_files/I-Laisve-1958-15(52)-1.jpg)
T u r i n y s
Antanas Maceina: 40 metų sukakties temomis ................... 1
Juozas Brazaitis: Antanas Maceina — 50 metų sukaktis ........ 18
Jonas Grinius: Išeivių veikla lietuviškos kultūros šviesoje . 27
Simas Sužiedėlis: Rusijos bolševizmas atėjo kaip revoliucija
prieš revoliuciją ........................................... 40
XXX: KAUNE. Atsiminimai iš 1955—57 .......................... 54
DARBAI IR IDĖJOS: ... 66-104
Anapus: Naujos perspektyvos;
Ne viena duona;
Laisvinimas: Politinės reakcijos metai;
Amerikas Balsas — kodėl jis pakito (A. B.);
Laisvės Komitetas prieš geltonas šviesas;
Tremtyje: Lietuviškų viršūnių konferencija ir komunikatai;
Bendruomenės rinkimai Amerikoje (V. Vaitiekūnas);
Tečioji jėga reiškiasi;
Liberalinė kairė;
Visuomenės santykis su kultūrininkais (Ma);
Idėjos spaudoje: Atkritimas į bergždžią polemiką;
Literatūros šventės paraštėje;
Pasipriešinimas kultūros nuosmukiui;
Vardai įvykiuose.
Laiškai: Valst. sekr. J. F. Dulles, Ministeriui Pirmininkui J. Diefenbaker,
žurn. D. Lawrence ir C. L. Sulzberger bei jų atsakymai; dr. Razmos;
Nežinomos Mamos;
K. Rampelbergh.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1958 15(52)
_files/I-Laisve-1958-15(52)-2.jpg)
NR. 15 (52) 1958 M. BIRŽELIS
ANTANAS MACEINA, Vokietija
I. LIETUVIŲ VEIKĖJAI PRIEŠ NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMĄ BUVO SUKĖLĘ TAUTOJE TAUTINĮ ATGIMIMĄ, KURIS SIEKĖ VAINIKUOTIS VALSTYBINE NEPRIKLAUSOMYBE. KAI VALSTYBINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ BUVO ATGAUTA, KOKIUS NAUJUS IDEALUS RODĖ TAUTAI NAUJO LAIKOTARPIO VEIKĖJAI? (Šiuo ir kitais klausimais kreipėmės į prof. Antaną Maceiną ir gavome toliau einančius jo atsakymus. Red.)
— Valstybė yra kaip žmogus: kai jis gema, pirmutinis jo tikslas yra išsilaikyti; kai jis išsilaiko, pirmutinis jo tikslas yra išsivystyti ir tapti tikru bei pilnutiniu žmogumi. Atgimus mūsų valstybei 1918 metais, atėjo lemiančių kovų metas už jos išlaikymą. Aukščiausias šio tarpsnio idealas buvo apginti ką tik paskelbtą nepriklausomybę. Visa tada — žodžiai, darbai ir pinigai — buvo skiriama šiam idealui. Laimė, šis laikotarpis buvo neilgas. Tačiau tik jam pasibaigus, buvo galima pagalvoti apie naujus idealus, kurie būtų skirtingi nuo tautinio atgimimo idealų. Atkurtoj ir apgintoj valstybėj gyvenanti tauta savaime statėsi klausimą:“O dabar? ką dabar veiksime?” Ji dairėsi atsakymo iš tų, kurie buvo pasišovę tautai vadovauti. Žiūrint iš 40 metų perspektyvos atrodo, kad mūsų veikėjai atsakė į šį tautos klausimą trimis linkmėmis:politine, kultūrine ir religine, mėgindami tuo būdu suformuoti ir skelbti tris idealus, kurie, nors ir buvo skiriami tai pačiai tautai, tačiau kiekvienas slėpė savyje visai kitokių bruožų.
Skaityti daugiau: 40 metų sukakties temomis
JUOZAS BRAZAITIS
1. NAUJAS FILOSOFAS PO ST. ŠALKAUSKIO
Šalkauskio gyvenimo filosofinėj sistemoj visa būtis telkiasi tarp dviejų ašigalių. Vienas — tai principų visuma, normatyvinis pasaulis. Antras — tai faktų visuma, žmogiškosios tikrovės pasaulis. Tiedu pasauliai vienas į kitą gravituoja, vienas kito siekia. Principai siekia būti realizuojami faktų gyvenime, kad gautų konkretų pavidalą. Vykstančių, kintančių faktų pasaulis siekia organizuotis, rikiuotis pagal principų sugestijas, kad gautų prasmės, pažangos, realizuojant teisingumą, gėrį, grožį, arba kitu Šalkauskio žodžiu tariant, gyvenimo tobulumą. “Momento reikalai” ir “principų reikalavimai” — tie terminai išreiškia Šalkauskio sistemos dvilypį charakterį.
Tokios gyvenimo filosofijos autorius negalėjo virsti faktų registratorium, rūšiuotoju. Iš kitos pusės, negalėjo nuo faktų atsitraukti ir pakibti abstrakcijose. Šalkauskis gyvai domėjosi, kiek tekančio gyvenimo faktuose realizuojasi principai, kiek “momento reikalai” yra suderinti su “principų reikalavimais”. Paskaitose, straipsniuose, knygose vertino lietuvių visuomenės einamą kelią ir rodė jo klaidas; rodė, kaip jis turėtų būti einamas ir ko siekiama.
Tai buvo vienintelis tokio plataus masto, gilumo ir reikšmės lietuvių tautai minties vadovas nepriklausomoje Lietuvoje.
Išimtinai nepriklausomai Lietuvai priklauso Šalkauskis. Savo gyvenimą baigė su pirmomis okupacijomis (1941). Dar jam tebesireiškiant, visuomenės dėmesį pradėjo traukti jo buvęs mokinys, paskiau jaunesnysis kolega Antanas Maceina. Baigęs studijas daktaro laipsniu už disertaciją “Tautinis auklėjimas” (1933), Maceina reiškėsi kaip dėstytojas Kauno universitete ir kaip paskaitininkas visuomeniniame gyvenime. Visuomenės akis jis atkreipė į save ne tiek tobulai išbaigta filosofine sistema kaip Šalkauskis, kiek atskirais žygiais giliai įsiskverbdamas į gyvenamojo momento dvasią, nuostabiu ryškumu iškeldamas jos diagnozę, sugebėdamas klausytoją žavėti minties žybčiojimais, patraukti ir sudaryti judėjimą. Tai buvo lyg pratęsimas ir papildymas vienos Šalkauskio sistemos pusės — faktų pasaulio analizės.
Skaityti daugiau: ANTANAS MACEINA — 50 METŲ SUKAKTIS
JONAS GRINIUS, Miunchenas
JONAS GRINIUS, šio straipsnio autorius, gimė 1902.2.21 Jonišky, mokėsi Šiauliuose, prancūzų kalbą, literatūrą bei estetiką studijavo Kauno, Grenoblio bei Paryžiaus un-se; daktaro laipsnis už disertaciją “O. V. Milašius poetas” (1929), nuo tada prancūzų literatūros bei meno istorijos profesorius. Dabar gyvena Vokietijoje. Tarp mokslinių veikalų: Putino lyrika 1932, Grožis ir menas 1938, Vilniaus meno paminklai 1940.
I.
Lietuvių kultūros savybes, problemas ir uždavinius yra svarstę šie lietuviai filosofai: Vydūnas-Storasta, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius. Kiekvienas jų į lietuvių kultūrą yra pažvelgę skirtingu žvilgsniu. Todėl jų išvados apie lietuvių kultūrą vienur skiriasi, kitur sutampa, bet iš esmės neprieštarauja.
St. Šalkauskisį lietuvių kultūrą yra pažiūrėjęs iš istorinio likimo ir geopolitinių aplinkybių, kuriose ji yra susiformavusi. St. Šalkauskis matė lietuvius gyvenant tarp dviejų pasaulių — Rytų ir Vakarų, — įspraustus tarp slavų ir germanų. Todėl ir lietuviškoje kultūroje jis regėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, kuri pradėjo reikštis tautinio atgimimo laikotarpyje. St. Šalkauskis Lietuvos istorijoje buvo matęs, kad vienos ar antros kultūros persvara Lietuvoje lietuvių tautai yra pražūtinga, vedanti į katastrofą. Todėl lietuvių tautos pagrindiniu uždaviniu jis laikė vykdyti Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, sąmoningai kūrybiškai suimant tų dviejų kultūrų teigiamuosius pradus.
St. Šalkauskiui atrodė, kad iš rusų lietuviams reikia savintis ten pasireiškiantį “bendrai žmogiškąjį pradą”, iš vokiečių mokytis aktyvumo, organizacijos bei drausmės ir savo individualioms formoms “suteikti meniškumo ir subtilumo pagal lenkiškus pavyzdžius”.
Skaityti daugiau: IŠEIVIŲ VEIKLA LIETUVIŠKOS KULTŪROS ŠVIESOJE
SIMAS SUŽIEDĖLIS, New Yorkas
Rusijos revoliucijos sukaktis paskatino ir mūsų skaitytojui pateikti tos revoliucijos apžvalgą— vaizdžią, precizišką ir kritišką.
Apžvalgos autorius Simas Sužiedėlis gimė 1903.11.10 Petrapily, mokėsi Vilniaus ir Kauno gimnazijose (baigė 1924), istoriją studijavo Kauno ir Rygos un-tuose (baigė 1927); buvo mokytojas Rygos, Kėdainių gimnazijose, Lituanistikos Instituto bei Lietuvos Mokslų Akademijos gen. sekretorius; nuo 1939 Kauno un-te dėstė Lietuvos istoriją.
Svarbesnieji veikalai: Vytauto Didžiojo žygiai 1931, Šiaulių kautynės 1936, Šv. Kazimieras 1947, Nukryžiuotojo Jėzaus Seserų Kongregacija 1950, Šv. Pranciškaus parapija Lawrence 1953, Kunigas Jonas nuo Kryžiaus 1956.
BOLŠEVIKŲ vardas pirmą kartą pasigirdo rusų socialdemokratų konferencijoje Londone 1903. Buvo išsiskirta nuomonėmis dėl programinių ir taktinių siekimų. Atstovų dauguma (bolšinstvo) palaikė Lenino maksimalią programą ir metodus. Bolševikai siekė visiško nuosavybės ir luomų sulyginimo, darbininkų internacionalo, revoliucinės partijos, ginkluoto perversmo ir proletariato diktatūros. Nuosaikesnieji atstovai, vadovaujami Martovo, likę mažumoje (menšistvo), siekė laipsniško socialinės santvarkos pakeitimo, neversdami iš šaknų nei senosios tvarkos, nei pačios valdžios. Jie buvo taip pat inteligentiškesni, blaivesnio proto, linkę bendrauti su kitokio nusistatymo žmonėmis. Bolševikai buvo siauro intelekto, grubūs fanatikai ir rėkliai, laidę trauklius, bet neįgyvendinamus šūksnius: visame pasaulyje sukurti visuotinę lygybę ir visiems žmonėms pasiekti aukščiausios gerovės.
Pirmosios rusų revoliucijos metu (1905) abi tos grupės nebesusiėjo į vieną konferenciją savo tėvynėje. Tai laikoma dar aiškesniu skilimu, tačiau kelerius metus palaikė tarpusavio ryšį ir ramstė vieni antrų revoliucines pastangas, tesiginčydami spaudoje ir pasitarimuose. Prieš pat Didįjį karą bolševikai sudarė savąją socialdemokratų darbininkų partiją (1912). Abi tos partijos dalyvavo Rusijos seime (Duma). Karui kilus, abi pasisakė prieš karo veiksmus ir tą klausimą dūmoje svarstant iš posėdžio išėjo (1914 VIII 8). Bendradarbiavimas visai nutrūko karo veiksmam beeinant, nes dabar išsiskyrė ne vien programos ir taktika, bet ir susirūpinimas savo kraštu.
Skaityti daugiau: RUSIJOS BOLŠEVIZMAS ATĖJO KAIP REVOLIUCIJA PRIEŠ REVOLIUCIJĄ
Politinė kalinė, nuteista 25 metams, išbuvo Sibire pusšeštų metų ir amnestijos dėka buvo paleista. Ji parvyko į Kauną, kur buvo praleidus jaunystę. Gavo padavėjos tarnybą buv. Rozmarino užkandinėje. Sovietinis pareigūnas Saša įkalbėjo jai, kad gresia pavojus būti grąžintai atgal į Sibirą. Nuolatinių vaišių ir kyšių dėka pasisekė nulenkti pareigūną, kad jis pavojų pašalintų. Jis, tariamai tai padaręs, norėjo atlyginimo. Tai buvo pasakota Į Laisvę Nr. 14. Toliau pasakoja:
SAŠA turėjo man nepaprastą pasiūlymą — kad man daugiau pavojus negrėstų, aš turinti tapti jo žmona. Jis tada apsaugos mane nuo visokių pavojų. Deja, atsakiau, mano širdis užimta. Nors aš jam labai dėkinga, bet jis ir pats nenorės tokios žmonos — be meilės.
Bet jei taip, — kalbėjo jis, — tai tas, kuriam priklauso mano širdis, žinodamas, kas tave išgelbėjo, tikriausiai pasielgtų taip, kaip anos žmonos vyras...
Mes persiskyrėm, nieko nesutarę. Vėliau, gal ir per vėlai, pastebėjau, kad jis sekė mane ir žiūrėjo, kas gali būti tas, kuriam, jo nuomone, priklauso mano širdis. Jis negalėjo nepastebėti mano bičiulio, kuris buvo taip pat grįžęs iš Sibiro. Pradėjau baimintis, kad jis nepatektų į Sašos nemalonę. Pastebėjo ir mano bičiulis, kad jis yra sekamas Sašos akių. “Kas per vienas tas individas?” sykį jis paklausė apie Sašą. “Kaip jo pavardė? Kur jis dirba?” Įgrasinta neprasitarti, neatsakinėjau į tuos klausimus.
Taip įtampoje baigėsi žiema, ir nieko ypatingo neatsitiko...
Skaityti daugiau: KAUNE: ATSIMINIMAI IŠ 1955-57
ANAPUS
Po Stalino ir Lietuvoje padėtis kiek pakito. Pagyvėjęs ryšys paštu leidžia geriau pažinti ne tik Lietuvos ūkinio gyvenimo sąlygas, bet ir augančias lietuvių tautoje nuotaikas bei okupacinio režimo tendencijas. Jų pažinimas padeda nusistatyti laisvojo lietuvio santykiavimą tiek su ten esančiais lietuviais, tiek ir su juos pavergusiu okupaciniu režimu.
1. Dvi generacijos
Lietuvių visuomenėje susidarė dvejopi socialiniai sluoksniai. Pirmam priklauso vyresniosios generacijos žymi dalis. Tai paleistieji iš Sibiro ir grįžę j Lietuvą. Jie yra ypatingoje padėtyje. Gyventi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ar kituose didesnio susitelkimo miestuose jiems neleidžiama. Jie atsiduria užburtame rate: negavę darbo, negali gauti kambario, o negavę kambario, negali gauti ir darbo. Kokį begali gauti darbą, jei grįžusieji yra sulaužytos sveikatos, invalidai. Jiems belieka keliauti į kolchozus. Tik jaunesni yra pakėlę ištrėmimą fiziškai nesunaikinti. Jei jie negauna darbo, jie yra priversti keliauti atgal į Sibirą, patys “išsitremti”. Jei pačioje Lietuvoje kurie gauna, tai tik fizinio darbo. Sakysim, baigęs humanitarinius mokslus ar teises yra priverstas Lietuvoje dirbti prie statybos ar panašių darbų, šios generacijos žmonės yra degraduoti; tik šiaip taip gyvenime toleruojami; jie tik vegetuoja. Jei sakoma, kad Amerikoje daugelis intelektualų savo dirbamu fabrikiniu darbu yra degredavę save intelektualiniu atžvilgiu, tai nepalyginti tuo atžvilgiu skurdesnėj padėty yra atsidūrę tos generacijos sugrąžinti iš Sibiro tremtiniai.
Skaityti daugiau: Naujos perspektyvos
Vakaruose ir Sovietuose sukėlė triukšmelio sovietų rašytojo Vladimiro Dudincevo romanas “Ne viena duona", išspausdintas 1956 žurnale “Novyj mir". Jis buvo 1957 išverstas į anglų kalbą (Not by Bread Alone) ir laikomas sensacija — kaip sovietinis rašytojas išdrįso kritikuoti sovietinę biurokratiją, kuri trukdo reikštis tikriesiem talentam ir juos grūda į Sibirą.
Dudincevas paskui “išpažino” savo klaidas. Mūsų akim, didžiausia jo klaida — tai menka romano literatūrinė vertė. Tačiau mūsų dėmesį patraukia kai kurie romano vaizdai, kurie rodo gyvenimo sąlygas Rusijoje po antrojo karo, apie 1950 metus. Vaizduojamas gyvenimas rytinėje Rusijoj, kur vyksta “industrializacija", kur veikia kombinatas ir kuriasi toj vietoj miestas.
Pagalvoji ir apie “industrializaciją” vykdančių lietuvių tremtinių gyvenimo dar skurdesnes sąlygas, kai skaitai romane tokį gatvės ir jos gyventojų vaizdą:
Skaityti daugiau: Ne viena duona
LAISVINIMAS
VASARIO 16 lietuviam yra virtusi tautinės apyskaitos diena. Rengiant Vasario 16 minėjimus peržvelgiama, kas buvo padaryta ne per kalendorinius metus, bet nuo Vasario iki Vasario laisvinimo srityje. Įteikiant literatūrines premijas patikrinama kultūrinio gyvenimo metų eiga... Tokia tradicija prasminga. Ją paremdami, čia pateikiame taip pat nuo Vasario iki Vasario faktų ir idėjų apžvalgą laisvinimo srityje.
*
1. Politinės reakcijos metai
Laisvės reikalui 1957 nebuvo palankūs. Tai paryškina jų paralelė su 1956. Pastarieji buvo laisvės revoliucijos metai; jų viršūnė — Vengrijos sukilimas, virpinęs visus pavergtuosius. “Time” žurnalas teisingai išrinko tų metų žmogum “Vengrijos laisvės kovotoją”. Revoliucijai nepavykus, ateina politinės reakcijos, sutemų laikas. Reakcijos stiprėjimo, apatijos, nusivylimo, desperacijos ženklais buvo pažymėti 1957, kurių žmogum tas pats “Time” išrinko Chruščiovą.
Chruščiovas yra tos reakcijos atstovas. Nors Alsop lygino Chruščiovą su Churchilliu ir rado daug psichinių bruožų bendrų, tačiau Chruščiovas labiau atrodo įkūnytas simbolinis Chamas, apie kurio atėjimą ir įsigalėjimą buvo įspėjęs rusų rašytojas D. S. Merežkovskis, tardamas: cham grediot.
1957 chamas atėjo į viršūnes. Atėjo su kitu galvojimu, kitų vertybių pripažinimu, kita taktika. Viskas jame priešinga krikščioniškajai kultūrai ir jos tradicijoms. Pastarųjų ryškiausias atstovas politikoje buvo ir yra John Foster Dulles.
Skaityti daugiau: Politines reakcijos metuose
“Amerikos Balso” lietuviškas skyrius Alto pastangom pradėjo veikti 1951 m. vasario 16 d., pačiam atidaryme dalyvaujant aukštam valstybės departamento pareigūnui ir Lietuvos įgaliotam ministeriui Povilui Žadeikiui. Pradžioje, kol buvo sukomplektuotas pilnas skyriaus štabas, programas ruošė tik du žmonės — pulk. K. Grinius ir kap. P. Labanauskas. Vėliau atsirado daugiau talkininkų, ir J. Laučka ėjo skyriaus viršininko pareigas, kol po pusmečio atėjo pastovus skyriaus vedėjas dr. K. Jurgėla.
1952 m. gegužės mėn. pradėjo veikti AB lietuviškasis skyrius iš Miuncheno, kuriam vadovavo J. Laučka, padedamas K. Griniaus. Vėliau Griniui perėjus į kitą skyrių, iš Amerikos Miunchenan nusikėlė dr. V. Dambrava ir dr. Pr. Padalis. Kiti tarnautojai yra vietiniai (europiečiai). Abiejuose skyriuose dirba po 8 nuolatinius tarnautojus, talkininkaujant kartais vienam kitam ir nenuolatiniam. Praeitą pavasarį J. Laučkai dėl sūnaus ligos persikėlus į Vašingtoną ir Pr. Padaliui žadant grįžti Amerikon, Europon išvyko P. Labanauskas, ir esama žinių, kad vasarą išvyksta ir K. Jurgėla, kuris ten eis vedėjo pareigas, o J. Laučka vadovaus skyriui Vašingtone.
Skaityti daugiau: Amerikos Balsas — kodėl jis pakito
Praeitų metų pabaigoje, kai Chruščiovas Sovietų Sąjungos užsienių politikos ofenzyvą buvo ypatingai išplėtęs ir viešąją tarptautinę opiniją pusėtinai palenkęs vadinamai Rytų-Vakarų koegzistencijai; kai ir JV didžioji spauda su NYT priešakyje mažiau — daugiau jungėsi į Chruščiovo propagandinę mašiną už JV politikos reviziją, sovietų pavergtųjų kraštų reikalai ir jiems atstovaujančios egzilinės organizacijos ne tik Britanijoje, Prancūzijoje, bet ir Jungtinėse Valstybėse atsidūrė prieš geltoną šviesą. Konkretūs to padariniai: mažiau vyriausybinių sluogsnių politinio dėmesio pavergtiesiems, mažiau visuomeninės paramos pavergtųjų kraštų laisvės kovai.
Dėl lėšų sumažėjimo nuo š.m. pradžios ir LLK teko persitvarkyti. Buvo paleisti du technikiniai bendradarbiai.
Pačiam komitetui tedavė lėšų tik šešiem žmonėm. Teko traukti burtus, kas nebus oficialiai apmokamas. Burtas teko P. Vainauskui, o K. Bielinis išėjo į pensiją. Tačiau faktiškai komitetas taip susitvarkė savo viduje, kad iš komiteto nepasitraukė nė vienas; tik šešių žmonių atlyginimą dalina į aštuonias dalis. Komiteto žmonės nelygiai gali darbui atsidėti. Vietoj K. Bielinio iždininku išrinktas M. Brakas, o taip pat komiteto sekretorius dr. A. Trimakas turi dar tarnybas šalia komiteto, tad pastoviai komiteto darbui beliko J. Audėnas, B. Nemickas, V. Sidzikauskas (pirmininkas) ir V. Vaitiekūnas. Privatus mėginimas gauti komitetui lėšų iš Alto susilaukė neigiamo atsakymo.
