BRAZAIČIO POLITINĖ STRATEGIJA

KAZYS ŠKIRPA

Kazys Škirpa, gen. štabo pulkininkas, Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijai, 1941 metais sukilimo prieš rusų okupaciją organizatorius ir Laikinosios vyriausybės min. pirmininkas 

Prof. Juozui Brazaičiui teko perimti vadovavimą Birželio sukilimo pastatytai tautinei krašto vyriausybei, kuomet Vokietijos Reicho gausingos militarinės jėgos visu plačiu frontu, taigi ir per lietuvių gyvenamą žemę, žygiavo 1941 metų birželio antroje pusėje prieš bolševikinę Rusiją, kuri prieš metus buvo paglemžusi Lietuvos valstybinę nepriklausomybę ir desperatiškai siekė pasilaikyti Lietuvą okupuotą. Kartu su vokiečių kariuomenės daliniais, žygiavusiais skersai Lietuvos, veržėsi į ją visokios nacių egzekucinės komandos eksploatuoti Lietuvos resursus Reicho karo reikalams ir gaujos gestapininkų naujam lietuvių tautos prislėgimui, kad ją paverstų “trąša” vokiečių ekspansijai į Rytus, kaip Hitleris buvo tą savo piktą tikslą iš anksto paskelbęs knygoje “Mein Kampf’ (Mano kova), siekdamas sukurstyti vokiečių tautos mases tam teutoninio gobšumo žygiui . . .

Nors apie lietuvių tautos pasiryžimą su ginklu rankoje nusikratyti sovietų okupacijos ir atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą vokiečių karo vadovybė buvo mano, kaip Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) eksponento Berlyne, painformuota ir jos atsakingi vadai bei štabai tokiam lietuvių tautos pasiryžimui buvo pritarę ir įsipareigoję paremti Lietuvos atkūrimo klausimą prieš Reicho politinę vadovybę, tačiau karo išvakarėse pasirodė bejėgiai palenkti tą vadovybę į blaivesnį politinį nusistatymą Lietuvos atžvilgiu, nežiūrint kad numatomas lietuvių sukilimas, nukreiptas pirmoje vietoje prieš rusiškąjį Lietuvos okupantą, faktiškai padėjo vokiečių kariuomenės pajėgoms, operavusioms mūsų krašte, greitai rusus nugalėti, kad galėtų tuoj po to traukti toliau į rytus Maskvos ir Leningrado link .. .

Lietuvos Sukiliminės (Laik.) vyriausybės padėtį apsunkino dar ir tai, kad jos galva, pilniau orientuotas ir turėjęs ryšių Berlyne Lietuvos klausimui ginti, birželio 26 d. popiet nacių buvo izoliuotas Berlyne naminiu areštu, be galimumo susisiekti su pačia vyriausybe, veikusia Kaune. Tai nebuvo tik paprastas policinis paspaudimas, kad padarytų mus nuolaidesniais, bet tuo siekta sukliudyti vyriausybės veikimą ir versta ją išsiskirstyti. Bet čia naciai skaudžiai apsiriko. Asmenys, tautos sukilimo pašaukti krašto ministerių pareigoms, nesupasavo. Juos stiprino sudėtos per sukilimą kraujo aukos, ir tvirtai ryžosi likimo jiems užkrautą sunkią naštą išnešti. Pačią sunkiausią naštą teko išnešti iš jų tam, kuriam buvo lemta perimti vadovavimą vyriausybei, kai tapau, kaip paskelbtasis jos ministeris pirmininkas, nacių sukliudytas vykti į Kauną tas pareigas vykdyti. Todėl vyriausybės narių sutarimu buvo joms laikinai eiti, mane pavaduojant, pakviestas švietimo ministeris prof. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis). Manyta, kad tai bus tik keliom dienom, kol išsinersiu ir atvyksiu, tačiau įvyko kitaip: prof. Brazaičiui teko eiti ministerio pirmininko pareigas nuo pat tos naujos vyriausybės pastatymo krašto priešakyje iki kol naujieji okupantai jos veikimą sutrukdė. Taip Brazaitis įrašė save ir tos vyriausybės nueitą kelią į Lietuvos istorijos garbinguosius puslapius.

Asmeniškai Brazaičio iš seniau nebuvau pažinojęs. Tarnaudamas nuo pat 1927 metų užsienyje, nebuvau turėjęs progų su juo susipažinti ir patirti, kas jis toks buvo ir ar turėjo reikalingos patirties sunkiai sveriančioms krašto vyriausybės vadovavimo pareigoms, nebekalbant apie jo būdo savybes ir talentus. Todėl, kai pirmą kartą iš Kauno radijo patyriau, kas mane pavaduos ministerio pirmininko pareigose, buvo man kilę abejonių, ar kolega Brazaitis įstengs atsilaikyti ir pajėgs išvairuoti naująją vyriausybę per visas nacių keliamas audras . . . Norėdamas jam pagelbėti tinkamai ano meto politinės įtampos aplinkybėse susiorientuoti, prie pirmos progos — pirmą kartą slaptu žodžiu per dr. Gr. Valančių, pasiųstą birželio 27 su specialia misija į Kauną per “žaliąją sieną”, patariau, kad vyriausybė:

1.    Dėtų visų įmanomų pastangų skubiai įsipilietinti visose valstybinio gyvenimo pozicijose, kad ir neturėdama formalaus iš Reicho pusės pripažinimo;

2.    Derybose su vokiečiais laikytųsi tvirtai ir nepadarytų jokių tokių nuolaidų, kuriomis remdamiesi jie siektų sukilėlių kraujo auka atkurtą Lietuvos valstybinį suverenumą naikinti;

3.    Vengti konfliktų su vokiečiais, ypač ginkluoto su jais susikirtimo, kuris juos skatintų fiziškai likviduoti mūsų tą naują vyriausybę;

4.    Laikytis su jais galimai švelnesnių santykių, kad laimėjus laiko, nors vyriausybė ir būtų priversta eiti į toli siekiančius įsipareigojimus Reichui, vertinant Lietuvos padėtį kaip vokiečių ginkluotų pajėgų užnugario zoną.

Maždaug už savaitės grįžęs iš Kauno dr. Vaalnčius man raportavo, jog Brazaitis ir Laik. Vyriausybė vertina susidariusią padėtį panašiai, kaip ją vertinau iš Berlyno, ir kad yra nusistatę laikytis tvirtai, nebodami pavojų, kokių galėtų kilti iš naujojo okupanto pusės.

Tie pavojai Laik. Vyriausybei buvo labai realūs. Savo knygoje “Zwischer Hitler und Stalin” (Tarp Hitlerio ir Stalino), 1950 m., psl. 136, Dr. Peter Kleist, buvęs von Ribbentropo patikėtinis, rašo, jog Gestapas reikalavęs areštuoti Laik. Vyriausybės narius tuoj kai vokiečių kariuomenė prasiveržė į Kauną, kur ta vyriausybė jau buvo pasireiškusi savo veikla. Nuo tokio brutalaus sulikvidavimo ją išgelbėjęs tik griežtas generolo von Roques, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininko, pasipriešinimas. Apie grėsusį Laik. Vyriausybei pavojų buvo tekę pajusti ir man pačiam. Kai sukilimui ką tik įvykus, birželio 23 d. apie pietus prasiveržiau į vok. Užs. Rkl. Min-ją ją lojaliai painformuoti apie reikšmingus įvykius Lietuvoje ir buvau Politikos skyriaus kompetentingo pareigūno priimtas, kažkas iš Reicho saugumo įstaigos telefonu, mudviejų pasikalbėjimą pertraukdamas, irgi jam referavo apie įvykius Lietuvoje ir darė kažkokių piktų sugestijų.

Iš slaptų Reicho dokumentų žinome, kad vokiečių tolimesnė laikysena Laik. Vyriausybės atžvilgiu buvo nulemta sakytos ministerijos formalia direktyva, duota birželio 24 d. po piet. Jąja nurodoma neteikti naujajai Lietu-vys vyriausybei jokios paramos, neva dėl jos sudarymo be vokiečių įstaigų talkininkavimo. Be to, buvo įsakmiai militarinėms instancijoms uždrausta kištis į sprendimus, kurie rezervuoti vien politinės vadovybės kompetencijai. Kitaip sakant, mūsų vyriausybės likimo išsprendimas buvo nudelsiamas. Ši politinės vadovybės direktyva komandos keliu pasiekė 16-tos armijos štabą Kaune, nuo kurio priklausė jos vykdymas, tik birželio 25 d. 14 val. 40 min., o sekančią, būtent birželio 26 d. po piet, aš jau buvau izoliuotas Berlyne naminiu areštu, kaip preliudas į Lietuvos Laik. Vyriausybės suparaližavimą. Birželio 27 d. gen. St. Raštikis lėktuvu pasiųstas į Kauną, Gestapo pareigūno palydoje, tikslu sakytą vyriausybę numarinti tokiu būdu.

Šios kelios datos iš buv. slaptų Reicho karo dokumentų ir be žodžių pasako, kokiomis momento aplinkybėmis kolegai Brazaičiui teko perimti vairavimą naujajai Lietuvos vyriausybei ir planuoti savo strategiją. Ji nebuvo šiaip sau akademinio galvojimo produktas, bet Brazaičio formuojama palaipsniui, atsižvelgiant į tai, kaip vystėsi įvykiai, ir kaip jam patarė politinis blaivumas. Žiūrint į tą kelią pro 34 metų prizmę, Brazaičio panaudotoje anuomet politinėje strategijoje pažymėtini šie etapai:

1. Vyriausybės pilnas susikonstituavimas,

2.    Jos politinio credo ir įsipareigojimų tautai pareiškimas,

3.    Užtikrinimas sau visuomeninės bazės,

4.    Teisės ir valdymo aparato atkūrimas,

5.    Ūkio sovietizacijos padarinių atitaisymas,

6.    Grįžimas į tautinės kultūros kelią,

7.    Reagavimas prieš nušalinimą.

Kuomet birželio 24 rytą Laik. Vyriausybė rinkosi pirmo posėdžio, mieste dar pasigirsdavo susišaudymų tarp tautos sukilėlių ir besitraukiančių rusų. Į pirmą posėdį teatvyko pradžioje tik 4 vyriausybės nariai ir LAF įgaliotinis L. Prapuolenis; trys buvo dar nepasiekiami. Paaiškėjo, jog VI. Nasevičius ir Vyt. Statkus — paskelbti pirmasis vidaus reikalų, o antrasis prekybos ministeriais — paskutiniu momentu prieš sukilimą buvo rusų NKVD pagriebti ir deportuoti į Sovietiją, gi trys — gen. St. Raštikis, Rap. Skipitis ir šio rašinio autorius — nacių sulaikyti Berlyne. Teko tad vyriausybei visų pirma pasilopyti ir pilniau susikonstituo-ti. Kaip jau minėjau, darniu susirinkusiųjų nutarimu, prof. Brazaitis be savo tiesioginių švietimo ministerio pareigų buvo pakviestas laikinai eiti ir ministerio pirmininko pareigas, vidaus reikalų ministerio pareigoms buvo pakviestas plk. J. Šlepetys, prekybos ministerio postą užpildė Pr. Vainauskas, o į vakavusius teisingumo ir susisiekimo ministerių postus buvo kooptuoti Meč. Mackevičius in Ant. Novickis.

Šitaip paskelbtos vyriausybės sąstatą “palopius”, jos galva būtų normaliomis aplinkybėmis turėjęs paruošti jos deklaracijos tekstą ir paskelbti, pradedant vykdyti vyriausybės funkcijas. Bet tokiam tobulumui tada nebuvo laiko. Teko apsiriboti tik trumpo vyriausybės credo, Brazaičio greitomi suformuluoto, birželio 25 paskelbimu, kaip atsišaukimu į tautą; taigi tą pačią dieną, kai Kauną baigė pasiekti Reicho politinės vadovybės direktyva 16-tos armijos štabui Lietuvos Laik. Vyriausybės nepalaikyti. To istorinio atsišaukimo pilnas tekstas paskelbtas N.E. Sūduvio (Brazaičio) knygoje “Vienų vieni”, psl. 402-404. Jo įvadinė pastraipa skamba šitaip:

“Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė jau atstatyta. Raudonoji armija išbėgdama išsivežė ir savo sukurtos vadinamosios tarybinės Lietuvos vadovus. Raudonosios Lietuvos istorija baigta, ir jos puslapį užverčiam. Už-verčiam kaip klaikų košmariškų sapną, nes tie vieneri metai ir aštuonios dienos suspėjo sugriauti tai, kas geriausio mūsų darbo žmonių buvo sukurta per dvidešimt metų. Suardė visų ūkininko buitį, sugriovė mūsų darbininkų bei tarnautojų pusiausvyrą tarp pajamų ir išlaidų. Išgrobė, išvežė įmonių įrengimus ar sunaikino įmones, su tokiu vargu žmonių sukurtas. Išvežė ar sukimšo į kalėjimus keliasdešimt tūkstančių mūsų tautos sūnų. O likusius vertė aklais savo rusiškojo imperializmo ir bolševikiško šovinizmo įrankiais .. .”

Sekančią, t.y. birželio 26 dieną, pasakytoje vyriausybės vardu kalboje prie Birželio sukilėlių kapo Kaune, Brazaitis pareiškė, kad “jų kraujas neišgaruos be vaisių” ir kad “stiprė-sime dirbti, o jei reikės ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukavosi”. Tie žodžiai reiškė naujos vyriausybės iškilmingą pasižadėjimą nesusvyruoti prieš sunkumus ir pavojus, bet ryžtingai vykdyti sukilusios už savo laisvę tautos patikėtas Lietuvai gelbėti neatšaukiamas pareigas. Jos tebegalioja ir šiandien, nes gyvybės aukų palaimintos . . .

Sukilimų sukurtos vyriausybės, kaip žinoma, dažnai yra linkusios griebtis diktatorinio valdymo metodo, iš baimės, kad kas jų nenuverstų. Ne taip pasireiškė Brazaičio vadovautoji vyriausybė, nors jis ir būtų galėjęs, jei tik būtų norėjęs, diktuoti kitiems savo valią, pasiremdamas LAF kovine organizacija, kol ji nacių nebuvo sulikviduota. Bet Brazaitis, kaip lietuviškos demokratijos augintinis, nebuvo linkęs diktatūrinio valdymo pigiai pagundai. Priešingai, jis siekė atsiremti į visą patriotiškąją lietuvių visuomenę, neprivilegijuodamas jokios paskiros partijos. Tuo tikslu buvo sukvietęs apie 60 rinktinių visų nepriklausomybės laikais veikusių politinių srovių atstovų ir šiaip žinomesnių visuomenės veikėjų ir valstybininkų, dar išlikusių nuo bolševikinio sunaikinimo, ir šį elitą Brazaitis painformavo apie vyriausybės darbus bei painus, siekdamas jų pritarimo ir sugestijų. Dr. Valančius, kuriam pasitaikė proga tame susirinkime asmeniškai dalyvauti, man raportavo šitaip (Sukilimas, psl. 396-399):

“Brazaitis sumaniai vedė posėdį, vykusiai moderavo, sintetino. Išklausyti visuomenės bei partijų atstovų pasisakymai. Jie buvo stiprūs, optimistiški, skatinantys Vyriausybę kietai laikytis, nesvyruoti ir vadovauti valstybei, nepaisant okupanto trukdymų. Ypatingai džiaugiausi puikiais valstiečių liaudininkų lyderioZ. Toliušio pareiškimais: ‘Jokių reikalavimų dėl Vyriausybės sudėties ar kitokių, partijos vardu jums (Vyriausybei) nestatome ir negalima statyti šiose aplinkybėse. Svarbiausias dalykas — išsilaikykite patys ir tuo iškovosite Lietuvai valstybinį nepriklausomumų . . .’ Jam pritarė ir kitas senas politikos vilkas — prof. A. Tumėnas. Lėtu, vos girdimu, bet kiaurai pergalvotu ir protingu žodžiu jis nurodė svarbiausių uždavinį — jokiomis aplinkybėmis nesitraukti iš valstybingumo kelio, kuriuo pradėta eiti ir nesileisti į jokias Zivilverwaltungo formas bei machinacijas . . .”

Kai dėl pačių tautos masių laikysenos naujosios vyriausybės atžvilgiu, tai tą labai vaizdžiai apibūdino Lietuvos istorikas prof. Z. Ivinskis viename “Į Laisvę” žurnalo straipsnyje (“Į Laisvę”, 1955 m., Nr. 6, psl. 35-36).

Turint vieningą visuomenės elito pritarimą ir naudojantis plačiųjų tautos masių entuziastišku palaikymu, naujoji krašto vyriausybė galėjo greitai įsitvirtinti valdžioje, nežiūrint, kad nuo pat pradžios savo veikimo ji susidūrė su visokiais trukdymais, spaudimais ir intrigomis iš naciškojo okupanto pusės. Reikia pasakyti, jog greitame įsipilietinime jai labai pagelbėjo pats Birželio sukilimas. Jis buvo LAF-to paruošiamas ne vien centruose — Vilniuje ir Kaune, bet šaknis nutiesęs į visą kraštą, nes buvo siekiama paimti visur valdžią, nušalinant iš visur tariamos sovietinės santvarkos ramsčius. Nušalintųjų vieton buvo grąžinti buvę teisėtos tautinės valdžios pareigūnai. Pagal LE (t. XXIX, psl. 175) “sukilėliai krašto vietoves perėmė į savo rankas veik visur anksčiau, negu vokiečiai atžygiavo". Naujajai vyriausybei buvo likę tik patvarkyti tai, kur buvo reikalinga surasti ir paskirti naujus pareigūnus į patuštėjusias vietas dėl pakeitimų arba bolševikinio teroro siautėjimo pasėkoje.

Tautos sukilimo žygiu, nušlavusiu tariamą sovietinę santvarką, buvo tuo pat restauruotas galiojimas nepriklausomos Lietuvos įstatymų, ir kraštas grąžintas į laisvos iniciatyvos ūkio sistemą, o kultūrinio progreso srityje — į buvusį tautiniai kultūrinį ugdymąsi vakarų krikščioniškosios civilizacijos principais. Tačiau buvo likę komunistinio siautėjimo praktiškieji padariniai, kurių panaikinimui buvo reikalingas laikas. Savaime suprantama, naujoji vyriausybė ėmėsi žygių denacionalizuoti žemės ūkį, restauruoti nuosavybės principą, atskirais potvarkiais grąžinant namų, kapitalo ir industrines nuosavybes, o kultūros bei švietimo srityje buvo per trumpą laiką grąžinta 12 metų programos mokyklų sistemą, atkurtas visas vidurinių mokyklų tinklas, atsteigti teologijos, filosofijos ir miškininkystės fakultetai, tačiau paliekant Lietuvos mokslo akademiją (seniau Lituanistikos institutas), Vilniaus filharmoniją ir kt.

Kol Lietuvos teritorija kaip armijos užnugario zona, tebebuvo vokiečių karinės žinybos laikinoje bei pereinamoje kontrolėje, naciai, tikriau pasakius, gestapininkai, Reicho politikos tikslų vykdytojai, buvo pažaboti imtis drastiškesnių žygių Lietuvos vyriausybei nušalinti. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už operuojančių fronte ties Lietuva jėgų aprūpinimą šviežiais maisto produktais bei vietos gamybos prekėmis, ir neturėdamos tam reikalingo nuosavo suėmimo aparato, jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų talkos, nežiūrint, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms tą naują Lietuvos Vyriausybę palaikyti. Prof. Brazaitis gabiai išnaudojo šią padėtį, siekdamas išsaugoti Laikinąją Vyriausybę nuo sunaikinimo ir ją vis labiau įtvirtinti krašto valdyme. Tačiau, kai liepos antroje pusėje Lietuva buvo iš vokiečių karinės kontrolės išimta ir perduota vokiečių civilinės valdžios jurisdikcijai, įtampa tarp Laikinosios Vyriausybės ir jau drąsiau veikusių Reicho imperialistinės politikos egzekutorių Lietuvoje darėsi grėsminga: Gestapo pareigūnas, kuris buvo atlydėjęs gen. Raštikį iš Berlyno vyriausybei numarinti, jau ėmė atvirai grasinti pavartojimu policinių priemonių prieš jos narius, jei ji neišsiskirstys. Išvengus fizinio iš nacių pusės sunaikinimo (ką sovietai prieš metus buvo padarę su A. Merkio vyriausybe), Brazaitis Raštikio pasiūlymu, pravedė nutarimą, jog “Vyriausybė pati nesilikviduos, tegu likviduoja ją vokiečiai” (St. Raštikis, II, psl. 239).

Tam tampymuisi baigti, Reichas savo arbitrariniu sprendimu užkergė Lietuvai vokiečių civilinę valdžią, pasiremdamas ne kokia teise, bet savo ano meto ginkluota galia. Kadangi dviejų valdžių krašte negali būti, tai prof. Brazaitis parodė tikros pilietinės drąsos, paprašydamas visai jo vadovautai Lietuvos vyriausybei audiencijos pas vokiečių civilinės valdžios galvą Lietuvoje general-komisarą von Renteln, vokiečių sudarytai padėčiai išsiaiškinti. Ją jis priėmė balandžio 5 d. labai teatrališkai, su visa savo padėjėjų svita, lyg koks kunigaikštis arba gubernatorius. Savo pasakytoje Lietuvos sukiliminei Vyriausybei oficialioje kalboje von Renteln, siekdamas kad ir pro adatos skylutę jos narius palaikyti savo kažkokiais valdiniais, pareiškė:

“Įvedus civilinę valdžią, jūsų darbas, kaip ministerių, turi būti laikomas baigtas”.

Reaguodamas į tokį von Rentelno, kaip atsakingo Reicho valios Lietuvoje vykdytojo pareiškimą, e. min. pirmininko p. prof. Brazaitis įteikė jam tuoj pat Lietuvos vyriausybės vardu stipriai motyvuotą pasipriešinimo memorandumą su visų jos narių parašais. Jame nesugriaunamais argumentais paryškino nenuginčijamą Lietuvos teisę į valstybinį nepriklausomumą. Jos pilnas tekstas paduotas mano knygoje “Sukilimas” (žiūr. psl. 493-500). Von Renteln tą svarbų politikos dokumentą priėmė iš Brazaičio rankų ir pažadėjo perteikti jį Reicho vyriausybei Berlyne.

Šitokia procedūra nereiškė jokio, juo labiau fizinio, Lietuvos Sukiliminės (Laik.) Vyriausybės likvidavimo, o tik jos veikimo suspendavimą.

Be to, per paskutinį vyriausybės posėdį rugpiūčio 5 d., tuoj po audiencijos pas von Rentelną, prof. Brazaitis ilgesniame pranešime apžvelgė, kaip Laik. Vyriausybė atsirado, kokiomis aplinkybėmis jai teko veikti, kokių buvo sutikusi iš nacių pusės kliudymų, prieš kokius jų spaudimus, grasinimus ir intrigas teko atsispirti ir ką per 6 savaites išsilaikymo krašto priešakyje ji faktiškai nuveikė Lietuvos atkūrimui. Pabrėžta, kad vyriausybės veikla suspenduota prieš jos ir pačios lietuvių tautos valią. Kad istorikui nereikėtų vėliau klaidžioti ir kad kas nesiimtų kreivų aiškinimų, prof. Brazaitis pasirūpino, kad tas jo raportas būtų užfiksuotas posėdžio protokolu, irgi pasirašytu visų vyriausybės narių. Jo tekstas irgi paduotas “Sukilimo” knygoje (psl. 482-4Š8).

Minėtas aukščiau memorandumas ir paskutinio posėdžio protokolas yra nepaneigiami dokumentai, kurie liudija ir liudys visados ateityje, jog Lietuvos Sukilimo (Laikinoji) Vyriausybė, pastatytoji krašto priešakyje pačios lietuvių tautos, kuriai pagal Lietuvos Konstitucijos nuostatus (1 str.) priklauso valstybės suverenumas, buvo faktiškai įsipilietinusi krašto valdyme. Tą buvo pripažinęs ir von Renteln konstatavimu, jog jos nariai veikė “kaip ministeriai”. Net pats Gestapas, kuriam buvo pavesta sakytą vyriausybę numarinti, savo 1941 metų rugpiūčio 1 dienos biuletenyje konstatavo, jog “iki šiol ji (vyriausybė — KŠ) nėra formaliai pasitraukusi ir palaiko nuolatinį ryšį su Škirpa, esančiu Berlyne”.

Vyriausybės nusistatymą laikyti save toliau teisiniai egzistuojančia prof. Brazaitis įsakmiai paryškino savo rugpiūčio 9 replikos laišku von Rentelnui, kai šis vyriausybės nariams rugpiūčio 5 audiencijoje pasakytos kalbos tekstą, kur jis kėsinosi iškraipyti Sukiliminės Vyriausybės buvimo faktą. Toje replikoje prof. Brazaitis pareiškė:

1.    Audiencijos buvo prašę ne lietuvių generaliniai tarėjai, bet Lietuvos Laikinosios Vyriausybės atstovai ir kad buvo jo, von Rentelno, tuo titulu priimti;

2.    Akivaizdoje von Rentelno pareiškimo, jog vyriausybės veikimas laikytinas sustabdytu, vyriausybė priėmė nutarimą, kad veikimas sustabdomas prieš jos valią;

3. Pasiūlymo būti skiriamas generaliniu tarėju negalįs priimti, nes kaip ir dauguma jo kolegų kitų vyriausybės narių, nesitiki naudotis tokiu pat tautos pasitikėjimu kalbamose pareigose, kokiu naudojosi tautos sukilimo pašaukti į atsikūrusios Lietuvos vyriausybę.

Apdairiai, be pavojingų Lietuvos ateičiai užsiangažavimų, išvairavęs Sukiliminę (Laik.) Vyriausybę neregėtai sunkiomis ir politiniai painiomis aplinkybėmis, prof. Brazaitis minėtąja savo replika naciškajam okupantui užvertė vieną iš daug Lietuvos istorijai sakančių lapų, pats paryškėdamas kaip Dievo apdovanotas pirmaeilio valstybininko kvalifikacijomis, nors prieš tai nebuvo ruošęsis į politikos veikėjus.

Tarptautinės teisės požiūriu, Brazaičio panaudota politinė strategija buvo be priekaišto. Dar svarbiau — ji nutiesė pagrindą naujam Lietuvos laisvinimo kovos etapui. Kai Birželio sukilimo laimėjimu sukeltos dulkės santykiuose su hitlerine Vokietija jau buvo nusėdusios ir 1943 metų rudenį buvo man pavykę gauti vokiečių įstaigų leidimą aplankyti savo senutę motiną pas brolį ūkininką okupuotoje Lietuvoje, vykdamas į ten ir grįždamas, turėjau progų Kaune išsikalbėti su prof. Brazaičiu asmeniškai apie ano meto padėtį ir perspektyvas Lietuvai atkurti. Karo dievaitė Rytų fronte tada jau buvo nusigręžusi nuo Vokietijos. Tada jau vykę nepasisekimai tame fronte vertė Reichą planuoti politikos keitimą. Atrodė, kad Lietuva galėjo susilaukti panašios situacijos, kokios buvo susilaukusi ir į 1-jo Pasaulinio karo galą, kai kaizerinė Vokietijos vadovybė, ilgai puoselėjusi Lietuvos absorbavimą, pasijuto aplinkybių priversta politiškai prablaivėti ir pagelbėti Lietuvai atkurti valstybinę nepriklausomybę. Ši perspektyva patarė rezistencinėje veikloje prieš nacių okupaciją politinio porcelano su Berlynu nesudaužyti, bet laviruoti.

Čia aukščiau paryškintą perspektyvą, deja, susižlugdė, būtent, dėl sekančių aplinkybių:

a) Tada ką tik susiformavęs VLIK-as nesitenkino savo natūralia funkcija vadovauti pogrindžio rezistencijai kaip tokiai, bet savo prezentavimosi tautai Vasario 16 deklaracijos 4-ju straipsniu užsiangažavo sudaryti laikui atėjus kažkokią kitą “Lietuvos Respublikos vyriausybę”, nesiskaitydamas su faktu, jog 1941 m. Lietuvos vyriausybė nebuvo rezignavusi, o tik nacių suspenduota veikloje. O nebuvo jokio tikrumo, kad galėtų susilaukti aplinkybių tai kitai vyriausybei sudaryti;

b) Veikdamas Reicho militarinių jėgų užnugario zonoje VLIK-as siekė ir buvo faktiškai sumzgęs kontaktą su Vokietijos priešų agentūra Stockholme ir net ėmėsi žygių gauti ginklų iš užsienio slaptai organizuojamai Lietuvos pogrindžio armijai.

Pirmuoju savo pasišovimu VLIK-as pakirto Sukiliminės (Laik.) Vyriausybės prestižą vokiečių akyse, tuo pasunkindamas jos atveiksminimą į karo galą lojaliu susitarimu su Berlynu. Antrasis gi VLIK-o pasišovimas buvo stačiai nusikalstamas jo vadovybės neatsargumas ir neapdairumas. Juo buvo katastrofiškai rizikuojama sužlugdyti realų galimumą Lietuvos valstybiniam suverenumui atkurti į karo galą. Apie tą VLIK-o vadovybės žaidimą “didžiąja politika” vokiečių saugumas buvo, be abejo, suuostęs ir todėl darė viską, kad nebūtų leista lietuviams sudaryti savo ginkluotos pajėgos Lietuvai ginti, nors tai būtų buvę į naudą ir paties Reicho karvedybai . ..

Kai 1944 m. balandžio mėn. Gestapui pavyko sugriebti vieną VLIK-o slaptą kurjerį, vykstantį per Baltijos jūrą į Stockholmą, su VLIK-ą inkriminuojančiais dokumentais, jų tarpe dideliu sąrašu ginklų, kurių tikėjosi iš kaž kur gauti, Gestapas galėjo įpiršti Reicho vadovybei pavartoti griežtesnių policinių priemonių Lietuvoje: balandžio 29-30 dienomis buvo areštuota dauguma paties VLIK-o narių, o už poros savaičių vokiečių SS daliniai staiga užpuolė Vietinės lietuvių rinktinės po kraštą išsklaidytus batalionus ir juos brutališkai nuginklavo, kaip slapta organizuotus Lietuvos armijos branduolius. Vargu ar kurio kito krašto vadovybė, patyrusi jog jos karo fronto užnugaryje slapta organizuojama svetima ginkluota pajėga, būtų pasielgusi kitaip, kaip tada pasielgė vokiečiai.

Jei VLIK-as nebūtų apsisvaiginęs priešingosios Vokietijos Reichui pusės karo propagandos pigiais tautų išlaisvinimo pažadais, bet laikęsis realesnės politikos linijos, tokios katastrofos nebūtų atsitikę. Priešingai, jei rezistencinio vadovavimo veiklą būtų pradėjęs viešu protestu dėl Sukiliminės Vyriausybės nušalinimo ir nuolat kartojęs reikalavimą, kad karšto valdymas būtų jai vėl perduotas, būtų į karo galą tikrai pavykę atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, kad galėtų prezentuotis, karui pasibaigus, kaip atsikūrusi valstybė, o ne Maskvos prezentuojama kaip Sovietuos “pakartotinai išlaisvinta” provincija. Tačiau, jei ir į karo galą Vokietijos Reichas tokio politinio blaivumo nebūtų parodęs, tai energingas į karo galą iš VLIK-o pusės, kaip pogrindžio vadovybės, reikalavimas, kad būtų leista Lietuvos Laikinajai Vyriausybei perimti krašto valdymą iš naujo, būtų labai išpopuliarinęs jos buvimą laisvojo pasaulio akyse. Tuo būtų iš anksto užtikrintos politiniai-psichologinės sąlygos, Reichui 1945 m. gegužės pradžioje kapituliavus, prezentuoti taip sakant, baltomis pirštinaitėmis, Sukiliminę (Laik.) Vyriausybę karą laimėjusiai pusei, pirmoje vietoje vakarų didžiosioms demokratinėms valstybėms, per visą karą iškilmingai skelbusioms įsipareigojimą išlaisvinti pavergtas tautas ir grąžinti joms jų valstybines nepriklausomybes.

Savo atsiminimuose “Įvykiai ir žmonės”, 1972, psl. 62, gen. St. Raštikis rašo:

“1945 m. liepos(ar ne birželio? — KS) mėn. Wuertzburge prof. Brazaitis siūlė, kad Lietuvos Laikinoji Vyriausybė būtų viešai ir oficialiai notifikuota . . . skaitydamasis net su Lietuvos Laikinosios Vyriausybės narių internavimu ar jų suėmimu, nes buvo įsitikinęs, kad Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pasirodymas laisvame pasaulyje būtų buvęs labai naudingas Lietuvai ir tolimesnei lietuvių kovai už savo tautos nepriklausomybės atstatymų. Manau, kad šiandien daug kas sutiks, kad tuometinis prof. Brazaičio drąsus ir toli numatantis pasiūlymas buvo labai geras, ir mūsų politinių veiksnių veikla šiandien būtų buvusi daug lengvesnė ir sėkmingesnė, jeigu būtų tada pasirinktas prof. Brazaičio siūlytas kelias su Lietuvos Laikinąja Vyriausybe, negu tas kelias, kurį tada pasirinko VLIK-as su savo Vykdomąja Taryba”.

Apie tą kolegos Brazaičio tikrai konstruktyvų pasiūlymą VLIK-ui po karo ilgokai nežinodamas, buvau daręs tariamiems mūsų politikos veiksniams sugestijų panašia prasme ir nuo savęs, ir be pagrindo prikišęs jam, kad, būdamas tada pačiame VLIK-e, nesiėmė reikalingų žygių daromai klaidai atitaisyti. Bet 1951 metais ryšium su mano atsiklausimu Sukiliminės (Laik.) Vyriausybės narių nuomonės jos atveiksminimo reikalu, prof Brazaitis man rašė:

‘‘Jau VLIK-ų organizuojant, kai kurios grupės į Laikinųjų Vyriausybę žiūrėjo kreiva akimi. O jau 1945 m. jos beveik ultima-tyviniu būdu pareikalavo, kad VLIK-as atsiribotų nuo Laikinosios Vyriausybės. 1945 m. birželio 15 dienos VLIK-o posėdžio protokole skaitome:

‘Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos, Lietuvos Socialdemokratų Partijos, Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos ir Ūkininkų Partijos vardu buvo įteiktas pareiškimas su šiais pasiūlymais:

...4. Turi būti atmestas bet kokios vadinamos Laikinosios Vyriausybės, sudarytos 1941 m. birželio mėn., pretenzijos vienu ar kitu būdu toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkyme’.

“Greta to buvo pareikšta, kad jeigu VLIK-as nesutiktų šiame pareiškime išdėstytų pasiūlymų priimti ir padėti VLIK-o tolimesnės veiklos pagrindan, pasirašiusieji, atstovaudami savo grupių nusistatymą, skaitys tolimesnį jų bendradarbiavimą VLIK-e nebegalimą”.

Iš to Brazaitis padarė išvadą, jog “šitų reikalavimų fone suprantamas faktas, kad VLIK-as Laikinosios Vyriausybė tikrosios reikšmės negalėjo išryškinai net ligi šiol, nerizikuodamas uskilti.

Anksčiau cituotas kelių grupių pasisakymas prieš Laikinosios Vyriausybės ‘pretenzijas’ buvo ne kas kitas, kaip reagavimas į mūsų pozityvius pasisakymus, kad vyriausiuoju organu reiktų prisiimti Laikinosios Vyriausybės institucijų, pertvarkius asmeninę jos sudėtį pagal VLIK-ą sudarančių grupių susitarimą.

Mano įsitikinimu, Laikinosios Vyriausybės veikimo atgaivinimas geriausiai būtų galėjęs išspręsti vyriausybės problemų. Tokiam įsitikinimui 1945 metais buvo pritarę ir įžymieji Lietuvos tėisininkai, tada gyvenę Freiburge, rodos, buvę Užsienių Reikalų Ministerijos juriskonsultai.

Ikišiolinė VLIK-o veikla konkrečiai parodo, jog buvo tada padaryta aiški klaida, kad nesilaikė prof. Brazaičio nutiestos Lietuvai atkurti politinės strategijos. Kaip dabar žinome, jo mėginimas fantazijos keliu paversti savo buvusią Vykdomąją Tarybą kita Lietuvos vyriausybe, jau veikiančia užsienyje, nedavė pozityvių rezultatų, ir tokia savo politika VLIK-as tik dar kartą apžalojo 1941 metų Lietuvos Sukiliminės (Laikinosios) Vyriausybės tęstinumą. Laimė, kad jis negalėjo jos sunaikinti, pats nebūdamas jokiu Lietuvos valstybės konstituciniu organu ir todėl nekompetetingas skirti ir atleisti krašto vyriausybes.

1941 m. Lietuvos Sukiliminė (Laikinoji) Vyriausybė teisiškai tebėra gyva ir galėtų būti kiekvienu momentu panaudota geresniam ir sėkmingesniam Lietuvos teisės į laisvę ir valstybinę nepriklausomybę gynimui tarptautiniuose forumuose. Įsisenėjimo nuostato tarptautinė teisė nežino: ne laikas diktuoja, kada problemos pagal ją gali būti iškeliamos ir sprendžiamos, bet kai suinteresuotos pusės rimtai ir pagrįstai kelia. Todėl ir Brazaičio politinės strategijos nužymėtas Lietuvos valstybės atkūrimui kelias lieka galioje.