Laisvės kovų archyvas 12 T 1994

1946m. rudenį Tauragės. Raseinių apskrityse, Jurbarke, iš dalies Kauno, Kėdainių, Šiaulių apskrityse buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda (toliau- JKA, nuo 1948m. vasaros- Kęstučio apygarda). Kaip matysime iš dokumentų, tai junginys, savo organizacija maksimaliai atitinkąs ginkluoto partizaninio karo sąlygas. JKA Įsikūrė vėlokai, lyginant su Pietų Lietuvos, Aukštaitijos Junginiais. Tuomet ten jau vyko tolesni struktūriniai procesai-sričių kūrimas. Žemaitijos rezistencija lyginant su kita Lietuvos dalimi, turėjo savų bruožų. Pirmiausia nemažą reikšmę turėjo čia palyginti ilgai išsilaikęs frontas (beveik iki 1944m. pabaigos). Vokiečių okupacijos metais Raseiniuose, Tauragėje. Kelmėje, Jurbarke veikusias organizacijas gerokai sustiprino iš Vilniaus ir Kauno štabų pasitraukę nariai. Pokario metais besikuriančioms Pietų Žemaitijos pasipirešinimo struktūroms bene didžiausią įtaką darė Lietuvių Frontas (toliau- LF) ir Lietuvos Laisvės Armija (toliau- LLA). Jų veiklos pobūdis skyrėsi. LF labiau būdingi įvairūs komitetai, dažnai prie parapijų, o LLA turėjo ginkluotus būrius ir vadinamąjį organizacinį sektorių- rezervą, t.p. realius ginkluotos kovos planus. Taigi LLA struktūros aiškiai labiau tiko partizaniniam karui. Ideologiniai- partiniai ginčai, taip būdingi vokiečių okupacijos laiku veikusioms organizacijoms, čia vyko gana ilgai- dar iškilo apygardos steigimo posėdžiuose 1946m. Vis dėlto pavojaus ir kovos kontekste jie prarado aštrumą. Pastebima, kad tame pačiame valsčiuje veikiančios LF ir LLA organizacijos, jų štabai bendravo tarpusavyje, keitėsi informacija ir pagaliau natūraliai įsiliejo viena į kitą patriotinio- gynybinio imperatyvo pagrindu, t.y. tapo "Laisvės gynėjų partija”.

Jau 1944m. liepos 14d. Raseiniuose. B.Urbųčio bute Įvyko LF ir LLA vadovų pasitarimas¹. Dalyvavo V.Stonys, Ignatavičius. B.Urbutis, J.Kriščiūnas, Ambrazaitis, Adomaitis. Buvo svarstoma bendros veiklos galimybės. Deja susitarti nepavyko, derybos ir pokalbiai truko dar apie mėnesį.

1944m. rugpjūčio mėn. pavyko suderinti pozicijas, ir buvo sudarytas štabas, į kurį įėjo V.Stonys, B.Urbutis, J.Gužaitis². Tačiau įkurtas štabas buvo greičiau simbolinis. Jo nariai neparengė jokių dokumentų, veikė savarankiškai (pavyzdžiui, Br.Urbutis-Margis sudarė būrĮ. kuris Įėjo į Vėgėlės rinktinę, priklausančią Šiaulių LLA Saturno apygardai).

LF įtaka buvo didesnė Jurbarko valsčiuje. 1944m. P.Paulaitis ir Vl.Gudavičius įkūrė "Lietuvos Laisvės Gynėjų" rinktinę, kurią sudarė 1941-1944m. Jurbarke veikusio LF padalinio nariai³. Būtent šio junginio (vėliau pavadinto Trijų Lelijų rinktine) vadovybė kėlė ideologinius-partinius klausinius, kuriant JKA.

Visose kitose minėtose apskrityse neabejotiną įtaką turėjo LLA. 1944m. liepos 24d. LLA Raseinių apskr. vadas J.Čeponis pasirašė įsakymą Nr.2. "LLA kuopų ir būrių vadams”⁴. Jame rašoma: "1. LLA nariams pasitraukti iš Lietuvos teritorijos ir nutraukti ryšį su savo daliniais griežtai draudžiu-pasitraukimas be ryšio bus laikomas dezertyravimu ir priesaikos sulaužymu. /.../ 3. Tuojau pat suorganizuoti LLA Vanagų būrius, kiek galima didesnius, kurie veikia kuopų vadų numatomuose rajonuose, juose įsitvirtindami, palaikydami ryšį su apylinkės štabu. /.../ 9. Susidarius sunkumams ryšį palaikyti ar jam visai nutrūkus su apylinkės štabu, kuopų vadams veikti savo iniciatyva palaikant rvšj su kaimyninėmis kuopomis ir stengtis atstatyti ryšĮ su apylinkės štabu /.../" Šis įsakymas analogiškas LLA vvr. vadovybės liepos mėn. išleistam dokumentui. Pagrindinė jo mintis-nesitraukti iš Lietuvos, organizuoti pasipriešinimą. Šiuo pagrindu ir kūrėsi pirmosios LLA apygardos, vėliau pakeitusios pavadinimus, tačiau išlaikiusios pagrindines nuostatas. Iš šio įsakymo matome griežtą Žemaitijos partizanų vadų poziciją legalizacijos atžvilgiu. Tauro. Dainavos. Aukštaitijos partizanai galėjo pasirinkti, bet Žemaitijoje tai buvo laikoma priesaikos sulaužymu ir dezertyravimu. Tokia nuostata išliko iki galo. Tai buvo dėsninga- visi Kęstučio apygardos vadai - J.Kasperavičius, P.Bartkus, J.Žemaitis. J.Čeponis ir kt.- buvo LLA nariai, štabų darbuotojai, nekeitę principinių nuostatų.

Pastarųjų iniciatyva buvo kuriamos rinktinės, vėliau tapusios Kęstučio apygarda. 1944-1945m. Šiluvos valsčiuje kūrėsi Žebenkšties rinktinė, keletą kartų keitusi pavadinimą, kuri sujungė visus Raseinių būrius⁵. (Beje. organizuoti karinius vienetus J.Žemaitis. vienas iš rinktinės vadovų, buvo gavęs nurodymą iš gen. St.Zaskevičiaus, vokiečių okupacijos metais veikusių “Laisvės Šauliu" vado). Be J.Žemaičio-Dainiaus, rinktinei vadovavo J.Čeponis-Budrys ir P.Bartkus. Prie štabo veikė 60 ginkluotų vyrų būrys.

1944m. Kelmės valsčiuje buvo įkurtas Vėgėlės štabas, įėjęs į Šiaulių LLA Saturno apygardą, vadovaujamą A.Eidimto-Žvbarto⁶. Rinktinės štabui vadovavo Pr.Podolskis (Vilniaus LAF štato narys) ir A.Zaskevičius (LLA Vilniaus št. narys, atvykęs į Kelmės valsč, po LLA narių areštų Vilniuje 1945m. pradžioje). Štabas turėjo du radijo imtuvus, dvi rašomąsias mašinėles, rotatorių, leido laikraštėlį “Laisvės didvyriams" (2nr.).

Jonas Žemaitis -Vytautas

Jonus Čeponis - Tauragis

Skaityti daugiau: Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimas

Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu - 3

Kęstutis Kasparas

(Istorinės apžvalgos metmenys)

Tąsa. Pradžia t. 10, 11.

Ne visur ir ne visada saugūnų ir Vanagų santykiai klostėsi sėkmingai. 1944m. rugsėjo 16d. Telšių aps. Nevarėnų policijos punkto vedėjas A.Brencius pranešė Tėvvnės Apsaugos Rinktinės štabo viršininkui apie sunkiųjų pabūklų tarnybos vado kpt. Beniušio ir ltn. Grudzinsko kuopos kareivių savivalę ir grasinimus jo vadovaujamų policininkų atžvilgiu¹⁰⁴. Iš tikro saugūnai grasino Vanagams, kuriuos "paminėti pulko kariai visa laiką vadino (...) bolševikais, banditais, plėšikais ir panašiai" (prierašas ranka nuoraše LLA štabui)¹⁰⁵. Be abejo, nesutarimai buvo ne tik asmeninio pobūdžio. Skyrėsi ir kovojančių fronte kariškių požiūris į besislapstančius "nuo fronto", kad ir su ginklu rankose.

1944m. rugsėjo antroje pusėje Varnių vls. Baltininkų km. buvo sušauktas LLA rinktinių vadų bei štabų viršininkų pasitarimas, kuriame turėjo būti pertvarkyta vadovybė ir numatytos tolesnės veiklos gairės¹⁰⁶. Šiaulių LLA apygardos vadovybė (A.Eidimtas-Žybartas), įvertindama patirtį, sukauptą per rugpjūčio mėnesi padalijus organizaciją į du sektorius, pasiūlė apygardos štabo perorganizavimo schemą (žr.3 lentelę). Joje aiškiau nubrėžtos veiklos sritys ir sustiprinta LLA Vanagų kontrolė, įgyvendintas apygardos vado vienvaldiškumo principas.

Faktiškai tai buvo smūgis atskirų aukštųjų LLA Vanagų vadų-“pulkininkų” separatizmui, kuriuos buvo sunku suvaldyti, nesant LLA Vanagų Vyr. Vado. Rugpjūčio pabaigoje ltn. A.Eidimitas-Žybartas buvo atvežęs į apygardos štabą plk. Izidorių Kraunaitį-Mongirdą. LLA operatyvinio sektoriaus darbuotoją ir buvusį Lietuvių savisaugos bataljonų Vilniaus apygardos štato viršininką susitikti su LLA vadu ltn. K.Veverskiu-Seniu¹⁰⁷. Pokalbyje plk. I.Kraunaitis-Mongirdas aiškiai leido suprasti, kad nelabai tenorėtų likti Lietuvoje bolševikų okupacijos atveju, tačiau griežtai neatsisakė. Kalba, matyt, buvo apie Vyr. Vanagų vado pareigas, nes rugpjūčio 31d.. parvykęs į Kretingą, vietos LLA narių susirinkime pulkininkas titulavo save visos Žemaitijos LLA vadu¹⁰⁸. Tačiau netrukus jis išvyko į Vokietiją ir neprisistatė, kaip buvo žadėjęs po savaitės, į LLA

Lentelė Nr.3

1. Lietuvos Laisvės Armijos apygardos
organizacijos schema

* VPK * “Vanagų" Pagalbos Komitetas

štabą. Nesant oficialiai paskirto Vyr.Vanagų vado, karinis vadovavimas telkėsi ltn. K.Veverskio-Senio rankose, tačiau jo žemas karinis laipsnis buvo pretekstas bandant nušalinti nuo vadovavimo LLA tam tikros orientacijos žmones.

Skaityti daugiau: Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu - 3

Partizanų periodinė spauda

Algis Kašėta
Dalia Kuodytė

Kova dėl laisvos spaudos turi gilias šaknis Lietuvos istorijoje. Dar cariniais spaudos draudimo metais lietuviškos spaudos leidėjų ir platintojų nuveikto darbo rezultatai parodė, kad tai nepakeičiama priemonė tautos dvasiai ugdyti ir sąmonei stiprinti.

1940m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir komunistams uždraudus nepriklausomą spaudą, vėl atsirado pogrindžio spaudos užuomazgų. Vokiečių okupacijos metais antinacinės pogrindžio organizacijos leido savo periodinius leidinius, kurie buvo plačiai skleidžiami ir darė nemažą įtaką, orientuojant visuomenę: 1944m, artėjant bolševikams, dalis pogrindinių spaustuvių ir laikraščių leidėjų pateko į gestapo rankas, kiti pasitraukė į Vakarus. Taip antisovietinio pogrindžio dalyviams praktiškai iš naujo teko organizuoti laisvos spaudos leidybą. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, pirmiausia pasirodė informacinio pobūdžio lapeliai apie politinę padėtį, atsišaukimai į gyventojus su raginimais ir draudimais. Vykstant stichiškam partizanų judėjimui ir dar nespėjus susiformuoti griežtesnėms organizacinėms laisvės kovotojų struktūroms, organizuoti periodikos leidybą buvo neįmanoma. Tam reikėjo turėti ir kūrybinį bei techninį potencialą. Žemaitijoje, kur Lietuvos Laisvės Armija (LLA) buvo pasiruošusi bolševikų invazijai ir išsaugojo savo organizacines struktūras, spaudos leidimas ir platinimas vyko lengviau- LLA buvo pasirengusi kovoti su pavergėjais ir išdavikais ne tik ginklu, bet ir spauda. 1944m. rudenį LLA centrinis štabas pradėjo leisti laikraštėlį "Karinės- politinės žinios”. Pogrindinė spaustuvė buvo įsikūrusi šalia Veliuonos, Kalvių kaime. Laikraštėlis buvo skirtas LLA narių tarnybiniam naudojimui. Po jo leidėjų, LLA vadų,

K.Veverskio ir kitų žuvimo “Karinės- politinės žinios" nustojo gyvuoti.

1944m. gruodžio mėn. LLA centrinis štabas pradėjo leisti savo periodinį laikraštį “Karžygys”, kuris nuo 3 numerio pavadintas “Laisvės karžygiu”. Jame partizaninės spaudos paskirtis buvo nusakyta taip:

“... naikinti tautoje vergovės kompleksą:

- ugdyti partizanų drąsą ir konspiracijos tradicijas, ugdyti tautoje nacionalinį ir valstybinį sąmoningumą bei nušviesti Lietuvos gyventojams politines aktualijas.

J.Kęstučio apygardos partizanai: sėdi pirmas iš dešinės- Antanas Liesys-Idenas, Vytautas Gužas-Tonis, Mindaugas

Trečiajame "Laisvės karžygio” numeryje, kuris pasirodė 1945m. kovo mėn. laisvės kovotojai kreipėsi į visuomenę: ”(...) Dabar pats patogiausias laikas būti knygnešiu, tautos žadintoju, kovotoju už jos laisvę (...). Sakote, dabar nėra prasmės, tik beprasmis pasiaukojimas (..), reikia palaukti momento. Taip. bet vilties laimėti knygnešių laikais negi buvo daugiau (...). Galbūt dabartiniu knygnešių kelias pavojingesnis, bet kartu jis kilnesnis (...). Rytoj kai tai taps nepavojinga, ir be mūsų bus kam kalbėti patriotines kalbas ir rašyti ilgiausius straipsnius, kvepiančius Tėvynės meile (...). Bet dabar, tik dabar lietuviška žodį ištarti ir išplatinti, nebijantis tautieti, mes kviečiame tave. Dabar tu kaip niekad reikalingas Tėvvnei (...).” Toliau šiame kreipimesi kviečiama skleisti pogrindžio spaudos idėjas, per patikimus žmones platinti šią spaudą ir remti ją aukomis.

Skaityti daugiau: Partizanų periodinė spauda

TŲ RŪMŲ LENKIAMĖS

Virginija Rudienė

Tai pastatas Vilniuje. Gedimino pr. 40. visiems žinomas kaip KGB būstinė. Gana įdomi šio statinio atsiradimo istorija jo pastatymo aplinkybės ir paskirtis amžių kaitoje.

Pastatas buvo skirtas specialiai carinės Rusijos teismams. Jo priešistorija siekia 1864 metus, kai Rusijos caras Aleksandras II patvirtino naujus teismų nuostatus. Teismų reforma Vilnių pasiekė tik keletą metų po to, kai buvo patvirtinti nuostatai. Ji vyko labai lėtai. Miesto dūma, norėdama greičiau įtvirtinti naujuosius teismo nuostatus. 1875m. kreipėsi į centrines valdžios įstaigas, prašydama Vilniuje įsteigti Teismo rūmus. Dūma įsipareigojo suteikti patalpas ir finansiškai paremti naujų rūmų statybą. Pasiūlymas neliko be atgarsio. Teisingumo ministras grafas K.Palen pranešė Vilniaus gubernijos valdžiai apie Valstybės Tarybos nutarimą nuo 1878m. liepos ld. atidaryti Vilniuje Teismo rūmus ir apygardos teismą. Ministras pripažino, kad šioms įstaigoms reikia naujo pastato. Prašė kuo greičiausiai rengti brėžinius ir sąmatą, pateikti pasiūlymus dėl laikinų patalpų pranešti, kiek Vilniaus visuomenė galėtų padėti vyriausybei finansiškai. Savo ruožtu Vilniaus vicegubernatorius ir gubernijos inžinierius 1876m. liepos 26d. rašte Vilniaus miesto galvai primygtinai prašė pranešti. kokią sumą ketina skirti miestas naujų teismo pastatų statybai¹.

Vilniaus miesto dūmą nedelsdama t.y. jau liepos 29d. apsvarstė raštą ir nutarė “neatlygintinai pastatyti Teismo rūmams tokį pastatą, koks pasirodys reikalingas pagal vyriausybės patvirtintą planą²”. Miesto valdyba bandė gauti kitų imperijos miestų Teismo rūmų brėžinius, sudarė komisiją statytos vietai parinkti. Tuo metu turbūt niekas neįtarė, kad komisijai teks dirbti visą dešimtmetį (jos sudėtis, žinoma keitėsi), kol galutinai bus parinkta Teismo rūmų statytos vieta.

Skaityti daugiau: TŲ RŪMŲ LENKIAMĖS

ISTORIJA, ŽMONĖS, LIKIMAI

ATSIMINIMAI, SVARSTYMAI, LIUDIJIMAI

(Prisiminimų nuotrupos)

Jonas Žičkus-Širšė

Šie mano prisiminimai gal bus nenuoseklūs ir padriki. Norėčiau papasakoti visa tai, ką per 18 metų patyriau Raseinių, Vilniaus KGB požemiuose, Oršos, Maskvos Raudonosios Presnios, Mordovijos sostinėje. Saransko KGB kalėjime. Pečioros. Intos ir Mordovijos lageriuose.

Jonas Žičkus-Siršė. Inta, 1956m. birželis

1939 metų pavasarį Skaudvilėje baigiau pradinės mokyklos 6-ąjį skyrių. Toliau pradėjau mokytis Tauragės gimnazijos 1-oje reformuotoje klasėje. Toje klasėje mokėsi 30 berniukų iš Tauragės miesto ir artimesnių valsčių. Drauge su manimi mokėsi Pranas Briedis. Vladas Jonča ir Juozas Nausėda Antrojoje klasėje mokėsi Prano Briedžio brolis Stasys. Pokario metais jie tapo partizanais: Pranas Briedis-Šarūnas. Jūra Šimonis. Vladas Jonča-Varnas. Vaidotas. Juozas Nausėda-Vaišnoras. Jie visi žuvo. Trejus metus vienoje klasėje mokiausi drauge su Jonu Nuobaru-Lyru. pokario metais tapusiu išdaviku ir provokatoriumi.

Neramus 1939 metų rugsėjis. Vokiečiai užpuolė lenkus. Lietuvos vyriausybė paskelbė vyrų mobilizaciją. Žmonės sunerimę, spėliojo, kas bus toliau. Tauragėje trys Lietuvos kariuomenės pulkai: pėstininkų 7-tas Butageidžio pulkas, artilerijos 4-tas pulkas ir 3-čias kavalerijos "Geležinio Vilko" dragūnų pulkas. Dragūnams buvo suteikta garbė joti į atgautą Vilnių, nes jie Nepriklausomybės kovose kovėsi su lenkais dėl Vilniaus. Dragūnų pulkui išjojus į Vilnių, į kareivines iš Alytaus atjojo ulonai. Mokykloje renkami vadovėliai Vilniaus krašto mokykloms. Mielai sunešėme knygas. tegul iš jų mokosi mūsų bendraamžiai Vilniaus krašte. Mieste daug kalbų ir gandų, bet gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje pamokos vyksta normaliai, veikia skautai vyčiai, skautai jūrininkai, ateitininkai ir šauliai, yra visokių būrelių: literatų, matematikų, istorikų, religijos ir kt.

Europoje neramu, vyksta karas, vokiečiai braunasi į svetimas žemes. Pasibaigus mokslo metams grįžtu atostogų į tėviškę. Po kelių dienų antradienis- Skaudvilėje turgus. Žmonių, kaip ir visada daug. Miestelyje šurmulys. Vidudieni Kelmės gatvėje pasigirsta neįprastas mašinų ūžesys ir triukšmas. Į aikštę įvažiuoja keli tankai ir sunkvežimiai. Sustoja. Ant tankų ir sunkvežimiuose susėdę keistomis uniformomis kareiviai. Jų kojos apmūturiuotos neaiškios spalvos, žalsvais ar pilkais raiščiais. Ant tankų ir sunkvežimių šonų išpieštos didelės raudonos penkiakampės žvaigždės. Žmonės apstoja tuos keistus atvykėlius, bet džiaugsmo nematyti, niekas neneša gėlių. Netrukus tankai ir sunkvežimiai nuburzgė plentu Tauragės link. Lietuva okupuota.

Po kelių dienų mūsų kaimynystėje, Norkiškės dvare, apsigyvena rusų kareiviai. Dvaro savininkas Kazimieras Rakauskas ir sūnus Algirdas su savo jauna žmona kažkur išsikrausto. Dvare šeimininkauja ūkvedys ir kareiviai. Skaudvilėje atsiranda nauja valdžia, prasideda mitingai, raudonosios gurguolės. Kažkokia valdžia sugalvojo iš Jurbarko į Šilalę per Tauragės miškus nutiesti siaurąjį geležinkelj. Pužų seniūnijos seniūnas Petras Gedvilas ragina Pužų, Puželių, Mažintų, Palteniškės, Norkiškės, Kundročių ir Nosaičių ūkininkus rinktis į tas statybas. Ūkininkai pyksta barasi su juo, bet įsakymą vykdo.

Skaityti daugiau: ISTORIJA, ŽMONĖS, LIKIMAI

GAURĖS UŽPUOLIMAS

Vladislovas Jonča

Papasakojo Eugenijus Jonča, s.Prano, g.1930m., gyvenantis Gaurėje, Tauragės raj. (Užrašė Vytenis Almonaitis, 1991m.)

Berods 1945 metų lapkričio mėnesį Gaurę užėmė partizanai. Veikė Rolando būrys ir dar vienas. Nušovė stribus Marcinkų, Bastį, Stulginską, taip pat milicijos viršininką, partorgą. Tris stribus- Joną Ringailą, Juozą Pranckaitį ir Augaitį- išsivedė su savim į mišką. Miestelį užėmė naktį, o išvažiavo tik 10-11 valandą. Jautėsi drąsiai, nes ant visų kelių stovėjo sargyba, o telefono linijas nukarpė. Sudegino visus dokumentus, pasiėmė stribų ginklus, viską, kas buvo parduotuvėje.

Manau, čia daug mano pusbrolio Vladislovo Jončos-Vaidoto iniciatyvos. Jis tuo metu dirbo valsčiuje sekretoriumi, o tuo pačiu rėmė partizanus. Jis 1925 metų gimimo. Partizanauti išėjo 1946m. žiemą. Su būriu nevaikščiojo, lyg prie štabo buvo priskirtas. Šiaip labai drąsus buvo. Žuvo 1946m. spalio 13d. Šiauriškių kaime (į šiaurės vakarus nuo Kunigiškių).

Buvo atvežtas į Gaurę, o kur užkastas- nežinom. Simboliškai jo vardas užrašytas ant kapo Pašaltuonio kapinėse, kur palaidotas jo brolis, taip pat partizanas Kleopas Jonča-Balandis.

Eržvilko partizanai: iš kairės 2-Stasys Plienaitis-Valdemaras, 3-Izidorius Mockus, 4-Jonas Stoškus-Eimutis, 6-Stasys Mockevičius. Sėdi Jonas Nuobaras-Lyras (vėliau tapęs išdaviku ir agentu-smogiku).

Eržvilko partizanai: 1- Stasys Plienaitis - Valdemaras, 2- Izidorius Mockus-Rikas, 3- Jonas Stoškus-Eimutis, 4- Stasys Spudvilas

Skaityti daugiau: GAURĖS UŽPUOLIMAS

Ne vien duona gyvi...

Nina Nausėdaitė-Rasa

Vis dažniau ir dažniau susimąstau ir negaliu suprasti, nejau dabartinėje epochoje taip galėjo pasikeisti žmonės. Prieš akis kaip filme prabėga praeitis, ir matau, kaip skiriasi taip neseniai gyvenę ir šių dienų žmonės.

Rodos, ir mes tada buvome jauni, dvidešimtmečiai, ir mūsų buvo ne mažesnis noras gyventi, bet buvo siekiai, viltys, visai kitokia pažiūra į gyvenimą. jo vertybes ir paskirtį. Gal todėl, kad mūsų daliai teko patirti karo šmėklą, matyti, kaip sprendžiasi žmonių likimas, kaip ant pečių užvirsta baisi nežinios šmėkla, kuri su ta diena su ta valanda pakeičia žmonių likimus ir gyvenimą. Mirtis, nelaimė, viskas pasidarė kasdieniška Niekas neraudojo, visus sukaustė kaip replėmis. Vieni, vedami baimės, gelbėdami savo gyvenimą, pasuko į kairę, kiti liko ištikimi savo kraštui.

Nina Nausėdaitė-Rasa

Gimiau Alytuje, tarnautojų šeimoje. Tėvai po kurio laiko persikėlė į Kauną, į naujai įsteigtą akcinę bendrovę "Maistas". Tėvelis ten dirbo kasininku, gyvenome pačiame fabrike. Netrukus tėvelis mirė džiova palikdamas mamą ir mus dvi dukras. Mama mus išaugino ir išmokė.

Iki pirmosios okupacijos gyvenimas slinko žadėdamas ateitį, viltį ir siekių išsipildymą, bet peržengus sovietams sieną, buvo aišku, kad viskas pasikeis. Aš dar mokiausi gimnazijoje, sesuo jau baigė gimnaziją. Vasarą žadėjome mokytis skraidyti- seselė mokysis skraidyti lėktuvu, o aš sklandymo mokykloje, bet sovietų kariškiai užėmė aerodromą ir angarus. svajonės žlugo. įstojau į Aukštesniąją technikos mokyklą, sklandytojų ir konstruktorių kalvę. Gal ir ne visai buvo jauku vienai visoje mokykloje, bet mane užvaldė didžiulis noras mokytis, o svarbiausia skraidyti. Vaikystę praleidau "Maisto" fabrike, tarp pievų, sodų, greta aerodromo, todėl tas begalinis noras skraidyti kilo iš pat mažens. Bėgiodama po angarus ar gulėdama ant griovio krašto ir stebėdama kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai, svajojau ir aš kada nors pakilti. Besimokydama mokykloje, pamačiau visą mūsų tautos tragediją. Ne vien vežimai, karas, bombardavimai, gaudynės. bet ir mano kurso draugų likimas sukrėtė mane. Iš trisdešimt kelių mūsų, įstojusiųjų į mokyklą, baigėme vos aštuoni. Kitiems reikėjo pasitraukti, kad nepatektų į rekrūtus.

Su didžiausia pagarba prisimenu žilagalvius dėstytojus profesorius, kurie mus mokė bet kokiomis sąlygomis siekti tikslo, primindami, kad jų jaunystė praėjo Pirmojo pasaulinio karo sukūryje.

Skaityti daugiau: Ne vien duona gyvi...

Kai kurie slapto ir viešo Pasipriešinimo bruožai 1940-1942m. dokumentuose

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

Ištakos - 2

Tęsiame dokumentų rinkinio, kurį surinko, išsaugojo ir visuomenei pateikia Lietuvos rezistentas. 1941m. Birželio sukilimo dalyvis Jonas Čepulis. Čia pristatome antrąją rinkinio dalį- svarbesnius lietuvių memorandumus vokiečių okupacinei valdžiai, viešo pasipriešinimo dokumentus.

1941m. Birželio sukilimu atstatyta Lietuvos valstybinė nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji Vyriausybė iš Vokietijos pusės de jure nebuvo pripažinta Liepos 17d. Hitlerio potvarkiu okupuotoms rytų sritims valdyti buvo sudaryta civilinė vokiečių administracija: Lietuva buvo pavadinta generaline sritimi ir įjungta į Ostlando komisariatą. Tai Laikinosios Vyriausybės veikimą padarė praktiškai neįmanomą, todėl ji kreipėsi į Lietuvos generalinį komisarą Adrianą von Rentelną. bandydama išsiaiškinti tolesnius santykius. Rugpjūčio 5d. lietuvių visuomenės atstovų priėmime pas komisarą. Laikinoji vyriausybė paprašė pastarąjį paaiškinti, kaip Vokietijos vyriausybė (betarpiškai civilinė administracija) numato bendradarbiauti su lietuviška valdžia bei lietuvių tauta ir įteikė paruoštą memorandumą (dokumentas Nr.7). Generalkomisaras atsakė, kad Lietuvos valstybės klausimas bus sprendžiamas po karo, kad jis perima visą valdžią krašte, o Laikinosios vyriausybės veikla kaip ministerių kabineto turi būti laikoma baigta. Laikinoji vyriausybė nesutiko bendradarbiauti su vokiečių okupacine valdžia kitokiu kaip lygiateisiu pagrindu ir nutarė savo veikimą laikyti sustabdytu prieš savo valią¹.

1941m. rugpjūčio 5d. Ministerių kabineto memorandumą apie teisinę Lietuvos būklę ir faktinius santykius bolševikų okupacijai pasibaigus, įteiktą generalkomisarui A. von Rentelnui su prašymu perduoti Vokietijos vyriausybei, reiktų laikyti diplomatine nota siekiant juridinio nepriklausomybės pripažinimo. Faktinis pripažinimas sąlygotas vokiečių Vyr. karinės vadovybės, kuri pripažino Laikinąją Vyriausybę egzistuojančia ir netrukdė atkurti lietuviškos savivaldos, veiksmų. Memorandumo atmetimas reiškė ne ką kita o Vokietijos agresijos aktą prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę (Birželio sukilimas panaikino visus pirmosios rusų okupacijos požymius- vokiečiai nebegalėjo laikyti Lietuvos okupavimo kaip Sovietu Sąjungos teritorijos dalies užėmimo ir privalėjo laikytis tarptautinės teisės nustatytų normų). Memorandumas taip pat

Laikinosios vyriausybės posėdis (pirmininkauja J.Ambrazevičius)

konstatavo karo stovį tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, bet tai nereiškė, kad Lietuva Vokietijos pusėje: pvz. JAV su Vokietija pradėjo kariauti tik 1941m. gruodžio mėn., o iki tol buvo palaikomi diplomatiniai santykiai.

Skaityti daugiau: Kai kurie slapto ir viešo Pasipriešinimo bruožai 1940-1942m. dokumentuose

Nepalaužtas...

Kazimiero Palčiausko atsiminimai iš vokiečių okupacijos laikų

Kazimieras Palčiauskas (1907-1992) yra savo tautai daug pasitarnavusi asmenybė, kurios gyvenimą nutraukė neeiliniai tragiški įvykiai.

Buvęs Kauno burmistras Kazimieras Palčiauskas

Amerikoje, jau pensininko amžiaus sulaukusį, per paskutiniuosius penkiolika jo gyvenimo metų svetimieji padarė K.Palčiauską mūsų visuomenine auka. Netiesiogiai kartu su lietuvių tauta, jie apkaltino jį dalyvavimu nacių nusikalstamuose darbuose. Negalėję prilipdyti kriminalinio pobūdžio apkaltinimų, K.Palčiauską teisė ir tiesiog terorizavo civilinių įstatymų apimtyje. Šio ‘teisinio" proceso eigoje jie atėmė iš K.Palčiausko Jungtinių Amerikos Valstybių pilietybę ir grasino deportuoti į vieno iš didžiųjų lietuvių tautos priešų rankas, į Sovietų Sąjungą.

Kiekvienas, kas tik nori ar pajėgia aviromis akimis matyti lietuvių tautos interesus ir juos blaškiusius nacių-sovietų bičiulystės 1939-1945 metų įvykius, į K.Palčiauską nukreiptus kaltinimus atmes. Deja, tokio akiračio ypač trūko JAV Teisingumo departamento K.Palčiauskui iškeltoje byloje.

Šios publikacijos pasirodymą skatina du dalykai. Pirmasis, tai iš K.Palčiausko 1987m. rugpjūčio mėn. įkalbėtų juostelių padaryti užrašai. Antrasis, jau imant dėmesin K.Palčiausko bylą JAV teismuose, tai matytas reikalas paskelbti paties K.Palčiausko pasakojimą apie mūsų tautai rūpimus įvykius ir jo paties vaidmenį to meto aplinkoje.

Mykolas Drunga buvo pakviestas atvykti į St.Petersburgo miestą Floridoje įrašyti K.Palčiausko prisiminimų įkalbėjimą į juosteles. M.Drunga vėliau pasirūpino ir įkalbėtos medžiagos perrašymu iš juostelių į 126 puslapių mašinėle paruoštą rankraštį. Už šias pastangas jis atlyginimo neėmė, tačiau jo išlaidos buvo apmokėtos iš visuomeninių išteklių, jkalbėtos juostelės bei iš jų perrašytas tekstas yra Palčiauskų šeimos nuosavybė. Poniai Valerijai Palčiauskienei sutikus, 1993m. iš tų perrašytų K.Palčiausko pasakojimų buvo paimta ir paruošta medžiaga šiai publikacijai.

Medžiagą ruošiant spaudai, buvo aišku, kad naudojamasi jau antriniu šaltiniu. Šio straipsnio redaktorius įkalbėtų juostelių negirdėjo. O skaitant perrašytą tekstą, matėsi, kad rankraštį paruošusieji K.Palčiausko pasakojime paliko ir savuosius pėdsakus; tekstas buvo suskirstytas punkteliais, trūko lietuviškų bei skyrybos ženklų, kai kurios juostelių vietos visai nebuvo perrašytos ir t.t.

Skaityti daugiau: Nepalaužtas...

Agentų smogikų grupių veiklos bruožai

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

Apie naujausiųjų laikų vilkolakius- specialių grupių (SG) smogikus teroristus dar ne kartą bus rašoma. Ši problema ne tik įdomi ir nauja-SG veiklos "metodika" kartais pranoksta žmogiškąjį suvokimą.

Pirmoji šių grupių pėdsakus buv. KGB archyve aptiko Nijolė Gaškaitė. Ji, nuosekliai dirbdama, iš fragmentų atkūrė jų veiklos visumą. Jos dėka smogikų sąrašai su veiklos aprašymais pateikti Generalinei prokuratūrai, kuri, tikimės, pradėjo tyrimą.

Manau, kad keletas ištisai spausdinamų dokumentų su pastabomis padės geriau suvokti SG veiklos metodiką.

Šie dokumentai- iš buv. KGB archyvo 3-ojo fondo 31/6 bylos, kurią sudarė 2- "N” valdytos (kova su "banditizmu”) 3 skyriaus. 1 poskyrio dokumentai. Byla pavadinta “įvairus susirašinėjimas".

Šios valdytos panašaus pobūdžio bylų liko tik keletas- kitos išvežtos į Rusiją ar vietoje sunaikintos. Juk buvę smogikai- patikimiausia KGB agentūra kurią galbūt tikėtasi išsaugoti.

Pateikiamuose dokumentuose atsispindi 1947 metų smogikų veikla. Tai buvo veiklos pradžia, teorijos pritaikymas praktiškai.

Skaitant šiuos dokumentus, susidaro makabriškas tikrovės įvaizdis-be buitinių problemų "rūbai, maistas”, mandagių kreipinių. įsakymai "nužudyti, vietoje užkasti".

Nagrinėjant SG veiklą, kaip niekur kitur atsiskleidžia čekistų esmė-žmogaus pavidalas, o dvasios nėra- yra tik velniškas gudrumas ir klasta žiaurumas ir neapykanta.

1947m. spalio mėn. raporte Figurinui mjr. Sokolov'as įrodinėja kad kol kas SG veikla karinių rezultatų nedavė, kad reikia naikinti ne tik štabus, bet ir būrius, nes šie, netekę vadovybės, dažniausiai suaktyvina veiklą. Vilniuje reikėtų dislokuoti dar dvi SG, nes apskričių SG greitai išsišifruoja.

Visos trys Vilniuje kuriamos SG turi būti "etnografinės”- t.y. sudarytos iš žmonių, kilusių iš Aukštaitijos. Suvalkijos ir Žemaitijos. Vienoje SG turi būti tik to paties regiono žmonės. Smogikai turi būti verbuojami tik iš buvusių partizanų, kurie tapo absoliučiais išdavikais. Visos trys SG įkuriamos atskirai, maskuojamos kariuomene. Kiekvienai grupei turi vadovauti patyręs oper. darbuotojas.

Sokolovo teigimu, jei Aukštaitijoje partizanų būrį išžudys SG žemaitiška grupė, tai bus itin naudinga, nes to krašto partizanai ir rėmėjai ilgai nepasitikės tikraisiais Žemaitijos partizanais.

Skaityti daugiau: Agentų smogikų grupių veiklos bruožai

MGB agentūra pokario Lietuvoje

Nijolė Gaškaitė

Verbavimas

Kaip teigia Viljam Blake, šėtonas pats nedaro nuodėmės, jis tik atima iš žmonių tikėjimą, kad jie nusidėtų.

Su šiuo aforizmu asocijuojasi paskutiniojo SSRS šefo Kriučkovo žodžiai: "Pagrindinė čekistų veiklos priemonė- agentūra¹.”

Šią priemonę, paveldėtą iš carinės ochrankos laikų. SSRS slaptosios tarnybos naudojo prieš Lietuvą nuo pat 1918m.

Kaip ČK verbavo agentus? Visais laikais, tiek prieš karą, tiek po jo iki paskutinių SSRS gyvavimo dienų buvo naudojami trys verbavimo motyvai: 1- kompromituojanti medžiaga; 2- materialinis ar kitoks suinteresuotumas: 3-idėjinis bendrumas. Kompromituojanti medžiaga galėjo būti įvairi. Pavyzdžiui. Nepriklausomos Lietuvos gudų reikalų ministras D.Semaška ir ž.ū. ministras J.Aleksa buvo šantažuojami ir kompromituojami turėję ryšių su carine ochranka. Po karo buvo grasinama suimti už ryšius su partizanais. Galėjo būti šantažuojama intymaus pobūdžio nuotraukomis. Šiuo metu galima šantažuoti buvusius KGB agentus jų pasižadėjimu bendradarbiauti ar duomenimis apie finansines machinacijas.

Verbavimas panaudojant priklausomybę ar suinteresuotumą- tai riestainio politika Pavyzdžiui, gen. K.Kleščinskis buvo užverbuotas tada kai norėjo iš Rusijos susigrąžinti savo 10-metj sūnų². Poetas K.Kubilinskas buvo sugundytas literatūrine karjera. Daugelis mokslo, meno žmonių pasirašė pasižadėjimą bendradarbiauti, norėdami siekti profesinės karjeros, keliauti į užsienį ir pan.

Idėjiniu pagrindu užverbuotųjų buvo mažiau. Prieškaryje tai buvo Lietuvos komunistų partijos nariai. Buvusį Klaipėdos krašto gubernatorių J.Navaką bandyta užverbuoti, kai Jis buvo atleistas iš gubernatoriaus pareigų-manyta, kad jis bus nepatenkintas valdžia. Po karo buvo užverbuota nemažai agentų "iš mažiausiai sąmoningos, žemos moralės, bolševikinei santvarkai prijaučiančių gyventojų dalies³." Šitie savo dūšia ir kūnu parsidavę okupantams, skundė visus iš dešinės ir iš kairės, džiūgavo, matydami tremiant Sibiran kaimynus, pataikavo valdžiai ir neapkentė viso, kas lietuviška".- rašė partizanai⁴.

Dažniausiai verbavimo motyvai persipindavo. Be baimės užrūstinti enkavedistus, kildavo pagunda gauti atleidimų nuo pyliavų ar pan., o už Judo grašius išdavęs slėptuvę pasiteisindavo simpatijomis "darbininkų" valdžiai.

Tačiau nepaisant, kokiu pagrindu agentas būdavo užverbuojamas. MGB visada stengėsi jį paversti sąmoningu kolaborantu: juk nuo tų užverbavimo motyvų priklausė agento veiksmingumas. Tam jie negalėdavo nei lėšų nei laiko. Norėdami palenkti suimtus partizanus, aiškindavo, kokia humaniška sovietų valdžia, vesdavo į KGB rūmų kabinetus, kur pro langus būdavo matyti spalio ir gegužės švenčių paradai. Mitingų vaizdas turėdavo įtikinti suimtąjį, kaip visa tauta džiaugiasi sovietų santvarka.

Skaityti daugiau: MGB agentūra pokario Lietuvoje

Žemaitijos partizano dienoraštis

Partizanas Juozas Žagaras-Girdenis, Zuikys gimė 1926m. Skaudvilės valsčiuje Tupėnų km. Partizanauti išėjo 1950m., 1952m. rugpjūčio ld. buvo paimtas sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė.

Dienoraštis rašytas tragišku metu- partizanų, jų rėmėjų gretos sparčiai mažėja, ginkluotas pasipriešinimas gęsta, nebėra vilties ne tik laimėti, bet ir išlikti. Tokiame kontekste eilinio partizano išsakytos mintys, veiksmų motyvacija itin įdomi ir jaudinanti.

Prieš keletą mėnesių gyvenau laisvas, niekam nepriklausantis. O šiandien... Jau septyni mėnesiai kai įsivilkau į partizano uniformą ir su ginklu kovoju prieš savo tėvynės budelį- bolševiką. Grįžus man iš Rusijos, iš to prakeikto “rojaus”, iš to juodojo kančių pasaulio, per kelis metus pamiršau tenai pergyventas kančias. Nors ir po bolševiko letena bet visgi savoj tėvynėj, savam gimtajam sodžiuj, buvo gyventi gera jauku, o jų įdiegtos man žaizdos tebėra neužgijusios. Keršto pilnas, nesigailėdamas savo jaunystės dienų, stojau į atsakingas, bet labai sunkias ryšininko pareigas ir vykdžiau šventai visus partizanų įsakymus taip, kaip leido mano išgalės. Nelaimė, taip gyventi negalėjau, nes pikto išdaviko nekantrumas palietė mane. Šis išdavikas anksčiau buvo partizanas, kuriam daug padėdavau, o šiandien jis panorėjo, kad ir aš tapčiau bolševikų auka. Mano laimė, laiku sužinojau išdavystę ir, nutaręs nepasiduoti gyvas žudikui, išėjau partizanauti, kur galiu laisvai keršyti raudonajai gaujai. Iš pradžių man buvo labai sunkus partizano kelias, nes jau Rusijos vargas buvo pamirštas, kuris tiek daug mane buvo prikankinęs, kad jokiu būdu partizanaudamas nesitikiu to pergyventi. Pirmiausia kreipiausi prie savųjų vietinių partizanų, kuriems visą laiką buvau dirbęs, pasiaiškinau, kad jau bėda. Šie ramiai atsakė: "Eik partizanauti!' "Gerai”- atsakiau. Ir tuoj jie man davė ginklus bei uniformą ir keliauju su jais. Dėl tam tikrų priežasčių negalė-

Kęstučio apygardos partizanai: Antanas Blažys-Zigrnas (žuvo 1951.VI.10), J.Žagaras-Zuikys, Girdenis (žuvo 1952.VIII.1, dienoraščio autorius), Vytautas Puišys (žuvo 1951.VI.10)

jau pasilikti savam krašte. Turėjo mane iškelti toliau, į būrį, kuris gyveno už kelių dešimčių kilometrų nuo mano gyvenvietės. Viskas būtų gerai ir viskuo būčiau patenkintas, tik viena nelaimė: karštai turiu pamilęs mergaitę vardu Aldutė. Jos žavingos, it stebukladarės, akutės, rodos, ryte ryja visų aistras ir kentėjimus. Ji tokia nuoširdi, tokia paklusni, nors ir daug kentėjusi, bet ir dėl to karštai mylintis žmogus neturi būti tinginys, arba koks susivėlęs.

Skaityti daugiau: Žemaitijos partizano dienoraštis

PO TO, KAI RAŠĖME

Laisvės Kovų Archyvo Nr.9 viršelyje patalpintoje nuotraukoje:

Iš kairės į dešinę:

1) Tigras- Feliksas Žindžius, Žalgirio rinktinės vadas. Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų km. Jankų valse. Šakių apskr.

2) Riešutas- Aleksandras Povilaitis, Žalgirio rinktinės Šturmo tėvonijos 1 grandies vadas. Žuvo 1950 11 24, Jančių km. Lekėčių valse. Šakių apskr.

3) Rūta- Bronė Valytė. Žalgirio rinktinės 36-tos kuopos partizanė. Žuvo 1949 11 11 bunkeryje Agurkiškės miške, Lukšių valsč. Šakių apskr.

4) Dūmas- Pranas Bastys. Žalgirio rinktinės Ūkio dalies viršininkas. Žuvo 1951 02 02. Endrikių km. Šakių raj.

5) Galvojama kad tai Vaidilutė- Stasė Mačiūtaitė, Žalgirio rinktinės 36-tos kuopos partizanė. Žuvo 1950 02 06, Pūdimų km. Lukšių valsč. Šakių apskr.

6) Saidokas, Karijotas- Viktoras Vitkauskas, Tauro apygardos vadas. Žuvo 1951 02 02. Endrikių km. Šakių raj

7) Žilvitis- Petras Vengraitis. Tauro apygardos štabo pareigūnas. Paimtas į nelaisvę 1950 05 20. Altoniškių km. Kauno raj., miško bunkeryje. 1952 02 21 nuteistas mirties bausme ir 1952 06 20 sušaudytas.

B.Ulevičius

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti