PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Nr. 5 (1432) GEGUŽĖ - MAY 1967 
L. Tamošaitis — Lietuvos vėliavos gegužes 13 d. parade, New Yorke (vėliavnešys kairėje — kpt. V. Alksninis) ... viršelis
Nr. 6 (1433) Bl RŽELIS - LlEPA - JUN E 1967
L. Tamošaitis— VLIKo pirm. K. Valiūnas ir prel. J. Balkūnas lietuviškojo kryžiaus iškilmėse, birželio 18 d., New Yorke ................. viršelis
T U R I N Y S
B. Baltys — Vainikų diena
J. Audėnas — Lietuvos respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius
A. Budreckis — Pavyzdingas sukilėlis
B. B. — Kinijos grėsmė
Atominių ginklų taktikos ir strategijos tezės tebėra neišaiškintos
J. Vizbaras — Jų vardai niekados nebus pamiršti
K. Plukas — Mums vis miela, brangi Lietuva
J. Vaičeliūnas — Lietuvos kariuomenėje
B.B. — Mes atlikome savo pareigą
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1967m. 5-6 Turinys, metrika
B. BALTYS
Gegužės 30-tosios pavakarys, šešėliai tįsta nuo augštų miesto namų, gatvėmis skubančių automobilių, medžių, akmens ar vario paminklų ir sunkiu žingsniu einančių žmonių. Miestas — kapai. Nors ir ilgas savaitgalis ir dienos gražios, tačiau šiandien čia neįprastai daug žmonių, kurie, atrodo, nerado vietos pajūrio smiltynuose ir, tartum jieškodami tikro poilsio, atėjo čia, kur baigiasi visi skubėjimai, rūpesčiai, nesantaikos— karai. Nors ir didmiesčio ribose — čia nėra raudonų, žalių ir geltonų šviesų, kurtinančio motorų ūžesio, skubančių pėsčiųjų — kasdieninis didmiesčio košmaras, tartum ugniakalnio išsiveržusi lava, nutekėjusi į slėnesnes vietas, lėtėja ir stingsta. Žmonės juda, tartum paklydę, klaikiu, ilgesio pripildytu žvilgsniu tartum siekia nepramatomosna tolumosna, ar nepamatys taip mielo, pasiilgto, mylimo veido, ar bent šešėlio; lūpos dar tebekartoja jo vardą ar stingstančios maldos žodžius. Dar kartą grįžta, tik jau mintimis, atgalios, prie paliktos gėlių puokštės, prie pilko akmens, su iškaltu taip mielu vardu — vardu motinos, tėvo, sesers, brolio, mylimos ar mylimojo, kur praleido dalį šios gražios gegužės dienos, klaidžiojant praeity drauge išgyventose dienose, valandose. Ir vėl, tai skausmas, tai šypsenos šešėlis, drauge su prisiminimais, prabėga besileidžiančios saulės spindulių bučiuojamu veidu.
Sunki, lyg ištirpusio švino lašas, nuriedėjo manais skruostais ašara, atrodė išdeginusi veide gilų griovį. Greit užsidėjau saulės akinius — dar kas pamatys. Suaugusiam juk nedera. Visi pradės į mane žiūrėti. Žvalgiausi, tačiau nepastebėjau, kad kas būtų atkreipęs dėmesį į mano ašarą. Tvarkingai vienodų paminklų išrikiuotos eilės gale, po senu, išpurtusiu gluosniu, atsisėdau ant apsamanojusio, didoko akmens. Mano kairėje, ant iškilusio pilko granito beformio gabalo, baltavo, taisyklingai išbaigta, marmuro lenta, kurioje aiškiai išsiskyrė: “. . . geriausiems sūnums ir dukterims, paaukojusiems savo gyvybes, kad mūsų kraštas būtų laisvas . . Daug kur teko matyti šaltam akmenyje iškaltus panašius lakoniškus išsireiškimus — jų yra daug. Yra taip pat daug širdžių, kurios dar tebeplaka neišmatuojama meile aniems pasiaukojusiems.
Skaityti daugiau: VAINIKŲ DIENA
JUOZAS AUDĖNAS
Nepriklausomos valstybės prezidentas yra tautos ir valstybės didysis švyturys savo krašte ir plačiajame pasaulyje matomas. Nors jau ketvirtis šimtmečio praėjo, kaip Lietuva okupuota, bet jos didieji švyturiai mums tebešviečia. Tos šviesos skatinami čia paminėsime buvusį nepriklausomos Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, kuriam irgi teko būti tuo didžiuoju tautos švyturiu.
Kai pažvelgi pirmyn, tai šimtas metų atrodo labai didelis metų skaičius. Bet kai sukakęs penkiasdešimt metų grįžteli atgal, atrodo, lyg ir visai nedaug. Taip šie skaičiai atrodys ir tiems, kuriems dar toli yra iki penkiasdešimties metų.
Štai, gruodžio 17 d. suėjo šimtas metų, kai gimė Kazys Grinius. O ar jis mirė? Nevisai, kitaip ir mums nebūtų reikalo jį minėti. Tiesa, K. Grinius nuėjo į kapą. Tačiau, parafrazuojant Vincą Kudirką, jis nuėjo į kapą, palikdamas ženklą, kad žmogumi buvo.
Gimęs Salemos-Būdos kaime, Marijampolės apskrityje, vidutiniško ūkininko šeimoje, Grinius, išgyvenęs 83 metus, 1950 metų birželio 4 d., Čikagoje, atsiskyrė iš matomojo pasaulio. Todėl mes esame laisvi vertinti jo mums paliktus darbus ir jį patį, kokį mes jį žinome, arba kokiu jis mums atrodo, yra buvęs.
K. Grinius buvo augšto ūgio, tiesus, skaistaus veido, mėlynų akių ir bendrai, gražios išvaizdos vyras. Moterys man sakė, kad jis joms labai patikęs. Neabejoju.
Skaityti daugiau: LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS DR. KAZYS GRINIUS
ALGIRDAS BUDRECKIS
Tėvynės meilė dažnai silpnus žmones paverčia didvyriais. Dėl tėvynės daugeliui yra nesunkūs dideli vargai ir net mirtis. Spaudos draudimo metais kas gi vertė žmones gabenti draudžiamas knygas ir platinti jas liaudyje? Juk už tai buvo tremiama Sibiran, grūdama į kalėjimus, o vis tik nepabūgta, nes tėvynė šaukė prie darbo. Skaitydami tų laikų nuotykius, randame daugybę pasiaukojimo pavyzdžių dėl tėvynės. Mylįs tėvynę nebijo ir mirti dėl jos. Patekę į svetimųjų vergiją, lietuviai nenustojo svajoję apie laisvę; darė sukilimus, kurie, nors ir nepasisekdavo, nes trūko pasiruošimo, ginklų ir nesutikimai vadų tarpe daug pakenkdavo, ypač, kad jie buvo daromi drauge su lenkais, bet parodė daug gražių pasišventimo pavyzdžių, kuriais mes turime pasigėrėti ir sekti.
Antanas Mackevičius, lenkmečio ar 1863 metų sukilimo vadas, buvo lietuvio sukiliminės dvasios ir didvyriškumo pavyzdys. Mackevičius buvo staigus, kupinas karšto tikėjimo, kurį mokėjo įkvėpti liaudžiai, juo aklai pasitikėjusiai. Jis buvo tikra žemaičių dvasia: kai tik jo būriai būdavo išblaškomi, sukilėliai sumušami, jis grįždavo prie Nevėžio, prašnekdavo į žmones, ir vėl nauji būriai šimtais eidavo paskui jį.
1863 m. Lietuvos sukilėlių ženklas.
Antanas Mackevičius gimė 1828 m. Tytuvėnuose, Raseinių apskrity, kilęs iš neturtingų ūkininkų šeimos. Būdamas 12 metų, pėsčias nuvyko į Vilnių, kur šešis metus mokėsi gimnazijoje. Jis maitinosi savo darbu, tarnaudamas vienuolyne, arba gaudamas pašalpą iš vienuolių. Baigęs gimnaziją, sako, pėsčias nuėjo į Kievo universitetą, kur du metus studijavo. Europoje 1848 m. praūžė revoliucijos viesulas. Daugelis vyko Vakarų Europon padėti sukilėliams, o likusieji gyvai pradėjo svarstyti tėvynės išvadavimą iš rusų vergijos. Prie tokių prisidėjo ir Mackevičius. Jis ryžosi mesti universitetą ir eiti į liaudį. Bet kaip prie jos prieiti? Iš jaunų dienų matė kunigų didelį autoritetą, dėl to, apie 1850 m., jau randame jį Varnių seminarijoje.
Jis buvo paskirtas vikaru į Krekenavą, vėliau filialistu į Paberžę prie Surviliškio. Bekunigaudamas palaikė artimus ryšius su valstiečiais ir buvo jų mėgiamas. Jis gyveno labai neturtingai, nes ką turėdavo, atiduodavo vargšams. Iškalbingas pamokslininkas ir nuoširdus žmogus, jis daug bendravo su valstiečiais, tačiau buvo nemėgiamas dvarininkų dėl jo demokratiškų pažiūrų ir griežto nusistatymo blaivybės reikalu.
Skaityti daugiau: PAVYZDINGAS SUKILĖLIS
Kinijos “atbudimas” su kiekviena nauja diena, atneša vakarų kultūros pasauliui naujų rūpesčių. Pradedant 1949 m. su komunizmo įsigalėjimu Kinijoje, valstybės supančios Kinijos teritoriją pajuto vis didėjantį pavojų iš didžiojo kaimyno, šiandien komunistinės Kinijos karinė jėga yra ne vien valdžios įrankis išlaikyti krašte režimą, bet ir pakankama priemonė ekspansijai. Kraštas yra komunistinės santvarkos pajungtas beatodairiniams partijos nustatytiems siekiams: — turint didelius žmonių išteklius, nesiskaitant su jų gerbūviu, viską pajungt išvystymui karinės jėgos, kurios pagalba galėtų pavergti saviems tikslams likusįjį pasaulį (plk. Itn. J. R. D. Cleland — Amerikiečių strategija). Šią ekspansiją pirmiausiai tiesioginiai šiuo metu jaučia pietų Azija — Indija, Pakistanas, Nepalo pasienio valstybės Sikkim ir Bhutan. Toliau seka Burma, Thailand, Laos, Cambodia ir abu Vietnamai; Tolimuose Rytuose — Korėja, Japonija ir Taiwan, toliau — Malezija, Filipinai ir Indonezija.
1949 m. vienas iš svarbiųjų Kinijos komunistų partijos uždavinių buvo atgauti visas Kinijos teritorijas ir paremti “išsilaisvinimo” karus Azijoje. Nuo to meto šis planas yra sistematingai vykdomas — Vidurinioji Mongolija, Sinkiangas, taip pat ir ne kiniečių gentys Kinijos provincijose, yra komunistinės Kinijos įtakoje; Tibetas jėga užimtas; rėmė Šiaurės Korėjos komunistus “išlaisvinti” Pietų Korėją ir šiuo metu remia Vietkongą prieš Pietų Vietnamą. Planas sukurti Vidurio Azijos imperiją su ją supančiom dominijom tolesnei pasaulinio masto ekspansijai, yra labai aiškus ir jis sistematingai yra vykdomas (plk. Wyndham H. Bammer — Chinese Communist National Strategy). Šio plano užuomazga siekia 1920 metus, kai Rusijos komunistinės revoliucijos aidas pasiekė Kiniją su šūkiu išlaisvinti pavergtas tautas pilietiniais karais. Tokių išlaisvinimo karų pasisekimas turėjo siekti vakarų pasaulį, apsupant didžiuosius imperialistinius kraštus (vakarų Europą ir Ameriką), iš kur susidarytų bazės galutinam imperializmo sunaikinimui (Mao Tse-Tung — Protracted Warfare to the International Scene). Kiniečių teritorialiniai siekiai 1925 m. buvo paskelbti ir nacionalistinės Kinijos vyriausybės — ano meto išleistame žemėlapyje į Kinijos teritoriją įėjo Sovietų Centralinės Azijos didelė dalis, arti pusės Ladakho, visas Nepalas, Sikkimas, Bhutanas, Assa-mas, Indokinija, Sulu archipelagas,
Skaityti daugiau: Kinijos grėsmė
Neteko girdėti, kad kurį nors naują išradimą, kuris įvyko mokslui su technologija bendradarbiaujant, žmonija būtų pasmerkusi.
Pilkoji darbininkų masė, trokštanti likviduoti neturtą, vienintelį kelią į laimę mato būtinoje pažangoje moksle, technologijoje ir pramonėje.
Mokslininkai šiandieną jau žino būdus ir procesus apie kontroliuojamo ir nekontroliuojamo atomo skaldymą ir jo reakcijos apribojimus.
Užtat, nežino kokia yra tikroji atominio karo koncepcijos reikšmė, žmonijos laimei, atominės bombos iki šiol tesprogo ant Hirošimos ir Nagasaki. Eksplozijos jėgą abi bombos turėjo apie 15-20 kilotonų ir abidvi buvo pavartotos tada, kai Japonija jau buvo pasiruošusi pasiūlyti Vakarams taikos derybas. Daugeliui tas davė pagrindą tvirtinti, kad karo veiksmų sustabdymui Pacifike tų ginklų panaudojimas ypatingos įtakos neturėjo.
Užtat, neaišku yra kokiu būdu tokios rūšies ginklai galėtų būti pavartoti prieš betarpius karinius tikslus kautynių lauke. Naišku, kokią reikšmę turi, iš karinio taško žiūrint, atominiai minų laukai ir daug kitokių tokio tipo ginklų. Tą paslaptį sudaro faktas, kad nei viena galybė negali leistis į eksperimentus, kurie, toje srityje, sudarytų betarpinį informacijų šaltinį. Atominiai ginklai iki šiol sudaro vieną iš dominuojančių veiksnių mūsų amžiuje, o atominė jėga yra vienintelė, su kuria privalo skaitytis visi politikai ir kariai.
Skaityti daugiau: Atominių ginklų taktikos ir strategijos tezės tebėra neišaiškintos
J. VIZBARAS - SŪDUVAS
Pavasario skaidrumas ir žydinčio birželio romantika neturėtų išblaškyti mūsų prisiminimų apie anas netolimos praeities klaikiąsias birželio dienas, kada tūkstančiai jaunų Lietuvos sūnų paaukojo savo gyvybes, gindami tautos laisvės idealą, arba mirė kankinių mirtimi Sibiro plotuose.
Šių dienų Graikijoje prie istorinio Termopilų praėjimo yra pastatytas didingas balto marmuro paminklas su tokiu įrašu: “Keleivi, kas bebūtum, prisimink, kad šioje vietoje, 480 metų prieš Kristų, žuvo Spartos karalius Leonidas su 400 vyrų, gindamas Vakarų civilizaciją nuo azijatiškųjų persų barbarijos!”
Broli lietuvi! — Pavasario dvelkime prisiminkime mūsų brolius, miško partizanus, didvyriškai kovojusius ir žuvusius nelygiose kovose prieš Maskvos satrapų primestą antrąją Lietuvos okupaciją. Šiandieną okupanto prispausta tauta nedrįsta jų garbei pastatyti net paprasto granito kryžiaus, o jų kapai tenai šiandieną yra išniekinti azijatų atėjūnų siautėjimų.
Mes, laisvojo pasaulio kariai, neturėtume niekados pamiršti mūsų ginklo brolių kraujo aukos, sudėtos ant tėvynės laisvės aukuro. Jie žuvo už tėvų kapus ir gimtojo kaimo sodybas ir kad mes gyventume laisvi. ... Redde quod debes — grąžink, ką esi gavęs — skambėjo įrašas Nežinomojo Kareivio kapo kryžiuje. Jei nieko daugiau, tai bent savo pagarbą privalome mes jiems grąžinti. Pastatykime jiems nenykstantį paminklą savo širdyse, kad ateinančios Lietuvos kartos dar su didesne pagarba minėtų jų atminimą.
Sunku būtų surašyti nesuskaitomas didvyrių pavardes, kurių kapais išpuošti Lietuvos miškų plotai. Nesuskaitomų didvyrių pavardes čia tegul atstovauja dviejų didvyrių vardai: tai Juozo Lukšos-Daumanto ir Julijono Būtėno. Juozas Lukša-Skrajūnas . . . Suvalkijos lygumų sūnus, knygos “Partizanai” autorius, palikęs universiteto auditoriją, išėjo į miškus, kur žygis po žygio, virsta Laisvės kovų sąjūdžio vadovaujančiu vyru, turėjusiu, pasak pulkininko Burlitskio, visuotinai pripažintą autoritetą ir taip tampa tautiniu herojumi (plk. Burlitskis NKVD dalinių Lietuvoje vadas, pabėgęs į Vakarus ir liudijęs Kersteno rezoliucijoje). Būdamas rezistencijos įgaliotinis, Juozas Lukša 1948 m. atvyksta į Vakarus ir čia parašo knygą “Partizanai”. Nors ir turėdamas galimybę pasilikti laisvajame pasaulyje, J. Lukša, vykdydamas savo ginklo draugams duotą priesaiką, grįžta į pavergtą kraštą ir ten miršta didvyrio mirtimi, kovodamas savo vadovaujamų partizanų eilėse. Tokio būdo asmenybių, kaip J. Lukša, reta istorijos puslapiuose. Tuo jis prilygsta garsiajam istorinės Romos senatoriui Regului, kuris taip pat vykdydamas duotą priešui priesaiką, grįžo į Kartaginą ir ten mirė kankinio mirtimi.
Skaityti daugiau: JŲ VARDAI NIEKADOS NEBUS UŽMIRŠTI
KAZYS PLUKAS
Mane nuolat jaudina prisiminimai apie Tėvynės Lietuvos likimą ir brolių lietuvių baisius išgyvenimus ir kančias. Čia noriu paminėti vienos didelės lietuvių giminės, Plukų, likimą.
Mano tėvas Vincas Plukas 1914 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir paskirtas į Kauno tvirtovės artileriją. Po apmokymo, jis tarnavo štabe ir dirbo iki vokiečiai užėmė Kauną. Kartu su artilerija pasitraukė į Rusiją.
1918 m., steigiant Lietuvių batalioną Sibire, dirbo štabe. Vieną naktį tas batalionas buvo apsuptas komunistų ir septyni bataliono steigėjai, jų tarpe ir mano tėvas, buvo suimti, arti traukinio sušaudyti ir kardais sukapoti, o batalionas buvo išvežtas kitur. Tai toks buvo likimas mano tėvo ir kitų.
Tėvo brolis Karolis Plukas, su jo šeima, buvo 1948 m. išvežtas į Sibirą ir ten 1955 m. mirė. Jo sūnus Vladas Plukas, buvęs Kėdainių artilerijos pulko vado adjutantas, 1941 m. birželio mėn. buvo deportuotas į Sibirą iš Pabradės poligono. Vladas ir kiti artilerijos karininkai buvo enkavedistų suimti ir 1942 m. nužudyti Sibire. Jo jaunesnis brolis Bronius buvo komunistų nužudytas 1948 m. pavasarį prie Bernatonių kalno, Panevėžio apsk. Jo sesers Elenos vyras Maldutis buvo nužudytas Sibire. O jo žmona, Maldutienė su vaikais, dar tebelaikoma Sibire.
Atsiminimų autorius Londone, 1965 m.
Nors truputį noriu priminti ir apie save. Aš, Kazys Plukas, esu gimęs 1909 m. birželio 6 d. Linkuvos valsčiaus Guostagalio kaime. Po tėvo mirties, kuris nebegrįžo iš Sibiro, aš nuo 1919 m. tapau tėvo ūkio įpėdiniu. Lietuvos nepriklausomybės žydėjimo laikotarpyje prasigyvenom, pirkomės ūkius ir taip visi keturi broliai tapome ūkininkais.
Skaityti daugiau: Mums vis miela brangi Lietuva
J. VAIČELIŪNAS
STOJU Į KARO MOKYKLĄ
Savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje esu aprašęs knygoje — Tėvynės sargyboje. Joje yra kaikas ir praleista, ypač gyvenimas Karo mokykloje. To gyvenimo anksčiau nepaliečiau, nes apie tai yra išleista net dviejų tomų S. Urbono atsiminimų knyga — Kariūno atsiminimai. Dabar noriu kiek paliesti gyvenimą Karo mokykloje ir dar šį bei tą, bendrai, iš mūsų kariuomenės gyvenimo.
S. Urbonas Karo mokykloje mokėsi 1927-29 m., o aš joje mokiausi 1930-32 m. Jeigu tais laikotarpiais gyvenimas mokykloje turėjo panašumų, tai jis turėjo ir skirtingumų, nes 1930-32 m. Karo mokyklos vadovybė buvo beveik pagrindinai pakeista. Nuo vadovybės priklauso vienokia ar kitokia tvarka mokykloje, neskaitant joje gyvenimo tvarkos, kurią nustato kariniai statutai.
Karo mokyklon stoti galvojau jau tada, kai lankiau Joniškėlio vidurinę mokyklą. Apie stojimą į tą mokyklą galvojo ir daugiau mokinių. Kaikurie iš jų save vadindavo sportininkais, čempionais ir panašiais vardais. Jie dėl savo “čem-pioniškumo” tikėjosi lengvai pateksią į Karo mokyklą. Aš nebuvau koks ypatingas sportininkas, o tuo labiau koks nors čempionas, todėl patekti į karo mokyklą turėjau maža vilties. Vienas tų “čempionų” net aiškino, kad, stojant į Karo mokyklą, reikia išlaikyti įrankių gimnastikos ir lengvosios atletikos egzaminus.
Joniškėlio vidurinėje mokykloje lengvojoje atletikoje turėjome progos praktikuotis tik bėgime. Kartais, kokie 4-5 mokiniai, pertraukos metu, pilnu tempu pasileisdavome bėgti taku apie mokyklos bei ligoninės sodą. Tą, daugiau kaip kilometrą, atstumą nubėgdavome per kokias keturias minutes. Kaip po tokio bėgimo jausdavosi kiti — nežinau. Aš gi gerklėje jausdavau kartumą. Tada ir nežinojau, kad toks nemetodiškas pasiruošimas bėgimui nėra sveikas.
Iš tų visų bėgikų vėliau, pasirodė, tik aš vienas įstojau į Karo mokyklą. Stojant į mokyklą jokių įrankių gimnastikos ar lengvosios atletikos egzaminų nebuvo. Mano apie sodą bėgimo draugai į Karo mokyklą negalėjo įstoti, nes jie buvo likę tik su keturių klasių išsilavinimu.
Skaityti daugiau: Lietuvos kariuomenėje
— Karas Vietname atrodo skirtingas nuo kitų karų, nes ten nėra fronto linijų, — bandau užmegsti pokalbį su svečiu, tik ką baigusiu karo tarnybą Vietname.
— Baloney, arba dešrigalis, lietuviškai tariant, — dėbtelėjo žaibo žvilgsniu į mane svetys ir pasitaisęs fotelyje, iš karto atrodęs nelabai šnekus, veik neatsikvėpęs išdrožė:
— Kas gali pasakyti, kad Kambodijos pasienyje nėra fronto linijų; jos yra ir plačiai išsimėčiusiose Vietnamo džiunglėse ir apgyventose vietovėse. Pėstininkui šis karas yra lygiai toks pat kaip ir kiti buvusieji karai — čia karys taip pat žūva, kenčia žaizdas ir ant jo pečių dedama sunkiausia kovos našta. Jis nuolat purvinas ir nuolat šuniškai išvargęs — Amerikos karys, kai jo krašte įprasta kasdien nusimaudyti ir keisti drabužį, automobiliu vieną skersgatvį nuvažiuoti nusipirkti laikraštį ar cigarečių. Čia drabužis dėvimas iki nukrinta gabalais — ne nuo senumo, bet nuo susidėvėjimo kasant, šliaužiant, laipiojant ir veržiantis per džiunglių tankumynus. Dušas — taip, būna, kai ateina monsoono (lietingasis) laikotarpis. Tada savaitėmis esi maudomas. Vonią atstoja dumblinos ir pilnos parazitų džiunglių upės, kurios pasitaiko pakelyje žygiuojant. Kai nėra tilto tenka pasirinkti dugnas, ypatingai jei vietkongas svilina padus, arba, priešingai, reikia surasti, tik pėstininkui prieinamose vietose, pasislėpusį vietkongą. Kaitra atstoja patogius rankšluosčius, kuri labai sausai išdžiovina kūną ir visiškai sausai sudžiovintų jei neprakaituotumei. Pagal taisykles, kovotojas turi gauti kartą paroje šiltą maistą; tačiau tuo netenka rūpintis, — konservų dėžutėse maistas ir geriamas vanduo, nuo kaitros ištisą dieną išsilaiko karštas.
Turėjau progos buvoti Saigone, Vietnamo sostinėje. Tiesa, gyvenimas ten patogus, žmoniškas, tačiau ir čia nežinai, kuriuo metu ir kur teroristai paspęs pinkles.
Bepigu aviacijos pilotams ir bombarduotojams. Jie du ar tris kartus į dieną skrenda su kautynių uždaviniais, tačiau, pavykus sugrįžti, nors ir iki paskutinės siūlės šlapiam savu prakaitu, vis dar yra galimybės pajusti bent kuriam laikui ramybės. Pėstininkui kiekviena minutė, 24 valandų paroje, yra kova be atvangos, be atvangos poilsiui, valgiui, miegui. Diena, naktis, vakaras, rytas nepastebimai bėga savo keliu, be jokios įtakos pėstininkui besigrumiančiam su vietkongu, gamtos sąlygom ir nuovargiu. Ir taip tęsiasi savaitėmis, mėnesiais. Kovotojo moralę palaiko tik žinia, kad po metų tarnybos Vietname jis bus parvežtas namo. Aviatoriai dienas skaičiuoja barakuose pakabintuose kalendoriuose, jūrininkai laivų kabinose. Visi gerai žino namo grįžimo dieną.
Skaityti daugiau: Mes atlikome savo pareigą
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wise.
RŪPINKIMĖS JAUNIMU — TAUTOS ATEITIMI
VYTAUTAS BILITAVIČIUS
“Su tautos ateitimi susirišti galima tik per savo vaikus.” Vladas Putvinskis- Pūtvys
“Vardan tos Lietuvos vienybė težydi’’. Šiuos Vinco Kudirkos žodžius kiekvienas šaulys ir šaulė turi gerai įsisąmoninti, nes tautos vienybės idėja yra vienas pačių svarbiausių Šaulių Sąjungos tikslų. Broliškai ištiesę vieni kitiems rankas, tremtyje turime statyti lietuvybės tvirtovę, kurios jokios nutautėjimo audros nepajėgtų sugriauti ir sunaikinti.
Atsikūrusi tremtyje, Šaulių Sąjunga gerai save atstovauja atliekamais darbais Lietuvos ir lietuvių tautos labui. Tačiau, labai gaila, kad daugumoje vietovių susibūrę tik vyresnės kartos šauliai, o jaunimo beveik nėra. Senieji šauliai yra tik dabartis, o ateitis priklauso jaunąjai kartai. Kokia bus mūsų jaunoji karta, tokia bus ir lietuvių tauta. Kad Šaulių Sąjunga, kaip tautos jungėja, ugdytoja ir gynėja, amžiais būtų gyva ir veikli, reikalinga į Sąjungą suburti jaunąją kartą, įtraukti ją į šaulišką veiklą, kad, laikui bėgant, išretėjus senųjų šaulių veteranų eilėms, jaunimas galėtų užimti jų vietas ir su dar didesne energija tęstų jų darbą.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
MOTINA
Motina, man saulė tavo veidą mena,
vargo raukšlės šviečia, kaip žvaigždžių keliai,
visą šitos žemės klaidų kelią mano,
tegu švies man tavo veido spinduliai.
Motina, man žemė tavo vardą šneka,
vyturėliai čiulba jį gražiai kasryt,
aidas jo krūtinėn man kaip laimė teka
ir per širdį eina kaip rasa skaidri.
Motina, man gėlės tavo meilę šlama,
už tave pasauly kas karščiau mylės.
Nepalik našlaičio, nelik vieno, mama,
niekur neik, motule, dar iš šios šalies.
Tau širdim už širdį, tau vargu už vargą,
meilę tau už meilę atiduot einu.
Kaip obels viršūnę paguost galvą margą
ir parnešti žemės mirštančių dienų.
Bernardas Brazdžionis
Remkime lietuvišką mokyklą
Mūsų lietuviškosios mokyklos simbolis — motina prie ratelio, bemokanti vaiką skaityti iš maldaknygės ar “lementoriaus” — rodo natūralų lietuvio veržlumą į mokslą. “Dievuliau mano, kodėl nemoku ašen rašyti?” — buvo jo sielos didysis skundas. Jei jis mokėtų, jis žvaigždes suskaitytų ... Tą savo veržlumą lietuviai įrodė labai uoliai leisdami savo vaikus į mokyklas, atidarydami jiems akis pažinti pasaulį ir jo gudrybes. Todėl, dar prieš nepriklausomus laikus, lietuviai jau pripildė savo mokyklas ir Rusijos universitetus, o vėliau ir patys kūrė savo augštąsias mokyklas ir universitetus. Ir dabar, svetimame krašte, nerasi šeimos, kurioje vaikas nebūtų mokomas, patiems tėvams bedirbant sunkiai, betaupant, kad tik sūnelis ar dukra pasiektų augštąjį mokslą, kad jam nereikėtų “taip sunkiai duoną pelnytis.”
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
TRYS RUGIAI KARIUOMENĖJE
— Algirdas Rugys, sūnus Jono, gyv. Paterson, N.J., atlieka kario pareigą Vietname. Už drausmingumą ir pavyzdingą pareigų atlikimą buvo paaugštintas į korporalus. Naktiniame užpuolime, Vietname, buvo sužeistas. Šiuo metu jis gydosi Guam ligoninėje.
— Vytautas Rugys, sūnus Antano, gyv. Paterson, N.J., tarnaujantis malūnuose, su savo daliniu lanko Graikiją, Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Norvegiją. Grįžus daliniui iš 6 mėn. maršruto, jis vyks į Vietnamą.
— Algimantas Rugys, sūnus Antano, gyv. Patersone, N.J., sėkmingai baigęs parašiutininkų instruktorių parengimą, tarnauja Kentucky.
— Pov. Dirkis, kiek pasveikęs vėl skaito paskaitas Liet. Vyčiams, rašo spaudoje, dalyvauja visuomeninėje veikloje ir yra parašęs knygą.
— Pvt. R. A. Jakštys tarnauja JAV specialioje grupėje, Fort Dix bazėje, N.J. Ten jis jau kurį metą studijuoja elektroniką. Dar teks jam vienus metus išbūti šioje karinėje mokykloje.
— Vilius Mikaitis, gyv. Čikagoje, ką tik grįžo iš JAV karinės tarnybos ir jau įstojo į lietuvių parapijos Tėviškės chorą.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Gegužės 13 d. paradas New Yorke, surengtas Amer. Legiono. Demonstracijos šūkis: Remkime mūsų karius Vietname.
Virš. — lietuvių jaunimo grupė,
apač. — liet. grupės vadovybė; priekyje: A. Vakselis, V. Mažeika ir dr. A. Budreckis. Gilumoje matyti dr. Vileišis ir kpt. A. Rugys.
Nuotr. L. Tamošaičio
KELIAIS RŪPIMAIS KLAUSIMAIS
Lietuvių karių veikla
Plačiame pasaulyje pasklidę laisvieji lietuviai dalyvauja įvairioje veikloje ir tarnauja įvairių kraštų kariuomenėse. Jie nudirba daug gerų darbų, siekia mokslų ir pasisekimo.
Lietuviai kariai neatsilieka kitų tarpe, štai, nepersenai džiaugėmės kai fronto laimėjimams atžymėti lietuviai kariai — Sabaliauskas, Bernotas, Balskus, Petronis, Reivytis ir kiti, buvo apdovanoti garbės ženklais ir kitaip pagerbti. Vietnamo kovose prieš komunizmą kovoja lietuviai iš įvairių kraštų, vieni iš Australijos, kiti iš Kanados, ar iš J.A.Valstybių. Yra jau ir žuvusių mūsų jaunuolių.
Būtų labai reikalinga vesti lietuvių karių veiklos kartoteką. Ją gal geriausiai tiktų tvarkyti Ramovės centro valdybai. Nors ir daug karių nepriklauso Ramovei, tačiau tas skirtumo nesudaro. Visų mūsų buvusių karių, priklausančių ar ne savai organizacijai, yra pareiga rūpintis atei-čia. Jei Lietuva kelsis naujai laisvei, tai reikės ir jai parodyti, kad šių dienų išblaškyti lietuviai kovojo ir kentėjo ir net žuvo už tą laisvę. KARYJE, jau ištisi 10 metų kai vedu karių veiklos skyrių, tačiau ten patenka tik dalelė apie jų veiklą. Pagalvokime, ar nevertėtų imtis tokio darbo ?
Skaityti daugiau: Kronika
