjo skubiai tvarkyti, kad vietos gyventojai būtų apsaugoti nuo raudonųjų parašiutininkų teroro.
Štai, 1944 m. gegužės mėn. 9 d. Šiaulių apskrities policijos vado įstaigoje gaunamas iš Gruzdžių policijos nuovados pranešimas telefonu, kad Gruzdžių valsčiaus Beržėnų kaime pasirodė stipriai ginkluotų rusų parašiutininkų grupė, kuri plėšė iš ūkininkų maistą, aprangą, pinigus, auksinius laikrodžius, žiedus ir kitas brangenybes.
Gruzdžių policijos nuovados viršininkas savo pranešime prašė skubios policijos pagalbos, nes Gruzdžių policijos nuovados jėgos buvo labai menkos.
Šiaulių apskrities policijos vadas įsakė Gruzdžių policijai vykti įvykio vieton, sekti ir neišleisti iš akių parašiutininkų, o jeigu būtų galimybių, tai ir sueiti su jais į kovos sąlytį, stengiantis pririšti juos prie vietos, kol atvyks iš Šiaulių stambesnės policijos jėgos.
Skaityti daugiau: KOVOS IR KANČIOS
O. URBONAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Švedai rodo tokius savo nuostolius: 2 karininkai, 3 puskarininkiai ir 52 eiliniai žuvo ir 8 karininkai, 6 puskarininkiai ir 167 eiliniai buvo sužeisti. Vyšnioveckio kariuomenės nuostoliai buvo žymiai didesni. Pagal švedų davinius, 2,300 lavonų, sekančiomis dienomis, kautynių lauke, buvo surinkta ir palaidota. Belaisvių skaičius įvairiuose dokumentuose rodomas įvairus, tai 230, tai 287. Be to, dalis Vyšnioveckio žmonių paskendo Dauguvoje, nes kautynių pradžioje Dauguva buvo beveik užpakaly, o kautynių metu, dešinysis sparnas buvo nustumtas dar toliau į šiaurę.
Karinis grobis, patekęs švedams į rankas, buvo labai didelis: be visos Vyšnioveckio kariuomenės gurguolės, kurią dalinai Sapiegos raiteliai išplėšė, švedams teko 23 pabūklai, 26 statinės parako, 305 šautuvai, 8,000 rankinių granatų ir t. t. Pabūklų buvo du 12 svarų, vienas 10-svarų, du 6-svarų ir kt. Iš šito matome, jog Vyšnioveckio kariuomenėje artilerija buvo sudaryta ne vien iš lauko lengvosios artilerijos, bet ir iš tam tikro skaičiaus sunkesnių ir net sunkiųjų pabūklų. Rusų pulkai neteko 6 didžiųjų ir 11 mažesniųjų vėliavų ir 4 dragūnų standarčių, lietuvių, gi, kariuomenė neteko 13 vėliavų ir 7 kavalerijos standarčių.
Ką galima apie šias kautynes pasakyti? Vyšnioveckiui, žinoma, galima prikišti, kad jis užėmė pozicija, turėdamas užnugaryje upę be tilto. Tokią poziciją galima būtų užimti, turint tikrai augštos kokybės kariuomenę, kuriai galima būtų pasitikėti, kad užimtų pozicijų nepaliks. Dėl jo paties vaidmens kautynių metu nieko pasakyti negalima, nes nėra davinių. Vargiai jis galėjo pasireikšti kautynėse, nes nuo pat kautynių pradžios jo daliniai susvyravo ir jam, tur būt, vien tik teko stengtis užkimšti tai vieną, tai antrą spragą. Nedėkingas tai yra darbas, ir retai kada duoda teigiamų rezultatų.
Dėl švedų, tai jau kitas dalykas. Čia davinių pakanka, kad jiems prikišti:
1. Kautynių pradžioje Loevenhauptas paleido vadovavimą iš savo rankų. Ir Stackelbergo dešiniajame sparne, ir Zawišos kairiajame, abi atakos buvo pravestos jų iniciatyva, be atatinkamo įsakymo, ir Loevenhauptui teko tolesnėje kautynių eigoje savo veiksmus taikinti tai padėčiai, kuri susidarė po tų abiejų atakų;
2. Vieno žvilgsnio į žemėlapį užtenka, kad pamatyti, jog švedų dešinysis sparnas buvo nukreiptas į pavojingiausią priešui tašką. Čia ėjo jo vienintelis atsitraukimo kelias. Atatinkamomis jėgomis jo užėmimas Vyšnioveckio atsitraukimą paverstų neįmanomu. Tačiau, savo kavaleriją Loevenhauptas skirsto šabloniškai — po pusę į kiekvieną sparną, o visą pėstiją telkia centre, palikdamas sparnus visiškai be pėstininkų;
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
VINCAS JONIKAS
Skaitau iš laiko knygų,
Kaip numirė šalis,
Nuvargusi užmigo
Senų laikų pilis.
Ramus prie kanklių savo
Sukniubo vaidyla,—
Kieme užviešpatavo
Siaubingoji tyla.
Tiktai, prie laužo mažo
Ugnies nebekarštos,
Mažvydas vienas rašo
Lietuviškus raštus.
Staiga iš rašto lapų
Prasiveržia aidai—
Lietuvi, tu iš kapo
Jau kelią suradai!
Tenai prabilo Daukša
Į svetimus stabus:
Nekeisim net į auksą
Savos tautos kalbos!
Skaityti daugiau: BALADĖ APIE LIETUVĄ
J. SKARDIS
Tokiu vardu pavadinta naujausia jugoslavų rašytojo Milovano Džilo knyga, kurią jis paraše trumpo savo laisvės laikotarpio metu 1961 m. Dėl jos jis vėl buvo pasodintas kalėjiman 1962 m.
Šios knygos angliškasis vertimas, praėjusiais metais, susilaukė labai didelio pasisekimo bei stebėtino įvertinimo, ne tik š. Amerikoje, bet ir visame laisvajame pasaulyje.
Milovanas Džilas (Milovan Djilas), pradėjęs rašinėti dar jaunuoliu būdamas, jau anksčiau buvo žinomas savo knygomis, o ypatingai priešpaskutine savo knyga “Naujoji klasė’’, už kurią Jugoslavijos komunistinis teismas buvo jį nuteisęs septyneriem metam kalėjimo.
Džilas gimė Montenegro, 1911 m. Jis įstojo komunistų partijon 1932 m., o tuojau po to buvo Jugoslavijos karališkojo teismo pasodintas trejiems metams kalėjiman. 1938 m. jis iškilo komunistų partijos centro komiteto nariu, o 1940 m. net politbiuro nariu. Vokiečiams okupavus Jugoslaviją 1941 m., Džilas pasidarė partizanų vadu, o 1944 m., būdamas partizanų generolas, jis vadovavo jugoslavų karinei misijai, pasiųstai į Maskvą, kur jis susitiko didžiausius Sov. Sąjungos tūzus ir patį Staliną. Su nelemtojo prisiminimo Stalinu Džilas buvo susitikęs dar keletą kartų vėliau, kada jis, būdamas įgaliotas Tito komunistinės vyriausybės ministeris, vėl lankėsi Maskvoje 1945 m. ir 1948 m., kai jau prasidėjo skilimas tarp komunistinės Jugoslavijos ir Sov. Sąjungos.
Ideologiniai nesutikimai tarp Jugoslavijos komunistų partijos ir M. Džilo prasidėjo 1953 m., kai jis pradėjo rašyti komunistinę biurokratiją kritikuojančius straipsnius, ir kurią vėliau jis pavadino “naująja klase”. Tuo vardu buvo pavadinta ir jo garsioji knyga, kuri atskleidė laisvajam pasauliui komunistinės oligarchijos paslaptis.
Skaityti daugiau: PASIKALBĖJIMAI SU STALINU
Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.
VLADO PŪTVIO PAGERBIMAS
Kasmet šauliai pamini savo ideologo ir ŠS įkūrėjo VI. Pūtvio mirties metines. Toks iškilmingas minėjimas įvyko kovo mėn. 17 d. Jaunimo Centre, Čikagoje, š. S. Petrauskienė papuošė salę, viduryje kabojo VI. Pūtvio paveikslas, perrištas juodu kaspinu. Dalyvavo apie šimtinė narių ir svečių, kurių tarpe matėsi gen. M. Rėklaitis, plk. Dabulevičius ir kiti. Š P. Bagdonui komanduojant, buvo įneštos JAV, trispalvė ir šaulių vėliavos. Jas įnešė uniformuoti šauliai, lydimi meno kuopelės atstovių, pasipuošusių tautiniais rūbais.
Iškilmingą minėjimą atidarė š. Vl. Išganaitis. Kuopos vadovybės buvo pristatyti ir ŠŽ ordinų tarybos apdovanoti šauliai: kun. Ben. Sugintas, stud. G. Atkočaitytė, A. Juodka ir
P. Padvaiskas ŠŽ ordinu, o stud. R. Rimkutė ir moksl. N. Žymantaitė — šaulių medaliu. Pasižymėjimo ženklus įteikė Vytauto Didžiojo šaulių kuopos pirmininkas š. kun. A. šeštokas, o š. Vl. Išganaitis visiems padėkojo ir paskatino toliau uoliai darbuotis tėvynės gerovei.
Vėliau, visuomenininkas žurnalistas J. Dainauskas skaitė paskaitą: “Šaulys Vladas Pūtvis”. Prelegentas asmeniškai gerai pažino velionį, nes tuo laiku buvo Kauno šaulių rinktinėje ir kituose padaliniuose, kartu su juo dirbo šaulišką darbą, todėl smulkiai nušvietė velionio kilmę, asmenį, idėją, kuri skatino jį dirbti ir organizuoti ŠS-gą. Ypač jam rūpėjo jaunimas ir jo aktingas įsijungimas į šaulių eiles. Jis mylėjo gyvenimą ir tikėjo į Lietuvos ateitį. Paskaita buvo plati ir įdomi. Ji tiktų Vl. Pūtvio raštų atsiminimų skyriui.
Iškilmės buvo baigtos meno kuopelės pastatytu montažu, kurį išpildė: J. Petrauskas, A. Aleksandravičius, R. Jurkšaitis, V. Balikauskaitė, pianinu akomponuojant A. Galickaitei. Montažas sužadino tėviškės laukų prisiminimus, paliktojo krašto meilę ir tolesnį ryžtą būti pavyzdingais lietuviais ir drausmingais šauliais.
Minėjimas buvo trumpas, gausus dalyviais ir iškilmingos nuotaikos. Baigiant buvo sugiedotas tautos Himnas. Filmuotojai ir fotografai atliko taipgi savo pareigas gerai, įamžindami tokias retas šauliškas iškilmes.
Antanas Gintneris
VI. Pūtvio minėjimo dalyviai: iš k. į d. — š. kun. Ant. šeštokas Vytauto Didžiojo š. kp. pirmk., š. Danutė Šerelytė, š. kun. Ben. Sugintas, š. Ant. Gintneris, š. dail. Aleksandra Koverienė ir š. S. Petrauskienė.
Paskaitą skaito žrn. J. Dainauskas. Pirmininkauja š. VI. Išganaitis ir sekr. š. P. Padvaiskas.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Redaguoja K. KODATIENĖ, Nida Resort, Linden, Mich., irE. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, Ill.
Mielos Sesės,
Su džiaugsmingu pavasariu, gražiuoju gegužės mėnesiu vėl atnaujinam “Šaulė Tremtyje” skyrelį, kad vėl galėtume, jo puslapiuose, dalintis savo mintimis ir kelti mums rūpimus klausimus.
LŠST CV Pirmininko pakviesta, sutikau eiti moterų šaulių vadovės pareigas ir kartu vesti šį skyrelį. Norėčiau, kad šie puslapiai būtų mūsų visų glaudžiausias ryšys.
Miela pranešti, kad redaguoti “Šaulę Tremtyje” grįžtu ne viena, o susiradus gerą bendradarbę šaulę Emiliją Petrauskaitę, su kuria dar Lietuvoje teko spaudoje artimai bendradarbiauti.
“Šaulė Tremtyje” turėtų būti viso moterų šaulių darbo atspindys. O, kad ji tokia taptų, priklausys nuo jūsų visų, sesės! Kviečiu visų vienetų šaules, o taip pat ir esančias pavienes šaules bendradarbiauti. Rašykite ir siųskite straipsnius, savo darbo žinias, nuotraukas ir t.t, visa tai, kas būtų jums įdomu, kas galėtų šį skyrelį paįvairinti.
Prašau visų prenumeruoti “Karį” irjį platinti kitų lietuvių tarpe, sekti savo skyrelį ir juo domėtis. Jūsų medžiaga ir bet kokie pageidavimai labai laukiami.
Jūsų
K. Kodatienė
“Šaulė Tremtyje”nuoširdžiai sveikina buvusią ilgametę Lietuvoje ir čia moterų šaulių vadę Sofiją Putvytę-Mantautienę — pakeltą į LŠST garbės nares, linki kuo geriausios sveikatos, dar ilgus metus būti naudingai savo kraštui ir savo žmonėms.
