Į Laisvę 1956 10(47)
_files/I-Laisve-1956-10(47)-1.jpg)
Redakcija: Ugniniai stulpai ................................ 1
Juozas Nemura: Pilietybės prasmė ........................... 6
Antanas Ramūnas: Europos ir Amerikos pedagoginiai idealai.
Palyginamoji įžvalga ..................... 11
Zenonas Ivinskis: Dešinėn ir Kairėn demokratinėje Lietuvoje 10
Kazys Ambrozaitis: Kovos ir vilties dienos
(žinomiems ir nežinomiems kovotojams prisiminti po 15 metų) 25
Antanas V. Dundzila: Skauto įnašas ........................ 30
Darbai ir idėjos: ...................................... 36-64
Anapus: Prekyba pagal planą (Eli),
Visasąjunginė prekyba okupuotoje Lietuvoje (Eli),
Baltijos respublikas pavers satelitais?
Pasauly: Nuo Ženevos konferencijos iki Amerikos rinkimų (J. B.),
Pavergtieji kraštai,
Europa ir mes (pasikalbėjimas su V.Sidzikausku);
Tremtyje: Pakantos ir geros valios kelyje,
Naujas aktas Vliko-Lozoraičio dialoge,
Idėjos spaudoje,
Vardai įvykiuose;
Laiškai: V. Bridvaičio V. Jonikui,
Tėvo Bernatonio redakcijai,
Redakcijos atsakymas.
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1956 10(47)
Ugniniai stulpai
_files/I-Laisve-1956-10(47)-2.jpg)
NR. 10 (47) 1956 M. LIEPA
DVEJOPA REZISTENCIJA
Prieš akis dvi manifestacijos, tarp kurių yra penkiolikos metų tarpas. Aname jo gale—1941 sukilimas Lietuvoje, šiame gale — 1956 Kultūros kongresas tremtyje.
Sukilimas manifestavo viešumai rezistenciją, ilgą, tebetrunkančią, prieš Lietuvos išorinį priešą, okupantą. Kultūros kongresas manifestuoja sukilusią tremtyje rezistenciją prieš naminį, vidaus priešą — kultūrinį abejingumą, vedantį į dvasinį susinaikinimą.
Nebaigtos rezistencijos istorijoje Lietuvoje prirašyta daug aukos ir herojizmo paveikslų tų asmenų, kurie krito kovoje. Tai auka, kuri primena Čiurlionio paveikslo šviesius aukos dūmus, pramušančius erdves ir pasiekiančius Viešpaties sostą. Tremties istorija turės užrašyti aukas su vidaus priešu. Deja, gėdingas aukas, kurios kaip Čiurlionio paveikslo tamsūs dūmai, sklaidąsi pažemėje ir graužią akis gyviesiems. Tai tie lietuviai, kurie narkotizavosi Vakarų gyvenimo patogumais, prarado domėjimąsi kultūrinėmis vertybėmis ir ima skęsti dvasinės nebūties letarge... Kultūros kongresas turi virsti Jerihono trimitais, nuo kurių garso trupėtų apkalkėjimas patogumais ir sutvirtintų valios likučius pasipriešinti ir atgyti, kaip tas Vaižganto Sviestavičius atgijo Napalio dainininkų koncerte.
Penkiolikos metų tarpas davė šiandien skirtingas sąlygas, kitą priešą, kitus kovos metodus. Bet rezistuojanti dvasia liko ta pati, nes ir ten ir čia reiškiasi pasipriešinimo kova, reikalaujanti eiti prieš srovę, įtempti tam valios jėgas ir nevengti asmeninės aukos, nors ir nepalyginamo masto.
- PIRMIEJI PARTIZANO ŽINGSNIAI -
Susiveržėm diržus, prisitvirtindami prie jų granatas bei šovinines ir, suspaudę rankose plieninius ginklus, pasiruošėm atsisveikinti su namiškiais.
Motinos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos, abu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi savo grubias rankas, bet švelniais kaip motinos, priglaudė prie savęs mudviejų palenktas galvas ir tyliai laimino mudviejų pasirinktą kelią...
“Viešpats tesaugo judviejų žingsnius,” buvo vieninteliai ir paskutiniai mamos žodžiai (Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).
PILIETYBĖS PRASMĖ
K. M. NEMURA, Australija
Praėjusį rudenį New Yorke posėdžiavęs, Vlikas nusitarė, kad grupių atstovais Vlike gali būti ir ne Lietuvos piliečiai. Ligi tolei Vliko statute buvo įsakmiai pabrėžta, kad Vlike atstovu būti tegali Lietuvos pilietis. Kodėl Vlikui prireikė tokio radikalaus posūkio Lietuvos valstybinio kontinuiteto atžvilgiu, oficialių pagrindų neteko girdėti. O šiam Vliko posūkiui neoficialiai advokataujančiųjų pasisakymuose aiškėja daugiau oportūnistinis paviršutiniškumas, kaip tikrovės pažinimas ir pačios pilietybės supratimas. Kadangi dabartinėje tarptautinėje Lietuvos padėtyje Lietuvos pilietybei tenka ypatingas vaidmuo kaip Lietuvos valstybinio kontinuiteto veiksniui, todėl tariuos pilietybės klausimą verta palukštenti grynai pačios Lietuvos reikalo prasme.
1. KAS GI YRA PILIETYBĖ?
Nėra valstybės, kurios visi gyventojai, neišskiriant nė atsitiktinių prašalaičių, būtų lygiateisiai jos šeimininkai. Kiekvienoje valstybėje šeimininkas yra tik tam tikra valstybinė bendruomenė (“Staatsvolk”, “populus”). Šiai valstybinei bendruomenei priklauso ir valstybės suverenumas. Tik ji kompetetinga nustatyti valstybės valdžios vykdymo sąrangą. Tik ši valstybinė bendruomenė yra lyg ir valstybės savininkė, o ne visi valstybės gyventojai. Kas iš valstybės gyventojų yra ir kas gali būti šios valstybinės bendruomenės (“Staatsvolko”) nariu — nustato valstybes konstitucija ir įstatymai.
Priklausymasšiai valstybinei bendruomenei ir yra pilietybė.
EUROPOS IR AMERIKOS PEDAGOGINIAI IDEALAI
PALYGINAMOJI ĮŽVALGA
ANTANAS RAMŪNAS, Ottawa, Can.
Organizuojant Atlanto bendruomenę ir besirūpinant Vakarų ūkine, kultūrine, socialine, politine integracija, savaime iškilo Europos ir Amerikos (autorius čia turi galvoje visų pirma JAV ir Kanadą) pedagoginės integracijos reikalas. Mums, lietuviams, tatai turėtų labai rūpėti, nes gal ir netolimas laikas, kada, atgavę nepriklausomybę, turėsime iš pagrindų reorganizuoti Lietuvos švietimo sistemą, pasiimdami, kas yra geriausio Vakarų Europoje ir Amerikoje. Štai kodėl nuolat turime budėti, gyvendami augščiausių lietuvių tautos pedagoginių ir kultūrinių idealų vizija.
Kai kas pasakys: “Amerikoje nėra nieko, kas būtų verta mums pasisavinti ir prisitaikyti. Tad kreipkime savo akis į Vakarų Europą, vien į Vakarų Europą!” Kai 1946 m. “Tremtinių Mokykloj” ir 1948 m. “Tėvynės Sarge” ryškinau Naujojo Pasaulio globalinį vaidmenį ir kreipiau savo tautiečių dėmesį į Amerikos žymius pedagoginius laimėjimus, kai kieno buvau pavadintas neišmanėliu ir nenaudėliu.
Laikas atsipalaiduoti mums nuo visų iš anksto sudarytų, kartais visai nepagrįstų, nusistatymų! Laikas turėti kiekvienam iš mūsų kiek galint pilnesnį ir objektyvų Europos ir Amerikos pedagoginių idealų vaizdą.
DEŠINEN IR KAIRĖN DEMOKRATINĖJ LIETUVOJ
ZENONAS IVINSKIS,
Roma
Lietuvių visuomeninė diferenciacija, paprasčiau tariant, susiskaidymas grupėmis, yra tema, kurią ne visi sutinka su tuo pačiu jausmu. Vieniems ji įdomi ir nuolat aktuali. Vieni joje mato septynių dešimtmečių Lietuvos istoriją. Kitiems ji nuobodi. Kiti jaučiasi pavargę nuo nesibaigiančio srovinio eižėjimo, visuomeninės atomizacijos ir su ja einančių politinių ginčų.
Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems reikia skaitytis su faktu, kad demokratinėje valstybėje visuomeninė diferenciacija reikalinga, kad joje savo funkcijas atlieka pozicija ir opozicija. Tai faktas, kurį tenka priimti be diskusijos. Kitas reikalas, kaip toji visuomenė yra susigrupavusi, kiek tarp jų reiškiasi pozityvus bendradarbiavimas. Tai jau priklauso ir nuo susigrupavimo pagrindų ir nuo susigrupavimuose besireiškiančių asmenų demokratinio susipratimo bei kultūros lygio.
1. APSISPRENDIMAS UŽ DEŠINĘ IR KAIRĘ
Lietuvoje buvo svetimas anglosaksų diferenciacijos pavyzdys, kuriame grupės skiriasi savo socialiniais, ūkiniais, politiniais siekimais. Angliškasis socializmas, kaip Attlee nekartą yra autoritetingai priminęs, remiasi ne pasaulėžiūrine socializmo doktrina, t. y. dialektiniu materializmu ar marksizmu bei ateizmu, bet socialine, ūkine praktine programa, pvz. ūkio planavimu, visuomeninio pobūdžio turtų suvalstybinimu ir t.t. Kai kontinentinės partijos tiek dažnai vartoja savo varduose socializmo žodį, anglai ir jo išvengė. Praktiškai darbo partijoje sutelpa ir anglikonas puritonas ir katalikas.
ATOMAS IR PARTIZANAI
1945 rugpjūčio 20 sutartu laiku pasiekėm numatytą miške punktą, kur mūsų lauke partizanas Vėtra. Jis mus nuvedė į miško gilumą, kur tankių krūmų apsuptoj žavioj aikštelėj prie radijo aparato būriavosi Mykolas Jenas, Kardas, Žalgiris, Miškinis, Ąžuolas, Vilius, Plunksna ir dar keletas kovotojų. Ši diena partizanams buvo nepaprastai džiugi. Visi su dideliu įdomumu klausėsi BBC radijo komentatoriaus pranešimo apie atominės bombos jėgą, parodytą prieš keletą dienų Japonijoje. Buvo tikima, kad su šiais naujais (moksliniais išradimais prasidės naujas tempas ir pasaulio politiniame gyvenime. Visus džiugino Amerikos prezidento žodžiai, lietę vieną pasaulio valstybę ir vieną vyriausybę...
Čia pat ant kelmo pasidėjęs rašomąją mašinėlę, Ąžuolas kalė matricas, o Vėtra jau ruošė rotatorių. Už pusvalandžio Audronė vikriai ėmė iš rotatoriaus išspausdintą ekstra “Laisvės žvalgo” laidą, kurioje riebiomis raidėmis buvo skelbiama džiugi mūsų tautai žinia apie suskaldyto atomo panaudojimą ginklams prieš agresorius... Visi trynė rankas ir pakelta nuotaika dalinosi įspūdžiais, tikėdamiesi greitai baigti savo varganotą partizano gyvenimą...
Žalgiris užsuko iš Varšuvos muzikos. Trys poros partizanų susikibo ir polkutę sudėjo (Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).
AUKOS IR VILTIES DIENOS
KOVOJE DĖL LAISVĖS (5)
ŽINOMIEMS IR NEŽINOMIEMS KOVOTOJAMS PRISIMINTI PO 15 METŲ
KAZYS AMBROZAITIS,
Cleveland, Ohio
1940 rudenį rusų okupacija jau buvo įsitvirtinusi daugelyje gyvenimo sričių. Suėmimai dažnėjo, teroras augo, komunistinė propaganda vis labiau darėsi įkyri. Jaunimas pirmas viešai nepasitenkinimą pradėjo demonstruoti. Nei okupantų, nei vyresniųjų perspėjimai nuo to nesulaikė. Jaunimo tarpe susiorganizavo būreliai, kurie pradėjo platinti lapelius prieš okupantus. Būreliai neturėjo tarpusavio ryšio. Juos okupantams buvo lengva iššifruoti dėl jų neprityrimo. Tada “Laisvoji Lietuva” buvo vienas iš pirmųjų pogrindžio periodinių laikraštėlių Kaune, davusių informacijų ir instrukcijų to meto rezistentams. Jį spausdinome rūsyje po viena bažnyčia. Bespausdinant ketvirtąjį numerį daugumas to kolektyvo narių buvo suimti. Ketvirtajame numeryje turėjo tilpti ir vėlyvą rudenį per sieną iš Vokietijos pargabentas Laikinasis Lietuvių Aktyvistų Fronto Statutas.
Greitu laiku LAF pavyko susirišti su pavienėmis grupėmis, jas sujungti ir perorganizuoti. Sumažėjo areštai, o bendras pasipriešinimas buvo organizuotas ir stiprus.
Okupacijų metu būti rezistentu reikėjo išpildyti pirmą sąlygą: išsižadėti savęs. Jaunimas tada nesvyruodamas aukojosi ir buvo pilnas stebėtino entuziazmo. Todėl ir į LAF eiles jungėsi daugiausia jaunimas. Net pačią vadovybę sudarė jaunieji universiteto profesoriai, akademikai, studentai, buvę karininkai. Universitetai ir kitos augštosios mokyklos virto pasipriešinimo centrais. Vienas iš gerai organizuotų LAF vienetų buvo Kauno veterinarijos akademija.
SKAUTO ĮNAŠAS
A. V. DUNDZILA,
Los Angeles,
Skautiškoji ideologija pilnutinę asmenybę apsprendžia trijų vertybių — Dievo, tėvynes, artimo — darna. Šių vertybių įsisąmoninimo link skautybė veda vaiką vienu iš natūraliausiai mažamečiui pritaikomų būdų— žaidimu. Paūgėjusiajam žaismo metodą pakeičia sąmoningas vadovavimas, kuris betgi yra reiškiamas ne liepiamąja nuosaka: “eik, daryk”, bet demokratinio sutarimo dvasia: “eikime, darykime”. Amžius ir skautiškasis subrendimas išleidžia skautus vyčius, akademikus skautus ir aktyvių vadų — skautininkų kadrus. Jie studijuoja gyvenimo, skautybės, valstybės ir kitas bendrąsias laiko ir vietos keliamas problemas. Jie sudaro skautiškojo jaunimo auklėjimo bei vadovavimo aktyvųjį branduolį visuomenėje, mokykloje, pačiame skautų būkle, stovykloje, iškyloje. Šis skautiškojo brendimo ir veikimo ratas nuolat sukasi iš kartos į kartą. Keičiasi žmonės, bet skautiškoji mokykla visad ta pati.
Be abejojimo, ir skautybės mokyklą, kaip kad ir kiekvieną kitą mokyklą, eidamas ar išėjęs jaunuolis nėra garantuotas nuo klystkelių. Tačiau kiekvienas skautas gauna tris aiškias gyvenimo gaires — Dievo, tėvynės ir artimo gaires. Pagal šias gaires orientuodamasis, skautas kuria ne tik savo asmeninį gyvenimą, bet pagal savo išgalės veikia ir savo aplinką, atlieka savo pareigas savai tautai.
SKAUTAS PEREINA Į POGRINDĮ
1940 m. Lietuvą okupavus, lietuviškoji skautybė buvo tučtuojau užgniaužta. Skautų organizacija oficialiai likviduota. 1940 m. liepos 25 d. “Vyriausybės Žinių” nr. 720, eil. 5749 buvo paskelbtas “Lietuvos skautų sąjungos likvidavimo įstatymas”, kuriame skaitome:
1. Lietuvos Skautų Sąjunga su visais jos daliniais nuo 1940 m. liepos 18 dienos likviduojama.
VIENA DIENA PARTIZANŲ ŠVENTĖJE
Po trumpos maldos prasidėjo vaišės, įvairinamos partizaninio gyvenimo humoro ir gilių sąmojų. Vaišes pertraukė, paėmęs žodį, apygardos vadas, nušviesdamas dabarties politinių įvykių raidą... Išryškinęs lietuvių tautos kovų prasmę, jis išreiškė padėką visiems partizanams už besąlyginį duotos priesaikos vykdymą...
— Mūsų tautos kančios ir toks gausus kovos brolių pralietas ir dar liejamas kraujas testiprina mūsų kovos dvasią, kad ir tragiškiausioj klaikumoj nesukniubtų mūsų vėliavos prieš pralaimėjimą, — buvo paskutiniai jo kalbos žodžiai.
Po kalbos atsiradusi susimąstymo tyla buvo pertraukta partizanų mėgstama daina:
Toli už girių leidosi saulė.
Dainavo broliai ardami,
Dainavo tėviškės artojai,
Arimą juodą versdami .. .
Suskambėjo stiprūs vyriški balsai:
Stovėjai, mama, tu prie vartų,
Kalbėjai — vakaras gražus ...
Ir per naktis tu nemiegojai,
Prie lopšio supdama vaikus ...
Prekyba pagal planą
ANAPUS
Iš Maskvos ir iš satelitų leidžiamas gandas, kad okupuotuose kraštuose būsią duota daugiau teisinės ir ūkinės laisvės. Tariame aktualu susipažinti su viena to ūkinio gyvenimo dalimi — prekyba, kaip ji dabar yra pririšta prie Maskvos.
*
Okupuotos Lietuvos prekyba, išskyrus labai nereikšmingą smulkią privačią prekybą ir vadinamą “juodąją rinką”, yra suvalstybinta. Prekybinės įstaigos priklauso arba tiesiai Sov. Sąjungai, tai vadinamos “visasąjunginės”, arba pačios okupuotos Lietuvos valdžiai, tai vadinamos “respublikinės”, arba dar Maskvos priklausomoms vadinamoms “kooperacijos” ar artelių sąjungoms.
Pagal prekiaujamus dalykus okupuotoje Lietuvoje yra trys rūšys prekybinių įstaigų: 1) maisto dalykų parduotuvės, 2) pramonės gaminių parduotuvės ir 3) vadinamos viešojo maitinimo įstaigos, t. y. valgyklos, restoranai, kavinės, užkandinės ir pn.
"Visasąjunginė'' prekyba okupuotoje Lietuvoje
Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kituose okupuotos Lietuvos didesniuose miestuose geriausiuose prekybos rajonuose, geriausiose patalpose yra įsitaisiusios rusiškosios, vadinamos ‘‘visasąjunginės’’ prekybos įstaigos, bet ne lietuviškos, kaip bolševikai vadina, “respublikinės”. “Osobgastronom”, “Osobunivermag”, ’’Glavta-bak”, “Glavvino”, “Glavelektrosbyt”, “Glavchimsbyt”, “Teze”, “Juvelir-torg”, “Vojentorg”, “ORS”, “Dina-mo”, “Sojuzpiečat” ir kitos Sov. Sąjungos prekybos įstaigos bei įmonės yra užplūdę Lietuvą su savo skyriais, parduotuvėmis, kioskais ir t.t. Pvz. “Osobgastronom” turi Vilniuje vien Gedimino g-vėje dvi didžiules maisto dalykų parduotuves, Kaune vien Laisvės alėjoje taip pat dvi didžiules parduotuves. O kiek dar tokių “Osobgastronomų” Vilniaus, Kauno kitose g-se, kiek dar Klaipėdoj#, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose.
Skaityti daugiau: "Visasąjunginė'' prekyba okupuotoje Lietuvoje
Baltijos respublikas pavers satelitais?
“Uusi Suomi” laikraštis balandžio mėn paleido žinią, kad Sovietai galį Baltijos valstybes paversti satelitais, žinia nuėjo per švedų, vokiečių ir net prancūzų spaudą. Lietuvių spauda pažiūrėjo į ją skeptiškai. Lietuvių politiniai kolektyvai susilaikė nuo aiškesnių komentarų. Tebuvo pasitenkinta spėjimu, kad žinia galėjo būti paleista iš sovietinių šaltinių, mėginant, kaip į tai reaguos Vakarai. Tačiau lietuviui pagrįstai parūpsta, kiek tas dalykas būtų galimas.
*
Ką tai reikštų formaliai ir gyvenimiškai?
Formaliai dalykas galimas, pasiremiant Sovietų konstitucijos 17 paragrafu. Lietuvos “augščiausioji taryba” turėtų nutarti, kad ji išsijungia iš Sovietų Sąjungos, taip kaip “ji” nutarė į Sovietų Sąjungą įsijungti. Tuomet ji veiktų šalia Sov. Sąjungos kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitas satelitas. Toliau Sovietų Sąjunga sudarytų su naujais satelitais sutartis, ir artimesni ar tolimesni santykiai tarp Baltijos satelitų ir Maskvos jau priklausytų formaliai nuo tų sutarčių.
Nuo Ženevos konferencijos iki Amerikos rinkimų
PASAULYJE
Ženevos konferencija (žr. Į Laisvę Nr. 7-44), kuri įvyko prieš metus, reiškia vieno politinio laikotarpio pabaigą ir kito pradžią. Iš sustingusios, įšalusios padėties Rytų-Vakarų santykiai gali pajudėti. Tad jie verti galimai rūpestingesnio žvilgsnio.
*
Ženevos konferencija užbaigia dešimtmetį, kuriame buvo pergyventas ištisas perversmas santykiuose tarp Rytų ir Vakarų: nuo broliavimosi svaigulio iki kito krašto — šaltojo karo. Net iki šaltojo karo viršūnės, iš kurios jau rodėsi ir ginklų karo pradžia (Korėjos karas, Indokinija). Pastarojo karo grėsmėje Amerika buvo sukūrusi visą Vakarų apsaugos sistemą — pati vėl apsiginkluodama ir draugingose valstybėse išplėsdama savo karines bazes, ginkluodama sąjungininkus, sukurdama sąjungininkų karinius blokus Europoje ir Azijoje (Nato ir Seato), siekdama dar apginkluoti Vakarų Vokietiją.
Sistema nebuvo baigta įvykdyti, kai jai smūgį sudavė Ženevos konferencija. Nuo Ženevos konferencijos prasidėjo laikotarpis, davęs naują prielaidą tolimesnei politikai, būtent, Vakaruose priimta aksioma, kad abiems pusėms apsiginklavus atominėmis bombomis karas daros nebegalimas, ir jo veiksnį tenka išjungti iš tarptautinių klausimų sprendimo Tokiu atveju ginčijamus klausimus lieka spręsti arba derybų keliu ar tolimesne kova, bet jau kitais ginklais. Ženevos nauja prielaida reikalavo jieškoti naujų politikos metodų.
Skaityti daugiau: Nuo Ženevos konferencijos iki Amerikos rinkimų
Pavergtieji kraštai, Europa ir mes
Pavergtosios Europos Seimo sesija Strasbourge buvo gausiai aprašyta, nurodant, kiek buvo padaryta opinijai laimėti. Tas pastangas vertinant, kyla betgi noras matyti tikrąją Europos opiniją pavergtųjų atžvilgiu. Kreipėmės tuo reikalu į V. Sidzikauską, lietuvių delegacijos pirmininką, paaiškinimų:
Kl. Strasbourgo sesijoje lenkų atstovas apgailestavo, kad tokis gražus susirinkimas negalėjo susirasti vietos pačiame Strasbourgo mieste. Ar tikrai Strasbourgo miestas nerado galimumo duoti jokios salės pačiame mieste? Ar buvo ženklų, kad Prancūzijos administracija nepageidauja sesijos platesnės reklamos? Ar šiuo kartu kaip ir pereitu Prancūzijos vyriausybė pageidavo, kad atstovų skaičius būtų sumažintas, palyginti su New Yorku?
A. Kad Pavergtųjų Europos Tautų Seimo pilnaties posėdžiai Europoje šį kartą vyko ne pačiame Srasbourge, o Pourtaleso pilyje arti Strasbourgo, nebuvo kaltas nei Strasbourgo miestas, nei Prancūzų administracija. Mat, PET sesijos Strasbourge derinamos su Europos Tarybos patariamojo parlamento sesijomis. Tad esame suvaržyti laiko požiūriu. Dėl nesantaikos Čekoslovakų delegacijoj, ilgai nebuvome tikri, ar iš viso PET sesija Strasbourge šiais metais galės įvykti. Kai reikalai susitvarkė, mes stengėmės gauti tą pačią salę, kurioje posėdžiavome pernai, bet, deja, ji jau buvo išnuomota kitiems. Kitų tokiam reikalui tinkamų salių Strasbourge nėra, išskyrus universiteto didžiąją salę, kurios universiteto vadovybė neleidžia naudoti politiniams susirinkimams. Negalėčiau taip pat pasakyti, kad Prancūzijos administracija nepageidautų platesnės PET sesijos reklamos, — greičiau priešingai. Jokių dėl delegacijų narių skaičiaus apribojimo Prancūzijos vyriausybė šį kartą nedarė. Todėl šiais metais delegacijos buvo gausesnės, būtent, po 6 vietoje 4, kaip kad buvo pereitais metais. Delegacijų narių skaičių apsprendžia mūsų turimos tam tikslui lėšos.
Pakantos ir geros valios kelyje
TREMTYJE
Lietuvių visuomenės santykiuose vis dažniau pasirodo tokio tono, kuris sunku būtų pavadinti kultūringu. Iš kitos pusės vis stipriau imama pasigesti visuomenės santykiuose pakantos, padorumo, kultūros. Antros rūšies balsai pozityvūs ir verti, kad jie būtų pasekti ir paryškinti.
*
1. Sveikintini pasiryžimai
Amerikos LF Bičiulių konferencija 1956 sausio 21-22 Waterbury išreiškė savo nusistatymą dėl visuomeninių santykių tokiais rezoliucijos žodžiais:
.. konferencija apgailestauja sąlygas, dėl kurių didelė gyvųjų visuomenės jėgų dalis nebėra Vliko atstovaujama, su domesiu konstatuoja jo paties pripažintą sanacijos būtinybę ir laiko šio momento lietuviškuoju reikalu visiems jieškoti kelio ir būdų visoms lietuviškosioms jėgoms sutelkti vieningai vadovaujamai Lietuvos laisvinimo kovai.
“Kol tai bus pasiekta, konferencija pabrėžia, kad ir kol kas dirbdami kas sau, visi laisvinimo veiksniai ir veikėjai tarpusavio santykiuose privalo laikytis moralės, geros valios, vieni kitų pakantos bei pagarbos, politinės išminties bei apdairumo, kad organizacinė nedarna nevirstų kad ir netiesiogine tarnyba Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės priešui (JL Nr. 9-46, p. 51).
Tai pirmas viešas kolektyvinis skatinimas grąžinti j tarpusavio santykius moralės ir padorumo principus.
To pasiilgsta vis daugiau tremties platesnioji visuomenė.
Naujas aktas Vliko-Lozoraičio dialoge
Su naujais Vlik-o ir VT pirmininkais atėjo naujas aktas Vliko-Lozo-raičio dialoge. Jis ¡vyko š. m. Kovo 11.-13. Vieta — vėl Roma. Sueiti į sceną iniciatyvos ėmėsi Vliko ir VT pirmininkai. Scenoje iniciatyvą paėmė Lozoraitis, pateikdamas svarstymui bazę — 8 punktus. Vliko atstovai jų svarstyti nesiėmė ir iš dialogo pasitraukė, veiksmą perkeldami į Vliką ir į spaudą.
Kas naujo Lozoraičio punktuose?
Iš esmės nieko naujo, ko nebūtų buvę irgi aštuoniuose punktuose, kuriuos Lozoraitis buvo įteikęs Vliko atstovams 1951 birželio 25 (žr. Į Laisvę Nr. 3-40, 38-39 psl.). Tiek anuos, tiek šių metų punktuose liečiamos Vliko ir diplomatinės tarnybos ar šefo kompetencijos. Abiejuose pabrėžiamas labiau neigiamasis atžvilgis — kas į Vliko kompetenciją neįeina:
1. 1951 buvo pasakyta: “Vlikas nėra seimas ir neturi jo funkcijų. Vykdomoji Taryba nėra vyriausybė ir neturi jos funkcijų”. Dabar pasakyta ta pati mintis kitais žodžiais: "Vlikas turi atsisakyti nuo pretenzijų Lietuvai atstovauti tarpvalstybiniuose santykiuose”.
2. 1951: "Vykdomosios Tarybos užsienio reikalų tarnyba panaikinama”. Dabar: “Vlikas panaikina savo užsienio reikalų tarnybą”.
3. Diplomatinė tarnyba laikoma nieko nepriklausoma, ir ji viena atstovauja Lietuvai. 1951 tai buvo sakoma: "Lietuvos diplomatinė tarnyba ir Lietuvos diplomatijos šefas nė ra subordinuotas jokiam veiksniui... Santykiai bei susisiekimas su svetimomis vyriausybėmis yra diplomatinės tarnybos ir diplomatijos šefo kompetencijoje”. Dabar be to, kas augščiau minėta, dar sakoma: Vlikas nesikiša į Lietuvos diplomatinės tarnybos kompetenciją”.
Idėjos spaudoje
Politinės diskusijos sugrįžo į 1920-22 kultūros lygį * Kriterijus politiniams faktams vertinti — pagal tai ar jie mano, ar ne mano * Perdėta propaganda neina į naudą * Politikų ir kultūrininkų brandinamas konfliktas * Pasenęs galvojimas — kliūtis susiprasti.
Idėjų, naujų, patrauklių, spaudai lyg pritrūko. Maigomos senosios temos, tik su padidintu įniršimu. Labiausiai Vliko-Lozoraičio santykiai. Juose naujo švystelėjimo nepraregėta. Tik dėmesio verta aistra, kuri nuvedė į toną, vargiai vadinamą kultūringu. Pora pavyzdžių... Apie Lozoraitį susispietė “mūsų vadistai”,“politinių stabų garbintojai”;“siekdama savo tikslų, šitoji klikakovoja prieš demokratiškumą”; pats Lozoraitis “sauvaliautojas”, “antžmogis”, “savo rūšies Kremlius, kuriam savo ‘aš’ yra viskas”; “Ponas Lozoraitis nebuvo ir nėra vertas partneris Vlikui tiek iš teisinės pusės, tiek ir iš faktinės”... Taip rašė Draugas. Panaši terminologija ir Naujienų.
Iš kitos pusės irgi apie asmenis: “J. Augustaitis jau seniai yra žinomas kaip maniakas, kurio tikslas yravisomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis dergtiLietuvos diplomatijos šefą ... Matyt, norėdamas paglemžtibendruomenę į savo rankas, kad galėtų išnaudoti ją savo manijoms plėsti, pasitelkęs į talką dar porą naivių kuopų vadų ir kunigą-kapelioną, J. Augustaitis bando griauti bendruomenę, siekdamas primesti jai fašistines praktikas”... Taip rašo “Nepriklausomybės Talkos fondo rėmėjų biuletenis” Nr. 6.
Vardai įvykiuose
Didžiausias šių metų kultūrinio gyvenimo įvykis — Kultūros Kongresas ir Dainų Šventė. Įdomu stebėti, kurie vardai iškilo šios šventės ir kongreso organizavimo darbe. Dainų šventės vykdomojo komiteto pirmininkas buvo Alice Stephens, kiti nariai — V. Radžius, J. Kudirka, J. Daužvardienė, J. Kreivėnas, A. Jesaitytė, E. Blandytė, A. Dzirvonas, spaudos kom. pirmininkas VI. Butėnas. Dainų šventėje bendram chorui dirigavo VI. Baltrušaitis, B. Budriūnas, Al. Mikulskis, St. Sodeika, A. Stephens, K. Steponavičius, J. Žilevičius.
Kongresą techniškai rengė Chicagos apygardos bendruomenė, kuriai vadovauja dr. J. Bajerčius. Sekcijų darbus organizavo: mokslo M. Krikščiūnas, švietimo J. Ignatonis,muzikos J. Kreivėnas, literatūros B. Babrauskas,istorijos V. Liulevičius, lietuvių kalbos A. Dundulis, akademinio jaunimo B. Jodelis, teatro St. Pilka, dailės J. Pilipauskas. Pranešimus sekcijose skaitė prof. S. Kolupaila,K. Mockus, Ig. Malėnas, dr. J. Grinius, L. Dambriūnas, St. Pilka, dr. A. Kučas, L. Sabaliūnas, A. Barzdukas, G. Prialgauskaitė, K. Žoromskis, VI. Jakūbėnas. Bendruose posėdžiuose dr. J. Girniusir Iz. Matusevičiūtė. Patį kongresą atidarė bendruomenės valdybos pirmininkas St. Barzdukas. Tai tremties kultūrinio gyvenimo organizacijos avangardas.
ATVIRAS LAIŠKAS V. JONIKUI
LAIŠKAI
Rašydamas straipsnį “Tautinės vertybės ir jauni žmonės”, Tamsta turėjai tikėtis šiokio tokio atgarsio ir iš “beidėjinio” jaunimo. Kadangi esu tame amžiuje, kad Lietuvą palikau iš pradžios mokyklos suolo, manau būsiu toje grupėje, ant kurios galvų tamsta išliejai tiek graudžių ašarų.
Jeigu surankiosime iš visos lietuviškos spaudos visus graudenimus bei kaltinimus, tikriausiai rasime, kad 80% yra baramasi ant jaunimo ir tik gal 20% jaunimo priekaištai vyresnei kartai. O turėtų būti atvirkščiai! Kaip, mielas tautieti, gali reikalauti iš mūsų to savo tautos praeities garbinimo, jei ta praeitis turi ir nemažai tamsių dėmių. Taip, mes mokyklų vadovėliuose ir jaunimui skirtose knygose stengiamės apie tai neužsiminti, arba taip nudailinti, kad, rodos, mes lietuviai tokie nekalti ir geri, kad mums visiems in corpore paruošta danguje pati garbingiausia vieta.
LAIŠKAS REDAKCIJAI
Didžiai gerbiamas pone redaktoriau,
Šiuo norėčiau Jūsų paklausti, ar p. Vinco Joniko straipsnis — Tautinės vertybės ir jauni žmonės, — patalpintas “Į Laisvę” 1956 metų 9 numeryje, buvo Jūsų perskaitytas prieš jojo atspausdinimą Jūsų redaguojamame žurnale? Jeigu buvote skaitę, kodėl patalpinote minėto straipsnio mintis, kur išskaičiuojama eilė profesijų ir prie jųjų prijungiama teologija, kaip sritis, išplaukainti iš — pilvinio idealizmo — ir žadanti lepų ir sotų gyvenimą?
Prašyčiau nurodyti bent vieną pavyzdį iš paskutinio dešimtmečio, kur jaunuolis būtų pasirinkęs studijuoti teologiją arba vienuolišką gyvenimą, vadovaudamasis pilviniu idealizmu.
REDAKCIJOS ATSAKYMAS
Didžiai mielas Tėve Direktoriau,
Ačiū už Jūsų laišką. Galėčiau sakyti, kad tokis seniai buvo laukiamas. Girdėti pagyrimus yra malonu, bet jie migdo. Redakcija prašydavo kritiškų pastabų, nes jos verčia galvoti ir mintis koreguoti.
Malonu buvo reagavimo susilaukti iš dviejų pusių — iš Jūsų, kaip Europos kunigų atstovo, iš V. Bridvaišio, kuris yra Kanadoje meno studentas, taigi tam tikra prasme jaunimo atstovas. Dvejopas atsiliepimas mano akyse yra dalis ženklų, kad šių kategorijų žmonės visuamenėje tebėra gyvi organizmai, nes jie tebejaučia ir tebereaguoja.
Gaila betgi, kad norint reagavimo susilaukti reikia idėjos turinį patempti iki jo kraštų, duoti jai rėkiančią formą, aprašyti, kaip pereitam nr. buvo pastebėta, patirštintais dažais. Tiesa, ir kitur tas pats su didesniais dalykais. Vokietijoje Tėvo Leppioho pamokslai prašneka tokiais rėžiančių kontrastų žodžiais, drastiškais pareiškimias, kurie plėšia skraistę nuo tikrovės, kad vieni jį skundžia esamosios tvarkos priešu ir kurstytoju prieš ją, kiti gi miniomis suplūsta jo klausyti. Tokios plakatinės formos reikalinga šiomis dienomis idėja, kad ją pastebėtų.
Ir Jūs ir V. Bridvaišis esate jautrūs tam pačiam dalykui kaip ir autorius — jaunystės idealizmui. Visi jo norite ir norime. Bet skirtumas tas, kad autorius to idealizmo rado per maža jaunime, palyginti su vyresniąja ar senų senovės karta. Bridvaišis jo randa kaip tik mažiau pačioje vyresnioje kartoje. Pastaroji net neigiamai veikianti jaunimo idealizmą, kurį ji reiškia naujomis formomis, pažadintomis naujo gyvenimo. O Jūsų laiškas reiškia susirūpinimą, kad paties autoriaus straipsnis pakerta jaunimo idealizmą ir kad tai sustiprina įtarimus prieš frontininkus.
Prof. kan. Fabijoną Kemešį pagerbiant
GYVOJI MINTIS
Pranešta, kad Sibire mirė kan. Fabijonas Kemėšis, buvęs Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorius ir ilgai veikęs tarp Amerikos lietuvių. Politiniame gyvenime jis nedalyvavo, bet visuomenės reikalais nuolatos sirgo ir vis jieškojo idėjos, kuri padarytų visuomenės gyvenimą sveikesnį ir palankesnį kultūrinei kūrybai. Pagerbdami jo atminimą, sustojam prie dalelės jo minčių, aktualių anuo metu, nepraradusių aktualumo ir šiandien.
Ano meto demokratinės Lietuvos aktualią opą šiaip buvo išreiškęs oficioze “Lietuvoje” 1926. 4. 17 vienas iš veteranų:
“Mūsų partijos riejasi, koliojasi, piaunasi... Nejauku, nesmagu šiandien Lietuvoje. Mes, seniai, kai mes dirbome sunkiausiomis aplinkybėmis, nuolatinių pavojų apsupti, žandarų persekiojami, lenkų niekinami, argi mes manėme, kad kovojame už tokią Lietuvą, kokią mes ją šiandien matome — susidraskiusią, suplyšusią, kovojančią pačią prieš save, niekinančią save viso pasaulio akyse ? Jeigu mes būtume šitai žinoję, tai nevienam būtų rankos nusvirusios...
Rėmėjai, metrika
Į LAISVĘ RĖMĖJAI
Į Laisvę reikalams aukojo:
K. Bružas §10.00, V. Šmulkštys $10.00, S. Rudys $7.00, J. Pažemėnas $5.00, J. Baronas $2.00, K. Dabulevičius $2.00, A. Pargauskas $2.00, Kun. J. Petrėnas $2.00, A. Raulinaitis $2.00. D. Sabalis $2.00, A. Girnius $2.00, V. Šilėnas $1.00.
Mieliesiems Į Laisvę rėmėjams jos leidėjai nuoširdžiai dėkoja.
“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:
Australijoje:A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic. N. Butkū-nas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.
D. Britanijoje:V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Avė., Shepherds / Bush, London W. 12.
Italijoje:Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.
