PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Nr. 3 (1400) KOVAS - MARCH 1964 
V. Augustinas— Rytinis jojimas ...Viršelis
Nr. 4 (1401) BALANDIS - APRIL 1964
E. Meilus— Bostono ramovėnų vėliava, su krikšto motina, Sofija Pūtvyte-Mantautiene viduryje ir valdybos nariais ... Viršelis
TURINYS
Vydūnas — Švento žiburio šviesa -
S. B. — Iš ginklavimo karininko atsiminimų
A. Česonis — Priešo kulka nedrįso jo liesti
J. Miškinis — Baltijos jūra padavimuose
P. Būtėnas — Gal praverstų?!
Teroras ir III pasaulinis karas
Vytenis — Trečiojo Reicho žlugimas
P. Žilys — Apie V. Putną
M. M. Partijos kariai
K. M. J. Šarūnas — Vadinamieji Rytai
Masonai
K. Č. — Asmenvertė, visuomeninė santvarka ir tautos interesai
P. Gudelis — Iš lietuvių karių veiklos Užkaukazyje
Dr. M. Anysas — Mūšis prie Vorsklos
P. Būtėnas — Lietuva ir jos kaimynai
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Gen. K. Tallat-Kelpšos jubilėjus
Mjr. K. Liaudansko sukaktuvės
Kronika
Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalįredaguoja —Vincas Jonikas
Administratorius —Leonas Bileris
Leidžia —L. V. S. Ramovė New Yorko Skyrius
Atskirus skyrius redaguoja:
P. Petrušaitis — Tremties Trimitas
Balys Brazdžionis —Lietiniai Kariai Laisvajam Pasaulyje
Kunigunda Kodatienė —Šaulė Tremtyje
VYDŪNAS
O, tai tie svetimieji, kaip žiogai
apspito mylimą tėvynę mūsų!
Bet aš pašviesiu jiems Aušra
ir jie išnyks kaip sniegs nuo saulės!
Teisybė! Tai dabar aušros gadynė!
Kad Lietuvą aušros šviesoj matysi,
tikrai stebėdamos išvysi,
kokia garsi, graži, gyva
ji buvo ir lig šios dienos yra.
Didvyrių jos negalima
nei suskaityt. Ir praeityje buvo
pirmoji šio pasaulio žemė.
O jos kalba! Ak, miels žmogeli!
Labai toli ji pralenkia
turtingumu ir savo gražumu
visas kalbas pasaulio, net padangių-
Su ja nesusilygina nei viena!
O jau bereikalinga pasakot,
kaip Lietuva graži ir kaip galinga!
Nenoromis ją turi mylėti!
Skaityti daugiau: ŠVENTO ŽIBURIO ŠVIESA
S. B.
LAIVELIU SKERSAI BALTIJĄ (1921 m.)
Karui pasibaigus, nežiūrint griežto draudimo, vokiečiai plačiai tebeprekiavo, žinoma slaptai, savo likusiais ginklais. 1921 m. jie pasiūlė Lietuvių Atstovybei Berlyne įsigyti 6 milijonus šovinių šautuvams. Slaptai išvežę iš Vokietijos būriniu motorlaiviu jie laikė juos Stockholmo laisvojo uosto zonoje. Pasiūlymas buvo priimtas ir aš buvau paskirtas tuos šovinius Švedijoje patikrinti ir priimti.
Iš Stockholmo turėjau plaukti su šoviniais skersai Baltijos jūrą į Liepoją. Motorlaivio įgulą sudarė kapitonas ir 4 vokiečių jūrininkai, visi buvę vokiečių laivyno karininkai. Buvo puiki saulėta diena ir laivas iš lėto slinko pirmyn tarp raudonojo granito šcherų. Tik pavakaryje išplaukėme į atvirą jūrą. Staiga pakilo vėjas, bangos padidėjo ir netrukus užėjo didelė audra. Burės tuojau buvo nuleistos, kad vėtra neapverstų laivo. Audra vis stiprėjo. Teko sustabdyti ir motorą. Kapitonas pats atsistojo prie vairo, kad laikytų laivą atkreiptą prieš bangas. Audra siautė visą naktį. Į laivo denį išeiti nebuvo galima, nes bangos ritosi per laivo viršų. Rytas, tačiau, prašvito gražus ir saulėtas. Vėjas visai nutilo, nors audros išjudinta jūra dar taip smarkiai bangavo, kad nei motoro, nei burių dar negalima buvo pavartoti. Mes plūduriavome taip visą dieną, gerokai iškrypdami iš numatyto kelio. Vakarop pakilo vėjelis ir mes, bures iškėlę, ramiai tęsėm kelionę. Iš ryto išvydom Liepoją, laimingai pasiekėme uostą, iškrovėme dėžes su šoviniais ir draugiškai atsisveikinome, užbaigę audringą, bet labai įdomią kelionę.
TIES VIŠTYČIU
Buvo sužinota, kad Prūsuose galima nesunkiai įsigyti šautuvų ir kulkosvaidžių, kuriuos vokiečiai po karo suslėpė. Jie dabar buvo įvairių prūsų organizacijų žinioje. Mūsų Tiekimo valdyba susidomėjo šiuo ginklų šaltiniu. Pirmiausia Virbalio muitinės viršininkui buvo pavesta susitarti su vok. vietine valdžia, muitininkais ir pasienio sargyba, kad jie nekliudytų ginklų pirkimo ir jų gabenimo per sieną. Tuo metu, 1921 m., vokiečių — lietuvių santykiai buvo geri ir visų sutikimas buvo lengvai gautas, tik įsipareigojome apie kiekvieną transportą juos laiku įspėti.
Skaityti daugiau: IŠ GINKLAVIMO KARININKO ATSIMINIMŲ
(Gen Motiejų Pečiulionį prisimenant)
A. ČESONIS
Tomo ir Rožės sūnus Motiejus atėjo pasaulin 1888 m. sausio 31 d. Ranciškių kaime, Šventežerio parapijoj, Seinų apskr., kur tėvai turėjo apie 30 margų ūkį. Ranciškių kaimo laukai prasideda Kalniškės girios pietų papėdėje ir driekiasi rytų kryptimi. Pirmasis kaimo ūkis, atsirėmęs į girios pradžią, buvo ūkininko Tomo Pečiulionio. Mažam Motiejukui, pradedant rėplioti pirmuosius kūdikystės žingsnius, teko susipažinti, pirmiausia, su Kalniškės mišku, kuris vėliau, mūsų tautos sutemų dienomis, buvo priglaudęs tūkstančius geriausių mūsų brolių ir sesių. Miško šiauriniame gale, ties Grabaukos kaimu, prie pat Krosnos bažnytkaimio, įvyko vienos didžiausių partizanų kautynių su įsibrovėlių — galvažudžių, enkavedistų gaujomis.
Tomui Pečiulioniui pragyventi iš ūkio, esančio tolokai nuo miestų ir gerų kelių ir dar norint leisti sūnų į mokslus, atrodė neįmanoma. Tad, susitaręs su žmona Rože, išvyksta Šiaurės Amerikon, palikęs sūnų dar nedidelį. Apsistoja Lawrence, Mass. O žmona, išnuomavusi ūkį, su sūneliu apsigyvena pas savo brolį Juozą Zubrį, Rudaminos (Seinų apskr.) vargonininką.
Motiejukas lanko Rudaminos pradinę mokyklą, kurioje mokytoju buvo gabus pedagogas S. Starkus (žinomų Starkų tėvas). Po kelių metų Tomas Pečiulionis grįžo iš Amerikos. Sūnus Motiejus tada jau mokėsi Suvalkų gimnazijos antroje klasėje. Tėvai vėl grįžo savo ūkin, o Motiejus, baigęs gimnaziją, įstojo į Petrapilio universitetą kur pasirinko matematiką. Bebaigiant studijas, prasideda I-sis Pasaul. karas, į kurį daugumas patrijotiškai nusiteikusios studentijos vyksta savanoriais. Viename lietuvių studentų susirinkime Petrapilyje užverda karštos diskusijos, kurių metu buvo paliestas ir M. Pečiulionis. Tuo pačiu metu Motiejus mobilizuojamas karan, kuriame rado progą ginti savo nuomonę, pareikštą minėto susirinkimo metu.
1916 m. jis baigia rusų karo mokyklą artilerijos karininku. Arti sprogusio artilerijos sviedinio, jis fronte buvo smarkiai pritrenktas, bet, laimingu būdu, sunkiau nesužeistas. 1918 m. birželio mėn., grįžęs iš Rusijos ir pabuvojęs keletą mėnesių pas savuosius tėviškėje, Motiejus išvažiuoja į Kauną. Čia jis vėl mobilizuojamas, tik šį kartą, Lietuvos kariuomenėn — kovoti su bolševikais ir bermontininkais. Frontuose, kur tik jis buvo nusiųstas, visur pasižymėjo nepaprasta drąsa. Laimė jo ir dabar neapleido. Atlikti pavojingiausius žvalgybos uždavinius dažniausiai jis eidavo pats ir niekad nebuvo sužeistas. O kareiviams - savanoriams, norintiems eiti į pavojingus artilerijos ugniai vadovauti punktus, dažnai atsakydavęs: “Neik, rupūže, nes dar gausi kulką”.
Skaityti daugiau: PRIEŠO KULKA NEDRĮSO JO LIESTI
JONAS MIŠKINIS
Baltijos jūra nuo senų senovės yra pagarsėjusi ne tik gintaru, bet ir padavimais, su neatmenamos praeities tradicijomis, siejančiomis ją su lietuvių tauta. Neminint daugybės smulkesnių padavimų, kurių Jonas Žilius yra surinkęs ir išleidęs, nemaža įdomios medžiagos yra ir įvairių romantikų raštuose, kurie liečia Baltiją. Pavyzdžiui, kad ir pasaka apie Kastytį ir jūros deivę Jūratę, kurių variantų neužtinkame nei vienoj Lietuvos kaimynų tautosakoje. Žvejo Kąstyčio meilė Jūratei, lyg simboliną lietuvių tautos amžiną meilę Baltijos jūrai.
Pasaka apie Neringą, apie Eglę žalčių karalienę, apie juodą gulbiną, atplaukusį prie mergelės pajūryje, kalbinantį ją už jo tekėti, ypač tas juodas gulbinas tai, tarsi, prisiminimas skandinavų vikingų laivų, kurių apsilankymai Lietuvos pajūryje istorikų yra minimi.
KERĖJIMAI
Vienas kryžiuočių kronikininkas pasakoja apie lietuvių žynių nuostabų mokėjimą kerėti ir apkerėti ne vien tik žmones bei sausumos gyvius, bet net ir žuvis. Girdi, per vieną kryžiuočių antplūdį lietuvių žyniai kerėjimais siuntę prieš juos miškų žvėris, paukščius ir šliužus. Kerėjimas buvęs toksai galingas, kad kryžiuočiai, nusigandę žvėrių, pabėgo ir pasislėpė savo pilyse. Po to įvykio Baltijos žvejai skundęsi ilgą laiką nieko tinklais nepagauną —girdi, lietuvių kerėjimai nuviję žuvis į jūros gelmes.
MEILĖ JŪRAI
Istorijos faktai taip pat rodo didelį prisirišimą lietuvių prie jūros. Juk visa kova lietuvių su kardininkais ir kryžiuočiais buvo, ne kas kita, kaip kova dėl priėjimo prie jūros. Jei toje amžiais nesibaigiančioje kovoje vokiečiams nepasisekė lietuvių nuo jūros atstumti, tas tik rodo, kad lietuvių tauta tikrai myli jūrą. Tiesa, toji kova nevisada būdavo smarki. Atsitikdavo, kad ilgesnį ar trumpesnį laiką ta meilė kiek atslūgdavusi, bet tik laikinai. Atslūgimo laikais, tačiau, lietuvių tautoj neišnykdavo jausmai jūrai. Štai, lietuviai romantikai, stebėdami mūsų liaudies kalbos su lotynų kalba giminingumą ir atskirų sakinių panašumą, sukūrė legendą apie Lietuvos valdovų ir didikų prosenelį, Romos patricijų Palemoną, plaukusį jūra į šiaurę, pasiekusį Klaipėdą, Nemuno žiotis ir iš čia atkeliavusį į mūsų krašto gilumą.
Skaityti daugiau: BALTIJOS JŪRA PADAVIMUOSE
PETRAS BŪTĖNAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Ussa; 6) Tos pačios šaknies kiti vandenvardžiai Bg, ršt. I 513-514 p., kur Usa vandenvardžiams išaiškinti nurodomas ir kilminis žodis liet. uosis 1 “vok. Esche, rus. jasen'”. Ir Lingv. analizė. 5, 211 p. laiko Usa upėvardį kilusį iš baltų, nuo liet. uosis, žem. ousis, lat. uosis “rus. jasen'”, ir tam reikalui dar pažymi netolimą jau rusiško vardo, bet tos pačios žodinės reikšmės upę Jasen' — dnieprinės Berezinos įtakas augščiau Bobruisk mst. (Tą miestovardį Lingv. analizė. 165 ir 177 p. Bobruika upė — laiko baltišką). O tas rusiškas upėvardis ten bus galėjęs ilgainiui pakeisti “Usa - Uosa” upėvardį, ypač kad ten ne rusų bet gudų kalba gyventojuose: velikorosų - rusų Gudijoje ir Ukrainoje tėra tik nesenų ateivių. Bobruiskas stovi prie Berezinos upės, ir Jasen' upė yra kur nors Lapičių ir Vereikių apylinkėse ar ryčiau jų, piečiau Igumeno - Červenės mst., taigi baltiškųjų vietovardžių (ir, aišku, vandenvardžių) srityje, apie berezininės Svisločiaus upės žiotis. Upėvardžių 'Uosa, Uosáitė, 'Uosupė ... ir lot. Ossa (Bg, Lkž. LXVII §76; *'Uosa tarp prūsų Kulmo ( = Kalno) ir Pamedės sričių, pačiame pavyslyje; ta upė ilgainiui, jau Teutonų ordino laikais, tapusi politiniu objektu — politine administracine siena tarp baltų žemės ten dviejų okupantų: Lenkijos ir teutoniškosios Prussia’os) turime kitur Lietuvoje, M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, Prūsų žemėje ir kitur baltuose.
Skaityti daugiau: GAL PRAVERSTŲ?!
Teroras tai yra tokia būklė, kai žmogus yra tiek įbaugintas, kad “nedrįsta” peikti neigiamybių. Taip esti, pav., šeimoje, kur vienas narys girtuokliauja ar ištvirkauja, o kitas narys bijo smerkti, nes žino sulauksiąs neigiamų rezultatų. Tuomet sakome, kad antroji šeimos pusė yra terorizuojama. Anapus geležinės uždangos visa visuomenė yra terorizuojama.
Petras, senas emigrantas, klausinėja Joną "dypuką”.
Petras. Kaip tai yra, kad žmonės Lietuvoje nedrįsta kritikuoti? Juk čia, JAV.-se, gali net patį prezidentą peikti, — niekas tavęs “už pakarpos” už tai neims.
Jonas. Matai, Petrai, už geležinės uždangos reikalai yra visai kitokie. Ten žmonėms, ne tik atimtos visos nuosavybės (namai, ūkiai ir t.t.), bet net ir palinkimas turėti kokių išteklių yra laikomas baustinu. “Omnia mecum porto” (viską nešu su savim) sako lotynų patarlė. Atseit, pagal sovietinę santvarką, tu privalai visiškai priklausyti valstybinio sovietijos kapitalizmo. Todėl, jei neturi jokios nuosavybės ir išteklių, tai tu savaime priverstas esi pataikauti skaitlingiems valdžios biurokratams. O jų yra labai daug, nes viskas priklauso valdžiai, ir jie taipti vienas kitam nepasitiki, vienas kitą tikrina ir šnipinėja.
Tai kaip tu kritikuosi tokią valdžią, iš kurios “lovio” tu gauni “ėdalą”, nelyginant koks gyvulys pas ūkininką ? Toks tik skirtumas, kad dažnas ūkininkas savo gyvulius myli. Gi Sovietijoje vieton meilės propaguojama neapykanta ir baimė netekti pragyvenimo šaltinio. Jei neturi darbo, negausi patalpos gyventi. O jei neturi patalpos gyventi, — negauni darbo. Tokie dalykai atsitinka, pav., su kaikuriais iš Sibiro grįžtančiais tremtiniais.
Petras. Tai kas gi atsitinka su piliečiu, kuris ten Sovietijoje prasitaria žodį prieš valdžią?
Jonas. Ten yra daug pataikūnų, ir todėl žmonės iš patyrimo žino, kad burną reikia laikyti užčiauptą. Jei per nelaimę tavo kritiškas žodis bus praneštas valdžiai, tuomet tavęs laukia nepavydėtinas likimas. "Plačioje tėvynėje” yra daug vietos neklaužadoms ir neramuoliams. Tai visi žino. Tokia padėtis yra vadinama teroru, nes ten reikia pamiršti teismus ir teisėtumą, kaip kad mes suprantame laisvame krašte.
Skaityti daugiau: TERORAS IR III PASAULINIS KARAS
ŽYGIS Į RYTUS
Keistu istorijo: sutapimu. Napoleonas 1812 m. birželio mėn. persikėlęs per Nemuną, pradėjo savo žygį į Maskvą; šimtmečiu vėliau Hitlerio geležinės divizijos birželio mėn. 22 d. rytą metėsi per Nemuną ir visu frontu puolė “nenugalimąją” raudoniją armiją. Nežiūrint visų įspėjimų ir pavojaus ženklų, raudonoji armija buvo užklupta staigiai ir nepasiruošus. Gen. Halderis pažymi, kad priešas buvo taktiniai užkluptas netikėtai išilgai viso fronto. Veik visi tiltai ir perėjimai per upes buvo užgrobti neišsprogdinti. Įtvirtinimai prie sienos buvo užimti, nespėjus rimčiau paipriešinti; šimtai lėktuvų buvo sunaikinta aerodromuose, nespėjus jiems pakilti. Po keletos kovos dienų tūkstančiai belaisvių, visais keliais, slinko į surinkimo punktus. Raud. armijos štabai bei vadai nesusigaudė padėtyje, įsakymai buvo duodami prieštaraujantys vienas kitam, visame ilgame fronte kilo masinė panika. Birželio 22 d. vakare, vokiečių signalinė radio stotis pagavo rusų stočių pašnekesį: “Įmus šaudo, ką mes turim daryti?” Iš štabo greitai atsako: “Visi esate matomai išprotėję. Kodėl jūsų signalo nėra mūsų kode?”
Dviejų savaičių bėgyje maršalo Bocko šarvuočių centrinė armija prasiveržė iki Smolensko, Maskva, tik už 200 mylių, atsidūrė tiesioginiame pavojuje. Šiaurėje maršalo von Loeb armija iš 21 pėstininkų, 6 šarvuočių divizijų, stipriu kyliu, prasiveržė per Lietuvą, Latviją ir stūmėsi Leningrado kryptimi, tikslu apsupti Leningradą, jį užimti ir susijungti su šiaurėje kovojančiais suomiais. Gi, pietuose, maršalo Rundstedto geležinis kumštis, iš 25 pėst. ir 5 šarvuotų divizijų, sparčiai artėjo prie Ukrainos centro — Kievo. Viskas vyko pagal išdirbtą gen. štabo planą. Hitleris buvo veik užtikrintas, kad 6-8 savaičių bėgyje visa kampanija prieš Rusiją bus pabaigta.
Skaityti daugiau: Trečiojo Reicho kilimas ir žlugimas
P. Žilys
Paskutiniuoju metu, net keliais atvejais, teko skaityti spaudoje įvairių žinių apie bolševikų sušaudytą, o dabar jau reabilituotą, gen. V. Putną.
“Generolas iš Mackonių”, trijų raud. vėliavos ordinų kavalierius Vytautas Putna (1925 m.), apverkiamas okupanto spaudoje Lietuvoje, kad sušaudytas savųjų “per klaidą”.
Šia proga noriu patiekti skaitytojams irgi porą gana įdomių žinučių apie tą lietuvį, virtusį raudonųjų rusų generolu. Daugelis iš mūsų prisimena, kai 1920 m. vasarą rusai-bolševikai, vydami sumuštus lenkus iki Vyslos ir Varšuvos, šaukė: “Dajoš Varšavu” (lietuviškai geriausiai tiktų — Duok Varšuvą). Tas šūkis buvo labai paplitęs raudonarmiečių tarpe, jis juos drąsino ir stiprino kovoje prieš lenkus.
To šūkio autorius yra anuo metu buvęs rusų-bolševikų XXVII p. d. vadas V. Putna.
Tai atsitiko tokiose aplinkybėse.
1920 m. pradžioje, pasibaigus kovoms su adm. Kolčaku, V. Putnos vadovaujama XXVII pėst. div. stovėjo rytų Sibire, Anyčinsko srityje, apie 6,000 km. nuo Varšuvos. Kai kovos suaktyvėjo tarp lenkų ir rusų-bolševikų, V. Putna paprašė Raudonosios armijos vadovybę leisti XXVII p. d. vykti į vakarų frontą ir kovoti prieš lenkus. Raudonosios armijos vadovybė tą prašymą patenkino.
Skaityti daugiau: APIE V. PUTNĄ
Komunistai karines jėgas naudojo politiniams savo tikslams nuo pat Komunistų Manifesto paskelbimo, dar prieš 100 metų. Aiškindami partijos ideologiją, jie dažnai naudoja karinius terminus, kaip “masinis priešo pozicijų puolimas” ir pan. Pirmieji bolševikų vadai ypatingai dabojo, kad kariuomenė neatskirtų nuo komunistų partijos, kad karinės jėgos nesudarytų atskiro nepriklausomo veiksnio politiniame gyvenime. Todėl Raudonoje armijoje buvo įvesti viską kontroliuojantieji politiniai komisarai, be kurių patvirtinimo joks vado įsakymas negalėjo būti vykdomas.
Revoliuciniam karui pasibaigus, politiniai komisarai buvo palikti ir toliau ir Raudonoji armija buvo įpinta į komunistų politinę sistemą. Kariuomenėn buvo imami tik darbininkų ir mažažemių vaikai, karininkų laipsniai buvo panaikinti, vadai maitinosi kartu su kareiviais, nešiojo tokias pat uniformas. Divizijų skaičius buvo sumažintas iki 71, kurių tik 29 reguliarios, pasienių apsaugai. Kitos — teritorinės, didesniuose miestuose, jos turėjo nuolatiniai tik kadrus, papildymai atvykdavo iš vietinių dirbtuvių trumpam apmokymui ir nuolat keisdavosi. Kariai buvo visą laiką indoktrinuojami komunistinės propagandos.
Vokietijoje, Italijoje ir Japonijoje atsirado diktatūros: Sovietų Rusija pajuto pavojų ir pamatė, kad jos karinės pajėgos yra netinkamos tam pavojui atsverti. Tarp 1934 ir 1940 metų Stalinas pertvarkė Raudonąją armiją. Teritorinė sistema buvo panaikinta ir vėl įvesta privaloma karinė tarnyba visiems piliečiams be klasių skirtumo. Grąžino karinius laipsnius ir ženklus, padarė pakeitimu politinių komisarų sistemoje, pavedant daugiau atsakomybės vadams kariniame parengime, vadovavime bei politiniam švietime. Minėti pakeitimai ir naujas ginklavimas pakėlė vadų bendrą ir techninį išsilavinimą.
Skaityti daugiau: PARTIJOS KARIAI
Sovietinis komunizmas yra senosios Rusijos kolonializmo tąsa. Po spalio revoliucijos, sunaikinus “buržuazinę” rusiškąją kultūrą augštesnėse sferose, jis “panaikino” masių analfabetizmą, nustūmęs jas iki pseudokultūros lygio. Visus veikusius įstatymus komunistai panaikino ir visą kraštą valdo pagal naujai išleistus įsakus, policinėmis priemonėmis. Po Lenino mirties nieko naujo jie nebesugalvojo, nes visi pasaulinio masto klausimai buvo Lenino iš anksto “išspręsti” ir užteko juos tik atmintinai išmokti. Abejojantieji yra baudžiami. Kur negali būti abejonės, negali būti nusistatymo ir mastymo. Rezultate gal ir perdėtai, senoji Rusija, kuri sugebėdavo net “plauką perskelti pusiau”, virto kolektyvu, beprasmiškai kartojančiu leniniškus kanonus.
Komunizmas nėra kokia nors senosios Rusijos psichinės struktūros tuštybė, kaip kai kas galvoja, bet yra jos pasukimas atgal politiniai, ūkiniai, filosofiniai, papročiais ir gal svarbiausia — psichiniai. Prisilaikant imperijo rėmų išoriniai, pakeista jos tik vidujinė substancija (esmė).
Į sovietinę užsienio politiką įsigilinę, daug kas randa panašumo į senosios Rusijos užsienių politiką. Jie ir neklysta. Kiekvienos valstybės užsienio politika yra beveik pastovi, kadangi ji daug priklauso nuo geografinės padėties. Jei italus pakeistumėm kiniečiais, arba skandinavais, jie vestų tokią užsienio politiką, kokią juos verstų geografinė Apeninų pusiasalio padėtis.
Skaityti daugiau: VADINAMIEJI RYTAI IR KOMUNIZMO PASLAPTIS
Gyvenantieji Europoje, o ypač dabar Amerikoje, dažnai girdime apie masonus. Kartais matome keistomis uniformomis ir ženklais paraduojančius žmones. Matome pastatus su užrašu "Masonic Hall”. Įdomu, kas tai per organizacija, kokie jos tikslai ir iš kur ji atsirado? Vieni tvirtina, kad masonų organizacija buvo įkurta dar karaliui Saliamonui šventyklą statant, tačiau jos kilmė nėra tikrai nustatyta. Tik XVIII a. ji stipriau pasaulyje įsigalėjo, kai Anglijoje ir Škotijoje įsikūrė Didžiosios Ložės. Ložę sudaro trijų laipsnių masonai: mokiniai, pameistriai irmeistrai.
Masonai turi savo ritualą ir nariai daugumoje yra ne paprasti žmones, bet biznieriai, politikai, kapitalistai ir retkarčiais valdžios ir mokslo žmonės. Jų pačių teigimu, masonija yra filosofinė ir filantropinė draugija, turinti tikslą įgyvendinti pagalbą žmonijai ir laimę savo “broliams”. Todėl į masonus ne kiekvienas priimamas. O ir priėmimas daromas su ritualinėmis iškilmėmis. Viskas daroma slaptai. Masonas turi padėti masonui, o ne kitam. Masonas turi užimti vadovaujančius postus. (Masonų konstitucijos ištrauka paskelbta 1723 m. James Andersono). Masonija ypač įsigalėjo po Prancūzijos Revoliucijos 1789 - 1790 m.; jakobinai ir hugenotai masonus labai sustiprino.
Didžioji masonų ložė buvo įsteigta Londone 1717 m. ir po to, masonija sparčiai paplito visame pasaulyje. Amerikoje pirmoji jų ložė buvo įsteigta 1732 m. Philadelphijoje ir pirmuoju grand masteriu buvo Benjaminas Franklinas. Prancūzijoje yra stipri Oriento ložė. 1739 m. popiežius Klemensas XII savo bule “In Eminenti” ekskomunikavo visus masonus ir uždraudė katalikams masonų organizacijoje dalyvauti, nes masonai veikia prieš krikščionybę.
Skaityti daugiau: MASONAI
Jau praėjo virš 20 metų, kai mūsų pasiilgtą Lietuvėlę okupavo svetimi. Šis nevisai trumpas laiko tarpas leidžia mums mėginti įvertinti mūsų šalies nepriklausomybės laikotarpį.
Jei pavieniame žemės ūkyje asmens (t. y. ūkininko) iniciatyva ir veiklumas sudaro pagrindinę sąlygą ūkio progresui, tai juo labiau tas taikintina visų ūkių kolektyvui — valstybei. Nuo valstybę vairuojančių asmenų vertės ir jų sugebėjimų labai daug priklauso pavienių ūkių sėkmė, taigi, vispusiška pažanga.
Kaip galėtumėm vertinti Lietuvos visuomeninę santvarką prieš I Pasaulinį karą? Kaimas buvo vos tepradėjęs organizuotis. Sava šviesuomenė buvo labai neskaitlinga ir ta pati prislėgta caro režimo. Kaimo gyvenimas su jo trilaukio ūkio rėžiais, — tai baudžiavos liekana, pažangos trukdytoja ir tikra proga visokioms nesantaikoms bei rietenoms. Dvarai svetimųjų rankose. Jų savininkai, — labjausia pasiturintis šalyje elementas, — neboja šalies ir tautos interesų. Gi, miesto gyventojų didelę dalį irgi sudarė svetimi pirkliai, kurie, nežiūrint jų gausumo, sugebėjo pragyventi ir net dalinai prasigyventi, parazitiškai išnaudodami savo tūkstantinį pirklišką sugebėjimą. Taigi, pagrindinis šalies ir tautos kamienas — lietuviškas kaimas — vargo, ir tam skurdui greito galo nesimatė. Aišku, tokia prieš I Pasaulinį karą visuomeninė Lietuvos santvarka, neigiamai veikdama mūsų tautos interesus, privedė netgi prie dalinio kaimo nutautinimo. (? Red.).
Skaityti daugiau: ASMENVERTĖ, VISUOMENINĖ SANTVARKA IR TAUTOS INTERESAI
P. GUDELIS
Prieš šešetą metų išleistame Lietuvos kariuomenės 40-ties metų sukaktuviniame KARIO numeryje tilpo K. Ališausko straipsnis “Lietuvos Kariuomenė. “Jame išvardintų Rusijoj įsteigtų lietuvių tautinių karinių dalių sąraše yra paminėta ir Karso (Kaukaze) tvirtovės artilerijos lietuvių kuopa. Toliau pasakojama apie tos kuopos žuvimą kovose su turkais.
Tikėjaus, kad Amerikoje gyvenantys dar du anų laikų darbuotojai neištvers neatitaisę šią klaidą. Tačiau, ligi šiol neužtikau spaudoje jokio jų pasisakymo. Ir aš pats buvęs lietuvių karių organizatorius Užkaukazyje, nors senai ryžausi, bet tik dabar teišsigaliu, tą gražų mitą išaiškinti.
Tačiau tai nelengvas darbas, nes nuo anų laikų praėjo arti 50 metų. Nors atmintyje yra užsilikę daug smulkmenų, bet, vargu, ar pavyks jas visas chronologinėj tvarkoj išdėstyti. Iš galvos yra išgaravę daugumas datų ir daugelio bendradarbių pavardės.
Užkaukazio lietuvių veiklą esu išsamiai aprašęs 1938 m. “Karo Archyve”, bene IX-me ir kituose tomuose. Lietuvoj stropiai surankiotos laikraščių iškarpos bei knygos, kuriose tilpo mano straipsniai, besibastant tremtyje, išsimėtė, tai dabar tenka remtis tik atmintimi ir ligi šiol išsaugotu karo tarnybos lapu. Ne geriau, matyt, yra atsitikę ir su kitų tautiečių turėtais nepriklausomos Lietuvos laikų šaltiniais. Tik tuo galima pateisinti klaidingų mitų atsiradimą.
Skaityti daugiau: IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU
JONAS MACKEVIČIUS VYTAUTAS DIDYSIS TIES NAUGARDU
MŪŠIS PRIE VORSKLOS
DR. MARTYNAS ANYSAS
Iš rašomo veikalo VYTAUTAS-ALEKSANDRAS DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS
VYTAUTO KARIUOMENĖ RENKASI TIES KIEVU
“Vytautas ruošia karą prieš totorius”, skambėjo visoje Lietuvoje, Gudijoje, Lenkijoje, rusų kraštuose ir Ordino Prūsijoje. “Vytautas nori nukariauti totorius, atsisėsti chanų soste, atidaryti kelią į Orientą, susivežti visus rytų šalių turtus į savo kraštą”, kalbėjo draugai ir bičiuliai.
Po Salyno sutarties ratifikacijos prasidėjo kariniai pasiruošimai tam dideliam žygiui. Vytautas išsiuntinėjo laiškus visų krikščioniškų šalių valdovams pranešdamas, jog jis norįs vienu smūgiu sulaužyti pagonių jėgas ir tolimuose rytuose pastatyti krikščionių kryžių. Jis jieškojo paramos savo žygiui pas Prūsijos Ordiną ir pas lenkus. Istorikas Dlugošas, tačiau, aiškina, kad karalienė Jadvyga stengėsi Vytautą nuo šio žygio atkalbinėti, jam pranašaudama kuoblogiausias pasėkas. Susidėjimas su nekrikščionimis, kaip Tochtamišu, Jadvygai atrodęs pasibaisėtinas. Jogaila, nors ir nesutiko su Vytauto susitarimu su Ordinu Salyno sutartyje, atsisakė daryti griežtesnių žygių bijodamas, kad Vytautas gali padaryti dar griežtesnių posūkių. Dėl šito reikalo buvo kilę rimti nesutarimai karališkos poros tarpe.
Vytautą kiek palaikydamas, Jogaila stengėsi gauti iš popiežiaus Bonifacijaus IX kryžiaus karo bulę, kuri tikrai buvo paskelbta 1399 m. gegužės mėn. 4 d. (Bertold Spuler, Die Goldene Horde, p. 138), bet ji Vytautui mažai tepadėjo, nes kariuomenės jau buvo pakelyje.
Skaityti daugiau: MŪŠIS PRIE VORSKLOS
PETRAS BŪTĖNAS
Šiandie to lietuviško keturkampio plotas pasidalintas Lenkijos ir S. Rusijos, kaip esame skaitę pačiame straipsnyje. Taigi, matome, Kosto Kalinausko tėviškė stovi lietuvių žemėje ir toli į vakarus nuo gudų sodybų, kurių gudiškų ir rusiškų, žinoma, dėl Kraft und Macht “demokratinės” kolonizacinės politikos dabar yra prisiradę net ir toli nuo čia, jau prie Baltijos jūros, taigi ir M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, ir tą sritį S. Rusijai okupavus. Patartina Sov. Rusijai su savo kolchozais ir sovchozais bei su enkavedistais ir generaliniais sekretoriais keltis ir per Baltijos jūrą į Švediją bei Daniją, nes ir ten tokia pat rusų - velikorosų (rytinių slavų) žemė, kaip ir baltų žemė — tas niekados slavų ir slaviškas nebuvęs Pabaltijys, kuriame yra M. Lietuva - Karaliaučiaus sritis, Prūsų žemė ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos neslaviškos valstybės. O kitko esama pačiame čia straipsnyje. Be to, iš žemėlapio atsekame ir abiejų Svisločiaus upių geografines padėtis: nemuninio - mastaulėninio Svisločiaus ir berezininio - minskinio Svisločiaus — pirmasis lietuviuose, o antrasis guduose.
B. Toliau išrašau K. Pakšto žemėlapio ženklų ir dar ko aiškinimą:
Specialiais ženklais pažymėtieji plotai labai artimi savo ribomis tiems, kuriuos Lietuva valdė 1522-1569 metų laikotarpyje (taigi ligi Liublino unijos, o Liublino mst. matomas ir šiame žemėlapyje. P.B.). Čia jie neapima apie 30,000 kv. km ruožo Dniepro kairiame šone nuo Kievo iki Dniepro slenksčių. Betgi šis žemėlapis apima Mažąją Lietuvą ir Latgalą. Čia pažymėtieji plotai skirstomi į 6 tautines zonas:
1. Lietuvių zona ligi 105,000 kv. km paženklinta keturkampėliais.
2. Latvių zona 15,000 kv. km —- prakeršiaisiais kryžiukais:
3. Jotvingių zona 1,300 kv. km — statmeniniais brūkšniukais:
4. Lenkų zona 12,300 kv. km — rutuliukais;
5. Gudų zona 176,000 kv. km — vinginiais brūkšniukais ir
6. Ukrainiečių zona 171,700 kv. km—tamsiąja spalva.
Skaityti daugiau: LIETUVA IR JOS KAIMYNAI
MŪSŲ PAREIGOS JAUNIMUI
A. VALATKAITIS
Nekartą girdime vyresniosios kartos nusiskundimus, kad jaunimas nutausta, nesidomi nei savo kalba, nei spauda, nei gerais lietuviškais papročiais. Vyresnioji karta tuo sielojasi ir deda daug pastangų patraukti jaunimą. Savo keliu, skautai, ateitininkai, studentų korporacijos, įvairūs ansambliai bei sporto grupės vykdo tikrai milžinišką ir vaisingą darbą. O vis dėl to dar nemaža dalis mūsų prieauglio, kurį nesusemia minėtos organizacijos, pasilieka išstatyta nutautimo pavojams. Dažnai dėl to kaltinami ir tėvai. Bet čia ne vien tik tėvai kalti.
Jei jaunimui prikaišiojama stoka pareigos lietuviškiems reikalams, tai paklauskime ir patys savęs, ar mes atliekame savo pačių pareigas mūsų jaunimui? Iš jaunimo reikalaujame daug. Bet ar mes atiduodame jaunimui tiek, kiek galėtumėm ir privalėtumėm?
Štai, Šaulių Sąjungos dabartinio statuto 3-me straipsnyje sakoma: “LŠST . . . ypatingairūpinasi lietuvybės išlaikymu lietuviškojo jaunimo tarpe”. Toliau 5-me straipsnyje sakoma: “ . . . 4) išlaikyti lietuviškąjį jaunimą fiziškai ir morališkai stiprų ir įjungti jį į Lietuvos laisvinimo darbą; 5) išlaikyti ir stiprinti lietuviškojo jaunimo tarpe meilę ir pagarbą savajai kilmei ir kalbai” . . . Dar toliau, 6-me straipsnyje skelbiama, kad: “LŠST stengiasi . . . steigti, remti ir stiprinti jau esančias vaidinimo kuopeles, chorus, orkestrus, ansamblius, sporto komandas . . .” Berods jaunimo Šaulių Sąjungai negalėtų pritrūkti, nes pagal statutą jos nariais gali būti jau suėję 15 metų amžiaus. Tačiau pasidairykime, kas tuo reikalu ligšiol padaryta mūsų organizacijos ribose?
Gal vieninteliu skaisčiu pavyzdžiu šviečia Chicagos Vytauto Didžiojo Šaulių kuopa, kurios valdybai nuo pat kuopos įkūrimo pradžios nuoširdžiai rūpėjo jaunimo reikalai. Išdavoje, jau daugelį metų, veikia gausi jaunimo kuopelė, puoselėjanti scenos vaidybos meną bei tautinius šokius. Kad paskatintų jaunimą dalyvauti lietuviškai-šauliškame darbe, jaunimo grupei kuopos ribose yra suteikta plati autonomija, su savo atskira kasa ir atleidimu nuo nario mokesčio imtinai. Šauliškam jaunimui visą laiką savo darbu aukojasi, ne tik ilgametis kuopos pirmininkas š. kun. A. Šeštokas ir vicepirmininkas š. V. Išganaitis, bet ir meno vadovas š. J. Petrauskas, režisierius š. A. Brinka, bei energingas šokių mokytojas š. K. Ulevičius. Jie visi daug duoda šauliškam jaunimui. Užtat ir jaunimas jų neapvylė. Chicagos šauliškas jaunimas visur ir visados kalba tiktai lietuviškai ir jų elgesiu gėrisi ir tėvai ir svetimi. Jų suruoštų vaidinimų, tautinių šokių ir šiaip pasilinksminimų bei išvykų į tolimas apylinkes sunku ir suskaičiuoti. Visa eilė abiejų lyčių šauliško jaunimo už ypatingus nuopelnus Šaulių Sąjungai yra apdovanoti garbės ženklais. Atitarnavę JAV kariuomenėje jaunuoliai ir vėl jungiasi į šaulių eiles. Jaunimas patenkintas savo vadovų veikla ir didžiuojasi esą šauliais ir šaulėmis. Dabartiniu metu duodamos visos pastangos sukelti pakankamai lėšų pasiųsti didelę šaulių jaunimo tautinių šokių grupų į šiemet įvykstančią New Yorke pasaulinę parodą. Toji pati tautinių šokių grupė įspūdingai buvo pasirodžiusi pernai per tautinių šokių šventę Chicagoje. Ir kaip čia, taip ir New Yorke, tatai bus vienintelė šaulių tautinių šokių grupė. Vytautėnų šauliškam jaunimui trūksta dar choro. Bet ir tas su laiku atsiras. Pagirtinos taip pat Detroito šaulių vieneto valdybos pastangos pritraukti į šaulius jaunimo sporto komandą. O kaip gi yra su visais kitais šaulių vienetais?
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
VELYKŲ RYTĄ
Kiekvienas augalas ir mažiausias žolelytės daigelis į saulę, į šviesą stiebiasi. O, tuo labiau, žmogus j ieško gėrio, grožio ir šviesos.
Kas galėtų būti gražesnio, kilnesnio, kaip nuoširdžiai pergyventi Velykų rytą — Didįjį Prisikėlimą? Kaip nuostabiai skambės iškilmingoji Alleliuja! Tikrojo Prisikėlimo prasmė įsiskverbs į mūsų mintis ir širdį. Ir mes kartu pakilsime! Pakilsime, kad saulės šviesa skaistesnė būtų ir nakties žvaigždės aiškiau šviestų.
Pakilsime, kad savo gyvenimo kelyje tvirtesnės taptume ir kasdienybėje kuo daugiau šviesiųjų spindulėlių rastume. O jų tiek daug visur: o ypač savoje šeimoje ir lietuviškame bendravime.
Velykų rytą trykštančios krikščioniškos meilės šaltiniu pripildykime savo širdis, kad tą visa pajustume ir labiau artimo meile degdamos pačios spinduliuoti galėtume. K. K.
Laimingos pavergtos Lietuvos kolūkio mergaitės galėdamos suvalgyti po baronką.
MŪSŲ BIČIULĖS
Lietuviai kartais smerkiami, kad per daug susiskaldę: per daug partijų, organizacijų bei draugijų turi. Turi jų ir kiti. Ar tai galima laikyti bloga? Gal blogiau, kad lygiagrečiai dirbamas tas pats darbas. Tačiau kiekviena draugija turi savų, kiek kitokių tikslų. Nors vienų tikslai yra daugiau susiję su kitais, o kitų mažiau. Tuo būdu vieni yra tarpusavy artimesni, o kitų reikalai daugiau skiriasi.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Lietuvos kariuomenės manevrų štabas 1929 m. Stalo gale, kairėje sėdi gen. (tada gen. št. plk.) Kazys Tallat - Kelpša, toliau — art. plk. Dočkus, gen. P. Tamašauskas, manevrų vadovas gen. P. Kubiliūnas, gen. št. plk. K. Grinius ir kt. (Iš kpt. P. Jurgėlos albumo)
Žemaitija pasižymi savotišku grožiu. Jos vietovės nusėtos kalneliais, žavingais gojais, ežerais, daugybe piliakalnių, sargviečių ir milžinkapių. Gausybė padavimų yra apie žemaičius milžinus, kurie kovėsi su milžinais atėjūnais, žemaitis kalbėjo žemaitiškai ir savo kalba didžiavosi. Jei Lietuvos dvaruose jau buvo įsigalinti lenkų kalba, tai Žemaitijos dvaruose žemaičių šnekta buvo lygiateisė lenkiškajai kalbai.
Viena iš Žemaitijos gražiųjų vietovių yra Laukuvos valsčiuje Padievyčio dvaras, turintis apie 8 valakus žemės ir ežerą. To dvaro savininkai buvo Kazys ir Ona (Butautaitė) Tallat-Kelpšai. 1893 m. spalių 28 d. Ona pagimdė pirmąjį sūnų, kurį pakrikštijo irgi Kaziu. Po Kaziuko sekė sesutė Ona, ir broliukai Tadas ir Stasys.
Kazys pradinį mokslą gavo beaugdamas dvare. Tolesnį mokslą jau tęsė Kaune. 1914 metais jis baigė Kauno komercinę mokyklą. Abiturientai, jų tarpe ir Kazys, svarstė, kas daryti. Karas tarp Rusijos ir Vokietijos buvo neišvengiamas. Ir jiems taip bespėliojant užsiliepsnojo I Pasaulinis karas. Kaziui tolesnis mokslas nutrūksta. Nelaukdamas kol pašauks į kariuomenę, jis pats įstoja aspirantu. 1914 m. lapkričio 15 d. jis atsiduria Syzraniuje, ant Volgos, I-me atsargos kavalerijos pulke, kur jam teko praeiti karinį apmokymą.
Skaityti daugiau: GENEROLO KAZIO TALLAT-KELPŠOS JUBILĖJUS
Mjr. Kostas Liaudanskas
Šių metų vasario 21 d. K. Liaudanskui sukako 75 metai amžiaus. Sukaktuvininkui pagerbti susidarė komitetas iš ramovėnų, birutininkių, LB apylinkės, tautininkų, Tautinių namų valdybos ir Dramos sambūrio. Pagerbimo vakaras įvyko kovo 21 d. Lietuvių Tautiniuose namuose.
Vakarą trumpu, bet turiningu, žodžiu atidarė A. Latvėnas, Lietuvių Tautinių namų valdybos pirmininkas, ir programą pravesti pakvietė birutininkę V. Irlikienę.
Ramovėnas teisininkas S. Paltus apibūdino K. Liaudansko karo tarnybos ir visuomenės veikloje atliktus darbus. Pačiam kalbėtojuil prieš įstojant į karo mokyklą, teko tarnauti K. Liaudansko kuopoje. Dabar, po daugelio metų, likimas lėmė susitikti ir dirbti įvairiose organizacijose, tik visiškai skirtingose sąlygose.
Žodžiu sukaktuvininką sveikino: dr. J. Bielskis, Lietuvos garbės konsulas, dr. P. Pamataitis — respublikonų partijos, A. Mironas — ramovėnų, L. Valiukas — rezoliucijoms remti komiteto, A. Skirius — LB apylinkės vardu.
Skaityti daugiau: MAJORUI KOSTUI LIAUDANSKUI 75 METAI
Prezidento ANTANO SMETONOS minėjimas Ročesteryje
Vasario 16 d. priėmimas Lietuvos Pasiuntinybėje, Vašingtone. Ponia O. Kajeckienė sega gėlę poniai Angier Biddle Duke, ambasadoriaus protokolo šefo žmonai. Photo De Kun.
Sausio 12 d. vietos L.V.S. Ramovės skyrius iškilmingai paminėjo buvusio Lietuvos prezidento Antano Smetonos 20 metų mirties sukaktuves:
Sekmadienio rytą per lietuvišką radijo valandėlę kalbėjo plk. Pr. Saladžius, skyriaus garbės pirmininkas. Pamaldo e, kurios įvyko šv. Jurgio parapijos bažnyčioje, ramovėnai su skautais dalyvavo organizuotai su savo vėliavomis. Tai dienai pritaikintą pamokslą pasakė kun. A. Račaitis.
Po pistų parapijos salėje įvyko iškilminga akademija, kurią atidarė skyriaus valdybos pirmininkas Valerijonai Vitkus, sugiedant JAV ir tautos Himnus. Paskaitą apie velionies gyvenimą bei jo nuopelnus lietuvių tautai bei valstybei skaitė Jonas Miškinis. Meninė dalis buvo pradėta A. Vaičiūno giesme “Kritusiems šauliams”, kurią sugiedojo LB vyrų choras, vadovaujamas Jono Adomaičio. Giesmė buvo išklausyta susirinkusiems atsistojimu pagerbiant žuvusius už Lietuvos laisvę. Sudainavus kelias dainas skautėms, Pranas Puidokas įspūdingai padeklamavo ištrauką iš Putino poemos “Kunigaikštis Žvainys”. Pabaigai vyrų choras nuotaikingai sudainavo “Pajūrio dainą”, “Gaudžia trimitai”, ir “Mes žengiam”.
Skaityti daugiau: Kronika
