Karys 2 1953m.

  T U R I N Y S

VASARIO 16-JI - VALSTYBĖS ŠVENTĖ

KOVOS UŽ NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTĄ

1830-31 METAI

UŽGESUSIŲ KOVŲ VAIZDAI (eil.)

MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI

JIE ŽUVO, KAD MES GYVENTUME

MERGAITĖS GIMTADIENIUI (eil.)

Iliustruotasis KARYS

LEGIONIERIAI PAGERBĖ GENEROLĄ PLECHAVIČIŲ

PREZIDENTAS EISENHOWERIS VYKDO PAŽADUS

REIKIA MOKĖTI GINTI SAVO TEISES

KARIŲ GYVENIMAS

KARINĖS IR KITOKIOS ŽINIOS

Kitos žinios

NAUJOS KNYGOS

Margieji laiškeliai kariui

Skaityti daugiau: Karys 2 1953m.

VASARIO 16-JI - VALSTYBĖS ŠVENTĖ

Vincas Trumpa

Dar kartą švenčiame Vasario 16 su ligi pusės stiebo pakeltomis trispalvėmis, su vėliavomis perrištomis juodu gedulo kaspinu. Vėliavos yra pakeltos ir Vilniaus pilies kalne, ir Kauno Vytauto Didžiojo Muziejaus bokšte, ir viso pasaulio lietuvių širdyse. Jos primena mums du dalyku: mūsų tautos praeities laimėjimus ir šventą pareigą kovos, kad tos vėliavos vėl suplevėsuotų stiebų viršūnėse.

Šiandien Vasario 16-toji yra gilaus susimąstymo ir tvirto ryžto diena, susimąstymo apie pačius svarbiausius dalykus ir pasiryžimo pačiai sunkiausiai kovai. Kiekvienam, man rodos, aišku, kas yra toks pats svarbiausias dalykas tautos gyvenime; tai yra tautos laisvė, kuri gali būti išreikšta tik viena vienintele forma — savos valstybės atstatymu. Ties šiuo valstybės atstatymo rūpesčiu ir esame visi susikaupę, minėdami 35-tąją Vasario 16.

Kokios yra to valstybės atstatymo sąlygos? Vienos jų, kurias mes pavadintume objektyvinėmis, mažiau nuo mūsų pačių priklauso. Šia prasme malonu konstatuoti, kad laisvojo pasaulio jėgos vis daugiau mobilizuojamos didžiajam laisvės žygiui, kad vis geriau suprantama, jog praeities klaidas negalima atpirkti vienos ar kitos tautos kančia, jog vienos ar kitostautos nelaisvė grasina ir kitų tautų laisvei, jog negalima sukurti savo laimės ir gero gyvenimo ant kitų griuvėsių ir mirties.

Kitos sąlygos, kurias galima pavadinti subjektyvinėmis, priklauso nuo mūsų pačių. Kaip nakčiai baigiantis ateina pati tamsiausioji valanda, taip ir tautai, kovojančiai dėl savo laisvės, ateina pats kritiškiausias momentas. Sunku būti pranašu, kad ir svečiame krašte gyvenant, tačiau ar ne prie tokio kritiškiausio momento šiandien mes artinamės? Ar ne pats laikas jam pasiruošti?

Ne labai išmintingas būtų žmogus, kuris aušros priebrėkštoje imtų galvoti, kad naktis niekada nepasibaigs. Dar mažiau išmintingas būtų žmogus, kuris laisvės priebrėkštoje nuleistų rankas ir sutiktų su savo tautos vergija.

Skaityti daugiau: VASARIO 16-JI - VALSTYBĖS ŠVENTĖ

KOVOS UŽ NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTĄ

Kpt. PETRAS JURGĖLA

Laimės ar nelaimės metu lietuviai iš savo praeities semiasi stiprybės ir įkvėpimo. Kovos atskleidžia lietuviškąjį idealizmą ir didvyriškumą. Tikybinė kova sutapo su kultūrine nepriklausomybės kova. Iš to išsivystė politinė kova. O ginkluotoji kova tas visas kilnias pastangas atbaigė ir suteikė kraštui laisvę. Tose visose kovose dalyvavo tautiškai susipratę lietuviai Tėvynėje, Prūsuose, Rusijoje ir Amerikoje. Lietuvos išsilaisvinimo pastangas pagyvino I Didysis Karas. Jo metu kelios dešimtys tūkstančių lietuvių Amerikos kariuomenėje gelbėjo nugalėti Lietuvos okupantų jėgą. Tų didžiųjų grumtynių metu 1918. II. 16 Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Tačiau kraštas tebebuvo sukaustytas. Nepriklausomybė buvo tiktai idėja — gražiausioji svajonė, kuri reikėjo peversti gyvenimo tikrove.

1917-18 m. iš 30.000 lietuvių kareivių ir karininkų, tarnaujančių rusų kariuomenėj, apie 8.000 apsijungė į sąjungą ir skatino orgaizuoti ginkluotąją jėgą. Karo, revoliucijų ir komunizmo sūkury tie vyrai išlaikė savo krikščioniškąją ir patriotinę dvasią gyvą. Jie sudarė atskirus lietuvių batalionus Vitebske, Smolenske, Rovne ir net Sibire, o Valke du raitininkų eskadronus. Jie stengėsi su ginklais ir žirgais paržygiuoti tėviškėn ir atnešti Lietuvai laisvę. Deja, jiems nepavyko organizuotai grįžti. Jie sugrįžo be ginklų ir pavieniui, su batalionų vėliavomis ir su meile tų vėliavų idealams.

1918. X. 16 Vilniun atvyksta pirmieji savanoriai, 11 vyrų. Kitą vakarą per patikrinimą Vilniaus kareivinėse pirmą kartą skamba Lietuvos Himnas. I-jį savanorių būrį kar. Grigaliūnas-Glovackis organizuoja slaptai. Ginklai, diržai ir kiti reikalingikareiviams daiktai reikėjo supirkinėti slaptai iš suaukotų pinigų. Per porą savaičių apginkluota 30 savanorių. XI. 1 prie Lietuvos Tarybos rūmų statomi sargybiniai. XI. 23 pirmuoju į-sakymu Kariuomenei steigiamas I-is pėstininkų pulkas. XII. 28 rusų kariuomenė įsiveržia Lietuvon ir užima Zarasus. XII. 29 Lietuvos vyriausybė Vilniuje šaukiasi savanorių į kariuomenę. Daugelis lietuvių pasijunta Lietuvos vyrais ir apsisprendžia daugiau nebevergauti. 1919. I. 1 Gedimino pilies bokštas pirmą kartą pasipuošia trispalve lietuviškąja vėliava, kurią saugo 5 kareiviai ir 1 karininkas. Lietuvos vėliavai suplevėsavus Gedimino pily, pabunda savanorių karta! I. 5 rusų kariuomenė užima Vilnių ir veržiasi gilyn į Lietuvą. Ir štai ginkluoti Lietuvos sūnų-savanorių būriai II. 7-9 ties Kėdainiais pirmą kartą karo lauke susiremia su raudonaisiais rusais. Ten sudeda ir I-ją auką: kautynėse žūna savanoris kareivis Povilas Lukšys. II. 11 lietuviai sumuša rusus ties Šėta, o 13 d. išlaisvina Jėzną. Tą pat dieną Alytuj žūna 1-jo pulko vadas kar. Antanas Juozapavičius. III. 2 lietuviai išveja rusus iš Padūnėlių, o 4 d. iš Baisogalos. Įvairiose vietovėse veikę partizanų būriai išauga į atskirus batalionus. Sustiprėjusi Lietuvos vyriausybė III. 5 skelbia I-ją naujokų mobilizaciją. Augančios savos kariuomenės priedangoje organizuojamos savivaldybės.

Tikras ir planingas karas prieš Rusiją prasideda tik 1919 m. balandžio pabaigoj, kada lietuviai pradeda pulti ir V. 3 paima Ukmergę. Iš savanorių būrelio išaugęs Panevėžio batalionas, kpt. Jono Variakojo vadovaujamas, po smarkių kautynių V. 19 atsiima Panevėžį. Ten paima per 400 rusų nelaisvėn, 2 patrankas, 16 kulkosvydžių, 1 traukinį ir daug kt. turto. Tai buvo pirmas didelis ir reikšmingas laimėjimas. Po to prasideda eilė sunkių ir ilgų kovų. Mūsų kariuomenei dažnai padėdavo partizanai, kurie smarkiai veikė užfrontėje. Rusai buvo be paliovos vejami. Rugpjūčio m. eina pati smarkiausia kova, ir rusų kariuomenės dalis liko nustumta už Dauguvos. Rugsėjo m. eina atkaklios kautynės dėl svarbios karo atžvilgiu Kalkūnų stoties, ties Daugpilio priemiesčiu Gryva. IX. 24 sparnuoti lietuviai bombarduoja šią geležinkelio stotį. Mūsų husarų būrys buvo perplaukęs Dauguvą ir pasiryžęs kelti siaubą priešo eilėse. Bet lemiamu momentu,kai lietuviai galėjo paimti Daugpilį, vyriausybė įsako kariuomenei toliau neiti. Atkaklią kovą laimėjo lietuviai, kurie Kalkūnus išlaikė savo rankose. Tuo ir pasibaigė karas su rusais.

Skaityti daugiau: KOVOS UŽ NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTĄ

1830-31 METAI

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

Antrąją rinktinę, generolų Rohlando ir Šymanovskio vadovaujamą, sudarė: aštuoni pėstininkų batalijonai, iš viso apie 3.000 vyrų; visa neseniai Lietuvoje sudarytoji kavalerija, iš viso apie 1.000 arklių, ir narsaus pulkininko Pientkos vadovaujama artilerija iš 12 pabūklų.

Šiai rinktinei įsakyta žygiuoti į Palangą, Baltijos pajūrio uostą. Būta gandų, kad du prancūzų laivai su ginklais, pinigais ir amunicija, kartu su savanorių būreliu, plaukė arti to uosto. Po to, kai gaus šiuos numatomus išteklius, rinktinė turėtų žygiuoti Dauguvos link, ir sekdama tos upės krantus, stebėti ir nutraukti ryšius tarp priešo jėgų Lietuvoje ir Kuršo provincijos.

Trečiąją rinktinę, gen. Dembinskio vadovaujamą, sudarė: neseniai sudaryto 18-jo pėstininkų pulko trys batalijonai, iš viso apie 1.000 vyrų; du Poznamo ulonų eskadronai, du Płocko ietininkų eskadronai ir vienas 3-jo ulonų pulko eskadronas, iš viso apie 500 raitininkų, ir septyni artilerijos pabūklai.

Ši rinktinė gavo įsakymą žygiuoti į Šiaulių apylinkes, vykstant skersai miškų ir paliekant priešą savo dešinėje; iš ten vykti Vilkmergės kryptimi, iš ten į Vilniaus apylinkes ir pulti tą miestą, jeigu aplinkybės galėtų leisti, ir po to manevruoti Minsko apskrityje ir Balstogės giriose, veikiant tenai sukilimui paremti ir renkant sukilėlių jėgas. Svarbus šios rinktinės uždavinys buvo laikyti ryšius su gen. Chlapovskio rinktine. Skaitytojas pastebės, kad šis planas daugeliu atvejų buvo tas pat, kurį pulkininkas Valentinas siūlė.

Tinkamai apsvarsčius šiuos visus sumanymus ir siekimus, nesunku bet kam įsitikinti, kad iš to viso buvo galima numatyti daugiau nuostolio, nekaip naudos, šių jėgų suskaldymas buvo faktiškai toli siekianti skema. Daugelis karininkų atvirai reiškė savo nuomones apie tai ir ragino, kad kritiškoje mūsų būklėje, esant apsuptiems gausingesnių priešo jėgų, mes neturėtume galvoti apie bet kokius naujus sumanymus, bet, pasinaudodami savo jėgų sutelkimu, turėtume padvigubinti savo žygio greitį ir kiek galint greičiau miškais ir paslėptais keliais vykti į Lenkiją. Tą tiek būtų daug lengviau įvykdyti ir žygį tikrai lydėtų sunkumai, bet vis-būtų labiau tinkama mėginti, nekaip ką tik atpasakotas planas. Deja, šiosnuomonės nebuvo paisyta. Sumanymas buvo ryškiai dažomas ir buvo žadama gražiausių sėkmių ilgainiui. Tad atitinkamai įsakyta suskaldyti korpą, ir mūsų likimas buvo užantspauduotas.

24 SKIRSNIS

Trys Lietuvos korpo rinktinės imasi savo paskirties. — Rohlando rinktinės operacijos. — Jis vienas pasitinka visos rusų jėgos puolimą. — Pavandenio ir Varnių kautynės. — Pakeliui į Palangą gen. Rohlandas sužino, kad gen. Chlapovskis nužygiavo Prūsų sienos link. — Jis skuba pasivyti ir susijungti. — Didesnė Gelgaudo ir Chlapovskio rinktinės dalis rasta perėjus sieną, kai pasirodė Rohlando rinktinė. — Kareivių pasipiktinimas. — Gen. Gelgaudo mirtis — Rohlandas su likusia Gelgaudo rinktinės dalimi tęsia žygį į Naumiestį. — Jis atmeta gen. Kreuco siūlymą pasiduoti. — Sėkmingas susirėmimas su priešo kavalerija. — Rohlandas užima poziciją Naumiesty ir laukia priešo. — Betgi rusų jėgos nesiveja ir vyksta į stovyklą. — Prūsų valdžios organai siunčia gen. Rohlandui siūlymą pereiti sieną. — Siūlymai patiekiami rinktinei svarstyti ir priimami.

Liepos 9 d., apie 10 val. ryto, kiekviena iš šių trijų korpo dalių išžygiavo kas sau nurodyta paskirtimi. Nuo šios dienos prasideda naujasis laikotarpis mūsų operacijose Lietuvoje, ir mes atskirai aprašysime kiekvienos iš tų rinktinių veiksmus, pradedant gen. Rohlando rinktine, kuri buvo tiesioginėje priešo persekiojimo linijoje ir buvo sekama visų priešo jėgų.

Skaityti daugiau: 1830-31 METAI

UŽGESUSIŲ KOVŲ VAIZDAI

Balys Auginas

1. — Žygis mirusiais keliais

Kas ten danguj paliko apverstą dugnu
Tą dubenį, raudono žalvario spalvos?
Jis prikelia mane iš neramių sapnų
Ir lieja tirštą medų ant nuvargusios galvos —

Ir mėnesienos naktį vėl blaškaus paklydęs —
Matau aš reginį seniai užgesusių kovų —
O praeitis praskleidžia balkšvo rūko šydą —
Ir upių vandenys užmiega tyliai prie kalvų —

Kapų smiltynų užpustytos pėdos kelias
Ir žengia iš pušų sakais kvepėjusių karstų,
Ir žygio dainą uždainuoja miręs kelias,
Ir kyla aidas pergalės dainų jau pamirštų.

Išlakios pušys virpa, tarsi smuiko stygos,
Miškų vargonais groja vėjas, ir — gūdžių
Garsų pažadinti — kovų laukuos užmigę,
Seni draugai atšipusius kardus nuvalo nuo rūdžių.

Balti balandžiai lydi iš paskos į mūšį —
Tai kelio dulkės skraido ryto pažaruos.
Senų laimėjimų aidais gojeliai ošia,
Ir praeitis nugrimsta laiko ežeruos —

Skaityti daugiau: UŽGESUSIŲ KOVŲ VAIZDAI

MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI

A. A. ADM. PLK. LTN. KAZIMIERAS STEBULIS

M. RĖKLAITIS

A. a. Kazimieras Stebulis

Erškėčiuoti tremties keliai, kuriais lietuvis tremtinis keliauja, lieka nužymėti tremtinių kapais, supilamų savo bendrakeleivių amžinojo poilsio vietoms atžymėti. Ir kuo tremties kelias ilgesnis, tuo mūsų gretos metai iš metų retėja, kapai gausėja.

1952 m. vasario 9 d. tremties kely amžiams su mumis atsiskyrė bubuvusios mūsų kariuomenės adm. plk. ltn. Kazimieras Stebulis. Jo metinės mirties sukakties proga lai bus leista “Kario” puslapiuose priminti bent kelis velionies gyvenimo bruožus.

