PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 9 (1406) LAPKRITIS - NOVEMBER 1964 
Prezidentas Antanas Smetona lanko 1 p.p. Ukmergėje ... viršelis
Nr. 10 (1407) GRUODIS - DECEMBER 1964
R. Kisielius— Kalėdinė Vytis ... viršelis
T U R I N Y S
J. Miškinis — 90 metų nuo A. Smetonos gimimo
P. Žilys — Vilniaus operacijos 1919 m.
A. Budreckis — Dar kartą ties Vorksla
K. Nikodemas — Nepasisekęs sukilimas prieš kar. Plechavičių
B. B. — Partizaninis karas
V. Mingėla — Degančiai svarbus reikalas
K. Č. — Karai be pergalės
J. Vadopalas — 1863 m. sukilimas Žadeikių valsčiuje
V. Jonikas — Simonas Daukantas
S. Dirmantas — Triguba sukaktis
P. Alšėnas — ir aš buvau 1934 m. “sukilėlis”
Z. Raulinaitis — Vaidevutis
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
P. Dirkis — Kariuomenės atkūrimų minėjimai
Nekrologai ir kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalj redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1964m. 9-10 Turinys, metrika
JONAS MIŠKINIS
Šiemet, rugpjūčio 10 d. suėjo 90 metų nuo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimimo. Gimė jis vargingoje Užulėnio kaimo pirkioje. Savo jėgomis ir pastangomis išėjo augštuosius mokslus. Jo jaunystės kelias buvo vargingas, sunkus, dygliuotas. Tačiau dar būdamas gimnazijoje jis įsitraukė į tautinį lietuvių darbą, suprasdamas, kad lietuvių tautai reikia sąmoningų, gerai išmokslintų žmonių. Būdamas Mintaujos gimnazijos VIII-je klasėje uoliai mokėsi, ruošėsi brandos egzaminams. Anais laikais tas nebuvo lengva. Reikėjo ir uždarbiauti kitus mokant ir pačiam spaustis.
RUSŲ PRIESPAUDA
Rusai anuomet stengėsi surusinti Lietuvą. Visur bruko rusų kalbą ir stačiatikių tikybą. Atimdinėdavo iš lietuvių bažnyčias ir paversdavo jas rusų cerkvėmis. 1893 m. Kražiuose įvyko negirdėtos skerdynės: kazokai nagaikomis, kardais ir šautuvų buožėmis puolė beginančius savą bažnyčią lietuvius. Trejiems metams po Kražių skerdynių praslinkus, Mintaujos gimnazijoj taip pat iškilo įvykis, kurį anuomet lietuvių laikraščiai lygino su Kražiais. Lietuviams moksleiviams buvo įsakyta prieš pamokas kalbėti rusišką maldą. Mokiniams subruzdus ir atsisakius kalbėti iš gimnazijos liko pašalinti 33 mokiniai, kurių tarpe ir Antanas Smetona, uoliausias kurstytojas. Studijuodamas Petrapilio universitete A. Smetona su kitais studentais buvo suimtas ir dvi savaites laikomas kalėjime, o iš ten ištremtas Vilniun. Nors po mėnesio rusų valdžia vėl leido ištremtiesiems studentams grįžti Petrapilin, tęsti mokslo, tačiau tais metais egzaminų laikyti jiems neleido. Tad visi metai praėjo veltui, susitrukdė mokslas.
NEPALAUŽTA DVASIA
Taigi, jau jaunystės metais A. Smetona rūpinosi tautos reikalais, įvairiais būdais priešindamasis rusų valdžios lietuvių nutautinimo akcijai. Užtat jam teko skaudžiai nukentėti, bet tas netik nepalaužė jo kovos dvasios, bet ją dar labiau sustiprino ir užgrūdino. Nuo to laiko jis pasidarė dar uolesniu lietuvių tautos laisvės kovotoju, jos tautinės sąmonės formuotoju. Gyvu ir spausdintu žodžiu, visuomenės susirinkimuose ir spaudoje, jis skatino lietuvius organizuotis, šviestis, mokytis, visur burti savo jėgas į vieną tikslą: laisvą ir nepriklausomą gyvenimą. Jis redaktorius, publicistas, mokytojas ir profesorius; jis lietuvių tautos vienytojas, jos ateities gyvenimo kūrėjas, jo ugdytojas ir stiprintojas. Jis jau lietuvių tautos gyvenime prieškariniais laikais buvo centrinė ašis, aplink kurią būrėsi lietuvių tautinis ir politinis veikimas.
Skaityti daugiau: 90 METŲ NUO LIETUVOS PREZIDENTO ANTANO SMETONOS GIMIMO
1919 metų balandžio-gegužės mėnesiais
P. ŽILYS
BENDROJI PADĖTIS
1919 m. kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje, lenkai gana sunkiai kovojo su ukrainiečiais Mažojoje Lenkijoje, ypač trikampyje: Lvovas -Rava - Ruska - Pšemyslis. Tos kovos tęsėsi jau nuo 1918 m. lapkričio mėnesio. Tuo pačiu metu lenkai susikovė su ukrainiečiais ir Volinijoje.
Šiaurės fronte, lenkų kariuomenės dalys, tuo metu, buvo sąlytyje su rusų-bolševikų kariuomenės dalimis linijoje: upė Jasiolda - Oginskio kanalas, į rytus nuo up. Ščaros, toliau, Į šiaurę, up. Ditva.
Kairiajame lenkų sparne, Gardino rajone, veikė vokiečių kariuomenės dalys.
Tuo pačiu metu, rusų-bolševikų jėgos buvo išdėstytos sekančiai: bare Vilnius - Panevėžys veikė Pskovo divizija; jos priekiniai daliniai buvo riboje: Marcinkonys, Perloja, Aukštadvaris, Žasliai ir t.t., sąlytyje su lietuvių kariuomenės daliniais. Tik Marcinkonių apylinkėje esantieji rusų - bolševikų daliniai buvo nukreipti prieš lenkus, frontu į pietus.
Kita rusų-bolševikų grupė — vakarų divizija, veikė bare Lyda - Baranovičiai. Toliau į pietus, Luninieco rajone veikė 17. šaulių divizija. Rezerve, Borysovo - Rochačevo rajone, buvo 8. šaulių divizija. Tos divizijos sudarė bolševikų Vakarų armiją, kurios būstinė buvo Smolenske.
Pažvelgus į rusų jėgų išdėstymą matome, kad tarp Vilniaus ir Lydos rajonuose veikiančių divizijų buvo susidariusi didelė tuštuma—spraga, kurioje yra svarbūs keliai vedantieji į Vilnių.
Lenkų kariuomenės vadovybė, ruošdama Vilniaus puolimo planą, nusprendė išnaudoti tą bolševikų kariuomenės išsidėstyme susidariusią spragą.
Skaityti daugiau: VILNIAUS OPERACIJOS
ALGIRDAS BUDRECKIS
Žalgirio mūšis palaidojo kryžiuočių siekimą užkariauti rytus, o Vorkslos pralaimėjimas buvo Lietuvos kunigaikštijos smukimo pradžia.
Šitas nelaimingas įvykis neleido Vytautui anksčiau sutvarkyti kryžiuočių grėsmę. Po mūšio pralaimėjimo, Vytautas buvo priverstas taip pat duoti ir Jogailai nuolaidas, kurios prisidėjo prie įvykių, kurie galų gale pririšo Lietuvą prie Lenkijos. Bet, turbūt, lemtingiausioj i pasekmė Rytų Europos istorijoje buvo ta, kad Vytautui pralaimėjus ties Vorksla, Rusija turėjo laukti Petro Didžiojo, kol, pagaliau, nusikratė rytiečių įtakos ir papročių.
Užtat, šito mūšio istorija, jo priežastys ir pasekmės — mums lietuviams yra išstudijuotinos. Sveikintina yra dr. Anyso studija apie Vorkslos mūšį (KARYS Nr. 4, 1964 m.). Reikia daugiau tokių veikalų apie žilosios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos karžygių laimėjimus ir ... pralaimėjimus. Atvirai rašant, dr. Anysas man užbėgo už akių su savo rašiniu. Vadinasi, jo rašinys pirmas pateko į spaudos lankas negu mano.
Tačiau, galiu tenkintis tuo, kad jo buvo praleista svarbių šio epizodo momentų, kuriuos galėčiau papildyti.
Visų svarbiausia, tai Vytauto kryžiaus karo tikslas. Lenkai mėgina jo priežastį šiaip konstatuoti: Vytauto megalomanija viršijo jo valstybės pajėgumą. Prelegentas dr. Anysas nenagrinėja Vytauto priežasties, dėl kurios 1399 metais jis nutarė duoti Aukso ordai mirtiną smūgį.
Skaityti daugiau: DAR KARTĄ TIES VORKSLA
KUPSTAS NIKODEMAS
1919 m., pačiame vėlybame pavasaryje, Sedon atvyko Lietuvos kariuomenės Pirmoji naujokų ėmimo komisija. Toji komisija atvyko visiškai nelauktai. Žinoma, vietos gyventojams tai buvo didi staigmena. Ne tik staigmena, bet ir netikėtumas. Kas galėjo tikėti, kad po kelių šimtų metų vėl atgis Lietuvos kariuomenė, ir, kas svarbiausia, štai, tos kariuomenės naujokų ėmimo komisija, pasirodys ir Sedoje. Sąryšy su komisijos atvykimu pasklido visokiausių gandų. Gandus skleidė apylinkėje pasižymėję peštukai, ir miesto “pasileidę ponaičiai”. Gandų būta visokiausių. Vieni sakė, kad lenkų kariuomenė greitu laiku užims Kauną, girdi, “peowiakai” jau senai pasiruošę sutikti, senai lauktą, lenkų generolą Želigautską. Sako, girdi, jis atėmė Vilnių, tai atims ir Kauną. O kas tada? Kiti, gi, tvirtino, kad ruskis sumuš generolą Želigautską ir atims iš lenkų pagrobtą Vilnių. Na, o dar kiti tikino, kad Sedon atvykusios naujokų ėmimo komisijos viršininkas, karininkas Plechavičius, nieko nebijąs, esąs labai griežtas, bet ir teisingas. Sako, jei jis ką panoro, tai tas turi ir būti. O jei ne, na, tai, brolau, savo tartam žodžiui paremti jis mokėdavo stalan kumščiu trenkti taip, kad jo trenksmas neklaužadų kupromis nuaidėdavo perkūno griausmais. O jei ir to neužtekdavo, tai pagrąsindavo ir “puštalietu”. Na, bet gandai lieka gandais, ir niekas gandams, žinoma, netikėjo, tačiau jau tada visi gerai žinojome, kad su karininku Plechavičium “šposų” nepakrėsi.
Ar jo asmeninei apsaugai, ar lietuviškosios Trispalvės garbės sargybai, Lietuvos karinė valdžia Sedon atsiuntė dar ir du, vokiškais šautuvais ginkluotus, Lietuvos karius. Šie du kariai pakaitomis nešdavo sargybą prie tautinės Trispalvės. Netrukus jau visoje apylinkėje visi tik ir šnekėjo, kad Sedon atvyko ir apsistojo Lietuvos kariuomenė, ir kad tos kariuomenės vadas yra Lietuvos karininkas Plechavičius.
Skaityti daugiau: NEPASISEKĘS SUKILIMAS PRIEŠ KAR. PLECHAVIČIŲ
Prieš 150 metų likučiai Napoleono nenugalimų armijų traukėsi iš Rusijos ir Ispanijos Prancūzijon. Jos buvo nugalėtos naujos rūšies karo — liaudies karo.
Nuo tų laikų partizaninis karas matė gerų ir blogų dienų. Šiandien, tačiau, jis yra labai madoj ir turi žymios įtakos į bendrą Vakarų - Rytų šaltojo karo politiką ir strategiją
Studijuojant ilgesnio laikotarpio partizaninius karus, yra vengtina juos suvesti į vieną grupę. Taipgi specialūs kariniai daliniai, “reide-riai”, “komandos”, parašiutininkai ir kitoki ypatingi kariniai daliniai negalima sutapatinti su partizanais, sukilėliais, laisvės kovotojais bei revoliucionieriais.
Partizaniniai karai skirstytini į 5 grupes:
1. Liaudies karas, kai civiliai gyventojai, priešui įsiveržus į kraštą, tiesioginiai pagelbsti reguliarinėm karinėm jėgom kautynių lauke, šios rūšies partizaninis karas vyko prieš Napoleoną Rusijoje ir Ispanijoje, taip gi Sov. Rusijoje II Pas. kare.
2. Liaudies karas prieš priešo okupaciją siekiant nepriklausomybės atstatymo po ilgos vergijos. Tokio karo pavyzdžiai: Jugoslavijos karas prieš vokiečių okupaciją II Pas. karo metu ir lenkų patrijotų sukilimas 1863 m.
3. Civilinės revoliucijos prieš išnaudotojus “reakcionieriškus” režimus.
4. Tautiniai išsilaisvinimo karai prieš kolonistus.
5. Ideologiniai karai vedami dėl politinių bei religinių priežasčių.
Vakariečiams, siekiantiems išlaikyti savo laisvę ir demokratiją, yra labai svarbu suprasti minėtų partizaninių karų grupių skirtumus ir suvokti, kokios jėgos juos remia.
Pavyzdžiui, vokiečiai II Pas. kare, atrodo, nesuprato partizaninio karo gilesnių aspektų. Jie buvo pasiruošę apsaugoti savo užnugarį ir partizanų pasirodymas jiems nebuvo nelauktas. tik juos stebino rusų partizaninių veiksmų apimtis. Keletas vokiečių generolų paskelbė išsamių straipsnių apie kovą su partizanais. Taip pat jie pravedė keletą partizanų valymo operacijų, kurios rodė, kad jie gerai suprato šio pobūdžio kautynes. Bet jie nesuvokė gyventojų masių psichologijos. Tai įrodė jų bandymas užkirsti gyventojų paramą partizanams žiauriomis, baudžiamomis priemonėmis.
Kartais atrodo, kad komunistai monopolizavo partizaninį karą savo tikslams. Reikia sutikti, kad komunizmo ideologijos esmė labai pritinka partizaninio bei revoliucinio karo reikalavimams.
Skaityti daugiau: PARTIZANINIS KARAS
Keleri metai ruošiamo istorinio - dokumentinio Lietuvos žemėlapio autorius Algirdas Gustaitis savo bute darbo metu prie Lietuvos žemėlapio 1:400.000 mastelio. L. Kačanausko nuotrauka
LIETUVOS SIENŲ KLAUSIMAS IR ALGIRDO GUSTAIČIO RUOŠIAMAS ŽEMĖLAPIS
VLADAS MINGĖLA
Jau 1915 m. balandžio 20 d. Amerikos Lietuvių Taryba paskelbė peticiją, be to, ją išsiuntinėjo anuometiniams pasaulio dignitoriams, kurioje visų lietuvių vardu prašė Lietuvai tik "pilnos autonomijos” priskiriant būsimajai Lietuvai šias žemes: Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino gubernijas, neužmirštant prijungti Klaipėdos, Tilžės, Gumbinės ir Karaliaučiaus sričių. Šią lietuvių peticiją (lietuvių, anglų ir prancūzų k.) pasirašė apie milijonas Amerikos piliečių.
Tuo tarpu kun. A. Milukas ir kun. magistras A. Jusaitis jau 1914 m. “žvaigždės” Nr. 50 paskelbė Maspetho masinio lietuvių mitingo priimtą rezoliuciją, reikalaujančią Lietuvai laisvės: “Mes reikalaujame, kad tos Lietuvos žemės, kurios nuo amžių Lietuvai priklausė, sudarytų vieną geografinį kūną, kuris valdytųsi teisių kodeksu, kuriuo būtų Lietuviškas Statutas ir Lietuvos valstybės seimo išleistoji konstitucija. Mes reikalaujam, kad lietuvių teisės žinovai pasirūpintų paruošti Lietuvos statutą mūsų įgimtoje kalboje. Kad sujungtos Lietuvos - Latvijos žemės sudarytų Lietuvos - Latvijos valstybę abi tautas federacijos ryšiais apjungiant.”
1915 m. "Žvaigždės” Nr. 37, kun. A. Milukas paskelbė masiniame lietuvių susirinkime Easton, Pa. priimtąją rezoliuciją reikalaujančią Lietuvai laisvės (Lietuvai ir Latvijai) kartojant: "Lietuvos - Latvijos valstybė turėtų apimti šias sritis: Klaipėdą, Tilžę, Gumbinę ir Karaliaučių su visomis apylinkėmis ir su visu Baltijos pajūriu Rygą - Liepoją apimant.” A. Milukas jungė prie Lietuvos šias gubernijas: Suvalkų, Kauno, Vilniaus, Gardino ir dalį Minsko; toliau minimas Kuršas, Ryga ir Liepoja — Latvijai priklausančios žemės. Ši valstybė turėtų būti tvarkoma demokratiniais pagrindais rinktojo seimo. Valstybėje lygiomis teisėmis būtų vartojamos trys kalbos: — lietuvių, latvių ir vokiečių.
Tačiau, 1918 m. atsikūrė visai kitokia Lietuva, — mažutė, iš visų pusių kaimynų smarkiai apkarpyta. Nuo Lietuvos buvo atplėštos visos rytinės, pietinės ir vakarinės sritys.
Skaityti daugiau: DEGANČIAI SVARBUS IR SKUBUS REIKALAS
Visi geros valios žmonės smerkia karus, kaip ginčų sprendimo priemonę. Nejaugi augšto intelekto galingų valstybių vadovai nepajėgia savo tarpe susitarti? Arba, nejaugi vyraujančių valstybių vyrai yra "apsėsti” kokios tai gangsterinės dvasios. kad leidžia plėstis rafinuotoms tarpusavio žmonių žudynėms? O gal, pagaliau, didžiųjų valstybių vadovaujami asmenys yra diriguojami kokių tai, mums ne visai žinomų, slaptingų, pasaulio įvykius tvarkančių, bet drauge ir destruktyvių jėgų.
Lietuvių tauta nuo praamžių buvo taikinga. O, vienok, gintis nuo puolančių priešų privalėjo, jei norėjo išlikti gyva. Šimtai tūkstančių prūsų lietuvių žuvo nuo kryžiuočių germanų, kol, ilgainiui, pavyko, sukūrus apjungtų lietuvių valstybę, apsaugoti likusią laisvą tautos dalį nuo jų grobuoniškų kėslų. Ir jei mūsų garbingų kunigaikščių laikais Lietuvos valstybė išsiplėtė toli į Rytus, tai tik dėka to, kad mūsų kunigaikščiai toleravo prijungtų sričių gyventojų kalbą, bei papročius; todėl tie taip mielai šliejosi prie mūsų valstybės.
Ilgainiui išsivystė net tam tikras karių luomas, bajorais vadinamas, ir visa mūsų senos valstybės bei tautos istorija pilna įvairaus dydžio karų, kurie, toli gražu, ne visi buvo grynai apsigynimo karai. Ak, neįmanoma čia trumpai suminėti nei visų mūsų tautos, bei valstybės vestų karų.
Taipgi neliesime tų dviejų milžiniškų karų, Pasauliniais vadinamų, o mėginsime panagrinėti tuos naujausius nedidelius karus, kuomet kariaujama be taip įprasto, kariaujančių užsibrėžiamo, tikslo — pergalės. Atsieit, kariaujama, o pergalės nesiekiama, arba net dirbtinai tos pergalės siekimas sutrukdomas.
Kiek čia seniai vyko, taip vadinamas, Korėjos karas. Vadovavo tam karui vienas iš geriausių senųjų vadų, gen. D. McArthuras. J.A.V. kariai sudarė tame kare didžiausį kontingentą, ir žuvusių Amerikos karių priskaitoma virš 30,000, o sužeistų, bei invalidais patapusių, keleriopai daugiau. Kariavo turtingiausias, įvairiausių išteklių pertekęs kraštas su “nusususiais” šiaurės korėjiečiais, bei alkanais, menkai ginkluotais kiniečiais ir ... karas pasibaigė be pergalės.
Skaityti daugiau: KARAI BE PERGALĖS
Palaimink, Viešpatie, baltą plotkelę
Iš grūdo ne tėvų dirvoj brandinto!
Mes visad jaučiamės praeiviais šitoj žemėj,
Kad ir labai svetingoj ir derlingoj . . .
Kūčių šventųjų vakarą, nulenkę galvas,
Su ašaromis minim mylimus visus
Ir meldžiam tavęs, Jėzau Kūdikėli,
Gyviems stiprybės, mirusiems gi laimės amžinos!
Neprašome mes džiaugsmo, tik ramybės,
Taikos pasaulyje ir alkaniems— duonos!
Ir dar trupučio — sugrąžink tėvynei laisvę
O mums sodybas žydinčias ir pakelės rūpintojėlius
Gr. S.
Žadeikių karališkojo dvaro valsčiuje
JONAS VADOPALAS
Nevienodai vertinamas 1863 metų sukilimas. Vieniems atrodo nereikalingos buvo lietuvių aukos lenkiškam reikalui. Kitiems atrodo jis buvo kryžkelė ir išsiskyrimas lietuvių valstiečių, kurie likosi prie lietuviškosios kalbos, ir lietuvių bajorų, kurie priėmė lenkiškąją kalbą.
Kaip kas bevertintų 1863 metų įvykius, bet be 1863 m. sukilimo nebūtų buvę Muravjovo, kuris 1863 m. sukilime įžiūrėjo irgi tik lenkiškąjį reikalą ir visu baudų ir slopinimų sunkumu užgulė Lietuvos bajorus ir sulenkėjusią Lietuvos dvasiškiją palauždamas jų ekonominę ir kultūrinę hegemoniją Lietuvoje.
Ne tik tų luomų vyravimui, bet ir jų nešamam lenkiškumui buvo suduotas lemiamas smūgis; vėliau valstiečių kilmės lietuviškajai inteligentijai nebesunku buvo sustabdyti lenkų kalbos plitimą Lietuvoje.
1863 metais buvo panaikinta lenkų dėstomoji kalba mokykloje ir įvesta rusų. Mokyklos iš bažnytkaimių ir dvarų buvo iškeltos į mažas gyvenvietes; kartu buvo iškeltos valsčių valdybų buveinės. 1863 m. Muravjovas atleido visus vietos kilmės valdininkus ir į jų vietą paskyrė atkeltus iš Rusijos. Viešąja kalba buvo paskelbta rusų kalba.
Be Muravjovo nebūtų buvę 1864 m. liustraciios, t. y., baudžiavos panaikinimo, įvykdyto labai palankiai “Krašto” valstiečiams. Tos sąlygos leido valstiečiams išugdyti savąją inteligentiją.
Dar 1861 m. paskelbtas baudžiavos panaikinimas buvo delsiamas, jo vykdymą sabotuojant iš bajorų pastatytų taikos tarpininkų pusės, o valstiečiams atsisakant priimti primetamas nepalankias sąlygas.
1863 m. Muravjovas panaikino taikos tarpininkų rinkimus ir paskyrė savus žmones, duodamas jiems nurodymų; tie nauji liustratoriai greit ir palankiom valstiečiams sąlygom įvykdė reformą. Muravjovas atleido visus 1861 įkurtų valsčių viršaičius ir raštininkus, kurių dauguma buvo dvarininkų pastatyti. Nauji viršaičių rinkimai buvo apsaugoti nuo bajorų ir dvasiškuos įtakos. Bajorams ir dvarų administracijai buvo uždrausta dalyvauti valsčių sueigose ir kištis į nutarimus. 1864 m. įsteigtos žemietijų savivaldos, kuriose dominavo bajorija, tad jų, žemietijų, veikimas lietuviškose gubernijose buvo suspenduotas, kad neleistų pasireikšti Lietuvos bajorams. Bajorų luominė atstovybė buvo palikta, bet Lietuvoje bajorų maršalkas skyrė valdžia.
Skaityti daugiau: 1863 METŲ SUKILIMAS
V. JONIKAS
Šiais metais sukanka šimtas metų nuo didžiojo Lietuvos garbės ir laisvės kovotojo Simono Daukanto mirties. Jis gimė 1793.X.28 Kalvių kaime, Skuodo valsčiuje, žemaičių ūkininkų šeimoje. Savo skaistų patriotizmą ir laisvės žavesį tiesiog paveldėjo iš gimdytojų, kurie abudu, tėvas Jurgis ir Kotrė Odinaitė - Daukantienė, turėdama jau Simuką, drauge su trimis Jurgio broliais, dalyvavo sukilėlių kautynėse 1795 m. ties Liepoja prieš rusus. Tada vyko paskutinis Lietuvos - Lenkijos padalinimas ir tikroji okupacija. Tos nelaimingos kovos atsiminimai buvo Simukui pirmas dvasinis maistas, teikiamas tėvų pasakojimais.
Simonas Daukantas yra nepaprastai spalvinga ir patraukli asmenybė, liekanti visiems laikams. Jis, augdamas tautiškoje kaimo aplinkoje ir sulenkintoje Žemaičių Kalvarijos gimnazijoje, suprato tautinio auklėjimo užmirštą svarbą, su penkiais rubliais kišenėje pėsčias nuėjo į sostinę Vilnių, kad baigtų tenai universitetą ir gerai pasiruoštų kovai už savo tautą. Šiuo žygiu jisai savo žmonėms įrodė, kad mokslas yra pasiekiamas ir be pinigų, ir taip savo keliu patraukė jaunimą daugiau žinoti, kad galėtų daugiau gero padaryti.
Dar jaunuoliu būdamas, jau pasireiškė raštais ir vėliau subrendo į rimtą istoriką, parodžiusį, kad savo tautos praeitį privalu rašyti savo kalba ir savo mintimi, nepasikliaunant aklai svetimų, mums priešiškų, tautų šaltiniais. Užtenka tik perskaityti jo “Būdą senovės kalnėnų ir žemaičių”, kad pajaustumėm jo tautiškos minties revoliucišką srovę: kas svetima — netikra, kas sava, lietuviška, — tai geriausia! Jo savumo supratimas buvo platus, apėmė visas aisčių tautas, todėl nenustembame, kada jis latvius, prūsus, jotvingius ir gudus vadina savais, tos pat kilmės lietuviais. Jo patriotinė filosofija nu-smaigstė gaires tvirtai tautinei valstybei, atremtai į prigimties jėgas, kurios tik vienos yra patikimos. Jo mintys turėjo sraunią įtaką ne tik to laiko kaimiečiams, bet ir pats vyskupas Valančius be Simono gal nebūtų tas, kas buvo ir gal nebūtų latvių patriotiškas poetas Janis Rainis vėliau dainavęs apie mūsų tautų brolystę ir prūsų veikėjai gal būtų neturėję Vydūno ir nebūtų buvę 1918 m. Lietuvos. Daukanto veikla buvo mūsų tautai tokia didelė, kad jos lig šiol užteko dvasiškai atsigaivinti ir dar ilgai mums jos reikės.
Skaityti daugiau: SIMONAS DAUKANTAS IR JO MIRTIES ŠIMTMETIS
ST. DIRMANTAS
Šiemet, 1964 metais, lietuviai gali minėti net kelioliką žymių karinių sukakčių. Čia paliesiu tik tris.
1. Net 1111 metų suėjo, kai 853 m. buvome priversti gintis Apuolės pilyje nuo mus užpuolusių, iš už jūrių-marių atvykusių- grobuoniškųjų danų.
2. 450 metų nuo, po Žalgirio ir Žirnajų-Pa-baisko, stambiausio mūsų senovės mūšio su maskoliais ir totoriais Padniepry ties Orša 1514.9.8.
3. 100 metų nuo pirmojo lietuvių karybos istoriko, senojo Vilniaus universiteto auklėtinio, “Philozophijos Magistro”, žemaičio Simano Daukanto mirties.
Įdomu ir net malonu skaityti mūsų Daukanto Būdą Senovės Lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių ar jo Lietuvos Istoriją nuo seniausių gadynių iki Gediminui (I-ji kninga) ir “nuo Gedimino iki Liublino unijai” (II-ji kninga). Kasztu ir Spaustuvėje Juozo Paukszczio, Plymouth, Pa. 1893 ir 1897 m.). Čia randu tinkama pareikšti karišką padėką ats. majorui Ugianskiui, kuris savo iniciatyva man atsiuntė abu paminėtos Daukanto istorijos tomus ir tuo leido parašyti šį rašinį.
Prieš keliasdešimt metų, kai dar buvau mokinukas, pakilia nuotaika skaitydavau mūsų Simano veikalus; šimtu nuošimčių jam tikėjau, su jo visais teigimais noriai sutikdavau; nekritikavau; abejonių nekėliau; priešingų argumentų nejieškojau . . . Simanas Daukantas, greta Kraševskio ir kitų, mane padarė sąmoningu lietuviu. Ir esu jam dėkingas. Žinoma, dabar po tiek metų (kai pats esu tarnavęs raitojoje artilerijoje, bei dalyvavęs I-me Pasauliniame kare, taigi, ir sukaktis! 50 metų) nesu nusiteikęs per daug romantiškai ir prie geriausių norų, vėl skaitydamas, negaliu visur jam patikėti (cituoju pagal Talmanto redaguotą Būdą, Sakalas, 1935 — Morkūnas 1954):
1. Lietuviai ant žirgo “Sėdėjo apžarga, be balno ir be kilpų, bet taip stipriai, jog, galvą pačiam nukritus, dar arklys nunešė per kelius šimtus žingsnių sėdintį lig išvirto” . ..
2. Lietuvis, girdėdamas apie mokslinčių Pitagorą, nuėjo pas jį, pasisakė esąs mulkis ir norįs išmintingu tapti. Pamokintas, pargrįžęs namo ir mokęs svietą apie sielos nemarumą. “Tie žmonės, kurių karėje už savo liuosybę ir savo namus padedą gyvybę, nebesibengantys čia ant žeme su kūnais, bet einantys į dangų, kuriame randantys grakščias žmonas, baltus drabužius, skanius valgius, saldį gėralą. Vasarą jie linksmi vaikštinėja, o žiemą tyliai plačiose lovose miegantys; nesgi visų didžiausia garbė dievui Perou-nui — už liuosybę ir namus savo mirti” (p. 120- 121).
Skaityti daugiau: TRIGUBA SUKAKTIS
P. ALŠĖNAS
Dabar pasidarė labai jau “madoj” rašyti ir kalbėti apie 1934 m. sukilimą prieš Smetonos režimą ir norą valdžios balnan vėl įsodinti Voldemarą.
Toną toms diskusijoms ir pokalbiams davė buvęs tautininkų partijos gen. sekretorius V. Rastenis, parašydamas į “Dirvą” gabalą atsiminimų iš tos 1934 m. sukiliminės nakties, o vėliau — atsiliepė atskirais rašiniais ir laiškais du Povilai (Tyrulis ir Žičkus), vienas buvęs kavalerijos karininkas, truputį nukentėjęs nuo to sukilimo, o antras — buvęs saugumo valdininkas, taip pat nukentėjęs, tik žymiai vėliau (buvęs nacių kacetininkas). Be to, dar savąjį balsą pridėjo ir istorikas dr. J. Jakštas, suabejodamas kai kuriais V. Rastenio teigimais bei pasigesdamas kai kuriose buv. partijos gen. sekretoriaus atsiminimų vietose istorinės bazės; dar gi laiškais ir patikslinimais bei pataisymais prisidūrė plk. Liormanas ir iš to išėjo, galima sakyti, visas “ansamblis” (deja, nesusigiedojęs ar nesusigrojęs) iš anos nakties . . .
Beskaitydamas tuos visus raštiškus gabalus — gabalėlius, tarytum juokais, prisiminiau, jog faktiškai — ir aš buvau tos 1934 m. nakties “sukilėlis” prieš Smetonos režimą ir, nors nebūdamas anti-smetonininkas, nei pro-voldemarininkas, sėdau ant eiklaus gusariško žirgo ir išjojau (žinoma, su kitais draugais —gusarais), deja, . . . nežinodamas, kur išjojau ir kokiu tikslu žirgą pasibalnojau . . .
Šiomis savo atsiminimų trumpomis ir padrikomis nuotrupomis, anaiptol, nei paneigsiu, nei papildysiu anksčiau paminėtųjų asmenų pasisakymus spaudoje apie anuometinį sukilimą, nes tai neturi jokio ryšio, tik pridursiu čia savo “trigrašį”, nusakydamas, ką aš prisimenu iš tos nelemtos (vienok kažkokių ypatingų pasekmių neturėjusios) 1934 m. nakties. Buvo šitaip:
Tarnavau tuomet gusarų pulke. Praėjęs šešių mėnesių naujokų apmokymą ir išliejęs Petro Vileišio aikštės smėlyne kibirus prakaito, betrenkdamas junginį (dažniausia, žinoma — “be kilpų”) ir besimokydamas jojimo, rykščių kirtimo bei per kliūtis šokimo meno, buvau paskirtas ryšių eskadrono (geriau pasakius, komandos) raštvedžiu. Mat, ryšių eskadronas buvo mažesnis vyrų skaičiumi už kitus eskadronus, todėl buvo vadinamas “komanda”.
Skaityti daugiau: IR AŠ BUVAU 1934 METŲ “SUKILĖLIS”
Z. RAULINAITIS
(Pradžia KARIO Nr. 6)
Vienuolis domininkonas Simonas Grunau iš Tulkimyčių, Prūsuose, laikomas pagrindiniu Vaidevučio legendos šaltiniu. Ir jam Vaidevutis yra kilęs iš svetur, tačiau ne iš alanų-iranėnų tautos, o iš skandinavų, gyvenusių Gotlando saloje, kronikos vadinamoje Kimbrija (Cymbria).
Valdant imperatoriui Justinianui ir Romoje popiežiaujant Vigilijui I, pagal vyskupo Kristijono kroniką, 500-taisiais metais, pasakoja Grunau, gotų tauta užkariavo Lombardiją. Netrukus, tačiau, iš ten Bizantijos kariuomenės buvo išvyta į Vestfaliją. Iš to krašto gotai patekę į Daniją, kurios valdovas pasiūlęs jiems apsigyventi Kimbrijos saloje, arba Gotlande, išvarant iš ten tautą, kuri, savo keliu, buvo išvaryta iš Skandinavijos ir ten gyveno, bet nepripažino Danijos valdovo savo suverenu. (Pagal L. Davidą, gotams buvę pasiūlyta keltis tiesiai į Scandią—Skandinaviją).
Gotai su tuo sutiko ir jų kunigaikštis Visbas (Wisboo) pasiuntė į Kimbriją pasiuntinius klausdamas ar kimbriečiai užleis jiems salą geru noru, ar kariaus? Kimbriečiai, gi, tuo metu buvo valdomi dviejų valdovų welche sie vor konige hilten.21 Tų dviejų karalių vardai buvo Prutenis (Bruteno) ir Vaidevutis (Widowuto). Jiedu, pasitarę su dievais ir savo didikais, nusprendė nekariauti prieš karingus gotus, nes pralaimėsią. Dievų patarimu jie nusprendė palikti Kimbriją ir keltis gyventi į geresnį kraštą, kur tapsią net galingesni kaip toje saloje.
Kaip tarė, taip ir padarė. Prutenis su Vaidevučiu pakrovė savo tautą, viso 46 tūkstančius vyrų ir moterų su vaikais ir visu kilnojamu turtu ant plaustų (floesser21), persikėlė per jūrą Crono (Chronos22) ir buvo nuplukdinti į prėskaus vandens jūrą haalibo,22 arba Haillibo.21 (L. Davidas paaiškina, jog tai reiškia “frische haab”, t.y. Ais-marės.) Išsikėlę į krantą tremtiniai rado schlechte, einfeltige und frey lebende volck, kurią Dominus Christianus vadino ulmiganais.22 Tas įvykę 514 metais.
Atvykėliai pradžioje apsigyveno palapinėse, bet netrukus įsikūrė kaimais ir pradėjo statyti net pilis. Darbams jie, kartais draugišku būdu, kartais apgaule ir net jėga, pasitelkdavo vietinių gyventojų. Taip pasidarydami net jų ponais.21 Tokiu būdu Prutenis ir Vaidevutis (kaikur vadinamas Witoudo) pasistatė Aunedos pilį (Honeda), vėliau Baiga vadinamą, Šventapilę (Peilpeillo, vėliau vadinamą Heiligenbeil), Nangast, Wustop-pos (Neustops22) ir Gallons (Gallens22) pilis (Perlbachas aiškina, kad Nangast pilis esanti Tvankstė, Wustoppos tai Vaistotepilis, o Gallons yra Galindija).
Radę krašte apsčiai medaus, atėjūnai pradėję gamintis skanų gėrimą—midų ir juo vaišinti vietinius gyventojus, kurie iki tada tik vandenį, pieną ir išrūgas žinoję. Pagal Luką Davidą tas naujai išrastas gėrimas padėjęs atėjūnams ir vietiniams gyventojams susidraugauti ir net susigiminiuoti, o pagal S. Grunau, girtuokliavimas, laikui bėgant, padaręs juos žiauriais kariais.21
Skaityti daugiau: VAIDEVUTIS
LŠST TREČIASIS SUVAŽIAVIMAS
LŠST III-sis Visuotinas Atstovų Suvažiavimas, įvykęs 1964 m. rugsėjo mėn. 6 d., Jaunimo Centro patalpose, Čikagoje, prasidėjo 10 val. 30 min. pamaldomis T.T. Jėzuitų koplyčioje ir lietuvių evangelikų liuteronų parapijos “Tėviškė” bažnyčioje.
Tėvų Jėzuitų koplyčioje kun. J. Borevičius, S. J., pasakė suvažiavimo atstovams ir svečiams įspūdingą ir prasmingą pamokslą.
Po pamaldų prie paminklo Žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės buvo padėtas LŠST vainikas ir pagerbti žuvusieji šauliai.
Iškilmes pravedė nuolatinis apeigų vykdytojas mjr. P. Šestakauskas.
LŠST CV vardu kalbėjo garbės narys gen. K. Musteikis. Vėliavas pusiau stiebo nuleido šauliai: P. Balsevičius ir Alf. Liškevičius. Vainiką padėjo šaulės: G. Balsevičienė ir S. Petrauskienė, o šaulės Budrytė ir Jacytė uždegė aukurą.
Pagerbiant žuvusiuosius, buvo sugiedotas Lietuvos Himnas ir giesmė “Marija, Marija”.
Po to, suvažiavimo svečiai ir atstovai susirinko į Jaunimo Centro salę, kur įvyko iškilmingas posėdis. Jį trumpa kalba atidarė CV pirmininkas š. J. Giedrikas ir pakvietė garbės prezidiumą. Į garbės prezidiumą pakviesti: dr. Petras Daužvardis, Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje, gen. prof. Stasys Dirmantas, LKVS-gos “Ramovė” CV pirmininkas, sav. - kūrėjas M. Klikna, Lietuvos Kariuomenės Sav. - Kūrėjų atstovas, M. Babickienė, LKŠMD-jos “Birutė” CV pirmininkė, kun. Br. Markaitis, S.J., Tėvų Jėzuitų provincijolas, vyr. sktn. O. Zailskienė, skautijos atstovė, LŠST garbės narė Sofija Pūtvytė - Mantautienė, PLB atstovas (vietos niekas neužėmė) ir ALB atstovas (vietos niekas neužėmė).
Garbės prezidiumui užėmus vietas prie stalo, buvo įneštos Vytauto Didžiojo š. kuopos, LK Mindaugo š. kuopos, ramovėnų ir sav. - kūrėjų vėliavos. Vėliavų tarnybai komandavo š. Stasys Bagdonas.
Įnešus vėliavas, solistė Genovaitė Peškienė sugiedojo JAV Himną ir kun. J. Borevičius, S. J., perskaitė dienai pritaikintą maldą.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
AR KELTINOS BLOGYBĖS?
Kad pasaulyje vyksta žiauri kova dėl gėrio su blogiu pastebi kiekvienas, bent kiek giliau susimąstęs. Jei prieš keletą generacijų toji kova buvo daugiau moralinė ir ne tokia vieša, tai dabar ji yra išėjusi į gyvenimą savo realiausiomis ir žiauriausiomis formomis, ir pasidariusi pasaulio pabaisa. Tuo pavyzdžiu yra jau ne vien komunizmas, marksizmas ir visoks banditizmas, veikią valstybiniais mastais, bet tas blogis giliai yra įleidęs šaknis ir į kultūrines sritis ir sunkiasi į atskirų asmenų dvasinį gyvenimą. Žmonių širdys darosi vis kietesnės ir žiauresnės, silpnėja valios atsparumas ir menkėja dvasinio gyvenimo idealizmas. Realusis materializmas yra šių laikų stipresnis dvasinis vadovas nei kitos gilesniosios pasaulėžiūros. Religingumas dažniausia reiškiasi tik grynai išviršine forma ir vis mažiau bevaldo žmonių širdžių gelmes. Moralinis atbukimas reiškiasi ne tik privačių žmonių gyvenime, bet jis pastebimas ir tų gyvenime, kurie turėtų būti dvasinio gyvenimo pavyzdžiai ir vadovai.
Tačiau viešai kelti gyvenimo blogybes bei trūkumus pasidarė lyg ir nepriimtina, neįprasta. Pavyzdžiui, kada prašoma parašyti straipsnį apie mūsų gyvenimo blogybes, buvo atsisakoma ir net patariama tų klausimų nejudinti, kad nesukėlus pasipiktinimo. Kodėl mes, būdami realistai, bijome pačios tikrosios realybės? Kodėl turime bijoti aiškiai pasmerkti, kas smerktina ir bloga ir tada priešpastatyti kitą realybę — gerąją. Nepasidarydami moralistais, būkime tiktai modernistais — realistais giliausiąja prasme. Pasekdami blogybes, labiau išryškinsime gražiausius gėrio pasireiškimus, jų ryškiausiuose ir giliausiuose pavidaluose, amžinai patraukliuose, prieš kuriuos mes pagarbiai visados lenkiame galvas. Juk taip gražu, kad ruošiamės kuo iškilmingiau paminėti savųjų partizanų žygius, kurie mums simbolizuoja mūsų tautos kankinius, sukilusius prieš neteisybę, ir visus tikrus pasišventėlius tautos veikėjus, išėjusius viešai kovai su gyvenimą žlugdančiomis blogybėmis.
Didžiausioji blogybė bene ir bus, blogio tolerancija ir jam reiškiamas visuotinis abejingumas. Dar mes nesame tiek atbukę, nes mūsų dvasios gilumoje dar slypi krikščioniškosios moralės šaknys ir mes dar ryškiai skiriame, kas bloga. Tik dažnai ir mes jau norime prieš jį užmerkti akis ir, tuo būdu, leisti jam veistis ir savo aplinkos gyvenime. O toji tolerancija ir veda į tikrąjį atbukimą ir abejingumą. Mes norime padėti ginklus ir eiti pagal gyvenimo tėkmę — pasroviui.
A. Maceina savo knygoje Niekšybės paslaptis, nagrinėdamas Solovjovo antikristo problemą, sako, kad minia “labai gerai pajėgia eiti užmiršimo bei nesidomėjimo keliu. Šis kelias nereikalauja jokio mąstymo, jokio gilaus pergyvenimo, jokios jausmo įtampos. Priešingai, jis kaip tik reikalauja nemąstyti, nepergyventi, neįsitempti. Jis reikalauja pasilikti kasdieninėje lėkštumoje, kur viskas yra lygu ir pilka, kur kiti mąsto ir jaučia, kur kiti kovoja ir gyvena”. Tai ir yra tas mėgiamas ėjimas pasroviui. Ir antikristas pasirinkęs šią dirvą geriausia savajai veiklai. Anot to paties A. Maceinos, ir tikrasis bedievis esąs ne tas, kuris kovoja su Dievu, nes tuo pačiu jis pripažįsta Jo buvimą, bet tas, viskam abejingasis, kuriam vis tiek pat, yra Dievas ar nėra. “Jeigu tad anas apokalipsinis atkritimas yra ne atskirų asmenų, bet ištisų minių atkritimas, jis negali būti kitoks, kaip tik Dievo pamiršimas, Juo nesidomėjimas, abejingumas viskam, kas yra dieviška ir kuo Dievas pasaulyje apsireikš”. Ir toliau: “Antikristas, statydamas savo karalystę ant šios tikrovės faktiškumo, kaip tik ir mėgina šitokiu keliu atitraukti žmones nuo Dievo” — atseit, nuo tikrojo Gėrio. “Jis — čia turima galvoje antikristą — žino, kad kankinių susilaukusi idėja pasidaro nemirtinga. Ir juo daugiau Bažnyčia turės kankinių, juo ji darysis stipresnė. Todėl žudynes antikristas skiria tik Dievo išrinktiesiems, tik tiem, kurių jis prisivilioti neįstengia. Į visus kitus jis eina antruoju keliu. Į visus kitus jis neša abejingumą Dievo atžvilgiu” (262-263) pusl.). Em. P.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
P. Dirkis
Iš po Pirmojo Pasaulinio karo griuvėsių kėlėsi Lietuva naujam valstybiniam gyvenimui, pasiremdama apsisprendimo teise. Tačiau laisvės idealams įgyvendinti buvo reikalinga jėga. Kaip tyčia, draug su Lietuvos prisikėlimu atgijo lietuvių tautoje ir senoji karžygiška dvasia, kuri davė drąsos ir ryžto atkurti 1795 m. sužlugdytą Lietuvos kariuomenę.
Kariuomenė yra ta jėga, kuri saugo kraštą nuo galimų pasikėsintojų ir padeda tautai įgyvendinti laisvės idealą. Gyvenimo patirtis rodo, kad taip yra. Tautą gyvą galima išlaikyti kultūrinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, bet ją saugo nuo agresorių tik kariuomenė. O ar ne reikšminga, kai lietuviai 1236 m. laimėjo Saulės - Šiaulių kautynes ir po 24 metų ties Durbės ežeru sunaikino jungtines Kryžiuočių ir Livonijos ordino jėgas? Tai rodo, kad jau XIII-to a. pradžioje Lietuva turėjo puikiai paruoštą ir prityrusių vadų vadovaujamą kariuomenę.
Tikrai, anot mūsų istoriko Z. Ivinskio, nuostabus tai buvo XIII-sis amžius lietuvių tautos istorijoje. Lietuviai buvo tapę tikra karių tauta. Atrodo, kad kariuomenė ir buvo svarbiausias Lietuvos sukūrimo veiksnys ir jos 700 m. gyvasties laidas. O ištikrųjų, kas būtų buvę, jei Šiaulių, Durbės ir Žalgirio kraujo upeliuose nebūtų buvusi paskandinta teutonų ordeno galybė? Lietuvių tautos likimas būtų tikrai nuėjęs kitu keliu.
Taip panašiai būtų atsitikę, gal ir su Lietuvos nepriklausomybe prieš 46 m. paskelbta. Tenka labai abejoti, ar 1918 m. Vasario 16 d. paskelbtoji Lietuvos Nepriklausomybė būtų buvusi galima be atkurtos kariuomenės pagalbos.
Čia tai prieš mūsų akis stojasi gyvieji Lietuvos Nepriklausomybės vykdytojai ir statytojai — tai Lietuvos atkurtoji savanorių kariuomenė.
Pasirodė, kad tada tautos moralė buvo labai augšta ir todėl atsiliepė tūkstančiai savanorių. Skubėjo pusamžis tėvas, skubėjo nepilnametis sūnus, skubėjo palikę knygą ir plunksną gimnazijos mokinys, bei universiteto studentas, pagaliau skubėjo nusviedęs į šalį arklą ūkininkas — artojas, o nuo jo neatsiliko, apleidęs kabinetinį stalą, ir akademikas.
Visi jie ėjo, nes buvo visų bendras tikslas gelbėti savo tėvynę nuo baisaus artėjančio pavojaus. Jie tik vieną laisvę žinojo ir šventai tikėjo Vasario 16 d. Aktui. Ir štai, iš tokių pasiryžėlių, nepaprastu greičiu, susiorganizavo naujosios Lietuvos kariuomenės daliniai, kurie be atodairos stojo ginti Lietuvos žemės nuo rusiškų ordų bei lenkiškų gaujų. Kovos buvo laimėtos. Nepaisant, kad raudonasis okupantas apgaule sunaikino Lietuvos atkurtąją kariuomenę, ji dar tebėra gyva, nėra nustumta į istoriją, nes dar pasiliko anų laikų partizanų, savanorių, karo invalidų, Vyčio kryžiaus kavalierių, Klaipėdos krašto ir 1941 m. sukilėlių.
Didvyrių prisiminimas stiprina tautinę sąmonę, parodo tautos dvasinius turtus, jos kultūrą. Suprasdami ir tikėdami Lietuvos prisikėlimą ir jos gyvasties pulsą palaikančios lapkričio 23 dienos prasmę, su ypatingu susikaupimu privalome ją minėti, kur mes begyventume. Tikėkime, kad vėl susilauksime teisybės triumfo prieš neteisybę, laisvės prieš vergiją. Lietuva bus laisva!
Iš kariuomenės šventės Čikagoje (11.26.65). Jaunimo Centro salėje publika akademinės programos metu. l-je eil. iš d. birutininkės: Z. Juškevičienė, M. Tumienė, Struopienė, L. Stasiūnienė, S. Toliušienė, M. Babickienė, Pušneraitienė ir B. Gustaitienė. Nuotr. V. A. Račkausko
Skaityti daugiau: KARIUOMENĖS ATKŪRIMŲ MINĖJIMŲ PROGA
PARTIZANO PAGERBIMAS
Studijų Savaitės metu Vokietijoje, Vasario 16-sios gimnazijoje
P. Gudelis
Šių metų rugpjūčio 8-16 dienomis, Vasario 16-tosios gimnazijoje, vyko XI Lietuvių Studijų Savaitė. Jos bendroji tema buvo: krikščionybė
moderniame pasaulyje. Buvo išklausyta 13 įvairių paskaitų, kurias skaitė atvykęs iš Šveicarijos dr. J. Eretas, iš Italijos — kun. dr. V. Kazlauskas, Vatikano Radijo liet. sk. vedėjas, St. Lozoraitis jr., Lietuvos pasiuntinybės sekretorius, prel. dr. L. Tulaba, Popiežinės Lietuvių Kolegijos rektorius; iš Švedijos — lic. J. Lingis, Stockholmo ir Upsalos univ. lektorius, iš JAV — mag. V. Mantautas, Woreesterio šv. Kryžiaus kolegijos docentas, ir gyvenų Vokietijoje: dr. J. Grinius, dr. Z. Ivinskis, Bonnos univ. profesorius, V. Natkus, žurnalistas, dr. J. Norkaitis, dr. P. Rėklaitis ir kun. J. Urdzė.
Klausytojai ne visi dalyvavo ištisai, kiti atvykdavo tik kelioms dienoms. Iš viso dalyvavo apie 100 asmenų, jų tarpe daug jaunimo: studentų ir moksleivių.
Vasario 16 gimnazijos VIII kl. moksl. Vanda Endriu-kaitytė ir stud. Algimantas Gegeckas iš Züricho neša vainiką žuvusiems Lietuvos partizanams.
Vėliavą nuleidus. Už aukuro jaunimas, studentai. Priekyje iš k.: M. Margirienė, P. Gudelis ir A. Grinienė.
Man teko iš viso pirmą kartą dalyvauti st. savaitėje. Buvau nustebintas augštu akademinių paskaitų lygiu ir klausytojų aktyviu dalyvavimu diskusijose, taip pat dideliu atsidėjimu ir rūpestingumu svarstant dabartinio gyvenimo keliamus klausimus. O kas mane visų rimčiausiai nuteikė ir prakilniausius jausmus sukėlė, tai Partizano pagerbimo apeigos. Jas ir noriu KARIO skaitytojams plačiau aprašyti.
Skaityti daugiau: Nekrologai ir kronika
