Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1442) GEGUŽĖS - MAY 1968 
Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininkas dr. Kęstutis Valiūnas ... viršelis
Nr. 6 (1443) BlRŽELIS - LlEPA - JUNE 1968
Taut. Šokių šventes dalyviai pagerbia žuvusius dėl Lietuvos laisvės: viršelis
T U R I N Y S
J. V. Sūduvas— Partizano priesaika
Dr. A. Budreckis— Lietuviškoji ekspansija
J. Vasys— Lietuvos valstybinės sienos
A. Grigaitis— Įsakymas 1863 m. sukilėliams
V. Senulis— Neišnaudotos galimybės nepriklausomybei išlaikyti
V. M. Klausutis— Mūsų ryžtas ir kova
E. Bazėnas— Nelaisvė ir vėl—laisvė
A. Beržinis— Šūviai, kurie nieko nepranašavo
St. Dirmantas— Pasvarstykime apie tikrąją kovą
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius -— Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Skaityti daugiau: Karys 1968m. 5-6 Turinys, metrika
J. V. SŪDUVAS
Žavinga birželio naktis tiesė savo tamsos skraistę virš Vilniaus miesto. Sidabrinis mėnulio kamuolys, išsinėręs iš Panerių miško, ritosi kalvelių viršūnėlėmis ir, pasiekęs Trijų Kryžių kalną, priglaudė savo veidą prie balto granito kryžiaus. Ir čia, mesdamas savo šaltą žvilgsnį į Gedimino kalną ir Katedros aikštę, klausėsi Vilnelės čiurlenimo. O ši, it sidabrinė juostelė, apipynusi kalno papėdę, savo šnerėjimu pasakojo senajai piliai nuostabią pasaką apie praėjusios didybės laikus. Ir tik amžinai Nemuno pasiilgusi Neries srovė, neramiai verpetuodama, skubinosi vakaruosna. Iš apipintų žydinčiais krūmais Vilnelės šlaitų sklido lakštučių melodijos, virpindamos gūdžią vidurnakčio tylą nuostabiais garsų aidais.
Šią Šventaragio slėnio tylą netikėtai sudrumstė nežinomo keleivio atsiradimas. Niekeno nepastebėtas, jaunas ir augalotas vyras, pasidėjęs ant pakrantės akmens savo šautuvą ir kelionės maišelį, skaidriu Vilnelės vandeniu prausė savo prakaitu aptekusį veidą. Šio nuostabaus keleivio atsiradimą slėnyje galėjo pastebėti tik pats mėnulis.
Apsiprausęs ir susitvarkęs savo sudėvėtą karišką rūbą, keleivis atsisėdo ant akmens ir, atsirėmęs į šautuvą, įsmeigė žvilgsnį į Gedimino kalną.
Po trumpos susikaupimo valandėlės jaunuolis energingai pakilo ir, tarsi pagautas paslaptingos jėgos, ištiesė savo rankas į kalno griuvėsius, tyliai tardamas:
— Aš atvykau vienas iš tūkstančių tų, kurie dar šiandien narsiai gina tavo kunigaikščių žemę nuo skaitlingų raudonųjų priešo gaujų. Tačiau, nesuskaitomais ir nepažymėtais kapais jau per gausiai yra nusagstyti mano tėvų šalies žalieji miškai ir į rytus vedantys keliai. Klastingas priešas, pasikinkęs tavo sūnus-išdavikus, neša mums mirtį iš pasalų ir retina mūsų eiles!
— Tu, amžina mano protėvių sostine, tik tavyje glūdi garbingos mano tėvų žemės paslaptinga gyvybė ir tautinė galia! Šią lemtingą birželio naktį, kai šimtai ir tūkstančiai mano brolių ir sesių buvo atplėšti nuo gimtųjų namų ir išvežti nežinomam likimui ir kančioms į šaltąjį Sibirą, aš kreipiuosi į Tave, jieškodamas dvasinės atramos. Nes tik tavo senovės didybėje rusenantis Lietuvos genijus gali duoti atsakymą apie tolimesnės mūsų kovos prasmę ir atgaiviūti silpstančias jėgas. —
Lyg jausdamos kažką nepaprasto, lakštingalos nutraukė savo giesmę. O mėnulis, staigiai kildamas, nukeliavo virš miegančio miesto, mesdamas tamsų šešėlį Vilnelės atšlaitėms ir Šventaragio slėniui. Paslaptinga raudono rūko srovė, kildama iš miesto, šliaužė Katedros aikšte ir, aplenkdama pilies kalną, sparčiai ritosi rytų link.
Skaityti daugiau: Partizano priesaika
ALGIRDAS BUDRECKIS
1. ĮVADAS
Ak, ta galybė, kuri kadaise buvo Lietuva! Tas vardas, kuris aidėjo nuo Nemuno krantų iki Kremliaus vartų ir stepių chano jurtos! Mūsiškiai dažnai—su pilna teise—mėgsta linksniuoti faktą, kad viduramžiuose Lietuvos valstybė siekė nuo Baltijos ligi Juodosios jūros, nuo Narevo ir Bugo krantų iki Maskvos vartų. Beje, savo žydėjimo metu Didžioji Lietuvos Kunigaikštija valdė, arba laikė savo įtakoje, 400,000 kvadratinių kilometrų plotą ir Vilniaus žinioje buvo, neįskaitant žydų, totorių ir kitų, keli milionai gudų, ukrainiečių ir didžiarusių. Romantikai istorikai ir atgimimo dainiai tą lietuvių praeities imperiją padabino iki tokio laipsnio, kad jau beveik atrodo, jog ji tai ne istorijos dokumentas, o tik vaizduotės kūrinys. Istoriko uždavinys yra šaltai, be perdėjimo ar nuslėpimų, išnagrinėti priežastis, kurios davė akstiną negausingai tautai užkariauti Rytų Europoje dešimteriopai didesnį už Lietuvą plotą. Ir tai yra dėkingas darbas, nes anų lietuvių žygiai tikrai siekia epiškų proporcijų pagal betkokį mastą.
Kaip ir normanų-varingų laikotarpyje, rytų slavų, arba rusinu, politinis nevieningumas buvo priežastis leidusi lietuviams bei totoriams užkariauti Rusus.
Beje, rusai istorikai, kurie tyrinėja XIII ir XIV amžiaus Rusios istoriją, dažnai beveik be išimčių, skiria visą dėmesį tik į totorių viešpatavimą. Tartum, vien totoriai buvę reikšmingas veiksnys rusinuose. Labai teisingai pastebėjo lenkų istorikas Henrikas Paškevičius: “Nenorėdami mažinti jų svarbą [totorių — A.B.], privalome atminti, kad tais laikais Lietuva išėjo aikštėn, ir jos svarba rytų slavų likime buvo nė kiek nemažesnė, o gal net ir didesnė negu chano valdžia” (Henryk Paszkiewicz, The Origin of Russia, psl. 185).
Lietuvos istorija turi daug nepaprastų momentų, kaip antai: ištikimybę pagoniškajai tikybai net ir tada, kai visi kaimynai jau buvo priėmę krikštą, nepaprastu atkaklumu vyko žūtbūtinė kova prieš kryžiuočius ir kalavijuočius. Ypatingo dėmesio vertas ir ekspansijos rytuosna ir pietuosna momentas. Šitoji lietuvių ekspansija buvo XIII ir XIV amžiaus atsiekimas. Lietuvių teritorinė ekspansija liudijo tautos nepaprastą gyvastingumą ir ištvermę, rodė, jog lietuvių tauta tuomet turėjo valstybinių ir karinių gabumų, o jos valdovai pasižymėjo savo politiniu išmintingumu. Reikia atsiminti, kad teritorinio plėtojimosi pradžioje Lietuva užėmė daugmaž 80,000 kv. kilometrų ir teturėjo tik 170,000 gyventojų.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA
JONAS VASYS
(pabaiga)
Iki šiol mūsų pagrindas nepriklausomai Lietuvai atstatyti buvo tas, kad esame gyvybinga, dinamiška, pažangi, laisvę mylinti tauta, su senomis savomis valstybinėmis tradicijomis. Taigi, todėl mes turime būti nepriklausomi, taip kaip per šimtmečius esame buvę. Visa tas yra tiesa, bet kam gi tas rūpi. Juk vien tik teisė, dar neduoda laimėjimo. Būdami vieni, šiomis sąlygomis, nepriklausomybės išsikovoti negalime.
Lietuvos nepriklausomybės atstatymo reikalą mums reikia pastatyti taip, kad jis būtų patrauklus ir mūsų stipriesiems draugams, kaip J. A. Valstybėms, o be to, būtų naudingas mūsų kaimynams, šiaurės Europos valstybėms. Tas gi galima tik jei Lietuva virstų tranzito valstybe. Tada lieka šią gražią ir patrauklią idėją tinkamai pristatyti mūsų draugams. Tuo reikalu reikėtų išleisti keletą gerai motyvuotų ir pagrįstų veikalų ir juos tinkamai paskleisti.
Kokiomis sąlygomis Lietuvos nepriklausomybės atstatymas būtų galimas? Turbūt turėtų susidaryti labai nuostabios sąlygos, kad Rusija gera valia baigtų Lietuvos okupaciją. Tam nesimato jokių ženklų, negirdėti jokių pažadų. Jei, tačiau, taip įvyktų, tai tikriausiai reikalas nesibaigtų vien- tik Lietuva, o eitų daug toliau, kol visos, taip vadinamos respublikos, atsiskirtų. Rusai tai žino, ir todėl tokio precedento neleis.
Tačiau, karai, nors ir nelaukiami ir neapkenčiami, kyla staiga, nelauktai, nepramatytai, iš pamatų keisdami buvusias valstybių sienas, tautų santykius, pažiūras į gyvenimą ir užsistovėjusias, pasenusias idėjas. Argi ne bepročiu būtų apšauktas žmogus, kuris Hitlerio galybės laikais būtų pasakęs, kad Lenkijos sienos pasistūmės į vakarus iki Udruvos ir Neisės, kad Prūsuose neliks vokiečių. O šiandieną tą viską laikome normalia padėtimi.
Nėra abejonės, kad ateinantis karas Europos žemėlapį keis dar daugiau. Tam turime ruoštis ir turėti keletą atsarginių planų. Mažų mažiausia, mes turime savo galvoseną perorientuoti, kad pasikeitimų bus, ir kad tada gali susidaryti istorijoje negirdėtų galimybių. Tada gal Lietuvos atstatymas galės būti visai realus ant visų buvusių baltų ir Lietuvos valstybinių kraštų, bet kada turėtų praeityje. O baltų gyvenamieji plotai, pagal paskutinius mokslinius įrodymus, vakaruose siekė Elbės upę, šiaurėje — Ladogos ežerą, rytuose — Uralo kalnus, pietuose ėjo žemiau Kievo miesto, Karpatų kalnų pašlaitėmis. Žiūrėk Broniaus Kviklio “Mūsų Lietuvos” III tomą.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBINĖS SIENOS
MIELAS GEDIMINAI,
Tu išėjai į Amžinąjį Tolį
Nespėjęs tart sudiev
Tu išėjai.. .
Su klastingu priešu, taip ilgai kovojęs
Palikai mus vienus amžinai.
Po svetimu dangum, svetimoj šaly
Nutilo Tavo žingsniai nebaigti. . .
Kas buvo prie Tavęs, kas užmerkė Tau akis?
Mums nieks nepasakys.
Tik skausmo kupina širdis
Tave minės, beviltiškai dar lauks,
Dienomis ir naktimis.
Metai jau praslinko, skausmui nėr ribų,
Laikas neišgydo širdyje žaizdų . . .
Grįžta pavasaris ...
Žemė puošiasi žiedais,
Ir paukščiai grįžta į nuosavus lizdus.
Tik Tu, tik Tu, mielas Gediminai,
Nebesugrįžti jau pas mus.
Tavo sesuo Marytė
1968 balandis
Cleveland, Ohio
(Ltn. Gediminas Eidukaitis, helikopterio pilotas, žuvo Vietname, 1967 m. gegužės 19 d., kovodamas su komunistais pavergėjais už mūsų visų laisvę. Red.)
1863 m. balandžio 23 d.
Mogilevo vaivadijos viršininko L. Zveždovskio sukilėlių būrių viršininkams dispozicija.
Apskrities karinis viršininkas, gavęs iš vaivadijos karinio viršininko pranešimą apie jo apskrityje sukilimo dieną, privalo iki nurodytos dienos surinkti vyrus, kurie pasižadėjo stoti su ginklu. Susirinkimo punktas turi būti paskirtas negyvenamoje vietoje, arba netoli nuo tokios vietos, kuri tinka kariniams veiksmams.
Pirmiausia, reikia žmones paskirstyti į grupes, susidedančias iš kelių žmonių, laikinai apgyvendinant juos, neva kokiu tai reikalu, dvaruose, karčiamose, 5-6 verstų atstume nuo susirinkimo vietos. Žmonės iš tolimų vietų gali atvykti vežimais, pakeliui pasiimdami savo pažįstamus, ir, tokiu būdu, grupėmis po 4-5 žmones, keletą valandų iki sukilimo pradžios, prisistatyti paskirtoje vietoje.
Smulkius nurodymus turi duoti apskrities civilinis viršininkas, žinąs vietas ir žmones, pasirengusius žygiui. Šis parėdymas reikalauja atydaus ir skubaus vykdymo, nes gali turėti svarbių pasekmių. Už apsileidimą ir neapdairumą kaltininką laukia mirties bausmė.
Kiekvienas sukilimo dalyvis privalo, pagal galimybę, būti vienodai apsirengęs atitinkama uniforma, kuri bus nustatyta kariuomenėje, būtent: milo munduras be virvelių, kelnės — kas kokias nori, batai su augštais aulais, kepurė paprasta. Gera turėti milinę. Ateityje bus išduoti spalvuoti atlapai, apikaklė ir kepurė — ulanka. Su savim pasiimti ginklą ir dar vieną atsargai tiems, kurie jo neturi. Stengtis įsigyti dvivamzdį, arba vienvamzdį šautuvą, kulipkų, parako, pistonų, aštrų durklą — peilį, o kas neturi jo — nedidelį kirvuką su ilgu kirvakočiu, revolverį, arba pistoletą. Pasiimti juodos duonos sausainių atsargą — 4 svarus žmogui, truputį druskos, gabalą virtos mėsos ir gertuvę (fliagą) degtinei, kad užtektų vienam žmogui dviem dienom.
Skaityti daugiau: Įsakymas 1863 metų sukilėliams
V. SENULIS
BENDROS PASTABOS
Politikoje negali būti sentimentų. Tai ne dainos, poezija ar muzika. Tačiau, mūsų politiniai vadai ir praeityje ir dabartyje, perdaug atsižvelgia į sentimentus, o permažai — į politinę tarptautinės aplinkos realybę. Todėl šiandien ir mūsų tauta ir Lietuvos valstybė atsidūrėme dabartinėje blogoje padėtyje.
Tuoj po II Pas. karo pabaigos dar buvo, nors ir mažai pagrįstų vilčių, į greitą nepriklausomybės atstatymą. Šiandien gi, mūsų politinė padėtis yra blogesnė kaip kad ji buvo 1945 metais, karui pasibaigus.
Dabar pasaulį valdo du “super-power” kolosai — tai Sovietų Rusija ir J. A. Valstybės. Azijoje kyla trečioji “super-power”, tai Japonija. Iš jų vedamos politikos atrodo, kad tos dvi galybės, Sov. Rusija ir J. A. Valstybės, lyg susitarę, pasidalino pasaulį ir veda koegzistencijos politiką ir vis dar plečia visokius tarpusavio ryšius — stato visokius tiltus. Lokalinis karas Vietname, gal kiek tą vyksmą pristabdė, bet, atrodo, tik laikinai. Kitos valstybės: Kinija, D. Britanija, Prancūzija ir Vokietija šiandien politikoje reiškia mažai.
MŪSŲ PADĖTIS
Mūsų politinių veiksnių iki šiol vestoji “užsienio politika” beveik jokių rezultatų nepasiekė. Niekas, net J. A. Valstybės, neranda reikalo ar nedrįsta iškelti Lietuvos klausimą net Jungtinių Tautų forume. Vis nenori, ar bijo, erzinti Sov. Rusiją. Tai rodo kiek ji tapo galinga. Kad artimoje ateityje kas mus užstotų ir iškeltų Lietuvos klausimą Jungt. Tautose, realių vilčių mažai, nežiūrint į J.A.V. Kongreso rezoliucijas. Taigi, ateities perspektyvos neaiškios, greičiau tektų pasakyti — tamsios.
Kyla klausimas, argi nebuvo savo laiku tokių galimybių, kad Lietuvai nebūtų atitekęs toks likimas? Man rodos, kad dabartinės padėties išvengti, praeityje galimybių buvo ir ne viena. Tik mūsų politinė vadovybė nedrįso ir nesiryžo rizikuoti.
Man atrodo, kad mūsų anuometinis “neutralitetas” buvo politinio sprendimo klaida. Lietuvai reikėjo dalyvauti Il-me Pasauliniame kare. Klausimas tik — kurios valstybės pusėje? Šiandien, kai jau “šaukštai po pietų”, gal lengviau, kaip anuomet, šį klausimą nagrinėti. Kiek teko patirti, prieš prasidedant II Pas. karui, mūsų politikos vadai tą klausimą svarstė ir svarstė pakartotinai ir vis negalėjo apsispręsti, kol galų gale apsisprendė už neutralitetą.
Skaityti daugiau: NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS VALSTYBĖS NEPRIKLAUSOMYBEI IŠLAIKYTI
V. M. KLAUSUTIS
Kame glūdi Lietuvos išlaisvinimo viltis ir galimumai?
Dažnai girdim klausimą: ar yra kokių galimumų mūsų tėvų žemę — Lietuvą, išlaisvinti? Tokius klausimus girdėjome Lietuvoje Caro žandarų valdomoje, Muravjevo viešpatavimo laikais Vilniuje, ir kai dr. J. Basanavičius, dr. J. Šliūpas ir kiti taurieji lietuviai įkūrė “Aušrą”. Tais labai klaikiais “Aušros” patekėjimo laikais, dr. V. Kudirkos “Varpo” suskambėjimo ir skatinimo lietuvius pakilti, kovoti už politinę, kultūrinę ir ūkinę laisvę, buvo lietuvių kurie netikėjo į Lietuvos prisikėlimą ir išsilaisvinimą.
Visgi, tais vergijos laikais lietuviai šalino iš savo bažnyčių lenkų kalba pamokslus ir giedamas giesmes, drąsiai reikalavo politinės, kultūrinės ir ūkinės laisvės; atgavo spaudai laisvę 1905 metais; lietuvių sąjūdis plėtojosi, kūrėsi draugijos ir organizacijos. Atėjo I Pas. karas, žiaurus ir viską naikinąs, sustabdė lietuvių kultūrinį ir švietimo darbą, bet nenustelbė politinio sąjūdžio. Baigiantis karui, tuojau po revoliucijos Rusijoje, nuaidėjo JAV prez. Woodrow Wilsono deklaracija paskelbta JAV Kongrese, reikalaujanti pavergtoms Europos tautoms apsisprendimo teisės. Tuomet Lietuvos Taryba, vadovaujama dr. J. Basanavičiaus ir A. Smetonos, vasario 16 d., 1918 m., paskelbė pasauliui Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją, išnaudodama Woodrow Wilsono paskelbtą teisę apsispręsti.
Tas drąsus, dramatinis Lietuvos Tarybos žygis atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę sukrėtė Lietuvoje ir užsieniuose gyvenančius lietuvius. Kėlėsi Lietuva tarsi iš karsto, po šimtmečių vergavimo lenkams, rusams ir vokiečiams. Tuomet Lietuvos miestų, bažnytkaimių ir kaimų jaunuoliai, pėsti ir savus arklius pasibalnoję, keliavo į Vilnių ir Kauną, savanoriais stoti į organizuojamą Lietuvos kariuomenę.
Kodėl beviltiškai nusiteikę lietuviai dabar abejojo jog Lietuva išsilaisvins? Gal dėlto, kad jie nežino pasaulinės politinės ir savo tautos istorijos, jie nežino, kad nieko pasaulyje nėra amžino išskyrus pasaulio Kūrėją. Lietuvos valstybė praeityje buvo didelė, nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų, iš svetimo molio sulipinta, todėl, netekusi genialių valdovų, subyrėjo.
Skaityti daugiau: MŪSŲ RYŽTAS IR KOVA
(Kareivio atsiminimai)
EDMUNDAS BAZĖNAS
Nepersenai mačiau filmą, kurio vardas — “25th Hour”. Negalėjau suprasti, kodėl jis taip pavadintas, bet tas, pagaliau, ir nesvarbu. Kažkaip, nejučiomis, kilo mintis, kad mano gyvenimas II Pasaulinio karo metu buvo gerokai panašus į vyriausiojo filmo veikėjo gyvenimą. Filme yra vaizduojamas gyvenimas vienoje iš Balkanų valstybių, prasidėjus II Pasauliniam karui. Pagrindinis veikėjas — paprastas ūkininkas, kuris, visokiausių karo aplinkybių blaškomas, ištisus penkis metus praleido karo sūkuryje, įtrauktas nejučiomis. Areštas be priežasties, koncentracijos stovykla ir iš jos pabėgimas, netikėtas įsijungimas į vokiečių armiją, nelaisvė karui užsibaigus, karo nusikaltėlių teismas ir vėl laisvė, bausmę atlikus.
Nenagrinėdamas kažkokių ypatingų problemų, noriu duoti “Kario” skaitytojams progą pasidalinti, bent mintimis, su mano išgyvenimais. Nemanau, kad Vakarų pusrutulyje kur nors besirastų dar bent vienas lietuvis, kuris praeito karo metu yra buvęs rusų nelaisvėje. Šiandien, sėdint prie spalvotos televizijos, šiltam salione, visi tie prieš dvidešimt su viršum metų patirti išgyvenimai kai kada neatrodo toki jau baisūs. Laikas išdildo žaizdas.
Mano karinė karjera prasidėjo 3-čiame artilerijos pulke. Pulko 3-čioji grupė, į kurią aš patekau, stovėjo Marijampolėje. Mano prisiminimuose nebus daug datų ir vietovardžių, kadangi sunkokai juos atsimenu. Gal būt, kai žmogus fiziškai visiškai sunyksta, tai net ir atmintis sušlubuoja. Grupės vadas buvo mjr. Sidzikauskas, baterijos vadas — kpt. Lesevičius. Apmokymą atlikau ryšininku — telefonistu. Po apmokymo buvau paskirtas į Ūkio komandą. Dar prieš pradedant karinę tarnybą, aš jau savarankiškai dirbau račiaus darbą, todėl ir čia savo amatą pritaikiau. Baigus tarnybą, mano daryti ratai dar ilgai bildėjo Marijampolės gatvėmis ir Suvalkijos keliais. Baigiau tarnybą 1938 m. pavasarį, ir grįžau prie savo senojo račiaus darbo. Nors, kaip meistras, buvau dar tikrai jaunas, tačiau, jau turėjau du savo pagelbininkus — “gizelius”.
Atėjo 1939 metai. Jie Lietuvai buvo lemtingi. Lietuva, būdama tarp Rytų ir Vakarų milžinų, suklupo jų grasinama. Prasidėjus vokiečių - lenkų karui, buvau mobilizuotas. Atsidūriau toje pačioje 3-čioje artilerijos pulko 3-čioje grupėje, bet jau Prienuose.
Skaityti daugiau: NELAISVĖ IR VĖL - LAISVĖ
A. Beržinis
Neseniai vilniškis “Gimtasis Kraštas” įsidėjo savo bendradarbio Juozo Varvuolio (aišku, kad tai slapyvardis), neva, pasikalbėjimą su kažkokiu šiauliečiu Juozu Slavicku, kadaise, būk tai, tarnavusiu F. Baltušio-Žemaičio lietuvių raudonarmiečių pulke Šiauliuose. Kad pasikalbėjimas atrodytų “svaresnis”, į pokalbį įtrauktas ir nekuris kaimynas Vaitkus, dar tebegyvenąs ar jau seniai miręs “narsuolis”, taip pat buvęs to pulko dalyvis. Pasikalbėjimas pavadintas daug žadančiu pavadinimu: “Pranašingi šūviai”. Tikrai, tie šūviai buvo pranašingi, tik ne “tarybininkams” ir ne žemaičio raudonarmiečiams, o atsikūrusios Lietuvos kariuomenei, kuri ties Radviliškiu sumušė bermontininkus ir juos išvijo, ne tik iš Radviliškio, bet ir iš pačių Šiaulių, apie kuriuos šiame pasakojime ir norėta pasikalbėti.
Pasakojimą Juozas Varvuolis pradeda tuo, kad šiaulietis Juozas Slavickas grįžta iš darbo ir, eidamas pro “Rūtos” saldainių fabriką, esantį, anksčiau vadintoje, Tilžės gatvėje, o kaip dabar ši gatvė vadinasi, kada ir tikrosios Tilžės nebėr, kai ji “pavirto” Sovietsku, jis nė neužsimena, prisimena tik savo “jaunas dienas” ir tuos “aštuonioliktuosius metus”, kada jis, Slavickas, dar jaunas buvo ir pilnas jėgų ir kada buvo dar tik grįžęs iš carinės armijos, "pabuvojęs vokiečių nelaisvėje”, ir matęs “revoliuciją Rusijoj”. Tačiau kaip tai visa atsitiko, kad Slavickas, tuo pačiu metu, galėjo būti ir vokiečių nelaisvėje, ir matyti bolševikinę revoliuciją Rusijoj ir sugebėti grįžti namo, į Šiaulius, Varvuolis to nemoka paaiškinti. Be to, jei jis tarnavo caro armijoj, tai jau tada turėjo būti nejaunesnis, kaip 18 metų, tad kokiu būdu 1967 metais, kada pasakojimas rašytas, Slavickas dar dirba, jei “tik grįžo iš darbo” ? Juk, pagal sovietinius įstatymus, jis jau seniai turėjo būti pensijoje ir džiaugtis “laiminga senatve”...
Skaityti daugiau: ŠŪVIAI, KURIE NIEKO NEPRANAŠAVO
ST. DIRMANTAS
Šių metų KARIO pirmam numeryje kiek stipriau sudaviau Laisvės Kovų varpu Čikagos forume — prie žuvusiems kovose paminklo, kad jo keli dūžiai prikeltų, kiek senstelėjusius ir snustelėjusius, mūsų visokių visokiausių rūšių karius—kovotojus, kieno nors galia paleistus ar nepaleistus atsargon, dimisijonuotus ir nedimisijonuotus, savanorius ar mobilizuotus, kūrėjus, pirmūnus, įvairių laikotarpių sukilėlius, ginklu kovojusius šaulius, aktyvistus, rezistentus, 1944 visokių pulkų, rinktinių, batalionų karius ir pagaliau, nuo 1944 metų ir iki šių dienų dar tebegaudomus, teisiamus ir šaudomus, ar kalėjimuose bei tremtyje kankinamus partizanus... O daugiausiai vilties turiu būti išgirstas mūsų, amerikoniškų ligų nepaliesto, patriotinio jaunimo. Prieš 50 metų, jis pirmas pakėlė ginklą vyti lauk įsiveržusius priešus. Kaip matome, būtų nemaža armija. Juo labiau, kad turėjau galvoje ir mūsų, nemažiau skaitlingus, visuomenės veikėjų bei kultūrininkų būrius, o taip pat, ne mažiau skaitlingus, veiksnius ir veiksnelius, keliolikos politinių daugiagalvių partijų, sambūrių, sąjungų galingus vadus. Jie visi ne tiek savo vardą nuo išnykimo saugoja, kiek Lietuvą laisvina, vaduoja o, neretai sakosi, kad kovoja.
Priminti apie tikrąją kovą buvau paakintas pernai paskelbto didingo manifesto. Buvo skatinta 1968 metus, ne tik pavadinti KOVOS metais, bet ir tikrai kiek pakovoti dėl Lietuvos laisvės.
Apie tų kovų strategiją, kaip apie slaptą ir paslaptingą dalyką, partijų ir veiksnių štabai, iš viso, nekalba, nesiaiškina, taktikos nederina. Būtų neatsargu nagrinėti, kai tiek daug sprendėjų. Todėl, strategija palieka kiekvieno asmens—kovotojo pačiame dugne.
Kitas dalykas — ginklai. Jie viešai paskelbti, juos visi žinome, juos daug kas pamatom, išgirstam ... Nors tie ginklai niekam nepavojingi! Priešingai: malonūs pamatyti, išgirsti, dalyvauti. Štai jie: Išdailinti kryžiai parodose (tik kur jie po parodų dingsta?). Meniškų koplyčių Vašingtone ir Romoje statymas. Ciklą pradėjo Kultūros kongresas, apsiėjęs be, visą kultūrą velkančio, garvežio — mokslų ir pamiršęs pagerbti tikrųjų ankstyvesnių kovų žuvusius karžygius. Seka operos, kantatos, dainų bei šokių festivaliai, konferencijos, seimai. Didele energija ir nemažomis lėšomis organizuojamos sportininkų — krepšininkų ekskursijos, netik į Lietuvą, bet ir į tolimas Australiją bei Pietų Ameriką. Berods, visus savo rato varžovus nurungėme savo menininkų parodų skaičiumi, savo vokaliniais ir kitokiais koncertais.
Skaityti daugiau: Kovos metais nors pasvarstykim apie tikrąją kovą
ALGIRDAS BUDRECKAS
MOTULĖ
O, motina, girdžiu aš tavo maldą,
Sapnuoju paliktus tėviškės namus.
Dažnai prabundu akyse su ašara,
O širdy daros neramu.
Regiu motulės sunkią dalią,
Žilos, prie vartų paliktos.
Kasdien mintyse ji vaidenas,
Kaip sunku man gyvenimo keliuos . . .
Ir mirus esi man gyva,
Atrodai, kokią palikau.
O tavo meilė ir širdis tyra,
Liks nepamiršta, mylima.
Mama ir tėviškė— motulės mano,
Širdy rusena amžinai.
Praradom jas ir esame našlaičiai,
Plataus pasaulio tremtiniai.
DAILĖS IR TAUTODAILĖS PARODA
Lietuvos Nepriklausomybes atstatymo 50-ties metų jubilėjui atžymėti Lietuvos Karaliaus Mindaugo šaulių kuopa nuo š. m. kovo mėn. 30 iki balandžio mėn. 7 dienos surengė didelę Montrealio Lietuvių Dailės ir Tautodailės parodą Montrealyje, Aušros Vartų salėje, kuri praėjo su nepaprastai dideliu pasisekimu.
Parodą aplankė virš 1200 asmenų, o prie jos surengimo prisidėjo 88 asmenys. Joje su savo kūriniais dalyvavo visi Montrealyje besireiškią lietuviai dailininkai. Buvo išstatyta 781 eksponatas. Kai kurie iš jų buvo augštos meninės vertės. Ypatingo lankytojų dėmesio susilaukė iš Lietuvos atvežti suvenyrai — relikvijos.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
MAMAI
Mama! Nepaglosčiau aš Tavo veidą,
Neišbučiavau nei tavo mielas rankas,
Nemačiau, kai ašaros tavo sūnų riedėjo,
Kai užbaigei šios žemės vargus.
Nepriėjau prie tavo kuklaus karsto,
Nepadėjau gėlių vainiko prie tavo šalies:
Kada pavasaris baltus žiedus barstė,
Kada angelas laukė jau tavo vėlės.
Nenubėriau žemės saują ant tavo karsto,
Nesuklupau, nepravirkau balsu.
Užtai man šiandien skausmas širdį varsto
Ir gaila praeities ir tų metų visų.
Prisimenu tave tokią gerą, mielą—
Senai senai, kai dar jauna buvau.
Nežinau, ar liūdna buvau tą dieną,
Ar linksmą dainą dainavau.
Neatpūtė man vėjas per Atlantą,
Neatnešė tos liūdnos žinios,
Nors vilnys blaškės, lyg tos skaros baltos,
Nepasiekė čia manęs vienos.
Suskinsiu žiedus, rinktinius, gražiausius
Dėl tavo kapo, Mama, aš dukra menkiausia.
Ir parnešiu visą glėbį rankomis klajūnės,
Kai sugrįšiu susigūdus ir ilgėsiu krūtinėj.
MARIJA SIMS-ČERNECKYTĖ
TURTĖJA ŠAULIŠKOJI SKAITYBA
Be Rapolo Skipičio atsiminimų antrosios dalies, 1967 metais atspausdinta Prano Alšėno paruošta knyga — Martynas Jankus — Mažosios Lietuvos Ptariarchas (Gyvenimas, darbai ir likimo lemties vingiai). Leidėjas Juozas J. Bachunas.
Štai ištrauka iš autoriaus laiško, rašyto 1966 m. tą knygą ruošiant: “Nuo garbingo Maž. Lietuvos Patriarcho M. Jankaus mirties šiemet sukako lygiai 20 m. Taigi jau dvi dekadas išgyvenome be to žilabarzdžio senelio, bet jo darbai ir prisiminimas tebėra gyvi mūsų vaizduotėje. Jis mirė 1946 m. gegužės 23 d. tremtyje — Vokietijoje. Norint pagerbti tą iškilųjį Mažosios Lietuvos veikėją — Martyną Jankų — yra parašyta apie jį knyga — monografija, kurios autoriumi teko būti šias eilutes rašančiajam.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Pietų Vietname, kautynių lauke, vėl žuvo trys lietuviai. Nakties kautynėse, ties Dow Tieng, bal. 12 d. žuvo čikagietis Alan Butkus, vos 20 metų amžiaus. Bedirbant Da Hang bazėje, nelaimingo atsitikimo metu, kovo mėn. 21 d. žuvo laivyno ūkio dalies viršininkas Ronaldas Rakūnas, iš Čikagos, sulaukęs vos 22 metų. Balandžio mėn. 1 d. komunistų raketos šovinys, pataikęs į gyvenamo namo stogų, jį pramušė ir sprogdamas užmušė tris Amerikos karius, jų tarpe ir čikagietį kapitoną Jurgį Fischerį, 30 metų amžiaus. Paliko jo žmona su dviem vaikais. Jie žuvo už laisvę, kad kiti geriau ir laimingiau gyventų. Amžinai mes juos atminsime!
— Juozas Juškevičius, Toronte, mirė po sunkios ligos, buvo Lietuvos savanoris - kūrėjas; jo šeima likosi Lietuvoje, kuria jis labai rūpinosi.
— Mjr. Ignas Grigaliūnas, iš Kenoshos, Wisc., Lietuvoje iš Klovainių, atsiskyrė su šiuo pasauliu balandžio 10 d. Jis buvęs savanoris -kūrėjas.
— Antanas Petrulis, gyv. Brighton Parke, Čikagoje, Dariaus ir Girėno posto '271 narys, L. Vyčių veikėjas, mirė balandžio 9 d., sulaukęs 74 m. amžiaus.
— Aviacijos seržantai broliai Jonas ir Jokūbas Giruliai, kilę iš Čikagos, Roselando apylinkėj, išvyko į Pietų Vietnamą. JAV kariuomenėje, tš tos apylinkės, dar tarnauja Sabaliauskas ir Palevičius.
— L. Cpl. Juozas Legeckis dėkoja iš P. Vietnamo už pakietėlius, kuriuos žmonės siunčia per SW Herald leidėją Vondrak.
— Admirolas Fred Bakutis, nesenai buvo įvesdintas į naujas pareigas vadovauti 5 laivyno daliniams su baze Havajuose. Honolulu Daily Star plačiai paminėjo dviem atvejais šį garbingą lietuvį.
— Lawrence Gaška, iš LaGrange miestelio, Ill., mirė Hines ligoninėje po sunkių sužeidimų, patirtų Pietų Vietnamo kare, ten jam išbuvus 7 mėnesius.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Stalino tikrasis vardas buvo Josif Dovid Visarionovič Džugašvili, jis buvo dar vadinamas ir Bar Kochba (legendinio žydų herojaus iš Romos laikų vardu). Vidurinį vardą, Dovid, jis retai kada vartodavo.
Kai iš Portugalijos Viduramžiais buvo išvaryti žydai, Stalino protėviai atsikėlė į Georgiją, arba Transkaukaziją. Ten jie pakeitė religiją, tačiau pasiliko senąsias tradicijas, ką rodo jų vardai. Pav. krikštytas Josifu, Stalinas pasiliko ir tradicinį Dovydo vardą ir pavardę Džugašvili, kuri georgiečių kalboje reiškia Žydo sūnus: Džuga — žydas ir švili — sūnus.
Pirmoji Stalino žmona buvo Katy Schwanitz, sugeorginusi savo žydišką pavardę į Ekaterina Svanidze. Pirmasis jų sūnus Jokūbas Dovidovičius Džugašvili, negavęs nei rusiško, nei georgiško vardo, pateko į vokiečių nelaisvę, kur žuvo. Antroji Stalino žmona Kadya Allelujah surusinusi savo žydišką pavardę į Nadeždą Alelujevą, buvo Stalino sekretorė, tik vėliau tapo jo žmona. Jis ją nužudė, ne ji pati nusižudė, kaip dabar bando aiškinti Svetlana, nes Stalinas užklupo ją meilės aferoje su Gleizeriu. Tas įvykis, savo laiku, buvo plačiai žinomas visoje Rusijoje. Gleizeris buvo apšauktas trockininku ir sušaudytas.
Dabar plačiai paskelbtuose savo atsiminimuose Svetlana "užmiršo” paminėti Stalino trečiąją žmoną Rozą Kaganovič, savo metu galingiausio komunistų sistemoje žmogaus, Lozoriaus Kaganovičiaus, seserį.
Tarp kitko, pasižiūrėkite už kokių vyrų, iš eilės, būdavo Svetlana ištekėjusi...
(J. Michaels, The Thunderbolt, N. Y.)
KARIUI paremti parengimo Detroite rengėjai. Iš k.: J. Šepetys — komiteto pirmininkas, ramovėnų atstovas; M. Vitkus — komiteto narys, šaulių atstovas, paaukojęs KARIUI 105 dol.; J. Mitkus — komiteto narys, sav.-kūrėjų atstovas; Tatarūnas — sav.-kūrėjas; V. Perminas — KARIO atstovas; V. Tamošiūnas — šaulių kuopos pirmininkas, paaukojęs šia proga 50 dol.. Nuotraukos Sragausko
Banketo dalyviai. Iš k. (atpažinti veidai): K. Daugvydas, V. Šlikas, T. Mitkienė; augštai kampe: J. Augaitis, V. Selenis; toliau dešinėn: S. Malinauskas, B. Svilas, K. Daugvydienė, gen. Černius, P. Kodatienė, P. Šnapštie-nė, P. Kodatis.
KARIO redaktorius mėgina įtikinti skeptiškai žvelgiantį VLIKo pirmininką dr. Kęstutį Valiūną.
L. Tamošaičio nuotr.
VYRIAUSIAS LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETAS IR MES
Politinei veiklai vadovauti yra didžiulis uždavinys bet kurios valstybės politiniam aparatui. Tačiau, vadovauti pavergtos tautos politinei veiklai, vadovauti jos išlaisvinimui iš vergijos — yra milžiniškas darbas.
Tokį darbą dirba Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas jau eilę metų, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės žlugimo.
Skaityti daugiau: Kronika
