PARTIZANAI TADA IR ŠIANDIEN
Partizanų karas galėjo ir, ko gero, turėjo tapti naujos Lietuvos valstybės idėjiniu pamatu. Kadangi to neatsitiko, o nutiko taip, kad gyvenimas mane nunešė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kur dirbdamas daug apie minėtą karą sužinojau, tai šios dvi priežastys ir paskatino mane rašyti. Taip ir parašiau knygą, kurią skaityti teks jau ne man, o jums. Todėl nieko apie jos turinį čia ir nebepasakosiu.
Ar Lietuva kada nors kariavo su Sovietų Sąjunga? Esu įsitikinęs, kad, atlikus visuomenės apklausą, būtų gautas neigiamas atsakymas. Jeigu atsitiktų kitaip, turėčiau atsiprašyti savo Tautos, kad taip blogai apie ją galvojau. Šitai padaryčiau su džiaugsmu. Deja, manau, kad neteks.
O vis dėlto toks karas buvo. Ir ne taip jau seniai, vos prieš pusę amžiaus. Klausimą, kodėl Lietuvos gyventojai jo neatsimena, palikime pabaigai. Pradžioje, matyt, reikėtų pateikti tam tikrus argumentus, patvirtinančius pirmu šios pastraipos sakiniu apibrėžtą poziciją. Kaip tik toks ir yra šios dalies tikslas: vadovaujantis tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatomis įrodyti, kad karas buvo, kad Lietuva su Sovietų Sąjunga kariavo, kad būtent šitaip įvykiai traktuojami oficialiai pareikštoje šiandienės Lietuvos Respublikos pozicijoje ir kad teorijos, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančios apie pilietinį karą ar kitokias vidinės politinės konfrontacijos formas, yra visiškai absurdiškos. O pradėti, ko gero, reikėtų nuo trupučio istorijos.
Būtų nepaprastai sunku pasakyti ką nors originalaus apie faktines partizanų karo aplinkybes. Šiai Lietuvos istorijos daliai skirta ypač daug knygų ir straipsnių. Apie partizanus vienu ar kitu aspektu rašė ir Kęstutis K. Girnius, ir Nijolė Gaškaitė, ir Dalia Kuodytė, ir Algis Kašėta, ir Kęstutis Kasparas, ir Arvydas Anušauskas, ir Liudas Truska, ir Mindaugas Pocius, ir kiti čia nepaminėti mokslininkai ir tyrėjai. Be to, išleista gausybė dokumentų rinkinių, atsiminimų, žemėlapių ir vienas labai įspūdingas nuotraukų albumas. Tad šio skyriaus turinys niekaip negalėtų pretenduoti į naujovės ar, juo labiau, sensacijos statusą. Sudarytas kompiliuojant jis tik atkartoja tai, ką (ir ne kartą) jau yra išsakę kiti. Vienintelė šio teksto, išties šiek tiek primenančio pažymą, prasmė yra vartotojų teisių gynimas. Mat esu šventai įsitikinęs, kad kiekvienas knygos vartotojas turi teisę žinoti, apie ką kalba autorius. Todėl nors ir sunku įsivaizduoti nieko apie partizanų karą negirdėjusį šios knygos skaitytoją, reikia spėti, kad jis yra. Specialiai jam, nors šitoks būtų vienas vienintelis, dedikuojamas šis skyrius su išnaša šio sakinio pabaigoje, kur nurodytos trys pagrindinės naudotos knygos1.
1 Girnius, K. K. Partizanų kovos Lietuvoje. Chicago: Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1987; Gaškaitė, N. Pasipriešinimo istorija ¡944-1953 metai. Vilnius: Aidai, 1997; Gaškaitė, N., Kuodytė, D., Kašėta, A., Ulevičius, B. Lietuvos partizanai 1944-1953. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996.
1944-ųjų vasarą į Lietuvą grįžo sovietai. Grįžo tam, kad sukeltų naują konfliktą. Santykis tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tuomet jau buvo visiškai aiškus. 1940-ųjų okupacija ir vėlesni įvykiai, iš kurių reikėtų išskirti 1941-ųjų birželio sukilimą, galėjo reikšti tik viena: Lietuva nei kaip tarptautinės teisės subjektas, nei kaip valstybinė bendruomenė sovietų veiksmų niekada nepripažino teisėtais ir buvo akivaizdžiai nusiteikusi priešintis agresijai. Todėl nenuostabu, kad, pasaulyje karui baigiantis, Lietuvoje jis tik prasidėjo.
1944-1953 m. datuojamą partizanų karą istorikai paprastai skirsto į tris periodus: 1944-1946 m., 1946-1948 m. ir 1948-1953 m. Būdingesni kiekvieno iš šių periodų bruožai toliau ir aptariami.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
| Web - html |
 |
 |
|
| PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
 |
