Į Laisvę 1953 1(38)

Į Laisvę 1953 1 (38)

Į LAISVĘ

J. BŪTĖNAS: Pakelti politiką iki moralės aukštumų!

J. BRAZAITIS: Kuria linkme plėtoti politinę mintį tremtyje?

L. PRAPUOLENIS: Laisvinimo organizacija turi sutelkti visas gyvąsias organizuotas jėgas tremtyje.

R. ŠOMKAITĖ: Kaip jaunimui išlaikyti gyvą rezistencinę dvasią?

PDF Fotografinė kopija BOX

Į LAISVĘ Nr. 1 (38), 1953 m. gruodžio 1

Nuo redakcijos ir administracijos

Laikraštį išleisti daugiausia skatino Chicagos apygardos bičiuliai. Jie daugiausia sudarė tam ir medžiagines sąlygas. Tolimesnis laikraščio kelias priklauso ir nuo kitų sambūrių, bičiulių bei skaitytojų. Jų parama, visokeriopa, laukiama, ir jų mintims “Į Laisvę” puslapiai atviri.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1953 1 (38)

J. Būtėnas: Atsišaukimas į politinę sąžinę

JULIJONAS BŪTĖNAS

Šauksmas atsinaujinti ir politiniame gyvenime• Atsinaujinimas teįmanomas grąžinant krikščioniškosios moralės principus • Jis turi prasidėti nuo savęs •Atsinaujinimo sąjūdis telkiasi.

JEIGU audringame vandenyne jūrininkas yra visiškas gamtos nuostatų vergas ir daugių daugiausia tegali sumaniai manevruoti, tai socialinėje audroje žmogus pats ligi tam tikro laipsnio gali sąmoningai nulemti vyksmo logiką. Bet tam reikalinga revoliucinių užsimojimų ir plieninės valios jiems įvykdyti. Šiandien tokių užsimojimų ir tokios valios žmonija yra reikalinga, galima sakyti, vien savo egzistencijai išlaikyti. Žmogaus intelektualinis genijus iždidžiai įsiveržė į kosminių jėgų paslaptis. Tos jėgos paklūsta jo valiai. Bet apvaldęs jėgas, glūdinčias medžiagoje, žmogus, siaubo apimtas, pamatė nesąs apvaldęs griaunamųjų pradų pats savyje. Fatalinis šių dienų klausimas, ar atominė energija bus panaudota kūrybai ar naikinimui, yra prisipažinimas, kad žmogaus etinės bei moralinės asmenybės pažanga yra tragiškai atsilikusi nuo jo intelektualinio genijaus laimėjimų.

Šiandien tatai jau nebėra moralistų ar kultūros filosofų graudenimas. Tatai yra už tautų, už valstybių ir už pasaulio likimą atsakingų politikų, diplomatų ir karių konstatavimas. Kartu tai yra ir įsakmus įpareigojimas visiems, nenustojusiems natūralaus visuomeninės atsakomybės jausmo. Išsigelbėjimo kelias rasti nėra lengva nei paprasta. Bet reikalas perdidelis, kad nebūtų vertas išimtinio ryžtingumo ir drąsos. Jeigu atominės energijos apvaldymas yra revoliucinis mokslininkų atradimas, ko stebėtis, kai politikai bei visuomenininkai ieško tolygių revoliucinių būdų pačiame žmoguje ir visuomenėje glūdintiems griaunamiesiems pradams apvaldyti ir tuo pačiu pasauliui nuo sunaikinimo išgelbėti? Protas, prometėjiškai verždamasis pajungti kosminių jęgų gaivalingumą, drąsiu mostu nusikratė ne vieno seno mokslinio prietaro. Ar nepažangu, jei valstybininko išmintis, siekdama naujais, veiksmingesniais būdais pažaboti vis gaivalingiau beužsiliepsnojančią socialinių sukrėtimų stichiją, su nemažiau pasigėrėtina drąsa revoliucingai atmeta kaikuriuos įsisenėjusius visuomeninius prietarus?

Skaityti daugiau: J. Būtėnas: Atsišaukimas į politinę sąžinę

Žilvinas: Partizanei

Atsimeni, baltais rūbeliais obelaitės,
Lyg seserys, dažnai su tavimi kartu ...
O tu buvai maža, išdykusi mergaitė
Ir broliams pradalgiais atnešdavai pietų.

Kvepėjo apyniai, ir dūzgė tėvo sodai—
Ne sniegena, tai tu tarp avilių.
Ir visa žemė tau šviesi atrodė
Su tolimu dangum ir baltu berželiu.

Tu tėviškę glaudei kaip motiną giedriausią,
Padėjusi ramiai jai galvą ant peties,
Nedrįsdavai akių pakelti ir paklausti,
Ko krūpčioja drugiai ir žvaigždės virš nakties . ..

Skaityti daugiau: Žilvinas: Partizanei

J. Brazaitis: Srovė ir uola

Mūsų politinės diferenciacijos kelias

1. Pažinimo kelias

Politinės diferenciacijos ženklai atsispindi pirmiausia politinių grupių programose. Programa — tai lyg politinės grupės veidrodis. Ten matai, ko grupė siekia ir kokiomis priemonėmis. Tačiau programos nereikia pervertinti. Viena, apytikrį politinės grupės veidą gali parodyti tik ta programa, kuri yra reali — sprendžia konkrečius valstybinio gyvenimo klausimus. Tokia programa tegali būti atremta į šios dienos konkretų gyvenimą. Bet tremtyje kuri grupė tokią programą gali turėti? Visos tremties programos tegali būti prielaidomis grįstos. Antra, programos gali būti gerai ir labai gerai parašytos, bet programą skelbiančios politinės grupės darbai gali eiti šalia programos ar net prieš ją. Užtat, be programos, grupės veidą stipriau nušviečia jos d a r b a i.

Grupės programos sutapimas su darbais, programos intensyvesnis ar atlaidesnis vykdymas daug priklauso nuo grupės a s m e n i n ė s sudėties: kokie žmonės, tokia iš dalies ir grupė. Grupėje susitelkę pažangūs žmonės, t. y. iešką visuomeninio gyvenimo kūrybos, naujų formų, naujų idėjų, savo grupės veidą padarys kitokį, nei su ta pačia programa konservatyvios dvasios žmonės, t. y. tesiekią išlaikyti tai, kas jau yra laimėta. Su ta pačia programa vienaip reikšis politinė grupė, kurioje persveria principingi žmonės, t. y. tie, kurie, vykdydami savo uždavinius, yra pasiryžę eiti kartais ir prieš srovę. Kitaip vėl reikšis ta, kurioj persvers oportunistai, siekią prisiderinti prie esamos padėties, plaukti pasroviui. Dvi skirtingų programų, bet vienodos asmeninės nuotaikos, — vis-tiek, konservatyvios ar pažangios, — politinės grupės gali surasti artimesnį bendradarbiavimą, nei giminiškų programų, bet skirtingų asmeninių nusiteikimų grupės.

Skaityti daugiau: J. Brazaitis: Srovė ir uola

L. Prapuolenis: Atviromis akimis

Geopolitinę Lietuvos padėtį taikliai yra apibūdinęs viename savo pranešime 1930 m. mano gimtuosiuos Kybartuos prof. Pakštas: Lietuva tokia pasaulio vieta, kurioje mažai tautai pavojinga gyventi. Tačiau nepriklausomos Lietuvos politinė vadovybė šio pavojingumo arba neįžvelgė, arba, jį įžvelgdama, iš to nepadarė išvadų. Kaip žinome, po 1926 m. perversmo pamažu visa valstybės valdžia buvo sutelkta respublikos prezidento galioje. Jis skiria ir paleidžia ministerį pirmininką ir kitus ministerius. Jis skelbia ir atšaukia nepaprastąjį metą (sustiprintos apsaugos arba valstybės gynimo). Jo įsakymais tvarkomi valstybės gynimo reikalai valstybės gynimo metu. Jis sprendžia mobilizaciją, karą bei taiką. Jis akredituoja pasiuntinius. Tačiau su visomis šitomis vadistinėmis prerogatyvomis respublikos prezidentas valstybės pavojaus metu visiškai nieko nedarė ir nesiėmė daryti, kad Lietuvą parengtų eventualiems tarptautiniams negandams. 1940 m. birželio įvykiai užklupo Lietuvą visai neparuoštą. Pats respublikos prezidentas paskutinę valandą, net žodžio tautai netaręs, slapta paliko kraštą.

Nenusivokė iš karto, kas iš tikro su Lietuva yra atsitikę, ne tiktai neperspėta tauta, bet ir Lietuvos diplomatai. Protestai atsirado tik ryšium su “liaudies seimo” nutarimais Lietuvą susovietinti ir ją į Sovietų Sąjungą įjungti. Ir respublikos prezidentas užsieniuose jokio regimo protesto žygio dėl sovietų invazijos į Lietuvą nesiėmė. Jei Kybartuose, ar Eidkūnuose, ar kad ir Šveicarijoje prezidentas būtų sudaręs Lietuvos vyriausybę, Sovietų politinio manevravimo laisvė okupuotoje Lietuvoje būtų buvusi apsunkinta. Betgi to nebuvo. Net ir vėlesnis bandymas sudaryti vyriausybę su Lozoraičiu priešakyje buvo pusiaukelėje nutrauktas, paskyrus ministerį pirmininką, bet vyriausybės nesudarius.

Skaityti daugiau: L. Prapuolenis: Atviromis akimis

R. Šomkaitė: Studentas — rezistentas

Ateina į gyvenimą nauji žmonės. Jie nori ir stengiasi sujungti savo dvasioje tai, kaį gero buvo ankstesnėje kartoje, su tuo, ką jie laimi naujose svetimo gyvenimo sąlygose. Bet jie ankstesnį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą pažįsta jau daugiau ne iš nuosavų pergyvenimų, ne iš tiesioginio su juo ryšio. Jiems ir stoja klausimai: kas jų pačių dvasioj ir aplinkoj dedas; kaip jie gali naujose sąlygose pasireikšti?

“Čia ir pasisako tie, kurie yra kompetentingi šių žmonių vardu kalbėti.

Red.

Nors antraštėje tarp žodžių studentas ir rezistentas esu padėjusi tik vieną brūkšnelį, bet nelaikyčiau klaida, jei vietoj vieno būtų padėti du brūkšneliai, atseit, lygybės ženklas. Studentija ir rezistencija yra kažkaip organiškai sutapę, tarytum to paties organizmo skirtingos funkcijos. Istorinėje tikrovėje, ypatingai mūsų tautos likimo sūkuriuose, studentija ir rezistencija visą laiką yra ėję drauge. Vistiek, ar mintimi grįžtame į tolimesnę Lietuvos praeitį, ar į artimesnę, visur aiškiai regime pirmaujamą studentijos vaidmenį rezistencijoje. Vistiek, ar atverčiame Lietuvos istorijos lapus apie mūsų tautos kovą už lietuvišką raštą lotynų raidėmis, ar tuos, kuriuose aprašyta 1905 metų laisvės prošvaistė, ar skaitome apie I-ojo pasaulio karo laikus ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymo epopėją, — visi tie Lietuvos istorijos lapai daugiausia yra prirašyti lietuvio studento ryžtumu, entuziazmu ir auka. Naujosios Lietuvos istorijos spiritus movens yra lietuvis studentas. Tai nevertinąs pavojų nenuorama, nepaisąs priešo galybės kovotojas, visokiose aplinkybėse tikras savąja pergale entuziastas, net pralaimėjime nesvyruojąs pasiryžėlis laimėti ateityje, abejingas gyvenimo patogumams ir nepaperkamas rutinos bei sustingimo priešas! Kas organizavo “Aušrą”, “Varpą”, “Apžvalgą” ir kitą draudžiamąją spaudą?

Pirmoj eilėj studentai, klierikai. Kas telkė organizuotus intelektualų sambūrius aplink “Aušrinę” ir “Ateitį”? Studentai. Kas kovingiausia reiškėsi 1905 m. įvykiuose ir Didžiajame Vilniaus Seime? Studentai. Kas buvo pirmieji Lietuvos savanoriai 1919 m.? Studentai ir gimnazistai.

Skaityti daugiau: R. Šomkaitė: Studentas — rezistentas

DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINĖ KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE

Jau dešimti metai trunkanti demokratinio ir vadistinio principų tarpusavinė kova Lietuvos laisvinimo organizacijoje, — tūlam laisvojo pasaulio lietuviui iki gyvo kaulo nusibodusi, nemaža taurių patriotų į rezignaciją ir nusiminimą pastūmėjusi, nemaža neorientuotų žmonių suklaidinusi, nemaža tarpusavinio aitrumo tarp atskirų laisvės kovos organizacijų bei veikėjų sukėlusi, daug žalos pačiam Lietuvos laisvinimo darbui padariusi, savo nepabaigiamomis paliaubų derybomis toli pralenkusi Korėjos karo paliaubų derybų užtrukimą, — verčia pateikti viešumai objektyvią šios kovos medžiagą. Tuo sumetimu esame pasiryžę “Į Laisvę” skiltyse paskelbti visus galimus šios demokratinio - vadistinio principų tarpusavinės kovos dokumentus. Red.

Pirmas veiksmas

Skirtingas galvojimas pačiame Vlike

1943 m. rudenį sutarus Vliko sudėtį, pirmutinė jam problema buvo sutarti Vliko funkcijas ir uždavinius. Tatai buvo formuluota Vliko 1944 m. vasario 16 d. deklaracijoje. (Galutinė jos redakcija buvo pavesta sutarti B. Dirmeikiui ir V. Vaitiekūnui. Jų dviejų sutartas tekstas buvo visų Vliko narių patvirtintas. Vietą ir datą padėjo, perrašinėdamas, vėliau Vaitiekūnas). Deklaracijos redakcija labai ilgų pasitarimų ir diskusijų tarpgrupinis kompromisas. Buvo momentų, kai dėl tos ar kitos tezės redakcijos paties Vliko gyvybė būdavo ant plauko.

Formuluojant Vliko funkcijas ryškėjo trejopas nusistatymas: (1) Socialdemokratai ir liaudininkai buvo nusistatę Vliką laikyti valstybės suverenumo vykdytoju. Kai, deklaraciją beredaguojant, atėjo žinia apie Smetonos mirtį, liaudininkų atstovas (Audėnas) Vliko posėdyje pareiškė, kad yra išnykusi kliūtis Vlikui vykdyti konstitucines prezidento funkcijas. Socialdemokratai su tuo sutiko. (2) Darbo Federacija, Krikščionys Demokratai ir Lietuvių Frontas buvo linkę palaikyti valstybės suverenumo reiškėją 1941 m. birželio sukilimo pastatytąją vyriausybę, akcentuoti jos kontinuitetą ir pagal tai formuluoti Vliko funkcijas. (3) Tautininkų Sąjunga ir Nacionalistų Partija buvo nusistatę už tai, kad, okupaciją pašalinus, galioja 1938 m. konstitucija ir pagal ją atstatomas valstybes suvereninių organų veikimas. (4) Laisvės Kovotojų ir Vienybės Sąjūdžio nusistatymas šiuo klausimu buvo neaiškus.

Skaityti daugiau: DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINĖ KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE

NAUJŲ ŽMONIŲ FABRIKAS

Sovietinio Lietuvoje švietimo bei auklėjimo tikslas — laimėti Maskvai ir komunistų partijai daugiau Lietuves jaunimo, šiam tikslui dėmesys sutelktas į vaikus, į vaikų darželius ir pradžios mokyklą, čia be atvangos skiepijama: (a) nepasitikėjimas tėvais, (b) neapykanta bažnyčiai ir dvasininkams, (c) neapykanta ir pajuoka nepriklausomai Lietuvai ir “meile Sovietų Sąjungai bei broliškoms respublikoms”, (d) neapykanta demokratiniams Vakarams, ypatingai Jungtinėms Valstybėms ir Vatikanui, (e) tikėjimas partijos neklaidingumu ir nenugalima armija, asmens menkavertiškumu ir partijos visagalybe.

Tai yra pagrindiniai sovietinio “švietimo” dėsniai. Pirmieji jų ypatingai taikomi vaikų darželiams ir pradžios mokykloms, kiti labiau gimnazijoms, specialinėms ir augštosioms mokykloms.

Vaikų darželyje

Tėvams uždarbiaujant, beveik visų šeimų vaikai jau nuo 4 metų amžiaus pirmąjį “mokslą” gauna iš vaikų darželio vedėjo ar vedėjos. Jų globoj vaikai būva per visą dieną: nuo 8 val. ryto iki 6 val. vakaro. Jie ten pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja.. Namo grįžta tik nakčiai. Šią padėtį sovietiniai švietėjai stengiasi išnaudoti partijos reikalams. Kad vaikai atprastų nuo šeimos ir namų, darželio gyvenimas taip sutvarkytas, kad vaiką patrauktų. Paprastai namuose didelis skurdas ir badmiriavimas. Kad vaikas nuo namų atšaltų, darželyje jis gauna gerą maistą: pusryčiams — 3 riekutes pyrago su sviestu ir sūriu ar dešra ir pieno ar kakao; priešpiečiams — pyrago, šokolado ir pieno, pietums — sriubos, mėsos, daržovių, vaisių; vakarienei — paprastai tas pats, kaip pusryčiams. Suprantama, valgymo metu vaikams nuolat primenama ir aiškinama, kad visa tai, ką jie gauna “yra dovana Stalino ir komunistų partijos, nes ir tėvas Stalinas ir partija vaikučius labai myli ir jiems nieko nesigaili”. To padarinys yra tas, kad vaikai pradeda namais bodėtis ir prisiriša prie darželio, prie darželio vedėjo.

Skaityti daugiau: NAUJŲ ŽMONIŲ FABRIKAS

TIKĖDAMI DIEVĄ — REIŠKIATE NEPASITIKĖJIMĄ SOVIETŲ SĄJUNGA

Malda laikoma augščiausiu nepasitenkinimo pareiškimu bolševikinei santvarkai. “Jūs, tikėdami Dievą ir lankydami bažnyčią, viešai reiškiate nepasitikėjimą visai Sovietų Sąjungos valdžiai, visai komunistų partijai, tuo pačiu jūs esate verti sunaikinti kaip kontrarevoliucininkai”, — grasino politrukas tikintiesiems 1952 m. gegužinių pamaldų metu Marijampolės bažnyčioje.

Ypatingai sustiprinta akcija prieš religiją okupuotoje Lietuvoje nuo 1951 m. Bažnyčiai apkaltinti buvo paskelbtas centro spaudoje ir per daugelį vietinių laikraščių pakartotas be kita ko šioks falsifikatas:

— Romos popiežius Pijus XII 1941 m. rugpjūčio mėn. 10 d. laiške arkivyskupui metropolitui J. Skvireckui rašė:... “visų dvasininkų šventas reikalas visomis jėgomis padėti vokiečių karinei valdžiai. Nelaikas diskutuoti apie tai, kaip bus sutvarkytas jūsų tautinis ar kultūrinis gyvenimas. Apie tai galima bus pasikalbėti, kai bus baigtas karas. Dabar kiekvienas dvasiškis turi pagalvoti apie tai, kuo jis gali padėti didžiajam Vokietijos reikalui. Romos katalikų bažnyčia nori matyti iš jūsų ir visų jūsų tautos kunigų nuolatinę paramą vokiečių armijai, kad su Dievo padėjimu jos narsūs žygiai pasiektų laimėjimą . . . Dievas nori, kad jūsų tauta kartu su vokiečių tauta kariautų .. kad visi jūsų tautos darbingi žmonės kaltų ginklus ir gamintų duoną vokiečių armijai. Leiskite savo sūnus į vokiečių armiją! Visus darbingus žmones — į fabrikus, į darbą bendram reikalui. Jūsų darbo Vokietija neužmirš, dangiškasis Tėvas gausiai atlygins”.

Skaityti daugiau: TIKĖDAMI DIEVĄ — REIŠKIATE NEPASITIKĖJIMĄ SOVIETŲ SĄJUNGA

EUROPOS LF BIČIULIŲ KONFERENCIJA

L. P. B. VEIKLOJE

Emigracijos išsklaidyti LF bičiuliai pirmiausia sumezgė tarp savęs organizacinius ryšius Amerikoje — pradedant nuo 1949, didžiojo Amerikos lietuvių seimo metu, įvykusių pasitarimų. Jie pirmieji sušaukė ir formalią, konferenciją 1952 Clevelande. Ši konferencija buvo gausi, Lietuvos laisvinimo reikalui ir jo organizacijai jautri, visuomeniniame veikime principinga, savo tarpe solidari. Turėdama prieš akis ypatingą padėtį LF atstovui pasitraukus iš Vilko, konferencija šiam reikalui daugiausia dėmesio ir skyrė. Ji priėmė sprendimą, kuriuo aprobavo LF atstovo žygį ir pavedė LF bičiulių centro valdybai priimti galutinį nusistatymą dėl LF santykių su Vliku tik išryškėjus Vliko reformų galimybei ir krypčiai.

1953 m. rugsėjo 5-6 panaši konferencija įvyko Tiubingene — Europos LF bičiulių. Joje dalyvavo 30 narių — daugiausia iš Vokietijos, trys iš Prancūzijos, trys iš Italijos, vienas iš Švedijos ir taip pat Amerikos bičiulių įgaliotinis. Konferencijos sudėčiai būdingiausia, kaip kad ir Clevelande buvo, kad dauguma naujosios kartos žmonės, jau tremtyje mokslus baigę ar bebaigią.

Europos bičiulių konferencija tik trumpam grįžo prie LF santykių su Vliku, kurio gyvavimą konferencijos narių dauguma turi progą stebėti iš arti. Po L. Prapuolenio pranešimo (jį skelbiame šiame nr.):

— įvertinusi praeitį, esamą padėtį ir žvelgdama išeities ateičiai, konferencija pabrėžia, kad

1. Tiek Lietuvoje, tiek ir tremtyje Lietuvių Frontas stovėjo už vieną bendrą vyriausią laisvinimo vadovybę, kuri žengtų laisvinimo pastangų priekyje, dorintų visų laisvinimo veiksnių darbus, apjungtų gyvąsias visuomenės jėgas ir tuo būdu turėtų pasitikėjimo kovojančiame krašte ir tremties visuomenėje;

Skaityti daugiau: EUROPOS LF BIČIULIŲ KONFERENCIJA

KONFERENCIJOS ŽODIS TĖVYNEI

Europos LF bičiulių konferencijos sveikinimą Tėvynėje palikusiems per Amerikos Balsą Europoje perdavė J. Brazaitis 1953 m. rugsėjo 13 d.

“Laisvajame pasaulyje atsidūrę lietuviai ir jų organizacijos nepaliaujamai jieško kelių gelbėti tėvynei ir joje pasilikusiams broliams. Tuo rūpesčiu gyveno ir visos Europos Lietuvių Fronto Bičiulių konferencija, rugsėjo 5-6 dienomis įvykusi Vokietijoje. Joje buvo atstovai iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Švedijos, dalyvaujant įgaliotiniui iš Jungtinių Amerikos Valstybių. Tai kovotojai u2 Lietuvos laisvę, kurie buvo susitelkę į pogrindžio rezistencinę organizaciją Lietuvoje; daugelio jos narių kraujas įsiliejo į Lietuvos žemę: daugel išėję iš kacetų ir kalėjimo organizuoja laisvajame pasaulyje kovą už tėvynę; prie jų jungiasi būriai jaunimo, išaugusio jau tremtyje.

Konferencija iš naujo pareiškė savo pagarbą ir meilę tūkstančiams žinomų ir nežinomų kovotojų tėvynėje. Pareiškė tvirtą tikėjimą, kad jų auka, laisva valia dedama, prives prie laisvės atgavimo Lietuvai sykiu su laisvės grąžinimu visiems pavergtiems kraštams.

Skaityti daugiau: KONFERENCIJOS ŽODIS TĖVYNEI

PASIKALBĖJIMAS APIE LF IR KONFERENCIJĄ

Amerikos Balsas Europoje rugsėjo 11 d. perdavė pasikalbėjimą su J. Brazaičiu.

“Pranešėjas: Lietuvių Fronto Bičiulių Europoje suvažiavimo proga iš Amerikos Europon buvo atvykęs prof. Juozas Brazaitis, kuriam teko vadovauti 1941 m. sukilimo pastatytai laikinai Vyriausybei. Prof. Juozas Brazaitis dabar yra studijoje. Čia turėsime pasikalbėjimą su juo, kaip su Lietuvių Fronto įgaliotiniu tremtyje.

Pirmiausia, mielas Profesoriau, gal pasakytumėt keletą žodžių apie Jūsų sąjūdžio kilmę?

J. Brazaitis: Kai 1941 m. naciai prievarta sustabdė Laikinosios Vyriausybės veikimą, jos narių daugumas, o taip pat tie, kurie organizavo sukilimą prieš sovietinę okupaciją, buvo priversti nusileisti į pogrindį. Lietuvių Frontas ir buvo viena iš tų pogrindyje 1941 m. rudenį kilusių organizacijų.

Pranešėjas: Gal kiek Fronto veiklos metmenų okupacijos metais Lietuvoje ir tremtyje?

J. Brazaitis: Mielai. Nacių metais L. F. stengėsi vadovauti visuomenės opinijai per savo gausią spaudą. Tarp jo leidžiamų pogrindinių laikraščių svarbiausias buvo “Į Laisvę”. Jis ir dabar atgaivinamas tremtyje. Iš kitos pusės L. F. žmonės aktyviai dalyvavo pastangose organizuojant viso krašto bendrą politinę vadovybę. Tremtyje? — Kol dalyvavome VLIKe, laisvinimo veikloje reiškėsi L. F. panašiu būdu, kaip ir kitos grupės bei rezistencinės kovos organizacijos.

Pranešėjas: Kokie šio meto Fronto siekimai ir veikla?

J. Brazaitis: Politinis siekimas — paremti visom jėgom kovą už išlaisvinimą ir jo konkrečius žygius. Daugelis mūsų draugų į tą darbą įsijungė individualiai arba L. F, rėmuose, bet mes taip pat palaikom pastangas laimėti ir dabar kovai diriguojančią bendrą politinę vadovybę, kuri sutelktų galimai daugiau gyvąsias jėgas, turėtų tremties ir krašto pasitikėjimą, o svarbiausia — reikštųsi konkrečiais laisvinimo darbais.

Skaityti daugiau: PASIKALBĖJIMAS APIE LF IR KONFERENCIJĄ

IŠ VLIKO VEIKLOS

Kai aš pernai po LF pasitraukimo iš Vliko pasiteiravau vieną mūsų veikėją, ką jis dėl to pasitraukimo galvoja, tai jis man štai ką pareiškė: “Matai tamsta, jei LF pasitraukimas bus dingstis dabartinio Vliko sanacijai, tai jau tuo pačiu pasitraukimas bus įprasmintas, o jei, neduok Dieve, Vlikas ir toliau pasiliks baloje, apie kurią pats dabartinio Vliko pirmininkas rašo prof. Kaminskui, tai tuo atveju LF pasitraukimas iš tos vilkinės balos taip pat bus dignus et justus”. Panašiai, kaip anas mūsų veikėjas, LF pasitraukimą iš Vliko suprato ir, netrukus po to pasitraukimo Clevelande įvykęs, Amerikos LF bičiulių suvažiavimas. Jis pritarė “LF atstovo Vlike žingsniui su viltimi, kad šis žingsnis paskatins rimtai susirūpinti Vliko negaliomis, ryžtingai pravesti būtinas reformas”. Suvažiavimas galutinį sprendimą dėl LF santykių su Vliku paliko LF atstovybei tremtyje padaryti, tik “išryškėjus Vliko reformų galimybei ir krypčiai”.

Kaip žinoma, pasitraukdami iš Vliko, LF ir VS atstovai, be kita ko, konstatavo, kad “Vlikas nutraukė ryšius su krašto rezistencijos įgaliojimais užsienyje”, “paneigė rezistencinį savo pobūdį, išsigimdamas į grynai politinę instituciją, mintančią partinėmis kombinacijomis”, “Vliko dauguma nusilenkė nemoralios politinės kovos metodams ...o Clevelando suvažiavimas suminėjo dar eilę kitų Vliko diskonsolidacijos priežasčių. Savo ruožtu pats Vlikas bei kaikurių politinių partijų centrai ir paskiri veikėjai dabartinio Vliko negalių stengėsi ir tebesistengia nematyti, savu ruožtu kaltindami LF kone Lietuvos reikalų išdavimu. Dar kiti įtikinėjo visuomenę, kad su LF pasitraukimu visos vilkinės negerovės išnyks, kaip nebuvusios. Antai, Vliko sluogsniams artimas J. T. “Lietuvos” Nr. 2 rašo: "Nors šis įvykis (LF ir VS pasitraukimas iš Vliko. Red.) ir sumažino Vliko bazę, tačiau jis teigiamai paveikė tas sąlygas, kuriose naujai Vykdomai Tarybai teks dirbti. Kelias į jėgų konsolidaciją pačiame Vlike liko atviras”. Atseit, ne kas kita, tik pasitraukusieji neigiamai veikė VT darbo sąlygas ir blokavo konsolidacijos kelią. O tautininkų biuletenis atvirai kaltino LF sabotavus bendradarbiavimą su diplomatais.

Skaityti daugiau: IŠ VLIKO VEIKLOS

KITI APIE VLIKĄ

Buvęs pirmasis Vliko pirmininkas prof. J. Kaminskas “Lietuvos” žurnale (1952, 2 nr.) Vliko reikalui skyrė vedamąjį “Laisvinimo organizacijos klausimu”. Vliko veikloje jis skiria tris laikotarpius: veikimą Lietuvoje, veikimą tremtyje iki tremtinių emigracijos, dabartinį veikimą. Pirmųjų dviejų laikotarpių veiklą straipsnio autorius vertina labai teigiamai. Apie veikimą Lietuvoj sakoma: "Nors veiklos sąlygos buvo žiaurios, Vlikas jautėsi stiprus, savimi pasitikįs ir vieningas. Vliko pastangas stiprino kovojančios tautos gyvas ir čia pat jaučiamas alsavimas”’. Apie antrąjį laikotarpį sakoma; "Šiame savo veiklos periode Vlikas dirbo daug, dirbo su užsimojimu, pasiryžimu ir sėkmingai”. Kalbėdamas apie dabartinį laikotarpį, J. K. rašo: "Vertindami išorines sąlygas, galime pasidžiaugti, kad jos dar niekuomet nebuvo tiek mūsų pastangoms palankios, kaip dabar”. Tačiau: “Kiek išorinės sąlygos Vliko veiklai pagerėjo, tiek vidinės ją pasunkino . . . Reikia nuoširdžiai apgailėti, kad pernai pradėtos Vliko pastangos sustiprinti dėl emigracijos “nukraujavusį” Vliką, išlyginti jo santykius su pasiuntiniais ir stipriau konsoliduoti apie save emigraciją iki šiol nedavė siektų rezultatų.” Toliau autorius rašo: “Tuo pačiu Vliko, kaip tai kovai vadovaujančio organo sukonsolidavimu bei jo sustiprinimu tenka pirmoj eilėj susirūpinti. Vlikas turi būti kaip reikiant Vlikas ... Susitvarkymą Vlikas turėtų pradėti nuo savęs. Vlike asmeninė sudėtis reikia stiprinti. Jei tas būtų negalima padaryti Europoje, Vliką sudarančių grupių vadovybės turėtų svarstyti klausimą, ar Vlikas nebūtų keltinas ten, kur jis turėtų stiprų užnugarį ir galėtų turėti sustiprintą asmeninę sudėtį". Išvadinės J. Kaminsko pastabos yra tokios: “Susitvarkymo reikalas gali būti lengvas ir nelengvas. Lengvas, jei surasime savy pakankamai gero noro; sunkus, jei neatsižadėsime Vliko veiklą spręsti grupiniais interesais”.

“KELEIVYJE”, Bostone, š. m. balandžio 24 tas pats prof. Kaminskas rašo: “Bet mums taip pat aišku, kad ginčas tarp Vliko ir diplomatų šefo, darnus Vliko bendradarbiavimas su mūsų pasiuntiniais tik tuomet būtų laimėtas, jei pats Vlikas sustiprės, bus energingesnis darbe, susitvarkys savo tarpe ir savo veikla didins savo autoritetą emigrantinėj visuomenėj. Tuomet Vlikas laimėtų ir dar vieną didelį daiktą — lietuviškos emigracijos galimai visišką apvienijimą Lietuvos reikalui ir jos sustiprintą veiklą-”.

Skaityti daugiau: KITI APIE VLIKĄ

PALYGINUS T. SARGĄ. IR VARPĄ

Prieš mane ant stalo “Tėvynės Sargas” ir “Varpas”. Tai patys seniausi mūsų periodiniai leidiniai: nors protarpiais abu yra ilgiau ar trumpiau ilsėjęsi, tačiau abu laiko save senųjų sargininkų ir varpininkų paveldėtojais. Lygiai garbinga abiejų — ir “Tėvynės Sargo”, ir “Varpo” — praeitis: abu šie vardai yra patys tautinio atgimimo simboliai. Kaip visiems yra brangi “Aušra”, taip lygiai visiems yra brangūs ir “Varpas” su “Tėvynės Sargu”, nežiūrint viso pažiūrų skirtumo. Abu lygiai brangūs kaip pirmieji mūsų tautinės valios liudytojai. "Varpas” savo laiku išreiškė lietuviškąjį apsisprendimą mūsų indiferentinėje bei ateistinėje visuomenėje, “Tėvynės Sargas” — katalikų visuomenėje.

Su savosios šviesuomenės išaugimu ir mūsuose pasireiškė natūrali pasaulėžiūrinė diferenciacija. Sakome natūrali pasaulėžiūrinė diferenciacija, bet tai nereiškia, kad apskritai tokią diferenciaciją laikytume būtinybe. Yrą buvę epochų, kai, apskritai imant, viena pasaulėžiūra buvo visą gyvenimą persunkusi. Gali tokių epochų atmintis žadinti mumyse tam tikrą vienybės ilgesį. Juk, savo pagrinde vienybės ilgesys yra tiesos ilgesys: tiesa yra viena. Bet tiesa mums neatskiriama nuo laisvės. Nėra kito kelio žmogui į tiesą, kaip per savo laisvą įsitikinimą. Niekam tiesa negali būti priverstinai įskiepyta ar kaip kitaip įdiegta. Prievartinis tiesos “apaštalavimas” yra pačiame savyje prieštaringas: kaip prievarta atskleisi tiesą, jei kiekvienas gali tik pats ją sau rasti? Tik šia prasme — laisvo tiesos jieškojimo prasme — pasaulėžiūrinė diferenciacija yra natūrali.

Skaityti daugiau: PALYGINUS T. SARGĄ. IR VARPĄ

VARPAS

VARPAS (1953 M. NR. 1)

Šis jubiliejinis Varpo numeris — 50 metų politinės partijos įkūrimo proga, 65 metų Varpo išleidimo proga.

Viename iš stipresnių žurnalo straipsnių Dr. J. Pajaujis (Dėl tautos ir laisvės) apžvelgia 30 metų varpininkų bei valstiečių liaudininkų nueitą kelią — nuo 1888 m. ligi Nepriklausomybės atgavimo. Kaip dažnai atsitinka tokiais atvejais, savoji politinė grupė autoriui atrodo užgožianti visas kitas.

B. Almantas (Viduriniosios lietuvių politinės srovės kelias) plėtoja tą pačią temą nuo žilos senovės ligi mūsų laikų, pabrėždamas ir teisindamas nepriklausomybės laikų santvarką, kai valstiečiai liaudininkai buvo palyginti didžiausia seimo partija. Autoriaus pastangos jungti demokratijos mintį su reformacijos kovų metais, priešpastatant bajorijos įsigalėjimą sąryšy su katalikybės įvedimu Lietuvoje, yra priešingos ne tik istoriniams faktams, bet ir jo vienminčio A. Rimkos mokslinio darbo į vadoms jo veikale “Lietuvos ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų”. Skaitytojai taip pat pasigenda kokio nors pagrindo daugelio politinių grupių pasisavintam “viduriniosios lietuvių politinės srovės” terminui.

M. M. (L. V. L. Sąjunga Lietuvos išlaisvinimo kovose) nurodo srovės nuopelnus okupacijų ir tremties metais, pabrėždamas aktyvų pogrindžio spaudos organizavimą. Įdomi užuomina, kad L. V. L. Sąjunga buvo “mažiausiai atsakinga už tai, kas 1939-1940 m. laikotarpyje įvyko su lietuvių tauta ir valstybe”, nėra jokia palyginama medžiaga paremta.

Skaityti daugiau: VARPAS

VEIDRODŽIO ŠUKELĖJE

VEIKLOS PROGRAMA

Politinės partijos ir rezistencinės kovos organizacijos pagal Vliko išplėstos veiklos šūkį nusistatė aktualiausių ir artimiausių rūpesčių programą. Joje —

Valstiečiai liaudininkai skelbia vidaus misijas, stengdamiesi atversti lietuvių tautą. į tikėjimą, kad 1917 Petrapilio seime “kairiosios grupės” balsavo ne prieš nepriklausomybę, kaip visos Lietuvos mokyklose buvo išpažįstama, bet tik prieš pasisakymą už nepriklausomybę.

Krikščionys demokratai žada tęsti mainų apyvartą — sėkmingai pelnę L. Vienybės Sąjūdį už mažalietuvius, dabar turi surasti, ką būtų galima pelnyti už Rezistencinę Santarvę.

Ūkininkų Sąjungos rūpestis — suorganizuoti tarnybą, kuri platintų įvairiom etiketėm pažymėtą medžiagą, nuo kurios kiekvieno galvoje darytus aišku, jog pasilikusieji Vokietijoje ir Vlike neemigravo tik iš pasiaukojimo Lietuvos laisvinimo reikalui.

Soc. demokratų didysis rūpestis — misijos eretikų kraštuose: kaip atversti iš erezijos marksizmo tikėjime Vokietijos socialdemokratus, kurių vadai pamojo į senelį Marksą ir savo partiją skelbia net nepasaulėžiūrine.

Ūkininkų Partija atkrito į kortavimo aistrą ir skelbs vajų suorganizuoti daugiau kortininkų, kad vieną galėtum mesti ant Vliko kortos, kitą ant diplomatų, trečią ant LLK, ketvirtą ant Santarvės ir t.t. Viena gi turi laimėti!

Tautininkai kilniai ugdo artimo sentimentą (dar neišaiškinta: ar meilės ar neapykantos), ieškodami būdų, kaip atsimokėti frontininkams už tai, kad jie padėjo tautininkams grįžti į Altą.

Skaityti daugiau: VEIDRODŽIO ŠUKELĖJE