Partizanai: Istorija ir dabartis

Prisiminimų autorius pasakoja apie savo tėvo Domininko Jėčio, nepriklausomos Lietuvos karininko, vėliau - Dainavos apygardos partizanų vado gyvenimą ir žūtį, prisimena savo „golgotas“ po sovietinius kalėjimus ir Sibiro lagerius. Skelbiamas A. Jėčio motinos jaunystės metų dienoraštis.

Kameroje apie 20 žmonių, visi iki pusės nuogi; tvanku, kvėpuoti nėra kuo. Prieš įmesdami į kamerą nukirpo plaukus. Viskas aišku - svajones apie laisvę galima palaidoti. Yra ir suluošintų — sulaužytais kaulais, šonkauliais, sudaužytomis galvomis, sutrankytais viduriais. Aš šioje draugijoje atrodau dar pusėtinai.

Gulbinas čia ypač „nusipelnęs": kas į jo rankas papuolė, su sveikata gali atsisveikinti. Daužomi visi, nesvarbu, ar tu jaunas ar senas, ar vyras ar moteris, ar sveikas ar invalidas. Kaliniai pasakoja, kad mokinukas Liudas Mulerskas (vokiečių laikais su manimi vienoje klasėje mokėsi jo vyresnysis brolis Julius), invalidas iš mažens - jo išsukta koja - buvo kone sumaltas į kotletą, bet vis tiek sugebėjo pabėgti iš saugumo. Sako, kad jį, nežmoniškai sumuštą, įmetė į kamarėlę centrinio pastato rūsyje. 

Kameroje yra vyrukų, kurie atvežti iš Simno. Jie pasakoja, kaip vyko Kalniškės mūšis.

Anksti rytą partizanai susistabdė per mišką einančią į Simno bažnyčią senutę ir paprašė, kad ji Simne užeitų pas stribus ir jiems pasakytų, jog eidama per Kalniškę matė apie pusšimtį partizanų. Jų ten maždaug tiek ir buvo (gal 60). Senutė prašymą išpildė. Partizanai tikėjosi, kad jų gaudyti puls Simno ir gretimų miestelių stribai su enkavedistais, bet nežinojo, jog Simne stovi apie pulką reguliariosios kariuomenės. Enkavedistai skubiai užverbavo tą pulką, ir Kalniškę apsupo fronte užgrūdinti daliniai. Miške buvo iškirstos proskynos kulkosvaidžių ugniai, užmaskuotos „gegutės” medžiuose.

Būriui vadovavo Lakūnas, kartu kovojo ir jo žmona kulkosvaidininkė Pušelė. Pirmoji puolančiųjų banga, suėjusi į mišką, atgal negrįžo. Puolantieji paleido į darbą minosvaidžius ir net lengvąją artileriją, bet Lakūno būrys buvo nepajudinamas. Mūšis truko tolei, kol partizanams užteko amunicijos. Sutikti tokias pajėgas jie nebuvo pasirengę. Pamatę, kad šoviniai baigiasi, nutarė veržtis iš apsupties. Iki to momento Lakūno būrys nuostolių beveik neturėjo; visos bėdos prasidėjo besiveržiant. Iš apsupties ištrūko tik apie 20 partizanų, tarp jų ir Lakūnas. Jo žmona kulkosvaidžio ugnimi pridenginėjo prasiveržimą. Iš už nugaros prislinkęs kareivis ją durtuvu prismeigė prie žemės.

Tie vyrukai žino daug smulkmenų, atrodo, lyg patys būtų dalyvavę mūšyje, bet paklausti to negalima. Jau žinau, kad saugumo kamerose klausinėti daugiau, negu pats pasakotojas pasakoja, nepriimta. Smalsumas čia netoleruojamas.

Beje, dar viena įdomi smulkmena. Mūšis truko ilgai, enkavedistų ir stribų nuostoliai didžiuliai, o „trofėjų", t. y. partizanų lavonų, mažoka - nėra ką parodyti. Rasta originali išeitis: išmesti į turgavietes ir stribų lavonus. Jei žmonės sėdėtų namuose, ši gudrybė būtų pavykusi, bet žmonės važinėja, ir simniškiai pamatė savo stribus gulinčius Gudelių turgavietėje, krokialaukiečiai - savus Simne ir t. t. Nieko nepadarysi, sovietinė propaganda reikalauja aukų!