Partizanai: Istorija ir dabartis

Į Laisvę 1990 108(145)

     T U R I N Y S

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1990 108(145)

Nepriklausomybės aktas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

AUKŠČIAUSIOS TARYBOS

AKTAS

DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOMOS VALSTYBĖS

A T S T A T Y M O

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kaip suvereninių galių reiškėją, šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.

V.Landsbergis
Lietuvos Respublikos 
Aukščiausios Tarybos 
Pirmininkas

Skaityti daugiau: Nepriklausomybės aktas

Į VALSTYBINĮ SAVARANKIŠKUMĄ

1990 metų kovo 11 diena lietuvių istorijoje įsirašo aukso raidėmis — po 50 metų svetimųjų priespaudos Lietuva vėl pasiskelbė atkurianti nepriklausomybę. Vieningai ir drąsiai ji išsiveržė iš sovietinės komunistinės vergijos į laisvę, į pilnateisį jai priklausantį valstybinį savarankiškumą. Mūsų tautos siekiai, veiksmai ir sprendimai buvo taip tikslūs, kad jie stebino daugumą pasaulio valstybių. Lietuva iškėlė ir pajudino tikrą ir teisingą demokratijos supratimą daugelyje tautų, esančių po komunistinės sistemos skraiste.

Per visą Antrąjį pasaulinį karą ir pokario laikotarpį lietuvių tauta priešinosi imperialistinių diktatorių prievartai ir gynė tautos demokratines teises, kurios buvo įrašytos Atlanto Chartoje: „...Tautos turi atsisakyti savo santykiuose vartoti jėgą"... „Suvereninės teisės ir laisvas savarankiškas valdymasis tautų, kurios jėga buvo prijungtos, turi būti atstatytos".

Skaityti daugiau: Į VALSTYBINĮ SAVARANKIŠKUMĄ

PRIVATI INICIATYVA NELAUKIA

Vedamasis

Jau daug kartų esame rašę, kad didieji išeivijos lietuvių veiksniai labiau mėgsta posėdžiauti, negu imtis bendro ir koordinuoto darbo. Net ir šiuo metu, kai naujai atstatytai Lietuvos nepriklausomybei išlaikyti reikalinga konkreti parama nuo vaistų siuntimo iki lankstaus politinio įtaigavimo Vakarų valstybių vadovaujančiuose sluoksniuose, veiksnių veikla nedaug tepagerėjo, neskaitant kelių persitvarkymų (Lietuvių Bendruomenėje). Atrodo, kad ir prieš porą mėnesių įvykęs veiksnių vadovybių susitikimas, visų viltingai lauktas, baigėsi tik simbolišku rankų padavimu: spaudoje apie ji vos keletą eilučių tebuvo galima rasti. Turbūt atskirų veiksnių ambicijos buvo per didelė kliūtis bendram darbui?

Skaityti daugiau: PRIVATI INICIATYVA NELAUKIA

AR GALIMI KOMPROMISAI IR DERYBOS?

Politinės padėties komentarai

KĘSTUTIS GIRNIUS

Stengdamasi priversti Lietuvą atsisakyti nepriklausomybės atkūrimo akto, Maskva griebėsi griežtų ūkinių priemonių — naftos nutraukimo, dujų ir kitų žaliavų tiekimo. Maskva nepaisė Vakarų šalių raginimų vengti ūkinės blokados, tuo pabrėždama, kad ji laiko Lietuvos klausimą vidaus reikalu, kuri jį išspręs savo nuožiura. Ūkio žinovų nuomone, šių priemonių taikymas turės neigiamų poveikių ir tarybiniam ūkiui. Tai neturėtų sukelti piktdžiugišką paguodos jausmą, nes ką žino Lietuvos ekspertai, žino ir tarybinė vadovybė. Kremliaus ryžtas taikyti šias priemones, neatsižvelgiant į ekonomines pasekmes, rodo, kaip rimtai jis reaguoja į Lietuvos reikalą. Gorbačiovas taip aiškiai sieja savo prestižą su Lietuvos valios palaužimu, kad sunku įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis jis teiktųsi pradėti pasitarimus.

Skaityti daugiau: AR GALIMI KOMPROMISAI IR DERYBOS?

ŽIURKĖS, SLIEKAI IR LIETUVA

EDITA NAZARAITĖ

Tarptautiniame politiniame turguje, kur pardavinėjami, mainomi, nuomojami, perpardavinėjami ištisų tautų likimai, kur politinė demagogija konvertuojama kaip tvirta valiuta, maža, tačiau narsi lietuvių tauta sukėlė savo nepriklausomybės deklaravimu okupacijoje tikrą politinį skandalą. Nors mums, lietuviams, dar vis dingojasi, kad mūsų politinė drąsa sukėlė per mažą rezonansą pasaulyje, betgi iš tiesų tai gal perdėtas jausmingumas. Lietuva, būdama okupuota, sugebėjo pati okupuoti tarptautinį dėmesį, ir jos likimas visais požiūriais aptarinėjamas tikrai pačiose aukščiausiose politinėse sferose. Tai faktas, kuris turi mus džiuginti ir teikti tvirtybės.

Apmaudu, žinoma, kai JAV prezidentas elgiasi taip, lyg jam Lietuva rūpėtų ne daugiau kaip brokoliai, kurių anas sakosi nemėgstąs. Dažnai atrodo, kad prez. Bush iš paskutiniųjų stengiasi elgtis tarytum išmintinga žiurkė, papuolusi į pelėkautus. Nieko nuostabaus, nes ir „dekados žmogus" Miša neretai panašėja į slieką, besiraitantį ant kabliuko. Orveliška šneka kalbant, gyvulių ūkyje dėl visokeriopų nepriteklių kiaulės smarkai sulyso ir virto ant kabliukų besirangančiais sliekais. Evoliucija, taip sakant.

Skaityti daugiau: ŽIURKĖS, SLIEKAI IR LIETUVA

NUO REDAKTORIAUS STALO

Kai kovo 11-tosios aktu buvo atstatyta Lietuvos nepriklausomybė, redaktorius pagalvojo, kad prieš tai išleistas Į laisvę numeris (107) gal bus jau paskutinis šio žurnalo numeris. Lietuva pasiskelbė vėl laisva! Laisvė pasiekta!.. Tačiau vėlesniųjų įvykių eigoje brutali sovietinio imperializmo jėga užtvėrė Lietuvai kelią į pilnutinę laisvę. Tad Į laisvę eina ir toliau.

Skaityti daugiau: NUO REDAKTORIAUS STALO

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Dėkinga už žurnalą

Nežinau geradario, kuriam turiu būti dėkinga už rezistencinės minties ir politikos žurnalą „Į laisvę", kurį gavau 1990 sausio 20. Žurnalas politiškas, daug informacijos.

Įdomu buvo skaityti Amerikoje gyvenančių lietuvių mintis apie Lietuvos praeiti ir nūdieną, išeivijos konkrečius darbus, susitikimus su žmonėmis iš Lietuvos. Dėkoju už tai „Į laisvę" žurnalui, o redakcijai linkiu kūrybinės sėkmės ir kuo daugiau skaitovų.

Vida Kavaliauskaitė, Šiauliai

Įdomus ir aktualus

Šis „Į laisvę" 107 nr. buvo išskirtinai aukšto lygio ir labai aktualus. Sėkmės.

Kun. V. Cukuras, Putnam, CT.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

DEMOKRATIJA NESENSTA

ARVYDAS JUOZAITIS

Kadaise G. Hegelis sukūrė loginę būties sistemą. Jo mokinys ir kritikas S. Kierkegaardas sąmojingai replikavo, pasakydamas, kad loginę sistemą sukurti galima, tačiau būties sistemos — ne. Ir, žinoma, danas buvo teisus. Ta teisumą šiandien mes galime jausti ne tik protu, bet ir visu savo europietiškuoju kūnu. Po egzistencialistinės ir fenomenologinės patirties jau nebedrįstame tarti, kad objektyvioji Pasaulinė Dvasia bent kiek tvirčiau įtakoja mūsų gyvenimus. Nors šie gyvenimai ir valdomi — bent jau Vakarų Europoje — racionalumo, tačiau kiek gilesnės logikos būties atžvilgiu jie nepripažįsta. Racionali sistema? — Taip. Būties sistema? — Ne.

Nes būtis kone tapusi ,,mano privačiu" reikalu.

Ir todėl visiškai teisus A. Camus šį privatumą nuvedęs iki loginės išvados: jeigu būtis priklauso tik man, vadinasi, galiu daryti su ja ką tinkamas. Taip savižudybės klausimas tampa pagrindiniu filosofijos klausimu.

Bet Europa — tai kartu ir demokratija, kuri reikalauja gyvybės, o ne mirties.

Priešrinkiminė demonstracija Vilniuje. Nuotr. L. Pučinsko.

Skaityti daugiau: DEMOKRATIJA NESENSTA

BAISIEJI LIETUVOS ISTORIJOS METAI

BRONIS KASLAS

Nuotr. K. Čikoto

DR. BRONIS KASLAS, šio straipsnio autorius, baigęs VDU teisiu fakultetą Kaune, vėliau gavo teisiu daktaro laipsni Strasbourgo universitete, Prancūzijoje. Politiniu mokslu ir diplomatinės Europos istorijos profesorius bei istorijos katedros vedėjas Wilkes universitete, Wilkes-Barre, PA. Keturių veikalu, anglų ir prancūzu kalbomis, ir daugelio straipsniu Europoje ir Amerikoje autorius. Vokiečiu okupacijos metu aktyvus rezistencijos dalyvis ir vienas iš Vliko steigėjų.

Žvilgsnis į praeitį

Jau nuo 14-to šimtmečio Lietuva buvo didelė ir galinga valstybė, valdanti teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ji savo jėgos nevartojo pavergti ir išnaudoti kitas tautas ar panaikinti jų socialinius ir religinius laimėjimus. Jos tikslas buvo sulaikyti mongolų invaziją į vakarus ir tuo pačiu užtikrinti savo valstybinį saugumą. Lietuvos armijos nužygiavo iki Ugros, Okos ir Donetso upių ir tuo sudarė Rusijai galimybę išsivaduoti iš mongolų nelaisvės.

Ilgainiui Maskvos kunigaikštystė kaimynines šalis jėga sujungė savo valdžion ir jau 15-tam šimtmečiui baigiantis tapo Lietuvos varžove Europos rytų Slavijoje. Brutalios jėgos būdas santykiuose su savo kaimynais nuo tada tapo pastovi Rusijos užsienio politikos tradicija. Vietoje koncentruotis į slavų genčių kultūros ugdymą, Rusijos valdovai sukaupė visą energiją absorbuoti kaimynines tautas ir plėsti savo teritorijas.

Didysis Maskvos kunigaikštis Jonas III (Ivan III, 1462-1505) davė oficialų istorinį toną Rusijos politikai. Jis atmetė Lietuvos kunigaikščio Aleksandro taikos pasiūlymus, sulaužė „Amžinosios Taikos" 1494 metų sutartį ir įsibrovė į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos teritoriją. Šiuo aktu Ivanas pradėjo Rusijos sutarčių laužymo ir ekspansijos tradiciją, kuri per šimtmečius tęsiasi iki šių dienų.

Skaityti daugiau: BAISIEJI LIETUVOS ISTORIJOS METAI

Lietuvos vardas — auksinėmis raidėmis

Neseniai iš Lietuvos jau antrą kartą Amerikoje lankėsi Jonas Antanaitis, mokslo darbuotojas, su kuriuo redaktoriui teko pasikalbėti aktualiais Lietuvos padėti liečiančiais klausimais. Jonas Antanaitis — rezistentas jau nuo 1941 metų, studentų ateitininkų korp! Grandis korporantas, 1944-45 universiteto dėstytojas Kaune, Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas, suimtas 1945, sovietų lageriuose ir tremtyje išbuvęs iki 1956. Grįžęs iš tremties, buvo projektavimo instituto vyriausiuoju konstruktorium.

POKALBIS SU JONU ANTANAIČIU

Mūsų pokalbiuose daugiau kaip prieš dvejus metus kėlėte mintį, kad Lietuvos kelyje į laisvę svarbiausias uždavinys yra dvasinis tautos atgimimas. Kokios problemos, kokie uždaviniai yra aktualiausi šiuo metu, kai Lietuva jau pasiskelbė atstatanti savo nepriklausomybę?

Reikia pasakyti, kad dvasinis atgimimas ir dabar tebėra vienas iš aktualiausių uždavinių. Nežiūrint to, kad šiuo metu yra jaučiamas dvasinis pakilimas, ypač susidomėjimas religija (tikybos pamokas lanko ne tik mokiniai, bet ir nemažai jų tėvų), vis tik blogio šaknys dar tebėra išlikusios ne tik žmonių sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Tiesa, Lietuvos žmonės norėtų sukurti tokią visuomenę, kurioje dominuotų socialinis teisingumas, svajoja apie tokią Lietuvą, kurioje kiekvienas surastų savo vietą ir galėtų įprasminti savo gyvenimą, tik dažnai visiems tiems užmojams trūksta idėjų ir idealų.

Dvasinė stiprybė — tai pagrindinis ginklas mūsų kovoje dėl laisvės. Deja, šio ginklo dažnai pritrukdavome. Pirmąją bolševikinę okupaciją lietuvių tauta sutiko nepasiruošusi tokiems išbandymams: lietuvių tautoje atsirado „liberalų", kurie patikėjo pasakoms apie bolševikinį rojų. Vokiečių okupacija taip pat neprisidėjo prie dvasios stiprinimo. Todėl antrąją bolševikų okupaciją sutikome dar silpnesni. Neturėjome nei savo programos, nei vadų. Buvome priversti veikti pagal Stalino-Berijos scenarijų, kurio tikslas buvo lietuvių tautos sunaikinimas.

Skaityti daugiau: Lietuvos vardas — auksinėmis raidėmis

LIETUVOS MOKYKLOS KELIU

AURIMAS M. JUOZAITIS

Aurimas M. Juozaitis, šio straipsnio autorius, yra Lietuvos Mokytojų Sąjūdžio koordinacinio centro pirmininkas. Šią žiemą, vasario mėn., lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir dalyvavo tarptautinėje mokytojų konferencijoje.

Lietuva išgyvena audringą laikmetį. Didžiosios politikos verpetai įnešė ją į pasaulinių įvykių avansceną, jos vardas, ačiū Dievui, žinomas ne tik , aukštakakčiams'' (highbrow), bet ir kiekvienam atsitiktinai sustabdytam kur nors New Yorke ar Romoje, Sao Paulo ar Sydney. Be abejonės, tai milžiniškas pasiekimas, tačiau vien jo, vien ėjimo sunkių politinių kovų keliu link mūsų Tėvynės nepriklausomybės dabar jau nebepakanka. Žmogaus ir piliečio teises užtikrinantys įstatymai, gerai organizuotas valstybinio valdymo mechanizmas, efektyvi ir stabili ekonomika — visa tai karščiausių diskusijų objektai šios dienos Lietuvoje, ir tai suprantama, kadangi šios problemos gula tikro valstybingumo pamatan. Tačiau ne itin daug žmonių yra įsisąmoninę, kad šitų didelių klausimų sprendimai glūdi pačiuose giliausiuose kiekvieno žmogaus ėjimo pasaulin praduose, t.y. ugdyme. Kaip ir kokioje aplinkoje vaikas bus auklėjamas, lavinamas, mokomas, kur ir kada jis gaus vienokį ar kitokį išsilavinimą — tai tik keli iš pagrindinių žmogaus tapsmo klausimų, kuriuos ne itin noriai aptaria Lietuvos dienraščiai bei savaitraščiai. Vyrauja nuomonė, kad švietimo bei ugdymo problemos yra specifinės, spręstinos tik siaurame specialistų rate. Nesustosiu ties tokios padėties priežasčių nagrinėjimo, bet pabandysiu glaustai išdėstyti pagrindines švietimo sistemos pertvarkymo kryptis, kurios, manau, svarbios ne tik specialistams, bet ir visiems Lietuvos reikalais besirūpinantiems žmonėms.

Skaityti daugiau: LIETUVOS MOKYKLOS KELIU

partizanų palaikai.

Sekančiame puslapy: iš vienos sodybos šulinio išimti nukankintų partizanų kaulai ir palaikai. Gyvus patekusius į KGB rankas partizanus labai žiauriai kankindavo. Buvo sulaužomos kaukolės, išdaužyti dantys. Kad žmonės gatvėje negirdėtų kankinamųjų riksmo, burnos būdavo prigrūstos skudurų ir užrišamos melą. Tokie raiščiai matomi ir šioje nuotraukoje. Nuotraukos gautos V. Kluoniaus dėka.

1989 metais Lietuvoje buvo garbingai laidojami atkasti partizanų palaikai. Čia matomas perlaidojimas Ukmergės miesto kapinėse. 1944-1951 m. žuvusių partizanų kūnai būdavo išniekinami ir mėtomi miestelių gatvėse ir aikštėse. Paskui jų kūnus stribai ar enkavedistai užkasdavo kur nors šiukšlynuose ar žvyrduobėse.

KŪRYBINES MINTIES ATROFIJA -SOVIETIZACIJOS VAISIUS

SAULIUS GALADAUSKAS

Bet kokia ekonominė pažanga netrunka duoti vaisių. Kur kas ilgiau laukiame dvasios prasiskleidimo. Gal todėl žmonija ilgainiui ir sutapatino individo dvasinę brandą su jo amžiumi, nors istorija čia nestokoja išimčių. Tikėjimas, kad laikas teikia išmintį, dar ne pats didžiausias paklydimas. Bet tikrai neišmintinga, užuot pasikliovus mums skirtu laiku, sukrauti atsakomybę ateinančioms kartoms. Retai susimąstome, kiek teisingas tėra dažnai kartojamas šūkis „jaunimas — mūsų ateitis". O gal mes patys esame mūsų ateitis, o kas jaunimo — jaunimui. Kartais atrodo, kad šį šūkį pagimdė bendras žmonijos polinkis auklėti, mokyti, tobulinti ir gelbėti artimą, žmoniją, pasaulį ir ką tik nori, bet tik ne save.

Lietuvos Respublikos AT posėdis. Iš kairės: pirm. pavaduotojai Kazimieras Motieka ir Bronius Kuzmickas, pirm. Vytautas Landsbergis, pirm. pavaduotojas Česlovas Stankevičius, mandatų kom. pirm. prof. Aloyzas Sakalas ir AT sekretorius Liudvikas Sabutis. Nuotr. L. Pučinsko.

Skaityti daugiau: KŪRYBINES MINTIES ATROFIJA -SOVIETIZACIJOS VAISIUS

Henrikas Nagys, Poezija

VILNIAUS BALADĖ

Fragmentas iš ciklo: VILNIAUS PAVASARIS

Prieš pati vidurnaktį—
geležiniai vilkai ėmė staugti...
Viršum kalno, pilies ir katedros
patekėjo raudonas mėnuo, 
kaip kraujo puta. Iš naujo 
pasigirdo kunigaikščių pulkų 
šūkavimai, kanopų kapojimas, plieno 
žvangėjimas...
                      Kovo Vienuoliktąją,
prieš pat vidurnaktį, 
merginų ir moterų rankos renka 
gėles ir žolynus Vilniaus verbai.
– – – – – – – – – – – – – – – –
Budapešto ruduo ir Prahos pavasaris
ir Vilniaus vidurnakčio verbos...
Už Europos, už amžino miesto vartų
stovi tankai ir Azijos hordos.
– – – – – – – – – – – – – – – – 

Skaityti daugiau: Henrikas Nagys, Poezija

HEROJIŠKAS IR TRAGIŠKAS MŪSŲ TAUTOS ISTORIJOS PUSLAPIS

LIUDAS TRUSKA

Antrojo pasaulinio karo pabaiga, padariusi galą nacių priespaudai Europoje ir pagreitinusi Azijos bei Afrikos išsivadavimą, neatnešė laisvės tik Baltijos tautoms. 1944 m. vasarą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vieną okupaciją — rudąją, pakeitė kita — raudonoji.

Jau pirmaisiais „laisvės" metais pasitvirtino pati blogiausia Lietuvos žmonių nuojauta. Kalėjimai buvo ne tik pripildyti, bet ir perpildyti. Anot J. Lukšos, Kauno kalėjimo kamerose (vienoje jų 1941 m. pabuvojo jis pats, o 1945 m. — jo brolis), kur A. Smetonos laikais sėdėdavo po kelis žmones, po karo būdavo nuo 50 iki 60 kalinių („Rytais pro atdarus ar išdaužytus langelius garuodavo iš kamerų tvaikas ir prakaitas, tarsi iš pirčių... Kamerose dėl vietos stokos nakties metu negalima buvo nė išsitiesti ant grindų"). Tuoj pat pradėta formuoti ir ešelonus į Rytus (kai kuriuos, pasak J. Lukšos, iš amerikoniškų, pagal lendlizą gautų, vagonų). Kiek buvo J. Stalino valdymo Lietuvoje metų, tiek kartų buvo tremiami žmonės: 1944, 1945, 1946, 1947, 1948, 1949 (net du kartus)...

Nors po karo duonos labiau trūko miestuose, tačiau sunkiausieji tie metai buvo kaimui. Tiesa, kolektyvizacija, kurios mūsų tėvai bijojo labiau negu paties velnio, prasidėjo Lietuvoje tiktai 1948, tačiau jos šešėlis tvyrojo ore nuo pat pirmųjų sovietinės santvarkos dienų. Visiems buvo aišku: jei ne šiandien, tai rytoj kolchozai bus ir Lietuvoje.

Skaityti daugiau: HEROJIŠKAS IR TRAGIŠKAS MŪSŲ TAUTOS ISTORIJOS PUSLAPIS

AUKA ANT NEPRIKLAUSOMYBĖS AUKURO

ANTANINA GARMUTĖ

Gyvendami tariamo socializmo sąlygomis, beviltiškoje tamsoje privalėjome įžiūrėti akinamą šviesą, o tai, kas balta — be atodairos trypti ir juodinti. Kurgi ne: vergija — tai palaima, o nepriklausomybės troškimas — ne kas kita, kaip liguistas kliedesys! Laisvės galėjo trokšti tik banditai arba psichiniai ligoniai. Sistema demaskavo pati save.

Mažutė mūsų tauta. Bet dideli jos sūnūs, iki paskutinio kraujo lašo kovoję su okupantais.

Atminties šviesoje regiu save valstietiškame vežime, kuris darda Pakuonio apylinkių keliais į mamos tėviškę. Sekmadienis. Išlauže atlaidai. Skambina varpais. Lyg pro miglas išplaukia ūsuotas senelio veidas. O gimnazistės pusseserės nesulaukia šokių: „Lukšai atvažiuos, visi keturi! Ot bus linksma! Mat teta Petrutė, našlė, neseniai ištekėjo už Antano Vilko, ir tie jo sesers sūnūs nuo Veiverių dabar čia dažni svečiai. Kieme klega jaunimas, tačiau šokių nėra. Vyrai politikuoja. Eina kalbos apie tai, kad rudąjį marą netrukus pakeis raudonas, ir vargu ar bus geriau. Tada aš nesupratau tų žodžių prasmės. Dar nežinojau, kad tas tvirtai suręstas, tiesaus ir atviro žvilgsnio jaunuolis, Juozas Lukša, jau turi kelerių metų pogrindžio veiklos patirtį, kad garbanotasis jo brolis Jurgis neseniai pabėgo iš vokiečių kalėjimo, kad jaunėlis nedrąsus Stasiukas puoselėja viltį tapti menininku (o taps partizanų kulkosvaidininku), kad rimtas ir santūrus mokytojas Antanas vėliau išliks iš jų vienintelis gyvas.

Skaityti daugiau: AUKA ANT NEPRIKLAUSOMYBĖS AUKURO

XXII POLITINĖS STUDIJOS

Prieš 22 metus Leonardo Valiuko pradėtą politinių studijų tradiciją Los Angeles Lietuvių Fronto sambūris ištvermingai tęsia. Šiais metais kelių organizacijų atstovų sudarytam ruošimo komitetui vadovavo dr. Zigmas Brinkis. Studijos vyko 1990 sausio 27-28 Šv. Kazimiero parapijos salėje. Bendrinė studijų tema buvo „Žingsniai į Lietuvos nepriklausomybę", ir turėjo paieškoti atsakymų į klausimą, kaip išeivijos uždavinius besilaisvinančiai Lietuvai supranta Lietuvos lietuviai ir mes patys.

Pirmąją dieną, sausio 27, buvo svarstomos trys lyg paruošiamosios temos: „Jaunoji karta Lietuvoje ir išeivijoje: susiderinimo galimybės" (stud. Teresytė Giedraitytė, stud. Auris Jarašūnas, inž. iš Lietuvos Gytis Gasperaitis ir doktorantas Andrius Kulikauskas; mod. Tadas Dabšys); „Aktualiausios problemos Lietuvoje" (Nijolė Sadūnaitė, Gintaras Laurinkus, Algis Ruškys, Danas Šafranavičius, Andrius Tučkus — visi iš Lietuvos; mod. dr. Vytautas Vardys); „Visuomenės diferenciacija Lietuvoje ir išeivijoje" (dr. Kazys Ambrazaitis, Danguolė Navickienė, Danas Šafranavičius, Andrius Tučkus, dr. Vytautas Vardys; mod. Algis Raulinaitis).

Skaityti daugiau: XXII POLITINĖS STUDIJOS

JAUNOJI KARTA LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

AURIS JARAŠŪNAS

„...Praėjusią vasarą dalyvavau Vilniaus universiteto suruoštuose kursuose. Apie 80 studentų iš laisvojo pasaulio studijavome kartu lietuvių kalbą ir kultūrą. Daug kam iš mūsų buvo sunku bendrauti su Lietuvos jaunimu, pajutome, kad Lietuvos jaunimas yra labai skirtingas... Išeivijos jaunimas lengviau supranta vienas kitą, yra panašiai išauklėtas, dažnai savo pasaulėžiūrą susikūręs iš tėvų. Jo veikla ir siekiai turi tuos pačius tikslus... Lietuvos jaunimas, tiek daug metų pergyvenęs komunistinę realybę, kažkaip nesudaro tarpusavy tokią sociologinę bendrą grupę kaip mes... Vilniaus gatvėje sutiktus jaunuolius mes norėjome užkalbinti kaip brolius lietuvius, pasidžiaugti bendru jausmu, bet jie dažnai mumis susidomėdavo ne dėl to, kad mes lietuviai, bet todėl, kad mes iš Amerikos...

„...Reikia mums daugiau vienas kitą pažinti. Todėl norėčiau pasiūlyti, kad važiuojantieji iš čia į Lietuvą galėtų apsigyventi vietinių studentų bendrabutyje. Būtų daugiau bendravimo ir pažinčių. Nuvažiuojantieji turėtų labiau išsiskirstyti pas vietinius ir su jais bendrauti, nesilankyti vien užsieniečiams skirtame ,,Lietuvos" viešbutyje, o daugiau laiko praleisti su savo broliais ir sesėmis iš Lietuvos".

Skaityti daugiau: JAUNOJI KARTA LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

KOMUNIZMAS - TOTALITARINĖ SISTEMA

GINTARAS LAURINKUS

Nuo seno žmonėse susiformavo tokia nuomonė: jeigu gyvenimo sąlygos yra blogos, — bloga valdžia, jei bloga valdžia, — reikia ją pakeisti. Tačiau ar vien valdžia kalta, kad šiandieną Lietuvoje turime tokią blogą ekonominę situaciją, vis didėjantį nusikalstamumą, infliaciją, korupciją, žemą dorovės lygį? Kodėl taip įvyko, kas sąlygojo, kad po 70 su viršum metų „pergalingo žygiavimo" į komunizmo laimėjimus visoje Sovietų Sąjungoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje po 1940 metų okupacijos, turime konstatuoti, jog esame lyderiai, tik iš kito galo, tarp labiausiai atsilikusių pasaulio šalių, kad šiandieną egzistuojanti sovietinė ekonominė sankloda yra ne kas kita kaip ikikapitalistinė formacija — feodalizmas. Juk sovietinio socializmo gamybos priemonių nuosavybės ekonominė esmė yra lygiai tokia pati, kaip buvo feodalinės santvarkos — nei valstiečiai, nei darbininkai, būdami tiesioginiai gamintojai, neturi pagrindinių gamybos priemonių, žemės darbo įrankių ir t.t. Feodalizme pelną, kurį pasisavindavo feodalas, padarydavo pono dvare, gi sovietinėje sistemoje tas pelnas padaromas kolūkyje, tarybiniame ūkyje arba bet kurioje valstybinėje įmonėje.

Skaityti daugiau: KOMUNIZMAS - TOTALITARINĖ SISTEMA

KANKINIŲ KRAUJAS DAVĖ GAUSIŲ VAISIŲ

NIJOLĖ SADŪNAITĖ

Garbė Jėzui Kristui. Pirmiausia noriu padėkoti Dievui, kad esu pas jus. Prieš pusantrų metų aukšto rango KGB tarnautojas grasino man, kad baigsiu gyvenimą po mašinos ratais, kaip kunigas Laurinavičius. (Kun. Bronius Laurinavičius, Helsinkio grupės narys 1981.XI.24 žuvo, dviejų vyrų pastumtas, po sunkvežimiu, —red.). Bet kaip matote, KGB planai subiro. Galioja Dievo planai. Taip pat noriu padėkoti jums visiems už maldas ir parodytą solidarumą. Aš ir daugelis kitų sąžinės kalinių, net netikinčių, jautėme tą dvasinę paramą.

Lietuvių tauta pusę šimtmečio kentėjo dvasinį ir fizinį genocidą. Bet Gerajam Dievui laiminant ji nepalūžo. Kankinių kraujas davė gausių vaisių — tauta vieningai reikalauja grąžinti nepriklausomybę.

Nijolė Sadūnaitė, viešėdama Amerikoje, aplankė buv. prezidentą Ronald Reagana. Susitikimo metu padarytoje nuotraukoje prez. Reagan laiko rankose Nijolės prisiminimii knyga „A Radiance in the Gulag", o Angelė Nelsie-nė. Baltų laivės lygos vicepirmininkė, išrūpinusi ši Nijolės ir prezidento pasimatymą, aiškina apie gintarais papuoštą lietuvišką kryžių.

Nijolė padėkojo prezidentui Reaganui už jo teiktą parama sovietų lageriuose ir kalėjimuose politiniams kaliniams ir prašė panaudoti savo įtaką Vakaruose, kad paremtų lietuvių laisvės siekius. Prezidentas pažadėjo ir vėliau savo pokalby su prez. Bushu Lietuvos temą lietė. Nuotr. R. Nelso.

Sovietų totalitarinis režimas atsidūrė agonijoje, nes Sovietų Sąjunga priėjo prie pavojingos ekonominės, politinės, kultūrinės ir socialinės krizės ribos. Partija, įsitikinusi, kad žmonės nusenėjusiais vadais visai nebepasitiki, nutarė sistemą stiprinti jaunu Gorbačiovu. Jis ne pats atėjo į valdžią, bet jį pastatė komunistinė sistema, ir jis vykdo jos valią. Jei to nedarytų, jo lauktų Chruščiovo likimas. „Persitvarkymas" ir „viešumas" yra sugalvotas ne Gorbačiovo, bet kruvinosios sistemos, kad save išgelbėtų.

Skaityti daugiau: KANKINIŲ KRAUJAS DAVĖ GAUSIŲ VAISIŲ

DVI KLASĖS LIETUVOJE

DANAS ŠAFRANAVIČIUS

Atgimstančioje Lietuvoje viena po kitos atkuriamos senas tradicijas turinčios partijos, kuriamos naujos bei tebeveikia Lietuvos komunistų partija, neseniai formaliai pasitraukusi iš TSKP. Nemažą visuomenės dalį veikia Darbininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Lyga ir kitos organizacijos, tad atgimstančios tautos sąmonėjimo proceso fone nėra paprasta suskirstyti Lietuvos visuomenę į tam tikras grupes. Senas posakis „trys lietuviai — penkios partijos" — šiandien aktualus. Tačiau kol Lietuva neturi nepriklausomybės, kol respublikai vadovauja biurokratinis partijos aparatas, nesunku diferencijuoti visuomenę pagal socialinius požymius.

Netiesa, kad Lietuvoje yra darbininkų ir valstiečių-kolūkiečių bei inteligentijos klasės, kad nyksta ribos tarp jų, kaip teigia komunizmo ideologija. Egzistuoja dvi klasės: partijos biurokratijos — išnaudotojų, kurių rankose yra materialinės „liaudies" gėrybės, ir išnaudojamųjų, tas gėrybes gaminančių ir kuriančių. Vieni maitinasi iš specparduotuvių, gydomi specligoninėse, o kiti stovi eilėse prie trūkstamo maisto. Vieniems neegzistuoja įstatymai, kurie juos sudraustų. Juk negali iš atlyginimo pasistatyti partinis biurokratas ar direktorius triaukštę pilaitę, kurios vertė du-trys šimtai tūkstančių rublių, kai oficialus mėnesinis uždarbis tik 500 rublių. Kitiems įstatymas griežtas jau tada, kai reikia nubausti bėdžių, išnešusį iš gamyklos pokelį sviesto.

Skaityti daugiau: DVI KLASĖS LIETUVOJE

DISKUSINĖS PASTABOS APIE VISUOMENĖS DIFERENCIACIJOS KAITĄ LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

DANGUOLĖ NAVICKIENĖ

Nagrinėti Lietuvos ir jos išeivijos visuomenių diferenciaciją neįmanoma galvojant, kad ir viena, ir kita yra kažkoks homogeniškas, vienspalvis mišinys, sustingęs laike ir vakuume be jokių svetimų įtakų. Juk, pavyzdžiui, visi matome, kaip pasikeitimai Lietuvoje, pakeitė ir keičia ir išeivijos galvoseną. Sakysime, solisto Vaclovo Daunoro pirmasis koncertas prieš 19 metų Los Angeles buvo didžiausiu triukšmu boikotuotas ir piktai piketuotas, o solistas, rengėjai ir net dalyviai buvo pavadinti komunistais. O praeitą savaite čia pat vėl įvykusiame solisto Daunoro koncerte jo ranką paspausti grūdosi su entuziazmu tiek ir pirmojo koncerto rengėjai, tiek ir jo smerkėjai.

Kaip tai suprasti ir išaiškinti? Ar vien tik pasikeitimai Lietuvoje yra priežastis, kad mes jau kelinti metai nuoširdžiai ir be baimės priimame menininkus, mokslininkus iš Lietuvos. Kas pasikeitė, jie ar mes? Po II Pasaulinio karo didelė lietuvių dalis buvo išmėtyta po visus pasaulio kontinentus, o pasilikusieji užšaldyti uždarytame laiko ir vietos vakuume. Kaip bendrais žodžiais būtų galima apibūdinti skirtumus, kokie mes visi buvome prieš tą didįjį suskaldymą ir kokie mes esame dabar?

Skaityti daugiau: DISKUSINĖS PASTABOS APIE VISUOMENĖS DIFERENCIACIJOS KAITĄ LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

POLITINIŲ STUDIJŲ IŠVADOS

Iš Lietuvių Fronto bičiulių Los Angeles sambūrio suruoštų XXII-jo politinių studijų savaitgalio svarstybų, įvykusių 1990 sausio 27-28, išryškėjo šios išvados ir iš jų išplaukiančios pareigos:

Išeivija turėtų:

1)    Remti visas Lietuvoje veikiančias organizacijas, kurių tikslas yra atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę;

2)    nesikišti į Lietuvoje veikiančią patriotinių organizacijų tarpusavio santykius ir vengti jas kritikuoti;

3)    teigiamai vertinti Lietuvos Komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos, linkint jai atsiriboti nuo marksizmo-leninizmo ideologijos ir kritiškai įvertinti Lietuvos Komunistų partijos nuskaltėlišką praeitį ir padaryti atitinkamas išvadas; neremti jų varžybose dėl politinės įtakos Lietuvoje sveikinimo telegramomis ar pareiškimais, kol partija savo ištikimybės Lietuvai neįrodys darbais;

Skaityti daugiau: POLITINIŲ STUDIJŲ IŠVADOS

MŪSŲ TARPE

Nuotr. V. Maželio.
Dr. Juozui Girniui 75 metai suėjo gegužės 23 dieną. Tokia proga neįmanoma ir netinka vos šiais keliais sakiniais prisiminti jubiliatą — filosofą, daugelio knygų autorių, visuomenės veikėją, žinomą tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje. Reikėtų tam net viso Į laisvę numerio. Tačiau dr. Juozas Girnius yra įsakmiai redaktoriui uždraudęs tokias ar panašias jo sukaktis šio žurnalo puslapiuose paminėti. Bet turbūt vistiek galima jubiliatą sveikinti ir palinkėti sveikatingų ir darbingų metų, pilnų Viešpaties malonės!

Skaityti daugiau: MŪSŲ TARPE