Karys 1962m. 7-8

Pro laiko dulkes žvelgdami atgalion, daug prisimename, o dar daugiau išskaitome istorijos puslapiuose apie didžiai garbingą mūsų tautos praeitį, o taip pat — apie garbinguosius mūsų praeities ir dabarties, kaip karinius, taip ir kultūrinės srities, vadus.

— Praeitis tautos ir valstybės gyvenime — niekad nenustoja buvusi ir dabartimi. — Šitai prieš dvidešimt penkeris metus yra pabrėžęs plk. A. Butkevičius, tuometinis 8 p. K.K. Vaidoto pulko vadas.

Šis autorius — ir dar daugiau reikšmingų minčių anuomet išdėstė, straipsnyje “Praeitis ir ateitis”, leidinyje, pavadintame “7 šimtai”, išleistam 700 m. Saulės mūšio sukakties proga.

Jis teigė, jog jeigu Lietuva kryžiuočių antplūdžiams, prasidėjusiems XIII šimtmety, nebūtų įstengusi atsispirti, nebūtume sulaukę nepriklausomos Lietuvos laikotarpio. Taipogi — jei vėliau tauta nebūtų sulaukusi Daukanto, Valančiaus, Basanavičiaus ir kitų šviesuolių bei jųjų organizuotų knygnešių kadrų — “Aušra” nebūtų surinkusi nei savo 300 skaitytojų. O be “Aušros” ir “Varpo” — tikrai nebūtų atgijusi Lietuva. Nes kas gi kovai būtų pažadinęs susnūdusią lietuvių dvasią? Taigi, tuomet iš didingos ir galingos praeityje Lietuvos — tik vardas būtų belikęs, o sentėvių krauju ir prakaitu nušlakstytose dirvose, lietuviškoj žemėj, — būtų ištisai, be jokios pertraukos, šeimininkavęs barzdotas atėjūnas, maskolis. Gi naginėtas lietuvis — būtų gal klajojęs rūkuose, net savąjį vardą pamiršęs, nė to dvidešimtmečio nepabuvęs laisvas.

Tiesa, šiandien ir vėl nebeturim laisvės. Ir vėl mūsų Tėvynė pavergta. Ji pavergta to paties maskolio-ruso, nesvarbu, kad jis pirmiau buvo “baltas”, dabar — “raudonas”. Vienok mūsų pozicija nūdien — yra daug stipresnė, negu anuomet. Kodėl? Todėl, kad mes, dvidešimtmetį išbuvę laisvi ir nepriklausomi, įgavome savimi daugiau pasitikėjimo, stipriau supratome ir įsisąmoninom laisvės vertę, todėl ir mūsų kova laisvės link — pasidarė tvirtesnė, sąmoningesnė ir brangesnė.

Skaityti daugiau: GERBKIME GARBINGĄ PRAEITĮ IR GARBINGUS VADUS

1812 METAI VILNIUJE

Napoleono ir Rusijos caro susitikimas ant Nemuno ties Tilže, 1807 m. birželio 25 d.

J. DAINAUSKAS

Lygiai prieš 150 metų, birželio mėnesį, Prancūzijos Imperatorius Napoleonas I-sis, su savo pusmilionine Didžiąja Armija, atžygiavo prie Lietuvos sukeldamas ir lietuviuose viltį, jog jie išsilaisvins iš Maskvos jungo. Birželio

23 d. ties Kaunu persikėlęs per Nemuną, jis po kelių dienų atvyko į Vilnių ir ten paskelbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nepriklausomos valstybės, atstatymą ir paskyrė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Komisiją, į kurią įėjo dvarininkai Jelskis, Potockis, Prozoras, Sapiega bei Sierakovskis ir Vilniaus Universiteto Rektorius astronomas Jonas Sniadeckis.

Prancūzijos vyriausiu įgaliotiniu Lietuvai Napoleonas paskyrė savo tuometinį užsienių reikalų ministerį hercogą Bassano. Imperatoriaus Komisaru prie Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Komisijos pradžioje buvo baronas Bignion, o generaliniu Lietuvos gubernatoriumi generolas Dirk van Hogendorp, kuris rugpjūčio mėn.24 d. Napoleono buvo paskirtas Komisaru, vieton Bigniono ir gavo pavedimą ne tik pirmininkauti minėtai Komisijai, bet ypač rūpintis Lietuvos kariuomenės suorganizavimu.

Skaityti daugiau: 1812 METAI VILNIUJE

ISTORIJOS VERPETUOSE RYTŲ LIETUVOS ŠALY

J. VĖGĖLIS

PILIS MOLINĖ — MOLINSK

Šitas, dar XIV amžiuje Lietuvos kunigaikščio Algirdo statytas miestas — tvirtovė, nors jį jau senai užvaldė rusai, lietuviams vis tebėra gerai žinomas, kadangi istorijos įvykiai ir darbai tebejungia su juo lietuvius. Taip, 1917 metais, į pabaigą I-jo pasaulinio karo, jau po caro valdžios žlugimo, kai Rusijos armijos nebenorėjo kariauti ir pradėjo skirstytis, lietuviai kariai, iš visų frontų, pradėjo rinktis į keletą Rusijos miestų ir kurti tautiškus lietuvių pulkus.

