Į Laisvę 1998 128(165)

PDF Fotografinė kopija BOX

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1998 128(165)

VĖLUOJA LIETUVOS LAISVĖS LAIKRODIS

REDAKCIJOS SKILTIS

Jau anksčiau buvome pasisakę, kad išeivija, palaikydama glaudžius ryšius su savąja tauta, nors ir svetimos aplinkos veikiama, gali išlikti gyva savo tautos dalimi, ugdyti savo tautinę sąmonę bei dvasią ir pratęsti ją per kartų kartas. Ištisus dešimtmečius visi kovojome ir siekėme Lietuvai laisvės. Su džiaugsmu ir vilties akimis stebėjome Lietuvos atsistatymą. Skubėjome jai padėti visais būdais. Tik neretai, kaip toje pasakų šalyje, karo audrų išblaškytus paukščius, parlekiančius namo, sustabdė pasislėpęs devyngalvis slibinas. Tiesa, jau Persitvarkymo Sąjūdis tam slibinui nukirto keletą galvų, tačiau viena vis dar bauginanti slibino galva liko nenukirsta - ar tai per neapdairumą, ar per slibino gudrumą. Po aštuonerių nepriklausomo gyvenimo metų ta bauginanti slibino galva dar ryškiai tebematoma: tai galva, kovojanti prieš desovietizaciją.

Natūralu, kad demokratiškai išrinkta valdžia turi savo įsitikinimus ir jais saisto savo veiklą, tačiau nenatūralu, kai valdžios žmonės užsikemša ausis ir nenori girdėti juos rinkusiųjų balso, kartais net versdama valdančiųjų įsitikinimus priimti. Ilga sovietinė okupacija vis dėlto paliko savo pėdsakus, nors ir užmaskuotus. Nebus ramybės ir tikro laisvės jausmo, kol tie pėdsakai nebus sulyginti, kol neįvyks desovietizacija. Tai užsilikusi liga, kuriai operaciją reikėjo padaryti jau tuoj nepriklausomybę atstačius. Prarastas gydymo laikas. Kažkodėl Lietuvos teisėsauga laiko savo pirštu prispaudusi laikrodžio rodyklę. Nebus teisingumo, kol nebus Lietuva dekomunizuota, nes sovietinis komunizmas buvo didžiausias Lietuvos žmonių skriaudėjas ir genocido vykdytojas, nors nuo tos nuodėmės neatsiliko ir vokiškasis nacizmas. Maskvos valios vykdytojai buvo L.K. partijos centro komitetas, kurio palikuonys dar ir dabar tebesijuokia iš laisvės kovotojų ir dažnai tebesėdi valdiškose kėdėse.

Skaityti daugiau: VĖLUOJA LIETUVOS LAISVĖS LAIKRODIS

KULTŪROS SKRAISTE PRIDENGIAMA TIKROVĖ

Kas Lietuvai svarbiau - išeiti į pasaulio sceną ir pasirodyti ten su didžiausia pompa, nors ir nebūtinai su lietuviška kultūra, ar atkreipti didesnį dėmesį į savo namuose dar vis neišspręstas socialines, švietimo bei jaunimo auklėjimo problemas? Tokia dažnai perdėta kultūrinė konkurencija su kitomis valstybėmis iš valstybės iždo pareikalauja nemaža lėšų, išleidžiamų grandioziškiems muzikos ir teatro festivaliams, koncertams, kuriuose dalyvauja pasaulinės įžymybės ir atliekami nelietuviški kūriniai. Kultūros ministerija, atrodo, yra užsibrėžusi pasauliui parodyti Lietuvą, apsidengusią tarptautinės kultūros skraiste.

Tuo tarpu po šia reprezentacinės kultūros žibančia skraiste galima pastebėti vis dar po daugelio okupacijos metų pilnai neatsigavusios tautos rūpesčius bei vargus. Gal didžiausią susirūpinimą kelia jaunosios kartos auklėjimo bei švietimo programų problemos. Informaciniais spaudos duomenimis, virš 4 procentų Lietuvos vaikų, t.y. apie 37 tūkstančiai, nelanko mokyklų. Nemaža jų dalis yra benamiai vaikai ir jaunuoliai, daugiausia iš asocialių, alkoholikų ar nusikaltėlių tėvų šeimų. Gyvendami gatvėse jie neturi jokios ateities. Gal dėl to ir savižudybių skaičius, ypač jaunimo tarpe, pastebimai didėja. Tokių benamių jaunuolių globos ar apskritai panašių kitų socialinių problemų sprendimui iš valstybės iždo negaunama pakankamai lėšų. Todėl sunku suprasti, kad dažnai milijonai litų išleidžiami kitų kraštų šalpai, lyg ir užmirštant vargą savo pačių namuose.

Skaityti daugiau: KULTŪROS SKRAISTE PRIDENGIAMA TIKROVĖ

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBOS PAREIŠKIMAS

Šiais metais Baltijos valstybių prezidentai sutarė sudaryti komisijas nacių ir komunistų okupacijų metais įvykdytiems nusikaltimams įvertinti. Lietuvos prezidentūra pranešė apie komisijos sudarymą ir paskelbė jos sudėtį.

Viso pasaulio lietuviai pageidauja, kad šioje komisijoje būtų aukščiausios kvalifikacijos žinovai, nes jie padarys sprendimus, turinčius istorinę reikšmę Lietuvos valstybei. Lietuvių Fronto bičiuliai, 1940 - 1990 metais kovoję prieš abu okupantus ir niekada toje kovoje nesusvyravę, mano, kad Prezidentūra turėtų viešai aptarti komisijos narių kvalifikacijas.

Kyla klausimas, ar komisija, sprendžiant iš jos sudėties ir kai kurių jos narių pasisakymų, yra pakankamai išbalansuota, ar neskirianti daugiau dėmesio nacių okupacijai, nors sovietinė buvo Lietuvai daug ilgesnė ir skausmingesnė.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBOS PAREIŠKIMAS

TAUTOS GAIRIŲ IR VILČIŲ ATSINAUJINIMO ŠALTINIS

10 metų nuo Sąjūdžio pradžios

Kalba Vytauto Didžiojo universitete, minint Sąjūdžio įsikūrimo dešimtąsias metines. Kaunas, 1998 m. gegužės 23 d.

Jucundi acti labores - baigti darbai malonūs. Šis garsiojo Antikos politiko Marko Tulijaus Cicerono posakis, išmoktas dar universiteto suole, pirmiausiai man ateina mintin, žvelgiant į Sąjūdžio pradžią iš dešimties metų laiko aukštumos. Baigti darbai ne ta prasme, kad nebebūtų reikalo visuomenę ir valstybę tobulinti bei ugdyti, bet ta prasme, kad istorinis uždavinys, kuriam Sąjūdis buvo pašauktas, yra atliktas - tobulai išnaudota istorinė proga atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką, pasiektas visiškas tarptautinis pripažinimas, valstybė įvesdinta į pasaulio tautų bendriją.

Man teko laimė ir garbė dalyvauti Sąjūdžio veikloje nuo pat Kauno iniciatyvinės grupės susidarymo 1988-ųjų birželio 10-ąją Architektų namuose, leisti pirmąjį laisvą, kompartijos bei cenzūros nekontroliuojamą laikraštį Kaune „Kauno aidas". „Kauno aidas" buvo maža dalelė to stebuklo, kuris kristalizavosi Kovo 11-osios aktu. Neveltui šv. Jono Evangelijoje pasakyta: „Pradžioje buvo žodis" (Jn 1,1). Žodis, ištartas su dideliu tikėjimu ir nepalaužiama valios jėga. Mes buvome tik aidas tuo laiku tartų žodžių. Ir ne mūsų nuopelnas, kad anie žodžiai taip jautriai atliepė Lietuvos žmonių širdyse.

Skaityti daugiau: TAUTOS GAIRIŲ IR VILČIŲ ATSINAUJINIMO ŠALTINIS

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Dirbsime vedami idealizmo!

Su dideliu malonumu prisimenu Jūsų apsilankymą Lietuvoje ir mūsų susitikimus. Pažintis su Jūsų bendraminčiais rezistentais ir fronto bičiuliais man yra tarytum palaima, tarytum įeinu į kitą pasaulį, susipažįstu su žmonėmis, apie kuriuos buvau tik girdėjęs iš "Amerikos balso" arba sovietinių propagandistų. Aš ir šiandien apie daugelį mano sutiktų bičiulių dar daug naujo sužinau iš "Draugo", "Į laisvę", enciklopedinių leidinių. Tuo pačiu aš nenustoju galvoti, kokią nepataisomą žalą mūsų valstybei ir tautai padarė sovietų okupacija. Tik dabar pilnai suvokiu, kaip okupacija sužalojo mūsų tautos kamieną, išblaškydama gražiausią ir kūrybingiausią tautos dalį po pasaulį. Daugelis iš jūsų savo jaunystę, patirtį, žinias ir jėgas paskyrėte savo naujiems kraštams, žemėms, kurios jus priglaudė. Tačiau gerbdami savo naujuosius kraštus, jūs niekada nepamiršote savo tėvynės, tėvų žemės. Ne tik neužmiršote, bet ir visados jai gyvenote, aukojotės. Jūs puoselėjote lietuvybę, lietuviškai auklėjote savo vaikus, kūrėte lietuviškus židinius, leidote knygas, rengėte šventes, rūpinotės Lietuvos laisvinimu...

Po Daumanto mirties minėjimo 1998.09.07 Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje. Iš k- dr. Nijolė Bražėnaitė, direkt. Vidmantas Vitkauskas, Vida Vaitiekūnienė.

Nesumažėjo jūsų meilė bei pareiga Lietuvai ir šiandien, kai ji tapo laisva. šiandien į Tėvynę jūs grįžtate ne tik mintimis, bet ir darbais - intelektualine, dvasine ir materialine parama, labdara. Jūs sugrįžtate, kad pakeltumėte mūsų dvasią, tikėjimą. Deja, bet kartais mes jūsų nesuprantame, neįvertiname, netgi atstumiame (pilietybės įstatymas, nuosavybės grąžinimas ir kt.).

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

UŽSIENIO LIETUVIAI IR LIETUVA: BENDROS KALBOS BEIEŠKANT

VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS

Paskaita 42-rojoje Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje, 1998.08.20.

Beveik prieš dešimtį metų, 1988 metų spalio 22-23 d.d., su dideliu entuziazmu, bet taip pat su neramumo jausmais teko dalyvauti pirmajame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje ir pasveikinti Sąjūdį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir tuo pačiu visų laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių vardu. Sveikinimai buvo šiltai priimti: atrodė, kad tada mes visi lietuviai, kur tik bebūtume, vieni kitus taip gerai supratome, rėmėme ir kartu džiaugėmės. Tada atrodė, kad tokiam išsireiškimui, kaip „bendros kalbos ieškojimui" net vietos nebūtų buvę. Bet kažkaip ir tada mano pasąmonėje, matyt, glūdėjo tam tikri susirūpinimai dėl mūsų visų vienybės ateityje. Tai, atrodo, buvo išreikšta mano sveikinime sekančioje frazėje: .. .„Išeivijon stalinizmas išgrūdo daugelį pačių pažangiausių intelektualų, gerų žmonių, kurie patys ir jų vaikai savo talentais praturtino tuos kraštus, kur jie gyvena, - o jie būtų galėję juos Lietuvai atiduoti. Taigi siūlau įskaičiuoti ir išeiviją į stalinizmo aukų skaičių ir tuo būdu mus prijungti prie dabar vykstančių atsinaujinimų. Priėję prie išvados, kad mes visi buvome panašiai nuskriausti, gal rasime geresnį vieni kitų supratimą, gal sumažinsime savitarpio nepasitikėjimą ir įtarinėjimus- ir pradėsime vėl jaustis to paties krašto vaikais, nežiūrint, kur begyventume"...

Dainava 1998. Dr. V. Bieliauskas skaito paskaitą. Sėdi moderatorius dr. Z. Brinkis.

(Nuotr. J. Urbono).

Skaityti daugiau: UŽSIENIO LIETUVIAI IR LIETUVA: BENDROS KALBOS BEIEŠKANT

SUVOKIME SAVE IR SAVO PAVELDĄ!

LIŪDA RUGIENIENĖ

Paskaita 42-rojoje Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje, 1998.08.20.

ETNINĖS kultūros suvokimas ir išlaikymas bei tautinio identiteto išvystymas yra vienas iš svarbiausių klausimų, liečiančių šiandien ne tik nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą, bet ir mus pačius išeivijoje. Mes vis dar nesame išsiryškinę, kodėl šitas klausimas yra svarbus, kodėl mums reikia dirbti kartu; nesusitarę, ką mes sakysime savo jaunesniajai priaugančiai kartai, kaip mes ją įtikinsime, kad išliktų lietuviais. Negi leisime jiems ištirpti svetimo krašto katile, o patys pasitenkinsime vien lengvo pobūdžio socialia veikla be sąžinę griaužiančio jausmo, kad privalome ką nors sugrąžinti bendruomenei, perduoti jaunesniems tai, ką esame išmokę, pasidalinti tuo, ką esame gavę. Mes nesielgiame kaip žydai. Tikiuosi, kad JAV Lietuvių Bendruomenės ruošiamoje konferencijoje spalio mėnesį Clevelande šie mūsų visuomenei jautrūs klausimai bus paliesti. Tik drąsiai įvertinę padėtį, galėsime pradėti prasmingus ir realius planus ateičiai.

LFB studijų savaitės metu Lietuvių Bendruomenės ateitį svarstė: iš k. - PLB pirm. V. Kamantas, dr. Z. Brinkis, straipsnio autorė L. Rugienienė, JAV LB valdybos pirm. R. Narušienė. (Nuotr.J. Urbono)

Tautinio identiteto krizė yra jaučiama ne tik Lietuvoje, bet ir pas mus. Ji turbūt liečia viso pasaulio lietuvius. Išeivijoje ji prasidėjo po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, kuomet dingo aiškus mūsų darbų ir veiklos tikslas. Dabar kartais vieni kitus kaltiname, kad nenustatome savo veiklos krypties, ne į svarbiausius reikalus kreipiame pagrindinį dėmesį. O jis vieniems yra švietimas, kitiems kultūra, tretiems politika, socialinė veikla ir taip toliau. Nesame išsprendę vieno pagrindinio klausimo -mūsų , kaip bendruomenės, pažiūros į gyvenimą Lietuvai nepriklausomybę atstačius. Žinoma, jei save laikytume kosmopolitais, tai mums Lietuva nereikalinga. Tačiau, jei tautinę kultūrą laikome svarbia žmogaus vystymosi procese ir visame gyvenime, tuomet turime ją ir ugdyti. Kaip naujagimiui yra reikalinga prisirišti prie artimo žmogaus, ypač motinos, nes kitu atveju jis nesugeba mylėti, tai ir subrendusiam žmogui yra svarbu prisirišti prie tautos, pažinti jos kultūrą, ją pamilti. Ir jei neprisirišime prie savosios tautos - neišsilaikysime. Svetimame krašte lietuvišką kultūrą, atskirtą nuo Lietuvos, yra sunku išvystyti, nes aiškiai trūksta kultūrininkų, lituanistų, intelektualų. Norime ar nenorime, atramą turime rasti Lietuvoje, tačiau tai priklausys ir nuo to, kaip pati Lietuva išspręs savo etninės kultūros klausimą. Jei Lietuva pasitenkins kosmopolitizmu, jei valstybė nerems etninės kultūros išlaikymo, - tokiu atveju mums ir mūsų jaunajai kartai Lietuva nebus įdomi, nes visa tai gali rasti ir čia, Amerikoje, arba kur kitur pasaulyje. Gal liks ji patraukli tik kaip turistinis kraštas, kur gali susikalbėti lietuviškai, bet greit ir lietuvių kalbos nebereikės, nes Lietuvos jaunimas kalbės angliškai, panašiai kaip ir kitur Europoje.

Skaityti daugiau: SUVOKIME SAVE IR SAVO PAVELDĄ!

Mes mokėsim gyventi!

VYTAUTAS VOVERIS

Vyr. Itn. Vytautas Voveris, šio straipsnio autorius, dirba Savanorių pajėgų štabe, domisi Lietuvos kariuomenės bei partizanų kovų istorija, renka biografines žinias apie partizanų vadus ir ruošiasi visa tai išleisti atskira knyga.

Vaikystėje ilgai negalėjau suprasti vieno dalyko: mokytojai mums kaldavo į galvas pasakas apie šauniųjų tarybinių partizanų žygdarbius, apie visokius koševojus ir melnikaites, tačiau už mokyklos slenksčio girdėdavau atvirkščiai. Tėviškėje, Dzūkijos kaimeliuose ir vienkiemiuose, tuos tarybinius partizanus kažkodėl vadino rusų banditais, o štai "buržuazinius nacionalistus" - Lietuvos partizanais. Močiutė, negalėdama suvaldyti padykusių anūkų, gąsdindavo: "Pagaus jus enkavedistai, tada žinosit". Kas tie enkavedistai ir kas tie Lietuvos partizanai? - niekaip negalėjau tada suprasti. Ar partizanais vadina "banditus", kurie, kaip laikraščiai rašė, mokytojai aiškino, plėšikavo, žudė žmones, o narsūs liaudies gynėjai juos gaudė? Kodėl žmonės tais "banditais" nesipiktina, nesmerkia, o "liaudies gynėjus" vadina stribais, šis žodis jau ir vaikui atrodė kažkaip svetimas, nemalonus, niekinantis.

Skaityti daugiau: Mes mokėsim gyventi!

PARTIZANAS

Jonas Šalna

Tokia nerami ir kraupi naktis.
Likimo apnuogintos rankos
Uždega aukuro ugnį.
Slėptuvėj prisiglaudęs jis.
O čia taip tvanku mirties glėby,
Išmestam iš žydinčių pievų.

Jų žingsniai tolsta
Ir vėl taip arti,
Trypia virš galvų,
Jauti jų kvapą,
Negyvas alsuoji,
Jauti- gyvybė ne tavo,
Lyg lauki nubusti
Iš nemigos sapno,
Iš košmariško liūno,
Išsivaduoti iš replių
Merkiančių į Nebūties prarają.

Skaityti daugiau: PARTIZANAS

Balto rūko skraistė

JANINA SEMAŠKAITĖ

Karštą 1993-ųjų vasarą važiavome į Juodupę, tikėdamiesi susitikti su partizanų ryšininkais bei jų artimaisiais, jei tik pavyks juos rasti pagal turimus adresus. Buvęs Balio Vaičėno būrio partizanas Andrius Dručkus, šviesios atminties Algirdas Čekys, „Valstiečių laikraščio" žurnalistas ir aš, taupydami laiką, pasidalinome temas, kuris apie ką šnekėsis. Andrius, tų vietų ir partizanų kovų liudininkas, konsultavo mus ir rinko medžiagą savo būsimam muziejui, Algirdui teko uždavinys - analizuoti ir aprašyti susidūrimus su okupacine kariuomene bei stribais, o mano tikslas - sukurti gyvus moterų - ryšininkių paveikslus, pajusti jų išgyvenimus, skausmą ir viltis. Deja... laikas ir likimas viską patvarko ne pagal mūsų norus. Liūdna - Algirdas išėjo į Amžinybę, nespėjęs parašyti visko, ką sukaupė storuose savo sąsiuviniuose, o aš tada, atsisveikindama su partizanų ryšininke Brone Pupeikyte -Šinkūniene, nė nepagalvojau, kad mūsų bendrai pradėtą darbą teks įveikti vienai...

Prisikėlimo apygardos, Maironio rinktinės partizanai šaudymo pratybose Žaiginio miške. Nuotr. daryta 1949 spalio mėn.

Liko atminty kankinančiai karštos vasaros vizija ir iki skausmo gražus atsisveikinimas: nejauna, pavargusi moteris skubiai atnešė dubenėlį pirmųjų nunokusių vyšnių ir daugybę kartų padėkojusi, kad ją, vienišą, prisiminėm, ėmė atsiprašinėti: „Neturiu duonos, jau visa savaitė mūsų krautuvėn neatvežė, negaliu jūsų pavaišinti, bet... Jei dar palauktumėt, blynelių prakepčiau..." Už ką dėkojo išlydėdama mus, už ką atsiprašė: mes tik dirbom pasirinktą darbą, negalėjom likti abejingi savo tėvų kartos idealams, sunkių išgyvenimų metams. Partizanės kelias tiesėsi prieš mus, tarytum baltos drobės audinys vasaros saulėje. Kol kalbėjausi su Brone Pupeikyte, Algirdas žavėjosi mažu moterišku rankdarbiu, tikru stebuklu, tremtyje išsiuvinėta servetėle, o paskui pamokė: „Tik niekam neatiduokit, juk tai eksponatas muziejui, vertybė."

Skaityti daugiau: Balto rūko skraistė

Į Laisvę fondas ir asmenybės raiška

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

Pirmiausiai norėčiau pagrįsti savo pranešimo ryšį su bendra studijų savaitės tema: kodėl Laisvę fondas ir asmenybės raiška", kai savaitėje diskutuojami klausimai sukasi apie rezistenciją ir kultūrą, kaip dvi istorinės atminties gaivinimo versmes?

Vidmantas Valiušaitis, šio straipsnio autorius, ir Aldona Žemaitytė, “Dienovidžio" redaktorė Druskininkuose.

(Nuotr. K. Ambrozaičio)

Bendras rezistencijos ir kultūros dėmuo

Rezistencija ir kultūra yra artimai susijusios su asmenybės branda. Be stiprios, kilnios ir taurios asmenybės, nėra nei tikros rezistencijos, nei autentiškos kultūros, be jos - negali būti nė patvaraus valstybingumo. Prof. Juozas Brazaitis savo programiniame straipsnyje „Srovė ir uola" kadais yra rašęs: „Užtat juo labiau stiprėjame mintyje daryti visa, kad žmogui, asmeniui, būtų grąžintas respektas ir pripažinta jo reikšmė valstybės gyvenime. Šitas mumyse pačiuose subrendęs siekimas brandintas kaip visuotinis būsimos Lietuvos siekimas: pagerbti asmens laisvę ir sudaryti galimybes jo laisvai kūrybai, kuria jis prisidėtų prie tautos gyvenimo pažangos.

Skaityti daugiau: Į Laisvę fondas ir asmenybės raiška

KARVELIS TARP VANAGŲ

Lietuvių karių gyvenimas pagal karo kapeliono dienoraštį

HENRIKAS KUDREIKIS

„Minskas, 1941 metai, toli nuo Lietuvos, nuo artimųjų. Penktą valandą ryto jau pilnutėlė bažnyčia. Šimtai akių nukreiptų į mano veidą. Čia tenka naudotis lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir gudų kalbomis. Lietuviai civiliai ir kariai susirinko išklausyti trečiųjų Mišių. Pirmą kartą šventųjų Simono ir Elenos bažnyčioje, Minske, suskambėjo lietuviškos religinės giesmės. Tas mane giliai sujaudino."

255-tojo bataliono prie Magiliovo lietuviai karininkai. Pirmoj eilėj vidury sėdi karo kapelionas kun. Z. Ignatavičius- Ignonis.

Taip kun. Zenonas Ignonis pradėjo karo kapeliono tarnybą lietuvių karių tarpe Gudijoje. Iš jo dienoraščio lapų („Praeitis kalba") į mus žvelgia šio Kristaus apašatalo gyvenimo epizodai baisiose tų laikų sąlygose. Jo žodžiuose atsispindi II-rojo Pasaulinio karo sūkuriuose atsidūrusių lietuvių karių dvasinis stiprumas ir kai kurių, karo pasėkoje kilusios, silpnybės: girtavimas ir silpstanti religinė praktika.

Skaityti daugiau: KARVELIS TARP VANAGŲ

KOSMOPOLITIZMAS AR TAUTIŠKUMAS lietuviškojo jaunimo kelyje?

DAIVA KARUŽAITĖ

Mintys diskusijoms Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje 1998.08.22.

Besikeičiančiame pasaulyje smarkiai pažengusi technologija (televizija, kompiuteriai, faksai, telefoniniai susijungimai ir kt.) pagreitina žmonių komunikaciją. Per sekundes galima sužinoti apie svarbius įvykius bet kuriame pasaulio kampelyje. Pasaulio ribos tuo būdu mažėja ir kartais, atrodo, net dingsta. Žmonės to paveikti pradeda įsigyti pasaulinį (ne tautinį) mąstymą. Taip atsiranda kosmopolitizmas, vienijimasis pasaulio linkme. Matydami tuos pačius vaizdus, girdėdami tas pačias žinias, žmonės veikia vienas kitą, darosi panašesni, pradeda panašiai elgtis ir galvoti. Sunku dabar likti unikaliu. Dažnai reikia būti tolerantišku, o tolerantiškumas yra kosmopolitizmo šaknis.

Jaunimo simpoziumo Dainavoje dalyviai. Iš k.- dr. V. Kerelytė, D. Karužaitė, A. Girnius, A. Cvekelis. (Nuotr. ]. Baužio)

Be abejo, kosmopolitiniam bendravimui kliūtis yra bendros kalbos neturėjimas. Sunku komunikuoti, jeigu kalbi skirtinga kalba. Tačiau šią kliūtį nuo senovės laikų peržengia dailininkai ir muzikai. Naudodami savitus ritmus, poetai taip pat šiek tiek aplenkia bendros kalbos nebuvimo kliūtį. Menininkai dažnai sugeba perduoti savo mintis bei jausmus vaizdais, ritmais ir muzikos tonais ir taip tampa universaliai suprantami. Tiek vaizdinis menas, tiek ir muzika gali būti vis labiau suprasti be kalbos žinojimo.

Skaityti daugiau: KOSMOPOLITIZMAS AR TAUTIŠKUMAS lietuviškojo jaunimo kelyje?

REZISTENCINĖS MINTYS DAINAVOJE

42-roji Lietuviškų studijų savaitė

JUOZAS BAUŽYS

Šią vasarą, rugpjūčio 16-22 d., Michigan'o Dainavoje ir vėl įvyko Lietuviškų studijų savaitė. Tai jau 42-roji iš eilės Lietuvių Fronto bičiulių rengiama tokia savaitė. Pagrindinė jos tema - „Nauji uždaviniai rezistencinėje ir kultūrinėje veikloje". Šios temos rėmuose tad ir buvo svarstomos bei diskutuojamos įvairios problemos, pastebimos lietuviškojoje išeivijoje ir pačioje Lietuvoje. Dalyviais ši studijų savaitė buvo gana gausi, o savo programa - tikrai įvairi.

Rytmečiais šv. Mišias aukodavo kun. Algirdas Paliokas, SJ, Lemonto pal. J. Matulaičio misijos kapelionas. Trumpi, bet taiklūs ir svarstytas temas paliečiantys jo pamokslai buvo visų maloniai laukiami. Po pusryčių prasidėdavo dienos programa: paskaitos, pokalbiai, diskusijos, simpoziumai ir posėdžiai. Likdavo kartais laiko ir Spyglyje pasimaudyti bei pasivaikščioti. Vakarais - vėl kas nors įdomaus.

Pirmadienis prasidėjo neseniai Druskininkuose įvykusios septintosios \ laisvę fondo Lietuvos filialo savaitės apžvalga. Išsamius pranešimus apie ją padarė ten dalyvavę dr. K. Ambrozaitis, A. Raulinai-tis ir A. bei L. Stepaičiai. (Apie Druskininkų savaitę rasite šiame numeryje atskirą straipsnį). Po pietų dr. Antanas Musteikis skaitė paskaitą: „Istoriniai pakaruokliai". Joje jis palietė kai kuriuos tendencingai iškraipomus istorinius faktus, todėl ir pavadinęs juos istoriniais pakaruokliais ar šmėklomis. (Kelios mintys iš jo paskaitos spausdinamos šiame numeryje atskirai).

Skaityti daugiau: REZISTENCINĖS MINTYS DAINAVOJE

Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ

Mintys svarstyboms 40 metų sukakties proga Dainava, 1998.VIII.18

ALGIS P. RAULINAITIS

Šiais metais minime 40 metų sukaktį nuo pilnutinę demokratiją" pasirodymo 1958-aisiais metais. Nejučiomis iš pasąmonės išnyra Rerum novarum ir Quadragesimo anno enciklikos. Ne tik, kad daugelis jų idėjų atsispindi pilnutinę demokratiją" studijoje, bet ir patys enciklikų pavadinimai labai tiksliai apibūdina pilnutinę demokratiją" - juk tai tikrai Rerum novarum. Pirma tokia išsami studija apie ateities valstybės viziją. Lygiai taip pat tiksliai Quadragesimo anno enciklikos pavadinimas tinka mūsų šiandieninėms svarstyboms. Juk tikrai praėjo keturiasdešimt metų.

Pažvelgę į „Į pilnutinę demokratiją", ypač paskaitę įžanginius žodžius „Vietoj pratarties", nejučiomis esame priversti susimąstyti - beveik visi pratartyje esantys teiginiai turi būti laikomi kaip pranašystės...

Skaityti daugiau: Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ

LIETUVIŠKOS ŠMĖKLOS

ANTANAS MUSTEIKIS

Dr. Antanas Musteikis savo paskaitoje "Istoriniai pakaruokliai" kalbėjo apie mūsų laikų istorijoje pastebimus paradoksinius teiginius. Jis palietė tokias, jo žodžiais, lietuviškas ir kitų tautybių šmėklas. Čia tik ištrauka iš "Lietuviškų šmėklų" skyriaus. (Red.).

Dvidešimtojo amžiaus Lietuva tris kartus atkūrė savo nepriklausomybę bei laisvę. Kritiškais laikais niekas iš galingųjų pasaulio valstybių lietuviams nepadėjo. Jie liko, prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio žodžiais, vienų vieni. Tūkstančiai lietuvių atvira ir pasyvia kova gelbėjo savo tėvynę, kai okupantai juos prievartavo, kankino, žudė, trėmė... Didžioji laisvės gynėjų dalis buvo tikri karžygiai, panašūs į Juozą Lukšą-Daumantą. Bet ar ne keista, kad viena lietuvių išeivių dalis - "atviro žodžio" skelbėjai - nė vieno iš jų neprilygino prie Vytauto Didžiojo, išskyrus... atmintiną nomenklatūrininką?

Toji Vytauto Didžiojo iškamša buvo Antanas Sniečkus, didžiausias dvidešimtojo šimtmečio lietuvių pakaruoklis, apipintas mitinėmis dingstimis. Esą jis ilgiausiai išsilaikęs valdžios viršūnėje, tad neleidęs rusams kolonistams įsitvirtinti Lietuvoje (?) Iš tikrųjų jis išliko fanatiškiausiu komunistiniu prievartautoju ne tik stalinistiniu, bet ir vėlesniu laikotarpiu...

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOS ŠMĖKLOS

DEMOKRATIJA REIKIA KURTI

Įžangos žodis Studijų savaitei Druskininkuose

Vytauto Antano Dambravos leidinio „Politika ir moralė" pradžioje tarytum motto įdėta tokia ištrauka iš rezistento laiško: „Vytautai, ar nebuvome laimingesni, kai kovodami prieš okupantą demonstravome, leidome knygas, lipinome plakatus, rengėme konferencijas, ėjome į kitataučių spaudą, radiją ir televiziją, rašėme laiškus parlamentų ir vyriausybių nariams, važinėjome į Vašingtoną ir kitas sostines. Kovodami tada tikėjome, kad išsilaisvinusią Lietuvą tvarkys dori, teisingi ir sąžiningi žmonės, atsidavę savo tautai. Dabar kažkas ne taip. Bet, Vytautai, nusivylimui ir dvasiniam nuovargiui pasiduoti negalima".

Vienoje iš Laisvę" žurnalo redaktoriaus skilčių klausiama: „Ar tie, kurie prieš 50 metų pradėjo pogrindyje leisti rezistencinį žurnalą „Į Laisvę", sulaukė tokios Lietuvos, kokios jie, o taip pat ir partizanai tikėjosi? Argi dar dešimtmečius reikės laukti, kol žmogus galės pasitikėti žmogumi, kol nuo veidų nukris prisitaikančios ir lengvai besikeičiančios kaukės?"

Manau, kad tokius ir kitus klausimus mes iškelsime ir bandysime atsakyti šios studijų savaitės metu.

Skaityti daugiau: DEMOKRATIJA REIKIA KURTI

SEPTINTOJI Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ LIETUVOJE

Druskininkų studijų savaitėje kalba dr. K. Ambrozaitis ir J. Laučiūtė. a

Šią vasarą Į laisvę fondo Lietuvos filialas surengė jau septintąją studijų savaitę. Ji įvyko Druskininkuose liepos 8-12 d. Pagrindinė savaitės tema buvo „Rezistencija ir kultūra - dvi istorinės atminties gaivinimo gairės". Paskaitose, pranešimuose bei svarstybose, kurios vyko Druskininkų savivaldybės salėje, dalyvavo apie pora šimtų žmonių, jų tarpe 35 iš užsienio kraštų.

Sotintosios studijų savaitės dalyviai aplankė partizanų paminklą Perlojoje.

Nemaža dalis šios savaitės svečių ir dalyvių į Druskininkus atvyko specialiu autobusu iš Vilniaus. Jie važiavo per istorines ir partizanų kovas menančias vietoves - Merkinę ir jos apylinkes, Varėną - lankydami atmintinas rezistencijos vietas. Vėliau, kitomis dienomis surengtose išvykose buvo dar aplankyta Liškiava, Margionys, Kasčiūnų kaimas, visur susitikta su partizanais bei jų artimaisiais.

Skaityti daugiau: SEPTINTOJI Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ LIETUVOJE

VYTAUTAS STASYS VARDYS

1924.09.02-1993.10.19

Šiemet Vytautui būtų suėję 74 metai, deja, jis šias sukaktuves jau švęs amžinybėje, kurią pasiekė prieš penkerius metus. Augdamas giliai religingoje šeimoje, dar savo jaunystėje pasižymėjo dideliu idealizmu: meile Dievui ir meile žmogui. Savo idealams vykdyti jis ieškojo įvairių kelių, kurie tapo jam, tarsi identiteto ieškojimu. Jis studijavo Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijose ir tuos pat mokslus tęsė Eichstaette. 1945 - 1949 m. studijavo filosofiją ir literatūrą Tuebingeno universitete. Po to atvykęs į JAV, susidomėjo politiniais mokslais ir 1958 Wisconsino universitete gavo Ph.D. Bestudijuodamas Vytautas, atrodo, pavargo mokindamas svetimtaučius, kaip ištarti jo gražią, žemaitišką pavardę Žvirzdys ir ją pakeitė į Vardį, kuri anglosaksų liežuviams buvo prieinamesnė. Pakeitė jis savo pavardę, bet nepakeitė savo identiteto, kurį jau buvo radęs studijų metu Vokietijoje. Jau tuomet jis buvo stiprus lietuvis veikėjas ir lietuviško jaunimo vadovas. 1946 m. jis buvo Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininku ir suorganizavo metinę konferenciją, kuri susidėjo dalinai iš kelionės laivu Reino upe ir dalinai iš stovyklavimo prie Reino. Toje Reino konferencijoje dalyvavo apie 1,000 ateitininkų, ir tai buvo bene didžiausias jaunimo susibūrimas, įvykęs tuomet Vokietijoje.

Skaityti daugiau: VYTAUTAS STASYS VARDYS

HEROJUS KOVOJE PRIEŠ OKUPANTUS IR... „KATALIKUS"

Žvilgsnis į knygą

ANTANAS DUNDZILA

Liūtas Mockūnas, PAVARGĘS HEROJUS... Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje, Baltos lankos, Vilnius 1997,567 psl.

Tai knyga apie vokiečių bei rusų okupacijos laikų rezistentą, tačiau rezistenciją vėliau išdavusį ir nuėjusį tarnauti sovietams, Joną Deksnį. Autorius teigia, kad jis J. Deksnio nebando teisti, tik mėgina jį suprasti (psl. 24).

Dainavos LFB savaitėje simpoziumo apie užsienio lietuvių veiklą dalyviai. Iš k. - A. Dundzila, R. Narušienė, dr. V. Bieliauskas, P. Žumbakis. (Nuotr. K. Ambrozaičio)

Knygos plati apimtis skatina ribotis keliomis, labiau į akis kritusiomis pastabomis. Iš iki šiol matytų straipsnių leidiniui deramą foną paskelbė J. Šmulkštys 1997 lapkričio mėn. „Akiračiuose", „Beveik be herojų knyga". „Kultūros baruose" 1998 Nr. 7 tilpo A. Kučio „Buvo ir herojų ir išdavikų". Lietuvos Meno kūrėjų asociacija 1998 eseistikos kategorijoje knygą premijavo. Rašinį sąmoningai vadinu žvilgsniu, be pretenzijų į išsamesnę recenziją.

Šis žvilgsnis į knygą yra išdėstytas keturiuose poskyriuose. Pirmajame yra J. Deksnio biografijos bruožai bei bendresnio pobūdžio apie knygą įspūdžiai. Toliau sėka trejetas konkrečių pastabų: klausimas, kada J. Deksnys nuėjo tarnauti okupantui; dokumentacija; juodinimas buvusių J. Deksnio politinės orientacijos oponentų.

J. Deksnys ir knyga

J. Deksnys (g. 1914 Daugpilyje - m. 1982 Vilniuje), buvęs rezistentas nuo pat 1940 ar 1941 metų, 1949 su slapta pogrindžio misija iš Vakarų nuvyko į Lietuvą, buvo suimtas ir nuėjo tarnauti sovietams. Sovietai jį tardė, bet niekada neiškėlė bylos. Jis gyveno Vilniuje čekistų priežiūroje -tačiau nekalinamas. Jam mokėjo gerą algą, buvo viskuo aprūpintas.

Skaityti daugiau: HEROJUS KOVOJE PRIEŠ OKUPANTUS IR... „KATALIKUS"

ŽMONĖS IR ĮVYKIAI

"Girių aido" koncerto Pasaulio lietuvių centre Lemonte, JAV, 1998 spalio 9 d. atlikėjai. (Nuotr. B. Kronienės)

"Girių aidas" - Lietuvos partizanų ir tremtinių kvintetas šį rudenį vėl su koncertais lankėsi š. Amerikoje. Jų jautrios, patriotinės ir partizanų kovas primenančios dainos visur sutraukė daug klausytojų. JAV LB Kultūros tarybos pastangomis buvo surengta 12 koncertų. Kvintete dainuoja Vytautas Balsys-Uosis, Antanas Lukša-Arūnas, Lietuvos operos solistas Vincentas Kuprys, Antanas Paulavičius ir Vladas Šiukšta. Jiems akomponuoja pianistė Melita Kuprienė. Visas koncertų pelnas skiriamas Lietuvos partizanų globos fondui, kuris šelpia dar gyvus likusius partizanus.

Čikagos LFB sambūrio naują valdybą šiemet sudaro pirm. Julija Smilgienė, Marija Remienė, Jonas Rugelis, dr. Vacys šaulys ir Aleksas Šatas. Lapkričio mėn. sambūris rengia dr. Antano Maceinos paminėjimą su šv. Mišiomis ir akademine programa. Paskaitai apie dr. A. Maceiną pakviestas iš Kanados kun. dr. Feliksas Jucevičius.

Antanui Dundzila iš.m. spalio 15 d. buvo paskirta JAV LB Kultūros tarybos 1998 metų žumalizmo premija. Antanas Dundzila savo straipsniais uoliai bendradarbiauja ir "Į laisvę" žurnale. Premijos mecenatas yra Lietuvių Fondas.

Skaityti daugiau: ŽMONĖS IR ĮVYKIAI

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Zigmas Zinkevičius, KAIP AŠ BUVAU MINISTRU, atsiminimai. Šioje Kaune neseniai išleistoje 135 psl. knygoje, kurią parašė buvęs Lietuvos Švietimo ir mokslo ministeris yra pateikta daug įdomių faktų. Štai tik keletas knygos skyrių pavadinimų: Pirmosios dienos, Pietryčių Lietuvos mokyklos, Už tautinę mokyklą, Kosmopolitai puola, ir kt.

Antanas Kučys, AUŠROS BELAUKIANT. šioje knygoje „Varpo" redaktorius A. Kučys sudėjo nepaprastai vertingą rinkinį savo straipsnių, spausdintų 1952-1996 m. JAV lietuvių spaudoje. Juose atsispindi užsienio lietuvių veikla, rūpesčiai ir darbai, prasidėję dar tais laikais, kai reikėjo šaukti ir kalbėti pasauliui už pavergtą ir nutildytą tautą. Autorius juose atvirai rašo ideologinėmis, kultūrinėmis ir politinėmis temomis, džiaugiasi Lietuvos Atgimimu ir rūpinasi jos ateitimi. Knygoje 610 psl. ir vardynas. Kieti viršeliai. Išleido „Saulabrolio" leidykla Vilniuje 1997 m.

Mindaugas Bloznelis, LIETUVOS IŠLAISVINIMO TARYBA. Medžiaga veiklos studijai. Tai LIT'o istorijos nuo 1944 metų, organizacinės struktūros, politinės ir rezistencinės veiklos kruopštus aprašymas su vardynu ir kai kurių rezistentų nuotraukomis bei biografijomis. Knyga 291 psl., išleista 1997 m. „Minties" leidyklos Vilniuje.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti