PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 7 (1344) RUGPJŪTIS-RUGSĖJAS, AUGUST-SEPTEMBER 1958 
V. Augustinas —Vytauto Didžiojo paminklas A. Panemunėje ... Viršelis
Nr. 8 (1345) SPALIS — OCTOBER 1958
V. Augustinas — Poligono sargyboje ... viršelis
T U R I N Y S
V. Perms. — Erdvių Sakalai *
Dr. V. Sruogienė — Iš Panevėžio praeities *
J. Rūtenis — Ąžuolai prie Nemuno *
V. Augustinas — Kariuomenės ir Visuomenės diena Kaune, nuotr.*
A. Novaitis — Spalio Revoliucijos dienomis *
E. L. — Iš pavergtos Tėvynės *
P. Alšėnas — Pareigos *
K. Uoginius — Dar niekeno nepaminėtas “sukilimas” *
A. Eglitis — Aš nebuvau didvyris *
Tremties Trimitas *
Šaulė Tremtyje *
Skaityti daugiau: Karys 1958 m. 7-8 Turinys, metrika
New Yorkas. Rytas. Prieš 25 metus. Liepos 15 dieną, 5 val. 25 min. Floyd Bennett Field aerodromas. Nedidelė grupė žmonių stebi kaip sunkiai pakrautas lėktuvas meksfaltuotu keliu rieda jūros link. Visi gyvena tik viena mintimi — ar pakils? Ar pajėgs lėktuvas tuos pripildytus tankus degalų pakelti augštyn, kol pasibaigs meksfalto takas? O jei nepakels, kas tada? Arba augštyn į erdves, arba žemyn į jūrą. Kito kelio nėra.
Lėktuvas rieda žeme vis greityn, greityn; tarpas ligi jūros eina vis trumpyn ir trumpyn... Kažkas iš publikos drebančiu balsu aiktelėjo; žuvėdra išsigandusi nevykusiai pakartojo garsą... Sunkiai, sunkiai, lyg visas jėgas sukaupęs, didelis oranžinis paukštis, jau prie pat vandens atsiskyrė nuo žemės ir labai iš lėto pradėjo kilti augštyn. Publika giliau įkvėpė oro, atsiduso ir ilgai sekė, kol lėktuvas dingo iš akių.
Tai buvo lėktuvas vardu Lituanica. Jame skrido du lietuviai lakūnai: S. Darius ir S. Girėnas. Juos išlydėjo bičiuliai ir žurnalistai. Taip vyko pirmas bandymas be nusileidimo per Atlantą iš New Yorko pasiekti Lietuvą — Kauną. Niekas pasaulyje dar tokios kelionės nebuvo įvykdęs.
Atlanto vandenyną jie perskrido, pasiekė Europos žemyną ir visai nebetoli nuo savo tėvynės Vokietijoje, Soldino miške, lėktuvas sudužo ir abu lakūnai žuvo didvyrių mirtimi. Tikslios žuvimo priežasties ir šiandien mes nežinome. Lėktuvo įrengimai buvo labai kuklūs. Neturėta net radijo siųstuvo, kuriuo būtų galėję informuoti apie padėtį. Tik kada miške buvo rastas sudužęs lėktuvas ir žuvę lakūnai — sužinota apie Lituanicos tragediją, Šiandien dar spėliojama: audra, tamsa, degalai, instrumentai, motoras.
Šiandien šie didvyriai stovi šalia kitų garsiųjų Atlanto nugalėtojų. Jie paguldė savo galvas Lietuvos garbei, pasaulio aviacijos ir žmonijos gerovei. Jų pasiaukojimas ir meilė Lietuvai tebūna mums pavyzdys. Jie žinojo, kad kelionė bus sunki ir mirtis gali juos pasitikti kiekviename žingsnyje, todėl, prieš išskrisdami, parašė ir paliko mums testamentą:
LITUANICOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams.
LITUANICOS pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto vandenyno gelmes tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų klastingąjį Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei!
Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!
Skaityti daugiau: ERDVIŲ SAKALAI
Panevėžys 1930 m. pavasarį. Deš. Laisvės tiltas, kair.— šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštai.
A. Patamsio, 4 p.p., nuotr.
DR. V. SRUOGIENĖ
PANEVĖŽYS GALI DIDŽIUOTIS SAVO SENA PRAEITIMI
Kalbėt apie mažus, kuklius Lietuvos miestelius, gyvenant milžiniškuose Amerikos miestuose, atrodo lyg nejauku. Tačiau tie mūsų pilki miestukai turi dideli pranašumą net prieš tokius milžiniškus turtuolius kaip New Yorkas ir Chicago: jie gali pasididžiuoti savo sena ir įdomia praeitimi!
Juk, tikrai, lygiai prieš šimtą metų toje vietoje, kur šiandien stovi patsai Chicagos dangoraižių didmiestis, — meškos laisvai vaikštinėjo. O tuo tarpu toksai Panevėžys jau buvo žmonių gyvenamas proistorės laikais, gal prieš 3—4 tūkstančius metų.
Užtenka mesti žvilgsnį į M. Gimbutienės, J. Puzino archeologinius tyrinėjimus — Panevėžio apylinkių vardai tebemirguliuoja. Panevėžio Muzėjaus archeologijos skyrius turėjo apsčiai iškasenų iš Rozalimo, Rimaisių, Smilgelių ir daugelio kitų vietovių.
PANEVĖŽYS — DIDŽIOSIOS LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTĖS MIESTAS
Pirmosios istorinės žinios apie Panevėžį siekia 14-jį amžių, Vytauto Didžiojo laikus, kada Lietuvos valdovas po žygio į Krymą buvo atsigabenęs į Lietuvą karaimus ir juos apgyvendino Trakuose, Panevėžy ir kt. Toji tautelė, gimininga turkams, per šimtmečius ramiai sau gyveno Lietuvoje, vertėsi amatais bei daržininkyste ir lygiai tose srityse kaip ir savo lojalumo požiūriu visad buvo pavyzdinga.
Tos seniausios žinios liečia tik Senąjį Panevėžį, jo senamiestį. 1568 m. čia buvo perkelti pavieto teismai, prieš tai veikę Upytėje, vėliau Krekenavoje.
Skaityti daugiau: IŠ PANEVĖŽIO PRAEITIES
JONAS RŪTENIS
POEMA
Ne mums tai mirtį ruošia,
Ne mumsši eisena;
Laisvi mums vėjaiošia
Ir pergalės daina . . .
I
Ateis diena, didžiausioji iš visų dienų,
Atūž skubėdama žeme.
Putos didžiulėmis liūtimis,
Žaibuos ir dundės griaustiniai . ..
Temdys saulę
Ir žers nuo dangaus žvaigždes.
Lenks šimtametes pušis,
Gluosnius ir egles,
Kai susės, rūsčiais veidais, teisėjai
Ir dėbčios žvilgsniais, kaip žaibais.
Visa teismo salė ūžtels, šiurpu krečiančia banga,
Kai pamatys, kad kaltinamajam suole sėdi—
Raudonoji sąjunga.
Sudrebės teisėjai, jų sekretoriai
Ir samdyti, už auksą parsidavę, gynėjai,
Sudrebės tolimųjų Indijos vandenų bramanai—
Maharadžos, Sultonai,
Karaliai ir prezidentai—
Ir visi matys jų virpančias rankas—
Kai Lietuvą liūdyti išves ...
Tada teismo salės žoplių minia
Šyptels užuojautos šypsniu
Ir pagalvos: “kaip drįsta?!”
Pagalvos: “Ar pajėgs viena be “globos”?
“Ar reikia pasauliui Laisvosios Lietuvos?”
Skaityti daugiau: ĄŽUOLAI PRIE NEMUNO
V. Augustino nuotr.
A. NOVAITIS
1917 m. vasarą įstojau į Aleksiejaus Karo Inžinerijos Mokyklą Kijeve. Kadangi buvau atvykęs iš fronto, tai mokyklos vadovybei kritau į akis ir buvau paskirtas dešimtosios kariūnų laidos vyresniuoju (rusiškai — staršim desiatovo prijoma).
Mokykla buvo visiškai nauja — dar ne viskas joje buvo baigta įrengti, dar vyko kai kurių pagelbinių trobesių statyba ir visas rajonas tebebuvo tvarkomas. Bet mokykla jau buvo išleidusi 8 laidas; devintoji laida sudarė vyresnįjį kursą, o dešimtoji — jaunesnįjį. Kadrai rikiuotės pratimams, kaip paprastai karo mokyklose būna, buvo iš vyresniojo kurso, gi teoretinėse pamokose visai dešimtai kariūnų laidai teko vadovauti man.
Pradžioje viskas buvo nauja, įdomu, reikėjo ir rūpestingumo ir nervų įtempimo. Po keletos savaičių dauguma pareigų virto kasdieniška, nervai atslūgo, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi. Savijauta, gyvenant gražioje mokykloje, ir darbo sąlygos buvo geros.
Skaityti daugiau: SPALIO REVOLIUCIJOS DIENOMIS
(LIETUVOS KAR. GUSARAS E. L., BUV. KARO BELAISVIS, PASAKOJA)
Po II Pasaulinio karo Lietuvos ūkininkai gana greit atsigavo. Per 2 metus (1945-47) Lietuvos žemės ūkis padarė gerą pažangą. Pav., 1947 m. žemės derlius buvo toks gausus, jog pritrūko sandėlių javams pilti. Tačiau prityrę bolševikai neskubėjo su naujais sandėliais, pareikšdami slaptai, prie vodkos stikliuko, kad, girdi, netrukus senų sandėlių pakaksią. Kur seni sandėliai buvo javais pripilti, ten grūdus laikė po grynu dangumi, taip kaip miltus Šančių rampoje 1940 m. rugsėjo mėn. (kas su miltais atsitiko, apie tai žino visi šančiškiai).
Apie 1948 m. užvirė ūkininkų medžioklė. Maskoliai pradėjo juos varyti į kolūkius. Kas neskubėjo, buvo apšauktas darbininkų bei valstiečių valstybės priešu ir ištremtas į Sibirą arba į Turkmenistaną. Sukolektyvinus žemės ūkį, sandėlių jau nereikėjo statyti, nes senų, turimų visiškai pakako. Sunaikinus laisvus ūkininkus, žlugo žemės ūkis. Kolūkiams nuolat trūksta sėklų, pašarų, ūkio mašinų. Ar tai ne ironija: ariama naktimis, o dienos metu traktoriai stovi laukuose arba patvory, mat, sugedę arba traktorininkai laukia atsarginių dalių, o jų kaip nėr, taip nėr... Pavasarį trūksta grūdinių sėklų. “Vyrai”, sako brigados vedėjas draugas Benovaitis, “berkite rečiau, ba (nes) trūksta sėklų, o planas reikia išpildyti! To reikalauja kompartija!” Kolūkiui “Už Taiką” trūksta bulvių sėklų. “Draugai”, sako pirmininkas, “draugės, vyrai, moterėlės, mėtykit bulves rečiau, nes sėklų neturiu, o bulvėms skirtas laukas (50 ha) reikia būtinai apsodinti, kad planas būtų įvykdytas. Jeigu to nebus, bus bjauri velniava!” šaukia susirūpinęs draugas agronomas, kolūkio vedėjas. Jau balandžio mėn. gena gyvulius į ganyklas, nes pašarų nėra. Šiaudai kluone supuvo, nes stogai kiauri lyg rėtis. Dobilų nėra, šienas jau pernai kupetose supuvo. Viena bėda gena antrą. Gyvuliai krinta badu, karvės pasimeta; veršiams trūksta pieno, dvesia kiaulės, avys, vištos. Gyvulių gydytojai bejėgiai, nes ir geriausiais vaistais pašaro nepakeisi. Kolūkyje “Už Taiką” pastatė tvartus, tačiau “pamiršo” stogą uždėti. Ištisus 2 metus gyvuliai skurdo, šalo, dvėsė. Po 2 metų statinys pradėjo irti. Remontas vyko vėžio tempu. Kučinskynėje kluonas su kiauru stogu. Suvežti javai supuvo, sudrėko, tačiau stogo dar nepataisė. Tai ne pasaka, mieli broliai užjūryje, tai bolševikinė tikrovė.
Skaityti daugiau: IŠ PAVERGTOSIOS TĖVYNĖS
PRANYS ALŠĖNAS
Kiekvienas žmogus, gyvendamas šioje žemėje, turi gana daug pareigų. Jis turi pareigų Dievui, turi pareigų Tėvynei, savo Tautai, savo šeimai ir, pagaliau, pats sau. Be to, viena iš didžiųjų žmogaus pareigų, gal kiek keistokai skambanti, — žmogui visur ir visuomet pačiam būt žmogumi. Teoretiškai į šią pareigą žiūrint, atrodo, kitaip ir negali būti: žmogus gi visuomet yra ir bus žmogumi, atrodo, negi jis bent kuriuo metu pataptų kokiu nors “keturkoju”? Tačiau praktiškai — šioji žmogaus pareiga buvo ir yra visiškai reali, nes, iš tikrųjų, žmogui, užmiršus šią didžiąją pareigą, bent simboliškai, galima pavirsti ir nebe žmogumi...
Pagal Augščiausiojo Tvėrėjo nuostatus, šioje žemėje turi būti darna, kitaip sakant, pavyzdinga ir graži tvarka. Toji darna visur privalo būti: ir gamtoj, ir gyvūnijoj, pagaliau, ir žmonių tarpe. Įsivaizduokime, kad vieną dieną (nors ir skaisčiausios vasaros metu), ima ir “sustreikuoja” medžiai, žolės, gėlės ir, bendrai, visa augmenija — nebeatlieka savo pareigų. Medžių šaknys nebetiekia iš žemės sulčių, tuo pačiu medžių šakos nebelaiko lapų, gėlės nebekrauna pumpurų, nebskleidžia žiedų, nebeduoda tokio viliojančio kvapo, neberodo žydėjimo metu tokių darnių spalvų ir varsų, žodžiu, viskas nebetaip darosi, kaip ligi šiol darydavosi. Tuomet mes, protingieji šios žemės sutvėrimai — žmonės, matydami tai, be abejonės, tartume, jog gamtoj įvyko savos rūšies chaosas, nors, savaime aišku, nežinotume, kodėl tas įvyko? O, iš tikrųjų, juk tai būtų labai paprastas reikalas, pagal žmonėse vyraujantį pavyzdį — nebeatliktų gamta jai skirtų pareigų — ir viskas... Ar gi maža žmonių — neatlieka savo žmogiškųjų pareigų? — Daug ir labai daug! Kai žmogus neatlieka pareigų, nežiūrint, kad jis šioje žemėje yra (bent taip sakoma) protingiausias tvarinys, netgi skaitomas žemės karaliumi — mes dažnai nesistebime, o jeigu gamta taip “sustreikuotų”, atsisakytų jai skirtų pareigų — mes net nežinotume ką bekaitinti už tai. Gal kaltintume tik patį Dievą. Truputį paradoksiška, ar ne?...
Skaityti daugiau: PAREIGOS
(EPIZODAS IŠ 1919 METŲ GYVENIMO FRONTE)
KALPAS UOGINIUS
Mūsų nepriklausomybės kovų aktyvus dalyvis, savanoris-kūrėjas, Vyties Kryžiaus ir kitų ordinų kavalierius, redaktorius Stasys Butkus, savo nepriklausomybės kovų atsiminimų knygoje “Vyrai Gedimino Kalne” nekartą pamini ano meto mūsų kariuomenėje tarnavusius karininkus, nemokėjusius lietuviškai ir... nekreipusius dėmesio į jų valdžioje buvusių kareivių aprūpinimą. Stasiui Butkui, su tokiais susidūrus, net... plaukai šiaušdavosi... (psl. 147, 213, 214). Visai patikima. Taip galėjo būti, nes St. Butkus, buvo ne tik nuoširdus patriotas lietuvis, bet ir prityręs, kovose užgrūdintas karys, matęs, kaip sakoma: ir “šilto ir šalto”. Ta proga prisimena man ano meto iš fronto užnugario kareivių būklės epizodas, bemažko virtęs kruvinu susikirtimu, taipgi tik labiausiai dėlto, kad lietuviškai nekalbėję vadai, vargdienio lietuvio kareivio neužjautė, nesuprato.
1919 metų vasarą (liepos — rugpjūčio mėn.) atskiras Marijampolės batalionas, vadovaujamas narsaus karininko savanorio-kūrėjo Jurgio Butkaus, kovojo bolševikų fronte. Bataliono ūkio skyrius ir ūkio kuopa (tada vadinosi “neeiline” kuopa), tuomet stovėjo Rokiškio grovo Przezdzieckio dvare. Rūmų 2-me augšte kelis kambarius užėmė ūkio skyriaus raštinė, karininkai, raštininkai. Ūkio kuopa tilpo vieno augšto mūro pastate, rytinėje rūmų pusėje. Ūkio skyriaus viršininkas buvo karininkas Jeronimas Stankunavičius, iždininkas karo-vald. Fridrichas Rotcas (Rohtz): ūkio kuopos vadas — karininkas Povilas Plikutis (Plikuc). Nors pastarojo pavardė lietuviška, bet jis, kaip ir Rotcas, beveik visaį nemokėjo lietuviškai. Kalbėjo tik rusiškai. Tik su kar-ku Stankunavičium buvo galima susikalbėti lietuviškai ir tai tik šančiškių žargonu. Karininkai su kareiviais kalbėtis vengdavo, o jei kuriam kada neišvengtinai prisieidavo — naudojosi raštininkų ar puskarininkių pagalba. Toki dalykai, savaime suprantama, neigiamai veikė vadų ir valdinių santykius, o apie koki bendravimą — jokios kalbos negalėjo būti. Kar. Plikutis, kaip vėliau paaiškėjo, jokio karo mokslo nebuvo ėjęs, kareivių psichologijos bei karo pedagogikos visai nepažino. Visoki kareivio reikalai jam buvo svetimi. Jis tesirūpino tik savimi: buvo dabita ir mėgo išgerti. Ūkio kuopoje tuomet tarnavo augšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo ir ypač didelėmis kojomis savanoris eil. Tarnauskis, žemaitis. Kelis mėnesius kuopoje jis vaikščiojo basas, vilkėjo savo iš namų atsineštais drabužiais. Jau gerokai buvo apiplyšęs. Tik kepurę turėjo valdišką, uniforminę. Kiti kareiviai jau buvo šiaip taip aprengti ir apauti. Kuopoje Tarnauskis buvo naudojamas visokiem “juodžiausiem” darbam. Galiausia jis buvo paskirtas “piemeniu”: ganė iš Suėmimo Komiteto gaunamą maistui “gyvą mėsos svorį”, raguočius.
Skaityti daugiau: DAR NIEKENO NEPAMINĖTAS “SUKILIMAS”
Ištrauka iš romano
ANŠLAVS EGLITIS
Trečiojo Reicho galas aiškiai artėjo. Neramias dienas prasėdėjome prie radijo aparatų, stengdamiesi išgvildenti tiesą apie dabartinę padėtį iš vokiečių pasiteisinimų ir pažadų, anglų ir prancūzų džiūgavimų bei rusų išdidžių gąsdinimų. Klausantis rusų, atrodė, kad jie už poros valandų, jei ne įžygiuos, tai tikrai įplauks su savo laivynu į Korskėlos uostą. Neatsikvėpdami keliom svetimom kalbom jų pranešėjai grąsino mirtim ir atsiskaitymu visiems karo nusikaltėliams, kurie, jų supratimu, buvo visi, nekariaujantieji jų pusėje. Bent kelis kartus per dieną girdėdavome spėliojimus, kad sąjungininkai tuojau išduosią visus latvius, estus ir lietuvius. Ir gerojoje Danijoje staiga pasijutome lyg spąstuose. Jeigu anglai jau ir būtų pasiekę Flensburgą, mes negalėjom eiti jų pasitikti, nes vokiečiai būtų kliudę. Bet Flensburge lygiai taip pat galėjo būti ir rusai. Ir kas galėjo užtikrinti, kad rusai nepasirodys Korskėlos uoste? Todėl kapitonas saugumo sumetimais rekvizavo danų vilkikus, susisiekimo laivus ir net motorlaivius, tuo metu esančius Korskėloje, kad, blogiausiam atvejui atėjus, galėtume mėginti perplaukti Baltos sąsiaurį ir susisiekti su šiaurės jūroje esančiais anglų laivais. Tačiau nelaimė — trūko kuro. Tik keli vilkikai turėjo anglių. Nežiūrint to, vienoje uosto dalyje surikiavome visus bėgimui tinkančius laivus, pakrantę atitverėme virve ir pastatėme sargybas. Atrodė visai įspūdingai. Dabar turėjome net nuosavą laivyną. Tereikėjo pasirūpinti kuru.
Žinojom, kad mano susitikimas su Petersu nepaliks be pėdsakų, ir todėl nenustebau, kai vieną rytą jis pasirodė komendantūros tarpduryje. Stebėjausi tik jo plačia ir nuoširdžia šypsena.
— Jeigu kas nemalonaus buvo tarp mūsų, — pradėjo jis, be kvietimo atsisėsdamas kėdėn, — užmirškime ir galvokime dabar apie ateitį.
Skaityti daugiau: Aš NEBUVAU DIDVYRIS
JUOZAS ALMIS JŪRAGIS
O laisvės spinduly jaukus,
Nušviesk nuvargintą tėvynę!—
Kietų, sunkių kovų laukuos
Ryžtingai ją nuo priešų gynėm.
Jaunų krūtinių grandine
Lyg mūru kelią jiems pastojom,
Ir pasiryžom: Žūt ar būt—
Čia priešas nepraeis pro mus.
Nemindys okupanto kojos
Seselių rūtų darželius,
Šventoves mūsų ir namus...
Balti, mediniai, paprasti
Išdygo kryžiai pakeliuos...
Po jais palikome mes tuos,
Kurie krauju pagirdė žemę,
Lig šiol tik ašarom drėkintą,
Ir krito, kaip likimas lėmė,
Tarsi žiedai, audros nuskinti.
Gyvybės auką atidavę,
Ne auką žodžių vien tuščių,
Jie amžinoj sargyboj liko
Tėvynės mūsų pakraščių...
Praeiviai ras ten jų kapus,
Ir juos minės namo parėję.
Į tėviškę žinias atpus
Pavasario švelnusis vėjas:
— Tėvynės balso klausė jie
Ištikimai iki mirties...
Tėvyne, Tau kovos keliu
Mes nešėm daug aukos gėlių.
Karžygių kritusių tylių
Kapai Tau visados kalbės:
— Tavęs taip niekas nemylės!
Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
PIRMASIS VISUOTINAS L. ŠAULIŲ SĄJUNGOS TREMTYJE
ATSTOVŲ SUVAŽIAVIMAS
L.š.S.T. Laikinosios Centro Valdybos šauktasis Šaulių Sąjungos Suvažiavimas, Įvyko š.m. liepos 5 d. Chicagoje, Jaunimo Centro patalpose. Jis gražiai ir sėkmingai praėjo, sutvirtino jau veikiančią tremtyje L. šaulių organizaciją ir įgalino ją toliau veikti. Išrinkta Centro Valdyba, Vyr. Kontrolės Komisija ir Vyr. Garbės Teismas. Patvirtinta laikinai veikęs Statutas, apsvarstyti TREMTIES TRIMITO, ŠAULĖS TREMTYJE ir eilė kitų šauliškų reikalų.
Laikinoji, steigiamoji Centro Valdyba į Suvažiavimą atėjo su dideliu organizaciniu turtu — su 8 veikiančiais šaulių vienetais, jau kelinti metai einančiu šauliškos sielos reiškėju TREMTIES TRIMITU ir ŠAULE TREMTYJE, su veikiančiu L. Statutu, ne tik suplanuota, bet jau praktikoje pradėta vartoti šaulių uniforma, su paruoštais uoliems darbininkams šauliško atžymėjimo ženklais, su ryškėjančia V. Putvio ideologine kryptimi ir nemaža nudirbto Laik. Centro Valdyboje ir šaulių vienetuose šauliško darbo ir iš to darbo sukauptos patirties.
Kaip pritarimo ženklą ir nudirbtam darbui ir parinktai krypčiai, po trumpo L.C. Valdybos pirmininko A. Mantauto pranešimo, suvažiavimo pirmininko R. Skipičio pasiūlymu, L.C.V. pirmininkas A. Mantautas buvo išrinktas Garbės nariu.
Buvo išklausyta sveikinimų žodžiu ir raštu. Buvo rezoliucijų ir sveikinimų, ypač reikšmingas žodis Lietuvių visuomenei. Pradžioje, iškilmingoje dalyje pagerbti žuvusieji ir atvežta iš Lietuvos vieno šaulių būrio vėliava.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
ATEITIESDARBO GAIRIŲ BEJIEŠKANT
S. PUTVYTĖ-MANTAUTIENĖ
Brangios Sesės!
Štai jau pirmasis visuotinasis LŠST Vienetų Atstovų Suvažiavimas įvyko. Jau turime savo nuolatinę, pilnateisę vadovybę. Tai yra didelis laimėjimas. Pasibaigė organizacinio laiko tarpas ir mūsų Šaulių Sąjungos vežimas tremtyje įriedėjo į pastovias veikimo vėžes .
Prieš užverčiant atliktųjų darbų lapą ir prieš pradedant naująjį, naudinga kiekvienam peržvelgti nueitąjį kelią ir iš praeities patyrimo susidaryti pagrindus tolimesniam veikimui.
Lietuvoje darbo gairės mums buvo aiškios, darbo sritys didelės ir plačios. Jos buvo tiek plačios, kad be bendros visiems vienetams privalomos programos kiekvienas galėjo pasirinkti mėgiamiausią darbo sritį ir ją tobulinti. Vieni vienetai labiau domėjosi kultūriniu darbu, turėjo chorus, vaidinimo kuopeles, kitiems labiau rūpėjo sportas, sanitarija, tiekimas ir maitinimas. Kiti vėl turėjo suomių lottų pavyzdžiu krautuvėles ir tautinių drabužių audyklėles. O Kauno šaulės, turbūt, pirmosios Lietuvoj o, iškėlė mažųjų globos reikalą. Dar kovų dėl Nepriklausomybės metu Šaulių S-gos centro patalpose Kaune, toje pačioje salėje, kur vakarais šauliai atlikdavo šaudymo ir rikiuotės pratybas, raštinėje už sienos nuolat skambant telefonui su pranešimais iš fronto, buvo įsteigtas pirmas vaikų darželis. Neužilgo Kauno šaulių būrys, norėdamas atlietuvinti sulenkėjusius Kauno priemiesčius, visuose priemiesčiuose įsteigė ir daug metų išlaikė vasaros vaikų aikšteles.
Tai rašau ne tam, kad džiaugtis praeities atsiminimais ir ne dėl sentimentų. Brolių ir sesių didelėmis pastangomis atsteigta Šaulių S-ga tremtyje. Šaulių S-ga išėjo iš lietuvių tautos gelmių, kaip gyvosios tautos valios pasireiškimas. Išėjo tada, kai tauta po šimtmečių vergijos suskaldyta, apiplėšta, netekusi savo inteligentijos, karo audrų nuteriota kovojo dėl laisvės. Ji buvo su ja tuos trumpuosius laiminguosius 20 metų, kai lietuvis nevaržomas kūrė savo tautos ateitį, ji pasiliko tautai ištikima, kai ją ištiko nauji vargai. Pasiliks ir toliau kaip gyvas, organizuotas kovojantis vienetas, kurs visur yra, visur budi, remia viską, kas tautą gelbsti ir stiprina.
Be reikalo daugelio baiminamasi, kad atsisteigusioji Šaulių S-ga dar labiau suskaldys ir taip jau negausingas mūsų organizuotos visuomenės eiles.Mūsų uždavinys neskaidyti, bet vienyti. Ne veržtis į užimtuosius darbo barus, bet gaivinti apleistuosius, šaulių S-gos ideologija, kuri stovi nuošaliai nuo partijų ir grupių, čia teikia plačių galimybių.
Mano giliu įsitikinimu, didžiausią lietuvybei pavojų sudaro ne organizacijų gausumas, bet tai, kad vis daugiau lietuvių šalinasi nuo bet kokio visuomeniško darbo. Ir man atrodo, kad pirmas šaulių uždavinys tremtyje, tai yra kova už mūsų pačių ištikimybę savo tautos reikalams. Juk nėra žmogaus amžiuje tokio laiko tarpo, kada jisai pasidarytų nebe-
Ir žiauri priespauda neužslopina lietuviškų dainų ir šokių.
jautrus aplinkos nuotaikoms, kad jis nesikeistų ir būtų nereikalingas bendruomenės dvasinės įtakos.
Skaityti daugiau: Šaulės Tremtyje