Skaityti daugiau: Laisvės Komitetas prieš geltonas šviesas
TREMTYJE
Rytų ir Vakarų “viršūnių” konferencijos atmosferą priminė pasitarimai tarp Vliko komisijos ir LF--LDF bei LNT delegacijų... Pasitarimai tarp liaudininkų ir tautininkų prasidėjo 1957 kovo 16. Formalūs pasitarimai tarp Vliko komisijos ir LF-LDF bei LNT delegacijų — gegužės 5. Su pirmu susitikimu prasidėjo ir susirašinėjimas, kurio paskutinis raštas buvo 1957 gruodžio 30. Paskui buvo ilga tyla, ir 1958 gegužės 10 Vliko grupių pasitarimas paskelbė komunikatą.
Komunikate sakoma, kad “Vliko grupių gera valia padarytas pasiūlymas Lietuvos Nepriklausomybės Talkos grupėms ir Lietuvių Fronto Bičiuliams įeiti į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą vieningam Lietuvos išlaisvinimo darbui nesurado kalbamų grupių vadovybių pritarimo”. Komisija esanti darbą baigusi.
Komunikatas yra tik vienos šalies. Natūralu, kad jis tėra “vienašališkas” — išreiškė tik tos vienos vilkinės šalies pažiūras.
(1) Vienašališkai komunikatas pristatė pasitarimų partnerius: kalba apie “Lietuvių Fronto Bičiulius”, nors žinia, kad pasitarimuose dalyvavo Lietuvių Fronto - L. Darbo Federacijos delegacija. Antroji pusė galėtų pasakyti: partnerio ignoravimas nereiškia nuoširdaus noro tartis.
Skaityti daugiau: Lietuviškų viršūnių konferencija ir komunikatai
Balandžio 27 JV lietuviai rinko savo “valdžią” — bendruomenės tarybą. Tuo pat metu lygiagrečiai buvo renkami ir JV lietuvių atstovai į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimą. Jau antrą kartą JV lietuviai renka savo bendruomenės vyriausią organą.
1955 ir 1958 skaičiai
Pirmoji bendruomenės taryba buvo trejiems metams išrinkta 1955. Tada rinkimuose balsavo 6,916 lietuvių, šiemet tarybos rinkimuose balsavo 4,137, o PLB Seimo — 4,142. Atskiromis valstybėmis balsavusieji lietuviai taip pasiskirstė (skliausteliuose 1955 duomenys): Connecticut 345 (593), Illinois 1,300 (2,149), Massachusetts 272 (429), Michigan 303 (453), New Jersey 355 (524), New York 554 (1,137), Ohio 294 (470) ir California, Maryland, Missouri, Nebraska, Pennsylvania, (Rhode Island), Wisconsin drauge 510 (719), o paštu iš įvairių valstybių 204 (442).
Rinkiminių apylinkių buvo (skliausteliuos 1955 duomenys): Connecticut 6 (6), California 2 (2), Illinois 18 ((15), Maryland 1 (1), Massachusetts 4 (4), Michigan 2 (2), Missouri 1 (1), Nebraska 1 (1), New Jersey 6 (6), New York 11 (14), Ohio 2 (3), Pennsylvania 2 (2), Rhode Island 0(1), Wisconsin 2 (1). Viso 58 (59).
Skaityti daugiau: Bendruomenės rinkimai Amerikoje
Akademinis jaunimas vis labiau išsiveržia iš savo organizacijų vidaus į viešąjį gyvenimą. Sekame jo pasireiškimų kryptį konkrečioje veikloje ir darome savus apibendrinimus. Prieš tuos apibendrinimus pateikiame čia savo bendradarbio A. Gečiausko rūpestingai suregistruotą vienerių metų organizacijų veiklos apžvalgą.
*
LIETUVIŲ STUDENTŲ SĄJUNGA
(1957.1.1 d. — 1958.1.1 d.)
Atvelykio metu Philadelphijoje buvo studijų dienos, kurių metu dr. V. Maciūnas, dr. A. Klimas ir A. Lukas skaitė paskaitas. Temos lietė lietuviškosios kultūros problemas.
Sudaromas pirmasis LITUANUS žurnalui remti komitetas. Komitetas veda vajų, norėdamas sudaryti stiprią finansinę bazę šiam žurnalui. Pertvarkomas LITUANUS redakcinis kolektyvas ir padidinamas žurnalo tiražas.
Jaunimo Kongresas, rengiamas kartu su Lietuvių Bendruomenės Chicagos apygarda, įvyksta birželio 29 -30. Kongreso tikslas yra lietuvybės išlaikymas jaunimo tarpe. Paskaitas skaito A. Krikščiūnaitė, A. Vaškelis ir V. Adamkavičius.
Išleidžiamas studentijos jubilėjinis leidinys-metraštis “Dienos tarp dangoraižių”.
Skaityti daugiau: Trečioji jėga reiškiasi
Liberalų žodžiu nepasidalina dvi jaunimo organizacijos — Santara ir Studentai Varpininkai. Pirmi yra giminiški tautininkų srovei, antri valstiečiams liaudininkams. Pirmi yra betgi atokiau nuo tautininkų, pastarieji yra su liaudininkais sutapę.
Varpininkai leidžia “Studentų varpą”. Jo 1958 nr. palankių žodžių pasakė apie “Šviesos” sambūrį, kuris buvo susikūręs Vokietijoje Tuebingene ir kuris Jungt. Valstybėse, girdėti, prieauglio menkai tesusilaukiąs. Labai rūsčių žodžių ir daug prisakė apie “Santarą”. Labiausiai kritikuoja jos ideologų pareikštas mintis. Būtent, smerkia jų negatyvinį vertinimą vyresnės kartos politinėms organizacijoms, hipekriticizmą lietuvių pasiektiems kultūriniams laimėjimams. O “Santaros” konstruktyvines idėjas la:ko neoriginaliomis, nes
“naujos politikos erą liberalai Santariečiai pradeda nuo ‘šviežių’ A. Maceinos paskelbtą idėjų apie ‘kultūrinę demokratiją’ ir bepasaulėžiūrinę (Maceina kalbėjo apie nepasaulėžiūrinę. Red.) politiką. Kaip gaila, kad viso pasaulio stabų garbinimo istorijos žinovas, nežino, kad tos ‘šviežios’ ir išganingos teorijos buvo jau žinomos ir siūlomos tų pačių ‘liberalų’ N. Lietuvoje ‘Romuvos’ žurnale ir krikščionių demokratų (katalikų Red.) dienrašty ‘XX Amžius’. Santariečių ideologui tos idėjos yra šviežios, nes jis tik dabar apie jas sužinojo. Žinoma, atleistina, nes vaikas kiekvieną dieną mokosi ir sužino ką nors naujo”.
Skaityti daugiau: Liberalinė kairė
Priešais žmogaus išnaudojimą žmogumi krikščionybė stato žmogaus patarnavimą žmogui. Bendruomeninis gyvenimas — tautinis, socialinis, politinis, kultūrinis — yra galimas tik šiokio abipusio pasitarnavimo pagrindu. Jis nėra atremtas į prekybinius santykius, kur žmogaus veikla arba iš jos kilusios vertybės būtų tiesiog parduodamos, nes nei dvasinis veikimas, nei dvasinės vertybės nėra ir negali būti tikra prasme įkainojamos bei apmokamos. Visas bendruomeninis veikimas yra auka: tiek iš tų, kurie šį veikimą vykdo, tiek iš tų, kurie šio veikimo yra reikalingi ir jo vertybėmis naudojasi.
Vis dėlto ne tik ekonominėje, bet ir dvasinėje srityje gali įsiveisti išnaudojimo principas. Gali pasitaikyti, kad bendruomeninio gyvenimo veikėjai — politikai, organizacijų vadai, mokslininkai, rašytojai, menininkai, spaudos darbininkai ir k. — aukoja savo jėgą ir savo kuriamas vertybes, negaudami tinkamos aukos iš tų, kurie šiomis vertybėmis naudojasi. Tokiu atveju visuomenė reikalauja kultūrinių vertybių ir jomis minta, pati tačiau neduoda arba duoda per maža. Tada, vietoj abipusės aukos, atsiranda vienašalė auka, ir išnaudojimo principas pradeda reikštis visu stiprumu. Tai yra pati niekingiausia bendruomeninio gyvenimo apraiška.
Skaityti daugiau: VISUOMENĖS SANTYKIS SU KULTŪRININKAIS
IDĖJOS SPAUDOJE
Lietuvos valstybės 40 metų sukaktyje, atrodė, mūsų spauda susilaikys nuo aitrios partinės polemikos. Tokių vilčių daugiausia buvo davęs Draugas. Beveik pusmetį buvo galima pasidžiaugti dingus jame partinę demagogiją, kurios negalėdavo anksčiau išvengti, kai tik imdavo kalbėti apie ‘vienybę” arba apie frontininkus. Šį pusmetį buvo susidaręs įspūdis, kad dienraštis pakilo iki nepriklausomo katalikiško dienraščio, laisvo nuo tarnavimo tik vienai politinei partijai. Buvo įspūdis, kad dienraščio vadovybė suprato, jog koliojimas ir neapykanta niekad nevedė ir neveda į vienybę ir kad šauksmas: ei, jūs, šiokie tokie anokie, junkitės prie mūsų, nieku nesiskiria nuo daug sykių siūlytos ir atmestos A. Smetonos vienybės...
Tai truko iki Vliko komisijos paskelbto komunikato apie pasitarimus tarp vilkinių grupių komisijos ir LNT bei LF-LDP delegacijų ir krikšč. demokratų konferencijos. Nuo tada Draugas davėsi išprovokuojamas ir vėl “atkrito” (plg. birželio 3 nr.). Duok, Dieve, kad tai būtų atkritimas tik į “flu”, ne į vėžio prigimties ligą.
Naujienos išlaikė sąžiningai savo tradiciją imtis agresijos. Frontininkus sykiais skelbė, kad jie esą “nulis”, kitais sykiais, kad jie kovoja prieš Altą, nors frontininkai Daunys ir Butėnas išsijuosę spaudoje reklamuoja Alto kongresą. Labiausiai šį pusmetį specializavosi Naujienos polemikoje prieš bendruomenę. Negalima bloguoju laikyti, jei Naujienos turi savo neigiamą nusistatymą prieš bendruomenę ir jį karingai skleidžia. Tai jų dalykas, lygiai kaip ir polemikos lygis, su kuriuo galėtų gretintis nebent tik Jaunimo žygiai. Blogiau yra tai, kad Naujienų redaktorius sutampa su Alto sekretorium, ir išvados apie Naujienų redaktorių perkeliamos ir Alto sekretoriui. Nuo to Alto prestižas nedaug laimi.
Skaityti daugiau: Atkritimas į bergždžią polemiką
Labiau dėmesio verta kilusi spaudoje polemika literatūriniais klausimais ryšium su Rašytojų Draugijos premija. Polemika dėl premijos priminė atmosferą, kuri buvo kitados atvaizduota ir įvertinta straipsniu “Literatūros šventės paraštėje". Jame buvo taip rašoma:
*
“Nesileidžiant į... reportažinį iškilmių aprašymą, pravartu sustoti ties kai kuriais faktais, kurie iškilo jų metu ir kurie įnešė tam tikro kartumo į pačių rašytojų tarpą ir šešėliu praėjo bent tai visuomenės daliai, kuri mūsų literatūra rūpinasi...
“Būtų visai suprantamas dalykas, kad viena mūsų rašytojų grupė reiškia tam tikrų rezervų ne josios ideologijos kūriniams. Bet jau yra visai nebeaišku, kada peržengiamos ne tik objektyvumo, bet ir paprastos teisybės ribos...
Skaityti daugiau: Literatūros šventės paraštėje
Naujas balsas — tai kolektyvinis pareiškimas “Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui’, pasirašytas 60 asmenų. Tarp jų apie — 17 rašytojų-poetų, 13 dailininkų, 12 pedagogų-mokslininkų, 5 muzikai, trijų laikraščių redakcinių kolektyvi nariai, 1 dainininkas, 1 kunigas... Pasirašiusieji įvairaus amžiaus, įvairių profesijų ir pomėgių, bet juos visus jungia susirūpinimas lietuvių kultūros lygiu.
Jie aliarmavo, kad “kultūrinis gyvenimas yra atsidūręs pavojuje”. Jį užgožiąs diletantizmas, mėgėjiškumas, kuris savo kūrybinę negalią stengiasi dangstyti patriotika.
To suseklėjimo didžiausia priežastis — kritikos nebuvimas mūsų spaudoje. Spauda labiausiai kaltinama, kad ji tos kritikos neduodanti — ji vertinanti kūrybinius pasireiškimus arba ultra girdama, arba tik peikdama; girdama “savuosius” ir peikdama “svetimuosius”; spauda leidžia kritikuoti diletantam ir nepajieško kritikai specialistų.
To kūrybinio “nuosmukio” rezultatas — “mūsų spaudos nuosmukis izoliuoja mūsų kūrėjus nuo lietuviškosios bendruomenės”; atstumia jaunimą, kuris turi didesnio kūrybinio reiklumo.
Skaityti daugiau: Pasipriešinimas kultūriniam nuosmukiui
SUVAŽIAVIMUOSE
• LFB rytinių valstybių konferencija įvyko vasario 22 Philadelphijoje; kitą dieną buvo literatūros ir dainos koncertas, skirtas Lietuvos 40 metų literatūros ir dainos kūrybiniam laimėjimui pagerbti. Dalyvavo Lietuvoje ir tremtyje brendusių jėgų atstovai: solistas St. Baranauskas, akt. H. Kačinskas, pianistė Jūra Šlapelytė, rašytojai-poetai J. Aistis, K. Bradūnas, P. Jurkus, K. Ostrauskas, A. Vaičiulaitis.Koncertas buvo aukšto meninio lygio.
• Krikščionių demokratų konferencija įvyko Chicagoje gegužės 30 — 31. Nauju pirmininku išrinktas dr. K. Šidlauskas; kiti Ch:cagoje P. Maldeikis, V. Literskis (buvęs Vienybės S-džio atstovas Vlike), K. Pabedinskas, Z. Danilevičius, kan. V. Zakarauskas; iš New Yorko P. Vainauskas (vicepirmininkas), St. Dzi-kas ir A. Gražiūnas. Centras perkeltas į Chicagą norint pagyvinti veikimą. Konferencijos vaišėse buvo pakviestas ir LFB Chicagos atstovas, taręs ten ir pasveikinimo žodį.
Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose
LFB New Yorke ir jų svečiai, minėdami Vasario 16, svarstė, kurie asmens daugiausia per metus buvo parėmę Lietuvos ir kitų pavergtų tautų laisvinimo reikalą, o taip pat, kurie jį neigiamai veikė. Eilei vienų ir antrų buvo pasiųsti laiškai, kurių ištraukas čia skelbiame.
1. VALSTYBĖS SEKRETORIUI JOHN FOSTER DULLES
... apžvelgę 1957 politinius įvykius, konstatavome, kad Jūs, Pone Sekre-torau, labiausiai rėmėte Lietuvos ir kitų pavergtų kraštų išsivadavimo viltis.
Mes, kurie kovojome vardan laislaužiamą norą taikos atstatymą jungti su laisve ir teisingumu.
Audringoje 1957 propagandoj, priešingoje tiems principams, Jūs stovėjote tvirtas ir nepalenkiamas.
Mes, kurie kovojame vardan laisvės ir teisingumo prieš nacių ir sovietų okupaciją ir kurie radom prieglaudą dabar Amerikos žemėje, esame giliai Jums dėkingi ir visokeriopai Jūsų laikyseną remiame...
Skaityti daugiau: LAIŠKAI
Gerb. redaktoriau. Susidomėjus visuomet skaitau Į Laisvę. Dar labiau susidomėjus skaitau straipsnius, liečiančius jaunimą. Tai nepabaigiama tema, visų diskutuojama. Būkit malonus išklausyti ir trumpo žodžio paprastos mamos.
Kalčiausias dėl nutautėjimo yra jaunimo “inferiority kompleksas”. Amerika graži, turtinga, galinga, protinga, o Lietuva vargšė, prispausta, apleista, pasigailėjimo verta ...
Kas išugdė tokį menkavertiškumo pajautimą? Daugiausia mes patys, mūsų laikraščiai, mūsų visuomenės veikėjai. Kiek kartų bet kas užlipo ant scenos kalbėt bet kuria proga— niekad neapsiėjo be Amerikos pagarbinimo. Nė vienas kalbėtojas neapsiėjo be šių ar panašių žodžių. .. mes čia gyvename laisvam, turtingam, demokratiškam krašte... Ir nė vienas nepamiršo paverkšlent, koks skurdas ir vargas Lietuvoje. Kodėl nė vieno neatsirado, kurs būt bet kada taręs jaunimui, kad stabas, kurį jie garbina, yra apgedęs? Kodėl pačių amerikonų rimti žmonės mato bankrotą Amerikos moksle, kultūroj, jaunimo auklėjime, o mūsiškiai vis kartoja, kad mūsų vaikai čia turi “geriausias” sąlygas pasauly? Kodėl nė vienas visuomenininkas, laikraštis neprisimena, kaip Lietuvoj jaunimas garsina Lietuvos vardą kaip galėdami — kad ir tame pačiame festivalyje Maskvoje; kad sportu, dainomis ir šokiais žavi svetimuosius, nors šiuo tarpu tik komunistus?
Skaityti daugiau: RAŠO NEŽINOMA MAMA
Laiškas iš Chicagos P. Naručio redakcijai praneša apie belgą K. Rampelbergh, kuris buvo partizanas Lietuvoje. Jis buvo vokiečių “Wehrmachte” karininkas. Vokiečiams traukiantis nuo bolševikų, R. pasiliko Lietuvoje su “Vanagais”. Tauragės apylinkėje jis partizanavo iki 1953. Partizanuose jis išsitarnavo iki leitenanto laipsnio. Jis pakliuvo ant sovietų šnipės vienos lietuvės merginos, kuri norėjusi savo gyvenime būtinai “pamatyti partizaną”. Kai jis nuvykęs ir skutęsis, mergina bešluodama aslą, nejučiomis su drabužiais pašalino ir jo ginklą; tada buvo pašaukti rusai. Buvo išvežtas į Maskvą. Po poros metų pagal vokiečių-sovietų sutartį jau iš Sibiro jį paleido. Po eilės nuotykių jis dabartiniu metu yra atsidūręs Vokietijoje Wetzlaro sanatorijoje.
P. Narutis persiuntė redakcijai ir K. Rampelbergh jam rašytą laišką, kuris, mums rodos, gali būti įdomus, kaip dokumentas, ką jaučia nelietuvis, praleidęs keleris metus su Lietuvos partizanais. Jį skelbiame netaisydami kalbos, kad būtų aišku, kiek jis yra lietuviškai pramokęs.
*
Brangus p. Naruti,
Labai džiaugiuos, kad gavau Jūsų linkėjimus Naujųjų Metų proga iš tolimos šalies. Žinoma, kad draugų linkėjimai turi brangią ypatybę, būbent: jie tikri ir nuoširdi(ūs). Bet už tai, kad jie iš lietuviškos širdies, je man už vis brangiausi!
Skaityti daugiau: RAŠO BUVĘS PARTIZANAS LIETUVOJE
Į Laisvę žurnalo, atgaivinto Amerikoje 1953, jau išėjo 15 numerių. Bendras puslapių skaičius — 1006. Bendradarbių bendras skaičius — 50, neįskaitant tų, kurie laiškais redakcijai kėlė vieną ar kitą klausimą bei reiškė savo nuomones apie laikraštį. Jie yra įvairaus amžiaus, įvairių nusistatymų, įvairių profesijų, bet juos visus jungia pažangos siekimas ir noras tarnauti visuomeniniam reikalui.
KAS RAŠĖ
Praleisdami titulus, nes ir be jų lietuviškajai visuomenei tie asmens pažįstami, primename tik jų pavardes abėcėlės eile:
V. V. Adamkavičius, K. Ambrozaitis, M. Anysas, R. Bačkis, K. Balčys, A. Baltinis, St. Barzdukas, J. Brazaitis, K. Brazauskas, Z. Brinkis, K. Bružas, A. Damušis, A. V. Dundzila, A. Gečiauskas, J. Grinius, A. Grinienė, Z. Ivinskis, P. Jurkus, V. Jurkuvienė, St. Yla, J. Kazickas, D. Kenstavičius, F. Kopryva, A. Krikščiūnaitė, A. Kučas, K. Kudžma, A. Maceina, A. Mažiulis, A. Musteikis, M. Musteikis, P. Narutis, A. Pocius, L. Prapuolenis, A. Ramūnas-Paplauskas, A. Sabalis, V. Sidzikauskas, K. Skrupskelis, S. Sužiedėlis, A. Šalčius, R. Šomkaitė, E. Turauskas, V. Vaitiekūnas, V. Vardys, Br. Vaškelis, J. Vidzgiris, V. Vygantas.
Skaityti daugiau: Į LAISVĘ APIE SAVE
Į LAISVĘ RĖMĖJAI
Į Laisvę reikalams aukojo:
Dr. A. Razma $107.00, XY $100.00, kun. K. Balčys $42.00, S: Kungys $17.00, A. Pladys ir K. Račiūnas po $14.00; dr. J. Kižys, kun. S. Laurinaitis ir New Yorko sambūris po $10.00, J. Jasaitis $9.00, dr. A. Kyras, dr. p. Kisielius, A. Pargauskas, V. Sinkus, A. Šležas po $7.00, J. Baužys $5.00, K. Gasparėnas, V. Rygertas, B. Vitkus po $4.00, B. Barisas, P. Bagdonas, D. Bielskus, K. Dabulevičius, K. Gimžauskas, V. Girčys, A. Gulbinskas, prel. P. Juras. M. Jurgaitis, B. Ivanauskas, K. Kazlauskas, A. Karalius, V. Kulbokas, St. Raštikis, B. Raugas, V. Skladaitis, dr. V. Šaulys, A. Venclova, I. Vosyliūnas po $2.00, dr. K. Alminas, M. Daugėlienė, J. Brazauskas, J. Stelmokas po $1.00.
Nuoširdžiai dėkoja
Į LAISVĘ leidėjai
“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:
Australijoje:A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic. N. Butkū-nas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.
D. Britanijoje:V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Ave., Shepherds / Bush, London W. 12.
Italijoje:Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.
Skaityti daugiau: Rėmėjai, metrika
Fotografinė kopija 
BOX 
