PASKUTINIS PAŠNEKESYS SU PROF. JUOZU BRAZAIČIU

LEONARDAS VALIUKAS

Leonardas Valiukas, LFB centro valdybos pirm., 1974 Dainavoje su prof. Juozu Brazaičiu ir jo dukra Marija Matulioniene

Paskutiniųjų virš dešimties metų laikotarpyje prieš prof. Juozo Brazaičio mirtį tekdavo jį aplankyti net po keletą kartų metuose. Rezoliucijų ir kitais reikalais siekdavau krašto sostinę, tad gana dažnokai pasukdavau ir iki New Yorko ir “Darbininko” redakcijoje aplankydavau prof. Juozą Brazaitį. Jei netekdavo užsukti į “Darbininko” redakciją, tai tuo atveju turėdavome ilgus telefoninius pašnekesius. Tie mūsų pašnekesiai liesdavo visus opiuosius ir aktualiuosius lietuvių, Lietuvos ir pasaulio reikalus bei klausimus. Kiekvienas iš tų pašnekesių tęsdavosi tarp 2-4 valandų. Kiekvieną kartą atvykdavau su “paskutinėmis” žiniomis iš krašto sostinės, ir prof. Juozas Brazaitis stengdavosi išgauti visas detales, kurios liesdavo JAV politinį gyvenimą ir Lietuvos bylos reikalą. Tie pašnekesiai vykdavo net su pertraukomis. Mat, “Darbininko” redakcijoje atsirasdavau apie 10 ar 11 val. ryte. Apie 12 val. mano senas pažįstamas ir bičiulis iš Los Angeles laikų kun. dr. K. Bučmys, O.F.M., pakviesdavo į vienuolyną pietums. Po pietų prof. Brazaitis ir aš vėl tęsdavome savo pašnekesį. Atsiminimų iš turėtų pašnekesių su prof Juozu Brazaičiu duosiu vėliau. Šį kartą mano atsiminimai lies tik paskutinį ir ilgą mūsų pašnekesį, turėtą 1974 metų rugpiūčio mėnesio 7 ir 8 dienomis LFB poilsio ir studijų savaitėje Dainavoje.

Paskutinis susitikimas su frontininkais

Maždaug prieš šešetą metų nė viena LFB poilsio ir studijų savaitė neapsieidavo be prof. J. Brazaičio: jis jose visad tardavo ilgesnį žodį ir noriai jungdavosi į diskusijas. Bent penketą metų prieš mirtį jo sveikata jau gerokai šlubavo, ir studijų savaitėse jis nebepasirodydavo.

1973 ir 1974 metais tas savaites teko organizuoti man. Į mano kvietimą atvykti į 1973 m. stovyklą. jis atsakė laiškučiu:

Labai ačiū už dėmesį ir rūpestį. . . Težinosiu tik paskutinėm dienom, ar galėsiu atvykti. Jei pvz. bus man tokios dienos kaip vakar ir šiandien, tūnosiu Brooklyne. Jei atvyksiu, tai dviem dienom — sakysim, antradieniui ir trečiadieniui. Savaitgalio vengiu, nes tada bus daug žmonių, o aš papratęs būti vienas, stebėti ir mažiau būti stebimas . . .

Į Dainavą neatvyko. Teko vėliau būti New Yorko mieste, ir jis man kalbėjo, kad tuo metu jo sveikata buvusi blogoje padėtyje. Tame mūsų pašnekesyje jis užsiminė, kad pasistengsiąs mus aplankyti Dainavoje 1974 metų vasarą. Vėliau “bombardavau” jį laiškais. Jis atsiliepė 1974 metų birželio 7 laišku, kuriame rašė:

. . . Ar galėsiu atvykti į studijų savaitę — nežinau, kokia bus tada ‘mano atmosfera’. Apskritai atpratau nuo žmonių, o juo labiau nuo masės žmonių.

Jei susidarys patogios sąlygos— nebent porai dienų . . . Parašiau vėl jam, pažadėdamas visą galimą globą Dainavoje ir geriausius frontininkų gydytojus. Jo laiškas (1974.VIII.2) pasiekė mane jau Detroite: “Mielas Leonardai, neturėjau tiek energijos, kad atsispirčiau Tavo tokiam energingam įsakymui būti Dainavoje. Jei nieko ypatingo neįvyks, būsiu trečiadienį ir ketvirtadienį. Nieku nesirūpink. Mane iš Clevelando atveš ir parveš mano duktė. Nesirūpink nė patalpa. Galima bus juk sustoti tame artimiausiame motely. Iki pasimatymo trečiadienį apie pietus! J.B.”.

Gerokai prieš pietus prof. J. Brazaitis pasiekė Dainavą. Kaip buvo minėjęs, jį atvežė jo duktė Marija Brazaitytė-Matulionienė. Kartu atvyko jos kelerių metukų dukrelė. Visa trijulė buvo apgyvendinta gan patogiame stovyklos administracijos dviejų kambarių butelyje.

Mūsų pirmoji “sesija”

Iki pietų buvo dar beveik valanda laiko, ir aš pakviečiau profesorių į seselių namelį, kur buvau apsigyvenęs. Mano pakvietimą jis mielai priėmė. (Dainavos stovykloje niekad nebuvusiems paaiškinu, kad “seselių namelis” yra atskiras pastatėlis, susidedąs iš 4 kambarių, svečių kambario ir koplytėlės. Tame namelyje visad apsigyvena sto-vykios vadovybė).

Tuo metu seselių namelyje buvome įsikūrę penkiese: kun. K. Pugevičius, kun. H. Šulcas, Bern. Brazdžionis, J. Kojelis ir aš. Kiek prisimenu, tuo metu nė vieno iš jų nebuvo ten, ir mudu pradėjome savo to paskutinio pašnekesio pirmąją “sesiją”, užtrukusią geroką pusvalandį.

Jis buvo atvežęs naujai išėjusio 1974 birželio mėn. “Į Laisvę” numerį (tiesiog iš spaustuvės!), mano suredaguotą. Įteikdamas jį jis man kalbėjo: “Geras numeris”.

Sustojome kiek prie jo sveikatos stovio. Į mano klausimą — “Profesoriau, koks sveikatos stovis, kaip jaučiatės paskutiniu metu?” — jis išėmė iš švarko kišenės keletą mažų bonkučių su įvairiomis piliulėmis ir jas man rodydamas kalbėjo: “Jos palaiko mano gyvybę”. Pridūrė, kad ta diena (1974 rugpiūčio 7) esanti pakenčiama. Kalbėjau, kad jis išoriniai atrodąs puikiai. “Būtų puiku”, jis skubėjo su savo atsakymu, “jei ir vidinė padėtis būtų tokia pat. Kaip minėjau neseniai savo laiške, mano energijos ‘akumuliatorius’ jau nebe-pakraunamas. Metai auga ir su jais negalavimai.” Čia užsiminė, kad prie įprastinės ligos prisimetusios dar naujos, kurios jį varginančios jau keletą mėnesių. Kalbėjo, kad prie geriausių norų negalėjęs atvykti į LFB sąjūdžio suvažiavimą, įvykusį 1974 metų gegužės mėnesio 25 ir 26 dienomis Čikagoje.

Prof. J. Brazaitis, žvilgterėjęs į jam paduotą studijų savaitės programą, mane paklausė, kaip mums pavykstą Kalifornijoje įtraukti jaunimą į konkretų Lietuvos laisvinimo darbą. “Masiniai įtraukti į tą darbą nepavyksta”, kalbėjau, “bet mes ten turime keletą jaunimo atstovų, kurie pajėgiai ir sumaniai į tą žygį jungiasi”. “Jums ten, Kalifornijoje, kažkaip sekasi beveik kiekvienoje srityje”, pašnekesį tęsė prof. J. Brazaitis. Jis kalbėjo, kad Dainavą patiksiąs ketvirtadienio pavakaryje ar penktadienio rytą ir jam nebeteksią išklausyti jaunimo atstovų pareiškimų ir diskusijų simpoziume — Jaunimo paruošimas visuomeninei veiklai ir Lietuvos laisvinimo darbui ir jo įtraukimas į tą žygį. Tas simpoziumas buvo pramatytas programoje šeštadienį, rugpiūčio 10. Nuomonių pasikeitimas jaunimo problemomis tęsėsi apie 10 minučių ir mūsų nuomonės sutapo šiais klausimais: (a) frontininkai turėtų tęsti, plėsti ir tobulinti jaunimo paruošimą ir įtraukimą į konkretų Lietuvos laisvinimo darbą; (b) LB vadovybė turėtų suruošti kasmet specialius vienos ar poros savaičių kursus jaunimui, kuriuose jaunimo atstovai iš įvairių krašto vietovių būtų ruošiami visuomeninei veiklai ir apčiuopiamam Lietuvos laisvinimo darbui; (c) pagrindinės jaunimo organizacijos (ateitininkai, skautai) turėtų imtis iniciatyvos jaunimo paruošimui ir įtraukimui į konkretų laisvinimo darbą.

Laikas buvo pajudėti pietums į Dainavos stovyklos valgyklą. Sutarėme savo pašnekesį tęsti po pietų.

Komunistų nauja taktika

Priešpietiniame pašnekesyje prof. J. Brazaitis buvo užsiminęs, kad turįs tam tikros medžiagos, kuri liečianti jojo asmenį. Paminėjau, kad po pietų būsiu kurį laiką seselių namelyje, ir jis pažadėjo pas mane vėl užsukti.

“Prieš maždaug trejetų savaičių rašiau tau”,kalbėjo po pietų atėjęs prof. J. Brazaitis, “kad esu kaltinamas kaip žydų persekiotojas Laikinosios vyriausybės dienomis. Sovietams per tam tikrų JAV elementų pavyko neseniai pravesti tuo klausimu straipsnių ir žinučių “New York Times” ir “New York Daily News” dienraščiuose. Tam tikri žmonės mano “kaltei” įrodyti jau seniai ieško liudininkų Los Angeles, Čikagoje, Detroite, New Yorke ir kituose miestuose. Dėl to teko porų mėnesių sugaišti, iki įsiskaičiau į sovietų paruoštus leidinius “Nazi-War Criminals” . ., “Documents Accuse” ir kt., iki surinkau kitų medžiagų ir parašiau 17 puslapių aiškinimų apie tuos laikus ir darbus bei sovietų atliktų dokumentų falsifikavimą”.

Prof. J. Brazaitis kalbėjo, kad žydams yra puikiai žinoma, jog Laikinoji vyriausybė stengėsi jiems padėti visomis išgalėmis. Čia jis nurodė porą dokumentų: vieną — nacių (“Documents Accuse”, No. 107), kitą — sovietų (“Švyturys” — 1963.X.19). Ir naciai ir sovietai tvirtina, kad žydų reikalus nuo 1941 metų liepos 2 dienos tvarkė patys naciai. Anot prof. J. Brazaičio, tų kelių dienų laikotarpyje (1941. VI.24 — 1941.VII.2) žydų reikalas Lietuvoje iš viso nebuvęs net pajudintas. Prof. J. Brazaitis kalbėjo toliau, kad iškilesni lietuvių darbuotojai laisvajame pasaulyje galį sulaukti panašių ar kitų sovietų kaltinimų, žinoma, pagrįstų falsifikuotais dokumentais. Anot jo, seniau sovietai tremtinius vadindavę “fašistais”, paskutiniųjų poros metų laikotarpyje bandą ne vienam prisegti “žydų persekiotojo” vardą. Neseniai sovietai pradėję savo naują taktiką, pasiųsdami į laisvąjį pasaulį savo “dokumentų”, kuriais bandoma “įrodyti”, kad vienas ar kitas lietuvių darbuotojas yra buvęs komunistų agentas. Jis klausė: “Ar mes esame pasiruošę ir pajėgūs tų sovietų melą ofenzyvų sutikti ir jų atremti?”

Jau jam mirus, kongresmanas J. Eilberg rašė (1975.I.13) JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkui A. Gečiui, kad kaltinimai prof. J. Brazaičiui buvę be pagrindo.

Bendravimas su pavergtais lietuviais

Prof. J. Brazaitis minėjo, kad tą mano suredaguotą ir man atvežtą “Į Laisvę” žurnalo numerį perskaitęs su vienu “įsi-bėgijimu”. Tame numeryje skirta nemaža vietos bendradarbiavimo su karštu ir pavergtaisiais klausimui. Klausiau, ar jis pritariąs visoms mintims, keliamoms tuo klausimu tame numeryje ir padarytoms prie jų išvadoms. Jo atsakymas buvo, kad vienoms — pritariąs pilnai, kitoms — neutralus, gi vienai ar kitai — priešingas. Anot jo, frontininkai ir kiti lietuviai neturėtų bijoti tą klausimą svarstyti bei diskutuoti, bet tai darytina mažose grupėse. Tam tikros gairės tuo klausimu esančios reikalingos, ir Algio Raulinaičio siūlomi šeši punktai esą tvarkoje. Jam esančios priimtinos tame numeryje duodamos dr. A. Maceinos mintys. Nieko blogo nesą ir Anatolijaus Kairio mintyse. Jis eilę kartų man ir kitiems yra kartojęs teigimą: “Jei norime duoti šviesos kitiems, turime patys jos turėti”. Anot jo, pavergtieji laukią iš mūsų — laisvės ir nepriklausomybės ilgesio ir ugnies, Vakarų kultūros šviesos, vilties ir kantrybės jausmo, demokratijos ilgesio ir dvasios, laisvojo pasaulio šlifo. Anot jo, daugelis pavergtųjų pralenkiu daugelį laisvųjų visose tose ir kitose srityse. Anot jo, tokių asmenų, kurie tų dorybių neturį, vykimas į pavergtą kraštą neduodąs jokios naudos Lietuvai, o tik žalos.

Lietuvių išjudinimas veiklai

Pro f. J. Brazaičio atvykimo į stovyklą dienos (rugpiūčio 7) popietė buvo skirta steikams ir pašnekesiams prie Dainavos ežerėlio. Poilsio ir studijų savaitės dalyviai buvo susigrupavę po 8 ar 10 asmenų prie eilės stalų po pastoge prie ežerėlio. Dauguma dalyvių nebuvo perdaug “agresyvūs” ir nevargino prof. J. Brazaičio. Po steikų vakarienės buvo padaryta prof. J. Brazaičio kartu su iškilesniais frontininkų darbuotojais nuotraukų. Amerikiečių panašiuose susibūrimuose iškilmingiausias asmuo aplanko kiekvieną grupę prie kiekvieno stalo ir su ja nusifotografuoja. Tokį pasiūlymą daviau prof. J. Brazaičiui, ir jis be jokio atsikalbinėjimo priėmė. Prof. J. Brazaitis, fotografas ir aš pradėjome tą “kelionę”, kuri užtruko žymiai ilgiau, negu kad maniau. Po visos tos “kelionės” nuo stalo prie stalo maniau, kad prof. J. Brazaitis gali man reikšti kiek nepasitenkinimo. Priešingai, jis šypsojosi, dėkojo už sudarymą galimybės susitikti su kiekvienu ir pasikeisti vienu kitu žodžiu ir kalbėjo: “Jaučiuosi neblogai. Tas pasibičiuliavimas mane paveikė teigiamai”.

Suradome vietos prie vieno iš laisvesnių stalų, ir mūsų pašnekesys palietė frontininkų ir kitų lietuvių išjudinimą konkrečiam darbui bei veiklai. Jis čia nepagailėjo man ir kitiems kaliforniečiams gražių ir mielų žodžių. Anot jo, jis stebįs mūsų veiklą ten su džiaugsmu. Prof. J. Brazaitis kalbėjo: “Žaviuosi paties ir kitų energija ten judinti bičiulių ir kitų lietuvių veiklų. Jūs ten su kaupu atiduodate savo duoklę sąjūdžiui, išeinate su didesniais užsimojimais ir juos realizuojate. Būtų gera, kad ir kitos vietovės pasektų jumis”. Anot jo, mases imponuoją didesni užsimojimai, kurių lietuvių centriniai vienetai stokoją. Mūsų veiksniai, akcentavo jis toliau, turėtų imtis didesnių užsimojimų, paruošti tų žygių įvykdymui konkrečius ir detalius planus ir kviesti laisvo

jo pasaulio lietuvių bendruomenę tų darbų įgyvendinimui. Mūsų nuomonės sutapo, kad iki šiol laisvojo pasaulio bendruomeninio ir Lietuvos laisvinimo darbo ir finansavimo naštą pakelia viduriniosios ir senesniosios kartos nariai. Kaip pilniau įjungti jaunąją kartą į visuomeninę veiklą ir Lietuvos laisvinimo darbą? Kaip išgauti piniginės paramos visam mūsų darbui iš tų, kurie galėtų aukoti kasmet šimtais ir tūkstančiais? Kokio laisvinimo darbo galėtų imtis šimtai jaunosios kartos atstovų, kurie profesoriauja kolegijose ir universitetuose, ir kaip juos pasiekti? Mūsų nuomonės vėl sutapo, kad tai esą didžiosios problemos, kurioms mūsų aktyvioji visuomenė turėtų surasti atsakymą bei sprendimą.

Prie vieno stalo: (iš kairės) L. Žemaitienė, J. Brazaitis, L. Kojelis, V. Baleišytė, V. Petrulis, P. A. Raulinaitis, J. Mikonis, R. Jautokaitė ir S. Smalinskienė

Nepasakytoji kalba

Prof. J. Brazaitis atvyko į kitos dienos (rugpiūčio 8) studijų savaitės rytinę programos dalį. Nors išvakarėse jis man buvo sakęs, kad nė nemėginčiau jo kviesti tarti žodžio, tačiau, pradėdamas posėdį, priminiau, kad turime savo tarpe patį vyriausiąjį “rabiną” ir lauktumėm iš jo bent kelių žodžių. Jis nejudėjo į priekį ir pakilęs nuo kėdės publikoje tarė: “Nepasakyta kalba yra visad geriausia kalba. Turiu ją pasirašęs ir savo kišenėje”, su šypsniu veide kalbėjo jis, “ir tegu ji ten ir palieka”. Palinkėjo visiems sėkmės ir atsisėdo. Tai buvo jo paskutinis viešas žodis LFB sąjūdžio nariams.

Per likusį jo buvojimo laiką Dainavoje buvome dar iš kelių kartų sėstelėję vienur ar kitur ir pasikeitėme nuomonėmis visa eile kitų klausimų: nesuradimas bendros kalbos veiksniuose, mūsų spaudos misija, opieji ir aktualieji LFB sąjūdžio reikalai ir kt. Anot jo, dėl veiksnių nesutarimo neturėtumėm perdaug sielotis; svarbiausia, kad kiekvienas iš jų imtųsi konkretaus darbo. Kalbėjo, kad beveik nieko nebeparašąs “Darbininkui”. Anot jo, mūsiškė spauda turėtų mus informuoti, formuoti mūsuose viešąją opiniją gyvybiniais lietuvių ir Lietuvos klausimais, išeiti su konkrečiais siūlymais ir būti žymiai daugiau kritiškes-nė mums visiems.

Paskutinis atsisveikinimas

Prof. J. Brazaičio piniginis pajėgumas buvo labai ribotas, tačiau jis visad stengdavosi visomis išgalėmis paremti visus pozityviuosius lietuvių užsimojimus. Po vieno pasistiprinimo Dainavos valgykloje Linas Kojelis ir aš bandėme parinkti dalyvių tarpe aukų kunigo Kazimiero Pugevičiaus veiklai. Bandėme aplenkti prof. J. Brazaitį. Jis pagriebė mane už rankos, sakydamas: “Leonardai, to nedaryk!” Jis perbėgo akimis aukotojų sąrašą, pasirašė jį ir paaukojo tokią sumą, kuri pralenkė kitas.

Savaitgalis artėjo, ir dalyvių skaičius didėjo mūsų poilsio ir studijų savaitėje. Susitikome vėl, ir jis kalbėjo: “Leonardai, už maždaug pusvalandžio išjudėsime. Buvo didelis dvasinis atsikvėpimas bei atsigaivinimas. Dėkui už manęs pakvietimą į Dainavą. Kada aplankysi mus New Yorke? Jei tik pasuksi į rytinį pakraštį, neaplenk mūsų”. Pažadėjau jį aplankyti netolimoje ateityje. Atsisveikinome, ir jis tarė: “Iki pasimatymo New Yorke!” Deja, tas mūsų pasimatymas nebeįvyko ...