Partizanai: Istorija ir dabartis

Į Laisvę 1995 121(158)

     T U R I N Y S

Vedamieji ................................................... 2

         j.b. Sudiev, Lietuva!... Labas pasauli!

         Realybės šešėlyje

Laiškai iš Lietuvos apie Lietuvą ............................ 4

Vilius Bražėnas, Laurų vainikas didvyriams .................. 6

Bronius Kuzmickas, Dvasinis genocidas Lietuvoje ............. 7

Gintė Damušytė, Pilnutinės demokratijos galimybės Lietuvoje  19

E. Šarūnas, Sėkmingo žygio seimo rinkimuose ................ 24

Algirdas Čekys, Prisikėlimo ugnys .......................... 27

Antanina Garmutė, Šešupės vingiuose ........................ 33

Zita Paulauskaitė, Mirė partizanas ......................... 41

Žodis iš Lietuvos Lietuvių fronto bičiuliams ............... 44

Juozas Kojelis, Praeitis įpareigoja ........................ 45

Kazys Ambrozaitis, Privalome dirbti ir toliau .............. 49

Juozas Baužys, LFB konferencija Čikagoje ................... 53

LFB konferencijos nutarimai .................................59

Lietuva: valstybė ir visuomenė 1990-1995 (Ketvirtoji Į laisvę

         fondo studijų savaitė Lietuvoje) .................. 61

Juozo Lukšos-Daumanto fondas ir jo įstatai ................. 66

Nebesulauksime sugrįžtant .................................. 70

Atsiųsta paminėti, pranešimai ir kt. ....................... 71

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1995 121(158)

SUDIEV, LIETUVA!...LABAS, PASAULI!

VEDAMIEJI

Nelengvi pirmieji penkeri nepriklausomybės metai. Tebematome sunkią ir nelengvėjančią krašto ir žmonių ekonominą padėti, buvusios nomenklatūros jėgų vis dar tebetrukdomą demokratinį procesą, žmonių apatiją prarandant gyvenimo prasmę, neturint paskatos dirbti ir kurti tautai, valstybei ir sau. Matome kaip auga nusikalstamumas, mažėja gimstamumas, didėja emigracija, mažėja valstybės gyventojų skaičius. Atsiranda ir vis didėja ekonominis plyšys tarp paprasto piliečio ir to, kuris yra valdžioje; tarp galą su galu nesuvedančio ūkininko, darbininko, mokytojo bei pensininko ir to, kuris įvairių suktybių ir kombinacijų pagalba perka ar statosi "pilis'’ ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Skaityti daugiau: SUDIEV, LIETUVA!...LABAS, PASAULI!

REALYBĖS ŠEŠĖLYJE

Be aukos ir darbo jokie nors ir gražiausi planai ar projektai nebūtų įgyvendinami, jokios idėjos nerastų atgarsio. Reikia tad pasidžiaugti tuo pasišventimu bei bendru darbu, kurį atlieka mūsų bendraminčiai Lietuvoje, ugdydami ir vis plačiau skleisdami pilnutinės demokratijos idėjas. Gražius rezultatus ta kryptimi duoda ir „Į laisvą" žurnalas, dabar jau perspausdinamas Lietuvoje, su kiekvienu numeriu pasiekiantis vis daugiau ir daugiau skaitytojų. Nėra abejonės, kad žurnalo populiarumui Lietuvoje augti padeda bendras ir sutartinis mūsų skaitytojų užsienyje ir Į laisvę fondo bendraminčių Lietuvoje rūpestis bei darbas.

Skaityti daugiau: REALYBĖS ŠEŠĖLYJE

LAIŠKAI IŠ LIETUVOS APIE LIETUVĄ

Reikia tikros lietuviškos meilės

...Laisvė — tai Dievo sukurtos gyvybės gyvybė. Ir tos laisvės, tos gyvybės mintimi gyvenome mes ir jūs penkiasdešimt metų. šiandien Lietuva jau laisva. Bet ar tokią Lietuvą tikrieji lietuviai, mirusieji ir gyvieji, norėtų matyti šiandien? Jums ir mums atsakymas aiškus. Dar reikia mums Lietuvoje teisingai suprasti, kas yra laisvė. Reikia nuveikti didelius darbus. Reikia tikros lietuviškos meilės, pasiaukojimo, kantrybės ir ištvermės...

O. B. — Kaunas
1995, balandis

„Amžinojo ekstremisto" mintys

...Pakliuvo po ranka „Valstiečių laikraštis", kuriame skaičiau straipsnį apie kun. Alfonsą Svarinską. Straipsnis pavadintas „Amžinas ekstremistas", ir kelias jo mintis noriu jums perduoti. Kun. Svarinskas sako: „Mūsų žmonės — politiniai analfabetai. Labai mažai inteligentų. Tikras inteligentas privalo turėti dvasinį išprusimą ir norą vadovauti tautai. Mūsų inteligentai mieliau pluša daržuose ir kolektyviniuose soduose... Aš ginu tiesą (dalyvaudamas politiniame darbe), tegu įrodo, kad klystu — atsiprašysiu... Dažnai mane klausia, kaip aš žiūriu į komunistus. Kaip į šūdvabalius! Reikia pašalinti mėšlą — neliks ir šūdvabalių... Greitai mirsiu. Išklibę visi organai. Juk gyvulio taip niekas nemuša, kaip mušė mane. Anais laikais kunigus skirstė į lojalius ir ekstremistus. Ačiū Dievui, visą amžių priklausiau prie pastarųjų..."

Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS APIE LIETUVĄ

LAURŲ VAINIKAS DIDVYRIAMS

...Laisvė negaunama ir neišlaikoma be kovos, be ryžto, be aukų. Nei Lietuvos valstybingumo 744 metų sukaktis, nei 77 metų sukaktis nuo Lietuvos Respublikos, kaip nepriklausomos valstybės, atstatymo po I-jo Pasaulinio karo, nei prieš 5 metus paskelbtas Nepriklausomybės aktas neatsirado be kovos. Iš tikrųjų lietuvių tauta, kaip papildomą drąsos ir laisvės meilės įrodymą, turėtų švęsti dar vieną didvyrišką Nepriklausomybės paskelbimą —1941 m. birželio 23 d.

Pažymėtina ir tai, kad visi trys šio šimtmečio Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktai pareikalavo iš jų skelbėjų nepaprastos valstybinės ir asmeninės drąsos. Visi trys buvo padaryti svetimai kariuomenei tebesant Lietuvos teritorijoje: 1918 metais tebebuvo vokiečių kariuomenė; 1941 metais Sovietų Raudonoji armija, prieš kraštą užimant kitai svetimai kariuomenei — nacinės Vokietijos kariams; 1990 metais Lietuvos teritorijoje dar buvo Stalino okupacinės kariuomenės likučiai. Tą situaciją ypač gali suprasti Amerikos patriotai. Juk ir Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybė 1776 metais buvo paskelbta Amerikos kolonijose tebesant Anglijos karaliaus „raudonšvarkių" daliniams. Tad nereikia turėti daug vaizduotės, ypač žvelgiant į įvykius prieš penkerius metus ir į Čečeniją šiandien, norint suprasti, kiek daug tie patriotai — valstybininkai rizikavo tokiose nepastoviose situacijose pasiskelbdami nepriklausomais. Todėl visai tikslu pasakyti, jog šiandien mūsų švenčiami istoriniai momentai sudaro lyg laurų vainiką už laisvę kovojusiai ir milžiniškas aukas paklojusiai lietuvių tautai.

Skaityti daugiau: LAURŲ VAINIKAS DIDVYRIAMS

DVASINIS GENOCIDAS LIETUVOJE

BRONIUS KUZMICKAS

Prof. Bronius Kuzmickas. Nuotr. A. Kairio

Penkeri Nepriklausomybės metai žadina mums ne tik džiaugsmą dėl išsilaisvinimo bei mintis apie ateitį, bet ir primena tai, ką mūsų tauta išgyveno ir patyrė per paskutiniuosius penkiasdešimt metų. Tuo labiau, kad ta patirtis nėra vien praeitis. Žymiu laipsniu tai yra ir dabartis, nes pėdsakai, kuriuos mūsų žmonių sąmonėje paliko priespaudos dešimtmečiai, negali išnykti per penketą nepriklausomybės metų. Tie dvasiniai žmonių bruožai, kurie šiandien stabdo tolesnį lietuvių tautos atgimimą, yra atėję daugiausia iš netolimos praeities. Sovietinis režimas totališkai siekė paveikti žmonių sąmonę, formuoti sau visiškai lojalų ir lengvai valdomą individą ir, reikia pripažinti, nemažai pasiekė. Įvairiose gyvenimo srityse Lietuvoje šiandien skaudžiai juntame sovietizuoto žmogaus mąstysenos ir elgsenos liekanas. Norėdami nuo jų greičiau išsilaisvinti, turime jas aiškiai suvokti ir pažinti.

Prisikėlimo apygardos, Mindaugo tėvūnijos partizanai kautynių pamokos metu. Nuotrauka daryta 1948 rugsėjo mėn.

Šiame straipsnyje ketinama svarbesniais aspektais nušviesti sovietinės tikrovės poveikį žmonėms, kurį apibendrintai galima pavadinti dvasiniu tautos genocidu.

Skaityti daugiau: DVASINIS GENOCIDAS LIETUVOJE

PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS GALIMYBĖS LIETUVOJE

GINTĖ DAMUŠYTĖ

Gintė Damušytė. Nuotr. K. Ambrozaičio

Kai 1989 metais Rytų Europos horizonte komunizmas pradėjo žlugti, kartu su ten atsiradusiu ekonominiu nuosmukiu iškilo spontaniški visuomeniniai judėjimai. Nors atskiruose kraštuose tokie judėjimai — revoliucijos ir skyrėsi savo kryptimi, juos visus tačiau vienijo bendras siekis — pilietinės demokratijos įvedimas. Galima džiaugtis, kad tada Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje intelektualinės jėgos iškėlė pilietinės visuomenės (civil society) idėją kaip idealą, o šis idealas sugriovė marksistinės-lenininės-komunistinės sistemos monolitą. Pilietinė visuomenė nugalėjo valstybę.

Norint realizuoti dabartinėje Lietuvoje pilnutinę demokratiją, turėtume vėl atgaivinti tą nuostabią idealistinę dvasią, kuri tuomet skatino tautą žengti į nepriklausomybės atgavimą. Tai buvo pirmosios politinės visuomenės apraiškos, kada žmonės pajuto savo galią, panaudodami laisvą spaudą ir demonstracijas. Vienas iš svarbiausių reiškinių valstybėje yra asmens santykis su visuomeniniu idealu, nuo kurio priklauso ir asmens vieta toje visuomenėje.

Kurdami teisinę valstybę, turime neišvengiamai kurti pilietinę visuomenę, kurios centras būtų pats žmogus, formuojąs savo gyvenimo tikslą. Deja, formuojant gyvenimo tikslą neužtenka vien idealistinės dvasios. Reikia dar ir aukštos dvasinės kultūros, politinio ryžto bei brandumo. Reikia istorinės atminties ir ateities vizijos. Reikia tam tikrų taisyklių, pagrįstų tikrinimo ir balanso (checks and balances) principais.

Skaityti daugiau: PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS GALIMYBĖS LIETUVOJE

Sėkmingo žygio seimo rinkimuose!

E. Šarūnas

Šių metų kovo mėn. 25 d. Lietuvoje įvykusiuose savivaldybių rinkimuose buvo išrinktos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybių tarybos pagal proporcinę sistemą, balsuojant ne už atskirus asmenis, bet už partijas. Iš šalies esančių 19 partijų bei visuomeninių politinių organizacijų rinkimuose dalyvavo 17-ka. Varžytasi dėl 1488 narių vietų. Daugiausia balsų laimėjo Tėvynės sąjunga — Lietuvos konservatoriai (TSLK), gavę 426 vietas arba 29,1% balsų. Antrąją vietą užėmė buvusieji komunistai, pasivadinę dabar Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), užsitikrinę 297 vietas arba 19,9% balsų. Krikščionys demokratai (LKDP) liko tik trečioje vietoje su 247 nariais arba 16,9% balsų. Neseniai įsisteigusi Valstiečių partija, glaudžiai susijusi su LDDP, gavo 105 vietas arba 6,9%. Kitos partijos laimėjo po keliasdešimt arba net tik po keletą balsų. Dešiniosios opozicinės partijos surinko du trečdalius balsų.

Manoma, kad Tėvynės sąjunga rinkimuose pelnė laimėjimą dėl šių priežasčių: 1) ji, ruošdamasi rinkimams, parengė ir deklaravo ne tik atitinkamus konkrečius pasiūlymus — modelį, kaip gelbėti Lietuvą nuo nuosmukio, bet šiuo atveju neužmiršo pateikti ir dalykiškų minčių, kaip gerinti savivaldybių tarnybų struktūrą ir darbą; 2) rinkėjai parėmė šios partijos iš dešiniųjų opozicijos suburtą koaliciją.

Skaityti daugiau: Sėkmingo žygio seimo rinkimuose!

PRISIKĖLIMO UGNYS

Partizanų apygardų spauda

ALGIRDAS ČEKYS

Ilgą laiką okupuotoje Lietuvoje apie partizanų spaudą buvo nutylima. Tuo tarpu „Laisvės kovų archyvo" duomenimis 1944-1945 metais buvo leidžiamas net 51 partizanų laikraštukas.

Vėlyvą 1947 metų rudenį Liaudiškių miške tarp Radviliškio ir Baisogalos pas eigulį Petrą Samuolį rinkosi ginkluoti vyrai. Tačiau ne tik namų šeimininkas, bet ir jo duktė Liuda „Ramunė", partizanų ryšininkė, nežinojo, kas privertė pas juos susiburti vyrus iš gana tolimų apylinkių. Atvyko keturių partizanų rinktinių vadai ar jų pavaduotojai: Lietuvos Žaliosios rinktinės, Kunigaikščio Žvel-gaičio, Vytauto Didžiojo ir Maironio rinktinių. Nebeliko šiandien nei vieno gyvo to susitikimo liudininko, nesurastas nei vienas to įvykio dokumentas. Tačiau pasak Prisikėlimo apygardos vado adjutanto Viktoro Šniuolio („Girėnas", „Vaidievutis", „Vytvytis", kilęs iš Miežaičių km. Radviliškio r.) būtent tada ir buvo įkurta paskutinė, devintoji partizanų apygarda Lietuvoje — Prisikėlimo apygarda. Jai vadovauti buvo paskirtas Petras Bartkus „Žadgaila", žuvęs 1949 m. rugpjūčio 13, kilęs iš Raseinių raj. Pakabumio km., dirbęs jungtinės Kęstučio apygardos štabe. Tuo metu be kitų klausimų buvo nutarta įsteigti ir apygardos organą — laikraštėlį „Prisikėlimo ugnis".

Partizanų laikraštėlio „Prisikėlimo ugnis" faksimilė.

Skaityti daugiau: PRISIKĖLIMO UGNYS

ŠEŠUPĖS VINGIUOSE

ANTANINA GARMUTĖ

LAISVĖS Angelas ištiesė sparnus į saulę. Amžiaus stebuklas — antrą kartą atgauta Lietuvos nepriklausomybė — sukėlė mums, gyviems istorinių lūžių liudininkams neapsakomą džiaugsmą, pripildė sielas jaudinančio virpulio, troškimo ir ryžto skirti visas jėgas savo Tėvynei. Atstatyti valstybę. Restauruoti skubančią nebūtin Atmintį. Plevenančią čia pat, už gimtojo namo slenksčio. Suskatome. Sujudome. Puolėme vykdyti slaptus savo širdies įsakymus. „Aš galiu! Sugebu! Reikia!" Tokių ir panašių minčių genami pasklido visuose okupacijų nualintos Lietuvos kampeliuose tėviškėnai-entuziastai. Laisvės kovų istorijos baltieji metraštininkai. Jų darbai, paženklinti pagarbos, ištvermės ir vilties ženklu, kviečia ir kvies į Atminties šalį, kurioje pabuvojo ir jie patys. Kalnus istorinės medžiagos, keliaudamas per gimtinę, surinko marijampolietis, paprastas Suvalkijos darbštuolis, šaulys Vitas Akelaitis, šioje apybraižoje dalį savo lobio Vitas nuoširdžiausiai patikėjo man ir skaitytojui.

* * *

ATVYKSTAME į eilinį lietuvišką kaimą. Lygumos. Sodai. Miškai tolimuose ir artimuose horizontuose. Kartais gyvenimas prasideda kaip pasaka.

...Gyveno 3 broliai ir sesuo. Aišku, su tėveliais. Broliai labai mylėjo savo sesutę Elzytę, kuri buvo šeimoje jauniausia. Jie — drąsūs, vikrūs, nenuoramos berniūkščiai — visokių vaikiškų gudrybių stengėsi išmokyti ir sesę. „Gyvenime pravers" — sakydavo vyriausiasis. Vešlios, drėgnos lygumų pievos. Todėl Prajeros savo ūkyje laikė šimtus paukščių: žąsų, ančių, kalakutų. Visiems vaikams teko juos ganyti. Nuobodus tai darbas

Skaityti daugiau: ŠEŠUPĖS VINGIUOSE

MIRĖ PARTIZANAS

Plungėje yra leidžiamas Kultūros laikraštis Žemaitijai ir visiems žemaičiams „Žemaičių saulutė". Jo 1994 m. gruodžio 23 numeryje buvo išspausdintas Zitos Paulauskaitės straipsnis apie partizaną Vytautą Slapšinską. To straipsnio truputį sutrumpintą tekstą čia ir pateikiame savo skaitytojams. (Red.)

Zita Paulauskaitė

Buvęs Kęstučio apygardos partizanas Vytautas Slapšinskas (1921-1994) mirė jau laisvoje Tėvynėje. Jis — vienas iš nedaugelio, praėjęs mirties kelius ir sulaukęs laisvės. Tūkstančiai jo likimo brolių savo jaunas galvas paguldė už Lietuvą prieš kelias dešimtis metų, o jų išniekinti kūnai buvo mėtomi miestelių turgavietėse ir aikštėse. Vytautą palaidojo iškilmingai, plakstantis vėliavoms, skambant giesmėms šiltą ir niūrų gruodžio pirmąjį penktadienį.

Ant stalo guli keturi stori sąsiuviniai, kuriuose Vytauto ranka surašyta kruvinosios mūsų tautos istorijos dalis. Tos istorijos dalyviu teko būti ir jam nuo pat 1941 metų birželio sukilimo. O 1944 metais, antrąkart Lietuvą užplūdus bolševikams, Vytautas išėjo partizanauti. Beveik aštuonerius jaunystės metus praleido su ginklu rankose. 1952 metais sausio 25 sunkiai sužeistas pateko į nelaisvę. Vėliau — 25 metai katorgos. Tokie sausi faktai. O rankraščio pirmąjame puslapyje įrašyti pranašingi žodžiai: „Kai nebus nei kovų, nei pavojų, atsiras daug herojų, kurie sieks pinigų ir dvarų..." Tai žodžiai, kažkieno ištarti dar 1949 metais, kai partizanų kraujuje mirko gimtoji mūsų žemė.

Viršuje—Kęstučio apygardos partizanai: guli Vytautas Slapšinskas, stovi Juozas Kisielius ir Vladas Mišeikis. Apačioj—1992 metais Radviliškyje, prie perlaidotų partizanų kapo: penktas iš kairės— partizanas Vytautas Slapšinskas, ketvirtas iš dešinės—Prisikėlimo apygardos partizanų vadas Viktoras Šniuolis.

Man teko laimė susipažinti su tuo žmogumi vos prieš kelerius metus, kai 1993 metų rugpjūtyje Ariogaloje vykusiame Lietuvos partizanų, ryšininkų ir rėmėįų susitikime geri žmonės mane supažindino su Vytautu. Vėliau Šiauliuose teko aplankyti Vytautą Slapšinską bei jo žmoną Stasę. Jau tada žinojau, kad Vytautas Slapšinskas yra surašęs prisiminimus, kuriuose minimi bendražygių ir išdavikų vardai, pavardės, pasakojami likimai, yra daugybė nuotraukų.

Skaityti daugiau: MIRĖ PARTIZANAS

Žodis iš Lietuvos Lietuvių fronto bičiuliams

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ SUVAŽIAVIMUI
Čikagoje

Leiskite nuoširdžiai pasveikinti Lietuvių fronto bičiulių suvažiavimą. Galvojame, kad šia proga vien tik palinkėti suvažiavimui sėkmės būtų per maža.

Prisimintina, kad Lietuvių frontas kilo kaip tautos rezistencijos uždavinio vykdytojas— neleisti lietuvių tautai sunykti pavergime. Jis ryžosi šiam uždaviniui tuo metu, kai kova atrodė nepabaigiama ir beviltiška. Tesėjo tada, kai visos viltys atrodė žlugę.

Šiandien, kai Lietuva vėl atgavo valstybinę nepriklausomybę, kova už dvasinę tautos laisvę ir valstybingumo įtvirtinimą tebėra nepaprastai sunki bei įtempta. Pavojai ją pralaimėti šiandien yra gal didesni nei bet kada. Rezistencine patirtimi sustiprintos LFB organizacijos pareigos neturėtų pasibaigti su formaliu valstybingumo atstatymu. Be tvirtos tautos dvasios ir gilaus tikėjimo savo valstybės ateitimi toks valstybingumas nebus patvarus.

Skaityti daugiau: Žodis iš Lietuvos Lietuvių fronto bičiuliams

TOLIMESNĖ LF BIČIULIŲ VEIKLA

Mintys svarstyboms LFB konferencijoje Čikagoje
1995.V.12

PRAEITIS ĮPAREIGOJA

JUOZAS KOJELIS

Kai kuriuos savo teigimus, kuriuos formuluosiu vėliau, remiu tokia pagrindine teze: Lietuvių fronto 50-ties metų praeitis mus įpareigoja ateičiai. Taigi, kokia mūsų praeitis?

Lietuvių frontas gimė Lietuvos laisvei apginti ir vėlyvesne veikla rūpinosi atstatyti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Šią misiją LF prisiėmė okupuotoje Lietuvoje, o vėliau kaip Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis tą pačią misiją pratęsė į išeiviją. Tik čia prie pagrindinio uždavinio pridėjo ir kultūrinį: krauti išlaisvintai Lietuvai kultūrinį kraitį ir išeivijoje išlaikyti gyvąją lietuvybę. Juozas Brazaitis 1958 LFB aptarė kaip „savanoriškos aukos ir savanoriško įsipareigojimo lietuvių organizaciją, kad laisvės kovos dvasia bei darbais ir broliško solidarumo bei pagalbos ryšiais nuolatos būtų susirišusi su Lietuva, kad per Lietuvą palaikytų gyvą išeivijos tautinę sąmonę ir kad laisvajame pasaulyje tarnautų Lietuvai".

LFB konferencija Čikagoje. Svarstį/bos dėl LFB veiklos. Kalba Juozas Kojelis, toliau—dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Zigmas Brinkis, Juozas Ardys.    Nuotr. J. Urbono.

Tarnyba Lietuvai, kaip aptarė Brazaitis, per 50 metų buvo pagrindinis ir tikrasis LFB egzistavimo tikslas. Kiek mes padėjome Lietuvai, tiek buvome gyvi ir tiek pateisinome savo egzistavimą.

Pats didžiausias, mano nuomone, politiniame rezistencijos sektoriuje LFB nuopelnas yra tai, kad išeivija atsispyrė Maskvos grasinimams ir gundymams nusilenkti ir pagarbinti Lietuvos okupantą. Jau nuo šeštosios dekados pabaigos į išeivijos laivą kėsinosi Skilė ir Charibdė: iš kairės — balseli kovą prieš okupaciją apšaukė kova prieš „brolį lietuvį". Tuo būdu sąmoningai ar nesąmoningai buvo lengvinamos sąlygos priešo agentams ir jų idėjoms skverbtis į mūsų tarpą ir slopinti kovą dėl laisvės. Iš antro šono, archaiškose formose sustingę vad. „laisvinimo veiksniai", ypač pastaraisiais dešimtmečiais, stengėsi užsisklęsti nuo tautos Lietuvoje, o pasitikėjimo neturį tų „veiksnių" vadai, norėdami išsilaikyti valdžioje, stabdė bet kokią privačią iniciatyvą.

Skaityti daugiau: TOLIMESNĖ LF BIČIULIŲ VEIKLA

PRIVALOME DIRBTI IR TOLIAU

KAZYS AMBROZAITIS

Dr. Kazys Ambrazaitis Nuotr. J. Urbono

1. Kur buvome ir kur einame?

Mūsų svarstybos ir 50 metų veiklos apmąstymas sutampa kaip tik su II pasaulinio karo laimėtojų ir veteranų suvažiavimais atšvęsti 50 metų pergalės sukaktį. Prisipažinkime, kad ir mes esame veteranai, atlikę savo pareigą tėvynei. Okupacijų metais turėjome ką veikti. Užsieny taip pat nesnaudėme, dalyvavome lietuviškame gyvenime, neišskiriant nei vienos srities. Įsijungėme į bendrą srovę, stiprindami bei ugdydami išeivijos tautinę ir rezistencinę sąmonę. Ėmėmės iniciatyvos palaikyti išeivijos dinamišką mintį, skatinome kūrybinį individualizmą. Savo ankstesniuose suvažiavimuose žvelgėme ir toliau, pasisakydami juose už bendrųjų žmonijos idealų kaip tautų solidarumo, laisvės, lygybės ir taikos siekimą.

Baisusis II pasaulinis karas pasibaigė, bet pasaulinės taikos konferencijos dar ir nebuvo. Nors nepriklausomybę atgavome, tačiau sovietinės priespaudos antspaudas Lietuvoje dar neišblėso — tiek valstybiniame, tiek ir privačiame žmonių gyvenime. Garsiai kalbama apie taiką, bet senais ir pridengtais būdais tebekurstoma nesantaika. Lietuvis, ištrūkęs iš Maskvos vergijos, vis dar bėga atbulas ir baiminasi, ar Maskva jo nesiveja. Dar ir šiandien, po penkerių nepriklausomo gyvenimo metų, valdančioji Lietuvos klasė, užsilikusi nuo okupacijos laikų, yra matomai ryški ir visuomenę padalinusi į valdžios žmones ir paprastus, neprivilegijuotus piliečius.

Skaityti daugiau: PRIVALOME DIRBTI IR TOLIAU

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ KONFERENCIJA

Trys pagrindinės temos:
Tolimesnė Lietuvių fronto bičiulių veikla
• Nepasaulėžiūrinės politikos klausimai
•Pilnutinės demokratijos galimybės Lietuvoje

1995 gegužės 12-13 d. savo konferencijon į Čikagą buvo suvažiavę Lietuvių fronto bičiuliai, norėdami apsvarstyti šias tris pagrindines temas. Penktadienį Ateitininkų namuose, Lemonte, posėdžiavo JAV ir Kanados LFB taryba kartu su Į Laisvę fondo. Lietuviškų studijų centro ir vietinio Čikagos LFB sambūrio vadovybėmis. Posėdžiui vadovavo LFB tarybos pirm. Vytas Petrulis iš Detroito. Buvo išklausyti įvairių komisijų pranešimai, pasiinformuota apie veiklą Amerikos žemyne ir Lietuvoje. Tą patį vakarą Ateitininkų namuose įvyko pobūvis, kuriame dalyvavo bičiuliai ir jų kviestieji svečiai. Buvo malonu matyti svečius ir iš Lietuvos: prof. Ignacą Uždavinį, Lietuvos seimo narį, vieną iš Krikščionių demokratų partijos vadovų; ir Olitą Dautartaitę, aktyviai dirbančią su Tėvynės Sąjunga, žinomą aktorę ir poezijos interpretatorę. Abu svečiai savo kalbose plačiai pasakojo apie politinę ir ekonominę Lietuvos padėtį. Olita Dautartaitė atliko taip pat ir lietuviškos poezijos rečitalį.

JAV Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė kalba LFB konferencijoje.

Nuotr. K. Ambrozaičio

Gegužės 13, nuo pat ryto, konferencija vyko Marijonų salėje, Čikagoje. Rengėjų vardu dalyvius pasveikino Čikagos LFB sambūrio pirm. dr. Petras Kisielius. LFB tarybos pirm. Vytas Petrulis invokacijai pakvietė kun. dr. Vytautą Bagdanavičių. Susikaupimo minute buvo prisiminti mirusieji bičiuliai ir bičiulės, perskaitytas iš Lietuvos gautas Į Laisvę fondo filialo sveikinimas, sudaryta nutarimų komisija.

Juozas Ardys, LFB tarybos prezidiumo narys, pateikė susumuotus apklausos duomenis, surinktus iš bičiulių atsakymų į anksčiau išsiuntinėtas anketas. Nors ir ne visi bičiuliai į anketą atsiliepė, tačiau gauti pasisakymai yra gan įdomūs. Pavyzdžiui, net 55% pasisakė už bičiulių aktyvesnį jungimąsi į politinę veiklą Lietuvoje, 62% — už asmeninį rėmimą Lietuvos krikščionių demokratų partijos, o 45% norėtų remti ir Tėvynės Sąjungą. Į Laisvę fondo filialo Lietuvoje veiklai pritarė net 83%, laisvę" žurnalo leidimui dviem laidom (Amerikoje ir Lietuvoje) — 86%. Įdomu, kad už išeivijos lietuvio kandidatūrą į Lietuvos prezidentus pasisakė tik 41%, nepritarė 45%. Tačiau jau 52% galvojo, kad pritarimas tokiai kandidatūrai pareitų nuo paties kandidato asmens.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ KONFERENCIJA

LFB konferencijos nutarimai

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ KONFERENCIJOS
įvykusios 1995 gegužės 12-13 Čikagoje 
N U T A R I M A I

A. Dėl tolimesnės veiklos gairių

1. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsirado sąlygos užsienio lietuviams dalyvauti Lietuvos valstybės politiniame gyvenime. Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis, daugiau negu 50 metų vykdęs svetur savo prisiimtą rezistencinę misiją, ją dabar keičia į politinę veiklą ir ieško būdų tai veiklai tęsti Lietuvoje.

2. 1996 metų Lietuvos seimo rinkimuose Lietuvių fronto bičiuliai (LFB) ryžtasi remti tvirtų demokratinių principų, krikščioniškos moralės kandidatus, nesusitepusius savo politine praeitimi arba jos atsisakiusius. Bendram darbui seimo rinkimuose LFB tariasi su idėjiškai artimomis Lietuvos partijomis.

LFB konferencijoje.  Nuotr. K. Ambrozaičio

3.    šiai politinei veiklai įgyvendinti LFB Taryba artimiausiu laiku sudaro pastovią 5-7 asmenų komisiją.

4.    Į laisvę fondo veikla užsienyje pamažu mažinama, didesnę darbų dalį perkeliant į Lietuvą ir atitinkamai didinant Į laisvę fondo Lietuvos filialui visokeriopą paramą.

Skaityti daugiau: LFB konferencijos nutarimai

LIETUVA: VALSTYBĖ IR VISUOMENĖ 1990-1995

Studijų dienos Kaune. Atidaromojo posėdžio dalyviai Kauno rotušėje. Pirmieji iš k.: kun. Ričardas Repšys ir vysk. Sigitas Tamkevičius. Nuotr. A. Kairio.

Ketvirtoji Į laisvę fondo studijų savaitė Lietuvoje

Kauno rotušėje liepos 5 d. prasidėjo Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti ketvirtosios studijų dienos, kurių tema buvo „Lietuva: valstybė ir visuomenė 1990-1995". Atidaromajam posėdžiui vadovavo adv. Jonas Kairevičius, Į laisvę fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininkas, ir Vidmantas Valiušaitis, tarybos sekretorius. Invokacijai buvo pakviestas J. E. vysk. Sigitas Tamkevičius. Po maldos, sveikinimo žodyje vyskupas linkėjo studijų dalyviams Aukščiausiojo malonės, kuri įkvėptų vilties ir energijos dirbti.

Pirmąjį pranešimą „Vilčių ir praradimų balansas" skaitė istorikas, fondo filialo valdybos pirmininkas dr. Juozas Tumelis. Jis apžvelgė penkerių nepriklausomos Lietuvos metų raidą, analizavo sunkumų priežastis, nurodė klaidas, iškėlė klausimų diskusijoms. Didžiausia Lietuvos problema, anot Tumelio, yra sovietinis paveldas. Antrasis šio pirmojo posėdžio kalbėtojas buvo prof. Bronius Kuzmickas. Jis pastebėjo, kad vykstąs valdžios atsiribojimas nuo tautos. Per 50 sovietinės okupacijos metų nebuvo mąstoma apie žmogų kaip individą, ir tai tebevyksta ir dabar. Pranešėjas pasidžiaugė Lietuvos jungimosi į Europą pastangomis, ypač faktu, kad Baltijos šalys eina kartu su Skandinavijos valstybėmis.

Skaityti daugiau: LIETUVA: VALSTYBĖ IR VISUOMENĖ 1990-1995

Juozo Lukšos-Daumanto fondas ir jo įstatai

JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO FONDAS

Su Juozo Lukšos-Daumanto fondu susijusiais rūpesčiais bei sumanymais savo laiškuose dalinasi Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas ir tos gimnazijos mokytoja Valė Urbelienė. Abu laiškai šį pavasarį buvo rašyti Nijolei Bražėnaitei. Laiškuose rasite taip pat ir pluoštelį įspūdžių apie Lietuvoje susuktą Vytauto Landsbergio, Jr. filmą „Baladė Daumantui". (Tikimės, kad šio filmo tema ateity galėsime plačiau parašyti.)

Rašo Valė Urbelienė:

...Paruošiau šį (Juozo Lukšos-Daumanto fondo) projektą, galvodama apie tai, kaip geriau išvengti nedoro pasipelnymo galimybės, juk žinau, kad dažniausiai gyvenime laimi tas, kas garsiau rėkia ir viešai prisiekinėja meilę tėvynei. Sumišusiomis širdimis gyvename — toks laikotarpis. Mokyklose dirba mokytojai, kurie prieš 10-15 metų sekė ir tardė vaikus, lankančius bažnyčią, aiškino, kad Dievo nėra, kad nebuvo jokios Vasario 16-tosios, etc. O dabar tie patys mokytojai švenčia su vaikais šv. Kūčias ir šv. Velykas, garsiau už kitus gieda himną, už kurį dar prieš 7 metus mano akyse mėtė iš mokyklų. Toks laikas — turime išsiauklėti jaunimą ne ant melo, nes jaunimas toli gražu ne visais patiki. Aš tai kalbu, sakydama apie savo mokinius, dar prieš metus kartais galvojusius labai priešiškai apie Juozą (Daumantą) ir partizanus, o dabar mes kalbamės su jais visai kitaip. Jie daug kur pakeitė savo stereotipinę nuomonę, pradėjo domėtis patys, kiekvienas ieško savo santykių su tuo laikotarpiu. Tik būtina sąlyga — tavo gražūs žodžiai turi atitikti tavo poelgiui...

Skaityti daugiau: Juozo Lukšos-Daumanto fondas ir jo įstatai

NEBESULAUKSIME SUGRĮŽTANT

Su liūdesiu prisimename amžinybėn iškeliavusius bičiulius

VAIDOTAS DAUNYS, "Krantų" ir "Naujosios Romuvos" žurnalų redaktorius, poetas, publicistas, "Regnum" leidybos organizatorius ir knygų autorius, kultūrinių vakaronių rengėjas tragiškai žuvo šeštadienio, 1995 liepos 29-tos rytą. Žuvo kildamas oro balionu Vilniuje, Vingio parke. Jo kūrybinė ugnis užgeso pačiame gyvenimo vidurdienyje, 37-tuosiuose metuose. Paliko žmoną Raimondą, sūnų ir keturias dukteris.

Vaidotas Daunys buvo vienas iš pirmųjų į laisvę fondo Lietuvos filialo iniciatorių, kurį laiką buvo jo taryboje. Vaidoto Daunio netekus, liko žymi spraga Lietuvos kultūriniame gyvenime, didelis nuostolis jaunųjų kūrėjų gretoms. Jis buvo vienas iš pirmųjų, supratęs išeivijos kultūrinių darbų reikšmę atsikuriančiai Lietuvai ir stengęsis juos perduoti Lietuvos spaudoje.

1994 rugsėjo 17 savo pilname vilčių laiške dr. K. Ambrozaičiui jis taip rašė:"... Siunčiu Jums "Naująją Romuvą", senąją mūsų svajonę ... Neseniai skaičiau paskaitą apie Maceiną (Austrijoje). Norėdamas tęsti Maceinos ir Pilnutinės demokratijos tradicijas, Lietuvoje rizikuoji būti anachronistas. Vis dėlto aš matau labai daug gyvybingų dalykų toje tradicijoje. "Purensime dirvą..." "Naujoji Romuva" ir lieka Vaidotui Dauniui didžiausiu paminklu.

Skaityti daugiau: NEBESULAUKSIME SUGRĮŽTANT

Atsiųsta paminėti, pranešimai ir kt.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Vytautas Antanas Dambrava, TEISINGUMO PRINCIPAI. Šioje 46 psl. studijoje, išleistoje 1995 m. Į laisvę fondo Lietuvos filialo, autorius išsamiai aiškina teisingumo principus, jų pritaikymą valstybėje ir visuomenėje, liečia politinės laisvės ir tolerancijos ryšį su teisingumu ir daug kitų teisinės valstybės aspektų. Knygos pradžioje nemaža vietos skirta autoriaus biografinėms ir profesinėms žinioms. Knygą spausdino "Morkūnas ir Ko. "spaustuvė Kaune.

O. Matusevičiūtė, AMŽINAS LIETUVOS VAINIKAS, istorinė apysaka iš Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikų, aprašanti valdovą Vytautą ir kitus jos kūrėjus, išryškinanti to laiko paprastą lietuvių ir žemaičių gyvenimą. Knyga 428 psl., kietais viršeliais, išleista 1994 m. "Minties" leidyklos Vilniuje. Negerai, kad viršelyje dailininkas neįdėjo pilno autorės vardo "Ona", o pasitenkino tik raidė "O".

LIETUVIŲ FONDAS II, Antroji Lietuvių fondo knyga, didelio formato, kietais viršeliais, 585 psl., apimanti laikotarpį nuo 1962 iki 1992 metų. Turinyje: LF istorinė medžiaga, veikla, struktūra, steigėjų ir ugdytojų prisiminimai, suvažiavimų aprašymai ir, svarbiausia,—daugybė nuotraukų ir vardų. Redagavo Antanas Juodvalkis ir redakcinė komisija . Išleido Lietuvių fondas 1994 m.

IŠ NAUJAUSIOS LIETUVOS ISTORIJOS, Dokumentų rinkinys. Redaktorė Dalia Kuodytė . Čia pateikiami 34 autentiški KGB dokumentai, užrašai su jų vertimais, interpretacijomis ir aiškinimais, liečią Kliugerio, Kli-maičio, Prunskienės ir daugelio kitų asmenų veiklą Šią 122 psl. knygutę išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga 1995 m.

Skaityti daugiau: Atsiųsta paminėti, pranešimai ir kt.