TERORIZUOJAMA IR NAIKINAMA LIETUVA 1938-1991. J.P.KEDYS autorius-redaktorius

Komunizmo galutinis tikslas — pasaulinė revoliucija

Marksas ir Engelsas savo Komunizmo Manifeste išdėstė teoretinę komunizmo programą. Leninas savo keliu tą programą papildė, kaip komunizmas turi tvarkyti valstybės reikalus ir kaip reikia eiti prie pasaulinės revoliucijos. Šia proga tenka pažymėti, kad dauguma Rusijos valdovų nebuvo rusai, taip ir Leninas nebuvo grynai rusų kilmės, nors sovietų propaganda jį tik rusu vadino, slėpdama jo mišrią — ruso, mongolo, žydo kilmę.

Grįžtant prie Lenino praktinės komunistinės programos, reikalinga pacituoti keletą jo svarbesnių išsireiškimų. "Partija niekad neatmetė teroro ir mes jo niekad negalime atmesti. Teroras yra viena karinės operacijos formų... Komunistai turi apvaldyti visas formas, taikydami savo taktiką įvairioms sąlygoms"

Leninas apie tautų apsisprendimo teisę: "joks marksistas, neišsižadėjęs socializmo ir pagrindinių marksizmo idėjų, negali paneigti, kad socializmo interesai yra aukščiau negu tautų apsisprendimo teisė...

Partizanų kovų tikslai

Pagrindinis tikslas buvo — prarastos nepriklausomybės atstatymas. Kaip jau minėta Ribentropo-Molotovo Pakto skyriuje, Lietuva nepriklausomybę prarado pasekmėje dviejų Europos didžiųjų imperialistinių jėgų slaptame susitarime. Taip vadinamas demokratinis Vakarų pasaulis Atlanto Chartos dokumente ir pavieniais jų vadų pareiškimais, pradėjo karą su tikslu atstatyti senas Europos valstybių sienas: kaip anksčiau minėtas, Dzūkijos partizanų vado A. Ramanausko pareiškimas rodo, jog Lietuvos partizanai išėjo į kovą su Sovietų Sąjunga tik laikinam laikotarpiui, kol Vakarų pasaulis įgyvendins savo duotus dokumentinius pažadus. Tačiau Vakarų demokratinis pasaulis, vietoje įvykdytų pažadų, išdavė Lietuvą ir kitas Rytų Europos tautas.

Vesdami kovas su okupantu, partizanai pirmoje eilėje stengėsi apsaugoti Lietuvą nuo surusinimo-kolonizacijos.

Partizaninių kovų išvados

1. Kai kurie sovietiniai istorikai kaltina partizanizmą, sukėlusį masinius lietuvių išvežimus. Šis partizanų kaltinimas neturi jokio istorinio pagrindo. Pirmieji Maskvos valdovų išvežimų planai Lietuvai, Latvijai ir Estijai buvo paruošti tik spėjus tas respublikas okupuoti dar 1939 m. Nr. 001223. Šiuo planu buvo numatyta departuoti visą "antitarybinį" elementą, arba dar vadinamus liaudies priešais. Toliau, jau pagal Maskvos nurodymus, buvo paruoštas ir to "antitarybinio" elemento smulkus sąrašas: a) visų nekomunistinių partijų nariai, ūkinių ir kultūrinių organizacijų nariai, b) visi buvę valstybės aukšti pareigūnai, kariuomenės bei teismų,

c) visi, dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš Sovietinę Lietuvą (1918-1919), d) visi studentiškų organizacijų nariai, e) visi, buvę pagerbtieji, žemvaldžiai, prekybininkai, verslininkai, krautuvininkai, viešbučių savininkai, f) visi asmenys, išmesti iš komunistų partijos už antipartinius nusikaltimus, g) visi pabėgėliai, emigrantai bei politinių pabėgėlių giminės, h) kunigai bei aktyvūs tikybinių organizacijų nariai, i) buvę "Raudonojo Kryžiaus" organizacijos nariai ir lenkų pabėgėliai, j) užsienio firmų atstovai, darbdaviai bei buvę užsienio atstovybių darbuotojai, firmų ir bendrovių darbuotojai, k) žmonės, turėję ryšius su užsienio kraštais, įskaitant pašto ženklų rinkėjus bei esperantininkus. Štai koks išvardintų "liaudies priešų" sąrašas. Partizanai šiame sąraše neminimi, nors jų Raudonosios Armijos užimtose Lietuvos vietovėse buvo 1918-1919 m. Kad partizanavimas nėra išvežimų kaltininkas, svarbiausias įrodymas yra vienas iš didžiausių išvežimų, įvykęs 1940 m. birželio 14-15 d.d., pareikalavęs daugiau kaip 30.000 aukų. Jis vyko Lietuvoje tuo metu, kai prieš bolševikinę valdžią partizanai nebuvo iššovę nei vieno šūvio! Peršasi išvada, kad tie sovietiniai istorikai, kurie bandė įrodyti, kad partizanizmas sukėlė išvežimus, nebuvo susipažinę net su sovietine išvežimų istorija. Išvežimai būtų vykę, net jei partizanavimo ir nebūtų buvę, nes pagal Markso-Lenino politinę liniją "liaudies priešus" reikėjo sunaikinti, o juk ne visi "liaudies priešai" ėjo į partizanus: vadinasi Marksizmas be vežimų negalėjo apsieiti.

2. Partizaninės kovos, trukusios virš aštuonerių metų, parodė begalinę lietuvių tautos Tėvynės meilę, patriotizmą-nacionalizmą. Šios kovos pagimdė būsimus pogrindžio judėjimus ir atskirų asmenų kovingus pasireiškimus prieš komunizmą (smulkmenas žiūrėk skyriuje "Kas sukūrė Sovietų Sąjungą ir kas ją sunaikino").

3. Lietuvos partizanines kovas stipriai rėmė tautos dauguma. Tas pademonstravo visam pasauliui komunizmo, kaip valdžios, niekingumą ir jo okupacijos neteisėtumą.

4. "Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žygiuos į Lietuvą..." Tai buvo Molotovo žodžiai Juozui Urbšiui, įteikiant Lietuvai ultimatumą naktį į 15-tos dienos birželį 1940 m., kada Lietuvos vyriausybė dar to ultimatumo nebuvo gavusi ir per 9 valandas privalėjo į jį atsakyti..! Šis Molotovo pareiškimas buvo praktiškas karo paskelbimas Lietuvai, kuriame mūsų partizanai vėliau kovojo. Pagal Ženevos konvenciją 1949 m., okupantas užimtoje teritorijoje neturi teisės: a) įvežti svetimų gyventojų, b) išvežti vietos gyventojus, c) naudoti vietos gyventojus priverstiniams okupanto tikslams, d) imti vietos gyventojus į kariuomenę. Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusi šią konvenciją, todėl Lietuvos partizanai teisėtai vedė kovą prieš šios konvencijos laužymą.

5. Tauro Apygardos partizanų Aušrotų kolonizacinio kolchozo likvidavimas prisidėjo prie Lietuvos kaimo surusinimo sustabdymo. Tai buvo vienas iš veiksnių dėl ko ir šiandien, nežiūrint milžiniškų lietuvių tautos naikinimo pasekmių, lietuvių tauta gali pasididžiuoti, turėdama net 80% savo tautiečių naujai atkurtoje valstybėje.

6. Statistikos duomenimis, 1992 metų lietuvių vedybų skaičius yra 24.690 ir iš jų mišrių vedybų tik 1358 arba 5,5 %. Turint galvoje virš 50 metų okupaciją, buvo begalinis pasišventimas savo tautai, prie ko, be abejonės, prisidėjo ir didvyriškos partizaninės kovos.

Asmenys ir organizacijos, prisidėjusios prie Sovietų S-gos sukūrimo

Marksas ir Engelsas, paskelbdami Komunizmo Manifestą ir Marksas su savo knyga “Kapitalas" sudarė teorinius pagrindus Sovietų S-gai.

Leninas su gausiais raštais, liečiančiais komunistinės Valstybės tikslus, santvarką, ūkį, vidaus ir užsienio politiką bei revoliucinę taktiką užbaigė komunistinės Valstybės sukūrimo planą. Leonas Trockis, Raudonosios Armijos vadas ir Jukums Vacietis, 9 latvių pulkų vadas, kovodami atskirai po beveik keturių metų nugalėjo Caro armijos baltuosius generolus. Iš aukščiau pateiktos tik dalinos medžiagos sunku pasakyti, kuriam iš jų tenka "garbė" baltųjų rusų nugalėjimas — Trockiui ar Vaciečiui?

Paskelbti 1918 m. bolševikinės Rusijos svarbiausios administracijos sąrašai rodo, kad sionistai sudarė apie 69% to meto valdžios.

Atskirai reikalinga paminėti daug prie komunizmo įsteigimo Rusijoj prisidėjusius tris asmenis, tai: Staliną, Molotovą ir Kaganovičių. Jie, Leninui ir Trockiui gyvenant užsieny, įdėjo visas pastangas ne tik paties komunizmo, kaip Valstybės sukūrimo carinėj teritorijoj, bet jie visi trys yra daugiausia atsakingi už tuos milijonus išžudytų nekaltų žmonių.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais: