Laisvės kovų archyvas 27 T 2000

Iš LYA archyvinės pažymos: Jonas Ožeraitis, g.1925 m. Kaišiadorių aps. Rumšiškių vls. Mockūnų k. suimtas 1948 m. spalio 12 d. LSSR MGB 2N valdybos. Suimtasis buvo kaltintas tuo, kad 1943-1944 m. tarnavo gen.Plechavičiaus armijoje, 1944 m. gruodžio mėn. pabėgo iš sovietinės kariuomenės, nuo 1945 m. buvo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 2 bataliono (kuriam vadovavo nuo 1948 m. vidurio) partizanas, slapyvardžiu Vaidotas.

1948 m. rugpjūčio mėn. J. Ožeraitis buvo sužeistas ir, turėdamas padirbtus dokumentus Žukausko pavarde, buvo paguldytas į Kauno universitetinę kliniką.

SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo 1949 m. vasario 19 d. nutarimu, remiantis RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1"a", 58-8 ir 58-11 str., Jonas Ožeraitis, nubaustas 25 m. pataisos darbų lagerio. 1949 m. balandžio 12 d. J. Ožeraitis išsiųstas į Komijos ASSR Vorkutos ypatingąjį lagerį nr.6 (Rečlag).

Lietuvos SSR saugumo (KGB) nepilnai išlikusio archyvo fondo baudžiamųjų bylų abėcėlinės kartotekos kortelėje yra žinios, kad 1959 m. gruodžio 25 d. J. Ožeraitis iš lagerio buvo paleistas. 1977 m. gegužės 4 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Jonui Ožeraičiui leista gyventi Lietuvoje.

Š.: F.K.-1. A.58. B.b. Nr.42727/3. T.l. L.160-164; Sekimo byla. L.59-77, 91, 112.

F.K.-l. A.58. Baudžiamųjų bylų abėcėlinės kartotekos kortelė.

VARGŲ PRADŽIA

Gimiau 1925 m. birželio 24 d. Kauno aps., Rumšiškių vls., Mockūnų k. Tėvas Pranas Ožeraitis turėjo 4 ha ir 48 a žemės. Aš buvau vyriausias, tad jau nuo šešerių su puse metų ganiau mūsų dvi karves ir tris avis. Buvome gerai aprūpinti ir pavalgę. Beeinant devintus metus, pasimirė tėvukas. Mamai padedant, pradėjau dirbti visus tėvuko darbus. Po metų mirė mama, likome našlaičiai. Seserį paėmė teta, brolį - dėdė. Aš išėjau tarnauti pas ūkininkus.

Skaityti daugiau: MANO VARGINGAS GYVENIMAS

Siekiant laisvės. Dienoraštis

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

RYTŲ LIETUVA

Albinas Milčiukas-Tigras

APIE DIENORAŠČIO AUTORIŲ

Albinas Milčiukas-Tigras

□Albinas Milčiukas-Tigras

Albinas Milčiukas, Felikso s., gimė 1922 m. Svėdasų miestelyje, Rokiškio aps. (dabar Anykščių r. Gimtinės vietoje seniūnijos centrinė ligoninė).

Partizanų gretose A.Milčiukas kovojo nuo 1945 m. sausio mėn. iki 1949 m. lapkričio 20 d. (suėmimo dienos).

Slapyvardis Tigras. Dienoraštyje jis partizanas Indėnas. Per penkis partizanavimo metus A.Milčiukas-Tigras kovojo net penkiuose partizanų būriuose:

Dragūno, Lengvenio, Tauro, Perkūno ir Kęstučio. Trumpą laiką (po 2-3 mėnesius) vadovavo partizanų būriams:

1945 04-06- Lengvenio būriui, 1947 04-05 - Kęstučio būriui, 1948 10-1949 09- Vytauto apygardos Jovaro kuopos O S sektoriui, 1949 09-11 - tos pačios kuopos žvalgybos skyriui. Visi paminėti partizanų būriai veikė dabartinio Anykščių r. teritorijoje, bet priklausė skirtingoms apygardoms: Lengvenio ir Kęstučio būriai- Algimanto apygardos Gražinos kuopai, veikusiai Troškūnų, Viešintų ir dalinai Subačiaus valsčiuose (Surdegio apylinkė), Tauro ir Perkūno būriai priklausė Vytauto apygardos Jovaro kuopai, veikusiai Anykščių ir Debeikių valsčiuose. Buvo dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių A.Milčiukas-Tigras dažnai keitė partizanų būrius. Viena - jis nenorėjo užsibūti vienoje vietoje, nes nuo to jis "susirgdavo", kaip rašo dienoraštyje pats. Antra, nuo 1942 m. kovojęs fronte, Tigras nepaisė partizanų vadų ir jų autoriteto: dažnai su jais ginčydavosi ir pykdavosi, todėl būdavo net išvejamas iš būrio, bet po kurio laiko vėl sugrįždavo. Tigro kovos draugai jo karštakošišką charakterį suprasdavo kaip sunkių sužeidimų fronte pasekmę. Kautynių metu išryškėdavo visai kitos charakterio savybės: A.Milčiukas pasižymėjo drąsa, įžvalgumu ir gera orientacija. Jis turėjo didžiausią karinį patyrimą: nuo 1942 07 iki 1944 03 A.Milčiukas-Tigras buvo vermachto karys, kovojo Rytų fronte prieš sovietų armiją, 1944 03-05 - Vietinės rinktinės 305 bataliono savanoris. 1944 07 į Lietuvą sugrįžus sovietinei armijai, A.Milčiukas, norėdamas nuslėpti savo dalyvavimą kovose su bolševikais, išėjo tarnauti į sovietų armiją. Po pusantro mėnesio apmokymų pateko į 16-ąją lietuvišką diviziją ir buvo išsiųstas į frontą. Kovose dėl Tilžės buvo sunkiai sužeistas (kontūzytas) ir pateko į karo ligoninę. Kiek pasitaisęs, su grupe sovietinių kareivių komandiruotas į Šiaulių aps. Viekšnių vls. rinkti maisto karo ligoninei. Iš ten 1944 m. gruodžio mėn. A.Milčiukas pabėgo. 1945 m. sausio mėn. pradžioje atvyko pas savo pusbrolį Boleslovą Skardžių į Anykščių vls., Vosgėlų kaimą. Sužinojęs, kad pusbrolis kovoja partizanų gretose Dragūno būryje, Albinas taip pat įsijungė į vietinių partizanų gretas. Partizanaudamas ne tik rašė dienoraštį, bet taip pat kūrė eilėraščius, fotografavo draugus, paruošė fotoalbumą kovos draugų atminimui. Didžiausias išlikęs partizano A.Milčiuko-Tigro atminimas yra jo dienoraštis, kuriame aprašytas Anykščių krašto partizanų gyvenimas, kautynės su priešu, apmąstymai apie jų ir Tėvynės likimą. Vaizdingai aprašyta tėviškės gamta. Visas dienoraštis parašytas atskirų apsakymų forma. Labiausiai stebina, kad dienoraščio autorius buvo savamokslis, baigęs tik 2 pradžios mokyklos skyrius.

1949 m. lapkričio 20 d. partizanas A.Milčiukas-Tigras buvo išduotas (išdavikas į gėrimą įpylė migdomųjų) ir Anykščiuose suimtas. Per tardymą A.Milčiukas-Tigras papasakojo tik apie save ir žuvusius kovos draugus ir nieko iš gyvųjų neišdavė. Buvo nuteistas 25-eriems metams lagerio ir 5-eriems tremties. Iki 1956 m. kalėjo Karagandos lageriuose. Po perteisimo bausmė buvo sumažinta kaip ir daugeliui politinių kalinių.

Skaityti daugiau: Siekiant laisvės. Dienoraštis

BUVOME PASIRYŽĘ MIRTI

Liudvika Kaminskaitė-Kelpšienė-Kuosa

Liudvika Kaminskaitė-Kelpšienė-Kuosa

□Liudvika Kaminskaitė-Kelpšienė-Kuosa

Albiną Milčiuką-Tigrą pažinojau dar nebūdama partizane. Jis buvo panevėžietis, turėjo motiną, seserį Reginą ir brolį. Tėvas miręs. Vokiečių okupacijos metais tarnavo vokiečių kariuomenėje. Tigras buvo vyriško veido, gražiai nuaugęs, išvaizdus. Negali sakyti, kad labai gražus, bet šaunumu jam lygių nebuvo. Pasižymėjo nepaprasta drąsa - net stribai jo bijojo, nes nevengė ir dienos metu mieste pasišvaistyti. Buvo labai teisingas ir doras, daug kuo pranašesnis už kitus vaikinus. Partizanaujant buvo sužeistas, suimtas ir paguldytas į Utenos ligoninę. Nors stribai ir akylai saugojo, seselei padedant pabėgo ir partizanavo toliau. Antrą kartą buvo sužeistas kažkur apie Leliūnus. Tigrui priėjus prie vienos kaimo trobos lango ir pašvietus į vidų žibintuvėliu, viduje pasislėpę rusai pradėjo šaudyti. Į veidą patekę stiklai ir parako grūdeliai paliko žymes visam gyvenimui.

Mano tėvai prie Surdegio bažnytkaimio turėjo 20 ha žemės, be to, dar vertėsi prekyba - turėjo savo krautuvę. Taigi, rusų akimis žiūrint, buvo buožės. Šeima didelė - aštuoni vaikai: penkios seserys ir trys broliai. 1940 m. okupavus Lietuvą, rusai krautuvę konfiskavo.

Skaityti daugiau: BUVOME PASIRYŽĘ MIRTI

STIKLO BŪRYS

UKMERGĖS KRAŠTO PARTIZANAI (I)

Stefa Jakubonytė-Jakubonienė

Skabeikių kaime gimiau, augau, lankiau pradžios mokyklą, kurioje dirbo energingas mūsų gerbiamas mokytojas A.Banraitis. 1941 m. birželio mėn. jį ištrėmė į Sibirą, ten jis ir mirė.

Mūsų kaimą užgriuvo bėdos, kai tik rusai okupavo Lietuvą. Mes turėjome 42 ha žemės (iš kurių pusė miško). Šeimoje augome aštuoni vaikai ir vienas nežinia iš kur atklydęs našlaitis. Andrius ir augo pas mus su visais ir buvo mūsų šeimos narys. Mūsų ūkis buvo tvarkingas, gražūs trobesiai. Maisto užtekdavo visiems, darbo taip pat.

Du broliai 1939 m. grįžo atitarnavę Lietuvos kariuomenėje. Stasys, būdamas silpnos sveikatos, tarnavo Ukmergėje pėstininkų batalione, o vėliau gavo atleidimą.

Bronius tarnavo Kaune husarų pulke, turėjo puskarininkio laipsnį. Dar gerai prisimenu, kaip husarų raiteliai kartu su broliu Broniumi jojo iš Kauno per Ukmergę į Širvintus prie rusų sienos, kur jiems buvo įsakyta nesipriešinti okupantams, sutikti juos ramiai. Taip jie ir padarė. Sudėję ginklus nusiminę grįžo namo. Brolis sakė: "Mes buvome labai pasipiktinę tuo įsakymu. Buvome įsiutę ir būtume puolę okupantus kaip žvėrys. Deja, turėjome paklusti įsakymui".

Skaityti daugiau: STIKLO BŪRYS

ŽEMAITKIEMIO APYLINKĖS VALŲ KAIMO PARTIZANAI

Elena Bisturytė-Budrienė

Kas besuskaičiuos, kiek aukų sudėta ant Tėvynės laisvės aukuro, kiek išlieta kraujo, motinų ir seserų ašarų, praleista nemigos naktų. Kiek motinoms prireikė stiprybės, valios išleisti savo brangiausius sūnus pražūčiai, mirčiai nelygioje kovoje su galingu priešu.

Ant Tėvynės aukuro sudėtos aukos ir iš Ukmergės aps. Žemaitkiemio, Lyduokių apylinkių.

Didžiosios Kovos apygardai, kuriai vadovavo Alfonsas Morkūnas-Plienas iš Juodžiūnų k., Žemaitkiemio vls., priklausė Plieno, Daktaro, Bebro, Titnago ir kiti partizanų būriai. Šie būriai veikė Žemaitkiemio, Šešuolių, Lyduokių, Pabaisko, Želvos ir kitose apylinkėse. Juose kovojo partizanai iš Žemaitkiemio, Želvos, Lyduokių apylinkių. Tarp jų geriausi padalinių vadai iš Valų k., Žemaitkiemio apylinkės: Jonas Meilus-Daktaras, Viktoras Meilus-Šturmas, Valentinas Gleiznys-Šarūnas, Stasys Morkūnas-Vanagas, Karolis Šerelis-Aviatorius.

Ypač pasižymėjo Simono Meilaus iš Valų kaimo šeima. Keturi sūnūs buvo aktyvūs kovotojai, dukra Apolonija - ryšininkė. Šeimą 1948 m. ištrėmė į Igarką, Krasnojarsko sritį.

Skaityti daugiau: ŽEMAITKIEMIO APYLINKĖS VALŲ KAIMO PARTIZANAI

ŽUVO UŽ TĖVYNĘ

Stasys Valaikis

Gimė Juozas Puknys Žemaitkiemio vls. Grežionių k. neturtingo ūkininko Rapolo Puknio šeimoje. Rapolas Puknys su žmona Veronika turėjo 5 ha žemės rėžiais ir augino 3 vaikus. Vyriausias buvo Juozas, g.1909 m., paskui gimė dukra Veronika, g. 1916 m., ir invalidas sūnus Povilas, g.1921 m. Mokytis tuo laiku buvo sunku, nes už mokslą reikėjo mokėti: I-IV klasė 100 litų per metus, o V-VIII klasėse 150 litų per metus. O kur knygos, butas ir kita.

Pavasarį ir rudenį po keletą mėnesių Juozas būdavo pas savo dėdę Igną Valaikį, kuris gyveno 10 km nuo Ukmergės Inkilų kaime, tuo sutaupydamas tėvui keletą litų.

Baigęs Ukmergės gimnaziją, Juozas įstojo į Karo mokyklą, o ją baigęs jau galėjo padėti savo jauniausiajam broliui Povilui mokytis ir gydytis.

1940 m. Juozui buvo suteiktas kapitono laipsnis ir jis buvo paskirtas I pėstininkų pulko vado adjutantu. Kariuomenėje kartu tarnavo liktiniu vyr.puskarininkiu jo kaimynas Alfonsas Morkūnas. Juozas ir Alfonsas dažnai susitikdavo ir pasikalbėdavo ne tik apie gyvenimo sunkumus, bet ir apie valstybės reikalus, nes 1940-iais, rusams okupavus Lietuvą, buvo apie ką pamąstyti ir pasikalbėti. Jie abu buvo kalbėję ir apie partizaninį karą su okupantais.

Skaityti daugiau: ŽUVO UŽ TĖVYNĘ

PARTIZANŲ IR RĖMĖJŲ ŠEIMA

Kotrina Kilienė-Brodulskaitė

Gimiau 1924 m. Juodžiūnų k., Ukmergės aps. vidutinių ūkininkų Kotrinos ir Jono Brodulskių šeimoje. Augome aštuoni vaikai: penkios seserys ir trys broliai. Mūsų name buvo pradinė mokykla, kurią ir baigiau.

1941 m. buvome įtraukti į tremiamų asmenų sąrašus. Motinos brolis Rapolas Gibavičius dirbo Žemaitkiemyje viršaičiu ir mums pranešė. Taip išvengėme tremties.

Okupavę Lietuvą vokiečiai paėmė į reicho darbo tarnybą vyriausią brolį Juozą Brodulskį, g.1911 m. Jis dingo be žinios.

Dar tebevaldant vokiečiams, į mūsų kaimą atvyko Lietuvos kariuomenės karininkas Alfonsas Morkūnas. Čia buvo jo gimtinė. Mirus tėvui, ūkį valdė motina ir du jo broliai: Stasys ir Karolis. Alfonsas Morkūnas dažnai lankydavosi pas mus, nes draugavo su mano seserimi Brone Brodulskaite. Jau tada jis ėmė ruoštis partizaniniam karui. Mums liepė megzti kojines ir pirštines, rinkti ginklus ir išmėtytą kareivišką aprangą, nes frontas ėjo pro mūsų namus.

Praėjus frontui, Alfonsas ėmė rinkti vyrus į partizanų būrį. Pasivadino Plieno slapyvardžiu. Pirmieji partizanai iš mūsų kaimo buvo abu jo broliai ir dar 10 vyrų. Daug buvo ir iš kitų aplinkinių kaimų. Aš tapau pirmąja ryšininke. Priėmiau priesaiką. Pavadino mane Birute. Į būrį įsijungė ir du mano broliai: Nikodemas Brodulskis-Alksnis, g.1927 m., ir Jonas Brodulskis-Jokeris, g.1928 m.

Skaityti daugiau: PARTIZANŲ IR RĖMĖJŲ ŠEIMA

Kunigas Jonas Burneika

Jonas Burneika gimė 1901 m. spalio 17 d. Baigęs kunigų seminariją, 1933 m. birželio 9 d. paskirtas Kauno Žaliakalnio Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vikaru.

1940 m. gegužės 21 d. paskirtas Lyduokių parapijos administratoriumi (vicarius oeconomus). 1945 m. gegužės 9 d. laikinai paskirtas vikaru substitutu A.Šančių Aušros Vartų parapijai, o 1946 m. sausio 4 d. toms pareigoms duotas nuolatinis paskyrimas. 1946 m. spalio 10 d. atleistas iš klebono pareigų Lyduokiuose ir paskirtas Aukštųjų Šančių Aušros Vartų bažnyčios vikaro substitutu. 1948 m. lapkričio 17 d. paskirtas Kauno Šv.Sak-ramento bažnyčios vikaru. 1948 m. gruodžio 1 d. laikinai deleguotas eiti klebono pareigas Kauno Aušros Vartų bažnyčioje.

1949 m. birželio 3 d. suimtas.

Mirė Irkutsko srityje, Bratsko rajone, Vycho revkar stoties apylinkėje 1956 m. balandžio 16 d. 11 val. Irkutsko laiku. Nuo dviejų metų sirgo širdies kepenų ir plaučių skausmais, buvo sutinęs, paskutinius ketverius mėnesius nebegalėjo paeiti.

Skaityti daugiau: Kunigas Jonas Burneika

VYTAUTAS STRAZDAS-BEBRAS

Stasys Valaikis

Vytautas Strazdas-Bebras gimė 1928 m. rugsėjo 8 d. Giedraičiuose, mokytojų šeimoje. Mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje. 1945 m. dirbo Prauslių pradinėje mokykloje, dalyvavo partizaninėje veikloje, turėjo ginklą. Liepos mėnesį buvo paimtas gyvas ir žiauriai kankinant kirviu sukapotas jo dėdė, Lyduokių šaulių būrio vadas Stasys Butkus-Vaidila, pas kurį dažnai būdavo ir Vytautas.

□Stovi: Vladas Masilionis-Vytenis, Anicetas Juknys-Krantas, Vladas Ališauskas-Puškinas, Vytautas Strazdas-Lapelis, Bronius Dūda-Narutis, 6-Jazminas. Sėdi: Kombainas, Pranas Grigas-Genys, būrio vado pavaduotojas, Antanas Imbrasas-Tėvas, Vytautas Strazdas-Bebras, kuopos vadas. 1949 m. vasara

Po šio įvykio Bebras visiškai pasitraukė į partizanų gretas ir aktyviai dalyvavo Alfonso Morkūno-Plieno būryje, vėliau rinktinėje, kuri veikė Didžiosios Kovos apygardoje. 1945-1949 m. dalyvavo daugelyje susirėmimų su okupantais.

Skaityti daugiau: VYTAUTAS STRAZDAS-BEBRAS

APIE RAPOLĄ JAKUTĮ

Antanas Jakutis

Rapolas Jakutis gimė 1912 m. Butkūnų k., Želvos vls., mažažemių šeimoje.

1944 m. Rapolas Jakutis, vengdamas šaukimo į rusų okupacinę kariuomenę, kartu su sesers vyru Mykolu Saruliu išėjo į Darapolio mišką ir ten partizanavo. Su jais kartu buvo Juozas Baniulis, Petras Baniulis ir kiti draugai, iš viso šeši žmonės. Jie priklausė Plieno partizanų būriui, kuriam vadovavo Alfonsas Morkūnas.

Čekistų operacijos metu partizanai buvo apsupti, Rapolas Jakutis ir kiti partizanai žuvo. Išsigelbėjo tik du partizanai - Petras Baniulis ir Mykolas Dapkus. Petras Baniulis iki šiol yra gyvas. Partizanus, pasak žmonių, išdavė dabar jau miręs Navikas iš Minikių vienkiemio.

Nežinomi žmonės tuomet atvežė Rapolo Jakučio ir Mykolo Sarulio lavonus, kuriuos pašarvojo Mykolo Sarulio namuose, Butkūnų kaime.

Visi keturi žuvusieji palaidoti Lyduokių kapinėse, Ukmergės r.

PLIENO RYŠININKŲ IR RĖMĖJŲ ŠEIMŲ LIKIMAS

1944 m. gruodžio mėn. Kostas, Juozas ir Mykolas Morkūnai buvo paimti į sovietų kariuomenę. 1945 m., vežamas į frontą, Lenkijos teritorijoje Kostas Morkūnas pabėgo ir, lydimas lenkų partizanų, grįžo į Lietuvą. Grįžęs namo, kartu su jaunesniuoju broliu Rapolu prisijungė prie Plieno būrio partizanų. 1945 m. rudenį Rapolą Morkūną suėmė ir išvežė į Vorkutą.

Kostas Morkūnas 1946 m. pradžioje taip pat buvo suimtas, bet jam pavyko pabėgti iš Šešuolių valsčiaus "stribų" būstinės. Pabėgęs partizanavo Plieno būryje kartu su Vincu Vaičiūnu-Dagiliuku. 1946 m. birželio mėn.

□Guli: Vytautas Strazdas-Bebras, Bronius Medelskas-Krienas, Vytautas Strazdas-Lapelis. II eilėje klūpi: Pranas Grigas-Genys, Bronius Dūda-Narutis, 3.Jazminas, 4.Kombainas. Stovi: Antanas Imbrasas-Tėvas, Anicetas Juknys-Krantas, Vladas Ališauskas-Puškinas, Vladas Masilionis-Vytenis. 1949 m. vasara

Skaityti daugiau: APIE RAPOLĄ JAKUTĮ

PASKUTINIS SUSITIKIMAS SU TĖVELIU

Genovaitė Zurzaitė-Varkauskienė

Esu gimusi 1927 m. Širvintose. Tėvas - pasienio policininkas-savano-ris. 1937 m. mūsų šeima apsigyveno Širvintų vls. Dailidžionių k.

1944 m., praėjus trims savaitėms po karo, pas mus atėję penki rusų kareiviai (save vadinę saugumiečiais) teiravosi, kur yra mano tėvas. Jis tuo metu svečiavosi gimtinėje pas savo tėvus. Saugumiečiai nutarė palaukti. 1944 m. rugpjūčio 18 d. vakare tėvas grįžo. Tuomet paaiškėjo, jog liepta mus suimti, o jei priešinsimės - sušaudyti. Buvo baisu... Tėtis pašnibždomis mums liepė bėgti, bet kareiviai tuojau surikiavo ir išsivarė iš namų. Kareivis ėjo pirmas, paskui jį tėtis ir dar vienas kareivis, toliau mes su mama, o iš paskos trys kareiviai su automatais. Mūsų namas stovėjo pamiškėje. Mums pasiekus krūmokšnius, tėtis šoko bėgti. Kareiviai vijosi ir šaudė. Rytui išaušus, kai rusų nesimatė, su kaimynais apieškojome visą mišką, tikėdamiesi rasti jį sužeistą ar žuvusį, bet neradome.

Slapstėmės pusę metų. Mums padėjo tėvo brolis iš Veprių. Besislapstant mano pusseserę Stasę subadė jautis. Jinai iš skausmo ir baimės išprotėjo. Pusseserę teko paguldyti į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Per skubėjimą pamiršome jos dokumentus, tad aš padaviau savo metrikus ir pabuvau vertėja surašant duomenis. Seselė rusė, užpildžiusi priėmimo dokumentus, gimimo liudijimą grąžino man.

Skaityti daugiau: PASKUTINIS SUSITIKIMAS SU TĖVELIU

B rinktinės (Plieno) partizanų sąrašas

DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDOS UKMERGĖS (I, B) RINKTINĖS (PLIENO, STIKLO, BERŽO, DAKTARO, ŽAIBO IR KT. BŪRIŲ) PARTIZANŲ SĄRAŠAS

Adamonis Vaclovas-Lokys, g.1920 m. Juodžiūnų k.; išėjo į mišką 1945 m.; ž.1946 05 08 Kadrėnų k., niekintas ir užkastas Vidiškiuose; perlaidotas Dukstynos kapinėse.

Ališauskas Ambraziejus-Kardas, Juozo, g.1915 m. Žemaitkiemio vls., Juknonių k.; išėjo į mišką 1945 m.; ž.1949 m. Juknonių k.; užkastas Pivonijos šile.

Ališauskas Vladas-Puškinas, Juozo, g.1914 m. Juknonių k., Žemaitkiemio vis; išėjo į mišką 1944 m.; partizanų leitenantas, B rinktinės vado pavaduotojas ir štabo viršininkas; ž.1949 12 31 Juknonių k.; užkastas Pivoni-jos šile; perlaidotas Dukstynos kapinėse.

Ališauskas Kazys-Spartakas, Juozo, g.1909 m. Žemaitkiemio vls., Juknonių k.; išėjo į mišką 1944 m.; B rinktinės vado pavaduotojas rikiuotei, vėliau rinktinės vadas; ž.1949 03 28 Šešuolių vls. Užupėnų k. Balio Stundžio klojime buvusioje slėptuvėje kartu su Žalgiriu ir Kirka. Buvo užkastas Pi-vonijos šile; perlaidotas Dukstynos kapinėse.

Alkūnas B.-Dobilas, iš Geliagalių k. Balninkų vls., ž.apie 1949 m.

Auglys Antanas-Klajūnas, Stiklo būrio partizanas nuo 1944 m., ž. 1947 m. Vidiškių apyl. prie Radiškių tilto.

Augustinas Stasys-Kėkštas, susisprogdino Oponiškio k.; užkastas Pivonijos šile; perlaidotas Dukstynos kapinėse.

Aukštuolis Alfonsas-Erelis iš Martonių k.

Skaityti daugiau: B rinktinės (Plieno) partizanų sąrašas

JUODGIRIO MŪŠIS

REFERATAI, STRAIPSNIAI

Petras Girdzijauskas

JUODGIRIO MŪŠIS

1945 02 09

Pagal mūšio dalyvio dragūno puskarininkio Alekso Veriko-Klajūno prisiminimus

BENDRA PADĖTIS

□Dragūnų puskarininkis Aleksas Verikas - nepriklausomos Lietuvos Karys

Po antrosios okupacijos visi šaukiamojo amžiaus vyrai prievarta buvo imami rusų armijon ir nedelsiant siunčiami į frontą. Be išimties visi Raguvos valsčiaus vyrai visais įmanomais būdais stengėsi išvengti rusų kariuomenės: vieni keliais metais jauninosi, kiti sendinosi, įsigydami atitinkamus dokumentus, dar kiti stengėsi įsidarbinti įstaigose, iš kurių neimdavo į kariuomenę. Dauguma, nerasdami išeities, ėmė ginklus ir organizavosi į būrius partizaniniam pasipriešinimui. "Man didžiausia paskata tapo motinos paraginimas: "vaikeli, neik tarnauti bolševikams.

Stok ginti savo tėvynės", - prisimena Klajūnas. - "Tuo metu (1944-1945 m.) nedaug jaunų vyrų buvo ginkluoti (nes trūko ginklų), tačiau visų ryžtas nepasiduoti ir apginti savo valstybę buvo didelis.

Paskui frontą šleifu slenkanti čekistinė kariuomenė beatodairiškai šaudė šaukiamojo amžiaus vyrus, nesvarbu, slapstėsi jie ar dirbo ūkio darbus savo kaimuose. Jiems talkino negausūs vietiniai kolaborantai-stribai. Tuo tarpu kaimo visuomenė vieningai palaikė besislapstančius vyrus, juos maitino, parūpindavo ginklų, rūbų ir kitų reikalingų dalykų. Mūsų apylinkėse partizanus telkė į būrius ir jiems vadovavo A. Slučka-Šarūnas, A. Žilys-Žaibas ir A. Jagėla-Ąžuolas". Šie būriai bazavosi Juodgirio, Repšinių ir Troškinių miškuose bei prie šių miškų esančiuose kaimuose.

Skaityti daugiau: JUODGIRIO MŪŠIS

LAŠŲ SUKILIMAS

1941 M. SUKILIMAS

Elena Kreivėnienė

1941 m. birželio 23-iosios, pirmadienio, rytas žadėjo gražią dieną. Kriaunų, Vytėnų, Dagilių, Morkūnų, Skujinės, Petrašiūnų bei Margėnų keliais, vedančiais į Lašus, žmonės, ant pečių užsimetę naščius, kibiruose nešė, o kiti bidonuose vežė pieną į Lašų pieninę. Toks kasdienis kaimo žmonių rūpestis.

Tądien pieną į pieninę atnešė tėvas Antanas Bira, padedamas dukros Elenos. Pieną pridavęs, Bira šnekučiavosi su pažįstamu, kai pamatė prie buhalterio langelio besibūriuojantį pulkelį žmonių. Priėjus paaiškėjo, kad visi įdėmiai klausosi radijo pranešimo, kad vakar vokiečiai paskelbę karą sovietams ir pergalingai triuškina raudonąją armiją. Kartu į kovą už laisvę ir nepriklausomybę pakilo ir Lietuvos žmonės. Radijas pranešė, kad sukilėliai išvadavo beveik visą Kauną, užėmė radiofoną. Kartu diktorius pakvietė patriotus visomis priemonėmis kenkti "raudonajam marui", papasakojo apie bolševikų ir jų pakalikų padarytus nusikaltimus ir optimistiškai baigė, pažadėdamas, kad jau po keleto dienų Lietuva bus išlaisvinta.

Žmonės po šio pranešimo džiaugėsi, vienas kitą sveikino, šokinėjo, plojo - džiaugsmui nebuvo ribų.

Apie 10 valandą ant pieninės bokšto pakilo Lietuvos trispalvė. Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną. Vėliava, matyt, išsaugota mokytojo, įspūdingai plaikstėsi žydrame danguje, matoma iš tolo. Po valandos buvo iškeltos dar dvi trispalvės - prie mokyklos ir pieninės pastatų. Du ruseliai komjaunuoliai bandė daryti "tvarką", reikalaudami nukabinti vėliavas, bet pasipiktinę vyrai pačiupę uždarė juos į pieninės sandėlį. Taip gaivališkai prasidėjo sukilimas prieš okupantus.

Skaityti daugiau: LAŠŲ SUKILIMAS

PIRMASIS LYDŽIO RINKTINĖS VADAS

BIOGRAFIJOS

Petras Girdzijauskas

LTN.PETRAS RUIBYS-GARBŠTAS, ŽIGAS (1916 11 02 - 1946 07 18)

Lydžio rinktinė persiformavo iš LLA Eržvilko kuopos po pirmųjų nuostolių 1945 m. pradžioje. 1945 m. vasario mėn. emgebistai areštavo kuopos vadą J.Babilių-Ridiką¹, štabo narį, pogrindinės spaudos redaktorių Eržvilko gimnazijos direktorių Antaną Giedraitį², kitus kuopos narius, mokytojus.

Likusioji vadovybė suprato, kad reikia keisti kovos taktiką - pereiti prie ginkluoto partizaninio pasipriešinimo, pakeičiant kovos būrių ir organizacijos struktūrą. Tuo metu ypač daug jaunų vyrų papildė šios karinės organizacijos būrius. Lydžio rinktinės vadu išrenkamas Eržvilko gimnazijos mokytojas ltn.Petras Ruibys-Garbštas, Žigas³. Gimnazijos direktoriumi Tauragės Švietimo skyrius paskiria Henriką Danilavičių-Vidmantą, rinktinės štabo narį. Rinktinės štabo viršininku išlieka gimnazijos mokytojas Jonas Kubilius (busimasis V.Kapsuko universiteto rektorius). Tuo būdu "talkinant" Tauragės aps. Švietimo skyriui, susiformuoja Eržvilko gimnazijos ir Lydžio rinktinės vadovybė - vieningas branduolys. Tokia Lydžio rinktinės vadovybė gimnazijoje funkcionuoja beveik metus (1945 04 - 1946 02). Per šį laikotarpį P.Ruibys-Garbštas perorganizuoja LLA strategiją ir taktiką, apėmusią nedidelę kelių valsčių erdvę, kuri apėmė visą Tauragės apskritį ir dalį Raseinių bei Šilalės apskričių, prilygusią kai kurioms apygardoms. Tuo metu P.Ruibiui-Garbštui teko pertvarkyti karinį statutą, kitus taktikos ir strategijos dokumentus, atitinkančius partizaninio karo su okupantais nuostatus. Šių dokumentų sutvarkymas Garbštui nesudarė sunkumų, nes jis pats buvo baigęs karybos mokslus, be to, štabe dirbo aviacijos karininkas J.Kasperavičius⁵-Visvydas, K.Ruibys⁶-Eiva (Petro brolis), kiti išsilavinę gabūs inteligentai - H.Danilavičius-Vidmantas, J.Kubilius-Bernotas. Todėl nekelia nuostabos, kad Lydžio rinktinės statutas, kiti norminiai dokumentai vėliau tapo Jungtinės Kęstučio apygardos, dar vėliau Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio minimų dokumentų pagrindu. Juos perėmė ir tobulino pirmasis JKA vadas J.Kasperavičius-Visvydas, vėliau antrasis Kęstučio apygardos vadas J.Žemaitis-Vytautas⁷, dar vėliau pastarasis kaip LLKS vyriausiasis karinių pajėgų vadas.

Skaityti daugiau: PIRMASIS LYDŽIO RINKTINĖS VADAS

Asmenvardžių rodyklė. Vietovardžių rodyklė

PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abromavičius S. 49
Adamonis Juozas, sl.Rytas 115, 117, 118, 164
Adomėnas, žr.Vinciūnas A.
Aidas, žr.Urbonavičius Juozas
Alionis, žr.Alionis-Šaulys
Aleksas Alionis-Šaulys Aleksas, sl.Alionis 14, 33, 48
Ališauskaitė-Ruskonienė Elena 186
Ališauskas Vladas, sl.Puškinas 197,199
Ališauskas 186
Ališauskas Petras 186
Alksnis, žr.Brodulskis Nikodemas
Amazonė, žr.Kaminskaitė-Kelpšienė Liudvika

Skaityti daugiau: Asmenvardžių rodyklė. Vietovardžių rodyklė

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti