Karys 1969 1-2 Turinys, metrika

 

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 1 (1448)  SAUSIS – JANUARY  1969 

Vytis Jogailos antkapyje   ... viršelis

Nr. 2 (1449) VASARIS – FEBRUARY 1969 

A. Aleksandravičius -— Už Lietuvos nepriklausomybę ... (viršelis) 

   T U R I N Y S

J. Miškinis — 25 metai nuo A. Smetonos mirties

A. Žiedas — Klaipėdos krašto sukilimo 46 m. sukaktį minint

A. Erdvilas — Pirmosios kautynės

R. Liormonas — Karinės Misijos Lietuvoje 1919-1920 m.

J. Miškinis — Lietuvos savanorių keliai

P. Matekūnas — Nepriklausomybes kovos Zarasų apskr. ribose

A. Budreckis — Lietuviškoji ekspansija

Z. Raulinaitis — Kovos su Danų varingais VII-IX a.

St. Baipšys — Aviacijos pusvalandis virš uošvyno

B. B. — Šveicarijos nepriklausomybės išlaikymas

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS

Skaityti daugiau: Karys 1969 1-2 Turinys, metrika

25 METAI NUO LIETUVOS PREZIDENTO ANTANO SMETONOS MIRTIES

JONAS MIŠKINIS

Šiemet, sausio 9 d., sukako 25 metai kai Clevelande tragiškai mirė pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona.

Pavėluotai ta liūdna ir skaudi žinia, apie prezidento A. Smetonos mirtį Amerikoje, pasiekė Lietuvą. Visame Lietuvos krašte buvo ryžtamasi atitinkamai tą nelaimingą įvykį paminėti, bet okupantai vokiečiai įžiūrėję, kad tai bus kartu ir lietuvių tautos politinė demonstracija, viešai minėti neleido. Teko pasitenkinti tik gedulingomis pamaldomis bažnyčiose, į kurias sugužėjo didžiulės minios žmonių. Tai buvo reikšmingas ir įspūdingas pirmojo ir paskutiniojo Lietuvos valstybės prezidento pagerbimas ir, susikaupimo maldose, su juo atsisveikinimas.

Kadangi Antano Smetonos gyvenimo bruožai mums yra plačiai žinomi, tad jų kartoti čia nesiimsiu. Daug svarbiau pažinti jį, kaip visapusišką asmenybę, kokios tautų gyvenime, kad ir gausingesniųjų, nedažnai pasitaiko.

Likimas lėmė jam gimti paprastoje vargingoje ūkininko šeimoje. Tad Smetona yra kilęs iš pačių tautos gelmių. Per savo gyvenimą jam teko susitikti, dirbti ir skirtis su įvairiausių pažiūrų ir luomų žmonėmis, tad nei vienam lietuviškojo gyvenimo klausimui jis nebuvo tolimas, ar nuošalus. Pradėdamas 1902 m. savarankiškai gyventi Vilniuje, Antanas Smetona, iš karto, atsistojo pirmose visuomeninio darbo eilėse. Jam ten buvo gera praktiško gyvenimo mokykla, papildančioji įgytas teorines mokslo žinias. Lietuvių visuomenė tada gyveno dar tik kultūriniais ir tautiniais interesais, o politinės gairės buvo tik pradedamos žymėti, tik nustatomos. Didysis Vilniaus Seimas 1905 m. savo rezoliucijoje pirmą kartą mėgino suformuoti lietuvių politinius reikalavimus. Šių dienų akimis žiūrint, tie reikalavimai buvo gana kuklūs, tačiau, ano meto sąlygomis, kaip pradžia, jie buvo žymūs. Jie sukrėtė kraštą, paskatino plačiąsias mūsų tautos mases susidomėti savo teisėmis, tačiau šviesuomenei jie ypatingos įtakos nepadarė, nes kad ir pakėlė politinius reikalavimus, bet jais ypatingai netikėjo, laikydama tai, daugiau gražiomis svajonėmis. Ligi Didžiojo karo lietuvių politiniai reikalavimai nebuvo aiškiai ir griežtai susikristalizavę. Vienos aiškios politinės programos neparuošimas ir jos neturėjimas neigiamai atsiliepė pasaulinio karo metu, kai teko pradėti politiškai veikti įvairiose pasaulio vietose. Tada tik iškilo liūdnas reiškinys, kad lietuvių tarpe nebūta politinės minties vienybės. Jei toji vienybė būtų buvus, tai labai galimas daiktas, kad būtų ir daug daugiau pasiekta.

Skaityti daugiau: 25 METAI NUO LIETUVOS PREZIDENTO ANTANO SMETONOS MIRTIES

KARIO DOVANA LAISVĖS KOVŲ MUZĖJUI

Šių metų sausio mėn. 19 dieną, Čikagoje, “Ramovės” skyriaus narių visuotiname susirinkime, “Kario” atstovas Jurgis Stankūnas, Laisvės Kovų Muzėjui vadovaujantiems gen. M. Rėklaičiui ir plk. P. Šeštakauskui, “Kario” štabo vardu, įteikė labai įdomų ir vertą atžymėjimo paveikslą. Tai Vietname buvusio kovotojo Algimanto REIVYČIO padidinta, spalvota, gražiai įrėminta nuotrauka, kurioje malūnsparnis-helikopteris yra paženklintas Lietuvos Vyčiu.

Įteikdamas minimą paveikslą J. Stankūnas pasakė sekančią kalbą: “žinome, kad prie Centro Valdybos yra Laisvės Kovų muzėjus, kuris renka karinę istorinę medžiagą, ypač mūsų Nepriklausomybės Kovų meto. Mes žinome, kad Nepriklausomybės Kovos jau baigtos. Dabar vyksta ir yra skatinamos Laisvės Kovos. Laisvės Kova — tai kova su komunizmu, kuris yra paglemžęs mūsų kraštą ir kuris gręsia visam pasauliui, šiandieną, šioje kovoje, mes tiesioginiai dalyvauti negalime. Tačiau, mes remiame šią kovą ir šios kovos dalyvius. Mes didžiuojamės, kai sužinome, kad šioje kovoje dalyviai yra ir mūsų tautiečiai, lietuviai, mūsų jaunimas. Vienas tokių buvo Algimantas Reivytis, kuris nuo balandžio 1966 m. iki balandžio 1967 m. karinę tarnybą atliko Vietname. Karinė vadovybė, atsižvelgdama į jo pareigingumą (jis yra apdovanotas keliais atsižymėjimo ženklais), patenkino jo prašymą ir helikopterį, kuriuo jis skraidė, eidamas kulkosvaidininko pareigas, leido paženklinti Lietuvos Vyčiu.

Skaityti daugiau: KARIO DOVANA LAISVĖS KOVŲ MUZĖJUI

PLUOŠTAS KOVOTOJO PRISIMINIMŲ IŠ KLAIPĖDOS KRAŠTO SUKILIMO

46 metų sukilimo sukaktį minint

ALFONSAS ŽIEDAS

Priešingai geriausiems norams, prisiminimai apie kaikuriuos ano meto įvykius bus lyg koks atspindys tarp tikrovės ir sapno, nes dokumentinė medžiaga yra likusi barbarų griūties užverstoje Tėvynėje, o daugelio, net ir geriausių, draugų vardus ir reikalingas datas, audringų dešimtmečių būvyje, iš atminties ištrynė laikas . . . Bet, ką gi: tegul bus daroma kuo geriausiai, kas galima, pasikliaujant nors ir netobula žmogiška atmintimi.

Įvykiai 1922-23 metų sąvartoje buvo neišjungiamoje dramatiško lietuvių tautos istorinio likimo grandinėje, nes nuo pat Lietuvos istorijos priešaušrių, kada lietuviai pirmą kartą pasirodė pasaulio viešumoje, jie iš visų pusių buvo apsupti priešų, su kuriais per visus vėlyvesnius amžius be atvangos kovojo žūtbūtines kovas. Taip ir anų metų sąvartoje, kai jau buvo sukurtas tvirtas Lietuvos valstybės branduolys, ir apie Kauną žydėjo laisvės pavasaris, pasipuošdamas įvairiaspalve gaivalingai pakilusios tautos kūryba, tauta, deja, nėgalėjo nors trumpai pasidžiaugti nei savo laimėtąja laisve nei tuo pavasariu, nes Pietuose trečdalį Lietuvos žemių ir jos sostinę — amžinąjį tautos dvasios ir kultūros židinį, lyg juodi debesys, vis dar dengė rūsti lenkiškųjų grobikų okupacija, o iš Vakarų, lyg žvarbūs vėjai, sklido gandai, kad tas pats priešas tiesia savo grobuoniškus nagus ir į Klaipėdos kraštą ir uostamiestį, per kurį turėjo atsiverti Lietuvai laisvi pasaulio vandenynų keliai.

Todėl, anuo metu, Kauno šauliai, lyg neramios bitės, ūžė apie Šaulių Sąjungos centrą, Laisvės Alėjoje 20 Nr. ir Kauno šaulių, reikia pastebėti, gana blaivų klubą, Vasario 16-sios bene 4 Nr., kur vėliau iškilo naujas pastatas ir jame buvo įsikūręs vienas pirmaklasių restoranų — “Rambynas”.

Vieną vėlyvą vakarą, kaunietis Ilgūnas, vardo nebeprisimenu, mano bendradarbis iš Šaulių S-gos centro, išsitraukė mane iš Šaulių klubo į gatvę ir, graudendamas laikyti paslaptį, papasakojo, kad šauliai ruošiasi paslaptingam žygiui, bet kokiam ir jis nežinąs. Jei pasitikįs Šaulių Sąjungos vadovybe ir galįs pasiryžti savanoriškai leistis į bet kokį garbingą žygį už tėvynę, tai nurodytąją dieną ir valandą turįs pasirodyti Šaulių Sąjungos Centre, kur gausiąs reikalingus nurodymus.

Skaityti daugiau: PLUOŠTAS KOVOTOJO PRISIMINIMŲ IŠ KLAIPĖDOS KRAŠTO SUKILIMO

PIRMOSIOS KAUTYNĖS

A. ERDVILAS

Viskas aplinkui sava — pažįstama. Kiekvienas mygtukas, kiekviena rodyklė ir rankena šimtus kartų apčiupinėta ir akim permesta — atrodo visą gyvenimą ten buvę, kaip rankos pirštai. Sėdžiu, kaip ir daugelį kartų anksčiau, keturiasdešimties tūkstančių svarų naikintojo, radaro navigatoriaus kabinoje. Gamintojai jį pavadino “F-4B Phantom 11”. Esame dviese. Priešakinėje sėdynėje — pilotas, o aš nuo jo atskirtas siena, kurioje prigrūsta skaitiklių, matavimo įtaisų ir rankenėlių, su mano privačiu “televizijos” aparatu — radaro ekranu. Plastikinis šalmas ir deguonio kaukė su mikrofonu uždengia visus pažįstamus veidus, ir, prisiartinus prie kito lėktuvo, tik iš numerio atpažįsti jo įgulą. Mūsų grupė — trys lėktuvai, ką tik susijungę, piaunam ryto orą prie Vietnamo, žemyno kryptimi. Apačioje, lyg stiklas, Tonkingo įlankos vanduo ir vis mažėjantis lėktuvnešis — mūsų “namai”.

Jaučiuosiu truputį nusivylęs. Tai mano pirmoji kautynių misija ir visai nieko naujo. Net ir bombos po sparnais senas dalykas — nešiojome jas virš Arizonos dykumų ir mėtėme į molinius taikinius. Čia, tiek toli į pietus, priešo naikintuvų nesitikima, tad galime tikėtis visai nuobodžios kelionės. Mūsų uždavinys bus vykdomas Saigono srityje. Paskutiniai radio žodžiai pasikeisti su laivu ir — aš perjungiu siųstuvą į Saigono stotį.

“Aris, Aris, this is Vilo 29. Over”. Radio kalba Saigonas vadinamas “Aris” — mes esame virtę Vilo numeriu. “Aris” atsiliepė ir aš pranešu mūsų sudėtį, bombų dydį ir kiekį. Jie pakartoja ir trumpam laikui nutyla.

Skaityti daugiau: PIRMOSIOS KAUTYNĖS

Karinės misijos Lietuvoje 1919 -1920 m.

PLK. R. LIORMONAS

Dr. Albertas Gerutis, pasiuntinybės patarėjas Berne, Šveicarijoje, kreipėsi į mane laišku, kuriame rašo:

“Iš Lietuvių Enciklopedijos matau, kad Tamsta Želigovskiados metu buvai prikomandiruotas prie prancūzų Karinės misijos. Man seniai rūpi nušviesti karinių misijų vaidmenį, kurios nepriklausomybės pradžioje lankėsi Lietuvoje. Ar neparašytumėt apie savo paties patyrimą ir, be to, suminėtumėt visas karines misijas, kurios lankėsi Lietuvoje? Neturint archyvų, be abejojimo, neįmanoma tiksliai viską aprašyti. Bet Tamsta anais laikais buvai pačiame Krašto Apsaugos Ministerijos centre, tad, greičiausia, turėjai reikalų su tomis misijomis. Man toji tema įdomi speciališkai todėl, kad tos misijos pačioje pradžioje ėjo kaipo avangardas, kurį tik vėliau pasekė konsuliariniai ir diplomatiniai atstovai.”

Tokiu būdu aš pasidariau lyg gyvas archyvas anų, senų, gerų laikų ...

Atsižvelgiant į tai, kad dr. A. Gerutis renka medžiagą apie mūsų nepriklausomybės laikotarpį, pasistengsiu čia pat į jo iškeltą klausimą, kiek dar atmintis leidžia, atsakyti. (O tai buvo beveik prieš 50 metų, o aš jau įžengiau į 77-sius metus.)

Tais laikais turėjome Lietuvoje bent penkias karines misijas: amerikiečių, anglų, prancūzų, švedų ir vokiečių.

Skaityti daugiau: Karinės misijos Lietuvoje 1919 -1920 m.

LIETUVOS SAVANORIŲ KELIAI

 (50 metų proga)

JONAS MIŠKINIS

1919 metais Lietuvos laisvės aukos buvo didžiausios. Nuo parako dangus dūmavo ir Lietuvos žemė granatų buvo sujaukta. Tai buvo Pirmojo Pasaulinio karo dovana, kuri Lietuvos gyventojams ne džiaugsmą, bet ašaras spaudė. Karui praūžus per Lietuvos žemę, atrodė, kad lygins laukus ir sės javus lietuviai ne sau, bet kitiems, kad tie būtų sotūs. Lyg atrodė, kad tiesime plentus, geležinkelius ir pilsime vieškelius kitiems, kad lengviau būtų svetimiesiems švaistytis po mūsų gimtąjį kraštą.

Bet, tarsi, milžinkapiai atsivėrė ir bočių kaulai apsivilko raumenimis. Ardytais keliais, šunkeliais, giriomis ir pelkynais slinko ir pavieniai ėjo ten, kur Tėvynės karo trimitas skambėjo . . . ir trimitas anos, Vytauto Didžiojo, garsiosios Lietuvos, kuri amžiais jau buvo migdoma. Jo garsan radosi visi tie, kuriuose atgimė milžinų dvasia. Tai savanoriai - kūrėjai ir nepriklausomos valstybės statytojai. Įvairių jų būta, kaip įvairūs yra kūrybos veikalai. Vieni atstovavo tautos smegenis, kiti raumenis ir plieną. Tačiau visus jungė vienas tikslas — didelė užduotis ir visiems vienodas dygliuotas kelias.

O kelias, kelias! Skausmu ir ašaromis nuklotas, vargais ir prakaitu nužymėtas. Nuo tėviškės slenksčio lydėjo savanorį motinos ir sesių ašaros, graudindamos pasiryžėlių širdis. Motinos ašara, nebaigta vaga ir neišvarytas pradalgis kėlė klausimą, ar galės kada nors savanoris nudžiovinti ašarą, tęsti nebaigtą darbą.

Daugeliui iš tėviškės, ypač iš Vilnijos krašto, teko bėgti slapčia, nes tėviškė buvo priešo okupuota. Ilga kelionė, nakvynė laukuose ar tamsiame miške sekino kovai reikalingas jėgas, o nuplyšęs batas drebino kojas, o nudėvėtas drabužis nešildė kūno. Retos eilės su netobulais ginklais, nepasisekimai, kritusiųjų ramybė ir sužeistųjų vaitojimai slopino pasiryžimo dvasią. Lietuvos didvyriai turėjo nugalėti ne tik fizines kliūtis, bet atsispirti ir dvasinėms pagundoms ir baidyklėms, lyg tas jaunuolis, jieškąs užburto kalno, užkeikto turto. Bet laisvės ilgesys, pasiryžimo dvasia, padėjo nugalėti kliūtis, pasiekti užburtąjį lobį — Tėvynės laisvę. Tiesa, ne visiems likimas buvo malonus. Daugeliui nebuvo lemta grįžti į tėviškės gimtuosius namus su pergalės vainiku, giedant džiaugsmo himną. Tik palinkęs kryžius, svyruojąs beržas ir siūbuojančios ant kapo gėlės, dieną ir naktį, kužda jų kaulams: garbė jums . . .

Skaityti daugiau: LIETUVOS SAVANORIŲ KELIAI

NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS ZARASŲ APSKRITIES RIBOSE

PETRAS MATEKŪNAS

KOVOS SU RUSAIS BOLŠEVIKAIS

Neilgai teko rusams bolševikams šeimininkauti Zarasų apskrity. Visi Zarasų apskrities gyventojai jautė ir laukė dienos, kada jie bus išlaisvinti iš to “rojaus”, kuris visiems taip įkyrėjo. Kai tik Ukmergės rinktinė gegužės mėnesio antroje pusėje užėmė Kurklius, Anykščius, Adroniškius ir priartėjo prie Viešintų miestelio, o Panevėžio rinktinė užėmė Kupiškį ir artėjo prie Zarasų apskrities ribų, tuojau visų gyventojų nuotaika pagerėjo. Ypatingai tam buvo jautrūs dusetiškiai. Jie balandžio mėnesio pabaigoje išvaikė vietinę tarybą, miliciją ir išlaisvino iš kalėjimo, kuriuos tie buvo suėmę.

Panevėžio ir Ukmergės rinktinėms priartėjus prie Zarasų apskr. ribų, Dusetų, Salako ir kitų apylinkių jauni vyrai, tėvynės meilės vedami, vienas po kito perbėgdavo į lietuvių pusę ir įstodavo į lietuvių dalinius savanoriais. Vien tik iš Dusetų valsčiaus įstojo 76 savanoriai. Tik komunistai ir bolševikų šnipai lietuvių nelaukė, nes žinojo, kad už savo darbus gaus atitinkamą atpildą. Pakriaunio dvaras, kuriame įsikūrė karin. Glovackio štabas, jiems pasidarė pabaisa, nes po visas apylinkes sklido gandai, kad karo lauko teismas bolševikų šnipus šaudo vietoje, o buvusius tarybos pareigūnus baudžia rykštėmis, kiekvienam paskirdamas po šimtą ar daugiau, kurios išdėstomos dalimis savaitės laikotarpyje.

a) Kovos Panevėžio rinktinės bare

Prie Kupiškio sumušti bolševikai traukėsi Daugpilio link. Birželio 7 d. 2-jo pėst. pulko daliniai užėmė Kriaunų miestelį ir įsistiprino nuo Sartų ežero ligi Obelių. Dusetų miestelis dar buvo bolševikų rankose. Jis buvo “užimtas”, kaip pasakoja vietos gyventojai, birželio mėn. 8 d. vieno kareivio, atėjusio iš Pakriaunio dvaro. Jis “įsistiprino” viename klojime ir laukė, kaip jam buvo įsakyta, paramos. Kitą dieną į Dusetų miestelį atėjo antras kareivis. Surinkęs iš pirmojo kareivio žinias, per Sartų ežerą laiveliu perkeltas vienos lietuvaitės, pasiekė Pakriaunio dvarą. Po kelių dienų miestely jau buvo trys 2 p.p. pulko kareiviai, bet jie miestely nesirodė, nes vėjo malūnas dar buvo bolševikų žvalgų rankose.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS ZARASŲ APSKRITIES RIBOSE

LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA

IV. Gedimino viešpatavimas

ALGIRDAS BUDRECKIS

(Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)

17. GEDIMINO ĮTAKA RYTUOSE

Gedimino laikais Brianskas buvo galingiausia kunigaikštija šiaurės rytuose. Černigovas ir Naugardas-Severskas priklausė Brianskui. Briansko valstybės pietų siena ėjo palei Seimo ir Desnos upes, jos vakarų siena buvo Dniepras. Kadangi metraščiai mini, kad Gedimino brolis Teodoras galėjo laisvai žygiuoti pro Černigovą su maža palyda, šis faktas reiškia, kad ir Černigovas Gedimino laikais buvo lietuvių įtakoje.

Metropolito Teognosto kanceliarijos inventoriai mini, jog Brianske buvo mirusio Lietuvos metropolito šilkiniai rūbai, stolės, habitai ir daug brangenybių, o jo pinigai buvo deponuoti Kozelske, į šiaurės vakarus nuo Briansko. Muromo kunigaikštis net buvo pasiskolinęs pinigų nuo Lietuvos metropolito. Šios smulkmenos aiškiai įrodo iki kokių ribų siekė Gedimino Lietuvos įtaka. Pakeliui į Muromą nuo Briansko buvo dvi kunigaikštijėlės — Novosilas ir Riazanė, kurios buvo Lietuvos sąjungininkės. Iš tų smulkmenų galima padaryti išvadą, kad Kozelskas, Novosilas, Riazanė ir Muromas buvo silpnos valstybiūkštės, kurios jieškojo Gedimino globos.

Deja, nėra įmanoma ištirti iki kokio laipsnio Gedimino sumani diplomatija ir karo žygiai galėjo paveikti sritis tarp Desnos, Okos ir Viazmos. Įtaka negalėjo būti labai tvirta, kadangi į šias teritorijas įėjo platūs nepereinami miškai ir pelkės. Ten veikė rusinu provincialinis separatizmas ir savarankiškumas. Pavyzdžiui Naugarduke sėdįs Lietuvos metropolitas palaikė labai palaidus ryšius su Muromu. Kelionė tarp Dniepro ir Briansko trukdavo 20 dienų. Kelias ėjo pro retai apgyventus miškus.

Iš Teognosto užrašų žinome, kad Gedimino įtaka siekė toli į rytus už Briansko, Kozelsko, Novosilo, Riazanės ir Muromo. Pavyzdžiui, Aleksandro grįžimas į Tverę 1337 m. buvo džiugiai priimtas ne vien Maskvos konkurento Naugardo, bet ir Rostovo, Jaroslavlio ir Suzdalio kunigaikščių, kurie nekentė Jono Kalitos. Mat, Kalita buvo totorių įrankis, jiems mokesčių rinkėjas; jis dažnai skųsdavo sričių valdovus chanui Uzbekui.

Santykiai su totoriais.Gediminas negalėjo išvengti trinties su totorių Aukso orda, nes lietuvių ekspansija į rytų rusų žemes grėsė totorių teritorijoms. Tačiau prie atvirų susirėmimų su totoriais nebuvo prieita. Metraščiai temini tik kažkokios kovos atgarsį.

Gedimino amžininkas ir varžovas Aukso ordoje buvo chanas Uzbekas (1282-1341).

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA

KOVOS SU DANŲ VARINGAIS VIII - IX AMŽ.

Z. RAULINAITIS

Per aisčių ir slavų kraštus ėjo du pagrindiniai keliai, kuriais varingai veržėsi į Rytus. Šiaurinis kelias ėjo iš Suomių įlankos Nevos upe į Ladogos ežerą, iš jo — į Volchovo upę (rytinė šaka — į Volgos upę) ir toliau į Naugardą. Naugardą pasiekdavę į trečią dieną. Iš Naugardo kelias vedė pervalkomis pro Gniezdovą į Dniepro upę ir ja tolyn į Rytus, į Juodąją jūrą.1

Šiaurinis kelias aisčius mažiau lietė tiesioginiai. Tačiau, antrasis kelias — pietinis — ėjo tiesiai per aisčių kraštus. Yra manoma, jog jis yra senesnis ir varingams buvo anksčiau žinomas.1 Tą kelią varingai pasiekdavę Baltijos jūra, apiplaukdami Kuršių šiaurinį iškyšį, dokumentuose žinomą Domesnaes (latviškai Kolkasrags) vardu, plaukdami skersai Rygos įlanką. Pats kelias prasidėdavęs Dauguvos žiotyse, iš kur laivai toliau plaukdavę Dauguva prieš srovę, per Žiemgalių kraštą ir tolyn iki Vitebsko, iš ten į Beržūnos — Berezinos augštupį, ja žemyn iki įtako į Dnieprą.

Švedijoje, Soedermanlando provincijoje Mervallos akmuo turi tokį įrašą, liudijantį varingus plaukiojusius tuo keliu: “Sigrida pastatė šitą akmenį savo vyrui Svenui, kuris dažnai buriuodavo į Žiemgalą (Simkala, fonetinėje transkripcijoje Saeimgalla) su brangiu krūvio laivu (knarr) apiplaukdamas Domesnaes (Tumisnis),”4

Skaityti daugiau: KOVOS SU DANŲ VARINGAIS VIII - IX AMŽ.

AVIACIJOS PUSVALANDIS VIRŠ UOŠVYNO

 (iš lakūno atsiminimų)

ST. BAIPŠYS

Žodis uošvis gali būti visaip linksniuojamas, viename ar kitame atstume nuo širdies, bet jau — uošvė, amžių bėgyje, šiltu žodžiu niekada nėra palydėta. Jei, tiesiai, ji ir nevadinama ragana, tai daugiausiai parenkami toki žodžiai ir žodeliai, kurie nesukelia jokio pasigėrėjimo jausmo... Net, dargi, neretai aiškiai palyginama su ragana, visokias išdaigas ir erzelius keliančia jaunųjų žmonių tarpe ...

Aš irgi turėjau uošvį ir uošvę. Laimei, po jų kojomis nesivėliau — už šimtų kilometrų laikiaus ir gal todėl į jokias bėdas nebuvau dar papuolęs. Viskas tarp mūsų, kol kas, ėjo sklandžiai. Dėlto lankydamas tėvus, negalėjau neužsukti ir į uošvyną, ypač, kad jie taip pageidaudavo. Uošvienė jau senai nedavė ramybės, iš anksto užsiprašydama, kad jei aš lankysiąs savo tėvelius, tai jau tegu nepamėginsiąs aplenkti jų, atseit, uošvių. Vis kalbėdavo prisėsdama šalia ir bevaišindama viename svieste ir grietinėlėje keptu viščiuku ir visokiais priedais, bei priedeliais, kuriuos taip mokėdavo padaryti ir patiekti, nuo ko žentelio širdis minkštutė, minkštutė, lyg želatina, pasidarydavo, o jo lūpose tik: — Gerai uošvele, gerai, būtinai aplankysiu, būtinai, kur čia neaplankysiu . . . gal dar pirmoje eilėje Jus, o tik tada savo tėvus. Pasuksiu lėktuvą virš Jūsų visu smarkumu, — kalbėjau uošvės skanumynus kirsdamas.

Tai ne Kauno valgyklų trafaretiniai pietūs — be širdies, be paglostymo . . .

Skaityti daugiau: AVIACIJOS PUSVALANDIS VIRŠ UOŠVYNO

Šveicarijos nepriklausomybės išlaikymas II Pasaulinio karo metu

Nuo 1939 m. spalio mėn. iki 1941 m. birželio mėn. Lenkija, Danija, Norvegija, Luxemburgas, Belgija, Olandija, Prancūzija, Jugoslavija atsidūrė vokiečių rankose. Tačiau dar ir šiandien mažai kam težinoma, kaip mažai kalnų valstybei — Šveicarijai, apsuptai iš visų pusių Naujosios Europos kūrėjų, pavyko išsilaikyti neutraliai. Iš amerikiečio N. L. Marsh ano meto apžvalgos patiektų žinių, gal ir mums atsiras kas pasisavintino mūsų krašto nepriklausomybės atstatymui ir išlaikymui.

Kodėl Hitleris respektavo Šveicarijos neutralitetų ? Tam yra daugelis prielaidų. N. L. Marsh įsitikinimu tai buvo šveicarų pasipriešinimo—kovos dvasia ir karinės vadovybės, su kariuomenės vadu Henri Guisan priekyje, dinamizmas.

1939 m. rugpjūtis niaukėsi artėjančio karo audros debesimis. Hitleris ruošėsi Lenkijos puolimui. Prancūzai mobilizavo tris milionus, lenkai pašaukė vieną milioną atsarginių, britai padvigubino naujokų ėmimą, Tų pačių metų rugpjūčio mėn. 28 dieną šveicarų vyriausybė pašaukė 1000 specialios Sienų apsaugos vyrų. Tuo pačiu metu uždarė oro susisiekimą su Londonu ir Paryžiumi, bet paliko veikti su Berlynu. Šveicarijos sienos peržengimas žemėje ir ore buvo sustabdytas.

1939 m. rugpjūčio mėn. 30 d. šveicarų vyriausybė susirinko Berne, kad pagal įstatymą, išrinktų ir paskirtų kariuomenės vadą, kuris buvo numatytas rinkti tik karo atveju. (Taikos metu karinės jėgos būdavo administruojamos civilinio asmens, kurį taip pat skirdavo federalinė vyriausybė.) Su diktatoriniais įgaliojimais kariuomenės vadu buvo paskirtas 65 metų amžiaus plk. Guisan, kuris tuo metu dirbo savo ūkyje. Jam buvo pastatytas uždavinys: vadovauti Šveicarijos karinėms jėgoms, apsaugoti kraštą nuo įsivėlimo į Europos konfliktus, išlaikyti krašto neutralitetą ir nepriklausomybę.

Skaityti daugiau: Šveicarijos nepriklausomybės išlaikymas II Pasaulinio karo metu

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

ANTROJI ŠAULIŲ SĄJUNGOS STATUTO LAIDA

J. UBARTAS

Jau išėjo iš spaudos antroji LŠST statuto laida. Tai patogi, kišelinio formato knygutė. Paskutiniame puslapyje yra LŠST pirmininko V. Išganaičio, Statuto komisijos pirmininko teisininko R. Skipičio ir LŠST Garbės Teismo pirmininko teisininko A. Budrecko parašai. Statuto kaina — 50 centų. Gaunama pas LŠST iždininką K. Žilėną, 1347 So. 48 Court, Cicero, III. 60650.

Matant dviejų žinomų teisininkų parašus po statutu, netenka abejoti, jog statutas, juridine prasme, yra be priekaišto.

Pačiame pirmame statuto skyriuje yra aiškiai pasakyta, kad LŠST yra kultūrinė organizacija. Šiuo metu mūsų organizacija esmėje tokia ir yra. Esamose sąlygose kultūrinė veikla yra vienintelė priemonė siekti išlaikyti tremtyje lietuvybę ir kovoti dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Tačiau, šauliai nėra sustingę kokiame inertiškume ir, todėl, atėjus tinkamam metui, žinos ir kitas priemones savos valstybės atkūrimui panaudoti. Dabarties metu svarbu išlaikyti ir ugdyti savo turimą potencialą.

Dabartinė LŠST yra paveldėjusi Nepriklausomos Lietuvos LŠS, netik ideologiją, bet ir visas jos tradicijas. Užtat, yra netik natūralu, bet ir būtina puoselėti mūsų buvusias karines tradicijas. Tatai reikalinga išlaikyti ir kelti kovingumo dvasiai, kuri yra svarbiausias faktorius mūsų pastangose atkurti nepriklausomą valstybę, Lietuvą. Todėl šauliai ir dabar, kaip ir seniau Nepriklausomoje Lietuvoje, uoliai praktikuoja šaudymo sportą, turi savo dalinių vėliavas, žygiuoja rikiuotėje ir dėvi uniformas.

Pasižymėjusieji savo veikla Lietuvos bei LŠ ST labui, pagal statutą gali būti apdovanoti Šaulių Žvaigždės ordinu, arba, medaliu. Pasižymėję šaudymo sporte, apdovanojami garbės ženklais “Už gerą šaudymą”, arba kitomis sportinio pobūdžio dovanomis. Kokių nors naujų garbės ženklų, Šaulių Sąjungos vadovybė steigti nenumato.

Deja, viešoje spaudoje pasitaiko kartas nuo karto puolamo pobūdžio rašinių, kuriuose mūsų sąjungai daromi įvairūs priekaištai, ypač ryšium su garbės ženklais. Ligšiol tie priekaištai buvo nepagrįsti, dažnai su iškraipytais faktais ir iš piršto išlaužtais teigimais. Šaulių sąjunga ir jos vadovybė yra pakankamai stipri savo pozicijose, tad į tokius puolimus atsikirtimais, viešoje spaudoje, negaišina brangaus laiko. Viena, tačiau, galime pabrėžti, kad Šaulių žvaigždės ordinas bei medalis niekados nebuvo Nepriklausomoje Lietuvoje teikiami už karinius pasižymėjimus kovos lauke. Taigi, LŠST garbės ženklai nėra karinio pasižymėjimo ženklai.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ, 926 W. 52nd Street. Chicago, Ill. 60609

Naujas žingsnis

Prašventėme jubilėjinius Aukso Metus — mūsų tautos Laisvės Kovos Metus. Įvairiausių svarbesnių įvykių, kultūrinių pasireiškimų eigoje prabėgo šie metai — sukeldami nuotaiką, užsidegimą ir tolimesnį ryžtą laisvės kovos darbams.

Žengiame į 1969 metus. Atverčiame naują gyvenimo lapą. Pradedame naujo penkiasdešimtmečio kelią. Mūsų naujas žingsnis tvirtas, kaip ir mūsų ryžtas kovoti ir dirbti dėl savo tautos, dėl tėvų žemės laisvės. Neužslopinama laisvės viltis, neišplėšiamas meilės jausmas lietuviškai žemei, kol bus gyva lietuvių tauta.

Nors ir traukiasi iš gyvenimo vienas po kito mūsų vyresnieji kultūrininkai, tvirtieji tautos stulpai, tačiau sprogstančios jų vieton jaunos atžalėlės papildo tautos viltis.

Šaulys-šaulė, dirbdami Nepriklausomai Lietuvai, savo dvasia yra nepalaužiami. Darbo dirva tokia plati, kad kiekvienas vienetas, sulig vietos sąlygų, jos pakankamai susiranda. Naudingi kultūriniai parengimai, lietuviškos spaudos platinimas, savų papročių palaikymas, liaudies menas, dainos, tautiniai šokiai, jaunimo rėmimas, sportas, šaudymas, šauliškos dvasios skleidimas, ir daug kitų laukiančių darbų, darbelių.

Sveikinu visas seses ir brolius Naujųjų Metų sulaukus ir sveikatos, energijos kiekviename žingsnyje linkiu.

Nuoširdumo pilnas seses, kuklias, tylias brolių pagelbininkes kviečiu ir toliau nepalūžti po gyvenimo našta, o kupinoms naujų minčių ir energijos pradėti naujuosius darbo metus ir kuo sėkmingiausiai šauliškoje veikloje vispusiškai reikštis.

Jūsų

K. Kodatienė,
 
Moterų šaulių vadovė

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

—    Lietuvos kavalerijos karininkas Vladas Rutkauskas, gyv. Waukegan, UI., mirė rugsėjo 23 d. Lapkričio 18 d. Worcesteryje mirė kpt. Simas Urbonas,buvęs “Kario” redaktorius. Beverley Shores, Ind. lapkričio 30 d. mirė plk. Bronius Pulkauninikas.

-— Zenonas Jonušas, gyv. Cartagenos apyl. Kolumbijoj diriguoja Kolumbijos karo laivyno pučiamųjų instrumentų orkestrui ir dviem chorams. Be to, jis dar dėsto kamerinės muzikos dalykus. Nesenai jis buvo atvykęs į Omahą, pas brolį Bronių.

—    Korp. Tomas Pieža,kuris dabar tarnauja JAV karinėje įguloje Kuboje, buvo atvykęs kelioms dienoms į Čikagą aplankyti susirgusią motiną, kuri yra SW News Herald redaktorė. Linkime jai sveikatos.

—    Kazimieras Radke, kurio tėvai gyvena Čikagoje, garbingai atliko vienų metų pareigas Vietnamo fronte. Parvykęs susižiedavo su Heine Marselek. Artimieji ta proga surengė jiems gražią puotą.

—    Jonas Fetingis, kurio tėvai gyvena Čikagoje, išvyko į JAV karo laivyną.

—    Jonas Jurkynas, kilęs iš Čikagos, jau 5 mėn. kaip yra P. Vietname, netoli Saigono.

—    Ltn. Algis Garsys, kurį laiką išbuvęs P. Vietname, dabar perkeltas į Okinavos salą, kur toliau tęsia karinę tarnybą.

—    Plk. ltn. Viktoras Sutkussu žmona buvo atvykęs iš V. Vokietijos j Cicero, III. Jis yra buvęs Karo mokyklos lektorius ir kar. štabo pareigūnas Lietuvoje.

—    Mindaugas Pračkaila ir Kęstutis Paulauskas, kilę iš Cicero, kur mokėsi ir drauge veikė, nesenai susitiko Saigone.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Ramovėnų vėliavos krikštatėviai, J. Radvenienė ir A. Mironas    (Nuotr. L. Kanto)

Šaulių vėliavos krikštatėviai, M. Baronienė ir S. Paltus, kairėje Lietuvos Gen. konsulas dr. J. J. Bielskis ir p. Bielskienė.


LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO AUKSINIŲ SUKAKTUVIŲ MINĖJIMAS

Los Angeles miesto ir apylinkės lietuviai užbaigdami Laisvės Kovų Metus, lapkričio 24 d., sekmadienį,, iškilmingai minėjo reikšmingą ir brangią kiekvienam lietuviui patrijotui sukaktį — Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atkūrimo 50-sias metines. Šį minėjimą, sujungtomis jėgomis, ruošė LVS “Ramovė”, Los Angeles skyrius ir Juozo Daumanto šaulių kuopa. Minėjimas pradėtas šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje veteranų ir šaulių vėliavų šventinimu.

Prieš pamaldas, prie altoriaus pertvaros, išsirikiavo dviejų šventinamųjų vėliavų pareigūnai: veteranų— krikštatėviai J. Radvenienė, A. Mironas, vėliavininkas K. Pažemėnas, palydovai J. Puikūnas, J. Spirauskas ir šaulių — krikštatėviai M. Banionienė, S. J. Paltus, vėliavininkas J. Stankus, palydovai — O. Orlovaitė ir A. Galdikas.

Vėliavas pašventino ir šiam momentui pritaikytą pamokslą pasakė prel. J. Kučingis, parapijos klebonas, buv. Lietuvos kariuomenės kapelionas. Prelatas pamoksle nurodė, kad pasitraukimas iš Tėvynės, gresiant gyvybei, nėra nei Tėvynės išdavimas, nei jos išsižadėjimas. Istorijoje yra daug pavyzdžių. Juk šv. Marija ir šv. Juozapas bėgo iš gimtinės gelbėdami Mažojo Ganytojo ir savo gyvybes. Taip pat gelbėdamas savo gyvybę šv. Paulius bėgo iš Damasko ir Jeruzalės, bet nesiliovė skelbęs Kristaus tikėjimo. Dygiai ir mes, gelbėdami savo gyvybes, nuo okupanto bolševiko, buvome priversti apleisti Tėvynę. Lietuvių tauta nesmerks mus už pasitraukimą. Mes neturime atsižadėti savo idėjos, nors ir esame plačiai išblaškyti svetimuose kraštuose, privalome dirbti Lietuvos laisvei atstatyti ir jos nepamiršti.

Skaityti daugiau: Kronika