Velionis gimė 1888 m. Juodupiu k., Keturvalakių vaisė., Vilkaviškio apskr., ūkininkų šeimoje, ramiose Sudavijos lygumose, kada Lietuvoje viešpatavo koriko Muravjovo tamsi dvasia, kada už spausdintą lietuvišką žodį lietuvis buvo kalinamas ir Sibiran tremiamas.

Savo jėgas K. Stebulis buvo paskyręs tuo laiku mūsų tautai taip reikalingai mokytojo profesijai. 1908 metais baigė lietuviškomis idėjomis garsiąją Veiverių Mokytojų Seminariją. Tais pat metais rugsėjo 1 d. Suveiniškiuose pradėjo nelengvą pradžios mokyklos mokytojo darbą — savų žmonių vaikučius mokyti ir auklėti, savųjų širdyse tautos ir tėvynės meilę skiepyti, plačioje apylinkėje tautinę sąmonę ugdyti. Tačiau kilęs I pasaulinis karas šį sėkmingą kultūrinį darbą nutraukė. Po pirmos mobilizacijos a. a. Kazimieras jau ne mokytojas, bet rusų armijos karys su ginklu rankoje žygiuojąs savo tėvynės lygumomis Prūsijos link.

Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI

JIE ŽUVO, KAD MES GYVENTUME

JUOZAS BENEŠIŪNAS

Lėtai, lyg nedrįsdamas, praveria savanoris Vincas Žutautas Karo Muziejaus duris. Stabteli, apsižvalgo ir pasuka trumpu koridorium į kairę. Be mažiausio garso atsidaro durys ir Žutauto kojos pajunta minkštą, gilų kilimą. Tylu tylu čia, lyg kapuose. Glamžo rankose kepurę ir nejuda, lyg jo kojos sukeltų triukšmą netinkantį šiam kambariui. Jo akys bėginėja sienomis, tankiomis kolonomis abipus tako, užkliūva už melsvai šviečiančių lempų ir aukso raidžių baltose marmuro lentose. Kaip čia tylu ir paslaptinga. Ir ta paslaptinga tyla bei ramybė giliai sminga į Vinco širdį. O aplanko jis šią vietą dažnai. Jam taip gera, taip miela nors trumpą valandėlę pabūti su kovos draugais ...

Jis išlėto eina pro kolonas ir žiūri į aukso raides, lyg norėdamas patikrinti, ar niekas nepasikeitė jam nesant. Jo širdis smarkiau plaka, kraujas trenkiasi į galvą, kai jis artėja prie antros lentos dešinėje kambario pusėje. Dar žingsnis, ir jis sustoja. Akys godžiai ryja raides:

—    6-tas pėstininkų pulkas. — Ties ketvirtąja pavarde nuo viršaus jo žvilgsnis atsiremia į marmurą ir sustingsta. Vinco akyse mirguliuoja tie keli paprastučiai žodžiai:

—    J. psk. Antanas Baziliauskas,1919 m. spalių mėn. 22 d. — Perskaito Šūtautas šiuos žodžius ir lyg suakmenėja. Akys bejausmiai klaidžioja lentoje, o galvoje skraido anos, toli palikusios dienos. Jis dar kartą pažiūri į kambario gilumoje kabančią lempą. Kabo ji didelė, auksinė, lygiai kaip bažnyčioje prieš didįjį altorių. Sunki, mėlyna šviesa sklinda iš jos ir sminga į marmurą sienose, į minkštą kilimą, bet labiausiai apšviečia auksu žėrinčius žodžius:    “Mes žuvome,kad jūs gyventumėt laisvi”. Perskaito juos savanoris Žutautas ir junta, kad šiandien jie giliai giliai įsmigo į jo širdį. Jis atsiremia šaltos kolonos ir be balso kartoja:

— Mes žuvome, kad jūs gyventumėt laisvi. Mes žuvome ... mes žuvome ... Ir jie ir tu, Antanai, žuvai, kad mes laisvi gyventume. Ir kodėl mes negalėjome abu gyventi taip, kaip gyvenome anuos nepilnus metus? — Vėl žiūri Žutautas į Antano pavardę marmuro lentoje, o mintys kaskart vis labiau ir labiau jį užvaldo. Ach, jis savyje vėl pergyvena 1919 metus, rodos, vėl eina su savo būriu per kaimus, miestelius, miestus, puola ir ginasi, džiaugiasi ir liūdi.

— Juk tu žinai, Antanai: kai man reikėjo pasirinkti būrininką, aš tave pasirinkau. Ir nežinau kodėl? Galbūt todėl, kad tu buvai kažkaip savyje užsidaręs, kad buvai tylus ir apie tavo gyvenimą aš nieko nebuvau girdėjęs. Galbūt todėl, kad tavo veide aš niekad nepastebėjau ko nors slepiamo ar netikro? Tu juokdavais retai, bet nuoširdžiai — iš visos širdies ir tada tavo akys gerais žiburiukais žibėdavo. Žodžiu, pasirinkau tave nežinodamas kodėl. Taip, kartais padaromas geras žingsnis ir negalvojant! Ir pamilau tave, kaip tikrą savo brolį. O, daug šiandien ką atiduočiau jeigu galėčiau matyti tave, girdėti skambų tavo balsą. Bet tu žuvai, kad mes laisvi gyventume!

Skaityti daugiau: JIE ŽUVO, KAD MES GYVENTUME

MERGAITĖS GIMTADIENIUI

Juozas Mikštas

Nežinau, ką šiandieną galėčiau 
Tau gražaus pasakyti, palinkėti — 
Svetima saulė blankiai mums šviečia,
Priešai tuština tėviškėj klėtį,

O
 mes čia kaip klajūnai benamiai 
Tęsiam savo vargų odisėją.
Šaukia mus šiaurėj likusi žemė, 
Plakama kruvinų siaubo vėjų.

Bet kaip deimantai aukso karūnoj 
Tegu spindi viltis tau geroji. 
Rūpestėliai visi tepražūna,
Kasdien laukiant šviesesnio rytojaus.

Kaip gėlė, kaip trapioji ramunė,
Tu žydėk ir šypsokis pasauliui.
Ir laimingai sugrįžk panemunėn, 
Širdy nešdama džiaugsmo saulę.

Australia, 1952. VII. 23 d.

Iliustruotasis KARYS

LIETUVOS TARYBA, 1918 M. VASARIO 16 D. VILNIUJE PASIRAŠIUSI NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTĄ.

Iš kairės į dešinę: J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, Stp. Kairys ir J. Smilgevičius; stovi : K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kun. VI. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas ir Pr. Dovydaitis.

Lietuvos raiteliai Vilniuje, žygiuoja pro Katedrą.

Nuotrauka iš 1919 m.

Skaityti daugiau: Iliustruotasis KARYS

LEGIONIERIAI PAGERBĖ GENEROLĄ PLECHAVIČIŲ

Legionierių pagerbto gen. P. Plechavičiaus atvaizdas iš 1927 metų, kai stovėjo Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje.

“Garso” klišė

1952 lapkričio 23 d., Lietuvos Kariuomenės šventės, vykusios Didžiajame New Yorke, metu visų legionierių vardu kpt. Petras Jurgėla, Amerikos Lietuvių Legiono vadas, gen. Plechavičiui įteikė žymenį ir pasakė tokio turinio kalbą:

Mes, lietuviai, mylime ir gerbiame ne tik mirusius ar garbingai žuvusius, bet ir gyvuosius tautos didvyrius, o ypač karžygius. Vienas iš šviesiausių karžygių yra generolas Povilas Plechavičius — nepaprasta karinė asmenybė.

Per I Didįjį karą, vedant raitininkų eskardoną atakon, turkų kulkosvydžio 27 kulkos jį pervėrė. Tris dienas be sąmonės gulėjo. Net gydytojai stebėjosi, kad šis žemaitis gyvas išliko. Taip nukentėję kariai pasilieka karo invalidais, bet ne Plechavičius.

1918 m. gruodžio mėn. Lietuvos vyriausybė paveda jam organizuoti Sedos srities apsaugą. Bematant jis iš savanorių įsteigia pėstininkų kuopą, partizanų būrius ir raitelių šimtinę. Su šia žemaičių pajėga jis kaip vėsulas triuškina ir nubloškia raudonuosius pulkus. Bolševikai buvo paskyrę 150.000 rublių už gyvą ar negyvą Plechavičiaus galvą. Tačiau tarp Žemaičių išdavikų neatsirado.

Vėliau jau pėstininkų baltaliono vadas kpt. Plechavičius dalyvauja ir kituose frontuose, kariaujant su bermotininkais ir lenkais. Visur jis pasižymi narsumu ir šauniu vadovavimu. Už tai apdovanojamas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Jis moka savo kareivius ir karininkus taip išauklėti, kad, rodos, nė vienas jų neteko šaukti teisman. Plk. Plechavičius išlavina visą kavalerijos diviziją, kuri savo drausme, moderniu parengimu ir šaunumu pagarsėja po visą Europą. Su tokia Lietuvos kavalerija bijojo susiremti lenkai ir rusai. Kaip kariuomenės štabo viršininkas, gen. Plechavičius savo dvasios perteikia visai kariuomenei, kurią žymiai sustiprina.

Skaityti daugiau: LEGIONIERIAI PAGERBĖ GENEROLĄ PLECHAVIČIŲ

PREZIDENTAS EISENHOWERIS VYKDO PAŽADUS

BRONIUS AUŠROTAS

Beveik prieš dešimtį metų, 1943 m. rudenį, kai raudonoji grėsmė žiauriu nuogumu ėmė grūmoti mūsų Tėvynei, viena proga man teko kalbėtis su prof. Ignu Končiumi, tada buvusiu Lietuvių Raudonojo Kryžiaus p-ku. Besikalbant apie to meto aktualius reikalus, profesorius pareiškė:

— Šimtmečių bėgyje, pradedant Poltava, kai rusai 18-j o amžiaus pradžioje sumušė švedus, kai 19-jo amž. pradžioje rusai sumušė prancūzų jungtines armijas, su nenugalimuoju Napoleonu priekyje, ir štai dabar mes matome tą patį vaizdą: 20-jo a. viduryje vokiečius baigia nugalėti bolševizmo sužaloti rusai. Manau, kad Rusiją galima paklupdyti puolant iš Tol. Rytų, panašiai, kaip 1905 metais, kai japonai sudaužė carų armijas.

Paskutinio dešimtmečio likimo banga mus nusviedė toli nuo Lietuvos sienų. Mes stebėjome pasaulio įvykius ir nesupratome daugelio klaidų, kaip Teherano, Jaltos, Postdamo ir kitų bolševikams palankių konferencijų, kurios lydėjo šio krašto demokratinių politikų siekiamus tikslus.

Neapsiriksime tvirtindami, kad 1952. XI. 4. vėlų vakarą ne vienas susirūpinęs sekė radijo ir televizijos pranešimus, vaizdavusius gęn. Eisenhowerio ir Stevensono rungtynių eigą. Ir IKE laimėjimas, lyg būtų buvęs daugelio tūkstančių pavergtųjų laimėjimas, nes jie visi tikėjo, kad gen. Eisenhoweris vykdys savo rinkimų eigoje duotuosius pažadus. O jie skambėjo: kuo greičiausia išlaisvinti mūsų pavergtus brolius ir seseris ir bolševikų okupuotas jų tėvynes. Mums buvo aišku, kad nuo to kelio, kurį pasirinks šio krašto dabartinė JAV vyriausybė, priklausys šio šimtmečio vienoks ar kitoks užbaigimas.

Vos prezidentas perėmė šios galingiausios pasaulio valstybės vairą į savo rankas, kai krito 3 svarbūs sprendimai, kurių tolimesnis atidėliojimas buvo negalimas, tai: a) pietinės Korėjos armijos sustiprinimas ir išplėtimas, b) įspėjimas europiečiams, kad metas baigti plepėti ir laikas pradėti konstruktyvų darbą ir č) Čiango žymesnis rėmimas ir 7-jo Laivyno atšaukimas iš Formozos vandenų.

Skaityti daugiau: PREZIDENTAS EISENHOWERIS VYKDO PAŽADUS

REIKIA MOKĖTI GINTI SAVO TEISES

Lietuvių tauta yra skriaudžiamųjų tautų tarpe. Tad ir mes, lietuviai, negalime džiaugtis, kai kitos tautos yra skriaudžiamos.

Štai paskutinio meto stambiausioji Stalino sensacija—kariami ir atiduodami į teismą ir žydų kilmės didesni ir mažesni pareigūnai. Žydų darbuotojų ir laikraštininkų paskatinta antikomunistinė spauda visame pasaulyje pradėjo plačiai rašyti apie antisemitizmą, kurs dabar išbujojęs Sovietų Sąjungoje ir jos įtakoje esančiuose kraštuose. Kilo tam tikru metu toks dėl paskutinių Maskvos išsišokimų aliarmas, jog atrodė, kad jau visos kitos problemos tik menko dėmesio vertos.

Kai Prahoje buvo pakartas ypatingu Maskvos palankumu anksčiau besinaudojęs Slanskis, iš šalies žiūrėdami galėjom manyti, jog čia dar menki įrodymai, kad Maskva pasuko antisemitiniu keliu. Nes gi yra žinoma, kiek daug komunistai sunaikino įvairių tautų asmenų, kurie jau buvo komunistinės valdžios viršūnėse, paskui krito ir buvo likviduoti.

Devynių suimtų Maskvos gydytojų tarpe yra ir šeši žydai gydytojai. Tie jiems mesti kaltinimai negyvenančiam Sovietų Sąjungoje atrodo absurdiški. Kas pažįsta Stalino metodus ir žino dėl ko nukenčia ten ne keli, bet šimtai ir tūkstančiai žmonių, tam šie kaltinimai nesukelia didelio nusistebėjimo. Dar atrodė, kad apie sovietiškąjį antisemitizmą anksti kalbėti. Deja, už vadinamos geležinės uždangos buvo pradėta persekioti žydų labdaringa draugija, kurios centras kaip tik yra Amerikoje. Spaudoje tuo pat metu pasirodė žinių, kad žydų bendruomenės organizacijos irgi likviduojamos. Mes gerai žinome, kad jokia kita tauta savo tautinių bendruomenių sovietuose neturėjo ir svajoti net apie tai negalėdavo. Tad minėtų bendruomenių panaikinimas galėjo atrodyti tik buvusių privilegijų likvidavimu. Jeigu mes atsiminsime, kad kiekvienas filatelistas, kuris nors mažiausius ryšius turėjo su užsieniu, jau buvo kaip šnipas sodinamas į kalėjimą, tai ir likvidavimas žydiškos labdaringos organizacijos, kurios centras yra “karo kurstytojų” krašte — Amerikoje, dar neatrodė nukreiptas tik prieš vieną žydų tautą. Tai komunistinės sistemos išsilaikymo metodai.

Betgi... juk atsimenam, jog anksčiau sovietuose “antisemitizmas buvo įstatymu baudžiamas” ir kad apie tai visuos politiniuos ir propagandiniuos leidiniuose nuolat buvo rašoma aiškiu tikslu, kad gyventojų masės tai žinotų ir nė nemėgintų kokius nors išsišokimus prieš žydus, net prieš atskirus asmenis padaryti. Sovietų žmonės gerai suprato, kaip pavojinga sueiti į konfliktą su žydų kilmės asmeniu, nes pastarasis visados galėdavo priešininką apkaltinti antisemitizmu. O tada jau kalėjimas ar ištrėmimas į Sibirą buvo neišvengiamas.

Skaityti daugiau: REIKIA MOKĖTI GINTI SAVO TEISES

KARIŲ GYVENIMAS

REMIA "KARĮ", KOVOJA IR PROFESORIAUJA

Motto: Tik pakilkim, tik visi,
Kad Tėvynė būt šviesi!

Rašo BAL. BRAZDŽIONIS,


EDVINAS ŠLAKAITIS, JAV kariuomenės karys

Spauda yra galingas ginklas moralinėje kovoje. Ji daug padeda sunkiausiuose žmogaus gyvenimo momentuose susikaupti ir perkelti visas kančias. Ji žmogų gaivina ir teikia daug dvasinės stiprybės. Tai ypač jaučia lietuviai, esantieji svetimoje žemėje kariuomenės eilėse. Jau ne vienas lietuvis karys savos spaudos maldaute maldauja, kad jį lankytų netik jo namuose, bet ir baisiame karo fronte, kur mirtis siautėja, kur patrankos gaudžia ir bombos krenta.

Kai pasikalbi su lietuviais kariais JAV uniformuose, juose matai daug kariškos drąsos ir orientacijos, jų noras visuomet būti garbingais kariais, visad prisiminti Lietuvą ir jos ilgesyje kovoti dėl jos išlaisviinmo. Štai vos praeitą vasarą išvykęs į JAV kariuomenę Edvinas Šlakaitis labai išsiilgęs “Kario” netik jį užsiprenumeravo, bet ir 10 dol. aukos paskyrė. Kiekvienas žinome, kad kariai pinigų nedaug tegauna, bet lietuvis negali gyventi be spaudos.

Karys Šlakaitis atvyko į Ameriką 1949 m. Schwabish Gemunde baigė Aukšt. Technikos mokyklą, o Lietuvoje augęs ir laknęs gimnaziją Tauragėje. Atvykęs į Chicagą, su entuziazmu dalyvavo Dainavos Ansambly bei sporte reiškėsi. Išvykdamas kariuomenėn sakėsi draugams, nors kariu būti yra garbė, bet entuziastingo jausmo nesą. Gi dabar joje jau yra baigęs karinį apmokymą ir amerikiečių karišku gyvenimu sužavėtas. Jis dalyvauja ir karių chore. Tarnauja vienam aviacijos dalinyje Kalifornijoje.

Skaityti daugiau: KARIŲ GYVENIMAS

KARINĖS IR KITOKIOS ŽINIOS

AUGŠTŲJŲ GYNYBOS VALDININKŲ PRIESAIKA BALTUOSIUOSE RŪMUOSE

Baltuosiuose Rūmuose atliko priesaiką ir prisistatė prezidentui Eisenhower’iui sekantieji JAV gynybos viršininkai. Robert T. B. Stevens — sausumos armijos sekretorius, Robert Anderson — laivyno sekretorius, Herold E. Talbot — oro pajėgų sekretorius, Charles E. Wilson — gynybos sekretorius, gen. Omar Bradley — vyriausio štaboviršininkas, gen. J. L. Collins — sausumos armijos šefas, adm. William Fechter — laivyno operacijų vadas, gen. H. Vanderberg — oro pajėgų viršininkas ir Roger M. Kyes — ryšininkas.

PASLAPTIS

Galbūt kurią dieną vėliau galės plačiau papasakoti apie NAVY mokslininką, kuris buvo susirišęs su Kanados sovietų šnipų žiedu. Nors jis ir buvo jautriame Navy poste, tačiau jis niekada nepateko į Kanados šnipų tardytojų pranešimus ir jo neklausinėjo Kongreso specialus komitetas. Vašingtono stebėtojai tiki, kad ši paslaptinga asmenybė padėjusi išaiškinti JAV atominius šnipus.

NARDLAIVIŲ NAUJIENOS

Dabar gali būti paskelbti skirtumai tarp dviejų Amerikoje jau statomų atominių nardlaivių: pirmasis, taip plačiai išgarsintas NAUTILUS, naudos sudėtingą augšto vandens spaudimo sistemą, kad perduotų karštį iš atominių reaktorių į nardlaivių katilą. Tuo tarpu antrasis, kurio vardas būsiąs “Jūros Vilkas”, karštį perduos pasinaudodamas sodium skysčiu.

ŠIS TAS NAUJO?

Visiška paslaptis supa NAVY nusistatymą perduoti užsakymą Fairchild Engine & Airplane aviacijos bendrovei, kad ši parengtų projektą ir pastatytų naują 25 tonų nykštuką nardlaivį “X-1”. Galimas dalykas, kad tai yra robotas, galįs nardyti po vandeniu ir skraidyti ore, o gal jis net gali važiuoti ir žeme. Tai yra ginklas, kuris padidins Amerikos vairuojamų svietinių arsenalą.

NESKRIS PAVIENIAI

Karo Aviacija atsisakiusi minties, kad karui prasidėjus paslapčiomis atskirais bombonešiais bus puolama Rusija. Mat, sovietinė radaro sistema ir žemės sekėjų tinklas esąs labai efektyvus. Vieton šito, JAV puls Rusiją telktinių bombonešių junginiais, kurių vos keli neš atomines bombas. Kiti lėktuvai saugos atominių bombų nešėjus.

Skaityti daugiau: KARINĖS IR KITOKIOS ŽINIOS

Kitos žinios

Jauniausia lietuvių kolonija “Kengūrų žemėje jau nuo 1948 metų turi savo laikraštį

“AUSTRALIJOS LIETUVĮ’’

kuriame plačiai informuojama apie šios kolonijos lietuvių gyvenimą. Kaina 5 dol. metams — galima siųsti g. pinigais laiškuose.

“Australijos Lietuvio” leidykla leidžia ir priima spausdinti knygas. Mūsų išleistos knygos be varžymų pasiekia visų pontinentų lietuvius ir yra pigios — prieinamos kiekvienam tautiečiui.

Adresas: Australijos Lietuvis, 35 Cator St., Hindmarsh, S. A. (Australia) .

NAUJA L. ŽURNALISTU SĄJUNGOS VALDYBA

š. m. vasario 9 d. Rinkimų Komisija išryškino Lietuvių Žurnalistų Sąjungos vykdomuosius organus. Išrinktieji į naująją L. Ž. S-gos valdybą vasario 14 dieną padarė posėdį ir pareigomis pasiskirstė taip: V. Rastenis — pirmininkas, D. Penikas — vicepirmininkas, S. Narkeliūnaitė—sekretorius, A. šalčius — iždininkas ir A. Merkelis — valdybos narys. Valdyba išrinkta iš žurnalistų, gyvenančių New Yorke ir artimose jo apylinkėse.

Į revizijos komisiją išrinkti šie čikagiečiai: J. Prunskis, K. Sruoga ir G. Galva, o į garbės teismą Los Angeles gyventojai: prof. M. Biržiška, J. Vitėnas, V. Trumpa.

NAUJAS LIETUVIŲ DIENŲ NUMERIS

“Lietuvių Dienų” vasario numeris puošnus nuotraukomis ir įdomus straipsnis. Telpa apie 40 įdomių ir aktualių nuotraukų iš viso pasaulio lietuvių gyvenimo. Rašo: prof. M. Biržiška; įdomų pasikalbėjimą duoda Lietuvos vadavimo ir lietuvybės išlaikymo klausimais VLIK VT pirm. K. Žalkauskas; adv. Charles P. Kai, J. Cicėnas, K. Grigaitytė - Graudušienė, K. Bradūnas ir kt. Įdomus ir angliškasis skyrius. Vienas numeris siunčiamas susipažinimui nemokamai, prisiuntus savo adresą. Rašyti: “Lietuvių Dienos”, 9204 S. Broadway, Los Angeles 3, Calif. Metinė prenumera $4.00.

Skaityti daugiau: Kitos žinios

NAUJOS KNYGOS

MUMS BRANGŪS ATSIMINIMAI

Štai jau suėjo 35 metai nuo to laiko, kai po Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo prasidėjo to mūsų tautai istorinio akto įprasminimas, paremtas savanorių laisvės kovomis. Jei anuomet nebūtų atsiradę pasiryžėlių aukoti savo gyvybes už tautos laisvę, tai ir nepriklausomos Lietuvos nebūtų atstatyta, nes iš visų pusių tykojo klastingi priešai, stengdamiesi užgniaužti jaunos valstybės besireiškiantį gyvastingumą. Kiek gausu būta priešų, kokias pastangas bei pasišventimą turėjo parodyti Lietuvos laisvės gynėjai, vaizdžiai aprašo pulk. J. Petruitis savo atsiminimuose, kurių I-jį tomą pavadinimu LAISVĘ GINANT neseniai išleido “Vaga”. Kadangi J. Petruitis tose laisvės kovose asmeniškai dalyvavo ir daugeliui reikšmingų bei lemiančių žygių kaip karininkas vadovavo, tad ir tie aprašytieji atsiminimai yra tokie ryškūs, tikri ir skaitytoją patraukianti, šios knygos įvade dr. L. Bistras apie J. Petruičio atsiminimus iš kovų su bolševikais ir bermontininkais taip pasisako:

“Atsiminimai itin brangūs; juos rašo ne iš kalbų apie aprašomus įvykius girdėjęs žmogus, bet pats visų čia aprašomųjų kovų dalyvis... Pats visą laiką dalyvavęs pirmose kovotojų eilėse, jis turėjo progos be jokių tarpininkų matyti, kaip mūsų jaunoji kariuomenė buvo formuojama, pats kūrybiškai tame darbe dalyvauti, matyti jaunosios kariuomenės pirmuosius žygius, jos pasisekimus ir nepasisekimus. Dėl to šitos aplinkybės įgalina atsiminimų autorių, atpasakojant išgyventuosius įvykius, juos pavaizduoti bemaž su fotografišku tikslumu”.

J. Petruičio atsiminimai skaitytoją taip pavergia, jog jis mielai juos pakartotinai skaito. Tų atsiminimų VAGOS išleistąją II-ją laidą pravartu kiekvienam įsigyti. Štai ta knyga:

Pulk. J. Petruitis, LAISVĘ GINANT, Mūsų žygiai. Atsiminimai iš kovų su bolševikais ir bermontininkais. Antra laida. Išleido leidykla “Vaga” Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1952 m. Viršelis dail. P. Osmolskio. 200 psl., kaina 2 dol. Įsigyti galima rašant šiuo adresu: VAGA, 210 Humboldt St., Brooklyn 6, N. Y.

Skaityti daugiau: NAUJOS KNYGOS

Margieji laiškeliai kariui

Mielas KARY,

Siunčiu Tau 5 dol., iš kurių 4 dol. už 1953 metų prenumeratą, o 1 dol. teikis priimti kaipo paramą Tau.

Lankyk mane ir toliau, laukiu kas menesį su nekantrumu.

Apgailestauju, kad į Tavo paskelbtą prenumeratos vajų negalėjau laiku atsiliepti, nes 8 ir 9 nr. nr., kur tas skelbimas tilpo, gavau tik prieš kelias dienas.

Su geriausiais linkėjimais,

Tavo F. E. Rotcas

Australija, 1953. II. 11.

*   *   *

Mielas KARY,

Vasario 16-sios proga siunčiu Tau širdingiausius linkėjimus ir prašau lankyti mane per šiuos metus.

Siunčiu 4 dol. prenumeratai ir 6 dol. paramos.

Su pagarba

Vl. Jakimavičius

Brockton, Mass., 1953. II. 15.

Skaityti daugiau: Margieji laiškeliai kariui