KORĖJOS KARAS
1953m. 11
A. RĖKLAITIS
I. Komunizmo ekspansija Azijoje.
Sovietų Sąjungos pagrindinis ir nekeičiamas tikslas yra komunizmo išplėtimas visame pasaulyje, šį savo tikslą sovietai šiandieną pridengia propogandiniu Šukiu: “kapitalistinis apsupimas grąso sovietų saugumui, todėl sovietai daro ir darys viską, kad tą apsupimą palaužtų ir sau saugumą garantuotų”. To savo saugumo motyvais sovietai nori savo vakarines sienas perkelti prie Atlanto, rytines — prie Pacifiko, o pietines — prie Indijos okeano. Jei sovietams tokias svajones pavyktų realizuoti, tai tada tektų laikyti, kad kovą dėl pasaulio dominavimo jie laimėjo. Tačiau iki to jiems dar toli. Bet, iš kitos pusės, mes turime konstatuoti faktą, kad pasaulio užvaldymo žygyje Kremlius jau yra daug laimėjęs. Labiausiai komunistai savo laimėjimus išplėtė dėl palankiai jiems susidėjusių aplinkybių II Pasualiniam Karui einant prie galo ir tuoj aus karui pasibaigus. Therano, Jaltos, Podsdamo derybose ir vėliau Kremliui padarytų nuolaidų pasėkoje komunistams atiduota Rytų ir Vidurio Europa. Tolimuose Rytuose jiems atiduota: Kurilų salos, pietų Sachalinas, Mandžiūrija su Port-Arturo uostu, Š. Korėja iki 38 paralelės ir Kinija. Prie viso to sovietų įsakymu Raudonoji Kinija “taikingu keliu” prisijungė Tibetą.
Pigiai ir lengvai sovietams pavyko šias milžiniškas erdves Europoje ir Tolimuose Rytuose pajungti savo kontrolėn dėl to, kad Vakarų demokratijų pusėje nebūta jėgos, kuri galėtų užkirsti komunizmui kelią į tas erdves. Priešingai, jiems dar buvo pagelbėta Kinijoje įsiviešpatauti pačių vakariečių, kurie nerado reikalo efektyviai paremti Tautinės Kinijos jos kovoje prieš komunistus, visapusiškai Sovietų Rusijos remiamus.
Komunizmo viltys krypsta į Aziją ir su Azija Kremlius mano bus lengviau ir likusį pasaulį pavergti. Užvaldęs Aziją, komunizmas turėtų didžiausias galimybes savo agresijai vykdyti į kitus kontinentus. Jie tada kontroliuotų ne tik neišsiamiamas žmonių atsargas, bet turėtų ir neišsemiamus šaltinius įvairių medžiagų, reikalingų tolimesnioms agresijoms vesti. O ką sakyti apie komunistų strateginę padėtį, jiems Azijoje įsitvirtinus. Visi Azijos kontinento uostai ir keliai būtų jų kontrolėje, pats kontinentas būtų nuklotas oro pajėgų bazėmis. Japonija, Formoza, Philipinai, Indonezija būtų komunizmo aukomis pirmoje eilėje. Po to Amerikos, Australijos, Afrikos ir Europos padėtis pasidarytų katastrofiška, beviltiška. Vien tik Tolimųjų Rytų užleidimas komunistams Reikštų Laisvojo Pasaulio pačių svarbiausių strateginių pozicijų praradimą. Atrodo, kad Vakarai tų pozicijų komunistam neužleis jas gina ir gins ateityje. Bet sovietai nesnaudžia. Jie Azijos užvaldymo problemą sprendžia apgalvotai, planingai ir be sustojimo. Politiškus, ūkiškus ir militarinius planus Azijai pavergti Kremlius studijuoja, ruošia ir vykdo ne nuo šiandien, bet nuo tos dienos, kada komunizmas Sovietų Sąjungoj atsistojo ant savo kojų. Sovietų sunkiosios pramonės kūrimas už Uralo yra faktas, kuris rodo jų ekspansijos suaktyvėjimą ir kryptį į Azijos kontinentą. Mandžiūrijos natūralūs turtai ir pramonė kartu su Š. Korėjos pramone žymiai spartina ir lengvina komunizmo ekspansiją Tolimuose Rytuose.
Į rytus nuo Kaspijos jūros ir į šiaurę nuo Afganistano apytikriai Uzbeko-Turkmenijos srityse sovietai nuo 1928 metų atlieka su ypatingu atkaklumu tų sričių supramoninimą, ūkio kultūrinimą ir švietimo lygio kėlimą. Tai komunizmo išeities bazė jo ekspansijai per Afganistaną ir Indiją į Indijos okeaną.
Pagrindinės komunizmo ekspansijos kryptys Azijoje(žiūr. schemą Nr. 1).
1-ji—Tolimieji Rytai.Komunizmas užimtuose kraštuose stiprinasi ir iš čia siekia savo įtaką išplėsti visoje vakarų Pacifiko didžioje erdvėje.
2-ji—Artimieji Rytai.Sovietai deda dideles pastangas per Afganistaną ir Indiją išeiti į Indijos okeaną. Tam tikslui, kaip jau minėjau, jie organizuoja galingą išeities bazę srytyse į rytus nuo Kaspijos jūros ir į šiaurę nuo Afganistano.
3-ji—Vidurinieji Rytai.Paimant savo kontrolėn Iraną, išeiti į Persijos įlanką, atkertant Vakarus nuo čia esančių turtingų žibalo šaltinių. Su arabų tautų pagalba siekti atkirsti Vakarus nuo Suezo kanalo ir tuo būdu atidaryti tiesioginį kelią savo ekspansijai į Afrikos kontinentą.
Išvados:
1. Komunistams Azija yra reikalinga likusiam laisvam pasauliui pavergti;
2. Vakarams Azija reikalinga vedamai su komunizmu kovai laimėti.
Padarę trumpą apžvalgą sovietų užsimojimų Azijoje, matome, kad Korėjos agresija yra palyginamai tik maža dalis bendro Kremliaus plano visam Azijos kontinentui pavergti. Korėjos agresijos nepasisekimu Kremlius per daug nesijaudina. Jei čia nepavyko, jis bandys kitur atsigriebti, gi P. Korėjos pavergimą atideda palankesniam momentui.
II. Korėjos agresijos planas.
Korėjos drama prasideda su jos padalinimu į Š. Korėją ir P. Korėją 38 paralele.
II Pas. karo audroms Tolimuose Rytuose nutilus, sovietai spyrėsi gauti savo kontrolėn visą Korėją. Kompromisų rezultate gavo tik jos šiaurinę dalį. Pietų Korėją prisijungti sovietai atidėjo vėlesniam laikui. 1950 birželio 25 d. Kremlius, pradėdamas agresijos karą, manė kad momentas ir sąlygos prisijungti P. Korėją yra pribrendę ir palankūs.
Nesunku suvokti, kad šios agresijos planas turėjo du varijantus, būtent:
Pirmas varijantas. Agresija vykdoma tik š. Korėjos titulu, turint galvoje, kad kaip iki šiolei, taip ir dabar Vakarai pasiliks tik stebėtojų rolėje ir įvykusio fakto fiksuotojais. Tam varijantui užteko tik Š. Korėjos Raudonosios Armijos, kuri triuškinančiu smūgiu išblaškys P. Korėjos karinius ir policinius dalinius ir visą P. Korėją. Bet šis varijantas pasirodė neįvykdomas, Mat. Vakarai, daugiausia JAV iniciatyva, padarė Tolimųjų Rytų politikoje ir strategijoje istorinį posūkį — su ginklu pasipriešino komunizmo agresijai.
Dabar agresoriai pereina prie antrojo varijanto vykdymo.
Antras varijantas numatė:
1. Komunistinės Kinijos dalyvavimą agresijoje, kritiškai situacijai susidarius;
2. Naudojant azijatus, kuo daugiausiai nuleisti kraujo amerikiečiams ir jų sąjungininkams;
3. Nualinti JAV ūkiškai ir militariškai ne tik Korėjos karu, bet ir kitais tos rūšies karais Azijos kontinente;
4. Su Azijos karų pagelba suskaldyti Sąjungininkų vienybę, kuri Azijos problemoje niekad nebuvo per daug stipri, ypač visada vienybės trūko tarp Anglijos ir JAV;
5. Iššaukti Azijos tautų neapykantą prieš amerikiečius ir jų sąjungininkus, kaip kovojančius prieš azijatus ir norinčius juos pavergti;
6. Sovietų Sąjunga, šių karų planuotoja, vadovas ir aktingas rėmėjas, turi savo politiką ir strategiją vesti taip, kad atrodytų ji stovinti nuo agresijų nuošaliai, neutraliai.
III. Kodėl JAV įstojo į Korėjos karą?
Kai 1950 m. birželio 25 d. agresoriai peržengė 38 paralelę ir įsiveržė į P. Korėją, JAV vyriausybė Prezidento Truman’o priešakyje savo ypatingame posėdyje BLAIR RŪMUOSE nesvarstė, ką JAV laimėtų, jei stotų į karą P. Korėjos pusėje, bet svarstė kas būtų pralaimėta, jei į karą neįstotų ir agresija nebūtų sulaikyta. Vyriausybė priėjo tada tokių išvadų:
Užleidus komunistam P. Korėją:
1. Būtų nustota svarbaus politinio ir strateginio prietilčio Azijos kontinente;
2. Būtų nustota vertingo antikomunistinio sąjungininko — P. Korėjos su jos daugiau 20 milionų gyventojų;
3. Komunistų spaudimas IndoKinijoje sustiprėtų, prancūzų organizuotas ten pasipriešinimas būtų nugalėtas, o tada nesunku būtų prisijungti prie Komunistų Imperijos Siamą, Malajus ir Burmą;
4. Philipinuose triumfuotų komunistų sąjūdžiai;
5. Nesulaikomas pavojus pasidarytų Japonijai, o komunistų invazija iš kontinento į Formozą būtų tik laiko klausimas;
6. Dėl tokių didelių komunistų laimėjimų Tolimuose Rytuose padėtis Viduriniuose Rytuose ir Europoje pakryptų Kremliaus pusėn;
7. Irane ir arabų kraštuose komunistų aktyvumas sustiprėtų, o Europos taip sunkiai lipdoma vienybė ir ginklavimas, greičiausiai, visiškai subyrėtų.
