Į Laisvę 1963 31(68)

T U R I N Y S

PDF Fotografinė kopija BOX

Redaguoja — Redakcijos kolektyvas: vyr. redaktorius — Stasys Daunys, redaktoriai — Petras Bagdonas, Juozas Baužys, Vladas Būtėnas, Vincas Rygertas.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1963 31(68)

LIETUVIŲ REZISTENCIJA VOKIEČIŲ AKIMIS

Lietuvių rezistencija prieš sovietinę okupaciją Lietuvoj buvo viena atkakliausių, kruviniausių ir ilgiausiai užtrukusių. Tačiau Vakarų pasauly ji mažiausiai žinoma. Apie ją nekalbėjo ir nekalba didžiosios radijo stotys, nerašo didieji pasaulio laikraščiai. Bet ji neliko nepastebėta mažųjų žmonių, lietuvių kaimynų vokiečių. Pasiklausykime jų liudijimų.

Jonas Grinius

Nepastebėta ir užmiršta žymiųjų informatorių, ji vis dėlto neliko nepastebėta mažųjų žmonių, lietuvių kaimynų vokiečių. Tarp šitų stebėtojų ir liudytojų buvo dvejopi asmens, kurie susitiko su lietuviais jų tėvynėje ir Rusijos Šiaurės koncentracijos stovyklose. Vieną kategoriją sudarė kaliniai — daugiausiai karo belaisviai, kurie, sovietų paimti į nelaisvę, gyveno Lietuvoj 1945-51 metais. Antrą kategoriją sudarė civiliniai Rytprūsių gyventojai, ypač Karaliaučiaus miesto moterys, vaikai ir seniai, kurie 1946-48 m. slaptai vykdavo į Lietuvą, kad išsigelbėtų nuo bado mirties. Tie vokiečiai pastebėjo dvejopą lietuvių rezistenciją — aktyvius rezistentus, vadinamus partizanais, miško broliais, žaliaisiais, kurie su ginklu rankose kovojo prieš pavergėjus, ir pasyviuosius rezistentus, kuriuos sudarė didžiuma Lietuvos gyventojų, ypač ūkininkų. Šie pastarieji rėmė aktyviąją rezistenciją, ją šelpė maistu, naudojosi aktyviosios nurodymais, stengėsi nevykdyti sovietinių okupacinių įsakymų, šelpė slaptai vokiečių belaisvius ir Rytprūsių civilinius gyventojus, nors sovietinė valdžia tai draudė.

Aktyvioji lietuvių rezistencija prieš sovietinę okupaciją turėjo teigiamos ir neigiamos reikšmės pirmiausiai lietuviams. Ji parodė, kad prieš paneigimą pagrindinių žmogiškų teisių ir už laisvę lietuviai gali didvyriškai kovoti ir mirti be vilties laimėti. Tuo tarpu pasyvioji rezistencija atskleidė kitas lietuvių būdo ypatybes — žmoniškumą, artimo meilę, aktyvią pagalbą nekaltai kenčiantiems. Ji nemažai reikšmės turėjo kitiems — svetimtaučiams vokiečiams. Šitą pasyviąją rezistenciją vokiečiai labiausiai pastebėjo, ją labiausiai vertino ir apie jos kilnumą skelbė kitiems. Nors tų mažų žmonių liudijimai ir patyrimai nėra sensacingi, tačiau lietuvių tautai jie laimėjo daug palankumo.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ REZISTENCIJA VOKIEČIŲ AKIMIS

GLADIATORIUS

A. TYRUOLIS

(Kapitolio muziejus, Roma)

Taip gladiatoriai numiršta
Arenoj kraują liedami,
Kai žvėrys siautuly įniršta,
Ir kai dievai — persvetimi.

Kai niaukias jo akių šaltiniai
Ir draikosi mirties ūkai,
Galbūt vis laukia jo tėvynėj
Su ilgesiu žmona, vaikai.

Skaityti daugiau: GLADIATORIUS

Lietuvoje mokslas pakeičiamas melu

MOKSLININKAI VERČIAMI NIEKINTI IR KLASTOTI VISA LIETUVOS PRAEITĮ. LIETUVOS RUSINIMAS PER LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJĄ.

Kazys Gimbutis

Kokius vargus tenka “savanoriškai” prisiimti bolševikų pavergtos Lietuvos mokslininkams, geriausiai paliudija Lietuvos Mokslų Akademijos darbų temos, dažniausiai primestos iš Maskvos per Akademiją Nauk SSSR. Šiam darbui sunaudota Lietuvos Mokslų Akademijos Darbuose (A) paskelbti metiniai darbo planai, skirti ekonomijos, istorijos, lietuvių kalbos, literatūros klausimams nagrinėti. Visa medžiaga labai santraukiška, oficiali, aptarta uždaruose posėdžiuose ir komunistų partijos Maskvoje patikrinta. Apie tai patikimam asmeniui pranešė neseniai miręs Kazys Preikšas, buvęs vadinamosios ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, senas komunistas, bet nusivylęs Maskvos kišimusi į visus Lietuvos reikalus. Jis prieš keletą metų slapta į Vakarus pasiuntęs žinią apie Maskvo pastangas Lietuvoje įvesti rusiškas raides — graždanką. Toji žinia Maskvoje sukėlusi daug triukšmo. Dabar aiškėja, kad Kazys Preikšas artimiesiems palikęs savo komunistinį testamentą su A. Sniečkaus, J. Paleckio, G. Zimano, J. Žiugždos ir visos eilės senųjų ir naujųjų komunistų labai neigiama charakteristika. Jis patikimiesiems palikęs ir neparsidavusiems lietuviams Solomėjos Neries eilėraščių, kurių nepatikėjęs A. Venclovai, ruošusiam ir pagal Maskvos įsakymus dariusiam S. Nerį komuniste.