Vytauto Didžiojo š. kp. nariai apdovanoti šaulių pasižymėjimo ženklais. Iš k. į d. stovi šauliai: kun. Ben. Sugintas, Ant. Juodka, P. Padvaiskas, stud. R. Rimkutė, stud. G. Atkočaitytė ir moksl. N. Žymantaitė.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Jonas Tamulaitis, 65 metų, Lietuvos Nepriklausomybės karų savanoris, mirė vasario 26 senelių prieglaudoje New Market, Ontario, Kanadoje. Palaidotas vasario 28 Toronte, šv. Jono par. lietuvių kapinėse.
— Lietuvoje vis tebesitęsia partizanų šaudymas. Birželio 14 sušaudytas partizanas Juozas Streikus. Kaune rugsėjo 26, pernai, nuteisti mirti buvę batalionų 8 kariai. Spalio 19 Vilniuje nuteisti sušaudyti 6 buvę batalionų kariai, paskiau partizanai. Sušaudyti, tariamai, kaip karo nusikaltėliai.
— Alfonsas Dockus, LSK Arokrepšininkas, šią savaitę išvyksta atlikti karinės tarnybos. A. Dočkus žaidė Aro eilėse tris metus.
— Lietuvos kariuomenės veteranų Bostono skyrius išsirinko naują valdybą: pirm. Adomas Tumas, vicepirmininkas Bronius Bajerčius, sekretorius Povilas Tyla, iždininkas Kostas Dusevičius. Revizijos komisijon išrinkta Kazys Šimėnas, Ciprijonas Mališauskas ir Petras Ausiejus. Ramovėnai prisidėjo 50 dol. auka, kad sąjunga pasidarytų Bendruomenės Fondo nariu, taip pat 50 dol. įmokėjo “Laisvės varpo” fondui ir pasidarė nariu sprendėju.
— Birutė Šetikaitė ir Vytenis Nenortas susižiedavo. Vestuvės numatomos gegužės mėn. Vytenis šiuo metu tarnauja JAV karo laivyne. Abu jaunieji priklauso Akad. Skautų Sąjūdžiui.
— Edvardas Paukštis, 6842 S. Talman Avė., yra nominuotas į JAV karo akademiją. Šį pranešimą atsiuntė 3-čio Illinois valstybės kongresinio distrikto narys William Murphy.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Min. p-kas, b. gen. J. Černius kalba kūrėjų-savanorių atstovų metiniame suvažiavime, Kaune 1939 m. birželio 8 dieną. Sėdi iš d.: d. gen. J. Bulota, krašto aps. min. b. gen. K. Musteikis, sąjungos pirm. ats. plk. Itn. P. Gužas ir deš. — šaulių sąj. vadas plk. P. Saladžius.
65 m. amžiaus sukakties proga
Vladas Mingela
Man rūpi tarti kelis žodžius apie J. Černių ne todėl, kad jis buvo brigados generolas, kad jis buvo Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos viršininkas, kad jis buvo Karo Technikos valdybos štabo viršininkas, arba kad jis buvo Lietuvos ministeris pirmininkas.. . Ne! Man rūpi nušviesti jo asmenybę kaip pavyzdžiu šviečiantį žmogų, stambaus masto eruditą, augšto lygio tolerantą, be galo humanišką, mielą ir ne-išdidų lietuvį. Juk tie J. Černiaus išgyventi 65-ri metai yra lyg ir tokie patys, kaip ir kitų tokio pat amžiaus žmonių. Tad, galbūt, ir nebūtų kuo “didžiuotis” ? Tačiau man rūpi jo asmenį paminėti ir iškelti todėl, kad jis nuolatos ir įtemptai dirbo naudingą lietuvišką darbą, dirbo ne tik sau, bet ir visai mūsų tėvynei, visiems lietuviams, o tie 65-ri metai — tai graži proga tuos nuopelnus iškelti, kuriais mes didžiuojamės, o ypatingai, mes, Detroito lietuviai.
Stabtelkime prie gen. J. Černiaus asmenybės. Nors solenizantas šiuo metu gyvena Flinte, Mich., o ne Detroite, bet tas nekliudo mums jį laikyti detroitiškiu. Retas kultūrinis parengimas, kurio teatrų vaidinimas, tautinės šventės paminėjimas, parodos atidarymas, svarbesnė paskaita, laisvinimo akcijos susirinkimas šiandien tegali apsieiti be J. Černiaus ir jo ponios. Įdomu iškelti faktą, kad kai matome kuriame lietuviškame susibūrime generolą su ponia, kažkaip, savaime, lyg ir tas parengimas įgyja didesnio orumo. Mūsuose jo autoritetas ir jam nepirkta ir nemeluotoji pagarba yra didelė ir nuoširdi, mekeno neprimesta, propagandos neįkalbėta.
Skaityti daugiau: GEN. JONAS ČERNIUS
ANT. DIRŽYS
Š. m. gegužes 11-tą buvo pagerbtas laisvosios Lietuvos kariuomenes kapitonas Vaclovas Alksninis jo amžiaus 60-ties metų proga. Pagerbimo banketą suruošė Amerikos Lietuvių Legiono Dariaus ir Girėno Postas ir Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos I skyrius, sudarydami tam reikalui “rengimo komitetą’’, o pastarasis savo uždavinį įvykdė, sukvietęs šimtinę sukaktuvininko draugų, bičiulių, vienminčių į gražią Viešpaties Atsimainymo bažnyčios parapijos salę Maspethe.
Viešnios ir svečiai, stalai ir valgiai, kalbos ir dainos pagerbimo vakarą, rodos, įsirikiavo tokion darnion vienumon, kad galima būtų pasakyti, jog šis suruoštas pagerbimas buvo giedri, miela valandėlė pačiam solenizantui, jo poniai Gabrielei ir visiems dalyviams. Dvasiai ir kūnui buvo peno sočiai ir. .. nieko per daug.
Vaclovas Alksninis, karys savo profesija, visuomenininkas savo prigimtimi, pašaukimu kreipia mūsų dėmesį dviem savo savybėm: paprastumu ir nepaprastumu.
Jo paprastumas glūdi moraliniuose jo jutimuose, nusistatymuose, einančiuose iš sveikų, gerai suprasto Lietuvos kaimo žmonių tradicijų, čia solenizantas yra nukalęs geležinę formulę: niekur nenusižemink, o taip pat, gink Dieve, nepasiaugštink. Tarp šių priešingumų išėjo Aksninis nuostabiuoju vidurio keliu tvirtai, akivaizdžiai ir tuo jis sukelia, nejučiomis jam pačiam, simpatijas ne vien jo pasirinktų organizacijų aplinkoj, bet taip pat ten, kur yra išpažįstami principai kiti, ideologijos skirtingos ir einama kitais keliais.
Skaityti daugiau: Vaclovas Alksninis—pavyzdingasis dalyvis
Neatidengtos didžiosios paslaptys
Kiekviena valstybė turi savo paslapčių. Vienos jų priklauso prie “didžiųjų”, o kitos prie mažųjų. Vienos nukeliauja su jas žinojusiais asmenimis karstuose į žemę, kitos iškeliamos viešumon po kelių ar keliasdešimt metų. Kitos atidengiamos visai atsitiktinai.
Archeologija smarkiai parėmė istoriją; pav. Trojos miesto atkasimas visai išsklaidė abejones, kad Trojos karas buvo Homero tik poetiška fantazija.
Bet, nežiūrint daugybės faktų, istorikai dar nepaduoda aiškių aplinkybių, kuriose tas karas vyko, o, svarbiausia, kokios buvo jo priežastys ir t. t.
Čia pateiksiu porą kitų pavyzdžių. Prieš I Pas. karą Anglija su Prancūzija sudarė slaptą sutartį, apie kurią Londone težinojo karalius, ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris. Ne kitaip buvo ir Paryžiuje. Berlynas ir Viena apie tą sutartį, matyti, nieko nežinojo, nes I Pas. karas tada būtų atrodęs visai kitaip.
Kad patvarkius Rusiją, kuri karo metu pasirodė silpnu alijantu, pas Nikalojų II buvo pasiųstas lordas Kitcheneris. Jis Petrogrado, tačiau, nepasiekė, nes paskendo angliškam kariniam laivui sprogus.
Nei Londonas, nei Petrogradas apie kokį nors slaptą susitarimą irgi nieko nepaskelbė. Prasiskverbė tik spėliojimai, kad Anglija caristinei Rusijai “paaukojo” Dardanelius ir Bosforą (Turkija stojo centralinių valstybių — Vokietijos ir Austrijos pusėn) : Jei iki I Pas. karo pabaigos caristinė Rusija išsilaikytų — neįvyktų revoliucija, — ji užimtų Turkiją su Dardaneliais, kas sudarytų mirtiną pavojų Anglijai, nes tada Rusija iš Juodosios jūros turėtų išėjimą į . . . Tolimuosius Rytus, į visas anglų kolonijas.
Skaityti daugiau: Kronika, spauda, komentarai