Tai štai kokių pasėkų galėtų susilaukti Vakarai, jei jie nebūtų Korėjos agresoriams pasipriešinę.
IV. Korėjos vertinimas strateginiu požiūriu.
1947 m. rugsėjo 26 d., kada dar Gen. Eisenhower buvo JAV Jungtinio štabo narys, buvo slaptame memorandume Vyriausybei išdėstytos Karinės Vadovybės pažiūros į Korėjos strateginę reikšmę. Be kitko tame memorandume buvo pasakyta, kad JAV strateginiu požiūriu yra menkas interesas laikyti savo kariuomenę ir bazes Korėjoje, kadangi karo atveju toji kariuomenė negalėtų atsilaikyti, pagrindinai jos nesustiprinus dar prieš karo pradžią, o be to, jei JAV turėtų vykdyti ofenzyvinę operaciją, tai ji būtų vykdoma Azijos kontinente, aplenkiant Korėją. Iš to aiški išvada: visuotinio pasaulinio karo atveju Korėjos pusiausalis būtų priešo staigiai okupuotas ir panaudotas karinėms jūrų ir oro bazėms prieš Japoniją. Bet tos priešo bazės būtų Amerikos oro pajėgų neitralizuojamos. Neitralizavimas būtų lengviau ir pigiau įvykdomas, negu sausumos operacijos pačioje Korėjoje. Tos koncepsijos pasėkoje JAV nesistiprino P. Korėjoje ir P. Korėjos neorganizavo agresijos atvejui. Vėliau gi, Kinijai tapus Maskvos satelitu, Korėjos strateginė reikšmė pasikeitė. Jos išlaikymas dabar pasidarė gyvybinis JAV interesas.
V. Korėjos karo dalyviai.
Agresorių pusėje: š. Korėja, Raudonoji Kinija ir Sovietų Rusija, kaip agresijos autorius ir aktingas jos rėmėjas.
Sąjungininkų pusėje: JAV, Australija, Belgija, Kanada, Kolumbija, Etiopija, Prancūzija, Graikija, Luksemburgas, Olandija, N. Zelandija, Philipinai, Siamas, Turkija, Pietų Afrika, Anglija ir Pietų Korėja.
Didžiausia karo našta teko JAV. Amerikos stipriausias sąjungininkas buvo P. Korėja. Kitos paminėtos valstybės, solidarizuodamos JAV, kare dalyvavo, galima sakyti, tik simbolinėmis jėgomis.
1953 m. 12
VI. Korėjos karo eigos trumpa apžvalga, (žiūr. schemą Nr. 2 ir Nr. 3).
Korėjos karas prasidėjo, kada Š. Korėjos raudonoji armija, gerai paruošta ir gerai sovietų apginkluota, Kremliaus įsakymu 1950 m. birželio 25 d., neišprovokuota įsiveržė į P. Korėją, peržengdama 38 paralelę.
Pagal karo veiksmų vystymąsi, visą karą galima suskirstyti į šias 5 fazes:
1-ji fazė:Jėgos, kuri galėtų agresoriui rimčiau pasipriešinti, nebuvo. P. Korėjos pasienio ir policijos daliniai traukiasi tik žymėdami priešo slinkimo kryptį. Priešas turi pilną iniciatyvą ir pagal savo operacinį planą nesulaikomai veržiasi P. Korėjos gilumon. Liepos 7 d-, t. y. 13 dienų praslinkus nuo karo pradžios, pirmieji JAV daliniai (nepilnas batai.), lėktuvais permesti iš Japonijos įgulų, susirėmė su raudonaisiais upės Hano lygumoje. Prieš sovietų tankus T—34 amerikiečiai su savo lengvąja bazooka buvo bejėgiai ir turėjo skubiai trauktis. Surankioti ir sutelkti P. Korėjos kariniai daliniai ir JAV nauji daliniai permetami iš Japonijos, sulaikyti raudonųjų nepajėgia. Prieš gausingesnę, geriau ginkluotą ir geriau parengtą Š. Korėjos Armiją, amerikiečiai ir P. korėjiečiai neatsilaikydami — traukiasi. Reikia atsiminti, kad JAV kariai, mesti į mūšius iš Japonijos įgulų, nebuvo kautynėms paruošti, nes a-pie karą negalvota, o vyrai buvo jauni, žali, pasirašę sutartį tarnauti Japonijos įgulų sąlygose, apie karo lauką mažą supratimą teturėjo ir nei idėjiniai nei psichologiniai tam karui visiškai nebuvo paruošti.
Bet raudonieji, būdami žymioje persvaroje, palankios sau situacijos neišnaudojo. Jų atskirų vorų operacijos nebuvo suderintos, matomai, dėl neturėjimo greito ryšio ir oro žvalgybos. Nežiūrint to, jie giliai įsiveržė į P. Korėją, bet užbrėžto tikslo—užimti visą P. Korėją—nepasiekė.
Pirmoji karo fazė tesėsi nuo agresijos pradžios iki rugpiūčio 15, kada Amerikiečiai ir P. Korėjiečiai, gindami Pusan’o uostą, raudonųjų puolimus galutinai sustabdė.
2-ji fazė:Tai trumpo pozicinio karo fazė, Sąjungininkams ginant Pusan’o uostą ir kovojant už išsilaikymą Korėjos pusiasal. Visi raudonųjų mėginimai pralaužti gynėjų pozicijas nepavyko, ši fazė trukotik 30 dienų, nuo rugpiūčio 15 d-iki rugsėjo 15 d. Per tą laikotarpį Sąjungininkai savo jėgas gerokai sustiprino ir pasiruošė agresoriui smogti mirtiną smūgį.
3-ji fazė:Šioje karo fazėje Sąjungininkai sėkmingai vykdo ofenzyvą nuo Pusan’o prietilčio iki Yalu upės. Gen. MacArthur’o drąsus oro ir jūrų desantų išmetimas Inchon rajone, priešo užnugary, sukėlė paniką raudonųjų štabuose ir jų kovos daliniuose. Tuo būdu ofenzivos pasisekimas buvo užtikrintas. Š. Korėjos nesulaikoma armija buvo sumušta ir jos likučiai spruko už Yalu upės į Mandžiūriją. Daugiau 100.000 š. Korėjos karių buvo paimta į nelaisvę. Tai pasiekta dėka Gen. MacArthur’o genialaus operacijų plano, kurį reikėtų laikyti oro, jūrų ir žemės jėgų veiksmų klasinio derinio pavyzdžiu. Ši karo fazė truko 72 dienas, nuo rugsėjo 15 d. iki lapkričio 26 d.
4-ji fazė:Ketvirtoji karo fazė prasidėjo tada, kai vieton sumušto pirmojo agresoriaus—Šiaurės Korėjos karan įstojo kitas naujas agresorius — Komunistinė Kinija. Nelauktas ir staigus Raudonosios Kinijos armijos atsiradimas Korėjos karo lauke Sąjungininkams sudarė didelį strateginį netikėtumą. Gen. MacArthur’o divizijos tada artinosi prie Yalu upės, plačiu frantu išsiskleidusios ir manydamos, kad karas jau baigtas. Vadinasi, jų kovos tvarka nebuvo pritaikyta atremti kiniečių masinio puolimo. Turėjo skubiai trauktis, kad išvengus apsupimo ir sunaikinimo. Changjin rajone kiniečiai apsupo Amerikiečių marinus ir 7-tą diviziįą. Galvota, kad jie bus žuvę. Tačiau be didelių nuostolių jie išsivadavo, pasiekė (Hungan) uostą, čia sulipo į laivus ir pasitraukė. Taip pat ir kitiems junginiams pavyko atsipalaiduoti ir pasitraukti. Tik greitu pasitraukimu ir buvo išvengta didesnės katastrofos. Priešui palikta daug ginklų, naujų tankų, sunkvežimių ir kitokio turto. P. Korėjos sostinė 1951m. sausio 4 d. vėl atiteko priešui. Pagaliau, sausio 21 d. Kinijos Raudonosios armijos puolimas buvo sustabdytas Han upės linijoje, kur JT jėgos persigrupavusios pradėjo gintis.
Gen. MacArthur’as vyriausybei siūlė arba visai Sąjungininkams pasitraukti iš Korėjos arba duoti daugiau jėgų, leisti bombarduoti priešo bazes ir strateginius objektus Mandžiūrijoje ir tuo būdu Kinijos raudonąją armiją sunaikinti ir karą baigti. Nei vienas, nei kitas jo siūlymas pritarimo negavo, nes augštieji politikai dėl to buvo kitokios nuomonės. Nuomonių skirtumo pasėkoje garbingas JT karo vadas gen. MacArthur’as buvo pakeistas gen. Mathew Rirgway.
5-ji fazė:Ši karo fazė turi tris charakteringus momentus, būtent:
1) Kiniečių armijų masinis Sąjungininkų pozicijų puolimas tikslu išmesti Sąjungininkus iš Korėjos;
2) Sąjungininkų atkaklus gynimasis ir sėkmingas kontrpuolimas.
3) Pozicinio karo laikotarpis, privedęs Korėjos karą prie paliaubų sutarties pasirašymo.
Kiniečių didžiąją ofenzyvą, pradėtą iš Mandžiūrijos, Sąjungininkams sustabdžius, raudonieji pradeda traukti į frontą savo rezervus ir naujas armijas ir ruošiasi Sąjungininkams suduoti mirtiną ir galutinį smūgį. Tos naujos ofenzyvos rengimo laikotarpyje fronte vyko permainingos kovos. Tų kovų pasėkoje Sąjungininkai atsiėmė P. Korėjos sostinę Seoul’ą ir savo gynimąsi tolydžiai dieną iš dienos stiprino, ne naujokais, kaip tas buvo pradžioje, bet rezervistais, karo veteranais iš II pas. karo. Dar prieš didžiąją raudonųjų ofenzyvą įvyksta Sąjungininkų Karo Vadovybės viršūnių pasikeitimas. 1951 m. balandžio 13 d. Gen. Matt Ridgway, 8 Armijos Vadas, perduoda armiją Gen. James A. Van Fleet’ui, o Gen. Matt Ridgway priėmė JT Karo Vado pareigas iš Gen. MamArthur’o.
Į puolimo fronto priešakinę zoną raudonieji sutraukė net 21 įvairios sudėties armijas, viso 630.000 kovotojų. Tuo tarpu Sąjungininkai turėjo tik 15 divizijų—viso 230.000 kovotojų, išdėstytų 1335 mylių gynimosi bare. Balandžio mėn. vidury raudonųjų armijos buvo pilnai pasiruošusios savo didžiajai ofenzyvai, kurios pasisekimu jie visiškai buvo įsitikinę. Savo plano jie neslėpė. Radio bangomis jie atvirai skelbė, kad tuojaus jie atsiims Seoul’ą ir Amerikiečius iš Korėjos išvys. Raudonųjų gąsdinimai Sąjungininkų nepaveikė.
Naujas Korėjos karo vadas Gen. James A. Van Fleet, aplankęs kovos dalinius fronte, patyrė, kad visų Sąjungininkų kovotojų dvasia ir moralė yra gera. Atvykę frontan IIpas. karo veteranai padarė teigiamos įtakos į kitus kovotojus. Pas visus jautėsi noras ir pasiryžimas ne tik atremti priešo ruošiamą smūgį, bet ir šį naują agresorių išvyti iš Korėjos.
(Schema Nr. 1)
Pagrindinės komunizmo ekspansijos kryptys Azijoje: l-ji Tolimieji Rytai, II-ji Artimieji Rytai, II l-ji Vid. Rytai.
8 Armijos Vadas Gen. J. A. Van Fleet savo divizijoms nustatė “Auksinę Liniją” į šiaurę nuo Seoul’o kaip galutinę ribą, kur priešo ofenzyva žūt-būt turi būti sustabdyta. Taip pat įsakyta Seoul’ą būtinai išlaikyti savo rankose.
Pagaliau balandžio 22 d. laukta didžioji raudonųjų ofenzyva prasidėjo. Pagrindinis raudonųjų smūgis buvo telkiamas vakariniame fronto ruože. Užvirė žiauri, pragariška žūtbūtinė kova. Sąjungininkų daliniai atkakliai iki pasiaukavimo kovėsi. Turėta nemaža nuostolių, tačiau, “Auksinė Linija” ir Seoul’as buvo atlaikyta. Balandžio 18 d. raudonųjų puolimas sustojo. Sąjungininkai savo pozicijose įsitvirtino, susitvarko. Raudonieji dar kartą bando savo laimę. Permetę savo jėgų didžiumą į rytinę pusiasalio pusę, jie gegužės 16 d. smogė Sąjungininkus centriniame rytų fronto ruože. Kai kova įsiliepsnojo, raudonieji metė Š. Korėjiečių stiprią koloną rytiniu pusiasalio pakraščiu pietų kryptimi, turint tikslą išeiti Sąjungininkams į užnugarį. Bet jau gegužės 19 d. Sąjungininkai pradėjo stiprią kontrofenzyvą, nukreiptą į strateginių kelių mazgus 1, 2, 3 (žiūr. schemą Nr. 3) Tai buvo pirmoji plataus masto kontrofenzyva prieš kiniečius. Priešas tos kontrofenzyvos nelaukė ir buvo užkluptas visiškai netikėtaipradėjo trauktis, o Š. Korėjiečių kolona rytuose buvo atkirsta.
Gegužės 24 d. Sąjungininkai antrą kartą peržengė 38 paralelę ir sėkmingai puolimą vystė toliau. Sumuštas priešas traukėsi. Karo Vadovybė manė, kad Kinijos raudonųjų armija bus greit iš Korėjos išvyta. Tačiau, Vakarų politikai bu vo kitokios nuomonės ir dėl to Sąjungininkų sėkminga kontrofenzyva pradedama stabdyti. Birželio 10 d. Sąjungininkų jėgos pasiekė linija KAESONG - CHORWON - PY ONGGANG - KUMHWA, kur apsikasė gynimuisi. Nuo dabar prasideda 5-tos karo fazės pozicinio karo laikotarpis, kuris tęsėsi daugiau dviejų metų. Šiame laikotarpyje žemyno kariuomenės veiksmai buvo labai riboti. Kai kur Sąjungininkai savo fronto išlyginimo sumetimais turėjo atsitraukti. Tokiu būdu priešui buvo užleista vadinamas geležinis trikampis CHORWONPYONGGANG - KUMHWA ir KAESONG. O kur fronto linija buvo įlenkta, ten pasistūmėta pirmyn. Prasidėjus karo paliaubų deryboms, žemyno jėgų veiksmai dar labiau aptilo. Tik Sąjungininkų aviacija darbavosi pilnu tempu, trukdydama priešo jėgų telkimą ir tiekimą.
Prieš paliaubų pasirašymą raudonieji, norėdami savo prestižą kiek atgauti, surengė kelius stiprius puolimus, kurie jiems brangiai kaštavo, bet norėto tikslo nepasiekė. Tik už kalnus kiniečių lavonų raudonieji laimėjo kiek teritorijos.
1953 m. liepos 27 d. pasirašyta karo paliaubų sutartis. Ginklų arba karštas karas dėl Korėjos tapo sustabdytas.
VII. Karo paliaubos.
Korėjos agresoriai nebuvo Sąjungininkų ginklo nugalėti ir dėl to karo paliaubų sąlygos jiems negalėjo būti padiktuotos. Nugalėtojo ir pralaimėtojo nebuvo. Abi pusės paliaubų derybose dalyvavo kaip lygus su lygiu. Prie paliaubų sutarimo ir pasirašymo prieita tik dėl to, kad del susidėjusių aplinkybių abi pusės turėjo savo išrokavimus arba motyvus Korėjos karštą karą nutraukti.
Kaip žinome, paliaubų derybas pasiūlė raudonųjų pusė tuo metu, kada fronte jų padėtis buvo katastrofiška. Mat, sėkminga Sąjungininkų kontrofenzyvą gegužės antroje pusėje pastatė raudonuosius į kritišką padėtį. Jiems gręsė sunaikinimas, jei kontrofenzyvą būtų ir toliau vykdoma. Akivaizdoje to mirtino pavojaus Sovietų atstovas prie UNO Malik pasiūlė Sąjungininkams paliaubas. Sąjungininkai, norėdami karą baigti, pasiūlymą priėmė. Prasidėjo paliaubų derybos, užtrukusios veik du metus. Mat, raudonieji, siūlydami paliaubas, turėjo galvoje ne karą baigti, bet ilgomis derybomis laiką laimėti tam, kad galėtų atsigauti nuo smūgio, pritraukti frontan daugiau jėgų jr po to vėl mėginti Sąjungininkus iš Korėjos išspausti. Turėdami tokį tikslą, jie visą laiką paliaubų derybas trukdė, sabotavo, o tuo tarpu savo frontą stiprino. Tik Stalino mirties pasėkoje kilusios Sovietų Rusijos valdžios ir partijos viršūnėse peštynės dėl Stalino sosto ir sukilimai satelituose, privertė raudonuosius paliaubų sutartį pasirašyti.
VIII. Priežastys bei motyvai, dėl kurių raudonieji nusprendė karštą karą Korėjoje sustabdyti.
1. Abudu Korėjos agresoriai—Š. Korėja ir Raudonoji Kinija, Sovietų Sąjungos stipriai remiami, nepajėgė P. Korėjos pavergti, o nuostolių turėta milžiniškų. Tolimesnis karo vedimas susidariusiomis sąlygomis tik didintų nuostolius, o kylantieji ūkiniai ir politiniai sukrėtimai pastatytų Raudonųjų Imperiją į didelius pavojus;
2. JAV sumanymas savo ginkluotas jėgas iš Korėjos palaipsniui ištraukti ir ton vieton pastatyti P. Korėjiečius, suorganizuojant jų atitinkamas ginkluotas pajėgas. Vadinasi, azijatai turėtų kovoti prieš aziįatus, Amerikiečiams kraujo daugiau nenuleistų, o toks karas sovietam būtų nepopuliarus, pavojingas;
3. Raudonoji Kinija Korėjos karo buvo militariškai ir ūkiškai gerokai nualinta. Tolimesnis karo vedimas reikštų dar didesnius ūkiškus sunkumus. Tų sunkumų akyvaizdoje Kinija galėtų siekti atsikratyti Kremliaus globos ir diktato. Jau tik ši viena priežąstis, atrodo, būtų pakankamu pagrindu karą nutraukti;
4. Korėjos karšto karo baigimu Kremlius manė įsigysiąs taikos apaštalo vardą ir tuo būdu sudarysiąs sau palankesnę atmosferą kitoms pritvinkusioms problemoms narplioti, kaip pav. Austrijos, Vokietijos bei Indo-Kinijos klausimai;
5. Korėjos karas Sąjungininkus labiau suvienijo, privedė prie jų apginklavimo, sustiprino pasaulio budrumą, reakcija prieš komunizmo pavojų padidėjo. Tad Korėjos karo paliaubas padarius Kremlius tikisi sumažinsiąs laisvojo pasaulio budrumą, suskaldysiąs vakariečių vienybę ir sumažinsiąs ar bent sulėtinsiąs jų apsiginklavimą;
6. Po Stalino mirties Sovietų Sąjungoj pasidarė neramu. Valdžios viršūnėse užvirė kova dėl sosto. Berijos likvidacijos pasėkoje vykdomas partijos ir valdžios aparato valymas. Mirties siaubas apėmė visus Berijos šalininkus. Valymo operacijos—tai ryškus Sovietų silpnumo chroniškas reiškinys. SukilimaiR. Vokietijoje, Chekoslovakijoje, Lenkijoje komunistų politikos bankroto ryškiausi liudininkai. Tokia vulkaniška Sovietų Rusijoje ir jos satelituose padėtis paskatino raudonuosius viešpačius Korėjos karo paliaubas pasirašyti.
(Schema Nr. 2)
KORĖJOS KARO SCHEMATINIS VAIZDAS
1 -ji karo fazė (rodyklė su kregždės uodega) š. Korėjos Raud. Armijos puolimas, peržengus 38 paralelę 1950 m. birželio 25 d.
2- ji karo fazė (lenkta linija prie Taegu): Raudonųjų puolimas galutinai sustabdytas. Sąjungininkai ginasi ir pasiruošia kontrpuolimui. Ši fazė užtruko 30 dienų, nuo rugpiūčio 15 d. iki rugsėjo 15 d.
3- ji karo fazė (plonosios strėlės rodo į viršų): Rugsėjo 15 d. Sąjungininkai pradėjo kontrpuolimą, išmetant oro-jūrų destantus Inchon rajone. Sumuštos š. Korėjos Raud. Armijos likučiai sprunka už Yalu upės į Mandžūriją. Ši karo fazė tęsėsi 72 dienas, nuo rugsėjo 15 d. iki lapkričio 26 d.
4- ji karo fazė ( dviguba stora rodyklė): Vieton sumušto pirmojo agresoriaus — š. Korėjos Raud. Armijos, naujas agresorius — Kinijos Raud. Armija lapkričio 26 d. pradėjo nelauktą ir staigų puolimą iš Mandžūrijos. Sąjungininkai buvo priversti skubiai trauktis.
IX. Dėl kurių motyvų JAV siekė karą baigti?.
JAV ir jos Sąjungininkai, išskiriant P. Korėją, taip pat norėjo Korėjos karą kuo greičiausiai užbaigti, nepasiekus pilnos pergalės. Mat, buvo įsitikinta, kad tolimesnis kariavimas būtų rizikingas. Poziciniu karu priešo nugalėti negalima. Norint agresorius iš Korėjos išvyti, reikėtų karą išplėsti už jos ribų, bombarduojant Mandžiūrijos karo bazes ir strateginius centrus. Karo išplėtimas pareikalautų didelių naujų pastangų, aukų, ginklų ir medžiagų didelio išeikvojimo. Neabejotina, tokiu būdu agresoriai būtų iš Korėjos išvyti, bet kokia kaina? Be to, ar Korėjos karas pasibaigtų Sąjungininkams išėjus ant Yalu upės? Greičiausiai, kad ne. Gal didžiuma agresijoje dalyvaujančių priešo jėgų būtų sunaikinta, bet dalis paspruktų į Mandžūriją, iš kur vėl galėtų vykdyti puolimus, kai savo jėgas papildytų naujomis kiniečių masėmis ir sovietų ginklais. Vadinasi, priešo išvijimas iš Korėjos dar nereikštų Korėjos karo pabaigos. Gi norint Kiniją sumušti, tektų įsijungti į pilną karą su ja, išplečiant jį visoje Kinijos milžiniškoje erdvėje. Bet JAV globalinė politika ir strategija tokiam karo išplėtimui Kinijoje yra priešinga jau tik vien dėl to, kad pagrindinis agresorius ir galingiausias vakarų priešas—Sovietų Rusija tokio karo atveju vaidintų, kaip iki šiolei, neutralios valstybės rolę ir tokiu būdu krautų sau milžinišką kapitalą ekonomine ir militarine prasme, laukdama patogaus momento užpulti JAV, kai ši būtų Kinijos karo pakankamai nusilpninta. Atrodo, kad išeinant iš čia paminėtų samprotavimų, JAV dėjo pastangas Korėjos karą lokalizuoti ir jį užbaigti pačioje Korėjoje, juo labiau, kad agresija buvo sulaikyta ir savo tikslo nepasiekė.
Tačiau, visa eilė žymių JAV karių ir civilių, kaip gen. MacArthur’as, gen. J. A. Van Fleet, gen. Chennault (buv. Changaišeko patarėjas), p. Bullitt, buv. JAV ambasadorius Maskvoje ir Paryžiuje, ir kiti atstovauja nuomonę, kad Korėjos karą būtų esą galima laimėti ginklu, jei būtų bombarduojamos Mandžiūrijos karo bazės, būtų užblokuoti Kinijos krantai ir evantualiai būtų leista Changaišeko Armijai keltis iš Formozos į kontinentą, šios nuomonės atstovai mano, kad tokio karo su Kinija atveju Sovietų Rusija į karą nesikištų. O buv. ambasadorius p. Bullitt sako, jei Sovietų Rusija į karą įstotų, tai esą būtų labai gerai, nes ji turėtų kariauti, nebūdama karui pasirengus.
KORĖJOS KARO 5-SIOS IR PASKUTINIOSIOS FAZĖS SCHEMATINIS VAIZDAS
1- mas laikotarpis — Raudonųjų puolimas (strėlės žemyn). Kiniečių armijų masinis puolimas, prasidėjęs IV. 22 su pagrindiniu smūgiu vakariniame fronto ruože. Raudonieji, pergrupavę savo jėgas, V. 16 smogė Sąjungininkus centriniame rytų fronto ruože, išmetant š. Korėjiečių stiprią koloną rytinių pusiasalio pakraščiu su uždaviniu išeiti Sąjungininkams į užnugarį.
2- as laikotarpis — Sąjungininkų atkaklus gynimąsis ir sėkmingas kontrpuolimas. “Auksinė Linija” (brūkšnių ir taškų lenkta linija), kur buvo sustabdytas Raudonųjų puolimas. Numatyto Sąjungininkų kontrpuolimo plano dvasioje rytinis jų fronto ruožas vykdė judrų gynimąsi ir todėl čia priešui spaudžiant buvo pasitraukta į: ...............ribą V. 18 ir-------ribą V. 23.
Sąjungininkų kontrpuolimas nukreiptas į strateginių kelių mazgus 1, 2, 3 (strėlės augštyn). Sąjungininkai buvo pasiekę VI. 10 (lenkta linija augščiau 38 paral.). Čia buvo gautas įsakymas toliau kontrpuolimo nevykdyti ir pereiti į gynimąsį.
3- čias laikotarpis — pozicinis karas (į šiaurę nuo 38 parai.), užtrukęs virš 2-jų metų ir užsibaigęs paliaubų sutarties pasirašymu.
X. Truputis dėl politinės Korėjos konferencijos.
Korėjoj karštas arba ginklų karas sustabdytas, bet šaltas arba politinis karas vyksta pilnu tempu ir toliau. JT visuotinis susirinkimas balsų dauguma nustatė, kad politinėje Korėjos konferencijoje, kuri turėjo susirinkti š. m. spalio 28 d., dalyvaus tik kare oficialiai dalyvavusios šalys. Bet kadangi komunistų tezė, kad greta kariavusių konferencijoje dalyvautų ir “neutralieji”, nepraėjo, tai komunistų blokas JT priimtą nutarimą sabotuoja ir, atrodo, vargiai ta konferencija įvyks. Neatrodo, kad Višinskis tik politinio manevro sumetimais pranešė, kad konferencija galėsianti ir neįvykti, jei joje “neutraliesiems” nebus leista dalyvauti. Kokia politinė atmosfera susidarys, jei politinė Korėjos konferencija neįvyks, irkokia forma įvykiai riedės toliau, parodys netolima ateitis. Tačiau atrodytų, jei JTO griežtai laikytųsi savo nutarimo ir jo pagal Višinskio užgaidas nekeistų, tai tokiu atveju Korėjos politiniame fronte Vakarai nebus pralaimėję. Bet, jei JTO reikalai klosis komunistų bloko naudai, padėtis galės komplikuotis. Tokiu atveju nebūtų galima net neigti, kad Korėjos karštas karas neatsinaujins.
Korėjiečiai ir jų kraštas tiek nuo karo nukentėjo, kad neturi sau kito panašaus palyginimo. Visi Sąjungininkai, ypač JAV, sudėjo milžiniškas kraujo ir medžiagnes aukas Korėjos karą kovojant. Nežūrint į tas visas aukas, Korėjiečių siekimas—sujungti Korėją lieka neįvykdytas. Reikia labai abejoti, kad politinės konferencijos, jei ji įvyktų, rezultate bus Korėja sujungta.
Prieš paliaubas, kurios negarantuoja Korėjos sujungimo, priešinosi visi P. Korėjiečiai priešaky savo sumanaus ir garbingo Prezidento Syngman Rhee. Prezidentą Syngman Rhee istorija turės vertinti kaip šių laikų didžiausį kovotoją už mažų tautų teisę ir laisvę. Jo laikysenai ir veiksmams (paleido 27.-000 antikom, belaisvių) paliaubų derybų metu pritarė laisvojo pasaulio masės ir komunizmo pavergtos tautos.
XI. Išvados.
1. Komunizmo agresija Korėjoje užsimotų tikslų nepasiekė;
2. Toji agresija Vakarus labiau suvienijo ir apginklavo;
3. JAV autoritetas laisvame pasaulyje ir pavergtų tautų tarpe sustiprėjo;
4. Korėjos karas tai nebuvo policinė akcija, bet buvo tikras, žiaurus karas (su visomis karo pasėkomis) komunistinio bloko su Vakarų Demokratijomis dėl dominavimo Azijoje, o kartu ir dėl dominavimo pasaulyje;
5. Technikos ir taktikos prasme šis karas buvo natūraliu poligonu, kur abi pusės tikrame kautynių lauke turėjo puikios progos išbandyti savo naujus ginklus, priemones ir taktiką. Pastebėti trūkumai ar netobulumai buvo skubiai ir kruopščiai šalinami dirbtuvėse ir karinių jėgų paruošimo centruose;
6. Pagal garsaus JAV modernių ginklų eksperto Dr. Vannevar Bush’o žodžius Korėjos karas buvo dieviška palaima, nes jis (karas) JAV ir kitus laisvojo pasaulio kraštus pažadino iš pavojingo snaudulio ir suteikė puikią progą komunizmo pavojaus baisumus patirti ant savo sprando;
7. Iš Korėjos karo patyrimų bus padarytos sveikos ir naudingos išvados tolimesnei Vakarų kovai su komunizmu.
