Karys 1961m. 7-8

Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Administratorius — Leonas Bileris
Leidžia — L.V.S. Ramovė New Yorko Skyrius

Skaityti daugiau: Karys 1961m. 7-8 Turinys, metrika

PARTIZANŲ DVASIOS AIDAI

PRANYS ALŠĖNAS

Kas yra partizanai? Tai mūsų, Lietuvos karių, tikri kraujo broliai. Jie, kaip ir anų laikų kariai — kūrėjai - savanoriai, krauju rašo šiurpų istorijos tarpsnį, jie dėjo (ir sudėjo!) savo gyvybes ant Tėvynės laisvės aukuro. Tik, deja, dėl priešo didelio brutalumo, neišpasakytai didelio viršijimo skaičiumi ir ginklavimosi technika — jie sudėjo aukų už Tėvynės laisvę perdaug, nes žuvo beveik visi, kiek tik jų buvo, kovos lauke (geriau pasakius, miškuose).

Jų mirtis, savaime aišku, — nenueis niekais. Likiminė lemtis atmokės Tėvynei už jų aukas. Tas laikotarpis, miško brolių ir Tėvynės laisvės kovotojų laikotarpis — bus įrašytas į mūsų istorijos lapus aukso raidėmis. Jų pralietas kraujas ir kapais nusėta Lietuvos žemė — išdaigins, išaugins ir subrandins Tėvynės laisvės vaisių.

Mūsų poetai jau kuria ir toliau kurs ryžto ir augštų įsipareigojimų epą, kuris turės paskatinančios galios Tėvynę mylėti ir už ją aukotis kartų kartoms. Jų kūryba, tikėkimės, išsivystys į suomių liaudies epo, “Kalevalos”, formą, kuri anų mūsų kaimynų dvasią uždegė iki herojinės narsos ir pasiaukojimo tėvynės laisvę ginant nuo raudonųjų pabaisų.

Štai prieš mano akis nedidutė knygelė. Joje daug širdį veriančių posmų. Ji — itin reikšminga, verčianti žmogų susimąstyti. Pavadinimas — “Rūda ir Rauda”. Tai poezija iš pavergtos Lietuvos ir Sibiro tremties, Tėvynės kūrinių serijos pirmasis leidinys, 1961 m., 38 pusl, leidykla Už žmogaus laisvę. Neparašyta nei kur ta leidykla veikia, nei kas jos vadovas ar vadovai, bet tas ir nelabai svarbu. Svarbu, kas knygelėje rašoma.

Skaityti daugiau: PARTIZANŲ DVASIOS AIDAI

LIETUVA BUVO MINTYSE

(IŠ SAVANORIO ATSIMINIMŲ)

J. VĖGĖLIS

1904 metais, Ežerėnuose, susipažinau su daktaru Bukontu. O vėlesniais laikais, 1909- 1911 metais, teko su juo važinėti rytų Lietuvos plotuose, kur su juo besirausiant įvairių įstaigų archyvuose ir nagrinėjant to krašto vietovardžių ir gyventojų pavardžių lietuviškumą, teko įsitikinti, kad Bukontas buvo labai kietas lietuvis ir didelis Lietuvos valstybininkas.

Taip bevažinėjant pro daugelį didelių Lietuvos dvarų, kuriuos buvo užvaldę rusai arba lenkai dvarponiai, o jiems visus žemės ūkio darbus atlikdavo kumečiai — lietuviai, daktaras kalbėjo, kad “reikia tikros ir teisingos savos, lietuviškos valdžios, kuri visus tuos plotus, dvarus ir falvarkus išdalintų tiems lietuviams, kurie tą iš amžių lietuvių tautos žemę dirba. Turėsime Lietuvą išlaisvinti ir tas žemes perimti į tautos rankas”.

RYGOS FRONTE

Pirmojo pasaulinio karo metu, netikėtai vėl pasimačiau su dr. Bukontu, jau ties Ryga. Keista, kad net po 44 metų prisieina apie tai prisiminti. O buvo taip: 1916 m. pabaigoje, rusų — vokiečių fronte, ties Ryga, į Olainės sektorių, lankydama karo lauko ligonines, atvyko, karo metu Rusijos Raudonajame Kryžiuje dirbusi, caro duktė Tatjana Nikolajevna Romanova. Buvau fronte sužeistas ir mane tvarstė ligoninės patalpoje. Caraitė praėjo sužeistus ir vieną kitą prakalbino. Mane užklausė: ar seniai esu fronte? Kokia pavardė? O atsakymus išgirdusi, dar paklausė kokios tautybės esu. Kai pasisakiau, ji pridėjo: “O, lietuvius aš žinau. Mūsų Namikas — lietuvis (caro raitosios apsaugos viršininkas). Lietuvą aš žinau. Buvau Vilniuje. Žinau apie Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vytautą, kuris anuomet sumušė vokiečius. Kovokite! Ir dabar juos nugalėsime. Tuomet bus visiems laisvas ir geras gyvenimas”. “Tegul bus palaiminta šalis, kur viešpataus teisingumas ir laisvė tautoms” — atsakiau vietoje rusų karių įprasto “rady staratsa”. “Jūs drąsus ir atviras. Bet aš tokius vyrus ir bendrai lietuvius gerbiu”, pridėjo Tatjana, nueidama prie kitų sužeistųjų. Aš gi, visu tuo, kas čia įvyko, buvau nepaprastai sujaudintas. O tas įvykis ir Tatjanos žodžiai pasiliko visam laikui mano atminty. Tuo tarpu iš būrio caraitę lydinčių karininkų ir daktarų atsiliko vienas daktaras ir priėjęs prie manęs tarė lietuviškai: “Sveikas, lietuvi! teisingai pasakei. Tikėkime, kad po karo gyvensim laisvoje Lietuvoje”. Atpažinau dr. Bukontą. Jis tuomet tarnavo Latvių 5-me pulke ir čia buvo prie savo pulko sužeistųjų. Sutarėm pasimatyti.

Skaityti daugiau: LIETUVA BUVO MINTYSE

DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

O. URBONAS

(Pradžia gegužės KARIO Nr.)

Jei Oginskis ir jo šalininkai per 1702 metų paskutinius 3 mėnesius turėjo pilną iniciatyvą savo rankose, tai 1703 metai buvo visiškai kitokį. Daug priežasčių tą pasikeitimą iššaukė 1702 metai ginčo tarp Augusto II ir Karolio XII neišsprendė. Ir viena ir kita pusė ruošėsi tolesniems veiksmams ir dėjo visas pastangas sustiprinti savo kariuomenę. Lietuva kaip tik buvo vienas toks šaltinis iš kurio Augustas II galėjo semtis savo kariuomenei sustiprinimų. Numatyta didelė operacija ties Tornu, turėjusi išspręsti viešpatavimą vakarų Prūsuose ir Didžioje Lenkijoje, pareikalavo į tą teatrą visų jėgų, kurias tik Augustas II galėjo ten sutelkti iš Lenkijos ir iš Lietuvos. Jau 1702 m. pabaigoje Augustas II pareikalavo iš Oginskio perduoti jam viską, ką pastarasis Lietuvoje surinktų. Augusto II planas buvo sukoncentruoti tiesTornu galingą kariuomenę, Torną užimti stipria įgula, leisti švedams nualinti jėgas Torno tvirtovės puolimais — ir tokiu būdu susilpnintą švedų kariuomenę sumušti. Veiksmams Lietuvoje Augustas II neteikė didelės reikšmės, nes, jo nuomone, neskaitlinga švedų kariuomenė Kurše ir Lietuvoje, sumušus jų pagrindines jėgaš, pakreipti tolesnę karo eigą savo naudai vis vien negalės. Tuo būdu Lietuvoje liko tik dalis Oginskio “partijų” kuriom vadovavo “regementarius” Vasinskas.

Jau savo laiku Oginskio, kuris, vis dėl to, Lietuvoje naudojose gan dideliu autoritetu, pastangos apjungti tas partijas ir jas sudrausminti, turėjo tik labai mažą pasisekimą. Tuo labiau tas nesisekė Vasinskui, kuris turėjo skaitytis su tam tikra atskirų “partijų” vadų sauvale. Aišku, tokia padėtis nieko gero nežadėjo.

Kita priežastis, kodėl švedai metų pradžioje suaktyvino savo veiksmus, buvo jau anksčiau švedų turėtos žinios, kad rusų kariuomenė apie Naujus Metus rengia invaziją Lietuvon. Toks rusų kariuomenės Lietuvoje pasirodymas, suprantama, žymiai apsunkintų švedams Kuršo gynimą. Stebėti šitą sritį iš arti jiems pasidarė būtina, be to ir “baudos ekspedicijas” prieš Oginskio šalininkus jie laikė reikalingas sustiprinti, kad prademonstruotų jiems savo galybę ir priverstų juos nuo Oginskio atsimesti. Be to, atrodo, iš 1702 m. įvykių Kuršo švedų gubernatorius įsitikino, kad Kuršą apginti lengviau ofenzyviniais veiksmais negu pasyviu gynimu.

Prie visų šitų priežasčių prisidėjo dar viena: ilgesnį laiką bestovėdami Kurše, švedai suvartojo visą ten buvusią maisto ir pašaro atsargą. Lietuvą “partijų” nuolatiniai įsiveržimai, švedų sudarytų sandėlių naikinimas ir blogas 1702 m. derlius vertė juos j ieškoti maisto ir pašaro už Kuršo ribų. Anų laikų taisyklė, kad “karas maitina karą” ir švedams nebuvo svetima.

Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

PAKALNĖ

V. KAREIVA

(Pabaiga)

Pasibaigė ruduo, praėjo ir Kalėdos ir sniego pusnys užklojo žadėtų vestuvių šventę, o Kazio vis nėra . . . Tėvai dar labiau suseno, dar labiau prie žemės linko nuo smūgio, ištikusio jų vienturtį sūnų ir namus.

Onutė pasiliko ir kitiems metams tenai. Senieji pamėgo ją, pamilo, nes jos buvimas priminė ir jų sūnų su jo drąsa ir viltimis.

— Kur tu eisi, dukrele, — sakė jai senoji.

— Būkime visi drauge ir laukime Kazelio.

— Kas gali žinoti, gal ir mane išvež, — kalbėjo senasis, — tiek daug žmonių jau suėmė.

— Tavęs jie neims, — pridėjo dar senoji, — tu skaitaisi samdyta, liaudies duktė.

— Jei mane išveš, — tęsė senasis, — būkite judvi drauge, dalykitės, kas iš ūkio bus likę. Jei Kazys atsiras, tuokitės ir gyvenkite. Žemės, kiek jos liks, nepaleisk iš rankų, bus taip geriau.

— Atsiras, aš tikiu, kad atsiras, — pasakė Onutė ir apsiverkė.

Paskiau kas antrą savaitę senasis kinkydavo arklį į šlajukus, motina rišdavo valgio ryšulėlį, abudu prašydavo:

— Važiuok, dukrele, į Telšius. Gal prie Kazelio prieisi, gal žodį išgirsi, kaip jam einasi, gal nors ryšulėlį įduosi.

Prašyti jos ir nereikėjo. Ji pati veržėsi tenai, kaip srauni upelė per akmenis į ramios tėkmės srovę, kur pašaliais ilgesingai švendreliai šlama. Tokia buvo ir jos buitis.

Kalėjimo viršininkas vis pasitikdavo ją žodžiais:

— Tu vėl čia? Pas Kazį, žinau. Tai ką šiandien pasakysi?

— Aš norėčiau jį pamatyti.

— Tardomas. Ligi teismo negalima.

— Kada bus teismas?

— Pranešime.

— Ar didelė bausmė gresia?

— Teismas nuspręs!

Viršininkas žvilgtelėjo į kitus du vyrus, sėdinčius jam iš šalių, tie šyptelėjo per pusę žandų. Vienas atsakė:

— Tu gali nesijaudinti, jo byla nėra sunki. Liečia valstybės tarnautojo užgavimą žodžiu, bet žodžio laisvę mūsų konstitucija garantuoja, kaip ir teisę į darbą ir į poilsį.

— Kalėjime, — skubiai antrasis pridėjo.

Viri trys klaikiai nusikvatojo.

Skaityti daugiau: PAKALNĖ

PIRMASIS LIET. KARIUOMENES ŠTABO VIRŠININKAS

J. NAMIKAS

1961 m. balandžio mėn. 19 d. dienraštyje perskaičiau trumpą straipsnelį apie gen. Jurgio Kubiliaus mirtį.

Generolą J. Kubilių turėjau garbės pažinti jau 1918 m. pradžioje. 1917 m. Kalėdoms buvau parvykęs iš austrų fronto pas tėvus prie Smolensko. Buvau gavęs 3 mėnesius atostogų sveikatai pataisyti. Bebūdamas pas tėvus, sužinojau, kad Smolenske stovi Lietuvių karių Batalionas. Įdomu buvo pamatyti kaip atrodo lietuviai kariai savam—lietuviškam batalione. Nuvykau Smolenskan ir nuėjau į Lietuvių Karių Bataliono patalpas pasižiūrėti. Man besižvalgant, atsirado prie manęs karininkas ir paklausė ko jieškau ir kas esu. Pasakęs kas esu ir kuriuo tikslu batalione atsiradau, pareiškiau norą matyti bataliono vadą. Jis mane tuojaus ir nuvedė pas plk. J. Kubilių. Įėjęs į bataliono vado kabinetą, prisistačiau ir pasakiau mano atvykimo tikslą. Likę dviese jo kabinete labai maloniai pasikalbėjome apie tuometinę padėtį, karių nuotaikas bei jų elgesį ir atsisveikinome. Mūsų pasikalbėjimas vyko ne kaip leitenanto su pulkininku, bet kaip lietuvio su lietuviu.

1919 m. gegužės mėn. generolas Žukauskas mane paskyrė Ukmergės batalionan. Bebūnant general. štabe, susitikau ir plk. Kubilių. Jis man pasisakė, kad esąs Ukmergės bataliono vadas, ir žinojo, kad esu paskirtas Ukmergės batalionan, ir čia pat įsakė man rytojaus dieną nuvykti Kauno Karo Komendantūron gauti 8 pabalnotus arklius ir 7 kareivius ir tą pačią dieną išvykti Ukmergėn. Ukmergėje batalionui pasitalpinti esančios numatytos siaurojo geležinkelio patalpos, kuriąs man reikėsią užimti ir pasitalpinti. Jis pats su ūkio vedėju atvyksiąs po poros dienų.

Skaityti daugiau: PIRMASIS LIET. KARIUOMENES ŠTABO VIRŠININKAS

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Vincas Valatka, gyv. Worcester, Mass , karo veteranas, netekęs vienos rankos, už savo išradimus iš amerikiečių bendroves (Abrasive Products Co.) Naujoje Anglijoje gavo premijos virš 4,000 dol. Išradėjas yra vedęs ir augina šeimą.

Marijona Dzimidas, 7151 So. Troy St., išvyko į American Legion Gold Star motinų konvenciją, kuri šiemet bus Honolulu, Hawaii. Prie šios organizacijos priklauso tik tos motinos, kurių sūnūs žuvo kare ir priklausė JAV armijai. Jos vyras Pranas Dzimidas mirė prieš metus.

Majoras Albertas S. Rakas, išbuvęs metus laiko pietinėje Korėjoje, grįžta namo į Chicagą.

Buvęs “Gintaro” korporacijos pirmininkas Eugenijus Šimaitis įstojo į kariuomenę ir gavo leitenanto laipsnį. Jis yra baigęs Illinois Institute of Technology.

Kazys Oksas, gyvenąs Markham, Ill. su savo šeima, gavo majoro laipsnį rezervų daliniuose. Jis taipgi yra instruktorius YMCA mokykloje.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

SOV. SĄJUNGOS "NERVINTOJŲ" PADALINIAI IR JŲ KOVOS BŪDAI

K. M. JUOZAS ŠARŪNAS

Ne visi žino, kokius metodus vartoja Kremlius, kad užvaldžius pasaulį. Maskvos agentas finansuoja demonstrantus ir keliančius neapykantą prieš amerikiečius Pietų Amerikos valstybėse ir kitur. Už geležinės ar bambukinės uždangos Afrikoje studentams atidavinėja Kremliaus parėdymus Čekoslovakijos arba raud. Kinijos “technikai”.

Į Valstybės Departamentą, reikia manyti, kiekvieną dieną ateina panašūs raportai. Tačiau ne vien tik idėjiniai komunistų agentai dirba komunizmo pergalei. Didelės disciplinuotos armijos, taip vadinami “ner-vintojų padaliniai” yra užėmę pozicijas visame pasaulyje. Šis karas vyksta be kulkų ir be bombų. Tai Vakarų valstybių vyriausybių kaltė, jei nesupranta (kaip savo laiku nesuprato Hitlerio, kuris savo “Mein Kampf” viešai surašė savo tikslus ir juos vykdė) Kremliaus tikslų, kurių komunistai nelaiko paslaptyje. 1955 m. spalių mėn. Prancūzijos komunistų delegatų grupei lankantis Maskvoje Chruščiovas pasakė; “Kapitalizmas yra pasmerktas sunaikinimui, nors prieš jį iš viso neprisieitų ir kariauti”. Tuo jis patvirtino, kad III Pasaulinis karas jau seniai prasidėjo ir kad agresorė — Sovietų Sąjunga tą karą tęs.

Vakarai nuolat ignoruoja tą grasią reikšmę, o Kremlius, negaišdamas laiko, nenuilstamai ruošia politinių, psichologinių, ekonominių ir... revoliucinių ginklų žinovus.

Prieš 60 metų neatsitiktinai komunizmo tėvas Leninas savo išpažinėjams įsteigė mokyklas ir reikalavo ne tik pašvęsti vakarinių valandų tam tikslui, bet paaukoti visą jų gyvenimą komunizmui. Rašytojo Maksimo Gorkio, (kurio raštų vertimais mirga mūsų “Naujienos”, Red.), padedamas, jis Bolonijoje ir Capri įsteigė dvi mokyklas, o trečią Longjumeau (netoli Paryžiaus), kuriose vėliau rinkosi 1917 metų revoliucionieriai.

Skaityti daugiau: SOV. SĄJUNGOS "NERVINTOJŲ" PADALINIAI IR JŲ KOVOS BŪDAI

LIETUVOS KARO MUZĖJUI 40 METŲ

POV. DIRKIS

Senoje medinėje rusų-stačiatikių bažnytėlėje, prie kurios prisiglaudęs stovėjo savotiškas gana augštas mūro bokštas su dideliu laikrodžiu, 1921 m. sausio mėn. 22 dieną pradėjo veikti ten įruoštas Karo muzėjus. Tų pačių metų vasario 16 dieną Karo muzėjus buvo iškilmingai pašventintas ir atidarytas dalyvaujant Lietuvos vyriausybės nariams, Lietuvos kariuomenės viršininkams, karo dalių atstovams, priešakyje su vyriausiuoju ruošėju, jau dabar mirusiu, Lietuvos Karo Sanitarijos viršininku, gydytoju generolu Nagevičium.

Vytauto Didžiojo jubilėjiniams 1930 metams paminėti buvo pastatyti dideli ir gražūs rūmai, ir šio didžiojo Lietuvos valdovo garbei pats muzėjus buvo pavadintas Vytauto Didžiojo vardu.

Karo muzėjaus reikšmė ir vertė padidėjo kai prie naujų rūmų buvo pastatytas kuklus paminklas iš paprastų Lietuvos laukų akmenų, surinktų iš tų vietų, kuriose lietuvis karys kovėsi su priešu besibraunančiu į kraštą.

Šis paminklas tapo dar brangesnis ir reikšmingesnis kai apie jį buvo pastatyti kryžiai ir kryželiai, ir kai 1934 m. lapkričio 23 d., per Lietuvos kariuomenės šventę, paminklo papėdėje tapo palaidoti Lietuvos Nežinomojo Kario palaikai. Pašventinimo ir laidojimo apeigas atliko arkivyskupas Karevičius dalyvaujant prezidentui Smetonai ir min. p-ko Tūbelio vadovaujomai vyriausybei.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARO MUZĖJUI 40 METŲ

DAINA APIE VILNIŲ

JONAS VĖGĖLIS

Viršila Galvonis buvo
Vyras Kupiškio šalies.
Jo sukurtos dainos sriuvo
Tarp giružių už pilies.

Kai pulkai kalnais artėjo
Ir jau miesto bokštus matė,—
Galvonis dainuot pradėjo,—
Vilniaus miestui dainą statė:

“Vilniau, mielas mūsų mieste.
Tu— didybe Lietuvos!
Tarp kalnų, prie upės, tiestas
Vidury šalies savos.

Skaityti daugiau: DAINA APIE VILNIŲ

LIETUVOS KARO MOKYKLOS XVIII LAIDOS SUVAŽIAVIMAS

P.L.P. Karo Mokyklos XVIII Laidos suvažiavimo dalyviai; iš k. į d. — I. Eilė: Arūnas, Ciemienis, Reikalas, gen. Musteikis, kpt. Šopaga, Batūra, Abromas; II. eilė: Sergautis, Ščepanavičius, Skardis, Tarasevičius, Repečka, Gužaitis, Stančikas, Simanauskas, Bakšys; III. eilė: Karbūnas, Vaitkus, Bileris, Skardis, Bankauskas, Rimkevičius, Balsas, Šlekys, Barzdukas. Trūksta — Tamošiūno.

Rugsėjo mėn. 2-3 dienomis Toronte, Kanadoje, įvyko Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklos XVIII laidos karininkų suvažiavimas 25 metų mokyklos baigimo sukakties proga. Į suvažiavimą iš Chicagos atvyko buvęs Karo Mokyklos viršininkas su ponia. Suvažiavimas pradėtas iškilmingu posėdžiu Lietuvių Namuose. Į Garbės prezidijumą ltn. Batūra pakviečia gen. Musteikį, buvusį kadro karininką kpt. Šopagą, Savanorių Sąjungos, Šaulių Sąjungos, Lietuvių Bendruomenės, abiejų parapijų ir XIX laidos atstovus. Iškilmingam posėdžiui pirmininkauja ltn. Karbūnas, sekretoriauja ltn. Barzdukas. Pirmuoju dienotvarkės punktu eina vakarinis patikrinimas. Toks pat patikrinimas, koks pirmą kartą įvyko prieš 27 metus. Vakarinį patikrinimą pravesti posėdžio pirmininkas pakviečia ltn. Reikalą, buvusį XVIII laidos kuopos viršilą. Salėje išsirikiuoja sidabru nužertomis galvomis 25 vyrai. .. Viršila šaukia pavardes, už nesančius atsiliepia ltn. Cieminis, buvęs IlI-čio būrio būrininkas. Sąraše — 130 pavardžių. Viršilai šaukiant, tiktai retkarčiais pasigirsta “aš”, šiaip jau būrininkas Cieminis tvirtu balsu atsako už nesančius jų likimą: “Žuvęs”, “ištremtas į Sibirą”, “nėra žinių” . . . Daugelio dalyvių, o taip pat išrikiuotos kuopos vyrų, akyse suspindi ašaros. Visi nejučiomis grįžta į A. Panemunės šlaitus, kur prieš daugel metų tiems vyrams žaliavo Jesios krantai, jų jaunystė ir džiugiai skambėjo daina laisvame krašte . . .

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARO MOKYKLOS XVIII LAIDOS SUVAŽIAVIMAS

TILTAGALIO KAPINĖS IR KOPLYČIA

Tiltagaliečiai priėmę krikščionybę, krikščioniškoms kapinėms pasirinko vietą greta pagoniškųjų laikų kapinių, kiek arčiau Marnakos upelio. Paskutiniais laikais Tiltagalio kapinės užėmė nemažą plotą, aptvertą akmenine tvora. Kapuose buvo pristatyta geležinių, cementinių, akmeninių ir medinių kryžių. Tiltagalio senieji gyventojai dar nebuvo pamiršę, kad jų kapinės senovėje buvo vadinamos “Alka”.

1858 metais vyskupas M. Valančius, belankydamas banyčias Kupiškio dekanate, grįždamas į Varnius apsistojo pakelėje pailsėti pas Tiltagalio kaimo ūkininką Morkūną. Seklyčios tais laikais čia dar nebuvo madoje, todėl šeimininkas priėmė vyskupą klėtyje. Kartu su vyskupu važiavo jo sekretorius kun. Praniauskas, vyras visada linksmai nusiteikęs. Jis savo anekdotais, pasakomis ir lengvomis išdaigomis palaikydavo ir vyskupo gerą nuotaiką.

Susirūpinusi šeimininkė paklausė kunigą Praniauską, kuo ji galėtų pavaišinti augštąjį svetį.

“Nagi, tarė kunigas sekretorius, pavaišink grynai lietuviškai! Gal turi kamaroje alaus ir kieto sūrio?” — “Kaip neturėsiu, turiu”, atsakė šeimininkė. “Labai gerai, kad turi — nešk ir dėk ant stalo, daugiau nieko nereikia”.

Skaityti daugiau: TILTAGALIO KAPINĖS IR KOPLYČIA

AISČIAI KARINĖS ISTORIJOS ŠVIESOJE

Z. RAULINAITIS

I. TACITAS

Kautynes pradėjo svaidytojai. Čia britai parodė daug drąsos ir įgudimo: savo didžiuliais kardais atmušdami romėnų strėles, arba sustabdydami jas savo mažais skydais. Tuo pačiu metu jų strėlės, lyg lietus, salvėmis užpildavo romėnus. Galų gale Agrikola įsakė keturioms batavų ir dviem tungrų (germanų kiltys) kohortoms pulti kardais į artimas kautynes. Taip Romos konsulas ir Britanijos valdytojas Agrikola palaužė vietinių gyventojų pasipriešinimą ir numalšino neramią Romos koloniją.

Kas gi buvo tas Agrikola ir kodėl jis turėtų rūpėti mums lietuviams? Tiesą pasakius, jis mums mažiausia rūpi, išskyrus tik tai, kad jo žygius aprašė ir jo vardą išlaikė istorijai jo žentas, kuris yra pirmasis aisčių arba baltų, taigi ir lietuvių, istorikas. Tacitas, vedęs Agrikolos dukrą, yra pirmas rašytojas, nuplėšęs paslaptingų amžių uždangą nuo mūsų krašto. Jis pirmas atidengė pasauliui aisčių žemę ir mūsų protėvius išvedė iš nežinios į istorijos šviesą.

Publius Cornelius Tacitus, arba Gaius Cornelius Tacitus, taip jo vardas skambėjo lotyniškai, gimė Romos provincijoj, Narbonos mieste apie 55 metus ir išgyveno maždaug iki 120-jų metų po Kr. gim. Jis buvo Romos kilmingojo sūnus, iškilęs net į senatorius. Kaip senatorius jis buvo paskirtas konsulu 97 m. (prie imperatoriaus Nervos) ir Azijos valdytoju 112-113 m. (prie Trajano). Plinijus Jaunesnysis yra buvęs jo artimas draugas. Jie abu buvo geri kalbėtojai ir savo meto žymūs rašytojai.

Mes, tačiau, beveik nieko nežinome apie Tacito asmenišką gyvenimą. Žinome, kad 77 metais jis vedė Cn. Juliaus Agrikolos dukrą, bet, deja, net jos vardo jis nėra niekur paminėjęs.

Tacitas yra žinomas kaip keletos istorinių veikalų autorius ir ypač mums labai įdomios knygos Germania (apie germanų kilmę, geografiją, institucijas ir kiltis), parašytos 98 metais. Tai vienas iš jo ankstesnių veikalų, kuriame, aprašydamas germanų kiltis, jis pirmas patiekia žinių ir apie aisčius, mūsų protėvius. Tarp kitko jis duoda ir pirmąsias apie juos karines žinias. Taigi jis yra pirmasis aisčių karinis istorikas. Kaip istorikas Tacitas yra patikimas, tačiau jo geografija ir dalinai karinė istorija nepasižymėjo tikslumu.¹⁰ Momsenas vadina jį pačiu nekariškiausiu istoriku.¹¹

Įsitikinęs, kad Romos imperija išsigimsta, germanų tarpe jis randa dar nesuardytą moralę, kuri kadaise vyravo ir senojoje Romoje. Germanai nevertina aukso, bet myli laisvę, jų moterys yra skaisčios, šeimos gyvenimas yra tyras ir kilnus. Tačiau, iškeldamas jų dorybes, Tacitas nepamiršta ir germanų ydų. Jie esą tingūs, mėgstą girtuokliauti ir kivirčytis ir nepaprastai pamėgę karą.

Tacito tikslus germanų aprašymas, bei jų šarvų, ginklų, rūbų pavaizdavimas yra patvirtintas archeologinių radinių.¹⁰ Tas rodo, jog jo perduotos žinios apie tų laikų Germanijos gyventojus, tuo pačiu ir apie mūsų aisčius, yra patikimos ir jomis galima remtis.

Skaityti daugiau: AISČIAI KARINĖS ISTORIJOS ŠVIESOJE

DIEVOGALOS MIŠKŲ GĖLĖ

J. A. SKIRKA

Sūduvių šalies legenda.

Per mūsų sodžiaus rytinę pusę, visaip besiraitydamas tarp kalnelių ir augštumėlių, tekėjo vikrus upelis. Tėkmės pradžia buvo toli į pietus nuo mūsų sodžiaus tarp trijų kalnelių meldais apaugusi Suvinto dvaro bala. Pačioj pradžioj o upelis tekėjo per derlingą ir gražią pievą, kuri vasarą prieš šienpiūtę visa buvo nuklota laukiniais baltais bei raudonais dobilais ir įvairiomis pievų žolėmis. Visaip išsikeroję ir išsirangę dobiliukai, pasikabinę, savo žiedais laikėsi ant, visas kitas vešliai augančias žoles praaugančių, motiejukų, smilgų, ir širdukėmis apsikabinėjusių žvirblio kanapių ir kmynų. Ramią ir saulėtą vasaros dieną įėjus į šią pievą, ji gaivino savo maloniu ir stipriu, rodos, tiesiai iš žemės gelmių besiveržiančiu dobiliukų ir čiobrelių kvepėjimu, kuris tarsi užburdavo kiekvieną čia apsilankantį. Atsisėdus ant upelio kranto ir basas kojas nuleidus į maloniai gaivinantį šaltą upelio vandenį buvo gera kvėpuoti ir gėrėtis žydinčios pievos įvairiaspalviais žiedais, besiklausant žiogelių čirpimo, bičių dūzgimo ir žiūrėti visur aplinkui daugybės plaštakių nerūpestingo gainiojimosi.

Upelis, perbėgęs per šią gražią pievą, staigiai pasisukdamas į rytus apibėgo pakeliui stovintį kalniuką, o toliau, jau platesne vaga ir visaip besikraipydamas tarp šalimais esančių kalnelių ir augštumėlių, tekėjo per keletą kaimų, iki mūsų sodžiaus šiaurinėje pusėje esančių durpyno pobūdžio didelių pelkių, kurios, aiškiai buvo matyti, senovėje sudarė nemažą ežerą. Įsiliejęs į pelkes upelis ir baigdavosi, nes pelkių šiauriniu pakraščiu iš rytų į vakarus jau tekėjo tiesiai į Šešupę kitas didesnis upelis ir visai kitu vardu.

Skaityti daugiau: DIEVOGALOS MIŠKŲ GĖLĖ

DAIL. JURGIO JUODŽIO PUSĖS ŠIMTO METŲ AMŽIAUS SUKAKTIS

VLADAS MINGĖLA

Šių metų spalio 22 d. Jurgiui Juodžiui sukako 50 metų. Šioji sukaktis nemaloni tuo, kad gerai žinome, jog labai retas mūsų sulauks antros tokios sukakties. Tačiau noriu kalbėti ne apie Jurgio Juodžio amžių, bet apie jo atliktus darbus, juo labiau, kad dail. Jurgis Juodis jau ilgą laiką yra uolus KARIO bendradarbis. Skaitytojai turėjo progos matyti daugybę jo iliustracijų bei paveikslų KARIO puslapiuose.

Dail. J. Juodis gimė tais metais, kai mirė didysis mūsų tapybos meno genijus M. K. Čiurlionis, t.y. 1911 m. (spalio 22 d.), Pakuonio valse., Kėbliškių kaime. Įdomu pastebėti, kad ir šiandien dail. Jurgis Juodis labiausiai mėgsta ir vertina M. K. Čiurlionį ir dar K. Šimonį.

Dail. Jurgis Juodis dailės meno talentą atsinešė gimdamas. Vaiku būdamas, kreida piešė tvorose ir ant sienų žmones ir arklius, o baigiant pradžios mokyklą mažasis Jurgiukas jau buvo išgarsėjęs “dailininkas”.

Baigęs eksternu Alytaus gimnaziją ir gavęs brandos atestatą, be galo energingas ir labai savimi pasitikįs jaunuolis, išėjo į gyvenimą su šypsniu ir daina. Jam visur sekėsi. Ateitis jam žadėjo palaimą, menininko garbę ir karjerą.

Pirmuosius dailės mokytojus Jurgis sutiko gyvenime ir pamėgo juos, būtent: Brazdžių, Košubą, Grigaitytę.

Jie jaunam, daug žadančiam jaunuoliui stengėsi padėti ir tikėjo jo šviesia žvaigžde.

Dar gimnazijos laikais be Jurgio gabios rankos neapsieidavo joks parengimas, vakarėlis, vaidinimo sce-

J. Juodis—Kęstučio Dvasia

Skaityti daugiau: DAIL. JURGIO JUODŽIO PUSĖS ŠIMTO METŲ AMŽIAUS SUKAKTIS

Šaulė Tremtyje

LIETUVIŠKOS VESTUVĖS

Jau nuo žilos senovės lietuviai šventė vestuves labai iškilmingai ir, žiūrint kurioje vietovėje, su labai įvairiomis apeigomis. Vestuvių papročiai tai ir bus vieni iš gražiausių lietuviškųjų papročių. Vestuvės lyg drama, kurios turinys veiksmu vaizduojamas. Čia randame visą būrį veikėjų: jaunąją mergelę, apkaišytą rūtomis; šelmį bernelį, kuris stengiasi ją išvilioti į svetimą šalį, piršlį melagį, senus tėvelius, jaunųjų draugus ir drauges. Jaunosios skyrimasis su tėveliais ir gimtaisiais namais sudaro vestuvinės dramos turinį. Veiksmo laikas tęsiasi gan ilgai, kartais net visą savaitę.

Lietuviškas vestuves galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: piršlybas, jungtuves ir sugrąžtus.

Kad geriau galėtume įsivaizduoti šią vestuvinę dramą, grįžkime į tėviškėlę. Ten toli pro laukus vingiuojasi Nemunas. Pakrantėmis ramūs, medžiais apaugę sodžiai. Pakelėse pasvirę smuikeliai. Laukuose siūbuoja pribrendę javai, darželiuose žaliuoja rūtos ir žydi įvairiaspalviai jurginai, rūpestingai jaunų mergelių laistomi.

Neramiai plaka mergelės širdis, belaukiant mylimo bernelio, kuris žada padovanoti jai aukso žiedą. Nors jau daug kartų su juo susitiko, daug meilių žodelių prikalbėjo, bet dar negirdėjo tėvelių žodžio, dar neturi jų sutikimo. Bernelis pasiteiravęs ar gali piršliuosna atvykti, atjoja pažintuvių, kurių metu viešai su mergele susipažįsta. Tada ir išgirsta tėvelių žodį. Pažintuvių metu dainuojamos dainos, kuriose bernelis šeria žirgelį, joja dieną ir naktelę, keliasi per Nemuną, randa mergelę linelius beraunančią ir t.t. Po pažintuvių bernelis gali jau dažniau lankytis ir praėjus kuriam laikui atvyksta ne vienas, bet su piršliu. Piršlys, vos tik įėjęs, pradeda jau iš anksto paruoštą kalbą.

— Sveikina šis jaunikaitis tamstų dukterį ir jieško sau šeimininkės — malonios, geros, ugnies kūrėjos ir sergėtojos, verpėjos, audėjos, tokios kuri mylėtų savo busimąjį vyrą ir jo gimines, kad mokėtų elgtis prieš pečio ir prie svečio!

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

SPORTO SUPRATIMAS IR LIETUVIAI

EDVARDAS ŠULAITIS

Pakalbėkime apie sportą! Taip, apie sportą, bet nežiūrėkime, kiek kas krepšių įmetė ar įvarčių įmušė. Sustokime ne prie rungtynių rezultatų lentos, bet ties pačia sporto esme ir ties jo sulietuvintu turiniu bei bruožais.

Daug ką mes, gyvendami išeivijoje, perkainavome. Svetimos žemės aplinkybės mus privertė kitaip mąstyti ir elgtis. Tėviškės miela padangė mums liko sentimentu, bet ne realybe. Tėvynėje sportą, bent viešai, nebuvo noro pajungti pritaikomiems tikslams, pražengiantiems grynojo sporto supratimo šūkį — “Sveikame kūne — sveika siela”, nors jau ir ten matėsi išimčių.

Senovėje, atsimename, į sportą buvo žiūroma kaip į grožio, jėgos, sveikatos demonstraciją. Į jį buvo žiūrima ir kaip į įvairių tautų tarpusavio bendravimo ugdymą. Tada net karai būdavo pertraukiami ir susirenkama į sporto aikštes olimpiniams žaidimams.

Pritaikomojo momento, visuomenine — politine prasme, sporte tada kaip ir nesimetė. Tik kiek vėliau sportui buvo primestas tautinis charakteris ir kiekviena tauta laikė garbe išsiauginti sportininkų, kurie gintų jos spalvas ir tokiu būdu atneštų garbę visai tautinei grupei. Tada sportas kai kur lyg ir tapo visuomeniniu junginiu ar valstybės nuosavybe, ir turėjo paisyti pageidavimų, kurie toli gražu neaprėpė vien tik grynojo sporto supratimo laipsnį. Buvo prieita net ir prie to, kad sportas tapo pritaikytas ir nesveikam politiniam rungtyniavimui, kaip viena iš “šaltojo karo” priemonių.

Skaityti daugiau: SPORTO SUPRATIMAS IR LIETUVIAI

KAZOKŲ KORPAS

L. B. B.

Kovo menesio “Kario” numeryje, straipsnyje “Gen. Vlasovo Armija” teko užsiminti ir apie kazokus, šiuo kartu norisi “Kario” skaitytojus kiek daugiau supažindinti su kazokais ir tuo žiauriu likimu, vėliau ištikusiu visą kazokų korpą ir jų šeimas.

Kazokai, kurie Rusijos pilietinio karo metu, beveik išimtinai kovojo baltųjų pusėje, visą sovietų valdymo laiką buvo laikomi kaip nepatikimiausias elementas ir todėl bolševikų buvo naikinami visomis priemonėmis. Ištisi kazokų kaimai arba “stanicos”, kaip juos vadina, bolševikinio rėžimo metu buvo sistemingai likviduojamos. Ta likvidacija būdavo labai paprasta: visus vyrus, nežiūrint jų amžiaus, sušaudant, o moteris su mažais vaikais ištremiant į Sibiro priverčiamo darbo stovyklas. Pripratę prie švelnaus pietinio klimato, mirdavo, todėl nenuostabu, kad vokiečių — sovietų karui prasidėjus, vokiečiai kazokų buvo sutikti išskėstomis rankomis.

Ir vis dėl to, iš taip negausių, sovietinio genocido išvengusių kazokų, 1941 m. rudenį vokiečiams pradėjus organizuoti pirmuosius kazokų savanorių dalinius, labai trumpu laiku jie išaugo arti 150,000 vyrų stiprumo. Skirtumas tarp gen. Vlasovo armijos ir kazokų buvo dvejopas. Gen. Vlasovo armija priklausė vyriausiai vokiečių kariuomenės vadovybei, gi kazokai — SS ir policijos. Antra, gen. Vlasovas, visas jo štabas ir visa armija buvo sudaryta iš buvusių “sovietinių piliečių”, tuo tarpu beveik visa kazokų korpo vadovybė buvo iš taip vadinamų “baltųjų rusų”. Išimtys čia buvo tik generolas Domanovas ir gen. Golovko. Pats gen. Do-manovas vadovavo atskiram 20,000 vyrų kazokų daliniui ir tiesioginiai nepriklausė kazokų korpui. Pats kazokų korpas savo eilėse skaičiavo 72,000 vyrų. Be to, dar buvo keli kiti junginiai.

Skaityti daugiau: KAZOKŲ KORPAS

ATMINTINOS NUOTRAUKOS

Jojimo pamokos neužmirštamuose Panemunės šlaituose.

P.L.P. Karo Mokyklos IX Aspirantų Laida 1934 m.

I Aspirantų kuopa su savo karininkais ir kadru (XVI kadro laidos kariūnais); pirm. eilėje sėdi, iš d. į k.: kar. V. Smielauskas, kar. V. Kudžma, K. Kvedaras, Itn. Kazokaitis, Itn. Šapronas, mjr. Vertelis (kp. vadas), kpt. Ramanauskas, kar. V. Perminas (kp. viršila), kar. J. Krikštaponis, kar. Savitis, kar. Marčiukaitis.

Skaityti daugiau: ATMINTINOS NUOTRAUKOS

Kronika

Kpt. P. Jurgėla, Amerikos Lietuvių Legiono vadas, veda Legiono New Yorko postą Minėjimo Dienos (Memorial Day) parade, įvykusiame gegužės mėn. 5 d. New Yorke.

V. Jurgėlos nuotr.

KUN. JUOZAS PANAVAS

Šiemet sukanka 25 metai, kai kun. Juozas Panavas įšventintas į kunigus. Jubiliatas kun. J. Panavas gerai pažįstamas ir mūsų kariams, 1941 - 1944 m. tarnavusiems Lietuvių savisaugos daliniuose. Tais metais jis buvo minimų dalinių kapelionas.

Kun. J. Panavo tėviškė buvo lenkų okupuota, todėl jam teko augti, mokytis ir kunigauti lenkų okupacijoje ir patirti jų persekiojimus.

Kun. J. Panavas gimė 1910 m. gegužės 21 d. Gaveikiškės kaime, Daugėliškio val. Grynai lietuviškoje apylinkėje. Pusvalakinių ūkininkų sūnus. 1930 m. baigė Vilniuje lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją ir 1936 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją ir Stepono Batoro universiteto teologijos fakultetą.

Įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru į Eišiškės parapiją. 1937 m. buvo paskirtas į Palūšę. Lenkai kun. J. Panavui buvo sudarę net keletą politinių bylų už lietuvybės darbą. Net buvo sugalvoję pora bylų už neva šnipinėjimą Lietuvos naudai.

Karo metu atgavus lietuviams Vilnių, 1939 m. gruodžio 1 d. kun. J. Panavas buvo paskirtas Vilniaus įgulos (šv. Ignoto) bažnyčios rektoriumi ir 3 dragūnų pulko kapelionu. Bolševikų okupacijos metu slapstėsi, nes raudonasis saugumas jo jieškojo. Vokiečių okupacijos metu buvo Lietuvių savisaugos dalinių karo kapelionas (1941 - 1944 m.). Nuo raudonųjų rusų pasitraukęs į Vokietiją, buvo Kempteno lietuvių gimnazijos mokytoju ir stovyklos kapelionu. 1948-49 m. buvo darbo kuopų kapelionu. Dabar gyvena Chicagoje.

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1961m. 7-8 Turinys, metrika