MAŽI DIDELIO ŽMOGAUS PRISIMINIMAI

STASYS BARZDUKAS

Prisiminimų autorius Stasys Barzdukas, PLB garbės pirmininkas (viduryje) su (iš kairės) V. Vaitiekūnu, J. Brazaičiu, L. Valiuku ir K. Ambrozaičiu

Mintys krypsta į nutolusią, bet labai širdžiai artimą praeitį — į jaunystės dienas, į Marijampolę, į jos gimnaziją. Aplinkui ją buvo išsidėstę lietuviškų pavadinimų kaimai — Trakiškiai, Triobiškiai, Degučiai, Tarpučiai, Kumelionys, Meškučiai, Skardupiai, Vidgiriai, Uosupis ir kt. Visi jie priklausė Marijampolės “įtakai”: mūsų tėvai čia važiuodavo į turgus, čia įvairiose įstaigose jie atlikdavo savo reikalus, čia buvo didelės parapijos centras, jau iš tolo galėjai matyti aukštus ir baltus bažnyčios bokštus, o naktį miesto žiburių gaisai kilo aukštai į dangų. Carų Rusijos laikais Marijampolė garsėjo savo “kliasomis”: jos gimnazija turėjo lietuvių jaunimą nutautinti, bet joje dirbo tokie tautos žadintojai kaip Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas, Motiejus Gustaitis, tad Lietuvai ji davė Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Kazį Grinių, Jurgį Matulaitį, Pranciškų Bučį, Vincą Mykolaitį ir daug kitų. O mūsų akyse besikelianti nepriklausoma Lietuva mums davė jau lietuvišką Marijampolės gimnaziją, iš pradžių pasivadinusią “Žiburio”, o nuo 1920 gruodžio 31 savo auklėtinio ir lietuvių bendrinės kalbos kūrėjo Rygiškių Jono vardu.

A. a. Juozo Ambrazevičiaus ir mano tėviškės buvo visai netoli Marijampolės, jo — į rytus, mano — į pietus, Sūduvos lygumose, kur net kelių kilometrų spinduliu matyti visa, kas aukščiau stiepiasi į viršų — didesnis namas, aukštesnis medis, plytinės ar kitos kokios įmonės kaminas ir kt. Geru oru taip pat galėjom girdėti ir Marijampolės varpus. Tėvai mums parveždavo lauktuvių, o šventomis dienomis veždavosi į bažnyčią. Vėliau atsidūrėm ir Marijampolės gimnazijoj. Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi idealizmas, laisvo jau lietuviško gyvenimo entuziazmas ir ateities viltys kaitino mūsų širdis. Ko mums negalėjo duoti iš pradžių visko stokojanti gimnazija, papildė organizacija. Gimnazijos ateitininkų kuopa buvo labai gausi, labai veikli ir labai patraukli. Kuopelėmis, būreliais ir sekcijomis pasidaliję, tada rašėme referatus, kūrėme eilėraščius ir rašinėlius, leidome laikraštėlius, dainavome, vaidinome ir t.t. Juozas Ambrazevičius už mane buvo vyresnis trim klasėm. Neatsimenu, kad jis būtų buvęs tarp vadų. Vadovavo kiti, tad mes, jaunesnieji, tada jo įtakos nejautėme. Matydavome jį pertraukų metu gimnazijos koridoriuose ar kieme, bet santūrų, paprastą, nieku neišsiskiriantį, ir viskas.

Kai 1925 baigiau Marijampolės gimnaziją, Ambrazevičius jau buvo trejų metų studentas Lietuvos universitete Kaune. Taip pat dirbo valdžios oficiozo “Lietuvos” redakcijoje. Mudu ryšių neturėjom. Bet tų pačių 1925 vasarą pradėjau “Lietuvai” rašyti korespondencijas. Į dienraštį jos patekdavo per J. Ambrazevičiaus rankas. Redakcija mokėjo man ir honorarą. Kai vienu tarpu atsiėmiau už prirašytas eilutes devyniasdešimt litų su viršum, pasijutau esąs ir “turtingas”. Tada buvo mada turėti dryžiuotas “diplomatines” kelnes, tad už tuos pinigus, važiuodamas rudenį į Kauną taip pat studijuoti, tokias kelnes įsitaisiau ir aš. Nuvažiavęs pasirodžiau ir J. Ambrazevičiui — pažiūrėk, girdi, į man išmokėtą honorarą! Jis, kaip jam buvo įprasta, tik švelniai šyptelėjo.

Apsigyvenau studentų bendrabuty Laisvės alėjos 61 nr., kur taip pat gyveno ir J. Ambrazevičius. Tik ne tame pačiame kambary. Ieškodamas darbo ir jau mokėdamas “rašyti”, 1925 rudenį pasidariau Lietuvos Seimo posėdžių reporteriu. Iš pradžių posėdžių aprašymus teikiau “Rytui”, vėliau buvau paprašytas rašyti ir “Lietuvai”. Taigi ir vėl susidūriau su J. Ambrazevičium: veždavau jam savo aprašymus į redakciją, jis peržiūrėdavo ir aprobuodavo. Taisydavo nedaug, nes nereikėdavo: oficiozo aprašymai turėjo būti daugiau mažiau objektyvūs, ir redaktoriaus nuomonė šiuo atžvilgiu sutapdavo su reporterio nuomone. Tai buvo man didžiai naudinga tiek visuomeninio, tiek rašto darbo pamoka. Antra, atlyginimą vėl gaudavau už prirašytas eilutes, ir jų susidarydavo tiek, kad pragyvenimo pagrindas susidarė visai tvirtas. Liaudininkų valdžios laikais mano prižiūrėtojas “Lietuvoj” jau buvo ne J. Ambrazevičius, bet Juozas Žiugžda. Po 1926 gruodžio 17 perversmo, tautininkų laikais, vėl grįžo J. Ambrazevičius. Bet man su juo kartu dirbti dabar teko neilgai, nes 1927 balandžio 12 Seimas buvo paleistas ir aš reporterio duonos netekau.

Su J. Ambrazevičium taip pat susidurdavau universitete, kur kartu klausydavom tų pačių profesorių Vinco Mykolaičio-Putino, Stasio Šalkauskio, Juozo Ereto ir kt. paskaitų. Jo paskaitų užrašai buvo pavyzdys, kaip reikia gerus užrašus pasidaryti. Visuomet rašydavo rašalu ir storuose sąsiuviniuose. Jais naudodavosi daug kas ir kiti. Bet bendrabučio studentų gyvenime jis beveik nesimaišydavo. Neturėjo nė laiko: studijavo, tarnavo, o dirbo daug, uoliai ir rūpestingai. Dirbti mokėjo, tad pastebimai brendo. Ėmė rodytis jo ir studijinių straipsnių. Pradėjęs mokytojauti “Aušros” mergaičių gimnazijoj, tuoj pat susidarė įdomaus ir pažangaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo vardą. Mokinės jį vertino. Daugiau: ir mylėjo. Buvo ir tokių, kurios įsimylėjo. Bet nė vienai neteko, nes kiti buvo Viešpaties keliai, atnešę jam vėliau daug kartėlio ir nusivylimų. Mokytojas jis buvo švelnus, bet reiklus. Tad silpnesnėm mokinėm prireikdavo korepetitorių. Vienu tarpu dviem jo mokinėm padėdavau rengti pamokas ir aš. Mat, reikėjo pinigo, nes po Seimo paleidimo, kaip sakiau, buvau netekęs pastovios reporterio duonos.

Nuo 1928 rudens keliai išsiskyrė: J. Ambrazevičius vis labiau tvirtinosi Kaune, man reikėjo rinktis provinciją — iš pradžių Tauragę, vėliau Prienus, dar vėliau Alytų. Lietuvos mokykla greitai ėmė justi J. Ambrazevižiaus svorį ir reikšmę — vienas po kito pradėjo rodytis jo vadovėliai: 1930 “Literatūros teorija (poetika), 1931-32 “Visuotinės literatūros istorijos” dvi dalys (parašė kartu su J. Grinium ir A. Vaičiulaičiu), vėliau “Naujieji skaitymai” (kartu su A. Skrupskeliene ir A. Vaičiulaičiu). Jie padvelkė naujumu, pažangumu, metodiškumu ir patrauklumu, taip pat užpildė ligi tol buvusią spragą. Taip pat J. Ambrazevičius leido vieną po kitos savo redaguotas kitų autorių knygas: Donelaičio “Metus”, Pietario “Algimantą”, Lazdynų Pelėdos “Klaidą”, Maironio “Pavasario balsus” ir kt. Rašė ir leido savo paties studijas:    “Vaižgantą”, “Lietuvių rašytojus”. Spausdino literatūros straipsnius. Taigi turtino mūsų mokyklą, ateidamas į talką jos mokytojui ir į pagalbą jos mokiniui. Jam rūpėjo ir organizacinis profesinis mokytojų gyvenimas — 1938-40 jis pirmininkavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungai, kurios steigimo mintis kilo ir subrendo švietimo ministerijos vasaromis Nidoje, Juodkrantėje ir Palangoje rengiamuose lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams kursuose. J. Ambrazevičius į šiuos kursus buvo kviečiamas lietuvių tautosakos dėstytoju, ir savo kursą jis mums skaitė įdomiai, patraukliai, šviežiai.

Nepriklausomoj Lietuvoj turėjom iš pradžių seimokratinį, vėliau autoritetinį režimą. Ir vienas, ir antras turėjo daug trūkumų. J. Ambrazevičius priklausė prie tų mūsų žmonių, kurie naujai ieškojo, kas mūsų valstybei geriausiai tiktų. Tad jis 1936 vasario 23 kartu su kitais “Naujojoj Romuvoj” paskelbė deklaraciją “Į organiškosios valstybės karybų”. Ano meto autoritetinio režimo sąlygomis, kada oficialiai buvo būtina tikėti valstybės vado išmintingumu ir neklaidingumu, šis paskelbimas mums, provincijoj gyvenantiems, darė sprogusios bombos įspūdį. Juk daug kas tada norėjo “ramybės” ir “gerų algų”, o čia buvo rašoma: ‘‘Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis. Rūstūs didelių kaimynų grūmojimai ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštų, o dvasinis nihilizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų nepriklausomybės šaknis”. Deja, mūs valstybinis gyvenimas ir toliau riedėjo įsibėgėjusios rutinos keliu, ir ano meto mūsų galingieji nekreipė dėmesio į šį įspėjantį balsą. Tauta buvo migdoma, ja nepasitikima, daug kas nuo jos slepiama, ir rezultatai žinomi: kai turėjom savo valstybę, ji atsisakė ginti savo laisvę, o išėjom už laisvę kovoti, kai patys buvome jau nelaisvi, neginkluoti ir nevadovaujami. Dėl to tokios didelės ir skaudžios mūsų partizanų kraujo aukos.

Neramūs taip pat buvo J. Ambrazevičiaus straipsniai ir “XX Amžiuje”, kur juos pasirašinėjo slapyvardžiu Servus. Žinojome šį slapyvardį ir gėrėjomės J. Ambrazevičiaus straipsnių turinio aktualumu ir minčių taiklumu. Savo stilium jis jau buvo tapęs nepralenkiamas: jame visa buvo gyva, vaizdinga, kondensuota. Atrinktas žodis, apdorotas sakinys. Pats vykdė tai, ko savo ‘‘Literatūros teorijoj” reikalavo iš kitų: “Nuvalkiotas iškilmingas žodis daro tokį pat įspūdį, kaip kad šilkinis nudriskęs drabužis .. . Paprastas žodis, nors kasdien vartojamas, neįgrysta kaip duona”. Tai mokėmės iš J. Ambrazevičiaus raštų ir vadovėlių visi, ne vien mokiniai. Jis bus turėjęs daug ir didelės įtakos. O ir kalbėdamas niekados “negriaudė perkūnu”. Kalbėjo be retorikos, bet įdomiai, nes visados turėjo ką pasakyti. Neskubėjo, bet visados “laiku” baidė. Susikūrė savo stilių, bet mokėjo bei galėjo ir kitais pasiremti.

J. Ambrazevičius augo, brendo ir daugiausia reiškėsi ateitininkų sąjūdy. Autoritetinis režimas į šį sąjūdį šnairomis žiūrėjo, tačiau J. Ambrazevičius tebėjo savo keliu. Jis paskaitydavo paskaitų, kurios mums imponavo ne tik savo forma, bet ir aktualiu bei drąsiu savo turiniu. Jo asmenybė gebėjo peržengti kuriamas užtvaras:    pirmininkavimas ateitininkų sendraugių sąjungai jam nebuvo kliūtis dirbti švietimo ministerijos tautosakos komisijoj. Atsidėjęs mokymo ir mokslo darbui, politikos praktikoj nesireiškė, gal ir sąlygų nebuvo. Tik Sovietų Sąjungai 1940 okupavus Lietuvą, J. Ambrazevičius nuėjo į politiką ir virto Brazaičiu. Bolševikams jis tapo priešu numeriu pirmu. Mes patys vieni jj giriam, kiti be atodairos peikiam. O man (ir ne tik man) pasidarė jo gaila. Politika jį alino. Ėdė jam laiką. Kartino gyvenimą. Atitraukė nuo darbų, kuriems buvo gerai pasirengęs. Vieną kartą Fordhamo universiteto lituanistikos vasaros kursuose, kur dirbti abu buvome kviečiami, jis užsiminė norįs dar parašyti kokio šimto puslapių lietuvių literatūros konspektą šių dienų išeivijos lietuvių jaunimui. Tas konspektas, nėra nė mažiausios abejonės, būtų buvęs ir naudingas, ir vertingas, ir įdomus. Bet jis liko neparašytas. Ėmė šlubuoti J. Ambrazevičiaus sveikata, neatsirado nė skatinančios iniciatyvos. Tačiau, tur būt, liko Fordhame skaitytos lietuvių literatūros paskaitos, nes jis jas pasirašydavo.

Niekad nepriklausiau prie artimųjų J. Brazaičio draugų, bet jis manimi domėjosi. Jau sakiau, kad jo priežiūroj rašiau korespondencijas ir Seimo posėdžių aprašymus. Kai 1930 vedžiau Albiną Kazlauskaitę, taip pat mokytoją, mudu atsidūrėm neišsprendžiamoj padėty: abu nepriklausėme prie valdžios globojamų asmenų, tad ji nerado reikalo mudviejų sukelti į tokią vietą, kad galėtume kartu gyventi. Gimė ir augo mudviejų vaikai, o reikėjo gyventi skyrium, nes į mudviejų prašymus nei inspektoriai, nei pati švietimo ministerija nekreipė dėmesio. Darėsi tikra bėda. Tik kai 1939 švietimo ministeriu tapo dr. Leonas Bistras, tai J. Brazaičio užtarimu ir rūpesčiu mano žmona buvo atkelta į Alytų, kur aš mokytojavau gimnazijoj. Ar reikia sakyti, kaip iš karto pasitaisė, palengvėjo ir sunormalėjo mūsų šeimos gyvenimas! Tad mini J. Brazaitį su nuoširdžiu dėkingumu.

J. Brazaitis savo gyvenimą praėjo ne rožėm klotu keliu. Jį žymėjo darbas, rūpesčiai, pavojai. Normaliais laikais atvangos ieškojo knygoj, teatre, koncerte. Pavojų metais jam reikėjo slapstytis. Svetur kartėlį kėlė į paviršių plaukianti menkystė. Slėgė šeimos drama. Todėl jis nesigailėjo gero ir nuoširdaus žodžio kitam. Ištisai duodu J. Brazaičio dvasiai būdingus du jo man rašytus laiškus.

1962 Kalėdos: Prie sveikinimų šventėm priimki ir mano nuoširdų sentimentą Tau, Poniai, Aušrelei, Arvydui. Jei kyla man kartais rūpestis, kad pats fiziškai nepaimtum, tai visada su šviesiu džiaugsmu seku, kaip visa šeima harmoninga, reiškiasi lietuviškai ir kūrybiškai. Tegloboja Jus Dievulis ir toliau. Brazaitis.

1971 gegužės 7: Mielas Stasy, Dabar lyg ir nemada vardadienis. Betgi man jis visada rodos artimesnis, mielesnis, nes asmeniškesnis senų bičiulių prisiminimas. O čia dar Tavo jubiliejus, kurį sutinku su “užuojauta” Geriau būtų, kad jo dar nebūtum sulaukęs. Geriau būtų, kad nereiktų dar daktarų receptais ramstytis. Bet ir tokiom sąlygom — laikykis paviršiuje, saugodamas nervus, lėtindamas tempą ir mėgindamas išmokti pasijuokti net iš savęs . . . Tavo J. Brazaitis.