Priesaika Jonas Semaška-Liepa ir bendražygiai

Grįžti į pradinį meniu


Janina Semaškaitė

Priesaika

Jonas -Semaška-Liepa ir bendražygiai

Dokumentinis esė

 

„Pasirinkdami dievus, mes pasirenkame likimą", - užrašei Vergilijaus žodžius, visa širdimi jais įtikėjęs. Žodžiai buvo šventi, tik savąjį likimą, karininke, tu matei kitokį. Tavo kelrodė žvaigždė, tavo likimas - Tėvynės laisvė.

Tu būsi laisvas, karininke, tikrai būsi laisvas, kai sustos širdis. Paskutinė tavo mintis nuskries į gimtus namus ir niekas tavęs nesulaikys. Pralenkęs žaibą, tu būsi su sūnumi ir mylimąja, tik nepakylėsi sūnaus ant rankų ir neapkabinsi savo moters, karininke, nes tu nebeturėsi kūno. Galbūt tada tavo jaunas kūnas gulės svetimoje svetimiausioje žemėje ir niekas jo neapraudos, nepalydės į amžinojo poilsio vietą, ir niekas nesužinos, iš kur paskutinį kartą žvelgei į dangų.

Nesustok plakusi, širdie, tau dar labai daug teks iškentėti. Nesustok, nenurimk, leisk kariui numirti savo Tėvynėje, nors atėjo toks metas, kad lietuvis laisvas tik tada, kai nebeplaka širdis. Ir jei pasaulio akyse lietuvis laisvas tik negyvas, - vis tiek nesustok plakusi, širdie, - dar kario gimti namai toli, dar kario Tėvynė pavergta. Teks iškęsti okupantų pragarą, karininke.

Bet galbūt šią akimirką Lietuvai gimsta didvyris?


Džiaugsmą dėl sugrąžintos sostinės aptemdė ne tik Vilniaus vaizdas.

-    Jie mus naikina, net neužėmę visos Lietuvos, naikina, — pasakė tada kapitonas Semaška. - Akimirką, žiūrėdamas į Vilnių, aš pamačiau savo tautos likimą...

Jis negalėjo nusiraminti.

-    Jei būtum pamačiusi, kokį nusiaubtą, prišiukšlintą Vilnių paliko Raudonoji armija! Gyventojai alkani, parduotuvės tuščios, išplėštos, bolševikai išgrobė viską, ką tik suspėjo pasiglemžti, o ko nespėjo ar nepajėgė - sudaužė. Tokia netrukus bus visa Lietuva... - kalbėjo ir neiškalbėjo žmonai susitvenkusio skausmo jaunas karininkas. Jį bandė „pralinksminti" užėjęs į svečius Petras Paliulis:

-    Ar žinot, koks žvėris yra plėšriausias? - paklausė ir šyptelėjęs pats atsakė: - Alkanas bolševikas.

Jonas Semaška nesijuokė, net nebandė atsakyti draugui į šypseną:

-    Visai nejuokinga: juk Rusija po revoliucijos ir kolūkių sukūrimo visiškai nusiaubta. Ten žmonės badauja. Ar nujaučiat, kas mūsų laukia?

Tą niūrią dieną kario knygelėje atsirado įrašas, kurį vėliau per tardymus pasimėgaudami cituos enkavedistai: „Gyvenimas - tai kova. Kas nori gyventi, privalo kovoti.


Didįjį rusu persilaužimą fronte nulėmė neregėtas žiaurumas. Iš visų Rusijos kalėjimų buvo paleisti mirtininkai - „štrafnikai". nuleisti kalėti iki gyvos galvos ar ilgiems metams ištremti į lagerius. Jie, buvo ginkluoti tik durtuvais ir kastuvėliais, kas kelintas turėjo šautuvą su keliais šoviniais, o kas ir visai tuščiomis rankomis veržėsi pirmyn... Savo kūnais jie nuklojo kelią kitiems ir negalėjo nepaklusti, nes iš paskos kaip siena žengė specialiai paruošti enkavedistai smogikai. Jie šaudė kiekvieną, kuris bandė apsisukti ir pasitraukti iš kautynių lauko. Ėjo i mirtį ir nekaltai nuteistųjų, apkvaitintų alkoholiu, beveidžiu, belyčiu žmonių minia. Durtuvų kautynės - baisiausia, ką teko patirti ir ką galėjo sugalvoti žmonija...  Raudonai įkaisdavo kulkosvaidžių ir automatų vamzdžiai, priekyje - krūvos lavonų ir susmukusių sužeistųjų. Jie staugė iš skausmo, tačiau niekas jų nenešė iš kovos lauko, nes per juos jau žengė nauja raudonarmiečių banga. Žengė per savų žmonių kūnus, per dar gyvus karius, netekusius rankų ar kojų. Baisiausia būdavo, jei spėdavai pamatyti tų žmonių akis: atsiverdavo tokia žmogiškos kančios ir prakeiksmo gelmė, kad pats norėjai numirti, vos pažvelgęs Į mirštančiojo akių bedugnę... Man atrodė, kad jie dar gyvi būdami numirė, susitaikė su mirtimi, nes žinojo, kad numirti lengviau nei sugrįžti atgal į lagerius. Bet mirtinai sužeisti jie staiga tarsi nubusdavo: pajutę realų fizinį skausmą, vėl pasijusdavo žmonėmis, nes pasigirsdavo šauksmas - „pamogite!"

Suprantu rusus, kurie saugojo ir gynė savo valstybės sienas. tačiau kaip pateisinti jų karo vadus, kurie leido žūti milijonams Rusijos žmonių? Kaip turėjo jaustis kareiviai, žinodami, jog atsitraukti negalima, nes nušaus saviškiai? Iki Antrojo pasaulinio karo istorija nežinojo tokio masinio žmonių naikinimo.


Paskutiniu žodžiu majoras Semaška, Lietuvos laisvės armijos kovotojas, paneigė primetamus jam kaltinimus, žadino lietuvių tautinę dvasią:

- Aš, Lietuvos karininkas, majoras Jonas Semaška, akivaizdoje visų esančių teismo salėje sakau: nesu paleidęs nė vieno šūvio į beginklį žmogų. Bet aš - karys, daviau priesaiką savo Tėvynei ir gyniau ją nuo okupantų visomis įmanomomis formomis.

Taip, aš buvau Žemaičių legiono vadas. Partizaninis karas yra tik vienas iš visame pasaulyje pripažintų masiškiausių pasipriešinimo okupacijai būdų, ir teisti mane, taip pat ir mano bendražygius už tai, kad mes gynėmės, niekas neturi teisės. Mus gali teisti tik Lietuvos teismas ir ne už tai, ką mes padarėme gindamiesi, o tik už tai, ko nespėjome padaryti.

Žinau, mes likome vieni, mes buvome pasmerkti pražūčiai pačioje pasipriešinimo pradžioje, tačiau mes, okupuotos tautos vyrai, neturėjome kito pasirinkimo.

Visuotinis bolševikų teroras, masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai nuo pirmųjų okupacijos dienų, prievartinė kolektyvizacija, specialiųjų NKVD dalinių siautėjimas, smurtas, sodybų deginimas mus išvijo į miškus ir privertė imtis ginklo.

Kaltinate mane tarnavimu Vokietijos kariuomenėje? Taip, aš tarnavau Lietuvos savisaugos daliniuose, aš kovojau prieš bolševizmą, tačiau Lietuva pati nieko neužpuolė ir pasauliui negrasino. Žinau, mumis naudojosi ir viena, ir kita kariaujanti pusė, tik nežinau, ar tragiškas mano Tėvynės likimas, valstybės savarankiškumo praradimas bus kada nors teisingai įvertintas. Tačiau Lietuvai pasirinkimo teisės niekas nesuteikė.

Aš - savo laiko, savo kartos pilietis, buvusios nepriklausomos Lietuvos karininkas privalėjau iki paskutinio gyvybės blyksnio priešintis okupacijai ir man svetimai ideologijai, priešintis neįmanomai sunkiomis sąlygomis, atsidūrus Lietuvai tarp dviejų karo ir grobio ištroškusių valstybių. Ir priešinausi, kovojau iš visos širdies!

Ne Lietuvai, tai jums - komunistams reikėjo karo, suirutės, krizės, melo propagandos, kad pasivadinę „išvaduotojais" galėtumėt pavergti pusę Europos. Argi sustojote po Berlyno kapituliacijos? Juk ne! Jums Vokietijos per maža, reikia dar sovietizuoti užgrobtas teritorijas. Ir pradėjot šitą smurto žygį, sušaudydami šimtus Lietuvos, Latvijos, Estijos karininkų, pasmerkdami bado mirčiai šiaurės ledynuose tūkstančius niekuo nenusikaltusių žmonių.

Jūsų primestas okupuotai Lietuvai karas - baisiausias, kokį tik žinojo istorija. Bet aš tikiu - ateis toks laikas, kai pasaulis pasmerks komunistus už jų kruvino tikslo aukas.

Mane tardant tarsi didžiausias nusikaltimas buvo primintos mano užrašytos mintys apie partizaninio karo taktiką ir strategiją, apie galimybę ir būtinybę mažai tautai gintis ekstremaliomis okupacijos sąlygoms. Buvau kaltinamas ir už surastą užsienio autoriaus straipsnį, kalbantį apie tai, kaip buvo išduotos Baltijos šalys.

Nemanau, jog tai nusikaltimas.

Esu įsitikinęs, jog kada nors ateityje pagrindinis mūsų kariuomenės tikslas bus išmokti gintis, o tiesos ir spaudos žodžiui niekas neužtvers kelių.

Tikiu, jog tūkstančių Lietuvos laisvės armijos kovotojų mirtis ne betikslė ir ateities politikai tai įvertins teisingai.


 


Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PDF - fotografinė kopija
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)
BOX internetinė talpykla