Prie rusų XII armijos, dar vasarą, Rygoje, labai veiklaus artilerijos karininko Vlado Naikaus pastangomis, buvo sudarytas Lietuvių karių Komitetas, kuris sugebėjo visos Rusijos lietuviams kariams leisti net laikraštį “Laisvas Žodis”. Rusijos sostinėje, Petrograde, neužilgo po to, susidarė Centralinis Lietuvių Karių Komitetas, kurio tikslas buvo apjungti Rusijoje esančius lietuvius karius. Jo patvarkymu buvo paskirta komisija lietuvių pulkams sudaryti. Tos komisijos pirmininku buvo paskirtas karin. Petras Gužas ir padėjėju karin. J. Vegelis, abu XII armijos lietuvių karių komiteto nariai. Vieta karių telkimuisi buvo nurodyta — Smolenskas ir Vitebskas.

Gruodžio mėnesio pradžioje, atvykę į Smolenską, ėjome su Gužu iš gelžkelio stoties į miestą Nepastebėjome kaip mūsų tarpe užsimezgė kalba apie šio miesto istoriją. O mums einant tiltu per Dnieprą ir pamačius augštas mūrines, dar senovėje lietuvių statytas ir dabar tebestovinčias, Smolensko pilies sienas, atsiminiau ir ėmiau Gužui pasakoti mano, prie tų sienų turėtą nuotikį. Prieš porą metų, buvau iš fronto pasiųstas į Vakarų fronto armijos štabą Smolenske, kad iš ten, kartu su kitais kandidatais, būčiau pasiųstas į karo mokyklą. Ir štai, netoli šios vietos, prisiartinęs prie pilies mūrų, ėmiau juos stebėti. Ir, tarp daugelio šaligatviu einančių žmonių, nepastebėjau generolo, kuris sustojęs užklausė kodėl aš nesisveikinu ir neatiduodu jam pagarbos? Kai jau atiduodamas jam pagarbą aiškinausi, kad jo nepastebėjau, nes buvau susidomėjęs tais didingais mūrais, tai generolas paskelbė, kad aš už tai esu baudžiamas trimis paromis arešto ir, būdamas komendantūros daboklėje, turėsiu paimti ir paskaityti ten esančią Smolensko pilies istorijos knygą. Tokia generolo dovana tuomet nebuvau patenkintas, bet kai daboklėje tikrai gavau ir skaičiau minėtą knygą, tai labai džiaugiausi tokia bausme.

Skaityti daugiau: ISTORIJOS VERPETUOSE RYTŲ LIETUVOS ŠALY

AR BUVO LTN. BALNUI REIKALINGI KOMENDANTAI?

K. ALIŠAUSKAS

(Atsakymas kol. J. Vėgėliui į Jo straipsnį "Širvintų kautynių prošvaistės", KARYS, 1962 m. Nr. 3)

Pik. K Žukas savo atsiminimuose ’’Žvilgsnis į praeitį”, rašydamas apie Širvintų kautynes, patiekė visai naują kautynių eigos versiją, kuri netik spaudoje niekados ir niekur nebuvo minima, bet ir kautynių dalyviams nebuvo žinoma. Nebeduosiu aš ištraukų iš plk. K. Žuko knygos, nes tai užimtų daug vietos, bet tik trumpą turinį. Manau kad skaitytojams pakaks.

Pagal plk. K. Žuką, Širvintų kautynių eiga, atrodo, buvo tokia: 7 pėst. pulko III bataliono vadas, vyr. ltn. T. Balnas, kautynėse prie Širvintų, lapkričio mėn. pasitraukė ir paklydo. Neteko ryšio su savo pulko vadu ir štabu, todėl kreipėsi į Utenos karo komendantą (kuriuo tuomet buvo J. Vėgėlis). Pastarasis susirišo su Panevėžio komendantu. Panevėžio komendantas susisiekė su Krašto aps. ministeriu plk. K. Žuku, kuris įsakė T. Balnui grįžti į Širvintų barą. Kai T. Balnas vyko į Širvintų barą, pakelėje jis užklupo lenkus ir juos sumušė.

I. Rašydamas plk. K. Žuko knygos recenziją, nusprendžiau duoti Širvintų kautynių eigos pilnesnį vaizdą, nes patiektasis visai nesiderina su tikrove. Antra, Širvintų kautynės buvo ne pri-puolamos-atsitiktinos, bet gerai apgalvotos ir sumaniai pravestos manevras, visai nieko bendro neturintis nei su Utenos ir nei su Panevėžio komendantais ar jų veikla. Recenzijoje mano buvo patiektas trumpas kautynių eigos aprašymas, duotas brėžinys - schema ir nurodyti šaltiniai. Pik. K. Žukas liko įtikintas. Tačiau mano dideliam nustebimui atsiliepė J. Vėgėlis, kuris š.m. Kario Nr. 3 tvirtina, kad: “Ir tai taip buvo”. J. Vėgėlis visai nekreipė dėmesio į mano nurodytą literatūrą, patiektą brėžinį ir kautynių eigos aprašymą. Visai be reikalo, šiuo atveju, jis primena Ypatingus Valstybės Apsaugos įstatus, lyg, tartum, mane pagąsdinti ar pamokyti.

Skaityti daugiau: AR BUVO LTN. BALNUI REIKALINGI KOMENDANTAI?

O, vienok Lietuva . . .

Jurgis Juodis,O, vienok Lietuva . . . (tempera)

GENEROLAS PERKŪNAS

VINCAS JONIKAS

Baladė

Ąžuole senasai,
Gauski dainą savo,
Kaip didvyrių žemė
Laisvėje žaliavo.

Ten kadaise buvo
Piemenėlis mažas,
Saugojo, kai ganės
Gyvulėliai gražūs.

Knygas atsinešęs
Žvelgė vis į Vytį,
Mąstė, ką tėvynei
Gero padaryti.

Jo svajonės augo
Ir jaunystė brendo
Su bernais lankose
Dalgelius galando.

Poilsiui priglaudęs
Prie žemelės petį,
Juto jos nelaimės
Raudą šimtametę.

O perkūno kūjai
Virš beržyno žalio
Sąmonėje karštą
Laisvės mintį kalė.

Skaityti daugiau: GENEROLAS PERKŪNAS

PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ-KRETA

A. ŽYGMANTAS
(tąsa)

MIKĖNŲ VYRAVIMAS
(Vėlyvasis Mikėnų laikotarpis 1400-1200 m. pr. Kr.)

Į Graikiją atvykę achajai nežinojo, kas yra jūra, kuriai pavadinti jie turėjo pasiskolinti priešhelenišką žodį tallassa. Bet neilgai trukus tie sausumos kariai išmoko iš kretiečių laivininkystės ir tuo pačiu piratų amato. Apie 1600 m. pr. Kr. Mikėnų ir Tirinto karaliai net užsakė Kretos menininkams tos rūšies žygius išgraviruoti sidabrinėje vazoje ir aukso žiede. Tik vėliau jie pažino, kad taikinga prekyba yra pelningesnė ir apie 1500 m. pr. Kr. Adrijos jūra reguliariai vyko Baltijos gintaro siuntos į Pylos uostą. Tada kretiečiai ir achajai dirbo sutartinai, derindami savo jūrininkystės mokslą ir geografines žinias.

Kretiečių laivai siekė iki 70 pėdų ilgio. Mino karinės galeros turėjo po 5 irklus kiekvienoje pusėje, o Mikėnų laikais laivai būdavo net 100 pėdų ilgumo. Egipte tuo pačiu metu juos statė net iki 204 pėdų ilgumo, pakeliančius 120 žmonių. Nuo Deltos iki Byblos toks laivas, palankiam orui esant, plaukdavo 4 dienas, ir grįždavo atgal irklų pagalba per 8 ar 10 dienų.²³

Atėjo diena, kai žemyno žmonėms įgriso mokėti nuolatinę duoklę Kretos jūrinei galybei. Mikėniečiams pasidarė nereikalingi tarpininkai, kurie gabentų jų vazas į Egiptą ir ypač į vakarines jūras. Iš antros pusės, faraonai taip pat galvojo, kad jų politiniai ir prekybiniai interesai reikalauja atsikratyti keftiu (kretiečių) tarpininkais ir sueiti į tiesioginius santykius su Helados žmonėmis.

Diplomatiniai ryšiai su Egiptu, stiprinami faraonų dovanų, pranašavo didelės svarbos įvykius — Mikėnų pasaulio sukilimą prieš Kretą, kuri jį buvo sukultūrinusi ir pakeitusi. Šitas Mikėnų žygis turėjo sunaikinti Knoso galią.

Skaityti daugiau: PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ-KRETA

KAS SUKĖLĖ DU PIRMUOSIUS PASAULINIUS KARUS

P. BLIUMAS

I Pasaulinio karo, 1914-1917 metasi, priežasčių tenka jieškoti visuose Europoje anksčiau buvusiuose karuose, kurie vyko nuo XIX šimtmečio antrosios pusės. Bet ypač trys karai turėjo lemiamosios reikšmės I Pasauliniam karui įsiliepsnoti. Tie karai yra šie:

Prancūzų-vokiečių karas, 1870-71 metais, paskutinis rusų-turkų karas, 1877-1878 m. ir rusų-japonų karas, 1904-1905 m. Atskirai tų karų reikšmė I Pasauliniam karui buvo tokia:

1870-71 metais prancūzų-vokiečių karas pasibaigė Prancūzijai labai nelaimingai. Prancūzija buvo nugalėta, ji neteko turtingų Elzaso provincijų ir privalėjo mokėti Vokietijai penkių milijardų aukso frankų kontribuciją. Tas gerokai sustiprino Vokietiją. Tačiau Prancūzijoje kilo keršto jausmas ir noras prarastas sritis atsiimti. Iki I Pasaulinio karo tarp tų Valstybių gerų kaimyninių santykių nebebuvo. Prancūzija jieškojo sąjungininkų prieš vokiečius, o vokiečiai ruošėsi galutinai sutriuškinti Prancūziją. Prancūzų-vokiečių santykių įtempimas ir buvo viena svarbiausiųjų I Pasaulinio karo priežąsčių.

Skaityti daugiau: KAS SUKĖLĖ DU PIRMUOSIUS PASAULINIUS KARUS

KAIP 3-čio D. L. K. VYTAUTO PULKO KAREIVIAI REAGAVO Į ŽINIĄ, KAD AMERIKA PRIPAŽINO LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ DE JURE

1922 m. mūsų pulkas stovėjo Ukmergėje. Be savo tiesioginių (iždininko padėjėjo) pareigų, turėjau dar ir (bene devynias) šalutines pareigas. Tarp jų, pulko vadas paskyrė mane eiti Pulko Švietimo Vadovo pareigas.

Žaibo greitumu mus pasiekė žinia, kad 1922 m. liepos 28 d. Amerikos Valdžia pripažino Lietuvos Nepriklausomybę de jure. Tą sužinojęs, tuč tuojaus nuskubėjau į kareivines (Deltuvos gatvėje) ir paprašiau viršilų, kad viso bataliono kareivius, liuosus nuo tarnybos, išrikiuotų kieme.

Čia į juos prabilau (kiek prisimenu) šiais žodžiais:

Iš jūsų ne vienas čia esate buvęs Šiaulių Atsk. Pėst. Batalione. Ne vienas iš jūsų prisimenate tuos laikus, kai rikiuotėje stovėjote pusiau basi, ir net basi, kai lauke šalo gruodas. Prisimenate, kai sužinoję, jog koks tai ūkininkas, ar dvarininkas turi balną, ar pakinktus, jodavome po 30-40 kilometrų kad iš ten pargabenus tuos daiktus. Ir labai dažnai būdavo, kad mūsų kelionė būdavo be sėkmės. Juk mes jodavome net pas batsiuvį, kad iš jo nupirkus nors vieną porą batų. Jūsų ne vienas stovėjote apkasuose, kai pirštai šaldavo. O aš visai jūsų kuopai tegalėdavau atvežti vos kelioliką porų pirštinių. Bet jūs kentėdavote nemurmėdami. Jūs prisimenate tas dienas, kai ilgą laiką maitinomės vien savo ūkininkų derliaus žirniais. Koks jūsų buvo džiaugsmas, kai iš Amerikos gavome ryžių!

Skaityti daugiau: KAIP 3-čio D. L. K. VYTAUTO PULKO KAREIVIAI REAGAVO Į ŽINIĄ, KAD AMERIKA PRIPAŽINO LIETUVOS...

LIETUVOS KARO MOKYKLOS XIV-ji LAIDA

J. VAIČELIŪNAS

1930 — Vytauto Didžiojo metais buvo atžymėti visų Lietuvos gimnazijas ar kitas mokyklas baigusiųjų atestatai ar diplomai. Tais metais dalis Lietuvos abiturientų pasuko karo mokyklon link, kurią po poros metų baigė XIV-tos laidos vardu. Šiais metais spalio mėn. 31 d. sueina 30 metų nuo tos karininkų laidos išleidimo. Šiuo straipsneliu noriu, nors ir atskiromis nuotrupomis, tą sukaktį priminti.

Pati karo mokykla 1929 m. buvo pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokykla. Tais metais mokyklai buvo įteikta vėliava. Ją įteikė pats valstybės prezidentas A. Smetona tuometiniam mokyklos viršininkui plk. P. Jurgaičiui. Vėliava buvo pagaminta Šveicarijoje. Ji buvo laikoma mokyklos iškilmių salėje, puošnioje spintoje. Vėliavą saugojo kariūnų garbės sargyba. Toje pat salėje ant sienų kabojo įrėminti karo mokyklą baigusiųjų sąrašai.

1930 m. karo mokyklos vadovybė gerokai pasikeitė. Jos nauju viršininku buvo paskirtas gen. št. plk. J. Jackus, kurs neseniai Čekoslovakijoje buvo baigęs augštąją karo mokyklą ir Vyriausiame štabe vadovavo IV skyriui. Išvaizdos, laikysenos ir figūros atžvilgiu jam galėjo pavydėti kiekvienas kariūnas.

Mokyklos inspektorius — gen. št. plk. ltn. J. Juodišius. Jis taip pat turėjo didelės įtakos kariūnų auklėjimui. Jis buvo labai rimtas, nors kartais per pranešimus, bei pasikalbėjimus su kariūnais apie jauno karininko gyvenimą, pasakydavo ir linksmesnių dalykų: “ . . .Jaunas leitenantas, kelnės kaip dūdos . . .” Tuo jis pabrėždavo busimiesiems karininkams sekti savo išvaizdą ir susitvarkymą.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARO MOKYKLOS XIV-ji LAIDA

PRO FILATELISTO AKINIUS

Kaip lenkai pašto ženkluose pavaizdavo Vilniaus užėmimą 1920 m.

Ant. Bernotas

Oi eikit, išeikit,
Strzelcai nadnemenskiai,
Plačiai vartus atdarykit
Do ziemej Kowenskej . ..

Kadaise, dar Laisvės kovų su lenkais metu, “Trimite” buvo įdėtas lenkus pašiepiantis eilėraštis.

Mums daug kartų teko matyti mūsų laikraščiuose, knygose ir žurnaluose paveikslų, kuriuose parodyti Suvalkų sutarties derybininkai, susėdę už ilgo stalo ir iškilmingai pasirašą sutartį, kurią po kelių dienų sulaužė. Teko matyti mūsų dailininkų pieštų, geresnių ar blogesnių paveikslų, kuriuose vaizduojamos kovos su lenkais.

Tačiau mažai kam teko matyti vaizdų, kaip lenkai patys pavaizdavo Vilniaus užėmimą 1920 m. spalio 9 d., ir tai ne kur kitur, o... savo pačių išleistuose pašto ženkluose.

Taigi, eilėrašty aprašomi “strzel-eai nadnemenskiai”, atseit, “Užnemunes šauliai”, vadovaujami “sukilėlio” generolo Lucijono Želigovskio, kuris “neklausė savo viršininkų”, faktinai gi vykdė jau iš anksto paruoštą karinių operacijų planą, 1920 m. spalio pradžioje ir išžygiavo “plačiai vartų atdaryti” į “Kauno žemę”, kaip tada lenkai su panieka vadindavo Lietuvą.

Skaityti daugiau: PRO FILATELISTO AKINIUS

GARBINGA LIETUVOS POLICIJA

Pasienio policijos laivas pajūryje

KALPAS UOGINIUS

Spalių 2 dieną Bažnyčia skyrė Angelų Sargų garbei. Tai buvo Lietuvos policijos šventė. Nepriklausomos Lietuvos policija, įsisteigusi 1918 metais milicijos vardu, 1924.1.15 oficialiai pavadinta policija. Jos vyriausia paskirtis buvo kovoti su nusikaltimais ir saugoti piliečių teises ir turtą. Be šių bendrų, valstybės įstatymais policijai buvo uždėta dar daug kitokių pareigų: tam tikri darbai karinės prievolės bei priešlėktuvinės apsaugos srityje, nusikaltimų aiškinimas, sekti ir kvosti bei viešai teismuose kaltinti nusikaltėlius, tvarkyti eismą viešaisiais keliais, kelių taisymo ir orinio susisiekimo priežiūra, kova su užkrečiamomis ligomis, viešai parduodamos skerdienos priežiūra, priverstinu būdu išreikalauti valstybės, savivaldybių, ligonių kasų, ūkininkų smulkaus kredito bankų ir kt. įstaigų naudai laiku nesumokėtus mokesčius, suimtųjų globa — maitinimas, apsauga ir transportas; kainų priežiūra, savivaldybių privalomųjų įsakymų vykdymo priežiūra ir t.t, ir t.t.

Nepr. Lietuvos policija, sėkmingesniam savo pareigų atlikimu, buvo padalinta į keletą specialybių rūšių: viešoji arba tvarkos; pasienio — valstybės sienom saugoti; geležinkelių — geležinkelių srityje tvarkai palaikyti ir nusikaltimams aiškinti, bei pasų kontrolei; kriminalinė — kovai su didžiaisiais ir tarptautiniais nusikaltimais, banditizmu. Be to, buvo dar ir privatinė policija, kurią su policijos departamento žinia, galėjo laikyti savivaldybių įstaigos pramonės įmonės, bankai ir kt. įmonės, savo reikalams. Buvo dar ir kitos policijos šakos (pagalbinės) — raitosios ir pėsčiosios policijos rezervai, valstybės saugumo (politinė), mažamečių nusikaltėlių reikalams, taip vadinama “Doros Brigada” ir kt. Šiame rašinėlyje tekalbėsiu tik apie viešąją policiją ir jos pareigas, kurių kaip jau matėme, ji turėjo labai daug.

Skaityti daugiau: GARBINGA LIETUVOS POLICIJA

PRIESAIKA VILNIUI

VINCAS JONIKAS

Viešėjo Vilniuje
Su amžių vėjais ūžę
Žvaigždžių stebėtojai,
Karaliai, vyskupai—
Juos palydėjo vis
Pilies patrankų dūžiai,
Baltieji raiteliai,
Graudingieji varpai.

Laikai paniekino
Senuolių gimtą miestą,
Šventuosius pelenus
Lietuviškų vadų—
Prigeso priesaikos,
Tik Apvaizda neblėsta,
Mes vėl sugrįžtame
Vykdyti pažadų!

Ne tik iš Kupiškio
Atvyks Laurynas Stuoka
Statyti šventnamių
Tėvynei pamaldžių—
Visi be skaičiaus eis.
Kas ugnį skelti moka,
Kas verčia neviltį
Tikėjimu didžiu.

Skaityti daugiau: PRIESAIKA VILNIUI

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KARUOSE PASIŽYMĖJUSIOS MOTERYS

P. Genys

Ne tik vyrai, bet ir moterys, karo metu, gali atlikti didelius žygius. Štai tik pora pavyzdžių, kuriuos teko pačiam asmeniškai patirti vejant bolševikus nuo Anykščių link Užpalių, Antaliepės ir toliau, Nepriklausomybės karo metu.

Žygiavome smarkiu tempu — iki dvidešimts ir daugiau kilometrų per parą ir be jokios apsaugos, nes raitelių neturėjome, o pėstieji žvalgai nesuspėdavo. Tik priekyje jodavo karininkai su ordonansais. Už tat kartais susilaukdavome ir netikėtumų iš bolševikų pusės. Nuo netikėtų pavojų, tačiau, dažniausiai mus įspėdavo vietiniai lietuviai. Žinoma, neatsilikdavo ir sesutės, bei mamytės.

Žygiuojant link Užpalių ir nedaėjus Šventosios, yra upelis su dideliu slėniu, o tame slėnyje Lialiūnų kaimas (ne bažnytkaimis, kuris yra prie plento). O prieš tą slėnį — didelis miškas. Dar mums neišėjus iš to miško, priešais atbėgo kokių 60-70 metų senutė ir sako:

— Neikite, vaikeliai, ten paliai klojimus bolševikai apsikasė.

Skaityti daugiau: LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KARUOSE PASIŽYMĖJUSIOS MOTERYS

GALINDAI PRIEŠ ROMĄ

Z. RAULINAITIS

1. GOTAI IŠSIKELIA VYSLOS ŽEMUPYJE.

Kai laivai pasiekė Vyslos žiotis, jiešką naujos tėvynės gotai prieš save pamatė lėkštą, krantą, plačias lygumas ir toliau už jų tamsią miškų juostą.

Jų žvilgsniai krypo į pietų rytus, iš kur jau nuo seno ėjo žinios ir gandai apie turtingus kraštus, gerą ir derlingą žemę, gausų grobį ir gerą ten gyvenimą narsiam kariui. Žinias atnešdavo germanų kiltys, gotų giminaitės, iš kurių bastarnai, pirmieji iš karingųjų germanų, jau prieš porą šimtmečių prasiveržė per vidurio Europos plotus net iki Juodosios jūros pakraščių.³

Išilgai Baltijos krantų ir giliau žemyne, vakaruose, gyveno žymiai anksčiau už gotus čia atsikėlę germanai: burgundai, rugijai ir vandalai. Į rytus, gi, driekėsi miškų ir pelkių slepiamas tačiau, tų laikų vakarų pasaulyje jau garsus, gintaro pajūris — aisčių kraštas.

Gotų karalius Berigas, iš Skandinavijos atsikėlęs trimis laivais (pagal Jornandį) su drąsuolių būriu, greičiausiai ir nemanė, jog čia Vyslos žemupyje ir Baltijos pajūryje, jiems teks ilgokai išgyventi. Ir tik ketvirtam jų valdovui po Berigo, karaliui Filimerui vedant, teks vėl pakilti ir pajudėti į pietus — į pažadėtąją žemę turtų, grobio ir derlingos žemės jieškoti.

Kartą, išsikėlus į krantą, naujiems ateiviams teko ginklu išsikvoti teisę apsigyventi prie Vyslos. Pirmiausia teko susidurti su anksčiau ten irgi iš Skandinavijos atvykusiais ir nuosavybės teises tiems plotams reiškiančiais ulmerugijais (saliniais rugijais; gotų hulms — sala). Teko susidurti ir su giminaičiais vandalais, kurių dalis buvo įsibrovusi net į aisčių pietines sritis. Susidurta buvo ir su rytiniais kaimynais aisčiais, su kuriais santykiai nevisada būdavo draugingi, gal dažniau karas negu taika.

Skaityti daugiau: GALINDAI PRIEŠ ROMĄ

AKIMIRKA Į DR. J. GIRNIAUS KNYGĄ "TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ"

ANT. DIRŽYS

Kodėl turim būt lietuviais?

— tokį klausimą išgirdom iš kai kurių mūsų studentų tokiu laiku, kai žodžiai Lietuva, lietuvybe, lietuvis buvo, atrodo, aksiomos — dalykai tikri, savaime suprantami, nė aiškinimų nereikalingi.

Tiesa, matydami mūsų studentijos veiklą, jausdami daugelio studentų santykį su visu lietuvišku gyvenimu, pastebėdavom jų jaunuolišką nerimastį, net nepasitenkinimą sava tautine aplinkuma. Matėm, kad jie turi besiformuojančias pažiūras, kurios yra skirtingos nuo vyresnės lietuvių kartos. Bet ir tada vyresniesiems atrodė, kad čia tas skirtingumas yra ne kas kita, kaip aštresnis jaunuolių žvilgsnis ir dinamiškesnis jaunatvės idealizmas savoj aplinkumoj.

Ir ko iš jų — sąmoningos priaugančios kartos — nelaukėm, tai to klausimo, kuris jų tarpe yra jau iškilęs, yra išėjęs viešumon ir iš kurio mes matom kaikurių studentų akivaizdžią abejonę: — ar beverta būti lietuviu ?

Ši abejonė mūsų tautiniame gyvenime yra nelaukta, yra staigmena prilygstanti daugelio megatonų bombos apakinančiam žybtelėjimui. Tikriausia, daugis mūsų tą netikėtumą priėmėm jautriai su graudumu, su susirūpinimu, gal, net ir su nusiminimu. Ir va, šiame daugialypiame įspūdyje dr. J. Girnius yra pirmasis, kuris nedelsdamas, sakytum, paskubom atsiliepia į mūsų studentijoje blykstelėjusį netikėtumą su 300 puslapių knyga “Tauta ir tautinė ištikimybė.”

Skaityti daugiau: AKIMIRKA Į DR. J. GIRNIAUS KNYGĄ "TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ"

NAPOLEONO GYVENIMAS IR MIRTIS ŠV. ELENOS SALOJE

Pagal Prancūzų Akademijos narį, biografą ir novelistą André Maurois

Vertė: K. ALGENIS.

1815 metais spalių mėnesį Britų karo laivas Northumberland atplaukė į, Pietų Atlante esančios, mažos vulkaninės kilmės, šv. Elenos salos uostą, tikriau į jos sostinę, Jamestown. Iš laivo iškėlė ant kranto belaisvį, kurį pasaulis žinojo kaip Imperatorių Napoleoną, bet jo įkalintojai jį vadino generolu Bonaparte.

Napoleonui buvo leista atsigabenti nedidelį palydovų skaičių: didįjį rūmų maršalą grafą Bertrand ir jo žmoną, pusiau anglų kilmės, Fanny Dillon. Be jų dar jauną dvariškį, generolą de Montholon, kuris buvo iš senųjų didžiūnų perėjęs į Napoleono pusę. Su juo kartu buvo Albina de Vassal, mėlynų akių ir kaštonų spalvos plaukų. Jis buvo jos trečiasis vyras. Dar leido atsigabenti imperijos baroną generolą Gourgaud, 32 metų, drąsų ir ambicingą viengungį, mažo ūgio, raukšlėtą, žilais plaukais grafą de Las Cases, kurio dienoraštis “Atsiminimai iš Šv. Elenos“, buvo labai išgarsėję ir jo 15 metų sūnų Emanuelį. Be jų dar buvo airis gydytojas Barry O’Meara, du asmens tarnai, Louis-Narcissus Marchand ir Saint-Denis, kartu su visu sąstatu kitų patarnautojų, iš viso apie 50 žmonių. Tai buvo nedidelis skaičius suverenui, valdžiusiam veik visą Europą, bet nemažas, karo belaisviui, kuriuo, žinoma, Napoleonas save nelaikė. Jis tik save pavedė anglų įstatymų globai ir apsaugai; pasirinkdamas savo kilniausiojo priešo pusę.

Skaityti daugiau: NAPOLEONO GYVENIMAS IR MIRTIS ŠV. ELENOS SALOJE

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Rasine, Wiss.

NAUJI ŽINGSNIAI

Po maždaug poros metų pertraukos “T.T.” vėl grįžta į “Kario” pastogę, kur pradėjo savo pirmuosius žingsnius. Taip pat nuo 1963 m. “Šaulė Tremtyje” vėl bus spausdinama “Karyje”, kurią redaguos buvusioji redaktorė š. Kunigunda Kodaitienė. Nemokamai bus gaunama tiems reikalams 2-3 puslapiai. Už papildomus puslapius ir klišės teks atsilyginti “Kario” leidėjams.

Pirmasis “T.T.” numeris pasirodė “K” 1956 m. sausio mėn., o 1960 m., pasirodęs 5 kartus, sustojo ėjęs, jo redaktoriui š. Vaidevučiui A. Mantautui pasitraukus iš pareigų. Š.V. A.

Mantautas kantriai ir pasišventusiai tempė visą “T.T.” vežimą. Jis pats paruošdavo beveik visą spausdinamą medžiagą, pats rinko aukas reikalingas apmokėti papildomus puslapius ir klišes, pats jieškojo bendrabarbių ir rėmėjų. Darbo, mokslo ir šeimos pareigos privertė jį atsisakyti nedėkingų redaktoriaus pareigų, tačiau, žinant jo nuoširdų atsidavimą šauliškai veiklai, tenka tikėtis, kad jis jungsis į “T.T.” bendradarbių eiles.

Džiugu, kad “T.T.” turi prieglobstį, kurį jis randa lietuvių veteranų sąjungos “Ramovės” leidžiamo žurnalo “Kario” pastogėje. Todėl, mes

LŠST KS išrinkta CV: iš k. įd. sėdi: š. Ant. Gintneris—v. narys ir inform. vedėjas, š. prof. J. Šimoliū-nas—garb. narys, š. R. Skipitis—garb. narys, š. J. Giedrikas—pirm., š. Alf. Valatkaitis—I vice-pirm.; Antroje eilėje stovi: š. K. Žilėnas—kasin., š. P. Petrušaitis—sekr. ir “T.T.” red., š. VI. Išganaitis — v. narys ir jaunimo vad., š. VI. Skirmuntas—II vicepirm. ir archyvo ved., ir š. J. Balčiūnas, buv. v. narys. Fotografijoje trūksta garbės narių: š. Al. Mantauto, š. Sofijos Pūtvytės - Mantautienės ir š. gen. Kazio Musteikio.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

HITLERIO-STALINO SUTARTIS

Š. m. rugpiūčio m. 23 d. suėjo 23 metai, kai Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos-Sov. Sąjungos sutartis. Dėl fakto, kad tik dėl Vokietijos su Sov. Sąjunga sutarties pasirašymo kilo II Pas. karas, abejonės nėra, nes pirmieji šūviai buvo paleisti 1939 m. rugsėjo mėn. 1 d., t.y. devynioms dienoms praslinkus po sutarties pasirašymo. Nei metams nepraėjus mūsų Tėvynė buvo bolševikų kariuomenės okupuota ir Lietuvos kariuomenė išskirstyta.

Sutartyje figūravo Joachim Ribbentrop ir Viačeslav Molotov pavardės, todėl diplomatijos istorijoje, taipogi ir pasaulio skelbimuose kalbama apie Ribbentropo-Molctovo sutartį. Tikraisiais gi kontrogentais buvo: Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris ir Sov. Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas.

Oficialų pavadinimą sutartis turėjo “nepuolimo pakto”. Faktinai tai buvo Vokietijos ir Sov. Sąjungos bendro užpuolimo sutartis, pirmoje eilėje Lenkijos, antroje eilėje Baltijos valstybių ir Rumunijos, pagaliau Anglijos ir Prancūzijos paskutiniame runde.

Kalbama tik apie vieną sutartį, o tuo tarpu buvo pasirašytos dvi. Viena — vieša. Antroji, gi slapta ir pavadinta “Visai slaptas papildomas protokolas”. Aišku, kad tas “papildomas” protokolas ir buvo svarbiausia ir tikroji dviejų diktatorių susitarimo dalis. Viešoji sutartis turėjotikslą suklaidinti tarptautinę opiniją.

Skaityti daugiau: HITLERIO-STALINO SUTARTIS

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Leit. K. Bukštas, gyvenąs 1240 S. Wesley Ave., Berwyne, yra tarp 82 rezervistų, grįžusių iš tarnybos. Jie buvo pašaukti Berlyno krizio metu. Chicagoje grįžtantiems buvo suorganizuotas iškilmingas priėmimas.

K. Ketvirtis, tarnaująs JAV laivyne, pakeltas į pulkininkus. Jis taip pat yra veiklus lietuvių tarpe — pirmininkauja So. Bostono Lietuvių Piliečių draugijai.

Neseniai prez. Kennedy pakėlė, gimusį ir augusį Brockton, Mass., laivyno kapitoną Fred Bakutįį admirolo laipsnį.

Kitas lietuvių kilmės admirolas J. Monsevičius-Moncy ,irgi iš tos pat vietovės, pasitraukė į pensiją.

Pik. St. Jurgutisir inž. K. Audenis Tėvui J. Bružikui įteikė po 10, 000 kruzeirų, kad tas sumas panaudotų išleisti du numeriu savaitraščio “Mūsų Lietuva”.

J. Verbyla, buv. Liet. kariuomenės karininkas, baigęs Karo mokyklą 1936 m., turėdamas 50 m. amž., geg. 18 d. mirė. Palaidotas Fawkner kapinėse, Melbourne, Australijoje.

A. a. pulk. Vaclovas Andolis-Ancevičius mirė Clevelande. Palaidotas liepos 1 d.

Tragiškai žuvo buvęs karys Bronius Obelavičius: važiuojant posūkyje per tiltą, jo sunkvežimis persivertė į upelį ir čia a.a. Bronius buvo mirtinai sužeistas. Vežant į Sing-letono ligoninę mirė.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Kronika

KRYŽIUS LIETUVIŲ PARTIZANAMS PASTATYTAS PORTLANDE

P. DIRKIS

Dar iš 1918-19 metų partizanų vardas Lietuvoje yra labai gerai žinomas. Lietuvos partizanai pasižymėjo ir pagarsėjo 1941 metais birželio 21-22 d.d., gindami Kaune ir kituose miestuose lietuviškas įstaigas nuo sunaikinimo ir išvydami bolševikus iš Lietuvos. Jie dar labiau išgarsėjo antrosios bolševikų okupacijos metu. Jų veikla, darbai ir kovos yra mums dar labai mažai žinomos ir nėra galimybės dabar jas ištirti. Be abejo, kad nei mes, nei Vakarų pasaulis nežino visų tų didvyriškų kovų vestu silpno Dovydo prieš milžiną Galiotą.

Bolševikai Lietuvos partizanų heroiškas kovas prieš juos stengėsi kaip galima greičiau malšinti ir užčiaupti burnas, bei užkimšti ausis, kad tiesa nepasiektų laisvų Vakarų. Kovose Lietuvos partizanai patyrė didelių nuostolių, dalį jų išžudė žiauriausiomis priemonėmis, kitą dalį išvežė nežinomybėn. Taip mėgino visiškoje tyloje partizanų veiklą nugramzdinti užmirštin. Tačiau tai nieko nepadėjo. Dabar gi kas kart Lietuvos partizanų darbai ir veiksmai yra ryškinami spaudoje, leidžiami veikalai, iš kurių laisvas pasaulis sužino iki šiol slopinomą tiesą.

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1962m. 7-8 - Turinys, metrika

GERBKIME GARBINGĄ PRAEITĮ IR GARBINGUS VADUS