Rusiškasis disidentizmas ir Pabaltijo suverenumas
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Klausimas, kaip rusų disidentai žiūri į mums gyvybingą Pabaltijo laisvės problemą, neatmezgiamai susipina su kitu, rusams gyvybingu, o mums žinotinu klausimu: kaip rusų išeivija susitinka su daugiabriaune SSSR subyrėjimo problema?
Mes laukte laukiame bent dalinio SSSR pakraščių byrėjimo, nes tai žada mums 1918 metų padėties atstatymą. Tai mums džiugesio ir teisingumo įvykis. Rusams gi, įpratusiems didžiuotis savo teritorijos pločiais, teritorijos byrėjimas panašus į žemės drebėjimą. Jie pripratę galvoti, kad Rusija padengia vieną šeštąją dalį visos planetos sausumos. Ir dauguma jų tiki, kad tam tikri kompromisai, režimo pakaitos, ekonomikos laimėjimai apgina Rusijos imperiją nuo subyrėjimo katastrofos.
Tačiau žodžiai “išlikimas”, “subyrėjimas”, “Rusijos tautų išlaisvinimas” jau įsipilietina disidentų leksikoje, ir juo toliau, juo ryškiau ta drąsi prielaida tampa neišvengiamai artėjančiu faktu. Pabaltijo valstybių suverenumo atstatymo problema rusų išeivijos politinėje ir moralinėje dialektikoje glūdi bendrame SSSR ateities kataklizmų kontekste.
Atvirai tarus, tas laukimas jaučiamas rusų išeivijos politiniuose traktatuose ir beletristikoje, bet tai dažniausiai vis slypi tarp eilučių, be konkretaus plano brandinamas ir auginamas, ir tą laukimą tinka pavadinti pro ružavus akinius stebima viltimi. Juk nekitaip ir pas mus. Tai viltis. Kur klesti viltis, retkarčiais apsireiškia laukiamas faktas. Tas faktas gali įgauti nelaukiamų formų. Visos revoliucijos, pereidamos iš vilties prielaidų į konkretybę, įgaudavo naujas, nelauktas, “neužplanuotas” formas.
Nedaug yra medžiagos kategoriškiems sprendimams daryti, kurioje plotmėje rusų išeivija ir naujas jos prieauglis, itin aktyvus po 1960, susitinka su Pabaltijo problema. Neteko rasti tuo klausimu veikalų nei studijų periodikoje. Teko rasti tačiau knygų, kurios, aiškindamos Rusijos -Ukrainos ateities santykius, prileidžia Ukrainos atkritimą ir visa tai svarsto gana šovinistišku tonu. Tenka galvoti, kad SSSR subyrėjimo tema vis dar žeidžia įsikalbėtą rusišką patriotizmą ir tebėra savotiškas baudas, neprinokęs svarstyboms.
Istorinė logika rodo, kad nevisad milžinės valstybės susprogsta kaip bomba. Subyrėjimo procesas trunka ilgą laiką. Byrėti nuo pakraščių neišvengiama.
Tad Pabaltijys, Kaukazas, Moldavija . . ., ir turint trupinėlį fantazijos, nesunku vaizduoti SSSR masyvą kaip dabartinį Afrikos žemėlapį. Prieš II Pasaulinį karą tiktai kelios valstybės ten buvo. 90% buvo kolonijos ir protektoratai. Dabar gi Afrikos kontinentas marguoja didesnių ar mažesnių, ar tiesiog mikroskopiškų suverenių valstybių spalvomis. Nežiūrėta ekonomikos perspektyvų, žemės turtų, žmonių kultūrinio lygio, uostų ar priėjimo prie jūros problemų, viskas tai buvo antraeiliai klausimai. Pagrindas buvo vienas: tautos arba genties noras turėti nepriklausomybę savo gyvenamos teritorijos ribose. Šitoks afrikietiškas vaizdas ir gali gąsdinti rusą išeivį, tad ir kalbėti apie totalinį SSSR - Rusijos subyrėjimą nėra lengva. Juk nelengva buvo išdidžiam Romos piliečiui, kuris visame antikos pasaulyje prisistatydavo “civis Romanus sum”, matyti Romos griuvimą. Tad SSSR - Rusijos byrėjimo vizija gali būti konkretizuota dabartinės Afrikos žemėlapyje. Byrančios valstybės pagrindinis elementas, rusai, gali ir turi baugintis, kaip antikos romėnas, savo griūvančių forumų dundesiais.
Suprantama “byrėjimo, subyrėjimo” temos yra absoliutus tabu Maskvoje, kuri vis dar sėkmingai, liberalinių Vakarų idiotų remiama, hipertrofiškai plinta ir siekia naujų, racionalumu neparemtų, sienų. “Byrėjimo, subyrėjimo” motyvai bailokai dar skamba rusų išeivijos svarstybose. Ir tiesiog neįtikėtinas faktas, kad stagnacijos ir sudrausminto mąstymo Maskvoj suskambėjo samizdatinis Andriejaus Amalriko klausimas: ar išliks SSSR iki 1984 metų? Tai buvo ruso atliepis į anglų politinio fantasto George Orwell klausimą, kuris parodė totalistinės valstybės triumfą savo knygoje “1984”.
To fatališko byrėjimo temomis nesunku rasti rusų disidentų spaudoje citatų, pareiškimų, tarptautinės moralės išvestinių. Visa tai rodo, tenka galvoti, respektą tautų apsisprendimo principui. Tuose pareiškimuose minimas ir Pabaltijys. Tad supre-valstybės piliečiai, sukrėsti savo valstybės teroro, ieško morale paremtos politikos ir atmeta prievartą, kuri remioasi klasta ir melu.
Čia tenka išdrįsti patikslinti Aleksandro Solženicino šūkį “Šalin melas! Nustokime gyventi melu!” Klasta — apgaulė, pinklės, pikta valia — valstybės praktikoje efektingesnė už melą. Melą galima demaskuoti. Melas yra arba gali būti klastos elementu.
Subyrėjimo baubas rusams nėra naujas. Rusijos imperija visada jį išgyvena. Aštuoniolikto amžiaus Pugačevo ir Razino “buntai” stengėsi atplėšti Pauralę ir Volgos - Dono sritis. Kazokas Jermakas pridūrė prie Maskvos kunigaikštijos milžinišką Sibiro teritoriją, bet 1918 metais, prieškolčakiniame periode, Sibiro patriotai deklaravo nepriklausomą Sibiro valstybę. 1918 metais atsiskyrė Pabaltijys ir Kaukazas, nors tiktai Pabaltijys sugebėjo išlikti laisvas.
“Ar SSSR turi ateitį? Ar SSSR išliks iki 1984 metų?” paklausė jaunas autorius Andriejus Amalrikas ir sulaukė už tai žiaurų atpildą. Tačiau jis realizavo bręstančią prielaidą: pabaiga gali būti netoli, ji už kampo. Tai buvo stimulas kitiems prabilti ta tema. Amalrikas kalbėjo patetiškai, Šafarevičius prabilo akademiškai. Abu sutinka: subyrėjimo galimybė reali. Jeigu taip, mes darome išvadą, Pabaltijo problema išeina iš akligatvio.
Netoli Amalriko ir politiniai - visuomeninio žurnalo “Kontinentas” autoriai sustoja prie fatališkos temos “Ar SSSR turi ateitį?” ir atsargiom užuominom dėsto: ateitis nėščia netikėtumais. Tad ir supervalstybės pakraščių nubyrėjimo problema yra natūralus, logiškas, laiko tėkmėje neišvengiamas reiškinys. To nubyrėjimo procese aneksuotos Pabaltijo ir Kaukazo valstybės būtų atstatytos. Čia netenka minėti dalinių teritorijų atkritimų, kurios atitektų Rumunijai, Lenkijai, Suomijai, Kinijai. Netenka ir spėlioti apie atkursimų valstybių politines bei socialines santvarkas bei jų eventualius junginius.
Rusų disidentų žurnalas “Posev”, 1974 m. nr. 12, savo vedamajame taria:
“Geros valios žmonės, palaikydami Solženicinų, privalo reikalauti iš valstybinių teroristų: nešdinkitės lauk iš okupuotų teritorijų! Nešdinkitės lauk iš Čekoslovakijos ir Vengrijos, iš Lenkijos ir Vokietijos! Grąžinkite laisvę Pabaltijui, Gudijai, Ukrainai, Užkaukaziui! Nešdinkitės iš Rusijos!”
Šis įdomus nerusiškų teritorijų ir Rusijos interesų sutapdinimas kartais nepasižymi politine precizija nei išmintimi. Taip, pav., vokiečių tautybės rusų išeivijos veikėjas Štri-Štrikfeldtas, buvęs generolo Vlasovo ryšininkas su Wehrmachtu, tame pat “Poseve” tvirtino, kad generolo Vlasovo judėjimas masinęs pabaltiečių viltis išsilaisvinti, nes visų priešas buvęs bendras: sovietinė Maskva. Mes gi žinome, kad generolo Vlasovo judėjimas jokio poveikio į lietuvišką rezistenciją neturėjo. Vlasovo judėjime daugelis matė paprastą pagelbinį Wehrmachto dalinį. Bet giliau pasižvalgius rusų išeivijos svarstymuose, pabaltiečiai vis dar eina po etikete “Rusijos tautos” ir “Rusijos mažumos” . . .
Rusų išeivijos masėje veikia daug junginių. Pav., “Social-krikščioniško-sios sąjungos” programoje įrašytas “Rusijos tautų išlaisvinimas”. Rusų kalba išsireiškiamą “ruskije narodnosti”. Terminas keistas. Ar gali būti nerusų tautos, kartu ir rusų? Nesirūpindami kitomis tautomis, nes tai jų reikalas, tvirtai tariame, kad tokia etiketė visiškai netinka pabaltiečiams. Tos tautos, po “ruskaje narodnosti” etikete egzistuoti nenori. Šitokiu taku einant, artėjimo nebus. Ir pro domo sua tarus, tenka ir mums stebėtis, kad iki šiol kalbos su rusiškuoju disidentizmu mūsų plačioji veiksnija vis neužmezga. O užmegzti verta, nes į rusų disidentizmą smalsiomis akimis žiūri pasaulinė spauda.
Kaip ten bebūtų su pasirodančiomis mums nepriimtinomis klaidomis, rusų išeivija dabar orientuojasi Pabaltijo problemose, ir Pabaltijo laisvės determinaeija turi stiprią vietą disidentų leksikone. Kaip matėme iš “Posevo” vedamojo, jų apeliacijose į pasaulinę moralę Pabaltijys pastatomas įspūdingoje vietoje. Mūsų reikalo prezentacijai tai mums naudinga. Dirstelėjus į aneksiją, paranku smerkti sovietinį grobuoniškumą. Užgrobtos teritorijos stovi greta tvirtinimo: “SSSR subyrės!” Juk ir caro režimo griuvimo priešaušryje buvo visuotinis tvirtinimas “carizmas kris”. Tai įdomi ir įtikinanti paralelė.
Patyrinėjus prieinamą literatūrą, matyti, kad Pabaltijo laisvės tema skamba dargi ryškiau ir dažniau už Kaukazo temas. Ukrainos problematika dar aptemdoma galvojimu, kad didrusis ir ukrainietis yra boliai, nelyginant aukštaitis ir žemaitis. Tas pat taikoma ir gudo - didrusio giminystei.
Rusų publicistai Redlichas ir Levickis tvirtina, kad Pabaltijyje tautinės rezistencijos esmė suvesta į sovietinio teroro išugdytą rusofobiją. Apie tai jie rašo paskutiniame “Posev” numeryje. Čia itin akcentuojama Estija, ir tai mums ypatingai įdomu. Estų orientacijos punktai gali būti palyginami su lietuvių slapčiausiu pogrindžiu. Pagal šiuos autorius, estai gyveną rusofobijos nuotaikomis. Jų idėjinė deklaracija lakoniška ir stipri. Visur ant sienų rašoma: “Ivanai, eik namo!” “Ivanai, nešdinkis iš Estijos!”
Publicistas Šafarevičius samprotauja, kad subyrėjimo galėtų ir nebūti, jeigu Rusijoje atsirastų humaniškas, demokratinis režimas, patrauklus ir savo ekonominiais laimėjimais. Tada visi pakraščiai bei vidinės tautos ir gentys būtų suinteresuotos prisilaikyti kokios federacijos, konfederacijos ar unijos pavidalu. Įrodymų tokiai teorijai jis nepateikia. Tai norimos ateities vizija, besiribojanti su utopija. Istorija, kietu žingsniu eidama, aplenkia utopijas.
Gyvenimiškam pavyzdžiui “Po-sev” paėmė Estijos atvejį. Ir, štai, sužinome, kad 1970 metais estai pogrindininkai susirišę su rusais pogrindininkais. Kratos ir areštai praretino jų eiles. Bet 1971 metais susiformavo “Rusijos, Ukrainos, Gudijos ir Pabaltijo demokratų” sąjūdis. Kas jis? Ar tai bendras demokratinis frontas, ar tai rusų disidentų dominantas? Be davinių spręsti negalima. Tačiau tais pat 1971 metais rugpjūčio 10 dieną jau pasirodė ir “Tautinio Estijos fronto” programa. Čia jau visiškas estiškojo reikalo dominantas. Jų leidinys “Estijos demokratas”. Jie kalba apie naują Estijos konstituciją, reikalauja sovietinių karo pajėgų išvedimo, plebiscito ir JT intervencijos. Šie “Estijos demokratai”, kaip pastebi “Po-sev”, neturi ryšių su estiškąja išeivija laisvės kraštuose.
Tas estų judėjimas turi du sparnus. Vienas pageidauja ryšių su disidentais rusais, kitas siekia bekompromisinės kovos su visais “ivanais”. Tas judėjimas sugebėjo nusiųsti memorandumą JT gen. sekretoriui Waldheimui, bet supuvusioje JT organizacijoje, aišku, buvo kur nors palaidotas.
Čia tenka paminėti prieš kurį laiką iš ok. Lietuvos patekusį į “Tėviškės Žiburius” misterišką pogrindžio atsišaukimą, iš kurio patyrėme apie naujus rezistencinius vienetus su naujais siekiais, kurie mums, kietai įsėdusiems į tunkančios išeivijos minkštasuolius, atrodė keistoki, gana naivūs, ir ne pagal mūsų tradicijas.
Tarp kitų rusų disidentų sąjūdžių paminėtinas “Tautinių solidaristų susivienijimas”, sutraukęs intelektualią II Pasaulinio karo rusų išeiviją. Jų tarpe daug universiteto dėstytojų. Susivienijimas labai panašus į LFB struktūrą: respektuojama nepasaulėžiūrinė politika, narių tarpe yra narių ir ne rusų tautybės. Susivienijimo šūkis — “Dievas ne jėgoj, bet teisybėje”. Jie leidžia žurnalą “Posev”, literatūrinį žurnalą “Grani”, bėgamąją kroniką. Solidaristų spaudoje randama stiprių, aiškių ir mums naudingų prasitarimų apie Pabaltijį, SSSR subyrėjimo konteksto ribose. Tai yra talka mūsų kovai. Ta talka galėtų būti daug efektingesnė, jeigu mūsų veiksniai pralaužtų tradicinės stagnacijos tvoras, sudarytų kontaktus, informuotų.
Šioje srityje, savaime aišku, yra vilčių, gausu ir būsimų nusivylimų. Tačiau informacija yra reikalinga. Rusų disidentų dėmesiui būtina parengti bent brošiūrų formoje informacijų rusų kalba apie Pabaltijo išeivijos veikimą politinėje perspektyvoje, apie mūsų išeivijos struktūrą, apie išgautas kongresines rezoliucijas ir kt. Atrodo, kad visa tai jiems nežinoma. Savo medžiaga mes galėtume juos informuoti, gal užimponuoti ir patraukti į bendrą darbą.
Jurgis Gliauda