Šiai apžvalgai sunaudojau penkių metų (1957 - 1961) Lietuvos Mokslų Akademijos Darbų kronikas, išspausdintas 1958 -1962 m. Darbuose lietuviškai ir rusiškai. 1962 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Darbų kronikos viešai dar nepaskelbtos. Iš jų, lyginant pamečiui, labai vaizdžiai išryškėja, kokie nauji įsakymai iš Maskvos ateina Lietuvos mokslininkams ir kaip juos tenka vykdyti. Kartais jie ir nebeslepiami, pvz, “institutas nagrinėjo 6-ias visasąjunginiu mastu koordinuojamas problemas” (1961 kronika, 217 p.). Toji “koordinacija” metai iš metų daugiau įsakoma Lietuvai, visam Pabaltijui, net Lenkijai.

Autorius

Istorijos institutas

1957 m.

Suorganizuoti du sektoriai iš buvusio vieno Istorijos instituto: “Lietuvos istorijos ligi Spalio socialistinės revoliucijos ir Lietuvos istorijos po Spalio socialistinės revoliucijos’” 4, 277 p.

Šalia “feodalizmo ir kapitalizmo genezės bei revoliucinio judėjimo problemų nagrinėjimo, ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į Lietuvos darbo žmonių kovos dėl Tarybų valdžios sukūrimo ir socializmo statybos istorijos problemų nagrinėjimą’”, t. p. 266 p. Rašė tada 11 temų, iš jų “skirta Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 40 metų sukakčiai paminėti’ skaityta vad. Visuomeninių mokslų skyriaus sesijoje — minėjime: J. Jurginio Socialiniai - politiniai santykiai Lietuvoje 1918 m., A. Gaigalaitės Socialiniai - ekonominiai pertvarkymai, Tarybų valdžios įvykdyti Lietuvoje 1918 - 1919 m., P. Dičiaus Revoliucinis žemės santykių pertvarkymas Lietuvoje 1940-1941 m. A. Vyšniauskaitės Lietuvių kolūkiečių šeimos kultūrinio lygio pakilimas ir P. Kulikausko Archeologijos mokslo išsivystymas Tarybų Lietuvoje, taigi 5 temos iš 11 jau skirtos tik šiam minėjimui, vad. okupacijos džiaugsmui. Išspausdino tokius darbus: Lietuvos TSR istorijos I tomą, kur “remiantis marksistine - leninistine metodologija” senoji Lietuvos istorija buvo visai numokslinta ir tempiama M. Jučo, J. Jurginio ir J. Žiugždos prie “didžiojo brolio” liaupsės; tik vienas K. Jablonskis ten išliko istorikas, o visi kiti geri propagandistai. Toliau — A. Gaigalaitės Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje 1929 - 1934 m., prarandanti net ir sovietinės propagandos visas ribas. Taip pat išspausdino dar ir “didžiausio” istoriko J. Jurginio Lietuvos TSR istoriją (vidurinės mokyklos reikalams). Baigė spausdinti Lietuvos TRS istorinių šaltinių III t., kur perspausdinta visa mažai reikšminga apie 1918 - 1919 “pergalę” Lietuvoje, kai mūsų mažai ginkluotų savanorių drąsa tie “pergalėtojai” išsinešdino su visais revoliuciniais skudurais.

Skaityti daugiau: Lietuvoje mokslas pakeičiamas melu

Kruvinas kelias per Romintos tiltą

Vyrai, lydėję J. Daumantą ligi sienos. Kairėj priklaupęs J. Daumantas.

(Ištrauka iš Juozo Daumanto Partizanų knygos)

Sniego audrai aprimus, popiet įsiviešpatavo mirties tyla. Sniegas pridengė žmonių ir žvėrelių pėdsakus. Kai kur miške aptikome ivanų darbo žymes. Šen bei ten stovėjo netvarkingai sumestos dvimetrinės malkų stirtos, po kojomis painiojosi nesurinktos medžių šakos. Mūsų laimė, buvo sekmadienis, bolševikams "vichodnoi den (nedarbo diena). Tai labai sumažino progas su jais susitikti.

Ėjome visą laiką pėda į pėdą, nors tai labai vargino paskutiniuosius. Keletą kilometrų įveikę, užtikome buvusios karo metu stovyklos likučius. Sniege, jaunų eglaičių fone rikiavosi mediniai karių kapų kryžiai. Aišku, kad tai buvo vokiečių kapai, nes bolševikai savo antkapiuose pastato ne kryžių, bet rėkiančią raudoną “kaburkėlę”.

Perėję stovyklą, pasukome į dešinę ir pasiekėme plentą. Čia užtikome pėdsakų. Paplentėje kas keliolika metrų stovėjo įsmeigti basliai. Ant vieno tokio radome ir užrašų: ‘Ostorožno, valka lesa” (Atsargiai, giria kertama). Plente įskaitėm sunkvežimių ir slidininkų pėdsakus. Mindaugas buvo įsitikinęs, kad čia jau tikrai yra sienos zona. Ta nepaprasta ramybė, o ypačiai slidininkų pėdsakai kaip tik patvirtino Mindaugo spėjimą, kad esame pavojingoje zonoje. Iš plento pasukome į dešinę, kur netrukus turėjome pasiekti Romintos upelį ir tiltą per jį. Ėjome dauba, iš dviejų pusių apsupta kalvomis. Už keliasdešimt metrų atsidūrėme prieš apkasus ir spygliuotų vielų užtvarą.

Skaityti daugiau: Kruvinas kelias per Romintos tiltą

POKARINĖS DEPORTACIJOS PAVERGTOJE LIETUVOJE

Kazys Jurgaitis

Jau per pirmąją okupaciją sovietai greitai pradėjo gniaužti ne tik Lietuvos suverenumą, bet ir kiekvieną tautinį pasireiškimą. Uždarę visas tautines ir religines organizacijas, persekiojo buvusius jų narius. Dar pirmomis okupacijos dienomis buvo pradėti vykdyti areštai. Daug politinių veikėjų stačiai be jokio teismo buvo deportuoti į Sibirą ir uždaryti koncentracijos lageriuose. Praėjus vieneriems metams bolševikai visai atvirai parodė savo žvėrišką veidą be kaukės: per tris dienas buvo išvežta keliasdešimts tūkstančių žmonių, ypač didelis nuošimtis inteligentų, dvasiškių.

Kazys Jurgaitis,

pavergtosios Lietuvos mokyklos auklėtinis, antrosios sovietinės okupacijos metu Lietuvoje išgyvenęs per 15 metų, dar tik neseniai pasitraukęs į laisvuosius Vakarus, 1961 m. Į Laisvę nr. 24 aprašė partizaninių kovų vaizdus. Lietuvių tautos kovų ir kančių istorijai įamžino faktus, kuriuos matė, surinko mačiusiųjų pasakojimus, kurie neaprašyti J. Daumanto Partizanų knygoje po Juozo Lukšos - Daumanto mirties.

Šiame Į Laisvę numeryje Kazys Jurgaitis rašo apie sovietinio okupanto pavergtoje Lietuvoje vykdytas deportacijas, nurodo deportacijų metus, mėnesius ir dienas. Įsidėmėtinas Kazio Jurgaičio įspėjimas laisvėje esantiems lietuviams nenutautėti dėl baltos duonos kąsnio.

Kazys Jurgaitis yra nuolatinis Į Laisvę bendradarbis.

Bet anuomet, kaip mes visi žinome, bolševikams nepavyko užmaskuoti savo piktadarybių pėdsakus, nes liko gyvų net ir visas kankynes išgyvenusių asmenų. Tas laikotarpis aprašytas gyvųjų liudininkų prisiminimais, romanais, dramomis, poezija ir t.t. Be to, yra surinkti ir tikslūs statistiniai duomenys.

Tokių tikslių duomenų apie okupanto siautėjimą pokario metais, deja, neturime. Tačiau drąsiai galima tvirtinti, kad per antrąjį bolševikmetį, iki šiol besitęsiantį, Lietuva nukentėjo dešimteriopai daugiau. Jau neskaitant žuvusiųjų partizaninėse kovose, ypačiai žiauriai bolševikai nuteriojo Lietuvą naujomis deportacijomis.

Skaityti daugiau: POKARINĖS DEPORTACIJOS PAVERGTOJE LIETUVOJE

Į LAISVĘ DEŠIMTMETIS AMERIKOJE

Dabartinės išvaizdos Į Laisvę žurnalo pirmasis numeris Amerikoje pasirodė 1953 rudenį. Vasarai besibaigiant Į Laisvę mini dešimties metų sukaktį šiame krašte. Amerikoje pasirodžiusiame Į Laisvę pirmame numeryje skaitome žodžius:

“Redakcija supranta, kad keliamais klausimais gali būti ir kitaip galvojančių. Ji pastebi, kad ne visada straipsnio mintys reiškia LFB organizacijos ar jos vadovybės nusistatymą. Laikraštis tam ir yra, kad jame visų pastangomis būtų ieškoma tam tikrais klausimais geriausių sprendimų. Redakcija džiaugsis, jei skaitytojai norės pasidalyti savo nuomonėmis ir prisidės prie gyvos, ieškančios, kuriančios minties palaikymo tremtyje".

Šiais žodžiais išsakytas Į Laisvę pasirinktas ir nueitas kelias.

Pirmojo dešimtmečio Amerikoje išvakarėse Į Laisvę tą žodį pakartoja: į antrą dešimtmetį žengdama, Į Laisvę nepalaužiama budės Lietuvos laisvės sargyboje, kovos prieš Lietuvos pavergimą ir naikinimą, ryškins ir skleis rezistencinę mintį, dalyvaus tautinio išlikimo pastangose, nemeluotu ir atviru žodžiu žvelgs pirmyn, ateitin. Į Laisvę Redakcija

KOVOTOJAI IR MES

MIELOS SESĖS, MALONŪS BIČIULIAI,

(Bronės Jameikienės kalba, pasakyta Čikagos Lietuvių Fronto Bičiulių suruoštame J. Daumanto Partizanų pristatyme visuomenei 1963 sausio 27 Čikagoje.

„Sveikiname Jus laikinai netekusius tėvynės Lietuvos. Pasveikinimui tiesiame rankas. Jos kruvinos, kaip ir mes patys. Nebijokite... Tai mūsų pačių kraujas, okupantų azijatų liejamas. Ir liejame jį ne lašais, bet upeliais... Ir vasarą nesuskumba saulė kraujo išdžiovinti, o žiemą — speigai jo sušaldyti” — aidi pavergto lietuvio skundas mums, broliams ir sesėms už tėvynės ribų...

Tai partizano Juozo Lukšos-Daumanto ir jo kovos draugų balsas. Jis atvedė mus čionai šiandieną stabtelėti minutėlei ir susikaupti.

Tiesa, Juozas nėra vienintelis didvyrio mirtimi savo žemėje kritęs laisvės kovotojas. Jų yra ne vienas ir ne du tūkstančiai. Tačiau Juozas yra vienintelis liudininkas, palikęs tų laisvės kovų gyvus pėdsakus mums, mirtingiesiems. Jis tapo mums visos rezistencinės kovos simbolis ir, lenkdami galvą jam, kartu lenkiame ją ir visiems kitiems, žinomiems ir nežinomiems laisvės kovotojams, lenkiame savo artimiesiems, išblaškytiems Azijos plotuose ar pasilikusiems benamiais savo pačių žemėje. Mes lenkiame galvą mirusiems ir dar gyviems tebesantiems didvyriams anapus ir šiapus raudonosios uždangos. Lenkiame ją ir prieš didvyrį, sėdintį šalia jūsų šitoje pačioje salėje, kurio žygdarbių niekas neužrašė ir nepaskelbė ir mes nežinome jo vardo. Mes lenkiame galvą ir prieš jus, brangieji laisvės kovotojai, kurie dar galvą paguldysite už gimtąją žemę.

Skaityti daugiau: KOVOTOJAI IR MES

BRONĖ JAMEIKIENĖ ruošiasi į Azijos kraštus

Azijos Fondo globojama, Bronė Jameikienė kitiems mokslo metams išvyksta į Azijos kraštus, kur mokslinėse ir kultūrinėse institucijose skaitys paskaitas apie Vakarų meną: Indijoj — Luknow ir Delhi universitetuose, Hong Konge — Chu Hai ir United kolegijose ir Hong Kongo universitete. Taipgi numatytos jos paskaitos Indonezijoj, Siame, Formozoje, Pietų Korėjoje ir Japonijoje.

Bronė Jameikienė su muzike iš Japonijos Honolulu mieste, Havajuose.

Ateinantį pavasarį ruošia savo darbų parodą Honolulu mieste, Havajuose, Gima galerijoje.

Bronė Jameikienė yra Į Laisvę bendradarbė.

Skaityti daugiau: BRONĖ JAMEIKIENĖ ruošiasi į Azijos kraštus

Vieninga politinio darbo vadovybė

ŽODIS FRONTO SIMPOSIUME TAUTINĖS VIENYBĖS TEMA

Vytautas Volertas

TIKSLAI

Neabejotina, kad ne tik visi politiniai vienetai, bet ir pavieniai lietuviai emigracijoje, neužkrėsti egoizmo, nepapirkti ir psichiniai nepasimetę šiandieniniuose politiniuose tiksluose sutaria. Negalima niekam primesti, kad būtų ieškoma ko nors kito, kaip savarankiškai besitvarkančios Lietuvos laisvų Europos kraštų tarpe arba Jungtinių Europos Valstybių šeimoje. Ir ne tik politiniai darbai šion pusėn veda. Net kultūrinis gyvenimas, lituanistinis auklėjimas, visų sričių kūryba iki šiol sąmoningai ir nesąmoningai paskatos randa neprarastoje viltyje, kad kada nors peržengsime Atlantą, kojas atremdami į laisvą, lietuvišką žemę.

PRIEMONĖS

Politinių vienetų priemonės, tiesa, skiriasi, Jos tyčiomis pasirenkamos kitokios Talkoje, kaip ALT’oj ar VLIK’e, kad nebūtų paralelizmo. Antra, jos priklauso nuo aplinkos. Lietuvių Studentų Sąjungai yra parankiausios parodos universitetuose (taip pat politiniai ne tuščios pastangos! ), Lietuvių Bendruomenės apylinkėms naudingiau veikti vietinę amerikiečių visuomenę kur nors Philadelphijoje per televiziją, radiją, spaudą. Los angeliečiai susirado rezoliucijų kelią. ALT’a gal visai teisingai tvirtina, kad jos daugiausiai klauso senatoriai. VLIK'as orientuojasi už JAV ribų, o sąmoningas lietuvis fabrike stengiasi savo rūpestį skiepinti šalimais dirbančiam juodaodžiui.

Skaityti daugiau: Vieninga politinio darbo vadovybė

Kultūros kongrese pasižvalgius

Kultūrinės, dvasinės kovos baras daug ramesnis, laimėjimai ir pralaimėjimai pastovesni: jie bręsta lėčiau, bet šaknis leidžia, nepalyginti, giliau.

Mums ši tylioji kultūros kova blogiausiai sekėsi. Ginklu mūsų protėviai milžiniškus plotus nukariavo — kultūriškai jų laimėti nemokėjo.

Ne tiek nuo plieno žuvo mūsų tautiečių, kiek kultūriniai ginklai jų mums išplėšė — Rytuose ir Vakaruose dideli pralaimėti barai.

Lietuviškas kraujas, lietuviški veido bruožai, lietuviški iš dalies ir papročiai, tik lūpos nebetaria lietuviškų žodžių, ir širdis nebelietuviškos tėvynės laime plaka.

Dr. Ignas Skrupskelis

Kultūros kongreso medžiagą paskelbė Aidai. Nesustojame prie kongreso eigos ir paskaitų atpasakojimo. Keliomis pastabomis paliečiame tik kultūros ir politikos santykį praeityje ir dabartyje, pažvelgiame į lituanistinių sekcijų posėdžiuose vykusias diskusijas.

Redakcija

Kultūrininko, Židinio redaktoriaus, vėliau XX Amžiaus, dar vėliau Sibiro kankinio dr. Igno Skrupskelio dar nepriklausomoje Lietuvoje parašytais žodžiais žvelgiame į Kultūros Kongresą, įvykusį 1692 rudenį Čikagoje. Tikrovė nepasikeitusi, tik daug sunkesnė ir tragiškesnė, o problema ta pati. Lietuviškos kultūros laisvas pasireiškimas svetimųjų supančiotas pavergtame krašte. Lietuviškos kultūros daigus karpo svetimos aplinkos šalnos laisvėje.

Tolimoje praeityje Lietuvos didieji kunigaikščiai kultūrinio ginklo svarbos nesuprato ir neįvertino. Pasitikėta tik plieno kardu. Juo apginta laisvė, nukariauti dideli plotai, bet kultūriškai neatsilaikyta ir pralaimėta. Caro Rusijos okupacijų metais lietuviškoji kultūra buvo naikinama fizinėmis priemonėmis, kaip ji naikinama ir dabar. Kultūrinės apraiškos pavergtame krašte diriguojamos iš svetur. Tūkstančiai kultūros darbuotojų buvo ištremti į Sibirą. Vieni jų ten žuvo, o grąžintieji iš kultūrinės veiklos išjungti. Caristinės okupacijos metais lietuviškoji kultūra tirpo ir sutirpo Lietuvos žemėje esančiuose dvaruose.

Skaityti daugiau: Kultūros kongrese pasižvalgius

Mes neliksim nutildyti žmonės!

Prieš keturiasdešimt penkerius metus Lietuva kėlėsi laisvam ir nepriklausomam gyvenimui. Nepalaužiamas į laisvę tikėjimas, visos tautos ryžtas ir pasiaukojimas atvedė į Vasario 16-tosios idealą, o savanorių pralietas kraujas didįjį tautos idealą apgynė ir išsaugojo.

Vasario 16-toji mums nepaprasta šventė. Ji mūsų patriotizmo ir tautinės ištikimybės rodyklė. Pagal tai, kaip ją sutinkame ir branginame, matuojame savo tautinį susipratimą, sprendžiame, kiek pavienio tautiečio širdyje tautinės sąmonės liepsna rusena.

Kiekvieną kartą Vasario 16-tąją sutinkame su dvasios pakilimu. Tik nūdien ji turi kitokį atspalvį, negu anksčiau, kai lietuvių tauta pati savo nepriklausomą gyvenimą tvarkė. Tada ji buvo pergalės ir džiaugsmo šventė. Dabar — nuoskaudos ir kovos ryžto atnaujinimo šventė.

Kiek mumyse tas ryžtas gyvas ir neapneštas laiko ir svetimybių dulkėmis? Vasario 16-toji įpareigoja pažiūrėti į save ir nusivalyti laiko dulkes, kad laisvės šauksmas ir kovos ryžtas liktų amžinai jaunas ir amžinas.

Nutildyti laisvėje gyvenančius žmones, kad jie apie sovietinį kolonializmą nekalbėtų ir jo nematytų, vienas iš svarbiausių Lietuvos pavergėjo siekimų. Nuo sovietinės okupacijos iš Lietuvos į laisvę pasitraukusius tremtinius okupantas daugel metų grasinimais ir viliojimais kvietė grįžti į Lietuvą, kad sugrįžusius nutildžius fizinėmis priemonėmis. Neįgyvendinę savo planų grasinimais, sovietai tuos pačius planus vykdo sentimentalaus gundymo metodais — skatinimu aplankyti Lietuvą, joje likusius gimines, pažįstamus. Naujoji gundymų banga turi tuos pačius kėslus — apie sovietinio kolonializmo baisumą šaukiančio žmogaus nutildymą. Apsilankę pavergtoje Lietuvoje lietuviai sovietams nebepavojingi, nes giminių sentimento ir baimės dėl jų ateities vardan patys savanoriškai save nutildo. Jei šauksmas apie Lietuvos pavergimą ir sovietinio kolonializmo baisumą yra vienintelis ir didžiausias laisvųjų lietuvių kovos ginklas, tai šaukiančio žmogaus savanoriškas nusitildymas yra to ginklo atidavimas Lietuvos pavergėjui.

Skaityti daugiau: Mes neliksim nutildyti žmonės!

J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei

Darbai ir idėjos

Čikagos Lietuvių Fronto Bičiuliai 1963 sausio 27 d. suruošė J. Daumanto Partizanų antrosios laidos papildytą išleidimą visuomenei.

Tėvų jėzuitų koplyčioje šv. mišias už kritusius Lietuvos partizanus ir Sibiro kankinius atnašavo ir pamokslą pasakė tėvas Juozas Vaišnys, S. J., Laiškai Lietuviams redaktorius. Jautriame pamoksle kun. J. Vaišnys pažymėjo, jog partizanai yra kariai, kai jie savo krašto laisvę gina. Pavergėjas atėmė mums ir mūsų kraštui laisvę, partizanai išėjo laisvės ginti. Pagal tarptautinę teisę partizanų valdžia buvo teisėta krašto valdžia. Partizanai vykdė savo vadovybės įsakymus. Niekas neturi teisės jų vadinti banditais, nes jie gynė teisingą ir šventą reikalą. Partizanų knygos autorius Juozas Lukša-Daumantas buvo vienas iš narsiausių kovotojų ir vadų laisvę ginant. Tai šviesi ir neužmirštama jaunos gyvybės auka. Savo knygoje jis paliko mums laisvės kovų testamentą.

J. Daumanto Partizanų pristatymas Čikagoje. Aukštai: Alė Kėželienė skaito J. Daumanto Partizanų ištrauką (Nuotrauka P. Petručio). Vidury: sol. St. Baras ir dail. A. Valeška (Nuotrauka B. Lungio). Apačioj: moterų kvartetas — iš kairės į dešinę: Nijolė Mac-konytė, Vanda Aleknavičienė, Dana Puodžiūnienė, Irena Gepnerytė (Nuotrauka P. Petručio).

Skaityti daugiau: J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei

“KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO” PINKLĖSE

Vladas Ramojus

II Kultūros kongreso uždaromajam posėdyje muz. A. Mikulskis iškėlė įdomų “kultūrpolitikos” klausimą. Prisiminęs Vašingtone įvykusius Tautinės Sąjungos rengtus sąskrydžius, pastebėjo, kokį galingą efektą paliko lietuvių giesmės sostinės katedroje ar Čiurlionio ansamblio koncertai, atlikti sąskrydžių metu, kai lietuvių liaudies dainų klausėsi Valstybės departamento pareigūnai, kongreso nariai, sostinėje reziduoją įvairių šalių diplomatai. Muz. A. Mikulskis kaip tik ir siūlė per širdis belstis į protus, į sąžines. Anot jo, tai ir būtų pats sėkmingiausias veiksnys Lietuvos laisvinimo žygiuose.

Manau, jog retas kuris nesutiks su faktu, kad išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime muzikinis menas yra brandžiausias ir aukščiausiai iškilęs, bent mūsų bendruomenės ribose. Tai liudija I-oji ir II-oji Kanados ir Amerikos lietuvių Dainų šventės, sutraukusios tūkstantines minias žmonių. Jau šešti metai iš eilės Čikagoje vyksta lietuviški operų spektakliai, kiekvienais metais turį 5000 klausytojų. Per II Kultūros kongresą buvo suruoštas lietuviškos simfoninės muzikos koncertas ir kiti įvykiai. Tendencijos plačiai išsišakojusiam muzikiniam gyvenimui blėsti nesimato, juoba, kiekviena lituanistinė mokykla turi chorus ir ruošia prieauglį chorams ir ansambliams, kuris jau aiškiai matomas Dainavos ir Čiurlionio ansamblių gretose. Eilė kompozitorių ir solistų išsimušė iš savo bendruomenės ribų. Kun. Markaičio kūriniai vienur kitur įtraukiami į konservatorijų ir universitetų studentų ir absolventų koncertus, St. Baras prieš kelis metus laimėjo geriausio tenoro titulą milžiniškajo geriausio tenoro titulą milžiniškam Chicago Tribūne festivalyje, Al. Kučiūnas paruošia solistus ir chorus neeilinio lygio Čikagos Lyric operoje.

Skaityti daugiau: “KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO” PINKLĖSE

...be namų negerai

Jonas Šoliūnas

Ar matėte žmogų, kuris dėl gaisro ar kilusios audros netenka namų ir atėjęs prie likusių pamatų nusiminęs mąsto apie ateitį? Turbūt tai ne vien teko matyti, o gal net ir pačiam pergyventi?

Daugelis mūsų savų namų netekome karo audroje ir, šitan kraštan atvykę, neretai vėl griebėmės namų statymo. Tai natūralu, nes juk pagaliau nesame laukiniai ir namų reikia. Tačiau, idant į banalumą neįsiveltumėm ir dovanai nei laiko, nei popieriaus nenaudotume, pamirškime privačius namus ir pažvelkime į namus, kuriais naudojasi visa visuomenė. Kaip mes tuos namus bevadintume, jie vistiek paliks ne privatūs, bet bendruomenės namai.

Užsidarymas šeštadieniais

Sekdami anų laikų vargo mokyklų pavyzdžiu čia atvykę organizavome šeštadienines mokyklas, kurios daugelyje vietovių kartais neblogai veikė, tačiau labai dažnai tos šeštadieninės mokyklos tai tikras “skausmas kakle”, amerikiečiai pasakytų. Priežasčių dėl panašių mokyklų nesėkmių neieškosime. Tačiau verta keletu sakinių prisiminti, mano manymu, klaidas, kurios aiškiai pastebimos išeivijos jaunimo auklėjime. Palikę įvairiausių sistemų naudingumą ar jų žalingumą nagrinėti mokyklinio auklėjimo žinovams, pažiūrėkime į kai kurias priemones, kurios yra vartojamos mūsų pedagogų.

Skaityti daugiau: ...be namų negerai

VIENYBĖS PROBLEMA

Vienybės dvasia tebėra gyva ir gaji. Politikai ir kultūrininkai reiškia vieningą mintį New Yorko Lietuvių Fronto Bičiulių suruoštose diskusijose. Iš kairės į dešinę: V. Sidzikauskas, J. Girnius, J. Puzinas ir H. Kačinskas

Foto V. Maželio

Vasario 9-10 dienomis New Yorke įvyko Lietuvių Fronto Bičiulių Atlanto pakrančio sambūrių suvažiavimas. Tai buvo, sakytum, frontininkų veiklos kasmetinė rutina. Tačiau šįmetinis suvažiavimas skyrėsi nuo ankstyvesniųjų ir forma ir turiniu: suvažiavimo didžioji dalis buvo skirta platesnei visuomenei ir į tautinės vienybės problemos svarstymą buvo įtraukta visa eilė kultūrinėje, politinėje bei visuomeninėje veikloje besireiškiančių brandžių asmenybių, atstovaujančių įvairias pasaulėžvalgas bei sroves. Gausiai pripildyta Baltų namų auditorija ir svarstomam klausimui parodytas dėmesys, paliko puikaus pasisekimo įspūdį, o sekančią dieną įvykęs partizanų pagerbimo minėjimas šauniu triumfališkumu apvainikavo suvažiavimo pasisekimą.

Skaityti daugiau: VIENYBĖS PROBLEMA

Atsiųsta paminėti

• “Tautos Praeitis”. Istorijos ir gretimų sričių neperiodinis žurnalas. Tomas I Knyga 4, 1962 m. Šia ketvirtąja knyga užbaigiamas pirmasis “Tautos Praeities” tomas. Vis tobulėdamas, žurnalas jau yra pasiekęs rimtą šios rūšies leidinių lygį. Lietuvių Istorijos Draugijai linkėtina ir toliau užsimotą darbą tęsti. Tai darbas, kurio reikšmė nepraeina su diena ar metais.

• Knygų Lentyna” 1962 m. Nr. 3. Leidžia Vytautas Saulius. “Knygų Lentyna” kartais vadinama “Lietuvos išeivių kult. gyvenimo rodyklet”...

Dabar išleistame Nr. 3 paskelbtas laisvojo pasaulio liet. periodikos sąrašas.

Metmenys, 1962 m. nr. 5. Jaunosios kartos kultūros žurnalas. Redaguoja dr. Vyt. Kavolis.

Sėja, 1962 nr. 1-4. Tautinės demokratinės minties žurnalas. Leidžia Varpininkų Leidinių Fondas. Redaguoja redakcinė kolegija. Ats. red. G. J. Lazauskas.

Margutis, 1963 nr. 1-2. Rašo J. Dainauskas, St. Daunys, J. Šoliūnas, H. Nagys, K. Reikalas, J. Žilevičius, V. Meškauskas ir kiti. Yra poezijos, dailininkų kūrybos reprodukcijų, foto nuotraukų. Straipsneliu ir 2 iliustracijom paminėtas Čikagos LFB ruoštas J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei.

Skaityti daugiau: Atsiųsta paminėti

Pedagoginis Lituanistikos institutas

Supažindiname skaitytojus su Čikagoje veikiančio Pedagoginio Lituanistikos Instituto neakivaizdinio kurso siekimais ir tvarka. Jau pirmaisiais mokslo metais į neakivaizdinį kursą įsirašė gražus būrelis studentų iš JAV, Kanados, Europos ir Australijos. Būsime prisidėję prie lituanistikos ugdymo, jei ir Į Laisvę žurnalo puslapiuose paskelbtas paryškinimas bus suprastas ir plačiau paskleistas. Gimtosios kalbos ir tautinio išlikimo grumtynėse lituanistika yra svarbiausias ginklas.

R e d a k c i j a

Susidarius studentų minimumui, Instituto Lektorių Tarybos nutarimu neakivaizdinis Institute einamųjų dalykų dėstymas pradėtas 1962 m. rugsėjo mėn. Kol kas dėstomi tik pagrindiniai Instituto reguliaminu numatyti dalykai: lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir lietuvių tautos istorija. Kiti reguliamine numatyti dalykai šion dėstymo sistemon bus palaipsniui įvedinėjami vėliau.

Atsižvelgiant į šio kurso studijuojančių nevienodą lituanistinį pasiruošimą, dėstomųjų dalykų kursas grupuojamas dviem laipsniais. Pirmojo laipsnio kursas yra bendrinis, antrojo — specialinis.

Skaityti daugiau: Pedagoginis Lituanistikos institutas

Pedagoginio Lituanistikos Instituto Reguliamino

Pratarmė

Jeigu jau pavienio individo kūryba yra branginama ir saugojama, tai ką besakyti apie kūrybą visos tautos? Individas priklauso tik vienai generacijai, o tuo tarpu tauta apima nesuskaičiuojamų generacijų eilę ir jų kūrybos visumą, kas sudaro tam tikrą įnašą į visuotinį kultūros lobyną.

Kad nedingtų per amžius sukrautas dvasinis lietuvių tautos turtas kalboj, tautosakoj bei literatūroj, istorijoj, tautodailėj ir papročiuos, pirmoj eilėj jį reikia išsaugoti mums patiems, o paskiau, kaip kultūrinę vertybę, perduoti jį kitoms kartoms. Juk tautybė, kaip ir židinio ugnis, nekurstoma gęsta, o ypač dabar, kai didelė tautos dalis liko išblaškyta po visus pasaulio kraštus, kai neteko gyvojo ryšio su pačiu tautybės židiniu.

Šiuo metu, gyvenant mums ne savo tėvų žemėje, iškyla dar gyvesnis savosios kultūros vertybių pertekimo reikalas jaunimui, kad jis, įgijęs minimumą metodinių žinių, galėtų likti lietuvių tautos individualybės laidas ateičiai. To siekiant, 1958 m. ir buvo įsteigti Čikagoje Aukštieji Pedagoginiai Lituanistikos Kursai, iš kurių vėliau išaugo Pedagoginis Lituanistikos Institutas.

Idėjos spaudoje

Antikomunistinis ir prokomunistinis blokai * Trečias Frontas * Konkretūs asmenys vietoj abstraktaus principo * Humanizmas, pažangumas, nauji keliai, objektyvumas

Kur link visa tai traukia?

1962 metuose buvo gausu lietuvių spaudoje polemikos. Lyg būtume ėmę derintis į pasaulinių blokų santykius, ryškindami nesutarimą vieni su kitais. Komunistinis pasaulis ėmė demonstruoti tarpusavio nesutarimus. Vakarų sąjungininkai vis garsiau skelbė savo interesus išsiskyrus. Kodėl ir mums neišplaukti į tokius “tarptautinius vandenis”...

Teįmanoma sustoti prie vieno metų polemikos fakto, kuris akivaizdžiau iliustravo poleminės propagandos metodus norint sukelti dėmesio, iš kitos pusės nurodė idėją, kuri norima įkalbėti lietuvių visuomenei Vakaruose, kaitaliojant jai tuos propagandinius metodus. Viena iš tokių idėjų kaip tik poleminiu ir propagandiniu būdu buvo atgaivinta metraštyje Metmenyse, kuriuos redaguoja dr. Vytautas Kavolis. To metraščio straipsnį pavadintą “Trečiosios jėgos formavimasis?”, pasirašytą V. Kv., tuojau persispausdino Vienybės savaitraštis kaip “dėmesio vertą”. Jį aštriai ir išsamiai pasmerkė Naujienos, pastebėdamos, kad nebūtų verta dėl jo ir kalbėti, jei tai nebūtų skelbiama Metmenyse, kurios yra “mūsų liberalinio jaunimo minčių reiškėjas”. Atmetė jį ir Dirva, tardama: “Trečio fronto nėra”, ir įspėdama: “Pajėgesni būsime viename fronte”. Rezervuotai ar tiesiai neigiamai sutiko ir kiti laikraščiai. Tik Vienybė pakartotinai ir jau be jokių rezervų parėmė Metmenų straipsnį, skelbdama, kad “Metmenų rašinys tai žaibas... nušvietęs visų juntamą be galo jautrų dalyką”. Laikraščio tikinimu, tam trečiam frontui priklausą metai... Į pasisakymus buvo įmaišyta ir “pipiro”. Pvz. Naujienos nurodė, kad Metmenų straipsnis parašytas tokiu stilium, kurio be žodyno negali suprasti. Vienybė prikišo, kad Naujienų autorius jo ir nesupratęs. Apeinant tokius žnypčiojimus, norima čia sustoti prie pačių idėjų, kurias norėta padaryti aktualias ir įkalbėti ar paneigti lietuvių visuomenei Vakaruose.

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje

VARDAI ĮVYKIUOSE

JAV ir Kanados LFB Centro Valdybos nariai su dr. J. Grinium. Iš kairės į dešinę pirmoje eilėje: dr. Z. Brinkis, dr. K. Ambrozaitis (pirm.), dr. J. Grinius, Į Laisvę red. St. Daunys. Antroje eilėje: inž. St. Kungys, J. Baužys, inž. A. Pargauskas. Nuotraukoje nėra CV narių dr. V. Majausko ir J. Aušroto.

Nuotrauka V. Maželio.

Julius Kakarieka, istorijos profesorius Concepcion universitete, Čilėje, porą žiemos mėnesių praleido Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Čikagos Lietuvių Fronto Bičiuliai, jam besilankant Čikagoje, suruošė pasikalbėjimą — pobūvį.

Julius Kakarieka kilęs iš Vilniaus krašto, Dieveniškių miestelio. Baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, istoriją studijavo Vilniaus universitete, o istoriją ir filosofiją — Tuebin-geno universitete. Studijas gilino Čilės universitete. Čilėje jau 12 m. dėsto istoriją ir istorijos filosofiją. Profesoriavo Santiago katalikų universitete, Čilės valstybiniame universitete, kur buvo istorijos departamento direktorium.

Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE

Aukos, pranešimai, atstovybės

Į Laisvę aukojo:

Dr. K. Ambrozaitis 50, V. Maželis 28,75, dr. J. Kižys 11, inž. A. Par-gauskas 9, V. Ramonas 7, M. Jurgaitis 5, dr. B. Radzivanas 5, dr. J. Reinys 4, M. Sodonis 4, K. Barzdukas, D. Bielskus, V. Bulota, A. Masaitis, Dr. J. Plikaitis ir dr. Regina Saldaitis po 3, Vyt. Barisas, I. Eitmanienė, K. Grina, K. Kazlauskas, J. Kojelis, Vl. Palubinskas, M. Palūnas, V. Palonas, J. Pažemėnas, V. Ročiūnas, A. Skrupskelienė ir V. Vaitiekūnas po 2 , B. Masiokas 1,50, G. Bučmys ir kun. K. Žvirblis O. P. po 1.

Australijos lietuviai A. Mauragis 5,70, A. Vaitiekūnas, K. Varnas ir J. Vaskas po 2,70, J. Vebrys 2.

LFB Chicagos Sambūris 1961 m. kadencijoj 16,15, 1962 m. 527,88 dol.

Mieliesiems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja

Į Laisvę administracija

Skaityti daugiau: Aukos, pranešimai, atstovybės

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti