Visa atnaujinti Kristuje
(ateitininkų šūkis)
Kun. Sigitas Tamkevičius. Visa atnaujinti Kristuje
(Žodis Aušros Vartų koplyčioje) .......................................... 1085
Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktas ......................... 1086
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
[Ada Urbonaitė]. Arkivyskupas Mečislovas Reinys .......................... 1087
JOS MISIJA BAŽNYČIAI
Barbara Albrecht. Palaimintoji Edita Štein ............................... 1100
LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA
A. Kazimieraitis [Aleksandras Žarskus]. Lietuvis ir vidinė šviesa ........ 1105
Pranas Antalkis [ Mikalauskas]. Lietuvių tautos religinio jausmo stacijos 1109
ADORACIJOS VALANDAI
Šv. Teresė Avilietė ...................................................... 1119
Palaimintasis Jurgis Matulaitis .......................................... 1121
Scholastika .............................................................. 1121
Vynmedžio Šakelė. Iš Tavo versmių gersiu ................................. 1122
O Viešpatie, Tu galingiausias ............................................ 1123
POEZIJOS PUSLAPIAI
J. Barisas. Laiškas iš lagerio ........................................... 1123
Užpoliarės kalinio svajonė ............................................... 1124
E. Aušraitė [Aldona Puišytė]. Pokario Bernelių Mišios .................... 1125
G. Saulius [Gintaras Pluščiauskas]. Pasilikusiems ........................ 1125
SKAITYTOJAI ATSIUNTĖ
„Pasakykite tėvams - aš noriu gyventi" ................................... 1126
RŪPINTOJĖLIS. (Antano Rūgštelės piešinys. A. Ingelevičlaus repr.-Kn. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas. Kaunas, 1930)
Visi, kuriuos man duoda Tėvas,
ateis pas mane,
ir ateinančio pas mane
aš neatstumsiu(Jn 6, 37).
Kun. Sigitas Tamkevičius, S J
1988 11 04 iš kalėjimo ir Sibiro tremties grįžo į Tėvynę Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Sugrįžo nepalaužtas, pasiryžęs atiduoti visas jėgas už idėjos - Visa atnaujinti Kristuje - įgyvendinimą atgimstančioje Tėvynėje. Pateikiame Kunigo žodį, pasakytą Vilniaus Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje, atvykus tiesiog iš traukinio.
Garbė Jėzui Kristui!
Gruodžio 23-osios naktį, lydimas kareivių, vilkinių šunų, aš įsėdau į „stolypiną“. Paprašiau, kad Aušros Vartų Gailestingoji Dievo Motina palaimintų, ir išvažiavau į Uralą. Nuo to laiko prabėgo beveik šešeri metai, ir štai ši diena - kaip sapnas! Tada nebuvo galima nė pagalvoti, kad bus šitokia diena kaip ši: Tauta atgimus, Bažnyčioje daug vilčių, žmonių toks entuziazmas! Tada atrodė - viskas ledų sukaustyta.
Ir jeigu šiandien mes daug kuo džiaugiamės, tai ačiū sakome Marijai! Kaip anuomet Galilėjos Kanoje Ji pirmoji pamatė, kad trūksta vyno, ir Jos prašymu - Sūnus padarė stebuklą! Ir šiais metais, Marijos metais, Motina pamatė, kad mūsų Tautai, Bažnyčiai, mums visiems daug ko trūksta, daug ko reikia.
Reikia laisvai kvėpuoti!
Reikia tiesos žodžio!
Reikia meilės!
Reikia blaivių širdžių!..
Skaityti daugiau: VISA ATNAUJINTI KRISTUJE
Lietuvos sostinėje Vilniuje 1989 m. sausio 7 d. susirinkę ateitininkai sendraugiai, buvę ateitininkai studentai ir moksleiviai bei visuomenės atstovai po įvairiausių negandų ir išgyvenimų iškilmingai skelbia apie Ateitininkų federacijos atkūrimą Lietuvoje, iš naujo patvirtindami, kad Ateitininkų judėjimas ir savo kilme, ir uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent dvasinis, atgimimas, kuris remiasi tautiniu jos atgimimu ir savo ruožtu suteikia jam aukštesnę neprarandamą reikšmę. Todėl ateitininkas turi būti pasiryžęs tarnauti kartu Dievui ir Tėvynei, taip pat dėti visas pastangas realizuoti svarbiausią savo tikslą: Visa atnaujinti Kristuje.
Kartu tvirtai pareiškiame, kad mūsų išeivija ir politiniai tremtiniai yra vienas bendras lietuvių tautos kūnas, o tarp jų veikiantys ateitininkai yra mūsų broliai ir sesės.
Skaityti daugiau: ATEITININKŲ FEDERACIJOS ATKŪRIMO LIETUVOJE AKTAS
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
[Ada Urbonaitė]
Gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos raj., Daugailių parapijos Madagaskaro vienkiemyje, pasiturinčių (32 ha žemės) ūkininkų gausioje 11-os vaikų šeimoje. Tėvas mirė jaunas, mažasis Mečiukas jo net neatsiminė. Motina mirė jam studijuojant Belgijoje, ir studentas Reinys nespėjo nei jos sergančios aplankyti, nei mirusios palaidoti.
Kadangi Mečys jau pradinėse mokyklose (Antalieptės ir Mūrinės Ašmenos) buvo gabus, nuspręsta leisti jam mokytis gimnazijoje. Jis buvo nuvežtas į Rygą pas gimines ir ten gyveno visą laiką, kol mokėsi. 1901 m. Reinys įstoja į Vilniaus kunigų seminariją ir 1905 m. ją baigia. Seminarijoje kurį laiką buvo ligonių prižiūrėtoju. Jį mėgo klierikai. Kaip gabus, darbštus ir tvarkingas, seminariją baigęs, gavo stipendiją studijuoti Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia įgijo įvairiapusį išsilavinimą - išklausė mokymo kursus pas jau tuomet išgarsėjusius mūsų kultūros tyrinėtojus ir teologijos specialistus: hebrajų ir biblinę graikų kalbą - pas Kazimierą Jaunių, sociologiją -pas Jurgį Matulevičių, Šventojo Rašto įvadą - pas Aleksandrą Dambrauską-Adomą Jakštą, fundamentinę teologiją - pas Pranciškų Būčį, moralinę ir pastoracinę teologiją - pas Joną Mačiulį-Maironį, dogminę teologiją - pas vysk. J. Ciepliaką; pas kitus dėstytojus ir profesorius išklausė lotynų kalbos ir literatūros, filosofijos, egzegezės, kanonų teisės, bažnytinės istorijos kursus. Studijų akademijoje metu buvo įšventintas kunigu ir gavo teologijos kandidato (1907), o baigdamas akademiją - teologijos magistro laipsnį.
1909 m. rudenį kunigas M. Reinys išvyko studijuoti į užsienį. Atvykęs į Belgiją įstojo į Filosofijos fakultetą prie Liuveno universiteto ir ten studijavo 1909-1912 metais. Čia M. Reinys gavo dar geresnį išsilavinimą. Filosofijos bakalauro laipsnį įgijo 1910 m., filosofijos licenciatą -1911 m. ir filosofijos daktaro disertaciją (tema Vladimiro Solovjovo dorovės pagrindai) apsigynė 1912 metais. Norėdamas užbaigti bendrąjį gamtos mokslų kursą, M. Reinys 1912 m. įstojo į Liuveno gamtos mokslų fakultetą ir ten dar papildomai išklausė botanikos, zoologijos bei citologijos kursus, o norėdamas papildyti apologetikos studijas, kitais metais įstojo į Strasbūro universiteto Teologijos fakultetą ir per metus išklausė religijos filosofiją (pas garsų prof. Langą, labai mokytą katalikiškos pasaulėžiūros apologetą), naujųjų laikų filosofijos istoriją, kultūros problemas. Nenuilstamu siekiu mokytis kun. dr. Reinys sustiprino ir praplėtė savo katalikiškas pažiūras.
Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS
JOS MISIJA BAŽNYČIAI
Barbara Albrecht
Edita Štein - žydų prekybininko Zigfrido ir jo žmonos Augustos vienuoliktasis vaikas. Jos gyvenimo kelias prasideda per didžiausią žydų šventę -Jom Kipurą. Tai susitaikinimo šventė, kuri 1891 m. pasitaikė spalio 12-ąją -jos gimimo dieną. Tuomet šis sutapimas negalėjo būti laikomas kuo nors kitu kaip atsitiktinumu. Šios žydų maldos ir atgailos dienos turinys - atsilyginimas už asmenines bei visos tautos nuodėmes ir mirusiųjų prisiminimas -veikiau atrodo kaip Editos Štein pradžios ir pabaigos paslaptinga sankaba.
Jom Kipuras prasideda ilgiausiomis ir reikšmingiausiomis vakarinėmis apeigomis. Žydai šią šventę švenčia maldos namuose, pilnuose degančių žvakių. Jie apsigaubę savo laidojimo marškomis. Per pamaldas, kurios trunka iki vėlyvos nakties, daromi asmeniniai pasižadėjimai, teikiami prašymai Dievui, kad Jis atleistų tai, ko per metus nesilaikyta ir kas neištesėta. Maldaujantis leitmotyvas visos Jom Kipuro šventės, kurią Edita dar po savo krikšto su savo senute motina kartu švęsdavo, skamba taip: Teranda atleidimą visa Izraelio bendruomenė! Būk pašlovintas, mūsų Dieve, amžinasis pasaulio Valdove, kuris leidai mums gyventi, kuris leidai mums ištverti, kuris mus į šiuos laikus įkurdinai!
Po vigilijos pamaldų visą dieną tęsiasi maldos be pertrūkio, o kartu ir absoliutus pasninkas. Tai diena, kuri reikalauja konkretaus susitaikinimo su Dievu ir vienas su kitu, vidinis šturmavimas Dievo gailestingumo ir šlovinimas begalinės Jo didybės. Tų maldų kiekvienas žodis turi savo istoriją, kuri suvirpa kiekviename melodijos tone dar prieš mūsų akis apie kančias ir viltis, kuri gyva kiekviename žodyje ir tone, ta istorija, kuri yra tūkstantmečių istorija, mūsų apsunkusi širdis, mūsų visa viltis!
Skaityti daugiau: PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN
LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA
A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]
Vienas iš Vydūno laiškų skautams pavadintas „Budžiu“1. Budėti! Gilus ir slėpiningas žodis. Parimkime savo viduje ir paieškokime jame doros kultūros, lemiančios esminį lietuviškumą.
Dorovingumo sąvoka aiški, tačiau ją glaustai apibrėžti sunku. Žmoguje reiškiasi įvairios galios: instinktai, polinkiai, troškimai, aistros, visokiausios mintys ir pan. Ir kiekviena jų stengiasi žmogų užvaldyti. Labai dažnai tos galios taip pavergia žmogų, kad žmoniškumui lieka labai mažai vietos ar net visai nelieka. Tada kalbama apie menką doroviškumą. Jeigu Žmoniškumas valdo pažmoniškumą [pažmoniškumas - Vydūno vartota sąvoka, reiškianti žmogaus vardo nevertas žmogaus apraiškas] - kalbama apie dorovingą asmenybę, apie aukštos vidinės kultūros žmogų.
1Vydūno laiškai skautams/Red. V. Mikūnas. Čikaga, 1978, p. 28.
Būdama vidaus dalykas, dora sunkiai pastebima. Išoriškai vidinė kultūra pirmiausia pasireiškia santykiuose su kitais žmonėmis, su betarpiška žmogaus aplinka. Ryškus išorinės vidinės kultūros požymis yra santūrumas. Mūsų protėvių santūrumą ir taikingumą liudija ne tik ankstyvieji kronikininkai (Jordanas VI a., Vulfstanas IX a., Adomas Bremenietis XI a.), bet ir Petras Dusburgietis, vaizdavęs prūsus anaiptol ne šviesiomis spalvomis:
Tačiau jie [prūsai] turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę, netrukdė jiems garbinti savojo gyvojo Dievo ir apskritai jų nekliudė (Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V, 1985, p. 75).
Skaityti daugiau: LIETUVIS IR VIDINĖ ŠVIESA
Pranas Antalkis[Mikalauskas]
Pirmoji stacija
Antanas Strazdas - Vidurnakčio spindulys
Aš matau.Paveiksle - audringos jūros pakrantė. Stovi čia kunigas, iškėlęs abi rankas aukštyn. Pro niūrių debesų plyšį spindi vieniša žvaigždė. Jos atspindyje pažįstu Antano Strazdo veidą.
Aš mąstau.Gyveno Antanas Strazdas baudžiavos naktyje. Tik motinos prie ratelio mokė vaikučius skaityti, o daraktoriai - rašyti. Lietuva neturėjo vadų, mokytojų, knygų, laikraščių.
Antanas Strazdas mylėjo vargšus, neturėjo jokių turtų, nepalūžo, skelbdamas Evangeliją. Buvo visaip išjuokiamas, - net ir dabar nėra pakankamai įvertintas: buvo medingalvių, kurie stengėsi jį nudažyti kuo juodesnėmis spalvomis. Didžiausiose gyvenimo vėtrose jis neišdavė tikėjimo į Dievą, Trejybėje Vieną.
Gyvieji žodžiai,palikti paties Antano Strazdo:
Pulkim ant kelių, visi krikščionys,
Didžiai ištroškę Jėzaus malonės,
Su ašaromis Dievą maldaukim,
Tą Mišių auką Jam atnašaukim...
Vaisius.Niekur pasaulyje nėra kitos tokios giesmės, taip tiksliai ir nuoširdžiai išreiškiančios tautos valią bei dvasią. Stenkis, šių stacijų ap-mąstytojau, vis dažniau eiti bažnyčion, o prieš Sumą atsiklaupti giedančių lietuvių būryje. Tada suprasi, kas yra šventoji, amžinoji, nesunaikinamoji, nepavergtoji Lietuva. Pulkim ant kelių galima giedoti katakombose.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTOS RELIGINIO JAUSMO STACIJOS
ADORACIJOS VALANDAI
Tu, mano viltie, mano Tėve ir Kūrėjau, Tu mano tikrasis Viešpatie ir Broli! Bemąstant apie Tavo pasakytus žodžius: Mano džiaugsmas yra būti su žmonių vaikais (Pat 8, 31), mano siela prisipildo didelio džiaugsmo.
O Dangaus ir Žemės Viešpatie, kaip tinka šie žodžiai apsaugoti kiekvienam nusidėjėliui nuo nusiminimo!
Mano siela, apmąstyk tą didį Tėvo džiaugsmą ir didžią Tėvo meilę, -pažindama Sūnų, o Sūnaus - pažindama Tėvą bei apmąstydama tą liepsnojančią Meilę, kurios kupina su jais susijungia Šventoji Dvasia.
Apmąstyk, jog nė vienas iš šių Asmenų negali atsiskirti nuo to pažinimo ir meilės, nes jie yra viena Būtybė! Šie dieviškieji Asmenys pažįsta, myli ir džiaugiasi vienas kitu. Tai kodėl, mano Dieve, Tau reikalinga dar mano meilė? Kodėl Tu jos nori, ką Tu iš jos turi?
Būk pašlovintas, mano Dieve, būk garbinamas per amžius, nes Tavyje nėra pabaigos!
Džiaukis, mano siela, jog yra meilė, kuri myli tavo Dievą taip, kaip Jis nusipelnė!Džiaukis, kad yra pažinimas, kuris pažįsta Jo gerumą ir Jo begalinę vertę! Dėkok, kad Jis atsiuntė į žemę turintį tokį pažinimą, - Jis yra Jo Vienatinis Sūnus!
Skaityti daugiau: Šv. Teresė Avilietė
Aukoju Tau, Viešpatie, mano Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad Tau ir Tavo Bažnyčiai dar daug galėčiau dirbti, vargti ir kentėti.
Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai.
Ačiū Tau, Viešpatie, kad mane išvedei iš šio pasaulio, kur klaidžiojau, o gal ir kitus klaidinau, - tai vis neva iš uolumo. Tu, Viešpatie, atitaisyk.
Už visas malones, kurias Tu man suteikei, dėkoju. Koks Tu, Viešpatie, dosnus! Kaip gausiai dalini savo malones mums, nevertiems sutvėrimams!
Dieve, mano Dieve, kaip saldu Tau tarnauti! Kas bus Tavo danguje, jei čia, ant žemės, tokiomis saldybėmis sielą pripildai. <...> Kad ne Tavo galybė, regis, numirtum iš tos meilės, iš tų saldybių. Viešpatie, koks nuostabus esi! <...> Norėčiau iki paskutinio kraujo lašelio pasiaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti, - ir gyvenimo, ir visko, - kad tik Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų...
(Užrašai, 1913. 1911 m.)
Gyvasis Dieve, sustiprink mūsų tikėjimą, kad esi su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Dažnai mes skubame šaltos vienatvės keliais ir nesustojame ties amžinąja Ugnimi sušildyti savo sielų, savo dienų, įprasminti savo darbų ir žingsnių. Vejamės prabėgančią laimę ir laikiną džiaugsmą, o kai jie praskrieja pro mus lengvučiais sparneliais - skaudžiai išgyvename nusivylimą, skausmą, netektį. Tada kartais iš savo žemumų pažvelgiam į Tave, tačiau Tu atrodai tolimas ir nesuprantamas -mes per daug paskendę savyje ir savo sielvartuose. Kartais įsiklausę išgirstam Tavo kvietimą, bet dažniausiai į jį neatsiliepiam. Tokie esame mes.
O koks gi esi Tu, pasilikęs su mumis ir gyvas tarp mūsų kūnu ir siela?
- Jei mes pažintume Tave, jei mes žinotume, kiek iš altoriaus sklinda jėgos ir stiprybės, - niekada neitume į savo darbus, nestotume į kovas, nepaprašę Tavo palaimos;
- jei žinotume, kiek sklinda iš Tavęs atlaidumo, - mes galėtume prie Tavo Širdies priglusti kaip paklydę vaikai ir nedejuotume, nes Tu duotum ramybę ir taiką mūsų sieloms;
- jei žinotume, kiek Tavo rankose gerumo, - nebijotume gyvenimo kovų ir audrų: ateitume pas Tave, Tu mus pripildytum savo gerumo, o mes jį, kaip didžiausią šviesą, dalytume savo broliams;
Skaityti daugiau: Scholastika
Vynmedžio Šakelė
Iš Tavo versmių gersiu tyliai
Gyvybę Dievo amžiną,
Bet neišsemsiu meilės gylio,
Ko Dieviška širdis pilna.
Tu pilnis amžinos Gyvybės,
Tu Dievo gyvojo Sūnus!
Ja - Meile dieviška, beribe -
Prikėlęs gaivini visus.
Tu atėjai pas mus iš Tėvo
Kilniausia Dievo Dovana.
Savim mums duodi patį Dievą,
Jo laimę, Meilę amžiną.
Skaityti daugiau: IŠ TAVO VERSMIŲ GERSIU
Vynmedžio Šakelė
O Viešpatie, Tu galingiausias,
Kai naikini kaltes didžiausias!
Atleidi prašančiam viską
Sūnaus Švenčiausiąja Auka.
Tu sielą meilės spinduliais
Neši vėl dieviškais keliais.
Tave tikiu, Tavim viliuosi
Ir Meilei dieviškai lenkiuosi,
Ir meilės ilgesiu tyliu
Su Motina tariu myliu!
Su Dangumi ir už visus -
Visi Tavy te viena bus.
(Irkis į gilumą.Rinktinė. 1921-1988)
POEZIJOS PUSLAPIAI
J. Barisas
Tu, motin, neraudok,
Neverki, sese, savo brolio.
Per tūkstančius kilometrų
Savo ranką duok.
Tarp širdžių nėra tolių!
Mes gydyti jūsų balzamo,
Šventųjų Mišių aukos -
Ir ten nešiojam ramų
Gyvenimo džiaugsmą.
Šachtų gelmėse, žemės darbuos,
Statybose ir miškuos
Mes su rožančium, kaip ir jūs,
Sklaidėme giesmės aidus.
Skaityti daugiau: LAIŠKAS IŠ LAGERIO
Mes iš Užpoliarės grįšim -
Tu, Kristau, sutiksi mus
Prie pirmo kryžiaus pakely:
Ten bus jau Lietuvos žemė,
Ten gražusis Marijos kraštas!
Prakalbės tada Lurdas,
Aušros Vartai, Šiluva -
Prakalbės šventųjų relikvijos altoriuos...
Iš tabernakulio išeis gyvasis Kristus
Gydyti žaizdas.
Pravirks tada ant kelio
Dulkėmis apneštas akmuo -
Su manim pravirks...
Ir kada stovėsiu prie gimtojo namelio,
Nedrįsiu durų pravert.
Skaityti daugiau: UŽPOLIARĖS KALINIO SVAJONĖ
E. Aušraitė [Aldona Puišytė]
Kas pašauks į Bernelių Mišias,
Kas pašauks, kas pašauks?
Tartum baltą leliją nešuos
Atminimo šviesaus -
Iš vaikystės... O gruodas tenai,
Jis lyg žvirgždas aštrus;
Angelams pėdas žeis kruvinai,
Jei dar žemėj užtruks...
Trys Išminčiai Betliejun skubės.
Ves ryškus šviesulys...
O kažkas čia suklups prie duobės.
Driokstels šūviai keli...
Skaityti daugiau: POKARIO BERNELIŲ MIŠIOS
G. Saulius[Gintaras Pluščiauskas]
Nežinia nei kada, nei už ką, nei kodėl
Ant manosios lemties kažkas pažymėjo,
Vėl ateiti dabar ir gyventi rytoj,
Vėl šnekėti senąja lietuvių kalba,
Ir senolių apleistus kapus,
Šiaurės žemėse ardomus vėjo,
Ir tremties barakus, žemines
Aplankyti kas naktj sapne.
Vėl važiuoti tenai vagone gyvuliniam,
Vėl maitintis beskone ir šalta putra.
Apšmeižtam, iškankintam, atskirtam nuo Tėvynės,
Klausiant budeliui: zakliučionyj?,
Atsakyti lakoniškai: ja.
Skaityti daugiau: PASILIKUSIEMS
SKAITYTOJAI ATSIUNTĖ
(Šis atsitikimas paimtas iš panevėžietės grafikės Janinos Inčiurienės dienoraščio.
Patikrinus metrikus, rasta: krikštijo kun. Juodelė, krikštamotė - J. Inčiurienė.)
1971 m. sausis. Rytą atsikėliau labai nuvargusi: baisus sapnas trukdė nakties poilsį. Sapnavau einanti labai ilgu tuneliu. Buvo tamsu tamsu. Tamsa buvo klaiki. Tik kažkokia vidinė nuojauta sakė, kad reikia eiti tiesiai pirmyn. Ilga buvo ta kelionė. Staiga prie mano kojų lyg kažkas pasipynė. Pasilenkiau pažiūrėti ir paėmiau rankomis.
Tamsoje suvokiau, jog tai labai mažas žmogutis, naujagimis. Persigandau. Tuo tarpu pradėjo labai smarkiai šviesėti. Iš aukštai nusileido rausva skraistelė. Ji apsupo tą vaikutį. Supratau laikanti moteriškos lyties kūdikį, mergytę.
Ėmiau skubiai bėgti: jaučiau, kad kūdikiui reikia suteikti pagalbą. Aš bėgau, bet pati nežinau kur. Tuomet kūdikio galvutė ėmė labai sparčiai didėti ir pasidarė maždaug kaip septynerių metų vaiko, nors visas kūdikis buvo labai mažytis, - nė kiek nepadidėjo mano rankose. Aš uždusau klupdama ir vėl keldamasi. Bėgau su kūdikiu jau šviesoje, bet vis nežinodama kur. Bėgau vejama minties, kad reikia skubėti. Pribėgau pilką pastatą, kuriame nebuvo nei langų, nei durų. Pasibeldžiau į sieną, pasirodė žmogaus galva:
- Ko čia baidaisi, ko trukdai tylą? - klausia.
Aš rodau kūdikį ir prašau jam suteikti pagalbą, o žmogus pažvelgė į mane ir į kūdikį ir rimtai, sakyčiau, griežtai atsako:
- Jis turi tėvus! - (Atseit aš tokių nepriimu.)
Skaityti daugiau: „PASAKYKITE TĖVAMS - AŠ NORIU GYVENTI"
