LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA
T u r i n y s
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Dalia Kuodytė. Kęstučio apygardos kūrimasis (tęsinys) .................... 5
Kun.Robertas Grigas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (Paskaita,skaityta
1994m.liepos1d.Vokietijoje,Drezdene,Technikos universitete,Katalikų dien.)26
Juozas Bagušauskas. Jaunimo organizacija "Laisvę Lietuvai" .............. 44
Juozas Bagušauskas. Partizanų antspaudai ................................ 53
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Jonas Žičkus-Širšė. Ir vėl prisiminimų nuotrupos......................... 61
Jonas Gaidauskas-Breivė. Batakių (Bijūno) valsčiaus OS vado prisiminimai 93
Įsiveržimas į Batakius (užrašė Vytenis Almonaitis) ..................... 124
Algirdas Mocius. Kelias į Tėvynę ....................................... 128
Joana Dijokaitė-Kerežienė. Dvasios palaužti nepajėgs ................... 143
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Nijolė Gaškaitė. Partizanų vadas Jonas Žemaitis ........................ 162
Nijolė Gaškaitė. Lietuvos okupacija: suėmimai ir tardymai .............. 192
Juozas Starkauskas. Agentas Kirvis-Balandis ............................ 213
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Algirdas Vokietaitis. Lietuviškoji rezistencija ........................ 231
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Žemaitijos partizano dienoraštis (tęsinys) ............................. 259
PO TO, KAI RAŠĖME ...................................................... 281
SUMMARY ................................................................ 282
PDF: 
fotografinė kopija: 
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 13 T. 1995 m. - Turinys, metrika
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Dalia Kuodytė
Taigi 1947m. pradžioje Jungtinė Kęstučio apygarda patyrė didelių nuostolių tiek rinktinių, tiek apygardos štabuose. Todėl buvo būtina reorganizacija. Nuo 1947m. vidurio visi pertvarkymai apygardoje, o vėliau — srityje ir visoje Lietuvoje susiję su Jono Žemaičio-Luko, Vytauto vardu.
1947m. gegužės 20-25d. įvykusiame apygardos vadų pasitarime J.Žemaitis buvo išrinktas apygardos vadu34.
Kęstučio apygardos vadovybė: J.Žemaitis-Vytautas, Ant.Liesys-Idenas, Bartkus-Žadgaila, V.Gužas-Mindaugas
J.Žemaitis gimęs 1909m. Palangoje, ūkininkų šeimoje. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo baigęs Aukštąją karo mokyklą, turėjo kapitono laipsnį. 1944m. įstojęs savanoriu į gen. P.PIechavičiaus Vietinę rinktinę, buvo paskirtas bataliono vadu. 1945m. išėjo į mišką. Pradėjęs partizaninę kovą rinktinės vadu, ją baigė — visos Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžio vadu. Pradėjęs kapitonu, baigęs — part. generolu, J.Žemaitis-Vytautas įeis į Lietuvos istoriją kaip vienas garbingiausių jos karių.
1947m. viduryje Kęstučio apygardoje įvykę pasikeitimai buvo ypatingi. Reikėjo viską kurti iš naujo — organizuoti štabo veiklą, ieškoti pareigūnų į apygardos ir rinktinių štabus. Šis darbas truko visą mėnesį. Pagrindinis ir vienintelis J.Žemaičio pagalbininkas tuo metu buvo P.Bartkus-Sąžinė, KA štabo organizacinio skyriaus viršininkas.
Pirmoji apygardos vado pareiga buvo surasti pareigūnus į Žebenkšties rinktinės štabą, kuris, išėjus J.Žemaičiui, liko be vadovybės. Rinktinės vadu buvo paskirtas Edmundas Kurtinaitis-Kalnius (prieš tai jis buvo mokomas ir instruktuojamas)35, štabo viršininku - Bronius Neverdauskas. Abu jie buvę mokytojai (ne kariškiai), todėl teko jiems padėti.
Skaityti daugiau: KĘSTUČIO APYGARDOS KŪRIMASIS (tęsinys)
Paskaita, skaityta 1994m. liepos 1 d. Vokietijoje, Drezdene,
Technikos universitete, Katalikų dienose
Kun. Robertas Grigas
Esu čia pakviestas papasakoti apie Lietuvos pogrindžio leidinį "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika." Visų pirma nuoširdžiai dėkoju Vokietijos krikščionims už pakvietimą ir dėmesį lietuvių ir apskritai Rytų Europos tautų problemoms. Tas dėmesys, prasidėjęs anksčiau negu bandyta reformuoti sovietų sistemą, gerokai parėmė ir mūsų dvasinį atgimimą.
Esu ne mokslininkas. Esu liudytojas kaip tik iš tos kartos, kuri savo kailiu patyrė valstybinę prievartinę ateizaciją ir pradėjo tikinčiųjų dvasinę rezistenciją. Bet mokslui, sakoma, reikia liudytojų.
Kun. Robertas Grigas. Vilnius, 1991 05 04
A.Kairio nuotrauka
Mąstydamas, ką turėčiau Jums pasakyti apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" kaip istorijos faktą ir visuomenės reiškinį, padariau išvadą, kad pirmiausia turėčiau apžvelgti tas aplinkybes, kurios padėjo atsirasti "Kronikai." Svarbiausi veiksniai būtų šie:
1. Lietuvių tautos ir Bažnyčios padėtis sovietmetyje;
2. "Kronikos" leidimo ir platinimo realijos, tikslai, poveikis Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje ir užsienyje, persekiojimo metodai ir jų rezultatai;
3. Asmenybės;
4. Dievo Dvasios dalyvavimas teisioje žmogaus kovoje.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Juozas Bagušauskas
Nuo pat pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės praradimo dienų prasidėjęs pasipriešinimas tęsėsi visą sovietmetį. Kasmet Vasario 16-ąją, Vėlinių dieną ir kitomis progomis, netgi sovietinių švenčių dienomis pasklisdavo lapeliai. Tai vienur, tai kitur suplevėsuodavo lietuviškos trispalvės, būdavo nudraskomos sovietinės vėliavos - režimo simboliai. Kūrėsi slaptos jaunimo organizacijos, kurios puoselėjo Lietuvos laisvės idėjas. Lietuvos istorinės praeities slėpimas, falsifikavimas, siekimas ištrinti iš tautos atminties protėvių žygdarbius skatino studentus, moksleivius, jaunimą burtis kovai dėl laisvės ir nepriklausomybės.
Pandėlio vidurinėje mokykloje 1955m. rudenį susikūrė moksleivių grupė, vėliau veikusi Kaune ir Vilniuje. Iš pat pradžių jai priklausė Algis Petras Susnys, Nijolė Gaškaitė, Česlovas Kučinskas, Donatas Bičiūnas, Petras Plumpa. N.Gaškaitė per tardymą nurodė, kad mokykloje moksleiviai dažnai kritiškai aptarinėdavo politinio ir ekonominio gyvenimo klausimus, piktinosi sovietinio režimo politika, atsilikusia sovietine technika ir pan.
Tiriant šios grupės veiklą, paaiškėja, kaip formavosi laisvės kovų nuostatos. Daugelį šiai veiklai paskatino Nepriklausomos Lietuvos laikų istorinė literatūra, platinama pogrindyje. Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos brendo matant politinę prievartą, valdžios nenorą ir nesugebėjimą spręsti kasdieninio gyvenimo klausimus. Jaunimui nemažą įspūdį padarė užsienyje veikusios Nacionalinės darbo sąjungos lapeliai, kuriuose buvo kalbama apie skurdų SSRS kolūkiečių gyvenimą, daugelio žmonių teisių suvaržymą šioje santvarkoje, aiškino tardomas P.Pliumpa1. 1955m. lapelių buvo rasta ir Pandėlio rajone. KGB teigimu, jie buvo platinami iš lėktuvų2. A.Susnys tardomas pareiškė, kad jo pažiūros susiformavo dar Pandėlyje, "skaitant antisovietinę literatūrą, o kai radau ir perskaičiau NTS lapelį, man kilo mintis rašyti ir platinti lapelius3". Organizacijos nariams buvo žinomas ir skaitomas laikraštis rusų kalba "Posev".
Skaityti daugiau: JAUNIMO ORGANIZACIJA "LAISVĘ LIETUVAI"
Juozas Bagušauskas
Archyviniai dokumentai atskleidžia vis daugiau naujų laisvės kovų istorijos puslapių. Juose atsispindi ne tik atkakli kova dėl laisvės, bet ir sunkus kasdieninis partizanų gyvenimas, vadovybės organizacinė veikla.
Manytume, kad besidomintiems Lietuvos istorijos klausimais galėtų būti įdomūs ir įvairių partizanų struktūrų vadovybių naudoti identifikavimo ženklai. Šioje publikacijoje pateikiame Lietuvos visuomenės organizacijų archyve ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje esančią medžiagą apie antspaudus, kuriuos partizanai naudojo dokumentams tvirtinti.
Šiuos antspaudus KGB buvo surinkusi 1944-1951m. per baudžiamąsias operacijas prieš partizanus ir 1962m. vasario 12d. perdavė Lietuvos SSR Mokslų akademijos Istorijos institute veikusiai archyvinių dokumentų skelbimo redakcijai, kurios pagrindinis tikslas buvo kompromituoti Lietuvos laisvės kovotojus. Šie antspaudai buvo perduoti atitinkamai LSSR istorijos ir revoliucijos muziejaus ekspozicijai įrengti1. Jie buvo saugomi Partijos istorijos institute, o 1967m. rugsėjo 19d. buvo perduoti Lietuvos SSR revoliucijos muziejui2. Dabar jų dalis eksponuojama Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kiti nebuvo išsaugoti.
Šioje publikacijoje taip pat pateikiame du partizanų pagamintus įstaigų antspaudus, kuriuos partizanai naudojo, gamindami partizanams reikalingus sovietinius dokumentus.
Be to, skelbiame surastą LLKS vadovybės 1950m. sausio 20d. nurodymą dėl antspaudų naudojimo ir gaminimo.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ ANTSPAUDAI
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Jonas Žičkus-Širšė
Norėčiau prisiminti tris Kęstučio apygardos partizanus: Praną Briedį-Jūrą-Šarūną-Šimonį, Vladą Mišeikį-Tarzaną ir Steponą Žičkų-Benį-Vasarį. Visų trijų nuopelnai Kęstučio partizanų veikloje ir Kęstučio apygardos istorijoje paliko neišdildomus pėdsakus. Trumpai pažvelgsiu į kiekvieno praeitį, pakartosiu tai, ką pasakojo juos pažinę, saugoję nuo stribų, enkavedistų, išdavikų ir provokatorių.
1939-1940 m.m. Tauragės gimnazijos pirmojoje berniukų klasėje kartu su manimi mokėsi Pranas Briedis. Visi berniukai buvome 13 ar 14 metų paaugliai, baigę pradinės mokyklos 6 skyrius. Antrojoje klasėje mokėsi šiek tiek vyresnis jo brolis Stasys. 1942 metų rudenį vėl atvažiavau į Tauragės gimnazijos 5-ąją klasę, bet Prano Briedžio ir jo brolio Stasio jau neberadau. Jie abu mokėsi Šilalės gimnazijoje. Mes, tauragiškiai moksleiviai, per vasaros atostogas ar šiaip susitikdavome su Šilalės moksleiviais, bet Pranas Briedis ir jo brolis Stasys retai tepasirodydavo — buvo karo metai. Nors vokiečių okupacija buvo lengvesnė negu sovietų, bet toliau išvažiuoti iš savo namų buvo beveik neįmanoma. Antroji bolševikų okupacija visiškai sujaukė, sugriovė žmonių gyvenimą - jaunus ir senus suiminėjo, trėmė, žudė, kankino, atitolino vienus nuo kitų. Su kai kuriais buvusiais Šilalės moksleiviais susitikau Intos ir Mordovijos lageriuose, bet kaip susiklostė Prano Briedžio ir jo brolio Stasio likimas, jie nežinojo. Manau, kad yra gyvų giminių, mokslo draugų ir kitokių pažįstamų, kurie galėtų daugiau papasakoti apie tuos du idealistus jaunuolius.
Kęstučio apygardos partizanai, 1950m. Iš kairės - ryšininkas Žagaras, Vl.Mišcikis-Tarzanas, Aldona Gedutytė-Mišeikienė ir Steponas Žičkus-Vasaris
Skaityti daugiau: IR VĖL PRISIMINIMŲ NUOTRUPOS
Jonas Gaidauskas-Breivė
Kęstučio apygardos štabas iš pradžių buvo įsikūręs Eržvilko valsčiuje. Saugumiečiai ir jų šnipai pradėjo įtarinėti, kad tose apylinkėse turi būti štabas. Prasidėjo nuolatinės pasalos, kratos, reikėjo keltis į kitą vietą. Apygardos štabo vyrai žinojo, kad mūsų, Batakių, valsčiuje yra stiprus OS (Organizacinio Skyriaus) tinklas. Mūsų valsčius buvo padalytas į 4 OS rajonus, kiekvienas rajonas turėjo savo vadą. Į OS rajoną įėjo kelios seniūnijos, kurioms vadovavo seniūnas. Kaimai turėjo savo įgaliotinius ir prijaučiančiuosius OS narius, kurie buvo ryšininkai, kiti rinkdavo maistą, pinigus, kojines, pirštines ir visa kita, ko tuo laiku reikėjo besislapstantiems. Mažai blogų žmonių buvo, visi išvien už savo Tėvynę Lietuvą. Batakių valsčiuje buvo du partizanų būriai: Vytenio ir Panteros. Taip Kęstučio apygardos vadai pasirinko mus.
Jonas Gaidauskas-Breivė, Guldenas. 1945m.
1946m. liepos mėn. gavau slaptą pranešimą, kad reikia susitikti ir pasikalbėti. Nurodyta susitikimo vieta, data, valanda, ryšininkė ir slaptažodis. Susitikimo vieta buvo Būdų dvaras, šalia Skaudvilės - Eržvilko vieškelio, 4km nuo Eržvilko. Susitikimo laikas antra valanda po pietų. Buvo sekmadienis. Man buvo pasakyta ryšininkės vardas ir pavardė, kad esu jos "pusbrolis", ji mano "pusseserė", jos mama mano "teta". Trumpai sakant, aš ir jos esame artimi "giminės". Važiuoju dviračiu. Nuvažiuoju iki Būdų dvaro. Dvaras buvo apsodintas eglėmis. Pravažiuojant tas egles, mane sustabdo du rusų kareiviai, paprašo dokumentų, paklausia kur važiuoju. Pasakiau, kad važiuoju pas tetą ir pusseserę. Mane paleido. Susitikimas buvo nelabai malonus. Nuėjau pas "tetą" ir "pusseserę", kur man buvo nurodyta, pradėjau kalbą, kad čia, pas jus, daug kareivių, pasakau, kad nenorėjo manęs praleisti, tikrino dokumentus. Pasisakau, kad aš esu jų pusbrolis ir man reikia susitikti su vienu žmogumi. Pasakau slaptažodį. Bet jos, iš anksčiau manęs nepažinojusios, buvo išgąsdintos garnizono, nes kareiviai ir stribai siautėjo nuo pat ryto, darė kratas, gąsdino, ieškojo banditų, į mano žodžius jos atsakė taip: "Mes nieko nežinome apie jokius susitikimus!" Aš suabejojau: gal paklydau ir įėjau ne į tą butą. Aš jų paklausiau: "Gal aš ne čia pataikiau, gal kitame bute gyvena dvi moterys?" Jos atsakė, kad čia kitame bute negyvena dvi moterys. Tada aš supratau, kad jos tikrai yra ryšininkės, kad aš pataikiau į tikrą vietą. Aš joms pasakiau: "Jūs manęs nebijokit! Aš nesu provokatorius, aš iš jūsų niekur neišeisiu, kol iš čia neišeis garnizonas, o jei dar užeis kareiviai ar stribai, sakykit, kad mes giminės. Nebijokit: aš turiu dokumentus, esu ryšininkas, miške nesislapstau. Žinoma, daug ką apie save aš negalėjau pasakyti, nes buvau neeilinis ryšininkas. Jos nusiramino, patikėjo, kad aš ne provokatorius. Prabuvau pas jas apie valandą. Po truputį garnizonas išsikrausto. Jos dairosi, ar tikrai ramu, ir tada pradedame tolesnį žygį link Nemakščių - Vadžgirio. Einam, padarom apie kilometrą kelio. Užsukam pas vieną ūkininką. Čia mane sutiko be baimės. Aš pasilieku, o mano "pusseserė" išeina namo. Žmona su vaikais ir aš liekame namie, o šeimininkas eina pranešti, kad aš atvykau. Neilgai laukus, grįžta šeimininkas vienas. Pasakė, kad šį vakarą neateis - nesaugu vaikščioti, nes visur siautėja stribai ir garnizonas. Palieku nakvynei. Rytą ateina vidutinio ūgio vyras. Susipažįstame: Kęstučio apygardos ūkio dalies viršininkas Aurys-Merkys. Pradedame kalbėtis. Prašo apibūdinti mūsų krašto veiklą. Aš viską apibūdinu. Jam patinka, nors jie maždaug jau žinojo apie mus. Jis pasakė: "Mes negalim čia ilgai būti, nes saugumas ir šnipai pradeda įtarinėti, kad kažkur šiose vietose yra štabas. Mes nutarėme keltis pas jus." Manęs prašė surasti tinkamą vietą slėptuvei ir pranešti. Tada jie atvyksią pasižiūrėti. Taip mes ir išsiskyrėme tam kartui.
Skaityti daugiau: BATAKIŲ (BIJŪNO) VALSČIAUS OS VADO PRISIMINIMAI
Užrašė Vytenis Almonaitis
Papasakojo Stasys Plienaitis-Valdemaras
Tuo metu kovojau vadinamajame Gegužiukų būryje. Mūsų buvo apie 12 vyrų. Kiti - Gavėnia-Drąsutis (buvęs Tauragės ulonų pulko viršila), Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, Albertas Norkus, Česlovas Remeikis, Kazimieras Ruibys...
Stribai suėmė mūsų ryšininkę Albiną Norkutę. Būryje buvo ir jos brolis A.Norkus, ir vyras V.Pečkauskas. Vadas negalėjo duoti įsakymo jos išvaduoti, nes operacija būtų labai rizikinga- netoliese stribų būstinės, Rimšos nuomone, stovėjo apie 150 garnizono kareivių. Be to, jis rūpinosi, kad ji daug žino ir daug gali išduoti. Nutarė taip - eis savanoriai. Pasisiūlė A.Norkus, V.Pečkauskas ir Č.Remeikis. Tie trys ir mane prisiprašė. Sutikau.
Mes buvome užsiverbavę stribą Laugalį. Tai nusiuntėm į Batakius pas jį ryšininką, kad viską sužinotų. Išsiaiškino, kad A.Norkutė kartu su kitu suimtu ryšininku Dapkumi laikoma pačioje stribų būstinėje. Ir smulkiai visą situaciją išsiaiškino. Vyrai viską suprato, nes Batakiai - miestelis pažįstamas.
Buvo ruduo, gal 1947m. Pavakarė. Atėjom iki Ančios liepto visi 12 vyrų. Ten laukė Laugalis. Vyrai liko antroje upės pusėje, o mes keturi atsiskyrėm. Einam, o kopūstai lauke doroti, kad traška! Sutarę buvom taip - aš, kaip stipriausias, užeisiu pro arklides, su granata duosiu sargybiniui ir jį "nuimsiu." Žodžiu - be garso! Tačiau išėjo kitaip.
Šovė, į sargybinį pataikė, bet triukšmą sukėlė.
Kęstučio apygardos partizanai Albertas Norkus ir Albina Norkutė
A.Norkus ir V.Pečkauskas tuoj išmušė langą, ištraukė per jį A.Norkutę.
Skaityti daugiau: ĮSIVERŽIMAS Į BATAKIUS
Algirdas Mocius
Juozas Mocius
Didelė Mocių šeima gyveno Šiaulių apskr., Meškuičių valsčiuje, Dapkūnų kaime. Aš, Juozas Mocius, gimiau 1924m. - devintas vaikas šeimoje. Užaugome šeši — keturi broliai ir dvi seserys — Vytautas, Algirdas, Stasys, Juozas, Ona ir Augute. Tėvai turėjo 46 ha ūkį, bet kol mes, vaikai, paaugome, vertėsi sunkokai. Vėliau jau buvo lengviau, ir mus du — Algirdą ir mane leido mokytis.
Mūsų mama Jurgelytė-Mocienė buvo labai pamaldi, rūpestinga, darbšti, labai mylėjo vaikus. Tėvas buvo labai darbštus, bet griežtas. Buvo baigęs Mintaujos progimnaziją, gerai mokėjo rusų bei vokiečių kalbas. Namuose buvome auklėjami religine dvasia, tautiškumas nebuvo pabrėžiamas, nors ir tai nebuvo svetima. 1931m. pradėjau lankyti Meškuičių pradžios mokyklą. Pirmosios mano mokytojos buvo Švabaitė ir Viliūnienė (p. Viliūnienė šiemet švenčia savo 95 gimtadienį). Atmintyje išliko Vasario 16-osios šventės iškilmės. Pirmoje klasėje pirmą kartą pajutau pasididžiavimą, kad esu lietuvis - Mindaugo-Gedimino - palikuonis. Ačiū mokytojai p.Viliūnienei.
Vėliau Šiaulių valstybinė berniukų gimnazija. Prisimenu daug taurių mokytojų: Sondeckienę, Raulinaitienę, Trečiokienę, Jurevičių, Dailidę, Sprindį, Jurgėlą, Savickį, kun. Lapę ir daugelį kitų.
Ir štai 1940-ųjų birželio 15-oji. Visais keliais, o ypač Šiaulių-Joniškio plentu, rieda dar nematyti tankai, karinė technika.
O 1940m., švenčiant Spalio revoliucijos metines, bolševikinio spektaklio tribūnoje stovėjo kumščius pakėlę ir keli moksleiviai, busimieji komjaunuoliai (tarp jų iš mūsų klasės Stasiūnas). O tuo pačiu metu tarp moksleivių pradėjo organizuotis pogrindis prieš bolševikinę okupaciją.
Atėjo tragiškiausios 1941m. birželio 14-17 dienos - lietuvių tautos genocido dienos. O netrukus išaušo gražus saulėtas birželio 22d. rytas - Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karo pradžia, iš kurio tiek daug buvo tikėtasi.
Deja, prasidėjo kita okupacija ir žydų genocidas.
Skaityti daugiau: KELIAS Į TĖVYNĘ
Joana Dijokaitė-Kerėžienė
Daug laiko praėjo nuo karo pabaigos, bet, kai pagalvoji, tiesiog šiurpas nukrečia, prisiminus, ką reikėjo išgyventi karo ir pokario metais.
1941-ųjų biržely tas siaubingas žodis karas nuskriejo per visą Lietuvą. Pasigirdo patrankų griaudimas, pasirodė vokiečių žvalgyba, ir lėktuvai juodais kryžiais gąsdino žmones. Prasidėjo nuolatinė baimė dėl gyvybės, dėl duonos ir dėl ateities...
Mūsų sodyba buvo prie mažo miškelio, pakrūmėje. Ten buvo ir gyvulių ganyklos. Namai buvo prieinami visiems - ir geriems, ir blogiems žmonėms. Taip ir prasidėjo netikras gyvenimas. Tėvas iš miesto parveždavo tik blogų žinių: kaip vokiečiai varo žydus iš miesto sušaudyti, kaip jiems spygliuota viela atitveriamas getas ir kaip tie vargšai turi eiti su šešiakampėmis žvaigždėmis ant krūtinių ir nugarų gatvės viduriu.
Kartą naktį sulojo šunys, ir į langą pasibeldė rusų kareivis - apžėlęs, suvargęs, bet jaunas toks. Įsileidome, davėme pavalgyti ir paklojome miegoti. Rytą pakilo išeiti, sako — draugai laukia. Įdėjo mama lašinių bryzą, puskepalį duonos, ir jis išėjo. O tėvas su šake išnešė patalynę, kurioje miegojo kareivis, nes apstulbome, pamatę tokį utėlyną.
Ateidavo retkarčiais du trys uniformuoti rusų kareiviai. Neklausdavome, nei kur, nei iš kur eina.
Kęstučio apygardos partizanai: K.Labanauskas-Justas, J.Dijokaitė, J.Petraitis-Našlaitis
Bačiūnuose pastatė barakus, aptvėrė spygliuota viela ir apgyvendino žydus. Gaila buvo tų žydų! Ir pažįstamų tarp jų buvo. Prikepdavome su mama duonos, supjaustydavome gabalais. Važiuodami su tėčiu į miestą, tą duoną pasikišdavome po gūnia. Prie geto tėvas pristabdydavo arklį, o aš apsižvalgiusi sumėtydavau duoną per tvorą. Žydai jos laukdavo prie tvoros. Kartą vos nepakliuvome vokiečiams.
Vieną vakarą parvažiavo tėvas iš miesto ir sako: "Kalbėjausi su Noike Izraeliu. Jis verkia ir prašosi, kad jį priimčiau su šeima, kol baigsis karas, nes vokiečiai netrukus išveš juos sušaudyti." Tie žydai mums buvo pažįstami. Susikvietė tėvas visą šeimą: mamą, brolį ir mane. Sako: "Spręskime, ką daryti, priimti ar ne. Jei kas sužinos ir įskųs, tai, aišku, sušaudys visus - ir žydus, ir mus." Mama apsiverkė ir pasakė, jog baisu, bet jeigu mano vaikams šitaip būtų ir niekas jiems nepadėtų!.. Nusprendėme: kaip bus, taip – reikia žmonėms gyvybę gelbėti.
Skaityti daugiau: DVASIOS PALAUŽTI NEPAJĖGS...
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS
(19090315- 19541126)
Nijolė Gaškaitė
J.Žemaitis-Vytautas (paskutinioji nuotrauka)
Partizaninis karas nestokojo talentingų ir pasiaukojusių laisvės kovos vadų, tačiau Jonas Žemaitis nuveikė bene daugiausiai.
Svarbiausia, jis siekė, kad partizaninis judėjimas taptų organizuotu kariniu politiniu pasipriešinimu Lietuvos okupacijai. Nebuvęs garsus pogrindžio veikėjas pirmaisiais okupacijos metais J.Žemaitis dėl savo sąžiningumo, darbštumo, karininko talento ir pasišventimo laisvės kovai žingsnis po žingsnio pradėjo eiti vis atsakingesnes pareigas. Pagaliau buvo išrinktas visos Lietuvos partizanų vadu. Paaiškėjus, kad okupacija bus labai ilga ir sunki, o partizanų likimas — nulemtas, liko ištikimas priesaikai ir atidavė visas jėgas, kad pasipriešinimas netaptų desperatiškomis konvulsijomis.
Būsimasis LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis gimęs 1909m. kovo 15d. Palangoje Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Tėvas tuo metu dirbo grafo Tiškevičiaus ūkyje pienininkystės meistru. Motina augino tris vaikus, iš kurių vienas anksti mirė.
Netrukus po Jonuko gimimo šeima persikėlė į Lenkiją, kur Lomžos mieste gyveno motinos Petronėlės Daukšaitės tėvai ir brolis. Motinos brolis A.Daukša turėjo nuosavą pieninę, kurią pavedė prižiūrėti svainiui. 1917m. Žemaičių šeima grįžo į Lietuvą ir apsistojo Raseinių apskrityje - iš pradžių tėviškėje, Kiaulininkų km., o vėliau pačiuose Raseiniuose. Tėvas dar ne kartą keitė gyvenamąją vietą ir profesiją: prekiavo, buvo Tauragės prieglaudos ūkvedžiu, pienininkystės meistru, paskui Kretingos apskr. Jokūbavoje įsigijo nuosavą pieninę, o vėliau Kretingoje atidarė arbatinę. Tačiau 1935m. metė prekybą ir galutinai sugrįžo gyventi į Kiaulininkų km., pas savo brolį Antaną. Buvo apsišvietęs žmogus - draugavo su J.Šliūpu, skaitė ir platino brošiūras gyvulininkystės klausimais. Savo vaikus - dukrą Kotryną ir sūnų Joną leido į Raseinių gimnaziją. Dukra vėliau tapo mokytoja, o sūnus Jonas, 1926m. baigęs 6 Raseinių gimnazijos klases, įstoja į Kauno karo mokyklą. 1929m., ją baigęs, pradeda tarnybą 2-ame artilerijos pulke kuopos vadu. Vėliau tarnauja įvairiose Lietuvos vietose. Gabų karininką vadovybė netrukus pasiunčia mokytis į užsienį. 1936 - 1938m. J.Žemaitis mokosi Prancūzijos Fonteneblo artilerijos mokykloje, kurią baigęs ir gavęs kapitono laipsnį, vadovauja Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Mokslas Vakarų Europoje ne tik suteikė specialybės žinių, bet praplėtė jaunojo karininko akiratį, padėjo susipažinti su kultūra, pramokti kalbų. J.Žemaitis išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS
Nijolė Gaškaitė
Prieš 50 metų, 1944m. vasarų, prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Dar vyko karas, frontas buvo padalijęs Lietuvą į dvi dalis. Rytinėje Lietuvos dalyje jau šeimininkavo Raudonoji armija.
"Gauname daug piliečių skundų, kad praeinantys kariuomenės daliniai be jokio leidimo atima iš žmonių karves, arklius, kiaules, net grasina ginklu1", rašė Marijampolės NKVD viršininkas SSRS komisaro pavaduotojui Serovui. Šilavoto valse. 3-ojo Baltarusijos fronto hidrotechninės kuopos seržantas DAVaniuškin ir raudonarmietis Kumancev V.P. nužudė du eigulius: Juozą Juodsnukį ir Vincą Račiušką.
1944 09 29 girti raudonarmiečiai P.Demidov ir V.Runkin iš 11 tankų armijos dalinio norėjo atimti iš mokytojo Alfonso Palioko laikrodį. Jam nepaklusus, nušovė jį iš automato.
Vilniuje, Katedros aikštėje, 7 girti karininkai nušovė 6 metų berniuką ir sužeidė senutę.
Šiauliuose, gatvėje, rusų kariškiai nušovė B.Kavestoką ir Grigaliūną. Šiaulių apskr. į pil. Morkucko namą kariškiai įmetė granatą ir užmušė šeimininką.
"Didelė dalis karininkų, seržantų ir eilinių beveik visuose daliniuose sistemingai girtuokliauja, plėšia, žudo gyventojus," - konstatavo NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai generolas Tkačenka2.
1944m. liepos 26d. paskelbiamas vyrų nuo 19 iki 55-erių metų mobilizacija į Raudonąją armiją. Okupacinė valdžia supranta, kad šis įsakas nerealus, todėl rugpjūčio ld. įsakoma šaukti vyrus tik iki 35-erių metų. Penkiose apskrityse į surinkimo punktus atvyksta iš numatytų 35 tūkst. šauktinių tik 5 tūkst. vyrų3. Per Vilniaus bombardavimą liepos 28d. dalis šauktinių pabėga.
Prasideda vyrų gaudymas. Miestuose vyksta siautimai, ieškoma neužsiregistravusių vyrų. Rugpjūčio 13d. Vilniuje tikrinami dokumentai, sulaikoma 430 vengiančių kariuomenės asmenų4.
Spalio 11d. skelbiama antroji mobilizacija.
Iki 1945m. pradžios sulaikoma 23 tūkst. asmenų, vengiančių tarnybos Raudonojoje armijoje5. Lietuvos SSR NKGB-NKVD komisarai Bartašiūnas ir Guzevičius giriasi Maskvai, kad per 1944m. suėmę 12 tūkst. asmenų6. 35 proc. suimtųjų yra vengiantys tarnybos Raudonojoje armijoje7.
Paklususių šaukimui jaunuolių likimas ne ką geresnis. Štai 1944m. gruodžio mėn. šešiolika Molėtų valse, jaunuolių keliavo į Vilniaus mobilizacinį punktą. Ties Giedraičiais juos sulaikė sutiktas raudonarmiečių dalinys ir visus juos žiauriai nukankino8.
Lietuvoje prasidėjo partizaninis judėjimas. Seinų NKGB-NKVD viršininkai pranešime Bartašiūnui rašo, kad, paskelbus mobilizaciją, besislapstančiųjų skaičius padidėjo iki 1000. Be operatyvinių priemonių, besislapstančių mobilizavimui taikomos ir tokios: per giminaičius siunčiami laiškai, kviečiantys registruotis; šeimos nariai paimami įkaitais ir pan.9.
(...) "Iš kiekvieno valsčiaus paimti po dvi aktyvių banditų šeimas. Prieš tai mes kreipsimės į šiuos asmenis, kad jie pasiduotų sovietų valdžios organams. Jei jie per dvi dienas nepasiduos, jų šeimos bus represuotos, o turtas konfiskuotas10.
Skaityti daugiau: LIETUVOS OKUPACIJA: SUĖMIMAI IR KALĖJIMAI
Juozas Starkauskas
Tai, ką atskleidė viena KGB pirmojo (žvalgybos) skyriaus keturių tomų byla Nr.281, su užrašu Balandis, galėtų būti puiki medžiaga filmui. Šio filmo pagrindinis veikėjas - Rudolfas Ottingas, Lietuvoje žinomas kaip Rudolfas Ostinas "iš Klaipėdos krašto", vienas įžymesnių čekistų parankinių, sėjęs išdavystes ir mirtį.
Vokiečių puskarininkis R.Otting, Antrojo pasaulinio karo metais likęs Lietuvoje, tapo partizanu. Patekęs į čekistų nelaisvę, išdavė partizanus ir nuėjo tarnauti čekistams, tapdamas SG nariu, o vėliau ir antros grupės vadu. SG — tai specialios KGB organizuotos grupės, veikusios tarsi partizanų būrys. Šių grupių tikslas buvo sunaikinti partizaninį pasipriešinimą, išžudant ar gyvus paimant partizanus bei juos remiančius žmones. Kartais, nenorėdami palikti liudytojų, jie žudydavo civilius gyventojus, kaltę primesdami partizanams. Pasibaigus partizanų ginkluotam pasipriešinimui, R.Ottingas buvo rengiamas permesti į užsienį, iš MVD 4-os valdybos perduotas 1-ajam skyriui ir 1956 metais išsiųstas į Vakarų Vokietiją. Po kiek laiko ten prisipažįsta esąs KGB agentu. Rusai, per, matyt, puikiai dirbusią Rytų Vokietijos žvalgybą apie tai sužinoję, R.Ottingui nežinant, panaudoja jį įžymaus Lietuvos veikėjo Vaclovo Sidzikausko kompromitacijai. Ryšiui atkurti pas R.Ottingą į Vakarų Vokietiją siunčiamas vienas žinomiausių KGB agentų — Bagdonas-A.Zaskevičius.
Iš kai kurių dokumentų apie V.Sidzikausko kompromitaciją, iš agentūrinių-opertyvinių veiksmų plano ir kt. daug ką sužinome. Todėl juos arba didesnes jų ištraukas pateiksiu ištisai.
Kas buvo R.Ottingas-Kirvis
R.Ottingas, būdamas spec. grupės agentu smogiku, turėjo savo darbo ir asmens bylas. Jų neliko, jos sunaikintos ar išvežtos, o ši opertyvinio tyrimo byla, iš kurios imu duomenis, sudaryta jau I (žvalgybos) skyriaus čekistų. Kadangi išsamių duomenų apie Kirvio darbą SG nėra, o kai kurie net prieštaringi, todėl ypač sunku įvertinti, kokie Kirvio "nuopelnai" žudant partizanus. Tačiau vaizdą susidaryti galima. Daugiausia duomenų apie R.Ottingą teikia gausios pažymos ir atestacijos, kurias kagėbistai jam rašė, bei "kovos draugų" - spec. grupės agentų smogikų agentūriniai pranešimai.
Skaityti daugiau: AGENTAS KIRVIS-BALANDIS
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Algirdas Vokietaitis
1994m. rugpjūčio mėn. JAV, Kalifornijoje, mirė Lietuvos laisvės karys Algirdas Vokietaitis.
Prieš jo mirtį, tarpininkaujant p.A.Dundzilai, mūsų redakcija gavo a.a. A.Vokietaičio leidimą publikuoti kai kuriuos jo archyve esančius dokumentus, kaip antai apžvalgą "Lietuviškoji rezistencija".
Gavome taip pat paties a.a.
A.Vokietaičio rašytą autobiografiją, kurią pateikiame skaitytojui.
Apžvalgoje "Lietuviškoji rezistencija" nagrinėjamos antinacinės rezistencijos problemos - kalbama ne vien faktais, bet analizuojama patirtis, žvelgiama į ateitį.
Lietuvoje medžiaga publikuojama pirmą kartą.
Dėl kai kurių autoriaus samprotavimų galima būtų ginčytis, nesutikti, tačiau viena neabejotina - išėjo dar vienas žmogus, gyvenęs Lietuva ir Lietuvai.
Apžvalgos "Lietuviškoji rezistencija" tekstas publikuojamas pataisius kai kurias stiliaus klaidas, t.p. terminiją, derinant su dabartiniais norminiais lietuvių kalbos reikalavimais. Originale pasitaikę neaiškumai ar nutrūkusi mintis žymima tritaškiu laužtiniuose skliaustuose.
Redakcija
AUTOBIOGRAFIJA
Algirdas Vokietaitis
Svarbiausi duomenys
Gimęs 1909m. vasario 23d. (senuoju kalendoriumi) Kaune, pedagogo Juozo Vokietaičio ir Magdalenos Tekoriūtės šeimoje. Pirmojo karo metu, 1915-1918m., su šeima pasitraukiau į Rusijos gilumą (Voronežą). 1918m. grįžau į Lietuvą.
1940-1941m. išgyvenau pirmąją bolševikų okupaciją ir 1941-1943m. vokiečių okupaciją Lietuvoje. Tada įsijungiau į antinacinę rezistenciją (LLKS organizaciją). 1943m. vasarą lietuviškos pogrindžio vadovybės buvau slapta siųstas į Švediją užmegzti ryšių su Vakarais. 1944m. vasarą, vykdydamas slaptą misiją į Lietuvą, buvau vokiečių paimtas jūroje ir kalinamas-pradžioje Liepojos kalėjime, o vėliau Štuthofo (Vokietijoje) koncentracijos stovykloje.
Skaityti daugiau: Lietuviškoji rezistencija
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
(tęsinys)
Baigiasi vasaris. Jau visiškai netoli pavasaris. Atgims graži Lietuvos gamta, sužaliuos medžiai ir pražys gražiažiedžiai kaimo sodai. Bus jauku ir gera.
Kiekvieną dieną penktą valandą vakaro girdime transliaciją gražiaja lietuvių kalba iš Niujorko. Skelbia, kad su atgimstančiu pavasariu ateina Laisvė ir kad Kremliaus tironai bus sutriuškinti. Šiandien 27-oji vasario. Rytas ūkanotas ir labai šiltas, dvelkia pavasariu. Stoviu sargyboje prie savo bunkerio -niekur nieko, tylu, ramu, tik retkarčiais iš bunkerio pasigirsta linksmas vyrų juokas ir radijo muzika. "Na, mes gyvename neblogai,"-pagalvojau vaikštinėdamas kietu iš sniego sumintu į bunkerį einančiu taku. Atsklinda kažkokio paukštelio balsas, skelbiantis pavasarį. Migla krinta žemyn ir sparčiai tirpdo sniegą. Man darosi džiugu: pėdsakas sumažės, gerokai palengvės mūsų būklė. Užvakar gavau nuo savo mylimos mergaitės laišką. Ji rašė gyvenanti neblogai, tik ne kartą turėjusi pavojų, reikėję toli bėgti. Rašo ji, kad vilkų ruja užpuolusi kaimą - reikėję skubiai nešdintis tolyn. Vilkais ji vadina rusus, nes laiškas buvo gautas paštu. Juk ten neparašysi tiesiog, kad buvo rusų siautimai, nes jeigu bolševikai patikrintų laišką, tai atsidurtų pavojuj mano ryšininkė ir Aldutės šeima, o kad išvengus tokio pavojaus, reikia rašyti maskuotai. Tokiu atveju, patikrinę laišką, jie vis tiek nieko nesupras.
Vakar pradėjo snigti ir truputį atšalo. Sargybą nutraukėme pusę šešių. Sueiname visi į bunkerį, užsidegame žibalinę lempą ir patenkinti šį tą linksmai šnekučiuojamės. Algirdas užsuko radiją iš Vilniaus, iš kur girdime nežabotą šlykščią bolševikų propagandą. Visokius nebūtus dalykus bolševikai pagimdo ir nori žmoniją įtikinti šlykščia savo melagyste. Kiti vyrai linksmai šaiposi iš vienas kito, o aš kažkodėl toks neramus, kad nei pats nežinau, ko man trūksta. Grumiasi manyje kažkokia neapykanta, rodosi, lyg norėčiau tuoj pat atkeršyti bolševikui už tas mūsų tėvynei padarytas žaizdas. Kalbina mane mano broliai, o aš nei kalbėti nenoriu. Dobilas klausia manęs: "Kas tau yra, kad tu toks niūrus šį vakarą? Būdavai visuomet linksmas, o šį vakarą visai ne tas". "Nieko, - atsakiau, - taip aš jau toks rimtas nutariau būti", - lyg norėdamas paslėpti savo pasikeitimą, teisinausi.
Skaityti daugiau: ŽEMAITIJOS PARTIZANO DIENORAŠTIS
"Laisvės kovų archyvo" 10 numeryje apybraižoje "Nenugalimas" pastebėtos klaidos:
144 psl. 8 eilutė iš apačios turi būti "nors švietimo skyriaus vedėjas", toliau kaip tekste.
148 psl. 12 eilutė iš viršaus turi būti "Diktarų".
148 psl. 15 eilutė iš viršaus neturi būti "ir komjaunuolę J.Šidlauskaitę". 148 psl. 18 eilutė iš viršaus turi būti "Antanas" vietoj "J.Apacianka".
154 psl. tekstas po nuotrauka turi būti "A.Kraujelis su sūnum ir žmona 1960m."
"Laisvės kovų archyvo" 11 numeryje pastebėtos klaidos:
42 psl. 19 eilutė iš viršaus turi būti "J.Kriščiūną-Rimvydą" vietoj "K.Pyplį". 194 psl. 25 eilutė iš viršaus turi būti "Demonas" vietoj "Daunoras".
THE ORGANIZATION OF KESTUTIS DISTRICT
Dalia Kuodyte
United Kestutis district (UKD, from 1948 called Kestutis district) was organized in the autumn of 1946. Its organization was the best for partizan conditions. The resistance in South Žemaitija was influenced by Lithuanian Front (LF) and Lithuanian Freedom Army (LFA). All the commanders of Kestutis district - J.Kasperavicius, B.Bartkus, J.Zemaitis, J.Ceponis and others - were the members of LFA. They helped to organize first units which later became the base of Kestutis district. Zebenkstis unit was organized in 1944-1945. J.Zemaitis-Dainius, J.Ceponis-Budrys and P.Bartkus became the commanders of that unit. Žaibas, Lydys and P.Luksys units were also organized in 1945-1946. In 1946, Zebenkstis unit was called Sernas unit, and later — Savanoris unit. The names changed so quicly because of conspiracy, became in the autumn of 1946 MGB had prepared 6 operation groups to destroy Savanoris unit.
So UKD was organized under very complicated circumstances. Captain Juozas Kasperavicius-Angis became its commander. UKD paid special attention to the relations with partizans of Zemaičiai district and Aukštaitija. Alas, two UKD headquarters bunkers were destroyed because of MGB agent Erelis, and J.Kasperavicius, A.Biliunas-Dziugas were killed, P.Paulaitis-Aidas was arrested in 1947.
Skaityti daugiau: SUMMARY
