Karys 1972m. 3-4 Turinys, metrika

 

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919Nepriklausomybės kovų— metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ-VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 3 (1480)  KOVAS – MARCH 1972 

Pavasario atodrėkis Lietuvoje ... (viršelis)

Nr. 4 (1481)  BALANDIS - APRIL  1972 

P. Jurkus— Pavasaris .... (viršelis)

  T U R I N Y S

B. Auginas — Jaunimas protėvių pėdų paunksmėje

D. Bruškytė — Ar Lietuva galėjo ginklu pasipriešinti

J. Rūtenis — Mindaugas

Z. Raulinaitis — Žygis į Kuršą (pabaiga)

P. Matekūnas — Piliakalniai Zarasų apskr. ribose

Stasė U. — Nuo Dubysos iki Dunojaus

O. Urbonas — Lietuviai Sovietų konc. stovyklose

J. Gediminėnas — Ant rašomojo stalo besikrapštant

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Kronika

Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS

Skaityti daugiau: Karys 1972m. 3-4 Turinys, metrika

JAUNIMAS PROTĖVIŲ PĖDŲ PAUNKSMĖJE

 (Mintys tautinių švenčių proga)

BALYS AUGINAS

Šį straipsnį autorius dedikuoją mūsų jaunimui, trokšdamas, kadšiais Jaunimo Metais jaunieji labiau pažintų savo tautos praeitį, nenutrauktų likiminės kartų grandies ir priartėtų arčiau savo tautos kamieno.

Kiekvieną kartą, kai minime savo tautos didžiąsias šventes, istorines sukaktis, buvusius nepriklausomo gyvenimo kultūrinius laimėjimus bei mūsų valstybinio gyvenimo reikšmingus momentus, man prieš akis pasivaidena išblaškytos šeimos tragiškas paveikslas. Regiu nejaukiam šaltam name vienišą motiną. Ašarotom akim ji žvelgia į tuščią, nebylę užustalę. Ten kadaise šypsodamasis sėdėdavo jos vyras, čiauškėdavo spindinčiom akim vaikai. Dabar ji vienui viena, vientulėlė kalbasi su sienoje kabančiais šeimos atvaizdais ... Jie primena jai buvusią laimę, saulėtus gyvenimo metus, neišdraskytą šeimos židinį. Tai praeitis. Tai istorija. Tai visa, kas jai yra likę ,..

Prisiminimai...

Kažkas yra pasakęs, kad tik labai seni ir bepradedą vaikėti gyvena vien prisiminimais, o jauni, pajėgus, ryžtingi ir kovingi kuria dabartį ir drauge istoriją... Bet ar ne dabartis, rytdienos šviesoje, išvirsta į negrįžtamą praeitį? Ar ne iš praeities klaidų, iš blaivaus praeities vertinimo yra kuriamas geresnis, tobulesnis ir šviesesnis ateities rytas? Visiškai paneigti praeitį būtų neprotinga. Bet ir joje paskęsti, nematant šios dienos saulėtekių ir ūkanų, skriejančių dabarties įvykių, kurie jau savaime nepakartojamai įeina į praeities šešėlius, būtų taip pat netikslu. Taigi, visokios tautinės šventės, visokeriopi minėjimai vertintini, kaip pozityvi, prasminga ir logiška būtinybė.

Ir iš tiesų, argi visa mūsų tauta nėra toji nelaiminga, išblaškyta šeima, buvusias savo prasmingas ir laimingas gyvenimo valandas prisimenanti ant svetimos uolos?

Skaityti daugiau: JAUNIMAS PROTĖVIŲ PĖDŲ PAUNKSMĖJE

AR LIETUVA GALĖJO GINKLU PASIPRIEŠINTI SOVIETINEI OKUPACIJAI

DANUTĖ BRUŠKYTĖ

Ped. Lituanistikos Instituto baigimo diplominis darbas

Spausdinamasis jaunos lietuvaitės diplominis darbas yra būdingas keletu atvejų:

—    jis akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos laisvės gynimas rūpi ne vien vyresniojo amžiaus mūsų tautiečiams ir ne vien tik buvusiems kariams:

—    jis paliudija, kad lietuviškųjų mokyklų tremtyje dirbamas darbas yra nepaprastai reikšmingas mūsų visų kovoje už Lietuvos išlaisvinimą:

—    jis patvirtina, kad reikšminga tema galima išvystyti naudojantis vien tik tremtyjė paskelbtais šaltiniais ir išleistais leidiniais —

—    ir kad spauda yra mūsų didysis ginklas siekiant Lietuvai laisvės ir išlaikant tautiškumą.

* * *

Įvadas

Baigiantis I Pasauliniam karui, Valstybių sienos ir valdymosi sistema daug kur pasikeitė.

Daug valstybių, prieš karą buvusių pavergtų ar sąjungoje su kitomis valstybėmis, atgavo savo nepriklausomybę. Tarp tokių buvo: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija ir kitos. Kitose valstybėse pasikeitė valdymosi sistema.

Rusijos caras, įvykus revoliucijai, buvo nuverstas ir kartu su visa šeima nužudytas. Krašte ilgą laiką ėjo kova dėl valdžios, kol galų gale laimėjo komunistai. Jiems paėmus valdžią į savo rankas taip pat ėjo kova dėl valdžios tarp atskirų asmenų. Tą kovą laimėjo Stalinas ir žiauriai valdė kraštą iki savo mirties (1953 m.).

Paėmę Rusijoje valdžią, komunistai savo naują valstybę pavadino Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.

Vokietijoje taip pat įvyko revoliuciją ir buvo pašalintas kaizeris. Komunistų perversmo buvo išvengta ir norėta sudaryti demokratinę respubliką. Tačiau 1933 m., Hitleriui paėmus valdžią, respublika buvo panaikinta, ir Hitleris pasidarė Vokietijos diktatoriumi.

Hitleris įvedė krašte daug reformų ir atsisakė nuo tarptautinių sutarčių, kurios nebuvo Vokietijai naudingos. Jo tikslas buvo sukurti galingą Vokietijos valstybę, sujungiant visus vokiškai kalbančius kraštus. Jis taip pat neužmiršo ir seno vokiečių tikslo — “Drang nach Osten”.

Savo tikslui atsiekti Hitleris nesiskaitė su priemonėmis, kur reikia pavartodamas ir jėgą.

Toks jo brutalus jėgos vartojimas prieš kitas kaimynines valstybes, kaip ir reikėjo laukti, privedė prie II Pasaulinio karo.

Tam karui baigiantis vėl žymiai pasikeitė Europos žemėlapis, ir daugelis valstybių visai ar iš dalies neteko savo nepriklausomybės.

Lietuva, pasiskelbusi 1918 m. vasario 16 d. nepriklausoma, atstatė tą nepriklausomybę, padėdama daug aukų ir triūso. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių ji padarė labai didelę pažangą ir, visai užpelnytai, ne vieno buvo vadinama mažąja Amerika.

Skaityti daugiau: AR LIETUVA GALĖJO GINKLU PASIPRIEŠINTI SOVIETINEI OKUPACIJAI

Mindaugas

JONAS RŪTENIS

MINDAUGAS

Prologo ir vieno veiksmo opera
(Libretas)

VEIKĖJAI :

MINDAUGAS — Lietuvos karalius, bosas
VAIDILA — Vyriausias pilies krivis, baritonas 
DANUTĖ — Mind. žmonos sesuo, mezzosopranas 
BITULA — Mindaugo pilies juokdarys, tenoras 
PIRMAS KARYS — tenoras 
ANTRAS KARYS — baritonas 
VYRESNYSIS — bosas
PILIES ĮGULA: moterys, vyrai — mišraus choro dalyviai

Laikas: MCCLXIII metai; vieta: Vorutos pilis.

Uvertiūrai pasibaigus, prieš uždangą, šviesos apšviestas, stovi karalius Mindaugas. Po kelių orkestro akordų pradeda,

PROLOGAS

MINDAUGAS
Šiapus uždangos, rampos šviesoje, graudulingai
        
Jaučiu, ateina pabaiga —
         Gyvenimo ir darbų,
         O jie visi dar nebaigti,
         Dar daug svajonių ir sapnų ...
         Dar daug karionės, bet viltis
         Kas kart mažėja valandom—
         Kurlink, o mylima mana,
         Pasuksi, žeme, Lietuva?!
         Norėjau žydinčios šaunios —
         Žvaigždžių mėlynėje aukštoj —
         Garbės tau troškau nemarios —
         Skaisčiosios laisvės amžinos! ...
         Kviečiau visus aš talkon,
         Kviečiau negriauti, bet statyt,
         Kviečiau gyvenimo alkon —
         Kviečiau manęs paklausyt...
         O jūs visi prieš mane,
         Teliaupsinote tik save —
         Manoji miršta jau svaja
         Ir pančiuos dūli Lietuva ...

Suakmenėja vietoj. Viskas užgęsta. Mindaugas dingsta. Po kelių orkestro akordųpakyla uždanga.

MINDAUGAS

Vieno veiksmo opera

Scena padalyta į dvi nelygias dalis. Kairėjedidžioji dalis, pilies kiemas. DešinėjeMindaugo menė. Sargybos bokšte du kariai. Vaizdai keičiami šviesos efektais.

PIRMASIS VAIZDAS

Teapšviestas tik bokštas. Kieme tamsu. Valdovo menėje tik vienas, menkas žiburėlis.

Skaityti daugiau: Mindaugas

ŽYGIS Į KURŠĄ

 (Vikingų audrai siaučiant)

Z. RAULINAITIS

(Pabaiga)

Kad Olafui teko būti aisčių, o ne estų belaisviu spėjo jau suomių kalbininkas prof. J. J. Mikkola, kuris informuodamas kalbininką V. J. A. Kiparskį, tyrinėjusį tų laikų Baltijos kraštų istoriją, paminėjo jog tie jūrų piratai viename sagos nuoraše pavadinti Eistr vardu. Be to, Rekon (Rekoni) esąs, anot Mikkolos, lietuviškas vardas, tai Rykonė, rykio žmona.10

Iš jaunesniųjų istorikų Olafo nelaisvę tyrinėjo vokietis H. Jaenichen. Jis rašo: “Islandiečių literatūroje yra, bendrai, priimta, kad Olafas Trygvasonas, vėlesnis Norvegų karalius, vaikas būdamas, pakeliui į Rusią, buvo patekęs nelaisvėn ir daug metų praleido “Eistland” krašte ... kur, gi, tas Eistland ieškotinas?... Čia norėčiau pasvarstyti, ar tik Olafas nebuvo laikomas nelaisvėje Eistlande—Prūsuose. Už tai kalba, tarp kitų, šie faktai:

Olafo motina Astrida, tuo pat metu pakliuvusi nelaisvėn, buvo Lodino rasta Vendų krašte ir išpirkta. Iš Prūsų ji lengvai galėjo patekti į Vendų (kaimynystėje) kraštą, tuo tarpu iš Estijos — vargu.

Skaityti daugiau: ŽYGIS Į KURŠĄ

Vasario 24—Estų tautinę dieną prisimenant

Ištraukos iš knygos “ESTIJA”

(Viktoras Čečeta, Kaune, 1937)

Nelengva buvo nuraminti estus, nelengva buvo juos ir valdyti. 1223 m. kilus tarp vyskupo Alberto ir kalavijuočių ordino nesantaikai, sukilo beveik visas kraštas. Vokiečiai sutramdė estus ir 1227 m., suorganizavo didelį kryžiaus žygį, užėmė ir Saremos (Saarema-Ezelis) salą, kuri ligi tol buvo išlikęs vienintelis laisvas estų kraštas. Nejauku buvo vokiečiams tokiame uždarame krašte, ir jie sumanė “pavergti visą Baltijos kraštą iki pat Rytprūsių, norėdami susisiekti su Rytprūsiuose prasidėjusia vokiečių kolonizacija.” (Prof. Uluots). Tuo tikslu jie ėmė atkakliai kariauti su Lietuva. Bet 1237 m. kalavijuočių ordinas, dėl katastrofiško pralaimėjimo su lietuviais ir žiemgaliais ties Saule, buvo priverstas prisijungti prie teutonų ordino. Nuolatiniams karams iš Vokietijos atgabentų karių neužtekdavo, todėl vokiečiai turėjo apginkluoti kiek ir pačių estų. Tačiau ties Saule estai staiga atsisakė kautis su lietuviais, o 1343 m. nukreipę ginklą jau prieš pačius vokiečius — suruošė dar vieną didelį sukilimą.

Skaityti daugiau: Vasario 24—Estų tautinę dieną prisimenant

Kaip aš į kareivius išėjau

Man esant penkerių metų amžiaus, pas mus, prie “šluotų” sienos (negirdėta Europoje gėda) stovėjo keliolika Panevėžio įgulos, 4-to p.p., kareivių. Menu aš juos ir dabarties: buvo geri vyrai — draugai. Aš jiems malkų pavogdavau iš kaimynės Petronėlės, pusryčiams virtis. Už tai, jie man duodavo šautuvus ir kepures pavartyti, panešioti... Už tai, nuo mamytės, gaudavau ‘‘beržinės košės”.

Vėliau, juos pakeitus policijai, mano džiaugsmas dingo. Paaugęs svajodavau, kada ir kaip aš būsiu kareiviu. 1936 m. įstojau į Lietuvos Šaulių sąjungą, jaunas šaulys-dragūnas, tikslu — atėjus naujokų šaukimo metui, būti priimtam į G. V. dragūnus.

Ir, štai, 1937 m. lenkai perkėlė “šluotas” -gaires prie Dūkšto, ežero saloje. Ir tai buvo ne pirmas įvykis. Salako miestelyje, prie bažnyčios, susirinko šaulių būrys, vadovaujamas vado Petro Šiaudinio. Iš čionais, kun. Spudo su Švč. Sakramentu laiminami, išėjo šauliai, o jų tarpe ir vikaras J. Matulis, irgi šaulys, apsiginklavęs Švč. Sakramentais ir medikamentais. Tačiau, manęs neleido — per jaunas... Šauliai šaukė: “Užimti Dūkštą!”

Skaityti daugiau: Kaip aš į kareivius išėjau

NEUŽMIRŠ TĖVYNĖ

D. Mickutė-Mitkienė

Augo jisai po šiaudų stogu,
Po samanotu vainiku.
Iš kūdikystės dienų mokės
Pažinti piemenio vargus.

Miegą, ir alkį, ir nuobodį,
Baidė jis karklo dūdele. 
Kramtė duonutės plutą juodą 
Ir nesiskundė nedalia.

Šaltą žiemužę jis per pūgą
Brido mokyklon su knyga. 
Kiek paūgėjęs
paskui plūgą 
Žengė garuojančia vaga.

Kai pasalūnai priešai slinko
Vieškeliais dulkių debesy,
Ir savanoriai pulkan rinkos
Menkai ginkluoti ir basi


Tarė jis: “tėti, tu baik vagą
Aš ginti tėviškės einu.”
Trispalvį raikštį sesė sega,
Ir moja motinai sūnus.

Neklausinėjo savanoriai:
Kiek daug tų priešų? Kuo vardu?
Parnešė laisvę jie, kaip korį, 
Kvepiantį saule ir medum.

Mediniais kryžiais puošės kalvos
Šėtoj, Giedraičiuose, Jiezne ... 
Tų, kurie ten paguldė galvas, 
Nebeužmirš tėvynė, ne!

PILIAKALNIAI, PILKAPIAI IR PRIEŠISTORINES SODYBOS ZARASŲ APSKRITIES RIBOSE

PETRAS MATEKŪNAS

Zarasų apskritis yra turtinga ne tik ežerais, kalvomis ir miškais bei miškeliais, bet taip pat piliakalniais, pilkapiais ir priešistorinių laikų sodybomis. Šių senovės paminklų ir sodybų užtikta beveik kiekviename valsčiuje. Vieni iš jų jau yra ištirti, o kiti dar laukia archeologo kastuvo. Jie mums davė labai daug medžiagos Rytų Lietuvos kultūrai nušviesti.

1. PILIAKALNIAI

Visus piliakalnius, esančius Zarasų apskrityje, galima suskirstyti į kalvinio, kaip pavyzdžiui, Samanio (Gražutės) piliakalnį, ir krantinio tipo, kurių kalvos viena ar net dvi pusės prieina prie ežero ar yra įsiterpę tarp neišbrendamų pelkių. Iš kultūrinio sluoksnio, kuris buvo užtiktas piliakalnių aikštelėse, nustatyta, kad juose buvo gyventa, o tik vėliau, kai pradėjo vystytis žemės ūkis ir gyvulininkystė, jie buvo paversti slėptuvėmis ar gynimosi vieta. Minėtini šie piliakalniai: Velykuškių, Vozgėlių, Dūkšto, Maniuliškių ir kiti, kuriuose daugiausiai buvo surasta senienų, turinčių didelės proistorinės reikšmės.

Velykuškių piliakalnis, kuris, kaip spėjama, buvo supiltas 1500 m. prieš Kristaus gimimą, yra prie Sartų ežero Bradesių įlankos pietiniame krante, netoli Velykuškių kaimo, Dusetų valsčiuje. Žiūrint iš lauko pusės, tai nedidelė, vos tik 4 metrų aukščio, kalvelė, bet nuo ežero pusės jo krantai statūs ir yra 22 metrų aukščio. Aikštelė apvali ir užima apie 800 kv. metrų, o su šlaitais apie 1500 kv. metrų. Kultūrinis sluoksnis išlikęs

Zaraso pakrantėje

pakraščiuose, vietomis siekia 20-30 cm. storio. Tyrinėjimo metu paaiškėjo, kad piliakalnis turėjo dirbtinus įtvirtinimus rytinėje ir pietinėje dalyje. Pirmieji įtvirtinimai buvo labai paprasti: iškastas 0,5-1 metro gylio ir 2-3 metrų pločio griovys, o už jo supiltas iki 0,5 metro aukščio pylimas. Vėliau šie sutvirtinimai buvo tobulinami, apjuosdami piliakalnį net trimis grioviais ir dviem pylimais. Grioviai būdavo gilinami, vietomis jie siekia 7-8 m pločio ir 2.5 m gylio. Archeologas P. Tarasenka, kuris 1933 m. jame darė kasinėjimus tvirtina, kad gilioje senovėje piliakalnyje gyveno žmonės, o pirmaisiais šimtmečiais jau buvęs apleistas ir paverstas kapinėmis, nes surado dviejų žmonių griautinį kapą, kuris buvęs įrengtas degto molio duobėje.

Skaityti daugiau: PILIAKALNIAI, PILKAPIAI IR PRIEŠISTORINES SODYBOS ZARASŲ APSKRITIES RIBOSE

NUO DUBYSOS IKI DUNOJAUS

STASĖ U.

Beskaitant “Karyje” atsiminimus apie praėjusio karo audras, kilo galvoje mintis, kad gal būtų įdomu išgirsti kai ką ir apie karių šeimas, kurios buvo atskirtos nuo savo vyrų karių ir turėjo savo jėgomis keliauti į, tuomet atrodžiusius, tolimus ir nežinomus vakarus. Buvau viena iš tų, kurių vyrai tarnavo Savisaugos daliniuose. Buvo tikimasi istorijos pasikartojimo. Rusijai su jos prakeiktu bolševizmu žlugus, Vokietija visvien galų gale turėtų žlugti ir iš po karo griuvėsių vėl atsikurtų laisva Lietuva. Deja, įvykiai vystėsi mums nelaiminga kryptimi. Politinių klausimų aš nenagrinėsiu ir paliesiu tik savo asmeninį gyvenimą ir visus įvykius chronologine tvarka.

Reikalai taip jau nedėkingai klostėsi, kad kritiškame momente 1944 metų vasarą negalėjome visa šeima būti kartu. Vyras tuo metu vadovavo kuopai ir negalėjo nuo savo karių pasitraukti. Maždaug dviejų mėnesių laikotarpyje mūsų ryšiai buvo nutrūkę. Visiškai netikėtai vėl susitikome jau Vokietijoje. Tų visokių netikėtumų buvo daug netik mums, bet ir daugumai kitų, kurie į panašią nežinią keliavo. Kažkokių sprendimų nebūdavo galima planuoti, kadangi niekas nuo mūsų nepriklausė. Didžiausias, gi, mūsų tikslas buvo labai aiškus: mestis kiek galima toliau į vakarus. Kiekvienas iš tos pabėgėlių masės galėtų ištisą knygą parašyti apie savo nuotykius, nors niekas čia kažkokių žygdarbių neatliko ir visi išgyvenimai yra dažniausiai atsitiktini. Tačiau, daug kas priklausė nuo greito sprendimo.

Bėgant į kraštą, kurio kariuomenė buvo jau pavargusi, miestai subombarduoti, vyravo didelis maisto trūkumas, kažko tikėtis nebuvo galima. Užteko jeigu gavai kiek informacijų, samtį viralo ir šiokią tokią nakvynę. Kiek galimybės leido, vokiečiai vienodai rūpinosi visais pabėgėliais, savais ir svetimais. Čia aš kalbu apie tokią pabėgėlių grupę, kuriai aš priklausiau: moterys ir maži vaikai.

Skaityti daugiau: NUO DUBYSOS IKI DUNOJAUS

LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE

O. URBONAS

Sovietų Sąjungos istorija, kuri apimtų gyvenimą ten visose srityse, koncentracijos stovyklas ir kalėjimus imtinai, dar nėra parašyta. Priežastis yra aiški: Sovietų Sąjungoje nėra spaudos laisvės, reiškia, nėra tos informacijos, be kurios tokią istoriją neparašysi. Tiesa, “istorija” ten jau keletą kartų buvo parašyta ir perrašyta, bet melaginga režimo filosofija, kuri tiesą paverčia marksizmu ir kuri viską ir visuomet praleidžia pro propagandinį filtrą, falsifikuoja ją taip, kad ji tarnautų vien tik režimo tikslams ir interesams. Vakarų pasaulis tos istorijos parašyti negali, nes, kaip sakyta, tam trūksta reikalingos medžiagos, o objektyvūs stebėtojai į Sovietų Sąjungą neįsileidžiami. Turistai, tiesa, važiuoja ten pagal sovietų “Inturisto” biuro maršrutus, ir daugelis jų, pabuvę vieną kitą savaitę Maskvoje, arba kokiame nors kurorte, su suvenyrais ir maloniais atsiminimais, grįžta namo. Tas, kuris bent kiek valdo plunksną, laiko pareiga aprašyti savo kelionę ir savo įspūdžius, o neretai dar padaro ir tam tikras išvadas. Tų reportažų tarpe galima retkarčiais užtikti ir vertingesnį dalyką, tačiau, visumoje ta “literatūra” yra niekas kitas, kaip vaikų plepalas, arba sąmoningas melas. Kaip skeptikai, taip ir entuziastai, neturėtų teisės rašyti apie dalyką, kurio jie nepažįsta, nes visi jie apie Sovietų Sąjungą neturi jokio supratimo. Juokinga ir tragiška tokios “literatūros” nesąmonė dabar paaiškėjo tūkstančiui skaitytojų dėka to, kad per paskutiniuosius metus knygų rinkoje pasirodė visa eilė veikalų parašytų tokių autorių, kaip Solženicinas, Marčenko, Margolinas, Ginsburgas, Širiajevas, Chaustovas, Bukovskis, Krasnovas, Amalrikas, Maksimovas, Solovjevas ir kt. Visi šie autoriai aprašo kaip tik tą, ką sovietų režimas, visomis priemonėmis stengiasi paslėpti nuo Vakarų pasaulio, t.y., kalėjimų ir koncentracijos stovyklų pasaulį. Tuo būdu, Stalino ir jo įpėdinių lageriai yra išsamiai išaiškinti.

Tai, žinoma, gerai. Bet vienkart ir blogai ir pavojinga, nes neįgudęs skaitytojas, noromis nenoromis, gauna įspūdį, kad, kadangi apie tai jau viešai rašoma, tai viskas tas liečia praeitį ir dabar jau nieko panašaus ten nebėra ir būti negali. NETIESA! Ir šiandien dar tūkstančiai ir tūkstančiai politinių kalinių vargsta, badauja ir miršta stovyklose vien tik už tai, kad jų pasaulėžiūra nesutampa su bendrąja partijos linija ir kad jie apie tai prasitarė. Ir šiandien sovietų lageriai yra tokie pat baisūs kaip ir Stalino laikais, ir reikalinga, kad apie tai žinotų visi: ir tie, kurie norėtų žinoti tiesą, kurie, tačiau, vieton tiesos, gauna tik melagingus laikraščių straipsnius, skirtus klaidinti skatytojus ir nuraminti visuomenės sąžinę, ir tie, kurie nenori žinoti tiesos, kurie užmerkia akis ir užsikemša ausis, kad kada nors turėtų teisę apsiginti ir pasilikti švariais: “Dieve mano, o mes ir nežinojome”.

Skaityti daugiau: LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE

KAS GI NORĖTŲ MIRTI UŽ KLAUSTUKĄ?

Vokiečių socialdemokratų partija nuo 1945 m. buvo griežtai priešsovietiška. Ji nepripažino jokių kompromisų su sovietų okupuota Vokietijos puse. Šiandien, tačiau, viskas pasikeitė. Partijos vadas, kancleris W. Brandtas, neišdrįsta kalbėti apie sovietų okupuotą zoną. Jis ją vadina “DDR”, kas reiškia Vokiečių Demokratinę Respubliką. Taigi, sovietų okupuota Vokietijos dalis jam reiškia demokratinį valdymąsi.

Dar ir kaikurios kitos vokiečių partijos yra tų pat pažiūrų. Senieji, tvirti principai griūva, o naujų dar nėra. Trūkumas principų politikoje yra ryškus netik Vokietijoje, bet ir visoje šių dienų Europoje.

Tai sovietų pergalės ženklai. Nežiūrint pralaimėjimų tolimuose žemės kampuose, Sudane ir Maroke, sovietai griežtai valdo netik savo teritorijoje, bet laimi įtakos ir artimuosiuose ir netaip artimuose kaimynuose.

Peržvelgę šio amžiaus istoriją pastebime, kad sovietų pergalės politinėje arenoje nėra atsitiktinės, jos yra visai logiškos ir užtarnautos, nes jų priešai — Vakarų demokratijos, yra įgimtai silpnos dviejuose lemiamuose frontuose, būtent, užsienių politikos ir kariniame.

Skaityti daugiau: KAS GI NORĖTŲ MIRTI UŽ KLAUSTUKĄ?

Lenkų emigracijos nesutarimai

Žemiau aprašomi įvykiai liečia mūsų sostinę Vilnių, todėl su jais susipažinti pravartu ir mums.

Pogrindyje veikusios Lenkijos Krašto Armijos karių sambūrio Londone vyr. vadovybė 1971 m. išleido 44 psl. brošiūrą Pod Pręgierzem (Po gėdos stulpu), kurioje surinkti lenkų laikraščiuose Nowy Swiat (New York) ir Tygodnik Polski (Australija) spausdinti straipsniai apie žymaus lenkų rašytojo ir publicisto Jozef Mackiewicz veiklą Vilniaus krašte pirmosios bolševikų ir vėliau vokiečių okupacijos metu (1940-1943). Pagrindą šiai polemikai sudarė nesenai J. Mackiewicz išleista knyga Nie trzeba glosno mowic (nereikia garsiai kalbėti), kurioje autorius aštriai kritikuoja Armija Krajowa veiklą okupacijų metu. Tam tikri lenkų emigracijos sluogsniai taip pat negali užmiršti, kad tas pats J. Mackiewicz, Lietuvai atgavus Vilnių ir jo apylinkes, išspausdino Kaune leidžiamose Lietuvos Žiniose straipsnį, remiantį lietuvių teises į Vilniaus kraštą (.. .“po-parl litewskie dąženia do zagamięcia częsci polskiego terytorium”) ir aštriai kritikuojantį Lenkijos vidaus santykius.

Skaityti daugiau: Lenkų emigracijos nesutarimai

Ant rašomojo stalo besikrapštant

JURGIS GEDIMINĖNAS

I

Šiąnakt nesnigo ir nereikia kasti sniego, o darban eisiu tik poryt, tai, pagalvojau, malonu bus ištiesti kojas ir ką nors įdomaus paskaityti, tačiau mano svajones ir planavimą nutraukė "boso” (žmonos) balsas įsakydamas susitvarkyti rašomąjį stalą ant kurio esanti tokia netvarka, tiek visokių popiergalių, laikraščių iškarpų, nuotraukų ir laiškų prikrauta, kad ji negalinti net dulkes apšluostyti...

Sekdamas nerašytą taisyklę, kad su savo viršininku neprotinga ir nenaudinga pradėti ginčą, tačiau iškilus nuomonių skirtumui galima įsakymus lėtai vykdyti, ar bent dalinai ignoruoti, žinoma, taip kad neprisikabintų už įsakymų nevykdymą, sėduosi prie savo rašomojo stalo ir pradedu krapštytis laikraščių iškarpų, senų žurnalų, laiškų ir kitokių popiergalių krūvose.

"Kam laikai visą krūvelę švenčių sveikinimų ant savo stalo? Ar nežinai kur kiti sveikinimai padėti?” užklausia dar vis mano kambaryje beslankiojanti žmona.

Paaiškinau savo gyvenimo draugei, kad kelioliką sveikinimų palikau ant savo stalo, nes ant jų prirašyta po keletą sakinių, o kai kuriuose net ištisi laiškai. "Matai, pasirodo, kad labai praktiškų giminių ir draugų turime, kurie net du zuikiu vienu šūviu nušauna: pasveikina su šventėmis ir suteikia apie save žinių, o tai yra daug maloniau gauti negu paprastą sveikinimą tik su vardu, ar pavarde, nors ir tai jau įrodo, kad sveikintojas dar gyvas... Jau artėja tokie laikai”, tęsiu toliau, "kad mes Kalėdų sveikinimų niekam nerašysime, nes yra tikra nesąmonė sugaišti kelias dienas laiko parašant ligi 100 kortelių ir adresų. Man labai pradeda patikti naujas išradimas, kad vietoj šventinių sveikinimų paaukojame kokiam nors gražiam lietuviškam reikalui, kaip Kanados Lietuvių Fondui ar Vasario 16-tosios gimnazijai, arba kad ir lietuviškiems laikraščiams. Aš nesakau, kad reiktų aukoti po šimtinę, bet 10-20 dolerių atrodytų pilnai mums, kaip prastiems žmogeliams, pakaktų ir tik reikia pagalvoti kokios gražios sumos pinigų lietuviškiems reikalams susidarytų, jeigu didesnis skaičius tautiečių pasektų tuo pavyzdžiu,” stengiuosi įtikinti žmoną.

Skaityti daugiau: Ant rašomojo stalo besikrapštant

Partizanai ir partizanė

Į Lietuvą žiemojančių einu
Prie kryžių stovėsiu smūtkeliu 
Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu, 
Kad speiguose po stora miline 
Neliautų plakus Lietuvos širdis.

Balys Sruoga

Per Viesulo kuopos sanitarijos seserį Dalią, mus pasiekė žinia, kad į mūsų štabo rajoną yra pervežtas iš Kauno, mūsų rinktinės Ainio kuopos, kovotojas Erelis. Puolant enkavedistus Žilavodėje, jis buvo sužeistas — sužalotas kaulas augščiau kelio. Parūpinus netikrus dokumentus, buvo paguldytas buvusiojo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Kaune, tariamai, arklio įspirtas. Ligoninėje tikrą padėtį žinojo tik gailestingoji sesuo Nastė. Kadangi ligonines sekė enkavedistai, įtardami, kad gali būti gydomi partizanai, po dvejetos savaičių Erelio kojos gydymo, sesuo Nastė pastebėjo enkavedistus įtariant Erelį esantį partizanu, todėl, neatidėliojant, naktį, Erelį iš ligoninės išgabeno. Nastei pavyko su Ereliu atsirasti savo tėviškėje, kur jinai žinojo esant partizanų dalinį. Negalėdama tiesioginiai tuojau susisiekti, Erelį patalpino svirne ir slaugė iki jis sustiprėjo.

Vieną dieną Nastė susisiekė su Ainio kuopos vyrais ir jie vyko pasiimti Erelį iš Nastės tėviškės. Ties Plutiškėmis užėjo ant enkavedistų pasalų ir kautynėse, Nastei teko dengti jos palydovų pasitraukimą. Nastė pasirodė gerai valdanti ne vien medicinos priemones, bet ir automatą, kurį gavo iš Ainio kuopos. Kai rusas, apie 60 metrų atstu, išsivertęs iš griovio, taikėsi kulkosvaidžio mirtina salve nuskinti besitraukiančius Nastės palydovus, ji žaibo šuoliu, iš šalikelės pašoko ant kelio ir vienu metu prabilo dvi trumpos automatinės salvės — ruso kulkosvaidžio ir Nastės automato...

Kai pasiekę pirmuosius pamiškės medžius, Nastės palydovai atsisuko atgal, pamatė keletą enkavedistų, bėgančių iš buvusių šalikelėje krūmokšnių, prie ruso su kulkosvaidžiu, kuris raitėsi pagriovyje; kiti du — link vidukelėje kniūpščiai gulinčios Nastės. Trumpą tylą, ūmai, perskrodė Nastės automato serija, nuo kurios sukrito abu link jos bėgusieji rusai. Po to sekė ilgos automatų serijos .. .

Savo drąsa ir gyvybe, Nastė išgelbėjo dar du Lietuvos laisvės gynėjus.

(Iš Daumanto “Partizanai”)

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

ŠAULIŲ SĄJUNGOS SPAUDOS IR KULTŪROS FONDAS

1970 m. rugsėjo 5-6 d., LšST c.v. nutarimu, buvo įsteigtas Spaudos Informacijos Fondas. Tikrumoje tai — SPAUDOS IR KULTŪROS FONDAS! Visos kuopos ir pavieniai šauliai ir šaulės per spaudą buvo kviečiami tą Fondą paremti savo aukomis ir įnašais. Kolkas Fondas gyvas tik dviejų kuopų ir šešių pavienių Šaulių dėka!

Pajamos: Kęstučio šaulių kp., Racine, Wisc. — 25 dol.; š. gen. K. Musteikis, Čikaga, III., paaukojo gautą už savo knygą premiją — 250 dol.; š. Elena ir Gediminas Rugieniai, Tillsonburg, Qnt., Kanada — 225 dol.; Vlado Pūtvio šaulių kp., Torontas, Ont., Kanada — 25 dol.; S. Karolis Milkovaitis, Čikaga, III. — 10 dol.; §. P. Gulbinskas, VI. Pūtvio Šaulių kp., Torontas, Ont., Kanada — 20 dol.; š. Vladas Mingėla, Detroit, Mich. — 15 dol. ir Juozas Tamošiūnas, Detroit, Mich. — 100 dol. Tuo būdu 2 kp. ir 6 pavieniai šauliai suaukojo 670 dolerių!

Centro valdyba nuoširdžiai dėkoja šiems mecenatams. Ačiū visiems bet kuo prisidėjusiems prie šio Fondo ugdymo. Tenelieka nė vienos kuopos ir nė vieno šaulio neprisidėjusių prie Spaudos ir Kultūros Fondo ugdymo! Tikiu, kad šio Fondo reikšmė, kiek vėliau, bus suprasta ir steigėjų su* manymas bus tinkamai įvertintas. Turėdami daugiau pinigų, būsime įgalinti daugelį svarbių svajonių nukelti iš šviesaus dangaus ir paversti šauliškomis kultūrinėmis — lietuviškomis vertybėmis.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Mūsų pareigos Sąjungai

Kaip ir betkuri kita organizacija, taip ir Šaulių sąjunga savo nariams duoda tam tikrų privilegijų, bet ir įpareigoja — dirbti jai, paklusti jos įstatymams, fiktyviai įsijungti į sąjungos gyvenimą, bei savo jėgas skirti Nepriklausomai Lietuvai. Šiuo metu, kada Lietuvą valdo okupantai, visais būdais privalome siekti, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę

Šaulių sąjunga tėvynėje buvo pusiau karinė organizacija. Šauliai buvo kiekvienu metu pasiruošę ginklu apginti Lietuvos laisvę. Šaulius saistė griežti vidaus nuostatai, sąjungoje viešpatavo tvarka ir drausmė. Vieno provincijos būrio vadas, savanoris-kūrėjas, savamokslis, sąjungai visa širdimi atsidavęs, savo būrio šaulius tėviškai mokydavo: “Mūsų šventa žemelė verkia kada ją mindo nedrausmingu, nepareigingas, apsileidęs šaulys”.

Svetimoje žemėje atsikūrusi Šaulių sąjunga savo dvasia privalo būti karinė. Jei norim sulaukti Nepriklausomos Lietuvos — privalom griežtai laikytis sąjungos įstatų, visais darbais siekti jos siekių.

Kai nariai ateina į organizaciją tik todėl, kad jų draugai ir pažįstami jai priklauso, kad nano mokestis nėra didelis ir pan,, bet nejaučia pareigos jai dirbti, gyventi jos idealais, siekti jos siėkių, tada organizacija merdės, nes jos nariai bus popieriniai. Šaulių s-goj negali būti popierinių narių, nes tai priešinga s-gos dvasiai, bei jos pobūdžiui. Įstodami į s-gą kiekviena, kiekvienas įsipareigojam jai dirbti, gyventi jos idealais, siekti jos siekių. Pasimokykim kai ko ir iš amerikiečių organizacijų. Esu lietuvių atstovė Detroito Tarptautiniame Institute. Jau treti metai esu Instituto Tarybos narė, kas mėnuo privalau lankyti tarybos susirinkimus. Narys, be pagrįsto pasiteisinimo apleidęs tris susirinkimus, pašalinamas. Jų susirinkimai, taip pat, dažnai būna labai ištęsti, neįdomūs, juose savo nuomones dažnai, įkyriai reiškia vis tie patys keli nariai — tačiau susirinkimai yra privalomi ir kiekvieno nario pareiga juos lankyti; jo teisė — juos padaryti įdomesniais, įnešti įvairumo, naujos dvasios.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Kronika

Kazimieras G. Oksas buvo pakeltas į JAV Armijos atsargos pulkininko laipsnį, Šiuo metu jis yra 416-tos Inžinierių Komandos (USAR), Čikagoje, Generalinio štabo kontrolierius.

Plk. K. G. Oksas

II Pasaulinio karo metu Oksas buvo aktyvus JAV Armijos narys, dalyvavo Korėjos kare ir vėl buvo pašauktas aktyvion tarnybon Berlyno krizei 1961 metais ištikus.

Civiliniame gyvenime jis yra Mutual Federal Taupymo ir Skolinimo bendrovės, Čikagoje, vykdomasis vicepirmininkas. Taip pat, jis yra registruotas profesionalinis inžinierius Illinois valstijoje. Kazimieras yra ir Lietuvių Prekybos Rūmų prezidentas, narys Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjungos, Vyčių 112 rajono, SLA 322 kuopos, Marquette Parko Namų Savininkų s-gos patikėtinis ir Dariaus-Dirėno Amerikos Legijono 271 posto narys. Taip pat, yra buvęs Lietuvių Universiteto klubo pirmininku.

1972 METŲ VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS PROGA

Mielos Sesės ir Broliai Lietuviai!

Lietuva, tavo ir mano gimtasis kraštas, yra prie Baltijos jūros. Tai tiltas tarp Vakarų ir Rytų pasaulių. Nuo seniausių laikų, mūsų protėvių -protėviams, senelių-seneliams, tėvų-tėvams, teko vesti žūtbūtinę kovą, kad apgintų ir išsaugotų Laisvę ir ateinančias kartas nuo paskendimo svetimųjų įtakoje.

Kai tuometiniame Vakarų pasaulyje klestėjo menas ir kultūra, tuo tarpu tai kultūrai išsaugoti, nuo žiauraus Rytų puolimo, mūsų miesteliuose, kiemuose ir kaimuose buvo liejamas geriausių sūnų kraujas ir gailios motinų ašaros.

Broliai ir Sesės, pabuskime iš miego! Lietuva turi gyventi, bet ne mirti! Be kraujo, vargo ir kančios, dar pasaulyje Laisvės niekam dovanai nebuvo duota. Šalin vergija! Su meile ir pagarba prisiminkime žuvusius kovų laukuose, kankinamus ir kenčiančius kalėjimuose, ir tuos kurie bado, vargo ir nostalgijos vedami už šią gražią žemę, žiaurioje taigoje, ėjo vienas po kito mirti.

Laikas bėga ir mūsų gretos retėja. Paskubinsime Tėvynės laisvinimo darbą. Ekonomiškai ir dvasiniai, esame stiprūs ir pajėgūs vesti laisvės kovą iki galutinės pergalės. Viskas, ką mes sukūrėme bus veltui, jei Tėvynė pasiliks svetimųjų rankose. Parodykime pasauliui, kad esame verti laisvės, ne žodžiais, bet darbais. Kovokime visa širdimi, kad išgirstų mūsų balsą kurtieji ir aklieji, tepamato už laisvę kovojančias mūsų gretas. Bet kokia kaina, įneškime Lietuvos Laisvės bylą į Jungtines Tautas. Kova yra sunki ir negailestinga, bet broliškai sujungtomis rankomis gelbėkime Močiutę Lietuvą, nes piktieji laukia jos prapuolimo!

Lietuvi! Nesuprask klaidingai ateities kelių, kurie veda mus į Laisvą Nepriklausomą Lietuvą, būk kietas kaip ąžuolas ir drąsiai kovok už Laisvę ir Teisingumą. Kovokvisomis priemonėmis, nesigailėk pinigo, nei jėgų ir iš baimės nesitrauk kelio. Tikėjimas pergale teduoda mums sulaukti Laisvės Ryto, nes to reikalauja iš mūsų Tėvas ir Motina, Dievas ir Tėvynė!

L. K. Kūrėjų Savanorių Kar. Juozapavičiaus skyrius Toronte

1972 m. Vasario 16-sios Balzeko Lietuvių Kultūros mtuzėjuje minėjimo dalyvių dalis. Iš k. sėdi: T. Kuzienė, Stanley Balzekas j., solistė Genovaitė Mažeikienė, gen. prof. St. Dirmantas, kpt. dr., Vyčio Kryžiaus kavalierius, kūrėjas-savanoris Kr. Gudaitis, K. Petrauskas — muz. kuratorius; stovi: kpt. Andrius Juškevičius, gen. št. plk. Juozas Rapšys, pl. Jonas Švedas — LKKSS-gos C.v pirm., Jonas Gaižutis — Ramovės C.v. narys, istorikė ir pedagogė Alicija Rūgytė, plk. Leonardas Peseckas, šaulė Cecevičienė ir LŠST garbės pirm. šaulys Vladas Išganaitis.    Nuotrauka Jurgio Kasakaičio

Skaityti daugiau: Kronika