Skaisčiausias jaunimas už Tėvynę Lietuvą...
1-JO LIETUVOS KARIUOMENĖS KŪRĖJO SAVANORIO GEN. ŠT. PULK. KAZIO ŠKIRPOS DALIS KALBOS. PASAKYTOS LAPKR. 22 D. NEW YORKE PER L. KARIUOMENES ŠVENTĖS MINĖJIMĄ
1953 m. lapkričio 22 d. L. Kariuomenės šventės minėjime, kuris įvyko New Yorke, Brooklyne, Apreiškimo parapijos salėje, suruoštame A. L. Dariaus ir Girėno 1-jo Posto, L. S. “Ramovės” N. Y. skyriaus ir A. L. Memorial Posto, rengėjų pakviestas pagrindine kalba pasakė plk. K. Škirpa. Dėl vietos stokos čia talpiname paskutinę dalį kalbos, kur jis, kaip buvęs 1941 metų sukilimo Vyriausybės galva, kompetentingai kalba apie 1941 metu birželio 23 d. sukilimo reikšmę. Taip pat talpiname visiems įdomų ta proga jo patiekta pasiūlymą reorganizuoti Lietuvos vadavimo veiksnius.
Redakcija.
LIETUVOS PREZIDENTAS A. SMETONA NIUJORKIEČIŲ TARPE 1941 M.
Sekančių metų sausio 9 d. sueis lygiai 10 metų nuo tragiškos pirmojo ir paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos mirties, o šių metų birželio 15 d. suėjo 13 metų nuo jo pasitraukimo iš Lietuvos dėl užgriuvusių mūsų tautą tragiškų įvykių. Šiems dviem svarbiem momentam atžymėti ir talpiname šį istorinį paveikslą. Nuotraukoje matome a. a. Smetoną su Lietuvos Prezidentui Priimti Komiteto nariais Ne Yorke, kai jis čia lankėsi 1941 m. Pirmoje eilėje iš kairės įdešinę sėdi: A. S. Trečiokas, J. Laučka, Dr. B. Vencius, A. Smetona, S. Smetonienė, adv. K. Jurgėla; stovi: Dr. J. Walukas, kpt. P. Jurgėla, J. Valaitis, inž. J. Sagys, D. Klinga, M. Strumskienė, D. Averka, Pr. Lapienė, J. Ginkus, Eleonora Bartkevičiūtė-Urbelienė, J. Baltus, V. Tysliavienė, J. Tysliava ir Dr. M. Vinikas.
Birželio 23 d. anksti rytą, kai vokiečių militarinės jėgos dar grūmėsi su rusų Rud. Armija lietuvių-vokiečių pasienio ruože ir kai didieji Lietuvos centrai — Vilnius ir Kaunas — tebekugždėjo pilni rusų kariuomenės su tankais, šarvuočiais ir artilerija, Lietuvių Aktyvistų Fronto kovos padaliniai staigiai, kaip iš po žemių, stojo ant barikadų lemtingam žygiui už Lietuvos ir lietuvių tautos teisę į laisvę. Veikiant žaibo greitumu, jiems pavyko užimti svarbesniuosius karinės reikšmės objektus, o svarbiausia užvaldyti Kauno radijo stotį. Tai padarė įmanoma tuojau pat viešai deklaruoti atstatymą Lietuvos nepriklausomybės, paskelbti sudarymą naujos tautinės Lietuvos Vyriausybės ir pašaukti (pagal 1918 metų savanorių pavyzdį) visą lietuvių tautą griebtis ginklo ir vyti bolševikus lauk iš Lietuvos.
Kas buvo tie, kurie birželio 23 dieną stojo ant barikadų už naują Lietuvos valstybės atkūrimą? Tai nebuvo taip sau konspiratoriai ar kokių politinių fantastų grupė. Tai buvo buv. Lietuvos kariuomenės karininkai, sovietiškojo okupanto prieš tai visaip išniekinti; tai buvo buv. šauliai, savanoriai ir kariai iš 1918-1920 metų kovų; tai buvo nauji lietuviai savanoriai — skaisčiausias patriotiniai apsisprendęs už Tėvynę Lietuvą jaunimas. Mes, senoji kariuomenės kūrėjų-savanorių karta, kiek mūsų dar yra išlikę, ir, bendrai, visa lietuvių tauta, galime būti tikrai išdidūs tuo mūsų tautos jaunosios kartos herojiniu žygiu, koks buvo jų įvykdytas 23 birželio! Jis buvo dar ryžtingesnis, kaip tas, kurį teko įvykdyti pirmiesiems savanoriams 1918 metais. Todėl jis gaivina mus viltimi ir tikėjimu, jog jaunieji mūsų laisvės kovotojai ir toliau atliks savo šventą pareigą Tėvynės Lietuvos labui, kaip jų meilė savo tautai ir savo kraštui jiems nurodo.
Charakteringa pažymėti dar ir tai, jog 23 birželio sukiliman buvo įsijungę (kaip ir 1918-1920 kovose) visi mūsų tautos sluogsniai: netik miestelėnai, bet ir valstiečiai ir darbininkijos masės. Tam užtenka tik prisiminti tai, su kokiu ryžtumu lietuviai darbininkai išvijo rusus - enkavedistus ir bolševistinius komisarus iš Kauno fabrikų, arba kaip lietuviai valstiečiai visame krašte išvaikė sovietinės santvarkos vykdytojus valsčiuose ir apskrityse.
Jūsų tarpe, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, yra netik gyvų liudininkų, bet ir buvusių aktyvių dalyvių birželio 23 dienos lietuvių Tautos Sukilimo. Manau, jie sutiks su manim, jog tai buvo vienas iš ryžtingiausių, vieningiausių ir įspūdingiausių iš visų lietuvių tautos herojinių žygių už savo laisvę, kokių ji kada tik buvo įvykdžiusi bėgyje savo istorijos. Birželio 23 dienos aktu lietuvių tauta nunuogino prieš visą pasaulį Maskvos melą neva Lietuva buvo laisva valia įsijungusi į Sov. Rusiją; 23 birželio sukilimu vienkart tapo nuplauta nuo dabarties lietuvių tautos kartos gėdos dėmė prieš istoriją, kurią buvo užtraukęs ant tos kartos 1940 metų netekimas valstybinės nepriklausomybės be pasipriešinimo šūvio Lietuvos garbei apginti. . .
Deja, 23 birželio laimėjimu neteko ilgai džiaugtis. Pridurmai paskui vokiečių kariuomenę, žygiavusią per Lietuvos teritoriją, atslinko nacių politikos ekzekutoriai, kurie atsinešė su savim hitlerinės Vokietijos planus pavergti Lietuvą iš naujo. Po maždaug pusantro mėnesio spaudimų, intrygų ir grąsinimų naciai rugpjūčio 5 dieną nušalino Lietuvos Vyriausybę ir okupavo Lietuvą savo ruožtu. Bet, kaip kiekviena kita svetima okupacija, taip ir nacių okupacija negalėjo ir nepanaikino 23 birželio atkurtos Lietuvos valstybinės nepriklausomybės požiūriu tarptautinės teisės. Taip pat nepanaikino ir naujosios Lietuvos Vyriausybės. Naciškieji okupantai tik jėga tesukliudė sakytai Vyriausybei eiti savo pareigas, kuriems ji buvo pašaukta tikrojo Lietuvos suvereno — pačios sukilusios lietuvių tautos. Kadangi okupanto jėgos aktams jokios teisinės galios negalima teikti, o suminėtoji Lietuvos Vyriausybė buvo pareiškusi naciams protestą, nerezignavo ir kompetentingo Lietuvos konstitucinio organo iš valdžios pareigų nebuvo atleista, tai, teisiniu požiūriu, ji išliko ir tebeegzistuoja dar ir šiandien.
Savo piktu pasikėsinimu prieš Lietuvos nepriklausomybę, naciškieji okupantai pakenkė netik Lietuvai, bet ir patys sau. Akivaizdoje Lietuvos Vyriausybės nušalinimo fakto krašto gyventojams, ir be jokios specialinės propagandos prieš vokiečius, pasidarė nuo pat rugpjūčio 5 dienos aišku, jog tenka ryžtis naujam pasipriešinimui prieš naują Lietuvos okupantą. Buvo visai natūralu, kad iniciatyvos šiam kovos žygiui ėmėsi ne kas kitas, kaip tie, kas pravedė 23 birželio Tautos Sukilimą ir pastatė naują Lietuvos Vyriausybę, būtent — Lietuvių Aktyvistų Fronto nariai, tik prisidengę kitais pogrindžio organizacijos pavadinimais.
Į lietuvių aktyvistų naują kovą greitai įsijungė ir visos lietuvių politinės srovės, kai tik jos kiek atsigavo nuo skaudžių smūgių, kuriuos joms sudavė prieš tai buvęs bolševistinis okupantas, fiziniai išnaikindamas arba deportuodamas iš Lietuvos suminėtųjų srovių vadus ir šiaip žymesniuosius veikėjus. Įsijungus visų pakraipų ryžtingesniesiems tautos elementams į anti-nacinės rezistencijos sąjūdį, jis plačiai išsivystė visame krašte, tęsėsi per tris metus nacių okupacijos ir buvo nemažiau ryžtingas, kaip tas, kuris buvo pravestas laike pirmosios sovietų okupacijos . . .
Kai į 1943 metų galą ėmė vis daugiau aiškėti, jog Lietuvai gręsė pavojus dar kartą būti rusų Raud. Armijos užplūstai, visos lietuvių pogrindžio organizacijos ir politinės srovės sudarė bendrą pogrindžio politinę vadovybę — Vyriausiąjį Lietuves Išlaisvinimo Komitetą. Prie VLIKo suformavime teko ir man patalkininkauti, 1943 m. rudenį nuvykus J Kauną. Deja. VLIKui nepavyko nei suorganizuoti pakartotiną lietuvių tautos sukilimą, nei surasti kokių kitų realių priemonių išgelbėti Lietuvą nuo jai gręsusio naujo pavojaus iš bolševistinių Rytų. 1944 metų pavasarį Gestapui pasisekė iššifruoti VLIKo sąstatą ir areštuoti bei deportuoti į kalėjimus ir kacetus Vokietijoje žymiądalį VLIKo narių. Likusieji, šiaip taip išsislapstę nuo Gestapo nagų, neužilgo buvo priversti pasitraukti į Vakarų Europą kartu su masėmis lietuvių tremtinių, gelbstintis nuo pasikartojusio rusų Raud. Armijos prasiveržimo į Lietuvą ir jos naujo pavergimo. Likę krašte pogrindžio organizacijos nariai susibūrė į partizaninius padalinius, kurie išvystė atkakliausi ginkluotą pasipriešinimą. Nors ši jų kova buvo užpildyta aukščiausio laipsnio herojizmo aktais, bet ji buvo beviltiška, padiktuota desperacijos, ir tik kainavo daug kraujo aukų . . . Partizaninės kovos atslūgo. Tačiau lietuvių tautos kančioms ir vis naujoms aukoms dar ir šiandien nesimato galo, nes pati lietuvio meilė savo kraštui yra begalinė . . .
Kaip buvau pažadėjęs savo šios kalbos pradžioje, aš Jums padariau, palyginant, tik trumpą sintezę to erškėčių, bet sykiu ir herojizmų, kelio, kurį lietuvių tautai buvo lemta nueiti kovoje už Lietuvos teisę į valstybinę nepriklausomybę ir už kilniuosius demokratijos idealus, kurių priešakyje, kaip jau sakiau, stovi tautų teisė į laisvę. Kulminaciniais tos kovos momentais, t. y. tokiais, kurie atnešė konkretiškus laimėjimus, buvo tik šie du:
1) atgavimas Lietuvai valstybinės nepriklausomybės po 1-jo Pasaulinio Karo, pasiremiant Prezidento Vilsono deklaruotuoju principu apie mažųjų tautų laisvą apsisprendimą, kurį JAV kariai, taigi ir Jūs, Broliai Amerikos lietuviai, savo kraujo aukomis iškėlėte į tarptautinės teisės dogmą, o Lietuvos kariuomenės savanoriai ir visi kiti jos kariai, irgi pasiaukavimu ir kraujo aukomis, jesmino Tėvynės Lietuvos labui, ir
2) laimėjimas 1941 metais 23 birželio lietuvių Tautos Sukilimo, kuriuo buvo dar kartą ir įtikinomiausiu būdu paryškinta Lietuvos teisė į valstybinę nepriklausomybę ir tapo atkurta Lietuvos Vyriausybė, kurios buvom netekę 1940 metais.
Milžiniškos aukos, kurių lietuviųtauta iki šiol sudėjo kovoje už savo laisvę, jų tarpe ir tos, kurias sudėjo ji laike 23 birželio savo herojinio akto, kaip ir visos kitos, kurių buvo sudėta po to ir kuriems, kaip sakiau, galo nesimato dar ir šiandien, įpareigoja mus, išlikusius gyvus ir esančius laisvėje dar daugiau suglausti lietuviškas širdis ir suaktyvinti mūsų pastangas Lietuvos labui. Viena iš konkretiškų pastangų patarnauti Lietuvos reikalui būtų atitaisymas suminėtos klaidos dar kartą, būtent, padaryti viską, kad atsiekus kitų valstybių pripažinimą Lietuvos Vyriausybei, už kurią lietuvių tauta 1941 metais sudėjo kraujo aukų. Jos jokia kita vyriausybė, pav. sudaryta per post factum tremtyje, niekada negalėtų atstoti nei formalinės teisės požiūriu, nei juo labiau politiniai-moraliniu požiūriu.
Tą klausimą aš keliu ne dėl kokių ir kieno nors personalinių ambicijų, bet vien todėl, kad sakytos vyriausybės atkūrimo reikalauja mūsų kovos konsekvencija ir mūs interesas efektingiau reikšti Lietuvos valstybės tęstinumą. Jums, su ginklu kovojusiems už savo ir kitų tautų laisvę, yra geriau suprantama, kaip kokiems grynai politikos žmonėms, jog prilygtų nusikaltimui prieš elementariškiausius moralės principus, jei kas imtų niekinti tą, už ką pati tauta, siekdama valstybės suverenumo atstatymo, sudėjo kraujo aukų. Jei asmenys, kuriuos sukilusi lietuvių tauta pastatė 1941 metais įLietuvos Vyriausybę, dabar, po tiek daug metų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, toms pareigoms nebetiktų, arba jų nebegalėtų eiti dėl kokių nors asmeninių motyvų, tai iš to neseka, jog galėtų būti kuo nors pateisinami kaikurių asmenų teoretizavimai bei bandymai paneigti patį tos Vyriausybės buvimo principą. Tuo būtųpatarnauta ne Lietuvos valstybės tęstinumo sustiprinimui, o tik jo susilpninimui, taigi į naudą bolševizmui.
Leisiu sau, šia proga, atkreipti Jūsų dėmesį į faktą, jog suminėtieji pasikėsinimai ateina ne iš tų, kurie anuomet parodė vyriškos drąsos stoti ant barikadų ir aukuotis Tėvynės Lietuvos labui, bet daugiausiai iš tokių, kurie tuomet slapstėsi kur nors už pečiaus ir persistatė tautai, kada 23 birželio sukilimas jau buvo laimėtas. Savaime suprantama, jog tokie asmenys negalėjo ir vargu ar kada iš viso įstengtų pakilti augščiau savo smulkių ambicijų iliuzijos sudaryti kažkokią tai vyriausybę “iš savo tarpo”. Gerbiamieji, tokiais projektais tik kompromituojamas Lietuvos valstybingumas kitų tautų akyse. Kiekvienam, kad ir nepolitikui, yra aišku, jog vyriausybės sudaromos emigrantiniais metodais negali lygintis toms, kurias pastato pati tauta ir savo krašte, nepareinamai nuo to, ar jos su laiku būna reikalingos patobulinimų, ar ne . ..
Demokratijos idėjos ir politiniai idealai, už kuriuos JAV-bės, tuo pačiu ir jūs lietuviai JAV pilnateisiai piliečiai, sudėjote prieš 35 metus augščiausių aukų ir antratiek sudėjote per II-jį Pasaulinį Karą, pelnytai iškėlė šį kraštą augščiau visų kitų valstybių pasaulyje, tuo pačiu suteikiant JAV istorinį mandatą vairuoti žmonijos viltims atsiekti naujos teisingos tarptautinės santvarkos, nuo kurios pareis išlaisvinimas ir Lietuvos. Nėra visame pasaulyje lietuvio, kuris nesidžiaugtų ir nereikštų nuoširdžiausios padėkos JAV ir šio krašto vyriausybei už konsekventišką tolesnį pripažinimą Lietuvos nepriklausomybės. Tai konkretus pavyzdys visoms kitoms valstybėms ir kitų kraštų vyriausybėms, kaip turi būti respektuojama mažos tautos teisė į laisvę. Mums gi, t. y. lietuviams tremtiniams, likimo išblaškytiems po pasaulį, suminėta JAV laikysena Lietuvos klausimu priduoda jėgų siekti vis didesnio Lietuvos padėties sustiprinimo tarptautinės teisės plotmėje, kaip vieno iš konstruktyviškų estapų į realų Lietuvos išlaisvinimą.
Kalbamas tikslas reikalauja atgaivinimo, nors tuo tarpu kad ir tik užsienyje, veikimo Lietuvos Vyriausybės, kuri, kaip jau sakiau, teisiniai tebeegzistuoja. Kiekvienam ir ne teisininkui yra suprantama, jog būtų perdaug teoretinis dalykas kalbėti apie valstybės tęstinumą, jei neturėtume savos Krašto Vyriausybės. Išrūpinimas kitų valstybių pripažinimo tai, kurią 1941 pastatė pati lietuvių tauta, netik palengvintų restauravimą Lietuvos Pasiuntinybių, kurios buvo suspenduotos karo metu, bet ir labai sustiprintų padėtį tų, kurios iki šiol yra išlikusios, imtinai sustiprinimą padėties Lietuvos Dipl. šefo. Tai būtų tikrai pažymėtinas mūsų diplomatijos ir mūsų visų politikos veiksnių laimėjimas.
Tačiau, kad tokio laimėjimo atsiekus, yra reikalinga, kad būtume vieningi ir kad tariamieji mūsų politikos veiksniai neeikvotų savo energijos ir laiko rietenoms dėl kažkokių tai prasimanytų kompetencijų, partinių srovių tarp grupių ir hegemonijų politinėje veikloje. Ant kiek šie visi nesusipratimai skaldo lietuvių visuomenę ir kaip žalingai jie atsiliepia į Lietuvos laisvinimo sėkmingumą. Jums yra žinoma ir be mano paaiškinimų. Todėl esamų negerovių čia neišvardysiu, kad neaptemdinus šio mūsų broliško susikaupimo ties JAV ir mūsų pačių aukomis, sudėtomis kovoje už kilnius demokratijos ir tautų laisvės idealus.
Savo kalbą baigsiu be jokių skambių deklamacijų, bet tik paprastu apeliavimu į Jus, kaip suminėtos kovos buv. aktyvius dalyvius, taigi mano kovos draugus, o per jus į plačiąją lietuviškąją visuomenę ir į pačius mūsų politikos veiksnius:
Akivaizdoje nebesuskaitomų aukų ir kančių, kurių lietuvių tauta iki šiol jau yra sudėjusi kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir iškentėjusi nuo žiauriausių priešų, lietuvi, kas tu bebūtum: ar pilnateisis šio didelio ir galingo krašto pilietis, ar tik paprastas tremtinis, radęs čia jautrių širdžių tavo prieglaudai, susimąstyk, kokioje padėtyje dabar randasi Lietuvos gelbėjimo reikalas! Jis tau rūpi nemažiau, kaip tiems, kurie kalba tavo vardu. Giliai apsigalvok, ar tas kelias, kuriuo jie tave veda, tikrai veda prie tikslo, ir ar jis kartais neveda tik į dar didesnes tarpusavio negeroves? Jų jau turime iki kaklo ir jomis jau plačiai mirga lietuvių spaudos puslapiai sovietiškojo Lietuvos okupanto pasiteisinimui. Jei tu tą visą supranti, tai tu turi pasakyti sau ir kiekvienam kitam savo tautiečiui, jog tokios padėties toliau nebegalima toleruoti ir kad, kol dar nepervėlu, turi būti surastos priemonės ir metodas esamas negeroves pašalinti ir visus mūsų veiksnius esminiai apjungti Lietuvos gelbėjimo darbe. Už tos padėties atitaisymą tu, lietuvi, esi nemažiau atsakingas prieš kenčiančiąją lietuvių tautą ir prieš Lietuvos istoriją, kaip patys suminėtieji veiksniai, kas jie bebūtų ir kokių bebūtų pridarę klaidų.
Kad nelikčiau jums, mieli kovos draugai, skolingas iniciatyva, šiuo patiekiu jums konkretų projektą, kaip, mano manymu, suminėtosios negerovės tarp mūsų politikos veiksnių galėtų būti nugalėtos ir tie veiksniai suvesti į darnų ir vieningą darbą. Prašau su juo susipažinti, jį pergalvoti, arba išrasti ką geresnio ir pertiekti plačiajai lietuvių visuomenei, kad ji pasijieškotų priemonių pakviesti minėtus veiksnius prie tvarkos ir į politinį blaivumą.
Ši mano iniciatyva yra ne kas kita , kaip tąsa tos, kurios man, drauge su keliais kitais pirmaisiais Lietuvos kariuomenės savanoriais, jau kartą buvo tekę imtis, siekiant sudarymo Tautos Vienybės Vyriausybės 1918 metais, ir kurios iš naujo teko griebtis 1940 metais, siekiant suburti ryžtingesniuosius lietuvių tautos elementus po bendra Lietuvių Aktyvistų Fronto vėliava pakartotinam Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 23 birželio herojinio pasiaukavimo keliu.
Tai ne mano, bet 1-jo Lietuvos kariuomenės savanorio pasiūlymas!
Jis padarytas “Vardan tos Lietuvos”, kaip pasakyta Kudirkos himne.
Tat ir kviečiu jus jį, irgi “Vardan tos Lietuvos”, pertiekti į širdį ir į protą, tų, nuo kurių pareis jo apsvarstymas ir išsprendimas! . . .
VARDAN TOS LIETUVOS . . .
l-jo Lietuvos Kariuomenės Kūrėjo Savanorio Gn. Št. Pulk. Kazio Škirpos pasiūlymas
A. Politikos vykdomojo organo reikalas:
Lietuvos laisvinimo veikla, vykdomoji užsienyje, yra grynai politiniai-diplomatinio pobūdžio, kurioje nustatyti kompetencijų ribas tarp Lietuvos Įgal. Ministerių Kolegijos ir Vliko, kaip lietuvių visuomenės politinio organo, yra neįmanoma ne tik teisiniai, bet ir praktiškai.
Iš to seka, jog pati suminėtos veiklos natūra reikalauja esminio visų mūsų politikos veiksnių apjungimo darbe, kurio sėkmingumu yra suinteresuoti ne vien suminėtieji veiksniai, bet ir kiekvienas lietuvis patriotas.
Atsižvelgiant į tai,
1) kad 7 metų Vliko Vykd. Tarybos praktika konkrečiai parodė, jog Vykd. Taryba nepateisino vilčių, kokių į ją buvo dedama, kai ji buvo sudaryta, ir kad, vieton apjungimo mūsų politikos veiksnių, savo nepagrįstomis pretenzijomis į valdžios funkcijas ir pridarytomis stambiomis klaidomis, ji tik išugdė gilių nesusipratimų tarp tų veiksnių;
2) kad tariamos Vliko pirmininko ir diplomatijos šefo konferencijos, kaip palijatyvas padėčiai gelbėti, problemos irgi netik neišsprendžia, bet daro įspūdžio lyg susitinka kažkokios priešiškos pusės ir kas kartą tuo tik viešai pademonstruoja negeroves santykiuose tarp mūsų politikos veiksnių, ir
3) kad visa tai vis daugiau pakerta tų veiksnių autoritetą lietuvių visuomenės akyse, ją skaldo, teikia argumentų priešiškai propagandai ir kompromituoja patį Lietuvos valstybingumą prieš kitas tautas bei tarptautiniame forume.
Tenka padaryti išvadą, jog tokia padėtis toliau nebegali būti toleruojama ir kad turi būti surastas kelias ir metodas esminiam visų mūsų politikos veiksnių apjungimui Tėvynės Lietuvos laisvinimo darbe, už kurio sėkmingumą visi esame lygiai atsakingi prieš lietuvių tautą ir Lietuvos istoriją.
Kol neįmanoma atkurti užsienyje veikimą Lietuvos Vyriausybės, kuri efektingai manifestuotų Lietuvos valstybingumą ir perimtų jos nepriklausomybės gynimą santykiuose su kitomis valstybėmis bei tarptautiniame forume, minėtus uždavinius galėtų laikinai atlikti Lietuvos Politinė ir Diplomatinė Misija, sudaryta visų mūsų politikos veiksnių susitarimu ant pagrindo Lietuvos Vyriausybės suteikto p. St. Lozoraičiui paskyrimo eiti užsienyje Lietuvos diplomatijos šefo pareigas, paskyrimo, kuris pats savaime turi Polit. ir Dipl. Misijos aspektus tarptautinės teisės požiūriu ir yra kitų kraštų vyriausybių akceptuotas.
Lietuvos diplomatijos šefui p. St. Lozoraičiui ipso jure vadovaujant, Liet. Pol. ir Diplomatinė Misija susidėtų iš atstovų nuo Vliko ir Laik. Lietuvos Vyriausybės, už kurios pastatymą lietuvių tauta per savo 1941 m. birželio 23 dienos sukilimą sudėjo kraujo aukų.
Kad suteikus galimybę pagrindinėms lietuvių politinėms srovėms aktyviai dalyvauti Liet. Pol. ir Dipl. Misijos darbuose, jos nariai parenkami taip, kad kiekviena tų srovių turėtų atstovą, nepereinamai nuo to, ar jis būtų nuo Vliko ar nuo Laik. Lietuvos Vyriausybės.
Laikantis Vliko plenumo patvirtintų Lietuvos laisvinimo politikos gairių ir veikdama glaudžiame kontakte su Vliko prezidiumu, Liet. Pol. ir Dipl. Misija:
1) sistematingai orietuojasi tarptautinės padėties evoliucionavime ir įvykiuose, kurie tiesioginiai ar netiesioginiai paliestų Lietuvos padėtį;
2) informuojasi visais įmanomais būdais apie padėtį Lietuvoje po sovietų okupacija;
3) numato kokių imtis žygių ar daryti demaršų galimai efektingesniam Lietuves nepriklausomybės reikalo ir jos interesų apgynimui užsienyje;
4) suprojektuoja memorandumus, dipl. notų tekstus ir kitus raštus, susijusius su Lietuvos laisvinimo politika;
5) sprendžia, kada ir per kokius kanalus vykdyti žygius ir kieno parašais teikti raštus kitų valstybių vyriausybėms ir tarptautinėms institucijoms: ar Vliko, ar Laik. Lietuvos Vyriausybės, pademonstruojant jos buvimą, ar vien tik Misijos vardu ir per diskretiškus diplomatinius kanalus;
6) zonduoja Lietuvos laisvinimo propagandą ir prižiūri jos vykdymą;
7) deda pastangų atkurti Lietuvos dipl. postus, kur jie karo metu buvo atitinkamų svetimų vyriausybių suspenduoti ir steigia naujus, kur tokie postai būtų reikalingi, ir
8) planingai zonduoja ir ruošia dirvą gavimui kitų kraštų, svarbiausia didžiųjų valstybių pripažinimą Laik. Lietuvos Vyriausybei, patobulinus jos personalinę sudėtį atitinkamai susitarimui tarp pagrindinių politinių srovių ir pačios tos Vyriausybės.
Jei diplomatijos šefas negalėtų tuo ar kitu klausimu pritarti Misijos narių daugumos nusistatymui ir tarp jų kiltų pažiūrų skirtumas, jis išsprendžiamas prisilaikant sekančios procedūros :
a) užprotokolavus konflikto faktą ir abiejų pusių motyvus, dipl. šefas atsiklausia motyvuotos nuomonės Lietuvos Pasiuntinių ir Įgal. Ministerių;
b) su gautais atsakymais supažindinami Misijos nariai, kad galėtų reikalą dar kartą pergalvoti;
c) jei, nežiūrint to, Misijos narių dauguma lieka prie savo pirmykščio nusistatymo ir dipl šefas jam ir toliau neranda galima pritarti, tai klausimas patiekiamas spręsti Vliko plenumui, dalyvaujant Laik. Vyriausybės ir visų kitų buv. Lietuvos Ministerių Kabinetų nariams, šiame išimtiname atsitikime jie naudojosi sprendžiamuoju balsu lygiai su Vliko nariais;
d) punkte c) nurodyto valstybiniai ir visuomeniniai autoritetingo plenumo priimtas balsų dauguma sprendimas yra skaitomas privalomos galios, ir Lt. Pol. ir Dipl. Misija turi juo vadovautis savo praktiškoje veikloje.
Liet. Pol. ir Dipl. Misijai susidarius, Vliko Vykd. Taryba paleidžiama.
Atsiekus restauravimo Lietuvos Vyriausybės veikimo, Liet. Pol. ir Dipl. Misijos funkcijos automatiškai pereina naujam Lietuvos Užs. Rkl. Ministeriui, jei ta Vyriausybė nenuspręs palikti Misiją ir toliau veikti, vadovaujant jai pačiam Užs. Reikalų Ministeriui, kol Lietuva bus išlaisvinta iš sovietų okupacijos.
B. VLIKo reorganizacijos klausimu:
Atsižvelgiant į tai,
1) kad aplinkybės, kuriomis Vlikas buvo sudarytas Lietuvoje prieš 10 metų, yra visiškai pasikeitusios, imtinai pasikeitimą Lietuvos okupantų;
2) kad kaikurios grupės, turėjusios realios reikšmės anti-nacinėje rezistencijoje ir todėl priimtos į Vliko sąstatą, po karo tos reikšmės nustojo ir teegzistuoja tik ant popierio, arba nebeegzistuoja iš viso;
3) kad p. 2 suminėtų grupių tolesnis dalyvavimas Vlike pasidarė nebenatūralus ir kad jų atstovai toje politinio vadovavimo organizacijoje faktinai virto tik žaislais tarp partijų dėl tariamo “svorio” Vlike, taigi objektais partinių konšachtų, kurie pakerta Vliko rimtumą, diskredituoja jį visuomenės akyse ir jį nustūmė į chroniškus vidaus negalavimus, galinčius sunkiu momentu privesti ji prie tikro subirėjimo arba bejėgiškumo priimti svarbius sprendimus;
4) kad krašte po bolševistine priespauda išsivystė visai naujas lietuvių pasipriešinimo pogrindis, susiformavęs absoliutinės tautinės vienybės pagrindais ir veikiąs vietos sunkiausiomis sąlygomis, ir kad todėl būtų politė nesąmonė jį dirbtinu būdu tempti ant senų kurpalių ir tuo jį skaldyti, ir
5) kad Vlikas, kaip atstovaująs ir vadovaująs bendroms mūsų tautos aspiracijoms, turi realiausio intereso, kad mūsų broliai ir sesės pavergtoje tėvynėje ir jos laisvės kovotojai po žiauriausia sovietų okupacija laikytųsi kuo didžiausios vienybės ir tautinio susidrausminimo;
Iš kitos vėl pusės atsižvelgiant į tai,
a) kad Vlikui tenka vystyti savo veiklą užsienyje, kur galioja kiti veikimo metodai ir kitų tautų papročiai, su kuriais negalima nesiskaityti, ir kad Vliko tolesnis prezentavimasis užsienyje su daugybe partijų ir partijėlių ir nebeegzistuojančių anti-nacinės rezistencijos grupių jo autoritetą ne stiprina, bet, priešingai, tik sukelia pas kitas tautas ir tarptautinėse institucijose pagrįsto nusistebėjimo dėl tokio didelio mūsų mažos tautos susiskaldymo ir kad tai išeina į nenaudų Lietuvos laisvinimo reikalui;
b) kad Lietuvos laisvinimo kova. jau užsidelsusi 13 metų, gali užsitęsti dar ilgiau ir stato mūsų politikos veiksnius vis prieš naujus ir politiniai-diplomatiniu požiūriu komplikuotus uždavinius;
c) kad nuo karo pabaigos įvyko tarptautinėje padėtyje stambių pasikeitimų ir kad Vokietija iš naujo darosi svarbiu politiniu faktorių, kurį remia didžiosios demokratijos ir su kuriuo jau dabar reikėtų siekti ir Lietuvai atnaujinti abipusiškus geros kaimynystės santykius;
d) kad šitaip besikeičiančioji bendra padėtis, ypač padėtis Europoje, įpareigoja mus būti labai apdairiais ir praktikuoti laviravimo politiką, kad kokiais perankstyviais užsiangažavimais nenuėjus netikru keliu ir neužtraukus ant mūsų tautos kokios naujos nelaimės, ir
e) kad Vlikas savo dabartine organizacija ir savo grupine sudėtimi nėra tinkamas laviravimo politikos metodams ir kad, be to, neteikia garantijų jog galėtų išsilaikyti tiek ilgai, kiek bus reikalinga išlaviravimui Lietuvos laisvinimo kovos iki galutino laimėjimo, —
Visa tai turint galvoje, darosi savaime aišku, jog reikia siekti Vliko pagrindinio reorganizavimo, kuris
a) atpalaidotų Vliką nuo vidujinių negalavimų, surikiuotų jin pajėgiausius mūsų politinių srovių atstovus, sustiprintų jo autoritetą visuomenės akyse ir prieš kitas tautas, padarytų jį tinkamu įrankiu laviravimo politikai ir patikrintų jo egzistavimą tiek ilgai, kiek bus reikalinga, t. y., iki realaus atstatymo Lietuvos suverenumo;
b) eleminuotų nesusipratimus tarp mūsų politikos veiksnių ir juos esminiai apjungtų atsakingame Lietuvos laisvinimo darbe, ir
c) patikrintų galimybę realizavimui planingo ir vieningo mūsų tautos ryžtingesniųjų elementų paruošimo ateities uždaviniams pagal 1918 metų savanorių ir 1941 metų lietuvių aktyvistų pavyzdžius ir patyrimą kovoje.
šiais visais tikslais siūloma:
I. Pagrįsti Vliko reorganizavimą ant pagrindo principinio susitarimo tarp 4 pagrindinių lietuvių politinių srovių — krikščionių demokratų, tautininkų, liaudininkų ir socialdemokratų. Šioms srovėms nėra reikalingas joks “tautos pasitikėjimo’’ pareiškimas bei patikrinimas per atsitiktinai prasiveržusius iš už Geležinės Uždangos jaunus vaikinus, nes tos srovės, nežiūrint praeityje padarytų klaidų, buvo ir tebėra realios politinių idealų reiškėjos, kuriais gyveno lietuvių tauta, kada dar tik siekė Lietuvai valstybinės nepriklausomybės, aktyviai reiškėsi per visą tos nepriklausomybės periodą ir lieka toliau lietuvių tautos pelitinėje sąmonėje, ir dėl jų buvimo netenka aiškintis prieš kitas tautas, ant kiek jos domavosi praeityje ir dabar tebesidomi lietuvių tauta ir jos kova už savo laisvę. Siūlomuoju čia susitarimu sakytos 4 partijos turėtų įsipareigoti:
a) siekti atkūrimo nepriklausomos Lietuves valstybės, sutvarkytos 1922 m. Steigiamojo Seimo nusistatytosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindais;
b) kol Lietuva nėra išlaisvinta ir 1922 m. Konstitucijos restauravimas legaliu būdu praktiškai yra neįmanomas, laikyti formaliai tebeegzistuojančią bei galiojančią 1938 m. krašto Konstituciją ir užsienyje konstitucinio klausimo nekelti, ypač vengti dėl to bet kokių viešų diskusijų, kurios išeina į naudą tik Lietuvos priešams;
c) paruošti naują Seimo rinkimų įstatymo projektą ir įvykdyti rinkimus į naują Seimą tuojau po to, kai Lietuva bus išlaisvinta iš sovietų okupacijos;
d) neskaidyti ryžtingesniųjų tautos elementų į partines rezistentų grupes, bet, priešingai, visais įmanomais būdais remti ir skatinti ryžtingesniųjų tautos elementų apsijungimą besąlyginės tautinės vienybės ir karinės drausmės pagrindais, ir
e) visas partines aspiracijas atidėti ateičiai, kada Lietuva bus išlaisvinta iš svetimos okupacijos ir tauta pasidarys laisva dalyvauti krašto reikalų tvarkyme per jos laisvai, demokratiniu būdu išsirinktus atstovus į Lietuves Seimą.
II. Padėkoti anti-nacinės rezistencijos grupėms už jų pasiaukavimo darbą Tėvynės Lietuvos labui praeityje ir kviesti jas susijungti į bendrą laisvės kovotojų organizaciją besąlyginės tautinės vienybės ir karinės drausmės pagrindais sėkmingesniam mūsų tautos pasiryžimo už Lietuvos nepriklausomybę realizavimui, kada tam bus atėjęs laikas ir bendra politinė vadovybė nuspręs tai padaryti.
III. Skirti į Vliką ne po vieną atstovą nuo I p. suminėtų politinių srovių, bet po tris, kad tuo būdu sustiprinus patį tų srovių atstovavimą ir suteikus joms praktišką galimybę turėti su savim Vlike ir atstovus nuo pakraipų ir afilijuotų organizacijų, kurių kiekviena tų srovių turi.
IV. Mažosios Lietuvos atstovas dalyvauja Vlike lygiomis teisėmis su visais kitais jo nariais.
V. Vlikui vadovauja jo prezidiumas, sudarytas iš 5 narių ir susidedąs iš:
a Pirmininko, renkamo Vliko narių balsų dauguma iš lietuvių visuomenės tarpe;
b) Dviejų Vice-Pirmininkų, renkamų Vliko balsų dauguma iš Vliko narių tarpo;
c) Tautos Fondo Valdytojo, prirenkamo į Vliko prezidiumą nuo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės šios pastarosios sprendimu, ir
d) Generalinio Sekretoriaus, renkamo iš Vliko narių tarpo.
VI. Vliko prezidiumas veikia nuolatiniai ir atlieka Vliko vardu visus reikalus, pagal Vliko plenumo nustatytas principines gaires. Jo nariai gali būti vienkart ir nariais Liet. Pol. ir Dipl. Misijos, išskyrus Vliko pirmininką, kuris niekam kitam negali būti subordinuotas kaip Vliko plenumui .
VII. Vliko plenumas šaukiamas tik atskiroms sesijoms pagal paties Vliko nustatytą vidaus reguliaminą, arba nepaprastoms sesijoms Vliko prezidiumo nutarimu pagal Liet. Pol. ir Dipl. Misijos pasiūlymą, jei kyla koks skubus ir ypatingos svarbos klausimas, reikalaująs principinio nusistatymo.
VIII. Vliko plenumas išklauso Vliko prezidiumo ir Liet. Pol. ir Dipl. Misijos raportus apie jų nuveiktus Lietuvai laisvinti darbus, kaip ir apie darbų eigą įvairiose Vliko komisijose, apsvarsto momento politinę padėtį, reiškia suminėtiems organams pasitikėjimą arba jį atšaukia ir padaro jų personalinėje sudėtyje reikalingų pakeitimų, priima išlaidųapyskaitas bei nustato sąmatas sekančiam veiklos periodui ir sprendžia principinio pobūdžio klausimus, nustatančius politikos gaires, o taip pat sprendžia visus kitus klausimus, liečiančius, visuomeninių jėgų ir materialinių išteklių mobilzavmą Lietuvos laisvinimo tikslams.
Įvykus pakeitimui Liet. Pol. ir Dipl. Misijos narių, jos priešakyje lieka ir jai toliau vadovauja Lietuvos Diplomatijos šefas, kol bus restauruotas veikimas Lietuvos Vyriausybės ir tas funkcijas perims pats Užs. Rkl. Ministeris.
IX. Tikslu manifestuoti Lietuvos valstybingumą kitų tautų akyse, į Vliko plenumo possėdžius kviečiami patariamojo balso teisėmis Laik. Lietuvos Vyriausybės ir visų kitų buv. Lietuvos Ministerių Kabinetų nariai, kiek jų randasi tremtyje. Sprendžiamojo balso teise jie tesinaudoja išimtinais atsitikimais, kada tenka išspręsti pažiūrų konfliktą tarp Dipl. Šefo ir Liet. Pol. ir Dipl. Misijos narių daugumos, kaip nurodyta pasiūlymo apie sudarymą Liet. Pol. ir Dipl. Misijos paskutinėje pastraipoje (pp. a iki d).
X. Platesniam kontaktui su lietuviškąja visuomene ir pademonstravimui jos vardu lietuvių reikalavimo restauruoti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, Vlikas sušaukia kasmet lietuvių organizacijų atstovų Seimą paskirose valstybėse, kur randasi daugiau lietuvių, arba sukviečiant atstovus iš įvairių lietuvių tremtinių sambūrių pasaulyje.
Vašingtonas. 1953 m.
lapkričio m. 22 d.
