Į Laisvę 1975 65(102)

PDF Fotografinė kopija BOX

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1975 65(102)

Dažnai stebimės pirmaisiais mūsų kultūrininkais, ypač priešaušrio, “Aušros” ir poaušrio gadynėje— kokiais keleriopais talentais jie yra buvę, kokiose keleriopose gyvenimo srityse reiškęsi. Daktarai, kunigai, agronomai savo specialybe — darbavosi, veikė ir į istorijos puslapius pateko kaip visuomenininkai, redaktoriai, beletristai -rašytojai, poetai. Tas darbų daugialypiškumas suprantamas, nes anais laikais maža išmokslintų ar šiaip daugiau išsilavinusių žmonių tebūta. Žinome, pavyzdžiui, kad Simonas Daukantas savo raštus tyčia pasirašinėjo keliais slapyvardžiais, kad tik sudarytų įspūdį, jog lietuviai turi daug rašytojų. Vėliai keleriopose gyvenimo srityse inteligentijai reikštis ir nebereikėjo, o nepriklausomybės laikais pajustas ne vien darbuotojų, bet ir specialistų alkis. Esi agronomas — keli žemės ūkio kultūrą, esi gydytojas — gydai, esi teisininkas — laukia tavęs teismų sistema ir valstybės aparatas. Švieti tautų, jei esi mokytojas. Tik rašytojo -poeto specialybės, berods, neturėjome, nes tai jau ne specialybės, ne profesijos, bet talento klausimas. Esi kunigas, turi talentą — rašai romanus; esi humanitaras, mokytojas, turi talentų — kuri poeziją, na, gyvendamas iš mokytojo, tarnautojo ar redaktoriaus algelės.

Skaityti daugiau: VIENAME ASMENYJE

LAISVĖS VEIKĖJŲ TIPAI

JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS

Nuotrauka Vytauto Maželio

JUOZAS BRAZAITIS

Ilgas laikas, neįvykusios viltys, geriau pažintos Vakarų politinės tendencijos, savų laisvinimo veiksnių autoriteto susvyravimas, naujų žmonių ir idėjų atėjimas į gyvenimą ir visa eilė kitų priežasčių paveikė lietuvių pažiūras ir nuotaikas dėl laisvės kovos. Nesumažėjo nepriklausomybės troškimas. Tik ėmė skirtis nuomonės dėl kelių į ją. Pagal tai susidarė skirtingo galvojimo tipai.

(1) Tradicinis tipas. — Tai žmonės, kurie savo galvojimu suaugę su nepriklausomos Lietuvos demokratiniu laikotarpiu, iki 1926, ištikimi to meto visuomenės pasiskirstymui grupėm, siekia jas išlaikyti ir čia; paversti jas — ir tik jas — tautos valios reiškėjom ir šiuo metu. Šio tipo žmonių daugiausia susitelkę Vliką sudarančiose grupėse.

Skaityti daugiau: LAISVĖS VEIKĖJŲ TIPAI

JUOZAS BRAZAITIS LAIKINOJOJE LIETUVOS VYRIAUSYBĖJE

STASYS RAŠTIKIS

Gen. Stasys Raštikis, buv. Lietuvos kariuomenės vadas ir krašto apsaugos ministras

Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje

Dar prieš II-jį Pasaulinį karą Lietuvoje tekdavo girdėti labai gerų atsiliepimų apie prof. J. Ambrazevičių, vėliau pakeitusį savo pavardę ir pasivadinusį Brazaičiu. Geriausiai pažinojau jį 1941 metais Lietuvos Laikinojoje Vyriausybėje, kurioje jis ėjo ministerio pirmininkas pareigas. Iki tol jis buvo žinomas kaip geras kultūrininkas. Laikinojoj Vyriausybėje jis pateko į naują veiklos sritį, į sunkių ir karštų politinių įvykių centrą. Kaip jis pateko į tokios politikos sūkurį? Žymiai vėliau jis man rašė:

. . . Malonu girdėti iš Jūsų, kuriam teko visas nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo, klestėjimo ir žlugimo naštas bei skausmus pakelti. Aš buvau jau naikinamos Lietuvos vaikas, ir mano rolė tebuvo kamščio rolė — užkimšti skyles, kurios atsirado sunaikinus kvalifikuotus žmones. Kamšiojau skyles net tokiose srityse, kurios man buvo svetimos, kurių nekenčiau, kurios mane pati naikino . . .

Taip net per daug kukliai jis nusako savo rolę vyriausybėje ir vėliau mūsų išeivijos politikoje, nors iš tikrųjų jis atliko tą rolę ne kaip jo pavadintas “kamštis”, bet kaip vienas iš geriausių ir gabiausių mūsų politikų.

Skaityti daugiau: JUOZAS BRAZAITIS LAIKINOJOJE LIETUVOS VYRIAUSYBĖJE

BRAZAIČIO POLITINĖ STRATEGIJA

KAZYS ŠKIRPA

Kazys Škirpa, gen. štabo pulkininkas, Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijai, 1941 metais sukilimo prieš rusų okupaciją organizatorius ir Laikinosios vyriausybės min. pirmininkas

Prof. Juozui Brazaičiui teko perimti vadovavimą Birželio sukilimo pastatytai tautinei krašto vyriausybei, kuomet Vokietijos Reicho gausingos militarinės jėgos visu plačiu frontu, taigi ir per lietuvių gyvenamą žemę, žygiavo 1941 metų birželio antroje pusėje prieš bolševikinę Rusiją, kuri prieš metus buvo paglemžusi Lietuvos valstybinę nepriklausomybę ir desperatiškai siekė pasilaikyti Lietuvą okupuotą. Kartu su vokiečių kariuomenės daliniais, žygiavusiais skersai Lietuvos, veržėsi į ją visokios nacių egzekucinės komandos eksploatuoti Lietuvos resursus Reicho karo reikalams ir gaujos gestapininkų naujam lietuvių tautos prislėgimui, kad ją paverstų “trąša” vokiečių ekspansijai į Rytus, kaip Hitleris buvo tą savo piktą tikslą iš anksto paskelbęs knygoje “Mein Kampf’ (Mano kova), siekdamas sukurstyti vokiečių tautos mases tam teutoninio gobšumo žygiui . . .

Skaityti daugiau: BRAZAIČIO POLITINĖ STRATEGIJA

BRAZAITIS VLIKE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Vytautas Vaitiekūnas, teisininkas, Vliko narys, artimas Juozo Brazaičio bičiulis ir bendradarbis

Naciam užgniaužus Laikinosios vyriausybės veikimą (1941.VIII. 5), kurį laiką mūsų tauta vėl buvo likusi be savo politinės vadovybės. Laikinosios vyriausybės premjero pareigas ėjęs Juozas Ambrazevičius tarėsi su prof. Adolfu Damušiu, Aleksandru Danta, prof. Steponu Kairiu, Mykolu Naujokaičiu, gen. Stasiu Raštikiu ir adv. Zigmu Toliušiu, kad jie sutiktų sudaryti vieningą, plačios visuomenės atramos organą, kuris vadovautų pogrindžio kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. Visi kalbintieji buvo davę sutikimus, bet prieš susirenkant pirmo posėdžio, Ambrazevičių aplankė Bronius Bieliukas ir paaiškino, kad Danta, Kairys ir Toliušis į numatytą posėdį neatvyks. Pagrindas: kam organo pirmininku iš anksto numatytas Raštikis. Atrodo, kad, besiaiškinant vieningo organo sudarymą, ne viskas buvo iki galo išsiaiškinta. Pirmasis bandymas sudaryti vieningą tautos rezistencijai prieš okupantą vadovauti organą nepavyko. Atsirado du lygiagretūs organai: Lietuvos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komitetas.

Prof. Juozas Brazaitis su Levu Prapuoleniu, 1941 metų sukilimo vadu, 1951 metais Vokietijoje

Skaityti daugiau: BRAZAITIS VLIKE

JUOZAS BRAZAITIS LIETUVIŠKOJE REZISTENCIJOJE

ADOLFAS DAMUŠIS

Dr. Adolfui Damušiui, vienam iš aktyviosios rezistencijos vadų, buv. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pramonės ministrui, B. Radzivanienė prisega gėlę; kairėje — prof. Juozas Brazaitis Nuotr. V. Maželio

Dar nepriklausomoje Lietuvoje Juozas Ambrazevičius-Brazaitis yra išsireiškęs:“Jei nori gyvenimą tvarkyti, turi atsistoti jo priešakyje ir jam vadovauti pozityviomis idėjomis”.

Taikant tą patarimą pačiam tų žodžių autoriui, nesunku pastebėti, kad buvo sunku jį priešakyje pastatyti. Tačiau antrąją sąlygą jis vykdė nuostabiai. Kalbant apie rezistencinę veiklą, kiekvienam iškylančiam uždaviniui pozityvios idėjos iš jo tiesiog plaukte plaukė. Kaip tik tas kūrybingumas idėjų srityje jį ir išstumdavo į priešakį, nors jis paprastai ir stengdavosi to išvengti. Tai patvirtina jo kelias į Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovybę, kai lietuvių tauta sukilimo keliu atsikratė sovietinės rusų okupacijos, nors ir trumpam laikui atstatė nepriklausomybę ir 1941 m. birželio 23 sudarė sukiliminę vyriausybę.

Skaityti daugiau: JUOZAS BRAZAITIS LIETUVIŠKOJE REZISTENCIJOJE

BRAZAIČIO GYVENIMO MOKYKLOJE

KAZYS AMBROZAITIS

Dr. Kazys Ambrazaitis, dr. Juozas Kižys, prof. Juozas Brazaitis ir dr. Petras Kisielius LFB vadovybės pasitarime 1956

Brazaitis yra neatskiriamai surištas su Lietuvių Frontu. Jis laikytinas pagrindiniu stulpu, apie kurį sukosi frontininkų rezistencinė ir organizacinė veikla nuo pat tos organizacijos pradžios. Jis buvo faktinas sąjūdžio vadas, programų ruošėjas, koordinatorius ir vykdytojas.

Laik. Lietuvos vyriausybei ir Lietuvių Aktyvistų Frontui sustabdžius laikinai veiklą, reikėjo vėl persiorganizuoti ir naujais būdais tęsti rezistenciją prieš okupantą. Brazaitis ir buvo vienas iš tų, šalia dr. A. Damušio, kuris pasiūlė LAF pereiti iš karinio pobūdžio daugiau į politinį, kartu tęsiant aktyvistų rezistencinę akciją, bet tęsiant ir jau anksčiau pradėtą idėją, paskelbtą Naujojoj Romuvoj su šešiolikos asmenų parašais. Tuo būdu, iškrito tik aktyvistų vardas ir liko tik LF.

Atsidūrus Vokietijoj, Brazaitis aiškino, kad mes, tremtiniai, nesam verti LF vardo, nes tikrieji frontininkai liko Krašto ginti, o mes liekame tik ištikimi jų draugai. Todėl laisvojo pasaulio frontininkus tuoj po karo Brazaitis pradėjo vadinti Lietuvių Fronto Bičiuliais (LFB). Vokietijoje po karo formalios LFB organizacijos nebuvo. Tiesa, Stuttgarte įvyko vienas LFB suvažiavimas, kuriame dar dalyvavo ir K. Valiūnas, bet formalių skyrių nebuvo steigiama; veikė tik maži židiniai didesnėse stovyklose.

Skaityti daugiau: BRAZAIČIO GYVENIMO MOKYKLOJE

JUOZAS BRAZAITIS

Lietuva jam buvo kūnas ir kraujas, darbas ir kova, gyvenimo turinys ir prasmė

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytautas A. Dambrava, JAV-bių ambasados Venezueloje patarėjas ir kultūros ir švietimo departamento direktorius

Atsiminimai apie profesorių Juozą Ambrazevičių - Brazaitį siekia 1939 metus, tik ką man įstojus į Vytauto Didžiojo Universitetą. Pirma pažintis buvo netiesioginė — per “Aušros” gimnazijos septintokes. Kai kurios jų mane kartais prašydavo peržiūrėti literatūros namų darbus (ar padėti parašyti temą “į temą”), kuriuos turėdavo įteikti savo mokytojui Ambrazevičiui. Jos degė iš gėdos, blogą pažymį gavę, ir darė visa, kad tik šios negarbės išvengtų. Siūbtelėjus pažymių kreivei į viršų, jaučiausi, lyg ir aš būčiau geresnio pažymio susilaukęs. “Braziuliuko” dėstymą aušrokės apibūdino vienu žodžiu — dieviškai. Visos jos atrodė į savo mokytoją įsimylėję. Nematė gimnazistės nei amžiaus skirtumo, nei dilstančios plaukų linijos, nei mažo kalbos defekto.

Skaityti daugiau: JUOZAS BRAZAITIS

SUSITIKIMAI SU PROF. JUOZU AMBRAZEVIČIUMI

MYKOLAS NAUJOKAITIS

Mykolas Naujokaitis, teisininkas, skautų veikėjas, aktyviosios rezistencijos veiklos metais

Sunki našta teko Laikinajai Vyriausybei, kai 1941 birželio 23 Lietuvių Aktyvistų Fronto Vyriausio Komiteto įgaliotinis Levas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė, kad lietuvių tauta sukilo prieš okupantą, kad Lietuvos nepriklausomybė atstatyta ir Laikinoji Vyriausybė sudaryta. Tai buvo momentas, kai vokiečių karo mašina vos buvo pradėjusi riedėti į Rytus, o rusų besitraukią daliniai dar buvo pasklidę visoje Lietuvoje. Vyriausybė savo žinioje neturėjo nieko, visiškai nieko; visas krašto atstatymas buvo paremtas prielaidomis ir viltimis. O realiai teko organizuoti administraciją, ūkį, finansus, susisiekimą ir visus kitus būtinus normaliam krašto funkcionavimui poreikius.

Sunkumai šimteriopai buvo pagilinti karo aplinkybių, nes visa ekonominė struktūra staiga sugriuvo, o susisiekimo reikmenys išridenti į Rytus su besitraukiančiais rusais. Vyriausybės veiklai planai negalėjo iš anksto būti paruošti, ir kai kurie asmenys vyriausybės sąstatan buvo pripuolamai įjungti kaip vieninteliai prieinami tuo laiku žmonės. Jie užėmė vietas tų, kurie seniau pogrindžio vadovybė vyriausybės postams buvo numatyti, bet kuriuos prieš karo pradžią rusai išvežė ar įkalino. Jei vyriausybės organizacinius, administracinius ar linijos klausimus ministeris Škirpa Berlyne ir buvo pozityviai apsprendęs, bet Laikinajai Vyriausybei tie planai visoje pilnumoję nebuvo prieinami, nes ir pačiam Škirpai nebuvo leista iš Vokietijos grįžti Lietuvon. Pagaliau tie planai buvo sudaryti tik daliniame sąlytyje su tauta, tad pilnai nebūtų galėję tikti susidariusiai faktiškai padėčiai krašte.

Skaityti daugiau: SUSITIKIMAI SU PROF. JUOZU AMBRAZEVIČIUMI

JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS

Pora brūkšnių jo portretui

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS

Česlovas Grincevičius, rašytojas, "Draugo" redaktorius

Apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį galima daug kalbėti, yra daug ko pasakyti. Kalbėti kaip apie tyros širdies žmogų, gilų profesorių, įžvalgų literatūros kritiką, darbštų kultūros darbininką, patrauklų, turiningą kalbėtoją ir pagaliau politiką. Apsistoju ties keliais charakteringesniais atsiminimais, kurie kitų gal nebus paliesti.

Ambrazevičiaus žvilgsnis pro Vilniaus gražinimo džiaugsmą

Atmintina data: 1939 spalio 10. Lietuvoje paprastai būdavo minima liūdna spalio 9-ji, Vilniaus netekimas, bet tais metais jos neminėjome, nes tiems, dėl kurių minėdavome tą dieną, buvo dar liūdniau. Tą vakarą Vytauto Didžiojo Universiteto medicinos fakulteto didžiojoje auditorijoj buvo eilinis VDU studentų ateitininkų susirinkimas. Šalia organizacinių reikalų buvo ir profesoriaus Ambrazevičiaus paskaita. Neatsimenu, kokia tema. Žinoma, kokiomis nors aktualijomis, kai mūsų pašonėje vyko karas, o prie Lietuvos rytinių sienų prislinko sovietų armijos. Žinojom, nujautėm, nors oficialioji spauda ir nerašė, ko mūsų valstybinė delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministerio Juozo Urbšio, išvyko į Maskvą ir ką ji ten svarsto. Neabejojom, kad eina kalbos apie Vilniaus grąžinimą. Laukėm, spėliojom, širdies gilumoje džiaugėmės.

Skaityti daugiau: JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS

JUOZAS BRAZAITIS — ŽURNALISTAS

SIMAS SUŽIEDĖLIS

Simas Sužiedėlis, istorikas, Encyclopedia Lituanica redaktorius

Prieš trejus metus Juozui Brazaičiui, kaip žurnalistui, buvo įteikta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos premija. Savo žodyje, pasakytam įteikimo iškilmėje, jis taip apibūdino laikraštinį darbą: “Žurnalistas įsipareigoja tarnauti trejopom vertybėm: tiesai, pažangai, visuomenės interesui. Tiesai tarnaus nei peikdamas nei girdamas asmenų ir jų darbų be rimto pagrindo. Pažangai tarnaus nesustingdamas senose gyvenimo idėjose ir formose . . . Visuomenei tarnaus jos neskaldydamas, bet stengdamasis suprasti kitaip galvojančius”. Tokius reikalavimus žurnalistui statydamas ir drauge nurodydamas galimas nuokrypas, rėmėsi ne kokia teorija, bet geru laikraštininko darbo pažinimu ir praktika.

Pirmasis laikraštis, kurio redakcijoje dirbo apie ketverius metus (1923 - 1927) dar studijuodamas, buvo “Lietuva”, valdžios leidžiamas Kaune dienraštis. Vyriausią jo redaktorių skyrė ministeris pirmininkas iš valdančios partijos asmenų. Šiaip jau redakcijos sąstatas perdaug nesikeitė: jį sudarė gana įvairių pažiūrų antriniai redaktoriai ir bendradarbiai. Brazaitis buvo vienas iš pagalbinių redaktorių, rūpinęsis kultūrinių įvykių apžvalgom. Jis turėjo prigimties dovaną keliais taupiais sakiniais užgriebti dalyko esmę. Brazaitis nemėgo pilstyti iš tuščio į tuščią. Jo žurnalistinis stilius buvo dalykiškas, glaustas, neornamentuotas.

Prof. Juozas Brazaitis ir dr. Vytautas Vardys — buv. "Į Laisvę” redaktoriai

Skaityti daugiau: JUOZAS BRAZAITIS — ŽURNALISTAS

MAŽI DIDELIO ŽMOGAUS PRISIMINIMAI

STASYS BARZDUKAS

Prisiminimų autorius Stasys Barzdukas, PLB garbės pirmininkas (viduryje) su (iš kairės) V. Vaitiekūnu, J. Brazaičiu, L. Valiuku ir K. Ambrozaičiu

Mintys krypsta į nutolusią, bet labai širdžiai artimą praeitį — į jaunystės dienas, į Marijampolę, į jos gimnaziją. Aplinkui ją buvo išsidėstę lietuviškų pavadinimų kaimai — Trakiškiai, Triobiškiai, Degučiai, Tarpučiai, Kumelionys, Meškučiai, Skardupiai, Vidgiriai, Uosupis ir kt. Visi jie priklausė Marijampolės “įtakai”: mūsų tėvai čia važiuodavo į turgus, čia įvairiose įstaigose jie atlikdavo savo reikalus, čia buvo didelės parapijos centras, jau iš tolo galėjai matyti aukštus ir baltus bažnyčios bokštus, o naktį miesto žiburių gaisai kilo aukštai į dangų. Carų Rusijos laikais Marijampolė garsėjo savo “kliasomis”: jos gimnazija turėjo lietuvių jaunimą nutautinti, bet joje dirbo tokie tautos žadintojai kaip Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas, Motiejus Gustaitis, tad Lietuvai ji davė Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Kazį Grinių, Jurgį Matulaitį, Pranciškų Bučį, Vincą Mykolaitį ir daug kitų. O mūsų akyse besikelianti nepriklausoma Lietuva mums davė jau lietuvišką Marijampolės gimnaziją, iš pradžių pasivadinusią “Žiburio”, o nuo 1920 gruodžio 31 savo auklėtinio ir lietuvių bendrinės kalbos kūrėjo Rygiškių Jono vardu.

Skaityti daugiau: MAŽI DIDELIO ŽMOGAUS PRISIMINIMAI

ESI HEROJUS, TAPK ŠVENTUOJU

Studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį

VINCAS KAZLAUSKAS

Vincas Kazlauskas, teisininkas, studentavimo metais, kai gyveno Tėvų Marijonų bendrabutyje Kaune

Pirmą kartą Juozą Ambrazevičių sutikau Kaune, kai 1927 įstojau į universitetą ir apsigyvenau Tėvų Marijonų bendrabutyje, Laisvės al. 61. Čia ir jis gyveno.

Vos susipažinęs, pastebėjau, kad Juozas yra draugiškas ir nuoširdus žmogus. Mane labai imponavo tai, kad jis, amžiumi daug vyresnis, kalbėjo su manim kaip su subrendusiu žmogumi. Pokalbiai su juo man taip patiko, kad aš dažnai lankydavausi jo kambaryje. Jis man pasidarė tikras globėjas ir patarėjas.

Savaitgaliais bendrabučio gyventojai susirinkdavome valgomajame kambaryje arba sodelyje ir čia vesdavome įvairiausias diskusijas. Temos buvo įvairios, permainingos. Tam pačiame bendrabutyje tada pas tėvus marijonus gyveno kun. Steponas Telksnys, kun. Kazimieras Barauskas (Baras), Pranas Mantvydas, Antanas Januševičius, Juozas Grušas, Stasys Barzdukas, Jonas ir Kazys Petrušaičiai, Pranas Samulionis, Sergiejus Treigys, Juozas Ambrazevičius (Brazaitis).

Skaityti daugiau: ESI HEROJUS, TAPK ŠVENTUOJU

ŽYDINTI SALA

Profesoriui J. Brazaičiui atminti

KOTRYNA GRIGAITYTĖ

Kotryna Grigaitytė, rašytoja, tuo metu kai ruošė debiutinį eilėraščių rinkinį "Akys pro vėduoklę”

Kalbėti apie mirusį, kai jauti Jį esant gyvu — nelengva. Rodos, pasvers kiekvieną tavo žodį, peržvelgs kiekvieną mintį; atidės į šalį, kas bent tuo tarpu nereikalinga, arba pasakys “be to mes lengvai apsieisime”.

Dabar, rodos, žiūri Jis pro petį į slenkančią popierių ranką, tik jau nieko nebesako ... Ir rašyk, žmogau, apie Jį patį, tą nepamirštamą mokytoją ir draugą, mieląjį profesorių Juozą Ambrazevičių-Brazaitį.

Ateina Jis į gimnaziją

1927-taisiais metais ateina Jis į “Aušros” mergaičių gimnaziją, jei neklystu, šeštąją klasę, kurioj buvau ir aš pati. Toks jaunas, nedrąsus, tas naujasis mūsų lietuvių kalbos mokytojas: dailia eilute apsitaisęs, tamsūs plaukai rūpestingai sulyginti. Na, pagalvojom, su juo lengvai susidorosimi dar universitetu tebekvepia — kiek jis čia vyresnis už mus. O klasė susigyvenusi į damų vienetą. Krečiant išdaigas, kaltos nerasi. Priims bausmę visos kolektyviai. Apie tai Jis jau buvo kitų mokytojų įspėtas. Mes, maždaug 16-17 metų, pilnos jaunatviško nerimo ir “klastos”. Kas gi kitas bus mūsų “aukomis”, jei ne mokytojai. Tačiau toji klasė perėjo iki brandos atestato, nepasižymėjusi jokiu skandaliuku, vertu dėmesio už gimnazijos sienų. Išėję į gyvenimą, davėm Nepriklausomai Lietuvai dvi dramos aktores, vieną operos solistę, vieną rašytoją ir keletą gydytojų. Paties prof. Brazaičio žodžiais tariant, toji klasė liko labiausiai įsispaudusi jo atmintyje iš viso mokytojavimo laikotarpio. Su mumis dirbant, jam tekę susidurti su įvairiais ir gana sudėtingais charakteriais: ir pašaipios, ir sentimentalios, ir gudrios, ir karštos penketukų rinkėjos. Nežiūrint šių skirtumų, visos kaip viena savitarpy — vieningos. Visos daugiau ar mažiau palinkusios į išdaigas, nekalbant apie iškiliąsias, kurios ruošė vaidinimus klasėj po pamokų, kūrė kupletus.

Skaityti daugiau: ŽYDINTI SALA

PASKUTINIS PAŠNEKESYS SU PROF. JUOZU BRAZAIČIU

LEONARDAS VALIUKAS

Leonardas Valiukas, LFB centro valdybos pirm., 1974 Dainavoje su prof. Juozu Brazaičiu ir jo dukra Marija Matulioniene

Paskutiniųjų virš dešimties metų laikotarpyje prieš prof. Juozo Brazaičio mirtį tekdavo jį aplankyti net po keletą kartų metuose. Rezoliucijų ir kitais reikalais siekdavau krašto sostinę, tad gana dažnokai pasukdavau ir iki New Yorko ir “Darbininko” redakcijoje aplankydavau prof. Juozą Brazaitį. Jei netekdavo užsukti į “Darbininko” redakciją, tai tuo atveju turėdavome ilgus telefoninius pašnekesius. Tie mūsų pašnekesiai liesdavo visus opiuosius ir aktualiuosius lietuvių, Lietuvos ir pasaulio reikalus bei klausimus. Kiekvienas iš tų pašnekesių tęsdavosi tarp 2-4 valandų. Kiekvieną kartą atvykdavau su “paskutinėmis” žiniomis iš krašto sostinės, ir prof. Juozas Brazaitis stengdavosi išgauti visas detales, kurios liesdavo JAV politinį gyvenimą ir Lietuvos bylos reikalą. Tie pašnekesiai vykdavo net su pertraukomis. Mat, “Darbininko” redakcijoje atsirasdavau apie 10 ar 11 val. ryte. Apie 12 val. mano senas pažįstamas ir bičiulis iš Los Angeles laikų kun. dr. K. Bučmys, O.F.M., pakviesdavo į vienuolyną pietums. Po pietų prof. Brazaitis ir aš vėl tęsdavome savo pašnekesį. Atsiminimų iš turėtų pašnekesių su prof Juozu Brazaičiu duosiu vėliau. Šį kartą mano atsiminimai lies tik paskutinį ir ilgą mūsų pašnekesį, turėtą 1974 metų rugpiūčio mėnesio 7 ir 8 dienomis LFB poilsio ir studijų savaitėje Dainavoje.

Skaityti daugiau: PASKUTINIS PAŠNEKESYS SU PROF. JUOZU BRAZAIČIU

JUOZO BRAZAIČIO KRITIKA TREMTYJE

VLADAS KULBOKAS

Literatūros kritikas Vladas Kulbokas

Juozas Brazaitis (Ambrazevičius) literatūrą studijavo Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakultete 1922-27 m.; literatūros studijas gilino Bonnos universitete 1931-32 m. Literatūros profesorius ir kritikas, nepriklausomoj Lietuvoj rašęs “Židinyje”, “Naujojoje Romuvoje”, tremtyj — “Žiburiuose”, “Aiduose”, “Tremtinių Mokykloje”, “Tėviškės Garse”, “Darbininke”. Literatūros straipsnių davė Lietuvių Enciklopedijai. Išleido vadovėlius: “Literatūros teoriją” (1930), “Visuotinės literatūros istoriją”

I, II (su J. Grinium ir A. Vaičiulaičiu), (1931, 1932), “Naujuosius skaitymus” I, II (1938), III (1939, su A. Vaičiulaičiu ir A. Skrupskeliene). Parašė literatūros studijas: “Vaižgantą” (1936) ir “Lietuvių rašytojus” (1938). Lietuvoje liko rankraštis knygos apie Maironį. “Vaižganto” studijoj pagrindinai įvertino jo kūrybos meną. Čia, autoriaus žodžiais, “nors atsižvelgiama į Vaižganto kūrybos istoriją, tačiau dėmesys labiau sukoncentruojamas į pačią objektyviausiąją kūrybą, į objektyvų kūrybos produktą, į Vaižganto beletristiką, ne į Vaižgantą beletristą”. (“Vaižgantas”, 4 psl.). Studija pasižymi gilia analize, lyginamuoju metodu, objektyvumu ir gyvu estetiniu Vaižganto kūrybos pergyvenimu. Be to, dar Brazaitis suredagavo: Donelaičio “Metus” (1940), V. Pietario “Lapės gyvenimą ir mirtį” bei “Algimantą”, Lazdynų Pelėdos “Klaidą” (1939) ir Maironio “Pavasario balsus” (1940).

Skaityti daugiau: JUOZO BRAZAIČIO KRITIKA TREMTYJE

BRAZAITIS LIGOJE

ROZALIJA ŠOMKAITĖ

Rozalija Šomkaitė, farmacijos daktarė, visuomenininkė

1969 sausio 19, sekmadienį, vakare (tą datą gerai pamenu, nes ant rytojaus buvo prezidento Nixono inauguracija) Brazaitis paskambino Vaitiekūnui, kuris iš pasikalbėjimo padarė skubią išvadą, kad su Brazaičiu kažkas labai negera, nes jis perdavęs savo patvarkymus mirties atveju. Negaišdami išvykom pas profesorių. Buvo labai neramu. Rakto nuo jo buto neturėjau ir nežinojau, kaip seksis patekti į vidų. Nerimas atslūgo, kai, paskambinus ir Snukei (jo “beagle” šuniukui) pradėjus loti, po valandėlės durys atsidarė ir chalatu apsisiautęs pasirodė patsai profesorius. Atrodė labai suvargęs. Bet, raginamas eiti lovon, aiškinosi, kad jau truputį geriau jaučiąsis, krūtinėje mažiau skaudą. Papasakojo, kad per pamaldas Angelų Karalienės lietuvių bažnyčioje pasijutęs blogai ir netekęs sąmonės. Bet netoliese sėdėjęs dr. R. pagelbėjęs atsigaivinti ir palydėjęs iki automobilio. Pats dr. R. išskubėjęs į Wash-ingtoną, į prezidento Nixono inauguraciją. Girdi, imdamas tabletę po tabletės nitrogliceriną, parvairavęs į 1060 East 39th Street, Brooklyne. Tuoj skambinęs dr. P., kuris davęs kai kurių nurodymų ir pažadėjęs rytoj, pirmadienį, apsilankyti. Į mano ir Vaitiekūno prašymus, kad vyktų pas mane į South Orange, griežtai atsakė NE.

— Mane iš čia tur būt tik su grabu išneš, — pasakė.

Skaityti daugiau: BRAZAITIS LIGOJE

AKADEMIKAS JUOZAS AMBRAZEVIČIUS - BRAZAITIS

(1903.XII.9 — 1974.XI.28)

. .. tik savo tautos meilė neleidžia nurimti . . .

STASYS ŠALKAUSKIS

VACIUS PRIŽGINTAS

Vacius Prižgintas, bibliofilas, lietuviškas knygnešys Kalifornijoje, "Į Laisvę” bendradarbis

Prof. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis yra nepriklausomos Lietuvos augintinis. Rusų okupacijos metu pradėjo Marijampolės gimnaziją ir ją baigė 1922, jau laisvos ir nepriklausomos Lietuvos laiku. 1927 užbaigė studijas ir išlaikė egzaminus universitete. Dvejus metus savo studijas gilino Vokietijoje.

1927-43 “Aušros” gimnazijos mokytojas, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1934-43 VDU profesorius; vedė lietuvių tautosakos ir lietuvių literatūros katedrą.

1926 vienas iš steigėjų Ateitininkų “Šatrijos” Meno draugijos.

1939 Rumšiškėse, “Šatrijos” šventės metu, buvo pakeltas į garbės narius.

Skaityti daugiau: AKADEMIKAS JUOZAS AMBRAZEVIČIUS - BRAZAITIS

BRAZAITIS KALIFORNIJOJE

Vasario 16 minėjimo bankete, Los Angeles, Calif., 1962.II.11: iš kairės l-je eilėje Lietuvos konsulas dr. J. J. Bielskis, JAV senatorius Roman L. Hruska, ALT sk. pirm. J. Jodelė, prof. Juozas Brazaitis, kan. A. Steponaitis; ll-je eilėje prof. dr. M. W. Graham (žiūr. L.E. XXXVI t.), buv. JAV pasiuntinys Lietuvai dr. Owen Norem, Respublikonų partijos pirm. Patricia Hitt, žurnalistas George Todt, dr. P. Padalis

Atsikviesti Brazaitį kalbėtoju į Vasario 16 minėjimą buvo nelengva. Teko įveikti dvi kliūtis. Pirmiausia, apie Los Angeles Altos skyrių telkėsi žmonės, kuriems būti frontininku reiškė daryti nusikaltimą. Todėl per metų metus frontininkų niekinimui negailėjo laiko, energijos nei gėdos išteklių. Tačiau kelerius metus į skyriaus valdybą įėjo keli pozityvaus nusiteikimo asmenys, ir 1962 blokada prieš frontininką kalbėtoją Vasario 16 minėjime buvo sulaužyta. Buvo padarytas nutarimas pagrindiniu kalbėtoju iš New Yorko pakviesti prof. Juozą Brazaitį. Bet čia susidurta su antra kliūtimi: Brazaitis mielai jungdavosi mažesniuose rateliuose į pokalbius ir svarstymus, tačiau “kalbėtojo” pareigų masinėse auditorijose vengė. Neteko iš vis girdėti, kad po 1952 pasirodymo Čikagoje Brazaitis būtų Vasario 16 minėjime kalbėjęs. Antrąją “blokadą” įveikti šiuo kartu tačiau buvo daug lengviau. Atrodo, kad Brazaitis turėjo slaptą norą pamatyti Kaliforniją ir čia sutikti tuo metu energingai besireiškiančius Rezoliucijoms Remti Komiteto pradininkus. Po poros pasikeitimų laiškais, savo sutikimą davė, nors vėliau tarsi vėl suabejojo. 1962 pradžioje Los Angeles Altos sk. sekretoriui (kuris taip pat buvo ir LFB Los Angeles sambūrio pirmininkas) rašė:

“Seku ir esu sužavėtas jūsų dinamika. Dėl to beveik gailiuosi neištesėjęs sau duoto žodžio— nekalbėti Vasario minėjimuose, nes nėra kas ‘pasakyti’. O jūsų užsidegimas kaip tik laukia ko nors naujo iš kalbėtojo, dėl to ir bijau, kad jums taip pat teks ‘gailėtis’ mane pasišaukus”.

Skaityti daugiau: BRAZAITIS KALIFORNIJOJE

Rusiškasis disidentizmas ir Pabaltijo suverenumas

SOLIDARUMAS SU TAUTA

Klausimas, kaip rusų disidentai žiūri į mums gyvybingą Pabaltijo laisvės problemą, neatmezgiamai susipina su kitu, rusams gyvybingu, o mums žinotinu klausimu: kaip rusų išeivija susitinka su daugiabriaune SSSR subyrėjimo problema?

Mes laukte laukiame bent dalinio SSSR pakraščių byrėjimo, nes tai žada mums 1918 metų padėties atstatymą. Tai mums džiugesio ir teisingumo įvykis. Rusams gi, įpratusiems didžiuotis savo teritorijos pločiais, teritorijos byrėjimas panašus į žemės drebėjimą. Jie pripratę galvoti, kad Rusija padengia vieną šeštąją dalį visos planetos sausumos. Ir dauguma jų tiki, kad tam tikri kompromisai, režimo pakaitos, ekonomikos laimėjimai apgina Rusijos imperiją nuo subyrėjimo katastrofos.

Skaityti daugiau: Rusiškasis disidentizmas ir Pabaltijo suverenumas

AR RUSAI GALĖTŲ PASEKTI ŠVEICARIJOS PAVYZDŽIU?

Sovietų Sąjunga, jei panorėtų, galėtų tapti laisvų, savanoriškai susijungusių tautų bendrija. Bet Rusijos praeities tradicijos sunkia našta gula ant dabartinės kartos pečių. Marksizmas, būdamas esmiškai antidemokratiškas, įstojo į Rusijos tradicinės autokratijos vėžes, į jos beteisiškumo bei sauvališkumo nelaisvę ir su ja sutapo. Visai natūralu, kad rusų marksistai žygiuoja senu, carų pramintu keliu. Skelbdami pasauliui komunizmo idealus ir tuo būdu apgaudami daugelį naivių idealistų bei pasimetusių žmonių Vakaruose, rusai varo nacionalistinę ekspansijos politiką, pavergdami laisvas tautas ir jas prievartos priemonėmis rusindami. Rusų marksistai teoriškai yra patekę į neišsprendžiamus prieštaravimus tarp rusų nacionalizmo ir kosmopolitinio marksizmo.

Šveicarijos pavyzdys

Yra Europoje šalis, kuri kaip ir Rusija yra daugiatautė valstybė, bet kuri davė pasauliui tautinio darnumo ir nelygstamos tautinės tolerancijos pavyzdį. Tai nedidelė, neturtinga Šveicarija. Tačiau dėl žmonių darbštumo, sumanumo ir taikingos harmonijos šveicarai sukūrė didelę pramonę ir labai aukštą gyvenimo lygį. Šveicarijoje gyvena vokiečiai (75%) prancūzai (15%), italai (10%) ir apie 60,000 retoromanų, senovės keltų palikuonių. Nors vokiškai kalbantieji sudaro tris ketvirtadalius visų gyventojų, bet jie neturi jokių intencijų užmesti savo valią kitoms tautybėms. Visos keturios tautybės turi lygias teises ir visos jų kalbos oficialios. Pilietis įstaigose gali kreiptis bet kuria iš tų keturių kalbų ir tarnautojas privalo jam atsakyti ta kalba, kuria kreipiamasi. Tačiau žmonės, nepaisant, kokia kalba kalbėtų namie, visi jaučiasi esą šveicarais ir tuo didžiuojasi.

Skaityti daugiau: AR RUSAI GALĖTŲ PASEKTI ŠVEICARIJOS PAVYZDŽIU?

BIEDNIOKAI IR VIDUTINIOKAI

Pirmuoju bolševikmečiu Lietuvoje sovietinė propaganda, siekdama nustatyti vienus visuomenės sluoksnius prieš kitus, Lietuvos žmones suskirstė į “good guys” — “biedniokus ir vidutiniokus” ir “bad guys” — “kulokus”, “klerikalus”, “nacionalistinius fašistus”, “buržujus”, “smetoninin-kus” ... Ir tie “gerieji” buvo siundomi sunaikinti “bloguosius”.

Šiuo metu “biedniokų ir vidutiniokų” terminas iš sovietų žodyno teisėtai yra išgyvendintas, nes visi Lietuvos žmonės, dvasiškai ir medžiagiškai alinami, yra tapę labiau biedniokai negu vidutiniokai. Bet sovietinė propaganda saviems tikslams ieško biedniokų ir vidutiniokų užsienio lietuvių jaunimo tarpe. Tuo tikslu vasaromis Vilniuje organizuoja vadinamus “lituanistinius kursus”. Sovietų saugumo į tuos kursus atrenkami kandidatai, dabar jau dvasiška prasme, daugiausia priklauso biedniokų ir vidutiniokų klasei. Per trejerius metus pro enkavedistinj rėtį į tuos kursus prasmuko vos keli šviesūs jaunosios kartos lietuviai ir tai ne per saugumo neapsižiūrėjimą, bet kitais tikslais: kursams sudaryti tam tikrą prestižą ir šviesesniuosius laimėti savo tikslams.

Skaityti daugiau: BIEDNIOKAI IR VIDUTINIOKAI

BENDRUOMENĖS KELIU: Teisinė tvarka ar anarchinė įtampa?

VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE

Šiandien vėl daug kalbam ir rašom Bendruomenės klausimais: kokia jos esmė ir paskirtis? ar tinkama jos santvarka? ar gerai ji vadovaujama? ką ir kaip reikėtų joje keisti?

Kadangi Bendruomenė esame “visi”, tad natūralu, kad ir nuomonės įvairuoja. Tačiau bėda yra ne nuomonių įvairybė, bet jų sprendimo būdai ir priemonės. Juk visais amžiais sąmoningas žmogus kovoja dėl savo įsitikinimų, stengdamasis juos įpiršti taip pat kitiems, kad bendromis jėgomis bei pastangomis jie būtų įgyvendinti. Daug laimėta: pripažįstam minties ir sąžinės laisvę, turim demokratiją, vertinam artimo meilę, gerbiam tiesą ir t.t. Daug dėl savo gyvybės ir egzistencijos taip pat yra kovojusi ir mūsų tauta. Tad didžiojamės jos herojine istorija. Be jos šiandien mūsų nebūtų: seniai būtume susiurbti arba lenkų, arba rusų, arba vokiečių. Iš kitos pusės, lietuvių tauta ilgoj savo istorijoj negalėjo tapti tuo, kuo ji galėjo ir turėjo būti. Dėl jos nelemto likimo kalti ne vien agresyvūs jos priešai kaimynai. Kaltės dalis, deja, glūdi pačioj tautoj.

Skaityti daugiau: BENDRUOMENĖS KELIU: Teisinė tvarka ar anarchinė įtampa?

Niekšiškas išdavikų darbas.

Tėvynės priešų niekšiškai iš pasalų nužudyto aviacijos vyr. ltn. Prano Gudyno tėveliams ir giminėms reiškiame gilios užuojautos.

Aviacijos v-kas ir karininkai.

Dėl Aviacijos vyr. ltn. P ra n o G u d y n o tragiškos mirties, kuris gegužės 6 d. vakare mūsų Tėvynės išgamų kulka nukautas, reiškiame gilios užuojautos jo tėveliams, broliams, seserims, giminėms ir aviacijos karininkams.

Vyr. štabo Spaudos ir švietimo Skyr. viršininkas, karininkai ir „Kario” redakcija.

Vyr. ltn. Pr. Gudynas, tragiškai žuvęs.

Skaityti daugiau: Niekšiškas išdavikų darbas.

Daugiau įrašų...

Puslapis 1 iš 2

Pradėti
Ankstesnis
1
2
Sekantis
Pabaiga

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti